–

Banco di Desio e della Brianza, atstovaujamo avvocati F. L. Monti, S. Sironi ir M. P. Vitiello,

–

ZW, atstovaujamos avvocati S. M. Zigni ir M. Buzzini,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato A. Grumetto,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos U. Kühne, J. Möller ir M. Hellmann,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta, J. Ruiz Sánchez ir M. J. Rodríguez de la Rúa Puig,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir K. Szíjjártó,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara ir N. Ruiz García,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 ir 7 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, SPV Project 1503 Srl (toliau – SPV) ir Dobank SpA, kaip Unicredit SpA įgaliotinės, ginčą su YB ir, antra, Banco di Desio e della Brianza SpA (toliau – BDB) ir kitų kredito įstaigų ginčą su YX ir ZW dėl priverstinio vykdymo procedūrų, grindžiamų res judicata galią įgijusiais vykdomaisiais dokumentais.

3

Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.

4

Šios direktyvos 2 straipsnio b punkte nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

„vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija;

<...>“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

7

2005 m. rugsėjo 6 d.Decreto legislativo n. 206, recante Codice del consumo a norma dell’articolo 7 della legge 29 luglio 2003, n. 229 (Įstatyminis dekretas Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 229 7 straipsnį; GURI, Nr. 235, paprastasis priedas, 2005 m. spalio 8 d.), kuriuo į Italijos teisę buvo perkeltos Direktyvos 93/13 nuostatos, 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Nesąžiningomis laikomos vartotojo ir verslininko sudarytos sutarties sąlygos, dėl kurių, nepaisant sąžiningumo, iš esmės pažeidžiama iš sutarties kylančių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

2.   Kol neįrodyta kitaip, nesąžiningomis laikomos sąlygos, kurių tikslas arba rezultatas:

<...>

<...>“

8

Šio įstatyminio dekreto 36 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

„1.   Pagal 33 ir 34 straipsnius nesąžiningomis pripažintos sąlygos yra niekinės, o likusi sutarties dalis lieka galioti.

<...>

3.   Sutarties sąlygos pripažįstamos niekinėmis tik vartotojo naudai ir teismas gali kelti šį klausimą savo iniciatyva.“

9

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Codice di procedura civile (Civilinio proceso kodeksas) 633 straipsnyje, reglamentuojančiame priimtinumo sąlygas, numatyta:

„Kai kreditorius turi teisę reikalauti tam tikros pinigų sumos ar tam tikro pakeičiamų prekių kiekio arba gavėjas turi teisę reikalauti pristatyti tam tikrą prekę, kompetentingas teisėjas tų asmenų prašymu priima įsakymą dėl mokėjimo ar pristatymo:

<...>“

10

Šio kodekso 640 straipsnyje nurodyta:

„Jeigu teismas mano, kad prašymas yra nepakankamai pagrįstas, jis nurodo kanceliarijai apie tai informuoti ieškovą ir paraginti jį pateikti įrodymus.

Jeigu ieškovas to nepadaro, savo prašymo neatsiima arba prašymas negali būti patenkintas, teismas jį atmeta motyvuota nutartimi.

Šis sprendimas neužkerta kelio galimybei pakartotinai teikti prašymą, taip pat ir per įprastą teismo procesą.“

11

Minėto kodekso 641 straipsnyje numatyta, kad jei prašymas patenkinamas, teismas nurodo kitai šaliai sumokėti pinigų sumą ir ją informuoja apie galimybę pareikšti prieštaravimą per 40 dienų.

12

Pagrindinių bylų aplinkybėms taikytinos redakcijos Civilinio proceso kodekso 647 straipsnyje „Vykdytinumas kitai šaliai nepateikus prieštaravimo arba nesiėmus veiksmų“ nurodyta:

„Jeigu per nurodytą terminą nepateikiamas prieštaravimas arba jeigu kita šalis nesiima teisinių veiksmų, įsakymą išdavęs teisėjas pareiškėjo prašymu (net ir žodiniu) paskelbia įsakymą vykdytinu. <...>

Jeigu įsakymas pagal šį straipsnį paskelbtas vykdytinu, pateikti arba palaikyti prieštaravimo nebegalima, išskyrus 650 straipsnyje nurodytą atvejį, o bet koks sumokėtas užstatas grąžinamas.“

13

Šio kodekso 650 straipsnyje, skirtame pavėluotam prieštaravimui, nustatyta:

„Atsakovas prieštaravimą gali pateikti net ir pasibaigus įsakyme nustatytam terminui, jeigu įrodo, kad laiku apie jį nesužinojo dėl netinkamo pranešimo arba dėl nenumatytų aplinkybių ar force majeure.

<...>

Pasibaigus 10 dienų terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pirmojo vykdymo veiksmo, prieštaravimo pateikti nebegalima.“

14

Codice civile (Civilinis kodeksas) 2909 straipsnyje, skirtame res judicata galiai, nustatyta:

„Res judicata galią įgijusiuose sprendimuose konstatuotos išvados visais aspektais privalomos šalims, jų įpėdiniams ar teisių perėmėjams.“

15

Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) vyraujančią jurisprudenciją įpareigojimas sumokėti pinigų sumą, dėl kurios nebuvo pateiktas prieštaravimas, įgyja res judicata galią ne tik reikalaujamos sumos, kurią prašoma išieškoti, bet ir dokumento, kuriuo tas reikalavimas grindžiamas, atžvilgiu, o tai reiškia, kad negalima vėliau nagrinėti motyvų, kuriais grindžiamas prašymas. Ši jurisprudencija lėmė tai, kad teismo įsakymui, dėl kurio nebuvo pateiktas prieštaravimas, taikomas „numanomos res judicata galios“ principas, pagal kurį laikoma, kad teismas, kuris priėmė sprendimą dėl konkretaus klausimo, neišvengiamai išsprendė visus kitus pirminius klausimus.

16

SPV ir kiti kreditoriai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme inicijavo priverstinio vykdymo procesą siekdami, kad būtų pradėtas išieškojimas pagal reikalavimus, kylančius iš finansavimo sutarčių, sudarytų su YB. Šio proceso pagrindą sudaro mokėjimo įsakymas, kuris, YB nepateikus prieštaravimo, tapo galutinis.

17

Nagrinėjamose finansavimo sutartyse buvo numatyta, kad tuo atveju, kai skolininkas vėluoja vykdyti įsipareigojimus, taikoma baudos sąlyga ir skaičiuojami delspinigiai.

18

Per posėdį vykdymo klausimus sprendžiantis teismas, manydamas, kad delspinigių apskaičiavimo sąlyga gali būti nesąžininga, nurodė SPV pateikti sutartis, kurių pagrindu buvo išduotas mokėjimo įsakymas, taip pat paragino YB atvykti į kitą posėdį ir pareikšti savo poziciją dėl ketinimo remtis šios sąlygos nesąžiningumu.

19

Per vėliau įvykusį teismo posėdį YB pareiškė, kad nori remtis minėtos sąlygos nesąžiningumu. Tuomet vykdymo klausimus sprendžiantis teismas, remdamasis 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimu VB Pénzügyi Lízing (C‑137/08, EU:C:2010:659), nusprendė, kad gali įvertinti galimą šios sąlygos nesąžiningumą, ir paskyrė naują teismo posėdį. Procesiniame dokumente SPV tvirtino, kad teismo įsakymo res judicata galia užkerta kelią bet kokiam sutarčių sąlygų, kuriomis remiantis šis įsakymas buvo priimtas, tikrinimui.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, gavęs vykdomąjį dokumentą, kreditorius gali prašyti išieškojimo iš turto procedūrą taikyti reikalavimams, kuriuos jo skolininkas turi trečiųjų asmenų atžvilgiu. Jo teigimu, vykdymo klausimus sprendžiantis teismas turi įsitikinti, kad vykdomasis dokumentas galioja visą vykdymo proceso laikotarpį. Taigi šio teismo įgaliojimai apsiriboja vien patikrinimu, ar yra vykdomasis dokumentas, ir negali apimti šio dokumento „paties turinio“ tikrinimo. Toks teisminio dokumento patikrinimas negalimas ir tuomet, kai skolininkas pareiškia prieštaravimą dėl vykdymo.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priminęs Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl nacionalinio teismo pareigų vartotojų apsaugos srityje ir dėl galimybės tam tikromis aplinkybėmis nepaisyti res judicata galios, kelia klausimą dėl to, ar jo nagrinėjamoje byloje delspinigių apskaičiavimo sąlyga ir pagrindinėje byloje nagrinėjamose sutartyse nustatyta baudos sąlyga gali būti laikomos nesąžiningomis.

22

Šiuo klausimu jis patikslina, kad nagrinėjamą mokėjimo įsakymą išdavęs teismas nenusprendė dėl galimo minėtų sąlygų nesąžiningumo ir kad, YB nepateikus prieštaravimo, teismo įsakymas įgijo res judicata galią. Be to, taikant „numanomo res judicata galios“ principą, būtų laikoma, kad visos pagrindinėje byloje nagrinėjamose finansavimo sutartyse esančios sąlygos, įskaitant abi aptariamas sąlygas, buvo nagrinėtos šio teismo ir joms taikoma šios formos res judicata galia.

23

Tai reikštų, kad vykdymo klausimus sprendžiantis teismas negali vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumo ne tik dėl to, kad netikrina tokios sutarties pagrindu išduoto mokėjimo įsakymo turinio, bet ir dėl to, kad šis įsakymas, jeigu skolininkas dėl jo nepareiškė prieštaravimo, įgijo res judicata galią. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tai, kad vykstant procedūrai buvo aiškiai neišnagrinėtas sąlygų nesąžiningumas, reiškia neišsamią ir nepakankamą vartotojo apsaugą.

24

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Milano (Milano teismas, Italija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar ir, jei taip, kokiomis sąlygomis pagal Direktyvos 93/13/EEB 6 ir 7 straipsnius ir [Chartijos] 47 straipsnį yra draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos kaip nagrinėjamosios, pagal kurias vykdymo klausimus sprendžiantis teismas negali pats peržiūrėti įsiteisėjusio teismo vykdomojo dokumento turinio, ir, jeigu vartotojas ketina remtis galiojančios sutarties, dėl kurios išduotas vykdomasis raštas, sąlygos nesąžiningumu, tam teismui draudžiama nepaisyti numanomos res judicata galios?“

25

2005 m. BDB su YX ir ZW sudarė laidavimo sutartis, kad būtų užtikrintos vienos bendrovės skolos.

26

BDB prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme inicijavo išieškojimo iš YX ir ZW priklausančio nekilnojamojo turto procedūrą. Ši procedūra, prie kurios prisijungė ir kiti kreditoriai, yra pagrįsta mokėjimo įsakymais, kuriuos teismas 2012 ir 2013 m. priėmė BDB ir kitų kreditorių naudai bendrovės, pagrindinės skolininkės, ir keturių laiduotojų, tarp jų YX ir ZW, atžvilgiu. Dėl šių teismo įsakymų nebuvo pateikta prieštaravimų, todėl jie įsiteisėjo.

27

Vykstant išieškojimo iš nekilnojamojo turto procedūrai ZW nurodė savo, kaip vartotojos, statusą, kad galėtų remtis laidavimo sutartyse, kurių pagrindu buvo priimti mokėjimo įsakymai, esančių sąlygų nesąžiningumu.

28

BDB, kaip ir kitos prie išieškojimo iš nekilnojamojo turto procedūros prisijungusios kredito įstaigos, tvirtina, kad ZW negali remtis šiuo statusu, nes yra bendrovės, pagrindinės skolininkės, akcininkė ir ją su YX, šios bendrovės atstovu pagal įstatymą, sieja santuokinis ryšys. Be to, kreditoriai tvirtina, kad, nepaisant minėto statuso pripažinimo, vykdymo klausimus sprendžiantis teismas negali peržiūrėti formaliai teisingo ir galutinio vykdomojo dokumento, kaip antai mokėjimo įsakymo, dėl kurio nebuvo pateiktas prieštaravimas.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ZW jo nagrinėjamoje byloje turi vartotojo statusą, nes tuo metu, kai sudarė pagrindinėje byloje nagrinėjamas laidavimo sutartis, pirma, ji dar nebuvo įgijusi visos savo bendrovės skolininkės įstatinio kapitalo dalies, kuri siekia 22 %, antra, nebuvo įrodyta, kad ji gavo dividendų už turimas akcijas, ir galiausiai buvo nustatyta, kad nuo 1976 m. ją su kita bendrove siejo darbo santykiai, todėl laidavimo sutarčių sudarymo momentu ji pagrindinės skolininkės statusą turinčioje bendrovėje neatliko jokių organinių funkcijų.

30

Kalbėdamas apie vartotojo galimybę remtis sutarties, kurios pagrindu buvo priimtas mokėjimo įsakymas, sąlygų nesąžiningumu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo nacionalines vykdymo proceso nuostatas ir patikslina, kad išieškojimo iš nekilnojamojo turto atveju kreditorius, remdamasis vykdomuoju dokumentu, nukreipia išieškojimą į daiktinę teisę į skolininkui priklausantį nekilnojamąjį turtą. Jis nurodo, kad įgyvendindamas įgaliojimus, kuriais vykdymo klausimus sprendžiantis teismas gali naudotis per išieškojimo procedūrą, šis teismas netikrina, kaip matyti iš šio sprendimo 20 punkto, vykdomojo dokumento „paties turinio“.

31

Be to, jis patikslina, kad pagal nacionalinę teisę prieštaravimui dėl vykdymo pareikšti nekeliama jokių specialių reikalavimų, jis gali būti pareikštas net žodžiu per vykdymo klausimus sprendžiančio teismo posėdį arba per šį posėdį pateikiant atsiliepimą.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priminęs Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl valstybių narių procesinės autonomijos ribų, siekiant užtikrinti visišką Sąjungos materialinės teisės veiksmingumą, dėl nacionalinio teismo pareigų vartotojų apsaugos srityje ir dėl galimybės tam tikromis aplinkybėmis nepaisyti res judicata galios, siekia išsiaiškinti, ar jo nagrinėjamoje byloje gali būti pripažintos nesąžiningomis sąlygos, įtvirtintos pagrindinėje byloje aptariamose ZW ir kitų kreditorių sudarytose laidavimo sutartyse, kurių pagrindu buvo priimtas mokėjimo įsakymas.

33

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, kreditorių nuomone, galimybės nebuvimas šiame etape remtis šių sąlygų nesąžiningumu dėl to, kad ZW nėra pateikusi prieštaravimo, matyti ir iš 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615).

34

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, kitaip nei vartotojas byloje, kurioje priimtas 2009 m. spalio 6 d. Sprendimas Asturcom Telecomunicaciones (C‑40/08, EU:C:2009:615), ZW pagrindinėje byloje išreiškė norą remtis tam tikrų sąlygų nesąžiningumu ir taip nutraukė neveikimą, trukusį iki vykdomųjų dokumentų numanomos res judicata galios atsiradimo.

35

Be to, šis teismas mano, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokėjimo įsakymų išdavimo dieną Teisingumo Teismas nebuvo nustatęs sąlygų, kuriomis juridinio asmens laiduotojas gali būti laikomas vartotoju, nes šios sąlygos buvo nustatytos vėliau 2015 m. lapkričio 19 d. Nutartyje Tarcău (C‑74/15, EU:C:2015:772) ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Nutartyje Dumitraș (C‑534/15, EU:C:2016:700). Todėl minėtas teismas mano, kad ZW, nežinodama visos situacijos, negalėjo nuspręsti, ar prieštaraujant dėl teismo įsakymų reikia remtis su verslininkais sudarytų sutarčių sąlygų nesąžiningumu, nes nežinojo turinti vartotojo statusą.

36

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar dėl to, kad aptariamų vykdomųjų dokumentų priėmimo momentu nebuvo tikrumo dėl galimybės laikyti laiduotoją vartotoju, gali tapti neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti teisėmis, kurias vartotojams suteikia nacionalinės teisės aktai, kuriais buvo perkelta Direktyva 93/13.

37

Jis taip pat patikslina, kad pagal nacionalinės proceso teisės principus, vartotojui nepateikus prieštaravimo, mokėjimo įsakymo res judicata galia apima ir laidavimo sutarties sąlygų nesąžiningumą, net jeigu šį mokėjimo įsakymą išdavęs teismas aiškiai netikrino šių sąlygų nesąžiningumo. Iš to išplaukia, kad, pirma, negalima remtis sutarties sąlygų nesąžiningumu vykstant procesui dėl bylos esmės ir, antra, prieštaravimas dėl vykdymo yra nepriimtinas, jeigu jis grindžiamas motyvais, kuriuos šalis turėjo nurodyti rengiant vykdomąjį dokumentą.

38

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60) 49 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvai 93/13 neprieštarauja tokia nacionalinės teisės norma, pagal kurią nacionaliniam teismui draudžiama savo iniciatyva iš naujo nagrinėti su verslininku sudarytos sutarties sąlygų nesąžiningumą, jeigu dėl visų šios sutarties sąlygų teisėtumo pagal minėtą direktyvą jau buvo nuspręsta sprendime, kuris įgijo res judicata galią. Jis priduria, kad tame sprendime Teisingumo Teismas taip pat laikėsi nuomonės, jog tuo atveju, kai galimas sutarties sąlygų nesąžiningumas nebuvo nagrinėtas atliekant ankstesnę ginčijamos sutarties teisminę kontrolę, kuri buvo užbaigta res judicata galią įgijusiu sprendimu, arba kai tokia kontrolė taikyta tik kai kurioms iš tų sąlygų, nacionalinis teismas vis dėlto turi įvertinti galimą nagrinėjamų sąlygų nesąžiningumą.

39

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, kad minėtame sprendime Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kurioms esant galima remtis eksplicitine res judicata galia, siekiant uždrausti nacionaliniam teismui tikrinti sutarties sąlygų nesąžiningumą. Tačiau, jo nuomone, Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nagrinėti „numanomos res judicata galios“ principo atitikties Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniams ir Chartijos 47 straipsniui.

40

Šiomis aplinkybėmis Tribunale di Milano (Milano teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41

2021 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑693/19 ir C‑831/19 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

42

BDB teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes ZW nėra vartotoja, todėl Direktyva 93/13 jai netaikoma.

43

Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą. Todėl iš esmės, jeigu pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 76 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Taigi nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Tačiau nagrinėjamoje byloje taip nėra.

46

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad ZW, skirtingai nei sutuoktinis YX, turi būti laikoma vartotoja, nes laidavimo sutarčių sudarymo su BDB ir kitais kreditoriais momentu veikė siekdama tikslų, nesusijusių su jos verslu, prekyba ar profesija, ir jos nesiejo funkciniai ryšiai su atitinkama bendrove, pagrindine skolininke. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nuo 1976 m. ZW palaikė darbo santykius su kita bendrove ir aptariamoje bendrovėje nėjo jokių vadovaujamų pareigų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymėjo, kad, vadovaujantis ZW per vykdymo procesą pateiktais dokumentais, 2013 m. sausio 31 d. ji įsigijo 22 % aptariamos bendrovės įstatinio kapitalo, visos laidavimo sutartys tarp ZW ir kreditorių buvo sudarytos anksčiau, o BDB iniciatyva išduotas mokėjimo įsakymas taip pat buvo priimtas prieš ZW įsigyjant šias akcijas.

47

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 51 punkte, iš 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito (C‑488/11, EU:C:2013:341, 29 punktas) matyti, kad Direktyva 93/13 taikoma „visoms sutartims“, sudarytoms vartotojo ir verslininko, turint omenyje tai, kad šios direktyvos 2 straipsnio b punkte vartotojas apibrėžiamas kaip bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija.

48

Kadangi ZW nagrinėjamą laidavimo sutartį sudarė siekdama tikslų, nesusijusių su jos verslu, prekyba ar profesija, ši sutartis turi būti laikoma sudaryta tarp verslininko ir vartotojo, todėl ji patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį.

49

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia laikyti priimtinu.

50

Byloje C‑693/19 ir byloje C‑831/19 pateiktais prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias nacionalinės teisės nuostatas, numatančias, kad tuomet, kai skolininkas nepateikia prieštaravimo dėl kreditoriaus prašymu teismo išduoto mokėjimo įsakymo, vykdymo klausimus sprendžiantis teismas vėliau negali tikrinti sutarties, kurios pagrindu priėmė tą teismo įsakymą, sąlygų nesąžiningumo, nes res judicata galia, kurią įgijo šis teismo įsakymas, numanomai apima tų sąlygų galiojimą, todėl užkertamas bet koks kelias tikrinti jų galiojimą. Byloje C‑831/19 nacionalinis teismas taip pat nori išsiaiškinti, ar tam kokios nors įtakos turi aplinkybė, kad tuo momentu, kai teismo įsakymas tapo galutinis, skolininkas nežinojo, kad gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

51

Šiuo klausimu primintina, jog pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio (žr., be kita ko, 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos vartotojui nėra privalomos. Tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (žr., be kita ko, 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 53 ir 55 punktus ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 41 punktą).

53

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos išplaukia, kad nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir verslininko, jei tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 58 punktas ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 43 punktas).

54

Be to, pagal Direktyvą 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirta konstatuojamąja dalimi, numatyti pakankamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią tolesniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Nors Teisingumo Teismas jau ne kartą nurodė, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kaip nacionalinis teismas turi užtikrinti vartotojų teisių, kylančių pagal šią direktyvą, apsaugą, vis dėlto Sąjungos teisėje iš esmės nėra suderintų procedūrų, taikomų nagrinėjant tariamai nesąžiningą sutarties sąlygą, todėl valstybės narės jas nustato savo teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei procedūros, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 45 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

56

Šiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar pagal šias nuostatas vykdymo klausimus sprendžiantis teismas turi patikrinti, ar sutarties sąlygos galimai yra nesąžiningos, nepaisydamas nacionalinių proceso normų, pagal kurias res judicata galios principas taikomas teismo sprendimui, iš kurio aiškiai nematyti, kad šis aspektas buvo patikrintas.

57

Šiuo klausimu reikia priminti res judicata galios principo svarbą tiek Bendrijos teisės, tiek nacionalinės teisės sistemose. Teisingumo Teismas jau turėjo progą išaiškinti, kad, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą ir gerą teisingumo vykdymą, svarbu, jog teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom TelecomunicacionesC‑40/08, EU:C:2009:615, 35 ir 36 punktus ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 46 punktą).

58

Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad vartotojo apsauga nėra absoliuti. Konkrečiai šiuo klausimu jis nusprendė, kad Sąjungos teisė nereikalauja, kad nacionalinis teismas netaikytų vidaus proceso teisės normų, suteikiančių, be kita ko, sprendimui res judicata galią, net jei tai leistų pašalinti Direktyvoje 93/13 įtvirtintos bet kokio pobūdžio nuostatos pažeidimą (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 37 punktą ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 68 punktą), tačiau su sąlyga, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 55 punkte primintos jurisprudencijos, bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

59

Dėl lygiavertiškumo principo pažymėtina, kad Teisingumo Teismas neturi jokios informacijos, galinčios sukelti abejonių dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų atitikties šiam principui. Kaip teigia Italijos vyriausybė, pagal nacionalinę teisę neleidžiama vykdymo klausimus sprendžiančiam teismui peržiūrėti įsiteisėjusio mokėjimo įsakymo, net ir tuo atveju, kai galėjo būti pažeistos imperatyvios nacionalinės normos.

60

Dėl veiksmingumo principo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiuose nacionaliniuose teismuose, o prireikus ir į nacionalinę teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 53 punktas). Teisingumo Teismas pripažino, kad veiksmingumo principo laikymasis negali visiškai kompensuoti atitinkamo vartotojo visiško pasyvumo (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo ERSTE Bank Hungary, C‑32/14, EU:C:2015:637, 62 punktas).

61

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, pakartotą šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir taip pat įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuris taikomas ir apibrėžiant proceso taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nesant veiksmingos atitinkamos sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolės negalima užtikrinti, kad bus paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteikiamų teisių (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos negali iš esmės pažeisti šia nuostata, kaip ji išaiškinta, be kita ko, šio sprendimo 53 punkte primintoje jurisprudencijoje, vartotojams suteiktos teisės į tai, kad nesąžininga laikoma sąlyga nebūtų jiems privaloma (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 71 punktas ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 51 punktas).

64

Pagrindinėse bylose nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad vykstant neginčytų mokėjimo įsakymų vykdymo procesui vykdymo klausimus sprendžiantis teismas negali nei savo iniciatyva, nei vartotojo prašymu iš esmės tikrinti, ar sutarties sąlygos, kurių pagrindu išduotas mokėjimo įsakymas, yra nesąžiningos, dėl to, kad teismo įsakymas įgijo numanomą res judicata galią.

65

Taigi dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos preziumuojama, kad sutarties sąlygų nesąžiningumo patikrinimas buvo atliktas savo iniciatyva ir jam taikoma res judicata galia net ir tuo atveju, kai šiuo klausimu nenurodyta jokių motyvų sprendime, kaip antai sprendime, kurio pagrindu priimamas mokėjimo įsakymas, atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama Direktyvoje 93/13 vartotojams suteikiama apsauga, pobūdį ir svarbą, nacionaliniam teismui tenkanti pareiga savo iniciatyva patikrinti, ar sutarties sąlygos galimai yra nesąžiningos, gali prarasti savo esmę.

66

Vadinasi, tokiu atveju veiksmingos teisminės gynybos reikalavimas reiškia, kad vykdymo klausimus sprendžiantis teismas turi galėti įvertinti, taip pat ir pirmą kartą, ar galimai yra nesąžiningos sutarties sąlygos, kuriomis remdamasis teismas kreditoriaus prašymu priėmė mokėjimo įsakymą, dėl kurio skolininkas nepareiškė prieštaravimo.

67

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 56 ir 57 punktuose, tai, kad skolininkas tuo metu, kai šis ankstesnis teismo sprendimas tapo galutinis, nežinojo turintis vartotojo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13, statusą, neturi reikšmės, nes, kaip priminta šio sprendimo 53 punkte, nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į šios direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumą.

68

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į byloje C‑693/19 ir byloje C‑831/19 pateiktus prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias nacionalinės teisės nuostatas, numatančias, kad tuomet, kai skolininkas nepateikia prieštaravimo dėl kreditoriaus prašymu teismo priimto mokėjimo įsakymo, vykdymo klausimus sprendžiantis teismas vėliau negali tikrinti galimo sutarties sąlygų, kurių pagrindu priėmė minėtą teismo įsakymą, nesąžiningumo, nes res judicata galia, kurią įgijo šis teismo įsakymas, numanomai apima tų sąlygų galiojimą, todėl užkertamas bet koks kelias patikrinti jų galiojimą. Aplinkybė, kad tuo momentu, kai įsakymas tapo galutinis, skolininkas nežinojo, kad gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

69

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias nacionalinės teisės nuostatas, numatančias, kad tuomet, kai skolininkas nepateikia prieštaravimo dėl kreditoriaus prašymu teismo priimto mokėjimo įsakymo, vykdymo klausimus sprendžiantis teismas vėliau negali tikrinti galimo sutarties sąlygų, kurių pagrindu priėmė minėtą teismo įsakymą, nesąžiningumo, nes res judicata galia, kurią įgijo šis teismo įsakymas, numanomai apima tų sąlygų galiojimą, todėl užkertamas bet koks kelias patikrinti jų galiojimą. Aplinkybė, kad tuo metu, kai įsakymas tapo galutinis, skolininkas nežinojo, kad gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.