1.

Ar privačios aukštosios mokyklos gali būti laikomos mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijomis? Tokia yra Administratīvā rajona tiesa (Rajono administracinis teismas, Latvija) ir Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas, Latvija) pateiktų klausimų esmė.

2.

Konkrečiau kalbant, abiejose bylose Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ sąvoką, išdėstytą Bendrojo bendrosios išimties reglamento (toliau – BBIR) 2 straipsnio 83 punkte ( 2 ).

3.

BBIR 1 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad jis, inter alia, taikomas pagalbai moksliniams tyrimams, plėtrai ir inovacijoms.

4.

BBIR 2 straipsnio 83 punkte konkretinant su šios kategorijos pagalba susijusias sąvokas „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“ apibrėžiama kaip „bet kokio teisinio statuso (kuris reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės) ir bet kokiu būdu finansuojamas subjektas (pavyzdžiui: universitetai arba mokslinių tyrimų institutai, technologijų perdavimo agentūros, inovacijų tarpininkai, mokslinių tyrimų srities fiziniai arba virtualūs bendradarbiavimo subjektai), kurio pagrindinė paskirtis yra vykdyti nepriklausomus fundamentinius tyrimus, pramoninius tyrimus ar bandomąją taikomąją veiklą arba per rengiamus mokymus, leidžiamus leidinius arba perduodamas žinias plačiai skleisti šios veiklos rezultatus. Jeigu toks subjektas taip pat vykdo ekonominę veiklą, tos ekonominės veiklos išlaidos ir pajamos į apskaitą turi būti įrašomos atskirai. Įmonės, galinčios daryti lemiamą įtaką tokio subjekto veiklai, pavyzdžiui, per akcininkus arba narius, negali turėti jokios lengvatinės galimybės naudotis tokio subjekto sukurtais rezultatais“.

5.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiuose teismuose nagrinėjamų bylų faktinės aplinkybės yra beveik identiškos: dvi privačios aukštosios mokyklos teikė paraiškas dalyvauti atitinkamai dviejuose Latvijas Zinātnes padome (Latvijos mokslo taryba) paskelbtuose konkursuose dėl mokslinių tyrimų projektų finansavimo.

6.

Abiem atvejais Latvijos mokslo taryba atmetė paraiškas kaip neatitinkančias reikalavimų, nes pareiškėjos iš dalies vykdė ekonominę veiklą.

7.

Abiejų projektų konkursų nuostatai buvo parengti pagal Ministru kabineta 2017. gada 12. decembra noteikumi Nr. 725 ‘Fundamentālo un lietišķo pētījumu projektu izvērtēšanas un finansējuma administrēšanas kārtība’ (2017 m. gruodžio 12 d. Ministrų Kabineto nutarimas Nr. 725 „Fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų projektų vertinimo ir jų finansavimo administravimo tvarka“, toliau – Nutarimas Nr. 725).

8.

Pagal Nutarimą Nr. 725 tam, kad projektas atitiktų mokslinio tyrimo finansavimo sąlygas, jį turi įgyvendinti mokslo įstaiga, įtraukta į mokslo įstaigų registrą, nepriklausomai nuo jos teisinio statuso (viešosios ar privatinės teisės subjektas) arba finansavimo būdo, atitinkančio jos veiklą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas (statutai, vidaus reglamentai ar įstatai), vykdanti pagrindinę neekonominę veiklą ir atitinkanti „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ apibrėžtį pagal BBIR 2 straipsnio 83 punktą.

9.

Pareiškėja pagrindinėje byloje – SIA Baltijas Starptautiskā Akadēmija – teikia akademinio ir neakademinio aukštojo mokslo paslaugas. Pareiškėja yra akredituota aukštoji mokykla, kuri veikia pagal Komerclikums (Prekybos kodeksas) tiek, kiek jos veikla neprieštarauja Augstskolu likums (Aukštųjų mokyklų įstatymas). Viena iš pareiškėjos apibrėžtų veiklos sričių yra mokslinė veikla. Pareiškėja yra įtraukta į mokslo įstaigų registrą.

10.

2020 m. sausio 23 d. sprendimu Latvijos mokslo taryba patvirtino „Atvirojo 2020 m. fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų projektų konkurso nuostatus“ (toliau – Konkurso nuostatai); jų laikydamasi pareiškėja pateikė projekto pasiūlymą.

11.

2020 m. balandžio 14 d. sprendimu Latvijos mokslo taryba atmetė šį projekto pasiūlymą remdamasi tuo, kad pareiškėja nėra mokslo įstaiga, kaip apibrėžta Nutarime Nr. 725.

12.

Iš projekto pasiūlymo matyti, kad 2019 m. 95 % apskaitytos apyvartos buvo susiję su neekonomine veikla, o ekonominei veiklai teko 5 % apyvartos. Vis dėlto 84 % visos apyvartos sudaro mokesčiai už akademinę veiklą, kurie, atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos pobūdį (ribotos atsakomybės bendrovė, kurios pagrindinis tikslas yra gauti pelną), yra ekonominė veikla. Taigi pagrindinė pareiškėjos veikla, pasak Latvijos mokslo tarybos, yra komercinė veikla.

13.

Pareiškėja pagrindinėje byloje ginčijo sprendimą atmesti projekto pasiūlymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir teigė, kad jos pagrindinė veikla yra nepriklausomi moksliniai tyrimai. Pareiškėja teigia, kad nei BBIR, nei Konkurso nuostatuose nenurodyta, kad pareiškėja negali vykdyti ekonominės veiklos ir iš jos gauti pelno; taip pat nenustatyta, kokia veiklos procentinė dalis turi būti ekonominė, o kokia – neekonominė. Pareiškėja teigia, kad ji aiškiai atskiria pagrindinę neekonominio pobūdžio veiklą nuo ekonominio pobūdžio veiklos.

14.

Šioje byloje Administratīvā rajona tiesa (Rajono administracinis teismas) Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus:

15.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Nyderlandų vyriausybė, taip pat Europos Komisija.

16.

2019 m. gegužės 22 d. Latvijos mokslo taryba patvirtino taisykles, reglamentuojančias 2019 m. fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų projektų konkursą, ir paskelbė kvietimą teikti projektus; pareiškėja SIA Stockholm School of Economics in Riga pateikė projekto pasiūlymą.

17.

2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Latvijos mokslo taryba atmetė projekto pasiūlymą motyvuojant tuo, kad jis neatitiko Nutarime Nr. 725 nustatytų tinkamumo kriterijų. Tas sprendimas buvo pagrįstas tuo, kad 34 % pareiškėjos veiklos sudarė neekonominė veikla, palyginti su 66 % ekonominės veiklos dalimi. Todėl Latvijos mokslo taryba nusprendė, kad pareiškėjos pagrindinė veikla buvo komercinio pobūdžio ir kad nebuvo galima teigti, kad jos pagrindinis tikslas buvo nepriklausomai vykdyti fundamentinius mokslinius tyrimus, pramoninius tyrimus ar bandomąją taikomąją veiklą arba rengiant mokymus, leidžiant leidinius arba perduodant žinias plačiai skleisti šios veiklos rezultatus.

18.

Pareiškėja ginčijo šį sprendimą teigdama, kad ji atitiko Nutarimu Nr. 725 nustatytus reikalavimus, nes ji buvo įtraukta į mokslo įstaigų registrą ir jos pagrindinė veikla buvo neekonominio pobūdžio. Šiuo atžvilgiu pareiškėja pateikė dokumentus, kuriais siekė įrodyti, kad su pagrindinės veiklos vykdymu susiję finansiniai įnašai buvo atskirti nuo ekonominės veiklos ir kad iš pareiškėjos ekonominės veiklos gautas pelnas buvo reinvestuojamas į mokslo įstaigos pagrindinę veiklą.

19.

2020 m. birželio 8 d. sprendimu Administratīvā rajona tiesa (Rajono administracinis teismas) šį ieškinį atmetė. Pasak to teismo, iš 2018 m. apyvartos ataskaitos matyti, kad su pareiškėjos ekonomine veikla susijusių pajamų ir sąnaudų dalis yra didesnė nei jos neekonominės veiklos pajamos ir sąnaudos. Todėl jis laikėsi nuomonės, kad pareiškėja nėra mokslo įstaiga, galinti gauti valstybės finansavimą fundamentiniams ir taikomiesiems moksliniams tyrimams.

20.

Pareiškėja Administratīvā rajona tiesa (Rajono administracinis teismas) sprendimą apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiomis aplinkybėmis Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) šioje byloje pateikė Teisingumo Teismui toliau išvardytus prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys ir Europos Komisija.

22.

Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo prašymą, savo analizėje daugiausia dėmesio skirsiu pirmiems dviem klausimams, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė byloje C‑164/21, ir pirmiesiems trims klausimams, iškeltiems byloje C‑318/21.

23.

Šiomis dviem klausimų grupėmis iš esmės siekiama, kad būtų išaiškintas BBIR 2 straipsnio 83 punktas, siekiant padėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams nuspręsti, ar privati aukštojo mokslo įstaiga, finansuojama iš esmės mokesčiais už universitetines paslaugas, gali būti laikoma „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai taip pat klausia, ar ekonominės ir neekonominės veiklos finansavimo santykis yra svarbus nustatant pagrindinį šios organizacijos tikslą.

24.

Manau, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į šiuos klausimus. Savo nuomonę paaiškinsiu IV.A skirsnyje. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų kitaip, atsakymus į prejudicinius klausimus pateiksiu IV.B skirsnyje.

25.

Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos teisę vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai, kai ji turi būti taikoma nacionaliniame teisme pagal Sąjungos teisę ( 3 ).

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų iškelti klausimai yra susiję su BBIR 2 straipsnio 83 dalies aiškinimu.

27.

Todėl pirmiausia būtina išsiaiškinti priežastis, dėl kurių ši nuostata yra svarbi nagrinėjamose bylose.

28.

BBIR tikslas – padėti nustatyti atvejus, kai valstybės pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, net jei apie ją nepranešta ir jei jos atskirai nepatvirtino Europos Komisija. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiuose teismuose nagrinėjamos bylos nėra susijusios su klausimu, ar apie atitinkamas dotacijas reikėjo pranešti kaip apie valstybės pagalbą, ar ne. Priešingai, atrodo, kad BBIR 2 straipsnio 83 punktas tapo svarbus vidaus byloje priėmus Nutarimą Nr. 725, kuriame nustatant, ar įstaigos atitiko valstybinėms mokslinių tyrimų dotacijoms keliamus reikalavimus, buvo naudojama BBIR pateikta apibrėžtis.

29.

Todėl BBIR 2 straipsnio 83 punktas taikomas ne pagal Sąjungos teisę, bet veikiau dėl Latvijos ministrų tarybos sprendimo, įtvirtinto Nutarime Nr. 725, naudoti Sąjungos teisės akte pateiktą apibrėžtį išimtinai vidaus tikslams: nustatyti tinkamumą gauti valstybines dotacijas moksliniams tyrimams.

30.

Todėl BBIR 2 straipsnio 83 punktas taikomas pagal nacionalinę teisę, o ne pagal Sąjungos teisę.

31.

Iš prašymų priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabų taip pat atrodo, kad priežastis, dėl kurios buvo nuspręsta naudoti BBIR apibrėžtį, yra susijusi su Latvijos valstybės pastangomis užtikrinti atitiktį Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėms.

32.

Priešingai, priežastis, dėl kurios sąvokos „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“ apibrėžtis buvo įtraukta į BBIR, kaip paaiškinsiu, neturi nieko bendra su tiesiogiai tokioms organizacijoms suteiktos mokslinių tyrimų pagalbos teisėtumu arba neteisėtumu.

33.

Nė viena BBIR nuostata dėl pagalbos moksliniams tyrimams ir plėtrai nepanaikinama pareiga pranešti apie pagalbą gaunančio subjekto tipą. Tiesą sakant, BBIR laikomasi funkcinio požiūrio: būtent pagalbai fundamentinių tyrimų, pramoninių tyrimų, bandomajai taikomajai veiklai ir galimybių studijų veiklai, atitinkančiai kitus BBIR III skyriaus IV skirsnyje nustatytus kriterijus, netaikoma pareiga pranešti ( 4 ), todėl ji laikoma suderinama su vidaus rinka.

34.

Subjekto, kuris BBIR 2 straipsnio 83 punkte apibrėžiamas kaip „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“, dalyvavimas yra svarbus nusprendžiant, ar pranešti būtina, ar ne, kaip paaiškinsiu netrukus. Tačiau ši apibrėžtis pati savaime neturi įtakos tam, ar mokslinių tyrimų įstaigai skirta dotacija yra suderinama su vidaus rinka.

35.

BBIR 2 straipsnio 83 punkte pateikta apibrėžtis svarbi tik kai kurioms BBIR III skyriaus IV skirsnio nuostatoms. Pirma, veiksmingas „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijų“ bendradarbiavimas su įmonėmis gali prisidėti prie didesnio leistino valstybės pagalbos tam tikriems mokslinių tyrimų projektams intensyvumo ( 5 ). Antra, inovacijų pagalba mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) gali apimti aukštos kvalifikacijos tyrėjų iš tokių organizacijų komandiruočių išlaidas, kad jie dirbtų su pagalbą gaunančios MVĮ projektu ( 6 ). Galiausiai pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai žuvininkystės ir akvakultūros sektoriuje gali būti teikiama tik tiesiogiai „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijoms“ ( 7 ). Tai yra baigtinis sąrašas atvejų, kai BBIR naudojama 2 straipsnio 83 punkte pateikta „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ sąvokos apibrėžtis.

36.

Galiausiai BBIR nėra jokios nuostatos, iš kurios būtų matyti, kad „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ sąvoka turi kokią nors įtaką įmonės apibrėžčiai pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 8 ). Jei tokia įstaiga vykdo ekonominę veiklą, ji bus kvalifikuojama kaip įmonė ir reikės patvirtinti, kad jos gaunama pagalba moksliniams tyrimams yra suderinama su vidaus rinka kiekvienu konkrečiu atveju po pranešimo arba automatiškai be pranešimo, jei ji atitinka BBIR sąlygas.

37.

Todėl siekiant užtikrinti, kad valstybinis mokslinių tyrimų finansavimas būtų suderinamas su Sąjungos valstybės pagalbos taisyklėmis, ir taip išvengti tokių taisyklių pažeidimo Latvijos mokslo tarybos sprendimais, mokslinių tyrimų organizacijoms, kurios taip pat vykdo ekonominę veiklą, nebūtina taikyti išimtį. Priklausomai nuo situacijos, tokia padėtis gali būti suderinama su vidaus rinka.

38.

Reikėtų pridurti, kad Sąjungos valstybės pagalbos politika yra palanki pagalbai moksliniams tyrimams. Moksliniai tyrimai padeda didinti visuomenės žinių lygį ir sukuria naujų ekonomikos galimybių ( 9 ). Tačiau net jei mokslinių tyrimų projektų rezultatai apskritai yra naudingi visuomenei, daugybės projektų grąžos laipsnis gali būti nepatrauklus privatiems investuotojams. Todėl, kaip paaiškino Europos Komisija, valstybės pagalba gali „padėti įgyvendinti projektus, kurie duoda bendros socialinės ar ekonominės naudos ir kurie kitu atveju nebūtų vykdomi“ ( 10 ). Kai tokiam rinkos nepakankamumui arba asimetrijai, atsirandančiai tarp įvairių mokslinių tyrimų subjektų informavimo ar koordinavimo klausimais ( 11 ), pašalinti naudojama pagalba moksliniams tyrimams ir plėtrai, ji paprastai laikoma suderinama su vidaus rinka.

39.

Mano nuomone, nėra jokių abejonių, kad privačios aukštosios mokyklos gali prisidėti prie mokslinių tyrimų, inovacijų ir atitinkamai prie ekonomikos augimo lygiai taip pat, kaip ir jų valstybiniai partneriai. Todėl nematau jokios priežasties nepripažinti galimybės tokioms įstaigoms gauti pagalbą moksliniams tyrimams.

40.

Pačios ES mokslinių tyrimų finansavimo programose, pavyzdžiui, fonduose „Europos horizontas“ ( 12 ), įskaitant „Marie Skłodowskos-Curie veiksmus“, nedraudžiama dalyvauti aukštosioms mokykloms.

41.

Atsižvelgiant į tai, kaip pažymėjo Nyderlandų vyriausybė, galiausiai tik Latvijos valstybė pasirenka įstaigas, galinčias gauti pagalbą moksliniams tyrimams iš viešųjų išteklių. Ji gali nuspręsti neleisti dalyvauti privačioms mokslinių tyrimų ir mokymo įstaigoms, kurios teikia mokymo paslaugas už atlygį. Tačiau šio sprendimo nereglamentuoja Sąjungos teisė, visų pirma BBIR 2 straipsnio 83 punktas.

42.

Mokslinių tyrimų organizacijos, kaip viešojo mokslinių tyrimų finansavimo gavėjos, iš tiesų gali atsidurti skirtingose padėtyse pagal Sąjungos valstybės pagalbos taisykles. Būtina paminėti, kad tos taisyklės mokslinių tyrimų organizacijoms taikomos taip pat kaip ir bet kuriai kitai įstaigai. Todėl mokslinių tyrimų organizacijoms valstybės pagalbos taisyklės bus taikomos, jeigu jos gali būti laikomos įmonėmis. O jei jos nelaikomos įmonėmis, joms nebus taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis. Todėl Sąjungos valstybės pagalbos taisyklės netaikomos mokslinių tyrimų dotacijoms, skirtoms mokslinių tyrimų organizacijoms, kurios nėra laikomos įmonėmis.

43.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją konkurencijos teisės srityje įmonė yra subjektas, vykdantis ekonominę veiklą, – jis siūlo prekes ar paslaugas rinkoje ( 13 ). Subjekto kvalifikavimas kaip įmonės nepriklauso nuo to, ar subjektas įsteigtas pagal viešąją ar privatinę teisę, arba nuo to, ar jis siekia pelno, ar ne ( 14 ). Tą patį iš esmės galima pasakyti apie mokslinių tyrimų organizacijas ( 15 ).

44.

Subjekto kaip įmonės kvalifikavimas yra susijęs su konkrečia veikla. Subjektas, vykdantis tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą, turi būti laikomas įmone tik dėl to, kad vykdo ekonominę veiklą ( 16 ). Todėl pagalbai, kuria remiama mokslinių tyrimų organizacijų veikla, laikoma ekonomine, bus taikomos valstybės pagalbos taisyklės, o pagalbai, kuria remiama tų organizacijų neekonominė veikla, šios taisyklės nebus taikomos.

45.

Universitetai paprastai yra organizacijos, kurios užsiima tiek mokslinių tyrimų, tiek žinių sklaidos veikla, t. y. moko ir leidžia leidinius.

46.

Teisingumo Teismas į paslaugų teikimo sąvoką neįtraukė mokymo veiklos, kurią teikia į valstybinio švietimo sistemą integruotos ir daugiausia iš viešųjų lėšų finansuojamos įstaigos ( 17 ). Todėl tokia veikla nepatenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį. Priešingai, Teisingumo Teismas pripažino, kad privačiomis lėšomis finansuojama švietimo paslaugų teikimo veikla ( 18 ) yra paslaugų teikimas ( 19 ). Todėl tai buvo ekonominė veikla ( 20 ), nebent privačios lėšų būtų gautos iš paties paslaugų teikėjo ( 21 ).

47.

Mokslinių tyrimų ir studijų organizacija gali tuo pat metu vykdyti ir ekonominę, ir neekonominę veiklą, pavyzdžiui, siūlydama užsiėmimus už atlygį kaip savo ekonominę veiklą ir vykdydama fundamentinius tyrimus kaip neekonominę veiklą. Atrodo, kad tokia yra dviejų universitetų, kurie yra pareiškėjai pagrindinėje byloje, padėtis.

48.

Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar bet kokia valstybės ištekliais suteikta pagalba organizacijai, kuri taip pat vykdo ekonominę veiklą, neišvengiamai patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

49.

Tiek, kiek tai susiję su aukštuoju mokslu, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje paaiškinta, kad taip nėra. Jeigu mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos neekonominę veiklą galima atskirti nuo jos ekonominės veiklos ir jeigu galima nustatyti, kad pagalba susijusi tik su neekonomine veikla, toks valstybės išteklių perdavimas nelaikomas valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ( 22 ).

50.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[i]š tikrųjų veiklos, kylančios iš viešosios valdžios prerogatyvų vykdymo, ar ekonominės veiklos kvalifikavimas turi būti atliekamas atskirai dėl kiekvienos atitinkamo subjekto vykdomos veiklos dalies“ ( 23 ).

51.

Valstybės pagalbos sistemoje Europos Komisija pritarė tokiems pat argumentams. Todėl ji paaiškino, kad „[j]eigu tas pats subjektas vykdo ekonominio ir neekonominio pobūdžio veiklą, siekiant veiksmingai išvengti ekonominės veiklos kryžminio subsidijavimo, neekonominės veiklos viešasis finansavimas nepatenka į [SESV] 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu dvi veiklos rūšys, jų išlaidos, finansavimas ir pajamos gali būti aiškiai atskirti“ ( 24 ).

52.

Todėl jei mokslinių tyrimų įstaiga vykdo ekonominę ir neekonominę veiklą, viešajam finansavimui valstybės pagalbos taisyklės taikomos tik tiek, kiek tokiu finansavimu padengiamos su ekonomine veikla susijusios išlaidos. Europos Komisija tai nustato įvertindama, ar konkrečiam ataskaitiniam laikotarpiui organizacijai skirtas viešasis finansavimas viršija tuo laikotarpiu patirtas neekonominės veiklos sąnaudas ( 25 ).

53.

Be to, jei mokslinių tyrimų organizacija teikia švietimo paslaugas už atlygį, tačiau visas tokios veiklos pelnas yra reinvestuojamas į pagrindinę mokslinių tyrimų veiklą, visa jos veikla būtų laikoma neekonomine veikla ( 26 ).

54.

Todėl tai, ar mokslinių tyrimų organizacijai suteikta pagalba prilygsta valstybės pagalbai, priklauso nuo to, ar finansuojama veikla kvalifikuojama kaip ekonominė veikla, ar neekonominė veikla. Jei finansuojama veikla yra neekonominio pobūdžio, valstybės pagalbos taisyklės netaikomos, net jei tas pats subjektas taip pat vykdo ekonominę veiklą, tačiau ji aiškiai atskirta nuo finansuojamos veiklos. Jei finansuojama veikla yra ekonominė veikla, toks finansavimas yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto tokia pagalba galiausiai gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, todėl yra leidžiama.

55.

Pastabus skaitytojas atkreips dėmesį, kad šiame skirsnyje niekur neminimas BBIR 2 straipsnio 83 punktas. Taip yra todėl, kad jis neturi jokios reikšmės valstybės pagalbos taisyklių taikymui mokslinių tyrimų įstaigoms skiriamoms dotacijoms.

56.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsižvelgdama į tai, kad Sąjungos nuostata, kurios išaiškinimo prašoma, taikoma tik pagal nacionalinę teisę, ir kadangi ji taikoma kitu tikslu nei tas, kuriam ji skirta pagal Sąjungos teisę, manau, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktus klausimus.

57.

Iš tiesų, Teisingumo Teismas, remdamasis Sprendime Dzodzi suformuota jurisprudencija, nusprendė, kad turi jurisdikciją situacijose, kai vidaus teisės aktuose patvirtinami tokie pat sprendimai tais atvejais, kurie yra reglamentuojami pagal Sąjungos teisę. Tokiu atveju nacionalinis įstatymų leidėjas nusprendžia pasinaudoti Sąjungos teise, kad sureguliuotų lygiavertę vidaus situaciją. Susiklosčius tokiai situacijai, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, egzistuoja tam tikras Sąjungos interesas, kad iš Sąjungos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, neatsižvelgiant į jų taikymo aplinkybes ( 27 ).

58.

Pavyzdžiui, pačioje Dzodzi byloje Belgijos teisės aktų leidėjas nusprendė išplėsti Sąjungos taisyklių, susijusių su tarpvalstybinėmis situacijomis, taikymą ir lygiavertei išimtinai vidaus situacijai ( 28 ).

59.

Kitas pavyzdys, kai Teisingumo Teismas savo jurisdikciją grindė būtinybe vienodai aiškinti atvejus, kurie nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, yra situacijos, kai valstybės narės išplėtė prekybos agentų direktyvos, taikomos tik prekių pardavimui, taikymą ir paslaugų teikimui ( 29 ).

60.

Trečiasis pavyzdys, kuriame buvo remiamasi bylos Dzodzi logika, buvo susijęs su mišrių susitarimų aiškinimu. Sprendime Hermès, nepaisant to, kad mišraus susitarimo nuostata ( 30 ) buvo taikoma į Sąjungos teisės taikymo sritį nepatenkančiai situacijai, Teisingumo Teismas nusprendė turįs jurisdikciją ją aiškinti dėl to, kad ji gali būti taikoma lygiavertėms situacijoms, reglamentuojamoms pagal Sąjungos teisę ( 31 ). Kitaip tariant, vienodas nuostatų, taikomų lygiavertėms situacijoms, aiškinimas atitiko Sąjungos interesą.

61.

Galiausiai Teisingumo Teismas panašiai argumentavo daugelyje konkurencijos teisės bylų, kuriose ES taisykles nacionalinis įstatymų leidėjas perkėlė išimtinai vidaus situacijoms, nesant jokio poveikio prekybai tarp valstybių narių ( 32 ).

62.

Svarbi priežastis, pateisinanti Teisingumo Teismo jurisdikciją visose pirma nurodytose bylose, buvo, viena vertus, išimtinai vidaus situacijų, dėl kurių reglamentavimo nacionalinė teisė nukreipdavo į ES teisę, ir, kita vertus, ES situacijų, kurioms buvo skirta atitinkama ES nuostata, lygiavertiškumas. O tais atvejais, kai ES nuostatos tikslas buvo nesusijęs su tikslu, kuriam ji buvo naudota nacionaliniame kontekste, Teisingumo Teismo paneigė savo jurisdikciją ( 33 ).

63.

Kaip paaiškinta IV.A.2 skirsnyje, 2 straipsnio 83 punkte pateiktos apibrėžties paskirtis BBIR yra visiškai kitokia, palyginti su Nutarimu Nr. 725. Taigi akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiuose teismuose nagrinėjami atvejai nėra vidaus situacijos, lygiavertės toms, kurios gali kilti pagal BBIR.

64.

Dzodzi jurisdikcija iš esmės grindžiama dviem reikalavimais: vienodas aiškinimas atitinka Sąjungos interesą ir nagrinėjamos vidaus ir Sąjungos situacijos yra lygiavertės ( 34 ).

65.

Net jeigu tai būtų labai pritempta, būtų galima teigti, kad aiškinti BBIR 2 straipsnio 83 punktą nagrinėjamose bylose atitinka Sąjungos teisės vienodumo interesą. Žinoma, galima įsivaizduoti situacijas, kai kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos ir nacionaliniai teismai naudos šį aiškinimą taikydamos BBIR III skyriaus 4 skirsnį.

66.

Tačiau situacija, kai BBIR 2 straipsnio 83 punktas turi būti taikomas šiose bylose, nėra lygiavertė jos taikymui šio reglamento kontekste. Todėl atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas gali aiškinti BBIR 2 straipsnio 83 punktą tik paties BBIR kontekste ir turėdamas omenyje jo specifinį tikslą, aiškinimas, kuri Teisingumo Teismas gali pateikti šioje byloje, mano nuomone, niekaip negali būti naudingas prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams. Taip būtų lyginami nepalyginami dalykai.

67.

Galiausiai, reikėtų pridurti, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nepaaiškino, kaip to reikalaujama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnį, kaip BBIR 2 straipsnio 83 punkto aiškinimas galėtų būti reikšmingas funkciniu ir teisiniu požiūriu skirtingame nacionalinės teisės kontekste ( 35 ).

68.

Todėl manau, kad Teisingumo Teismas negali patvirtinti savo jurisdikcijos šiose bylose, nes nėra antrosios sąlygos dėl lygiavertės vidaus situacijos, keliamos Sprendimu Dzodzi grindžiamoje jurisprudencijoje.

69.

Jeigu Teisingumo Teismas vis dėlto nuspręstų, kad turi jurisdikciją, dabar pereisiu prie BBIR 2 straipsnio 83 punkto aiškinimo.

70.

BBIR 2 straipsnio 83 punkte „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“ apibūdinamos kaip subjektai, kurių pagrindinė paskirtis – nepriklausomai atlikti mokslinius tyrimus (fundamentinius, pramoninius arba bandomuosius) ( 36 )arba plačiai skleisti mokslinių tyrimų rezultatus rengiant mokymus, leidžiant leidinius ar perduodant žinias.

71.

Šis išskirtas „arba“ sukelia painiavą.

72.

Ar subjektas gali užsiimti tik arba daugiausia moksliniais tyrimais? Ar jis gali užsiimti tik arba daugiausia žinių sklaida? Ar jis turi vykdyti mokslinius tyrimus? Ar jis privalo skleisti žinias? Ir ar jis privalo užsiimti tiek mokslinių tyrimų, tiek žinių sklaidos veikla, kaip būtų galima suprasti iš sąvokos „moksliniai tyrimai ir žinių sklaidos organizacija“?

73.

Frazė „pagrindinė paskirtis“, mano manymu, turėtų būti suprantama kaip veikla, kuriai vykdyti subjektas buvo įsteigtas pirmiausia. Žinoma, gali būti daugiau nei viena pagrindinė veikla.

74.

Pavyzdžiui, tokios įstaigos kaip universitetai paprastai steigiami siekiant skleisti žinias ir vykdyti mokslinius tyrimus. Jų pagrindinė veikla yra tiek mokymas, tiek moksliniai tyrimai. Mokslinių tyrimų institutai gali būti steigiami tik moksliniams tyrimams ir gali savo tyrimų rezultatų sklaidai išorės leidiniuose. Taigi moksliniai tyrimai yra vienintelė pagrindinė jų veikla. Galiausiai kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kalbų mokyklos ar profesinio mokymo įstaigos, gali būti steigiamos tik mokymo tikslais, bet jos taip pat gali atlikti mokslinius tyrimus, pavyzdžiui, kad pagerintų mokymo metodiką. Tačiau šios rūšies moksliniai tyrimai nėra pagrindinė tokios įstaigos paskirtis. Šiuo atveju moksliniai tyrimai yra tik priemonė, taigi ir pagalbinė priemonė siekiant įstaigos pagrindinio mokymo tikslo.

75.

Atsižvelgdama į tai, kad BBIR 2 straipsnio 83 punkte pateikta apibrėžtis įtvirtinta šio straipsnio skirsnyje „Pagalba moksliniams tyrimams, technologinei plėtrai ir inovacijoms apibrėžtys veikla“, manau, kad mokslinis tyrimas turi būti viena iš pagrindinių „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ paskirčių.

76.

Jei pagrindinė subjekto paskirtis yra moksliniai tyrimai, jis yra „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“, neatsižvelgiant į tai, ar įsteigtas pagal viešąją, ar pagal privatinę teisę, ir nepriklausomai nuo jo finansavimo būdo. Pastarąjį teiginį suprantu taip, kad „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“ gali vykdyti tiek ekonominę, tiek neekonominę veiklą ( 37 ). Svarbu tik tai, kad nepriklausomi moksliniai tyrimai yra tarp jos pagrindinių veiklos rūšių.

77.

Tačiau net jei toks subjektas gali vykdyti ekonominę veiklą, iš BBIR 2 straipsnio 83 punkto antro sakinio galima daryti išvadą, kad jis turi vykdyti tam tikrą mokslinių tyrimų veiklą kaip neekonominę. Antrajame šio straipsnio sakinyje nustatyta: „[j]eigu toks subjektas taip pat vykdo ekonominę veiklą, tos ekonominės veiklos išlaidos ir pajamos į apskaitą turi būti įrašomos atskirai“ ( 38 ).

78.

Išvadą, kad mokslinių tyrimų veikla bent iš dalies turi būti neekonominė, patvirtina ir žinių sklaidos elementas pagal BBIR 2 straipsnio 83 punktą. Neekonominio pobūdžio moksliniams tyrimams būdinga tai, kad jų rezultatai plačiai ir viešai skleidžiami. Paskutinis šios nuostatos sakinys patvirtina šį aiškinimą, nes mokslinių tyrimų įstaiga negali suteikti lengvatinės galimybės naudotis tyrimų rezultatais, pavyzdžiui, savo akcininkams ar nariams.

79.

Mano išvada, kad moksliniai tyrimai, kaip viena iš pagrindinių veiklos rūšių, bent iš dalies turi būti neekonominė veikla, taip pat išplaukia iš BBIR „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijoms“ suteikiamo vaidmens. Tokių organizacijų dalyvavimas bendradarbiavimo projektuose arba jų vadovaujamas vaidmuo tam tikrų rūšių moksliniuose tyrimuose padidina pagalbos moksliniams tyrimams suderinamumo tikimybę su vidaus rinka apie ją nepranešant.

80.

Todėl iš BBIR 2 straipsnio 83 punkto dalies formuluotės galiu daryti išvadą, kad „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacija“ turėtų vykdyti mokslinius tyrimus, kurių rezultatai yra viešai prieinami, ir gali perduoti mokslinių tyrimų rezultatus mokydama, leisdama leidinius ar kitais būdais. Jeigu moksliniai tyrimai (ar jų dalis) vykdomi kaip neekonominė veikla, mokymas gali būti teikiamas atlygintinai.

81.

Siekiant įvertinti pagrindinę organizacijos veiklą, gali būti naudingi keli veiksniai: atitinkamo subjekto įstatai ar panašus steigimo dokumentas, jo metinės ataskaitos, taip pat tai, ar subjektas atitinka nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, kad įgytų aukštojo mokslo ar mokslinių tyrimų įstaigos statusą (pavyzdžiui, akreditaciją) ( 39 ), ir nacionalinės akreditavimo institucijos ataskaitos. Atsižvelgiant į tai, kad aukštojo mokslo akreditacijos paprastai suteikiamos ribotam laikotarpiui ir gali būti atnaujinamos, sprendimai dėl pakartotinės akreditacijos taip pat gali būti laikomi galimybe nustatyti pagrindinę subjekto veiklą.

82.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑164/21 nurodyta, kad pareiškėjos pagrindinėje byloje komercinė veikla leidžiama, jei ji neprieštarauja Aukštojo mokslo įstaigų įstatymui. Tai taip pat gali būti svarbu siekiant atskleisti pagrindinę nagrinėjamo subjekto veiklą.

83.

Jei organizacija vykdo mokslinius tyrimus ir mokymą kaip savo pagrindinę veiklą, jos kvalifikavimui kaip „mokslinių tyrimų ir žinių sklaidos organizacijos“ neturi reikšmės, kuri šios veiklos dalis yra ekonominė, o kuri – neekonominė. Aiškus ekonominės ir neekonominės veiklos išlaidų atskyrimas yra svarbus tik sprendžiant, ar tokiai organizacijai suteikta dotacija moksliniams tyrimams patenka į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį.

84.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui paskelbti, kad jis neturi jurisdikcijos atsakyti į Administratīvā rajona tiesa (Rajono administracinis teismas, Latvija) ir Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas, Latvija) pateiktus klausimus.

85.

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas neatsisakytų jurisdikcijos, siūlau atsakyti taip: