–

ORLEN KolTrans sp. z o.o., atstovaujamos radca prawny A. Salbert,

–

Prezes Urzędu Transportu Kolejowego, atstovaujamo radca prawny M. Trela,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Sasinowska, C. Vrignon ir S. L. Kalėdos,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404), iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB (OL L 315, 2007, p. 44), (toliau – Direktyva 2001/14), 30 straipsnio 2, 5 ir 6 dalių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant geležinkelio įmonės ORLEN KolTrans sp. z o.o., kurios buveinė yra Plocke (Lenkija), ginčą su Prezes Urzędu Transportu Kolejowego (Geležinkelių transporto tarnybos pirmininkas, toliau – GTT pirmininkas) dėl mokesčių už naudojimąsi PKP Polskie Linie Kolejowe S.A. (toliau – PKP PLK) valdoma geležinkelių infrastruktūra Lenkijoje dydžio nustatymo.

3

Direktyvos 2001/14 5, 11, 12, 16 ir 20 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje aptariami principai ir procedūros, kurie turi būti taikomi nustatant ir imant geležinkelių infrastruktūros mokesčius bei paskirstant geležinkelių infrastruktūros pajėgumus.

Valstybės narės užtikrina, kad geležinkelių infrastruktūros mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos atitiktų šioje direktyvoje nustatytus principus ir taip leistų infrastruktūros valdytojui prekiauti turimais infrastruktūros pajėgumais ir optimaliai veiksmingai juos panaudoti.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje pateikiamos apibrėžtys. Jis išdėstytas taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Direktyvos II skyriaus dėl infrastruktūros mokesčių 4 straipsnyje „Mokesčių įvedimas, nustatymas ir surinkimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės, laikydamosi Direktyvos 91/440/EEB 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo, nustato mokesčių ėmimo sistemą.

Laikydamosi minėtos valdymo nepriklausomumo sąlygos, valstybės narės taip pat nustato konkrečias mokesčių ėmimo taisykles arba suteikia tokias galias infrastruktūros valdytojui. Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas.

<…>

4.   Infrastruktūros valdytojai užtikrina, kad visame jų tinkle būtų taikoma tais pačiais principais pagrįsta mokesčių ėmimo sistema, išskyrus tuos atvejus, kai pagal 8 straipsnio 2 dalį taikomos ypatingos priemonės.

5.   Infrastruktūros valdytojai užtikrina, kad taikant mokesčių ėmimo sistemą įvairioms geležinkelio įmonėms, panašioje rinkos dalyje teikiančioms lygiaverčio pobūdžio paslaugas, būtų nustatomi lygiaverčiai ir nediskriminuojantys mokesčiai ir kad faktiškai taikomi mokesčiai atitiktų tinklo nuostatuose nustatytas taisykles.

<…>“

7

Direktyvos 2001/14 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Geležinkelio įmonės turi teisę be jokios diskriminacijos gauti II priede aprašytą minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų. II priedo 2 punkte nurodytos paslaugos teikiamos nediskriminuojant, o geležinkelio įmonių prašymai gali būti atmesti tik tuo atveju, jeigu rinkos sąlygomis egzistuoja perspektyvios alternatyvos. Jeigu vienas infrastruktūros valdytojas tų paslaugų neteikia, „pagrindinės infrastruktūros“ tiekėjas deda visas pagrįstas pastangas, kad sudarytų sąlygas šioms paslaugoms teikti.“

8

Šios direktyvos 6 straipsnyje, susijusiame su infrastruktūros išlaidomis ir apskaita, teigiama:

1.   Valstybės narės nustato sąlygas, įskaitant tam tikrais atvejais išankstinius mokėjimus, siekdamos užtikrinti, kad esant įprastoms verslo sąlygoms ir per pagrįstą laikotarpį infrastruktūros valdytojo iš infrastruktūros mokesčių gautos pajamos, papildomos pajamos iš kitos komercinės veiklos ir valstybės skirtos lėšos būtų bent jau ne mažesnės už infrastruktūros išlaidas.

<…>

2.   <…> infrastruktūros valdytojai skatinami mažinti infrastruktūros teikimo išlaidas ir prieigos prie geležinkelių infrastruktūros mokesčių dydį.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyta nuostata būtų įgyvendinta arba kompetentingos institucijos ir infrastruktūros valdytojo sutartimi, sudaryta ne trumpesniam kaip trejų metų laikotarpiui, kurioje būtų numatytas valstybės finansavimas, arba nustatant tinkamas reikiamų galių reguliavimo priemones.

<…>

5.   Nustatomas išlaidų paskirstymo metodas. Valstybės narės gali pareikalauti, kad jis būtų iš anksto patvirtintas. Šis metodas turėtų būti periodiškai atnaujinamas atsižvelgiant į geriausios tarptautinės praktikos principus.“

9

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje dėl mokesčių ėmimo principų nustatyta:

„1.   Mokesčiai už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra mokami infrastruktūros valdytojui ir naudojami jo veiklai finansuoti.

<…>

3.   Nepažeidžiant šio straipsnio 4 ar 5 dalies arba 8 straipsnio nuostatų už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų nustatomi mokesčiai turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos.“

<…>

7.   Teikiant II priedo 2 punkte nurodytas paslaugas, šis straipsnis netaikomas. Nepažeidžiant pirmiau išdėstytų nuostatų, nustatant II priedo 2 punkte nurodytų paslaugų kainas atsižvelgiama į geležinkelių transporto konkurencinę padėtį.

<…>“

10

Tos pačios direktyvos 8–12 straipsniuose atitinkamai numatytos mokesčių ėmimo principų išimtys, galimybė taikyti infrastruktūros mokesčių nuolaidas, tam tikrų išlaidų kompensavimo sistema, veiklos rezultatų gerinimo sistema ir galimybė imti mokestį už rezervuotus pajėgumus.

11

Direktyvos 2001/14 III skyriaus dėl infrastruktūros pajėgumų paskirstymo 17 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Nepažeidžiant Sutarties 81, 82 ir [86] straipsnių, su pareiškėju gali būti sudarytas pamatinis susitarimas. Minėtame pamatiniame susitarime nurodomos pareiškėjo prašomų skirti <…> infrastruktūros pajėgumų charakteristikos. Pamatiniame susitarime traukinio linija konkrečiai neapibūdinama, tačiau juo turėtų būti siekiama patenkinti pagrįstus pareiškėjo komercinius poreikius. Valstybė narė gali pareikalauti, kad tokį pamatinį susitarimą iš anksto patvirtintų šios direktyvos 30 straipsnyje nurodyta reguliavimo institucija.“

12

Šios direktyvos 26 straipsnyje „Pajėgumų didinimo planas“ nustatyta:

„1.   Per šešis mėnesius nuo pajėgumų analizės atlikimo infrastruktūros valdytojas parengia pajėgumų didinimo planą.

2.   Pajėgumų didinimo planas parengiamas pasikonsultavus su atitinkamos perpildytos infrastruktūros naudotojais.

Jame nustatoma:

<…>

Be to, remiantis ekonominės naudos analize, tame plane nustatoma, kokių veiksmų būtina imtis norint padidinti infrastruktūros pajėgumus, įskaitant kalendorinį šių priemonių įgyvendinimo planą.

Valstybė narė minėtą planą gali turėti iš anksto patvirtinti.

<…>“

13

Direktyvos 2001/14 30 straipsnyje „Reguliavimo institucija“ numatyta:

„1.   Nepažeisdamos 21 straipsnio 6 dalies, valstybės narės įsteigia reguliavimo instituciją. Ši institucija, kuria gali būti už transporto reikalus atsakinga ministerija arba bet kokia kita institucija, savo organizacija, sprendimų dėl finansavimo priėmimu, teisine struktūra ir sprendimų priėmimu turi būti nepriklausoma nuo jokio infrastruktūros valdytojo, mokesčius imančios įstaigos, pajėgumus paskirstančios įstaigos ar pareiškėjo. Be to, jos veikla nepriklauso nuo jokios kompetentingos valdžios institucijos, dalyvaujančios viešųjų paslaugų sutarčių sudaryme. Ši įstaiga veikia pagal šiame straipsnyje nurodytus principus, o tai reiškia, kad jos apeliacinės ir reguliavimo funkcijos gali būti paskirtos atskiroms įstaigoms.

2.   Pareiškėjas turi teisę skųstis reguliavimo institucijai, jeigu mano, kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo; svarbiausia pareiškėjas gali apskųsti infrastruktūros valdytojo arba tam tikrais atvejais geležinkelio įmonės priimtus sprendimus dėl:

<…>

<…>

3.   Reguliavimo įstaiga užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų II skyrių ir būtų nediskriminuojantys. Pareiškėjai ir infrastruktūros valdytojas dėl infrastruktūros mokesčių dydžio derėtis gali tik tuo atveju, jei tas derybas prižiūri reguliavimo įstaiga. Reguliavimo įstaiga įsikiša, jeigu tos derybos gali neatitikti šios direktyvos reikalavimų.

4.   Reguliavimo institucija yra įgaliota pareikalauti, kad infrastruktūros valdytojas, pareiškėjai ar atitinkamoje valstybėje narėje veikianti trečioji šalis be pagrindo nedelsdama suteiktų jai aktualią informaciją.

5.   Dėl kiekvieno skundo reguliavimo institucija privalo priimti sprendimą ir per ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių laikotarpį nuo tada, kai gavo visą informaciją imtis veiksmų situacijai ištaisyti.

Nepaisant šio straipsnio 6 dalies, reguliavimo įstaigos sprendimas yra privalomas visoms šalims, kurioms tas sprendimas taikomas.

Jeigu pateikiamas skundas dėl atsisakymo skirti infrastruktūros pajėgumų arba dėl sąlygų, kuriomis buvo pasiūlyta skirti pajėgumus, reguliavimo institucija arba patvirtina, kad infrastruktūros valdytojo sprendimas turi likti nepakeistas, arba pareikalauja, kad tas sprendimas būtų pakeistas pagal jos pateiktus nurodymus.

6.   Valstybės narės imasi priemonių, reikalingų siekiant užtikrinti, kad reguliavimo institucijos priimti sprendimai galėtų būti peržiūrimi teismine tvarka.“

14

Šios direktyvos II priedo „Geležinkelio įmonėms suteiktinos paslaugos“ 1 ir 2 punktuose nurodyta:

„1. Minimalų prieigos paketą sudaro:

a) prašymų skirti infrastruktūros pajėgumų tvarkymas;

<…>

2. Prieigą prie infrastruktūros objektų ir paslaugų teikimą sudaro:

<…>“

15

1960 m. birželio 14 d.ustawa kodeks postępowania administracyjnego (įstatymas, kuriuo patvirtintas administracinio proceso kodeksas; Dz. U., 2013, 267 pozicija; toliau – Administracinio proceso kodeksas) 28 straipsnyje nustatyta:

„Šalimi laikomas asmuo, kurio suinteresuotumas pareikšti ieškinį ar įsipareigojimai yra bylos nagrinėjimo dalykas arba kuris dėl savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį ar įsipareigojimų kreipiasi į instituciją.“

16

Įstatymo 61 straipsnyje nustatyta:

„Administracinė procedūra pradedama šalies prašymu arba ex officio.“

17

Šio įstatymo 61a straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Jeigu 61 straipsnyje nurodytą prašymą pateikia asmuo, kuris nėra bylos šalis, arba jeigu dėl kitų pagrįstų priežasčių procedūra negali būti pradėta, viešojo administravimo institucija priima sprendimą atsisakyti pradėti procedūrą. <…>“

18

Įstatymo 157 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Sprendimo panaikinimo procedūra pradedama šalies prašymu arba ex officio.“

19

2003 m. kovo 28 d.ustawa o transporcie kolejowym (Geležinkelių transporto įstatymas; Dz. U., 2013, 1594 pozicija; toliau – Geležinkelių transporto įstatymas) 13 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyta:

„1.   [Geležinkelių transporto tarnybos (toliau – GTT)] pirmininkas <…> geležinkelių transporto reguliavimo srityje:

<…>

<…>

6.   Nustačius geležinkelių srities taisyklių, sprendimų ar įsakymų pažeidimą GTT pirmininkas priima sprendimą, jame nurodo pažeidimo apimtį ir terminą, per kurį jis turi būti ištaisytas.“

20

Šio įstatymo 29 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   Geležinkelių vežėjas įgyja teisę naudotis jam skirtais tvarkaraštyje nurodytais traukinių maršrutais, kai su valdytoju sudaro atitinkamą susitarimą.

4.   Už geležinkelių infrastruktūros suteikimą jos valdytojas ima 33 straipsnyje nurodytus mokesčius.“

21

Minėto įstatymo 33 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valdytojas nustato mokesčių, vežėjų geležinkeliais mokėtinų už naudojimąsi infrastruktūra, dydį.

<…>

6.   Valdytojas privalo <…> viešai paskelbti <…> pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių dydžius ir rūšis.

7.   Pagrindinio mokesčio ir papildomų mokesčių, išskyrus mokesčius už naudojimąsi traukos srove, vienetiniai tarifai, taip pat jų dydžių apskaičiavimai perduodami GTT pirmininkui.

8.   GTT pirmininkas patvirtina 7 dalyje nurodytus tarifus per 30 dienų nuo jų gavimo arba atsisako juos tvirtinti, jeigu nustato 2 –6 dalyse ir 34 straipsnyje nurodytų taisyklių arba 35 straipsnio pagrindu priimtų nuostatų pažeidimų.“

22

2009 m. vasario 27 d.rozporządzenie Ministra Infrastruktury w sprawie warunków dostępu i korzystania z infrastruktury kolejowej (Infrastruktūros ministro įsakymas dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros ir jos naudojimo sąlygų; Dz. U., 2009, Nr. 35, 274 pozicija) 16 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ne vėliau kaip likus 9 mėnesiams iki traukinių tarnybinio tvarkaraščio įsigaliojimo valdytojas pateikia GTT pirmininkui patvirtinti projektą, kuriame numatyti:

<…>

3.   Vežėjo prašymu valdytojas privalo leisti vežėjui susipažinti su 1 dalyje nurodytu projektu ir 2 dalyje nurodytu sąrašu.

<…>“

23

Įsakymo 17 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„GTT pirmininkas atsisako patvirtinti 16 straipsnio 1 dalyje nurodytą pateiktą projektą, tik jeigu jis parengtas pažeidžiant [Geležinkelių transporto] įstatymo 33 straipsnio 8 dalyje nurodytas nuostatas.“

24

ORLEN KolTrans yra Lenkijoje įsteigta įmonė, užsiimanti krovinių vežimu geležinkeliais. Šiuo tikslu ji naudojasi geležinkelių infrastruktūra, priklausančia jos valdytojui PKP PLK.

25

PKP PLK išsiuntė Lenkijos reguliavimo institucijai GTT, įsteigtai pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnį, pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie jos infrastruktūros vienetinių tarifų pakeitimo projektą. Tie tarifai yra vienas iš kintamųjų, leidžiančių infrastruktūros valdytojui nustatyti geležinkelio įmonės mokėtinų mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra dydį. 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (toliau – 2010 m. patvirtinimo sprendimas) GTT pirmininkas patvirtino šį projektą.

26

Remdamasi šiuo sprendimu PKP PLK pritaikė naujus vienetinius tarifus, kad nustatytų ORLEN KolTrans pagal abiejų bendrovių sudarytą sutartį mokėtinų infrastruktūros mokesčių dydį.

27

2013 m. gegužės 30 d. Sprendime Komisija / Lenkija (C‑512/10, EU:C:2013:338) Teisingumo Teismas nusprendė, jog leisdama, kad apskaičiuojant mokesčius už minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų būtų įtrauktos išlaidos, kurios negali būti laikomos tiesiogiai turėtomis dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, Lenkijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal atitinkamai Direktyvos 2001/14 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnio 3 dalį.

28

Paskelbus šį sprendimą ORLEN KolTrans peržiūrėjo mokesčius, kuriuos sumokėjo PKP PLK. Manydama, kad jų skaičiavimo metodas prieštarauja Direktyvai 2001/14, 2014 m. balandžio 7 d. raštu ji paprašė GTT pirmininko pradėti administracinę procedūrą, kaip apibrėžta Administracinio proceso kodekse, kad būtų panaikintas 2010 m. patvirtinimo sprendimas.

29

2014 m. birželio 11 d. sprendimu GTT pirmininkas atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal Administracinio proceso kodeksą ORLEN KolTrans nebuvo pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų patvirtinimo procedūros „šalis“, todėl negalėjo prašyti panaikinti 2010 m. patvirtinimo sprendimo, net jei šis sprendimas prieštaravo Sąjungos teisei.

30

ORLEN KolTrans apskundė minėtą 2014 m. birželio 11 d. sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija). Šiuo ieškiniu ji prašo peržiūrėti 2010 m. patvirtinimo sprendimo galiojimą, kuris, atsižvelgiant į 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C‑512/10, EU:C:2013:338), buvo priimtas pažeidžiant Direktyvą 2001/14.

31

Kartu ši įmonė pareikalavo, kad Lenkijos valstybė išmokėtų jai kompensaciją, nes dėl netinkamo Direktyvos 2001/14 perkėlimo į nacionalinę teisę ji patyrė žalą, kai sumokėjo per didelius infrastruktūros mokesčius. Panašius reikalavimus pareiškė ir kitos geležinkelio įmonės. 2020 m. kovo 3 d.Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija) nusprendė sustabdyti vienos iš šių bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus, siekdamas išsiaiškinti, ar geležinkelio įmonė gali, kompetentingam teismui neperžiūrėjus reguliavimo institucijos sprendimo, reikalauti, kad valstybė narė atlygintų žalą, patirtą dėl netinkamo Direktyvos 2001/14 įgyvendinimo. Teisingumo Teismas į šiuos klausimus atsakė 2021 m. liepos 8 d. Sprendime Koleje Mazowieckie (C‑120/20, EU:C:2021:553).

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat primena, kad 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendime CTL Logistics (C‑489/15, EU:C:2017:834) Teisingumo Teismas konstatavo, jog Direktyva 2001/14 draudžiama bendrosios kompetencijos teismų konkrečiu atveju atliekama geležinkelių infrastruktūros naudojimo mokesčių teisingumo peržiūra ir galimybė prireikus pakeisti šių mokesčių dydį, neatsižvelgiant į reguliavimo institucijos, numatytos šios direktyvos 2001/14 30 straipsnyje, vykdomą priežiūrą.

33

Jis pabrėžia, kad pagal Lenkijos teisę yra atsakingas už skundų dėl reguliavimo institucijos sprendimų nagrinėjimą.

34

Dėl Direktyvos 2001/14 įgyvendinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Lenkijoje geležinkelių infrastruktūros valdytojas pateikia reguliavimo institucijai tvirtinti pagrindinio mokesčio vienetinius tarifus. Geležinkelio įmonės nėra šios procedūros šalys ir negali ginčyti GTT pirmininko priimtų sprendimų dėl patvirtinimo.

35

Žinoma, Geležinkelių transporto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 5 punkto b papunktyje numatyta galimybė reguliavimo institucijai pateikti skundą dėl infrastruktūros valdytojo taikomų infrastruktūros mokesčių. Be to, pagal šio straipsnio 6 dalį pažeidus geležinkelių srities taisykles, sprendimus ar įsakymus GTT pirmininkas priima sprendimą, jame nurodo pažeidimo apimtį ir terminą, per kurį jis turi būti ištaisytas. Vis dėlto, šių Lenkijos teisės nuostatų taikymas negali pakeisti reguliavimo institucijos patvirtintų pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų.

36

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Administracinio proceso kodeksą reikalauti panaikinti sprendimą gali tik šalies statusą turintys asmenys. Kadangi geležinkelio įmonės nedalyvauja pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų patvirtinimo procedūroje, jos neturi veiksmingos teisinės gynybos priemonės ginčyti šių tarifų dydį.

37

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnį geležinkelio įmonėms suteikiama teisė ginčyti GTT pirmininko priimtus pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų patvirtinimo sprendimus. Jis mano, kad tokia teisė galėtų būti kildinama iš šio straipsnio 2 dalies e punkto, jeigu ji būtų aiškinama taip, kad pagal ją reikalaujama, kad geležinkelio įmonės būtų įtrauktos į pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų patvirtinimo procedūrą. Jei paaiškėtų, kad patvirtinimo sprendimas gali pažeisti geležinkelio įmonių teises, pagal to paties straipsnio 5 ir 6 dalis galima pasinaudoti skundo teise.

38

Šiomis aplinkybėmis Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Geležinkelių transporto įstatyme, be kita ko, numatyta, jog vieną iš kintamųjų, leidžiančių infrastruktūros valdytojui nustatyti geležinkelio įmonės mokėtinų infrastruktūros mokesčių dydį, t. y. pagrindinio mokesčio už minimalų prieigos prie geležinkelių infrastruktūros paketą vienetinius tarifus, turi patvirtinti GTT pirmininkas.

40

Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad pagal Lenkijos teisę prašyti panaikinti tokių tarifų patvirtinimo sprendimą turi teisę tik tie asmenys, kurie pagal Administracinio proceso kodeksą pripažįstami patvirtinimo procedūros šalimis.

41

Vadinasi, geležinkelio įmonės, kurios, kaip ir ieškovė pagrindinėje byloje, naudojasi arba ketina naudotis geležinkelių infrastruktūra, negali ginčyti reguliavimo institucijos nustatytų pagrindinio mokesčio vienetinių tarifų, nes neturi „šalies“ statuso, pagal Lenkijos teisę būtino tam, kad galėtų pareikšti ieškinį. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/14 30 straipsnį reikia aiškinti taip, kad joms turi būti suteiktas „šalies“ statusas, ar galimybė pareikšti tokį ieškinį turi būti pripažinta net nepripažįstant šio statuso.

42

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalies e punktą reikia aiškinti taip: geležinkelio įmonė, kuri naudojasi arba ketina naudotis geležinkelių infrastruktūra, turi turėti galimybę dalyvauti reguliavimo institucijos vykdomoje procedūroje, skirtoje priimti sprendimui, kuriuo patvirtinamas arba atmetamas infrastruktūros valdytojo pateiktas pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie infrastruktūros vienetinių tarifų projektas; tai jai suteiktų tokios procedūros šalies statusą.

43

Šiuo atžvilgiu reikėtų pažymėti, kad nei Direktyvos 2001/14 30 straipsnyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje nenumatyta infrastruktūros mokesčių ar kintamųjų, pagal kuriuos jie nustatomi, tvirtinimo procedūra.

44

Tokios tvirtinimo procedūros nenumato jokia su infrastruktūros mokesčiais susijusi Direktyvos 2001/14 II skyriaus nuostata.

45

Žinoma, šios direktyvos 6 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog valstybės narės gali nustatyti, kad „išlaidų paskirstymo metodas“ turi būti iš anksto patvirtintas. Vis dėlto iš kitų šio straipsnio dalių aiškiai matyti, kad aptariamas metodas nustatytas apskaitos tikslais, kai teikiama finansinė parama, kurią valstybės narės gali skirti infrastruktūros valdytojams. Jis nesusijęs su infrastruktūros mokesčiais.

46

Panašiai ir patvirtinimo procedūra, kuri gali būti pradėta taikyti pagal Direktyvos 2001/14 17 straipsnį, esantį šios direktyvos III skyriuje dėl infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, yra susijusi ne su infrastruktūros mokesčių nustatymu, o su infrastruktūros valdytojų sudarytais pamatiniais susitarimais, kuriais pareiškėjui nustatomos reikalingų geležinkelių infrastruktūros pajėgumų charakteristikos.

47

Tas pats pasakytina ir apie tame pačiame direktyvos III skyriuje esančiame 26 straipsnyje numatytą išankstinį pajėgumų didinimo planų patvirtinimą. Nors tokiame plane nustatomos infrastruktūros pajėgumų didinimo išlaidų prognozės ir tikėtinas jų poveikis infrastruktūros mokesčiams, negalima daryti išvados, kad tie mokesčiai juo iš anksto nustatomi.

48

Direktyvos 2001/14 30 straipsnyje reglamentuojami pagal jo 1 dalį įsteigtai reguliavimo institucijai suteikiami įgaliojimai, o jo 6 dalyje nustatyta, kad šios institucijos priimti sprendimai turi būti peržiūrimi teismine tvarka.

49

Kiek tai susiję su reguliavimo institucijos įgaliojimais, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalį toje institucijoje gali būti ginčijami infrastruktūros valdytojų sprendimai, susiję su mokesčių ėmimo sistema arba infrastruktūros mokesčių dydžiu ir struktūra. Šio straipsnio 5 dalyje patikslinta, kad dėl kiekvieno gauto skundo reguliavimo institucija privalo priimti sprendimą. Be to, pagal to straipsnio 3 dalį ši įstaiga turi užtikrinti, kad infrastruktūros valdytojų nustatyti mokesčiai atitiktų šios direktyvos nuostatas, ir kontroliuoti šių valdytojų ir geležinkelio įmonių derybas. Kad galėtų atlikti šias užduotis, reguliavimo institucija yra įgaliota pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 4 dalį pareikalauti informacijos, inter alia, iš infrastruktūros valdytojų.

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2001/14 30 straipsnyje nėra numatyta infrastruktūros mokesčių patvirtinimo procedūra. Visų pirma to straipsnio 2–5 dalyse nereikalaujama, kad infrastruktūros valdytojai pateiktų reguliavimo institucijai tvirtinti infrastruktūros mokesčius, kuriuos jie ketina imti, arba kintamuosius, pagal kuriuos jie bus apskaičiuojami. Atvirkščiai, kaip matyti iš šio straipsnio 2 dalies ir 3 dalies pirmojo sakinio, šiose nuostatose tik numatyta jau nustatytų mokesčių peržiūra. Už šią peržiūrą atsako reguliavimo institucija; ji priima sprendimą išnagrinėjusi skundą arba ex officio.

51

Be to, Direktyvoje 2001/14 nustatyta sistema siekiama užtikrinti infrastruktūros valdytojo valdymo nepriklausomumą. Jis turi naudotis mokesčių ėmimo sistema kaip valdymo priemone. Iš šios direktyvos 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad mokesčių ėmimo ir infrastruktūros pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų geležinkelių infrastruktūros valdytojus paskatinti optimizuoti jų valdomos infrastruktūros panaudojimą, laikantis valstybių narių nustatytų reikalavimų. Tam, kad toks optimizavimas būtų įmanomas, tie valdytojai turi turėti tam tikrą veiksmų laisvę, kaip nurodyta šios direktyvos 20 konstatuojamojoje dalyje (2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑556/10, EU:C:2013:116, 82 punktas).

52

Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valstybių narių ir infrastruktūros valdytojų kompetencijos pasiskirstymas, kiek tai susiję su mokesčių ėmimo sistemomis. Iš tiesų apmokestinimo sistemą turi sukurti valstybės narės, o už mokesčio dydžio apskaičiavimą ir už to mokesčio surinkimą atsako infrastruktūros valdytojas, kuris privalo užtikrinti vienodų principų taikymą, kaip numatyta šios direktyvos 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 49 punktas ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑556/10, EU:C:2013:116, 84 punktas).

53

Taigi infrastruktūros valdytojai, kurie privalo nediskriminuodami nustatyti ir rinkti mokesčius, turi ne tik taikyti geležinkelių tinklo naudojimo sąlygas vienodai visiems tinklo naudotojams, bet ir prižiūrėti, kad faktiškai renkami mokesčiai atitiktų šias sąlygas (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimas CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 50 punktas ir 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Koleje Mazowieckie, C‑120/20, EU:C:2021:553, 43 punktas).

54

Kaip matyti iš pateiktų argumentų, Direktyvoje 2001/14 nenumatyta infrastruktūros mokesčių ar kintamųjų, kuriais remiantis jie apskaičiuojami, tvirtinimo procedūra, todėl negalima ja remiantis nustatyti, ar kuris nors juridinis arba fizinis asmuo turi tokios procedūros „šalies“ statusą.

55

Be to, Administracinio proceso kodekse vartojama „šalies“ sąvoka nėra susijusi su šia direktyva. Visų pirma 30 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybe apskųsti infrastruktūros valdytojų priimtus sprendimus gali naudotis „pareiškėjai“. Ši sąvoka, apibrėžta Direktyvos 2001/14 2 straipsnio b punkte, apima, inter alia, bet kurią licencijuotą geležinkelio įmonę.

56

Be to, reikia pažymėti, kad, siekiant atsakyti į pirmąjį klausimą, nebūtina nagrinėti, ar Direktyvos 2001/14 30 straipsnis, ypač jo 2 ir 3 dalys, draudžia tokią patvirtinimo procedūrą, kokia numatyta Lenkijos teisėje. Neatrodo būtina nustatyti, ar, atsižvelgiant į šia direktyva siekiamus tikslus ir veiksmingumo principą, šios nuostatos prieštarauja tam, kad GTT pirmininkas turi patvirtinti vieną iš kintamųjų, kuriais remdamasis infrastruktūros valdytojas gali nustatyti geležinkelio įmonės mokėtinų infrastruktūros mokesčių dydį, t. y. pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie infrastruktūros vienetinius tarifus.

57

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalies e punktas aiškintinas taip: jis nereglamentuoja geležinkelio įmonės, kuri naudojasi arba ketina naudotis geležinkelių infrastruktūra, galimybės dalyvauti reguliavimo institucijos vykdomoje procedūroje, skirtoje priimti sprendimui, kuriuo patvirtinamas arba atmetamas infrastruktūros valdytojo pateiktas pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie infrastruktūros vienetinių tarifų projektas.

58

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 5 ir 6 dalis reikia aiškinti taip: geležinkelio įmonė, kuri naudojasi arba ketina naudotis geležinkelių infrastruktūra, turi turėti galimybę kompetentingame teisme ginčyti reguliavimo institucijos sprendimą, kuriuo patvirtinami šios infrastruktūros valdytojo nustatyti pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie infrastruktūros vienetiniai tarifai.

59

Kaip matyti iš šio sprendimo 48 ir 49 punktų, Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 5 dalis, kuria aiškiai remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neturi reikšmės atsakymui į antrąjį klausimą, nes ji susijusi tik su reguliavimo institucijos įgaliojimais. Apie šios institucijos priimtų sprendimų teisminę peržiūrą kalbama tik šio straipsnio 6 dalyje.

60

Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 6 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės apskritai numatytų reguliavimo institucijos sprendimų teisminę peržiūrą, ir nenustatoma, kam turi būti suteikta teisė pareikšti ieškinį.

61

Nors asmens teisė kreiptis į teismą iš esmės turi būti nustatoma pagal nacionalinę teisę, pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad nacionalinės teisės aktai nepažeistų teisės į veiksmingą teisminę gynybą pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą (2019 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑379/18, EU:C:2019:1000, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Taigi valstybių narių teismai turi užtikrinti iš Direktyvos 2001/14 kylančių asmenų teisių teisminę gynybą (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 38 punktą ir 2019 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑379/18, EU:C:2019:1000, 59 punktą).

63

Nesant Sąjungos teisės aktų atitinkamoje srityje, kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistema turi nustatyti kompetentingą teismą ir procesines teisių gynimo teisme taisykles, užtikrinančias teisės subjektams Sąjungos teisės suteikiamų teisių apsaugą (2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C‑432/05, EU:C:2007:163, 39 punktas ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Petrea, C‑184/16, EU:C:2017:684, 58 punktas).

64

Svarbu konstatuoti, kad Direktyva 2001/14 suteikiamos teisės geležinkelio įmonėms.

65

Kaip nurodyta Direktyvos 2001/14 5 ir 11 konstatuojamosiose dalyse, šia direktyva, be kita ko, siekiama, kad būtų užtikrinta nediskriminacinė prieiga prie infrastruktūros. Be to, ja siekiama užtikrinti sąžiningą konkurenciją. Jos 16 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos sudaro sąlygas sąžiningai konkurencijai teikiant geležinkelių paslaugas (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 36 ir 37 punktus).

66

Vadinasi, pagal Direktyvos 2001/14 4 straipsnio 5 dalį infrastruktūros valdytojas turi užtikrinti, kad taikant mokesčių ėmimo sistemą įvairioms geležinkelio įmonėms, panašioje rinkos dalyje teikiančioms lygiaverčio pobūdžio paslaugas, būtų nustatomi lygiaverčiai ir nediskriminuojantys mokesčiai ir kad faktiškai taikomi mokesčiai atitiktų geležinkelio tinklo nuostatuose nustatytas taisykles (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 45 punktas).

67

Pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2001/14 5 straipsnio 1 dalį geležinkelio įmonės turi teisę nediskriminuojamos naudotis visomis būtiniausiomis paslaugomis, taip pat teisę naudotis tinklo prieiga prie infrastruktūros paslaugų, aprašytų tos direktyvos II priede. Galimybė naudotis to paties priedo 2 punkte nurodytomis paslaugomis taip pat turi būti nediskriminacinė, tačiau ji gali būti nesuteikta, jei yra kitų perspektyvių galimybių rinkos sąlygomis.

68

Reikia pažymėti, kad šią teisę naudotis geležinkelių infrastruktūra papildo mokesčių ėmimo taisyklės, išdėstytos Direktyvos 2001/14 II skyriuje, susijusiame su infrastruktūros mokesčiais, visų pirma jos 7 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad mokesčiai už minimalų prieigos paketą, nurodytą minėtos direktyvos II priedo 1 punkte, ir už prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų turi būti lygūs išlaidoms, tiesiogiai turėtoms dėl tam tikros vežimo geležinkeliais paslaugos, nepažeidžiant tos pačios direktyvos 7 straipsnio 4 ar 5 dalių arba 8 straipsnio nuostatų. Be to, kiek tai susiję su galimybe naudotis šio priedo 2 punkte nurodytomis paslaugomis, Direktyvos 2001/14 7 straipsnio 7 dalyje reikalaujama atsižvelgti į geležinkelių transporto konkurencinę padėtį.

69

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyva 2001/14, ypač jos 5 straipsnio 1 dalis, siejama su 7 straipsnio 3 ir 7 dalimis, geležinkelio įmonėms, kurios naudoja arba ketina naudoti geležinkelių infrastruktūrą, kaip antai ieškovei pagrindinėje byloje, suteikia teises, kurias turi būti galima ginti teisme.

70

Nacionalinės teisės aktai, kuriuose nenumatyta teisminė teisių gynimo priemonė, suteikianti galimybę šioms įmonėms ginčyti reguliavimo institucijos sprendimą, kuris gali turėti neigiamą poveikį jų teisėms pagal Sąjungos teisę, gali neleisti joms šiomis teisėmis pasinaudoti.

71

Dar reikėtų priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatos yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, todėl turi tiesioginį poveikį. Taigi šios nuostatos privalomos visoms valstybių narių institucijoms, t. y. ne tik nacionaliniams teismams, bet ir visoms administracijos institucijoms, įskaitant decentralizuotas institucijas, ir šios institucijos privalo jas taikyti (2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Koleje Mazowieckie, C‑120/20, EU:C:2021:553, 58 punktas).

72

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 6 dalis aiškintina taip: geležinkelio įmonė, kuri naudojasi arba ketina naudotis geležinkelių infrastruktūra, turi turėti galimybę kompetentingame teisme ginčyti reguliavimo institucijos sprendimą, kuriuo patvirtinami šios infrastruktūros valdytojo nustatyti pagrindinio mokesčio už minimalią prieigą prie infrastruktūros vienetiniai tarifai.

73

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: