1.

Gavęs šį Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas galės priimti naują sprendimą esamo ryšio tarp Nyderlanduose nustatyto pre-pack instituto ir Direktyvos 2001/23/EB 5 straipsnio 1 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos dėl šioje direktyvoje nustatytos darbuotojų teisių apsaugos įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimo atveju klausimu ( 2 ).

2.

Nyderlandų teisėje įmonės perėmimo nemokumo atveju procedūra pre-pack nėra numatyta įstatyme, bet nustatyta ir taikoma teismų praktikoje ir vykdoma prieš paskelbiant skolininko bankrotą; jos tikslas yra pasirengti įmonės ar jos dalies, kuri priklauso likviduojamo skolininko turtui, pardavimui, o pardavimas įvykdomas iš karto paskelbus bankrotą. Šioje byloje kyla klausimas, ar ir kokiomis sąlygomis tokios procedūros atveju taikoma minėta nukrypti leidžianti nuostata.

3.

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pareikšti nuomonę šiuo klausimu 2017 m. birželio 22 d. Sprendime Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt. (C‑126/16, EU:C:2017:489, toliau – Sprendimas Smallsteps). Vis dėlto šis sprendimas Nyderlanduose buvo plačiai aptariamas doktrinoje ir teismų praktikoje ( 3 ). Šiame teisinio neapibrėžtumo kontekste Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nutarė Teisingumo Teismui pateikti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl išaiškinimo, kuo skiriasi pre-pack, kuris yra nagrinėjamos bylos dalykas, ir pre-pack, kuris yra bylos, kurioje priimtas Sprendimas Smallsteps, dalykas.

4.

Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami [perduodamos] perėmėjui.“

5.

Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės perdavimas „pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas ar perėmėjas gali atleisti iš darbo“, tačiau „ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais“.

6.

Direktyvos 2001/23 5 straipsnyje numatyta nuo šios darbuotojų apsaugos sistemos leidžianti nukrypti nuostata, jame nurodyta:

„1.   Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).

2.   Jeigu 3 ir 4 straipsniai yra taikomi perdavimui nemokumo procedūrų metu, kurios buvo pradėtos perdavėjo atžvilgiu (nepriklausomai nuo to, ar tos procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą), ir jeigu tokias procedūras prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti praktikuojantis nemokumo specialistas, numatytas nacionalinės teisės aktuose), valstybė narė gali nustatyti, kad:

<…>

<…>

4.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“

7.

Nyderlandų nacionalinės teisės normos, kuriomis reglamentuojamos darbuotojų teisės įmonių perdavimo atveju ir perkeliama Direktyva 2001/23, yra Burgerlijk Wetboek (Civilinis kodeksas, toliau – BW) 7:662–7:666 straipsniai ir 7:670 straipsnio 8 dalis.

8.

BW 7:663 straipsnio pirmajame sakinyje nurodyta, kad, „[p]erduodant įmonę, perėmėjui ex officio perduodamos teisės ir pareigos, kurios tuo metu kyla šios įmonės darbdaviui iš jo ir šios įmonės darbuotojo sudarytos darbo sutarties“.

9.

BW 7:666 straipsnio a punkte numatyta nukrypti leidžianti nuostata, kurioje nurodyta, kad „7:662–7:665 straipsniai ir 7:670 straipsnio 8 dalis netaikoma įmonės perdavimui, jeigu <…> darbdavys paskelbiamas bankrutuojančiu ir jeigu įmonė priklauso grupei“.

10.

Bankroto procedūra Nyderlanduose apibrėžta Faillissementswet (Bankroto įstatymas, toliau – FW); ji taikoma skolininko turto likvidavimo atveju. Šios procedūros tikslas – skolininko turto paskirstymas visiems kreditoriams, t. y. ji taikoma siekiant užtikrinti kuo didesnes pajamas visiems kreditoriams. Sprendime, kuriuo paskelbtas skolininko bankrotas, nurodomas bankroto administratorius ir paskiriamas bankroto teisėjas.

11.

Kaip minėta, pre-pack yra ne įstatyme, o jurisprudencijoje numatyta procedūra; pagal šią procedūrą prieš įmonės bankrotą vyksta parengiamasis etapas, per kurį išsamiai susitariama dėl įmonės ar jos dalies perdavimo.

12.

Šis parengiamasis etapas pradedamas bankrutuojančios įmonės iniciatyva. Ji prašo teismo paskirti bankroto administratorių ir bankroto teisėją. Šie subjektai pirminiame etape neturi teisinių įgaliojimų, t. y. įgaliojimų atstovauti įmonei ir (arba) visiems kreditoriams.

13.

Susitarus dėl perdavimo akto įgyvendinama bankroto procedūra, pagal kurią pirmosios instancijos teismas paskiria bankroto teisėją ir bankroto administratorių (paprastai tai tie patys asmenys, kurie buvo paskirti vykdant pre-pack procedūrą). Bankroto administratorius patvirtina perdavimo akto vykdymą, kaip buvo susitarta pirminiame etape, iš karto paskelbus bankrotą, kad būtų išvengta įmonės veiklos nutraukimo.

14.

Šiuo metu Nyderlandų parlamente svarstomas įstatymo projektas, siekiant teisės aktais reglamentuoti pre-pack ir sukurti teisinį pagrindą tokiam institutui, be to, užtikrinti teisinį tikrumą ( 4 ).

15.

Įmonių grupę Heiploeg (toliau – buvusi įmonių grupė Heiploeg) sudarė kelios bendrovės, kurios vykdė didmeninės prekybos žuvininkystės produktais veiklą. 2011 ir 2012 finansiniais metais ši įmonių grupė patyrė didžiulių nuostolių. 2013 m. Europos Komisija jai skyrė didelę piniginę nuobaudą dėl įvykdyto antikonkurencinio pažeidimo, tad įmonių grupė patyrė didelių finansinių sunkumų.

16.

Nuo to momento buvo svarstoma galimybė inicijuoti įmonės pre-pack procedūrą. Įvairūs subjektai buvo kviečiami teikti pasiūlymus įsigyti įmonių grupės turtą. Buvo gauti trys pasiūlymai, iš kurių geriausiu laikytas Parlevliet en Van der Plas Beheer BV pasiūlymas, todėl su šia bendrove vėliau buvo vykdomos derybos.

17.

2014 m. sausio 16 d., gavęs buvusios įmonių grupės Heiploeg ieškinį, Rechtbank Noord-Nederland (Šiaurės Nyderlandų apylinkės teismas, Nyderlandai) paskyrė du bankroto administratorius ir bankroto teisėją.

18.

Sprendimu dėl paskyrimo nustatyta: priemonės tikslas buvo užtikrinti, kad visi kreditoriai gautų kuo daugiau pajamų; esant teismo paskirtiems bankroto administratoriams atsirado galimybė tvarkingai parengti įmonės pardavimą arba reorganizavimą nemokumo atveju; teismo paskirti bankroto administratoriai ir bankroto teisėjas neturėjo kompetencijos ar teisinių įgaliojimų – jie buvo paskirti stebėti, gauti informaciją ir pranešti, galėjo išreikšti savo požiūrį ir, jei tinkama, patarti, nepažeidžiant buvusios įmonių grupės Heiploeg įsipareigojimo su jais glaudžiai bendradarbiauti; jeigu pirmosios instancijos teismas nuspręstų, kad išvardytų įsipareigojimų nebuvo laikomasi, jis pasilieka galimybę dėl to pateikti reikiamas išvadas ir visų pirma paskirti kitą tolesnio bankroto administratorių.

19.

2014 m. sausio 27 d. buvusi įmonių grupė Heiploeg paprašė pirmosios instancijos teismo paskelbti jos bankrotą, tad 2014 m. sausio 28 d. šis teismas, atsižvelgdamas į prašymą, paskyrė bankroto procedūros subjektus – du bankroto administratorius ir bankroto teisėją.

20.

Naktį iš 2014 m. sausio 28 d. į 29 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią įmonių grupei Parlevliet en Van der Plas Beheer BV (toliau – naujoji Heiploeg) priklausančios bendrovės įsigijo didžiąją dalį buvusios įmonių grupės Heiploeg, įskaitant jos patalpas.

21.

Iš maždaug 300 perduodamos įmonės darbuotojų 210 buvo įdarbinti perimančiojoje įmonėje mažiau palankiomis darbo sąlygomis, nors vykdė tokias pačias pareigas kaip ir ankstesnėje darbovietėje.

22.

Pagrindinėje byloje profesinių sąjungų organizacija Federatie Nederlandse Vakbeweging (toliau – FNV) pateikė kasacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo Gerechtshof Arnhem-Leeuwarden (Arnhemo ir Leuvardeno apeliacinis teismas, Nyderlandai) nusprendė, kad, vadovaujantis nacionalinės teisės nuostata, kuria perkelta Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis, naujoji Heiploeg neprivalėjo užtikrinti tokių savo darbuotojų darbo sąlygų, kokios galiojo anksčiau prieš perduodant įmonę. FNV iš esmės prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuoti, kad buvusios įmonių grupės Heiploeg perdavimui taikoma Direktyvoje 2001/23 numatyta apsauga ir, remiantis BW 7:662 bei tolesnių straipsnių aiškinimu pagal direktyvą, perduodamos įmonės visų darbuotojų darbo santykiai perimančiojoje įmonėje turi būti tęsiami tokiomis pačiomis sąlygomis.

23.

Paskelbus bankroto procedūrą ir pre-pack procedūrą Nyderlanduose ( 5 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šiuo atveju sutariama, jog tenkinama Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmoji sąlyga, leidžianti taikyti joje reglamentuojamą išimtį, t. y. buvusiai įmonių grupei Heiploeg turi būti taikoma bankroto procedūra. Taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šioje byloje įmonių grupės bankrotas buvo neišvengiamas. Be to, teismas pažymi, kad jis dar turi nuspręsti, ar dėl to, jog šioje byloje taikoma pre-pack procedūra, taip pat tenkinamos minėtoje nuostatoje nustatytos antroji ir trečioji sąlygos.

24.

Dėl antrosios sąlygos, kad turi būti nustatyta turtui likviduoti skirta procedūra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad šioje byloje pre-pack buvo reikalinga tam, kad visi kreditoriai gautų kuo daugiau pajamų. Be kita ko, teismas nurodo, kad buvo paskirti du bankroto administratoriai ir bankroto teisėjas, taip pat du bankroto administratoriai atliko tyrimą prieš paskelbiant bankrotą ( 6 ).

25.

Dėl trečiosios sąlygos, kad likvidavimas turi būti vykdomas kontroliuojant kompetentingai valdžios institucijai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pre-pack procedūros taikymas prieš paskelbiant bankrotą neturėjo jokio poveikio kompetentingos valdžios institucijos kontrolei, kurią Nyderlandų teisė numato bankroto procedūroje ( 7 ).

26.

Nepaisydamas to, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į Sprendimą Smallsteps bei kelis prejudiciniuose klausimuose nurodytus aspektus, kuriais pre-pack procedūra šioje byloje skiriasi nuo procedūros byloje Smallsteps, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad yra pagrįstų abejonių dėl to, ar šioje byloje egzistuoja abu minėti reikalavimai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl to sprendimo nurodė, kad, pirma, esant formuluotei „atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktą patikrinimą“, pateiktai to sprendimo 50 punkte, nacionalinis teismas bet kuriuo atveju turi įvertinti, ar pre-pack, dėl kurio kilo ginčas, yra, ar nėra tokio paties pobūdžio kaip procedūra, kuri yra Sprendimo Smallsteps dalykas. Antra, prašyme priimti prejudicinį sprendimą byloje Smallsteps nebuvo išsamiai išdėstyta nei Nyderlandų bankroto teisė, nei pre-pack procedūros tikslas ir įgyvendinimo tvarka. Trečia, kitaip nei byloje Smallsteps, šioje byloje neįvyko derybos dėl minėtos įmonės perdavimo su įmone, kuri yra susijusi su perdavėja.

27.

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimu. Šioje teisės normoje numatyta darbuotojų apsaugos sistemos, nustatytos tos pačios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose, išimtis įmonių ar jų dalių perdavimo atveju ir nustatyta, kad ši apsaugos sistema netaikoma įmonės perdavimo atveju, tik jei yra tokios trys kumuliacinės sąlygos (nebent valstybės narės nustato kitaip): (i) perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros; (ii) tokios procedūros buvo pradėtos norint likviduoti perdavėjo turtą; (iii) šias procedūras prižiūri kompetentinga valdžios institucija ( 8 ).

29.

Abiem prejudiciniais klausimais, kuriuos pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama išsiaiškinti, ar šioje byloje yra tenkinamos antroji ir trečioji sąlygos, atsižvelgiant į Sprendimą Smallsteps ir šiuose klausimuose nurodytus pre-pack procedūros šioje byloje aspektus, kuriais ji skiriasi nuo Sprendimo Smallsteps procedūros.

30.

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, manau, pirmiausia vertėtų atlikti Direktyvos 2001/23 sisteminę analizę ir išnagrinėti jurisprudenciją, susijusią su šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi. Tada, remdamasis šia analize, atsakysiu į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.

31.

Darbuotojų teisių apsaugos srities Bendrijos taisyklės įmonių perdavimo atveju pirmą kartą įvestos 1977 m. direktyvoje ( 9 ) – numatytos reguliavimo priemonės, skirtos darbuotojų teisėms įmonių reorganizavimo atveju po ekonominės krizės to dešimtmečio pradžioje apsaugoti ( 10 ). Direktyva 77/187 vėliau buvo iš dalies pakeista Direktyva 98/50/EB ( 11 ) ir galiausiai pakeista dabartine Direktyva 2001/23.

32.

Kaip matyti ne tik iš 1989 m. gruodžio 9 d. priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos norminio turinio, bet ir iš 3 bei 4 konstatuojamosios dalies, taip pat iš nuorodos, pateiktos 5 konstatuojamojoje dalyje, pagrindinis Direktyvos 2001/23 tikslas yra darbuotojų apsauga.

33.

Visų pirma, priimant šiuos teisės aktus buvo siekiama užtikrinti, kad įmonės perdavimas netaptų galimybe sumažinti darbuotojų skaičių ir pajamas ir pabloginti darbdaviams taikomą reglamentavimo tvarką ( 12 ). Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad Direktyva 2001/23 siekiama užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą įmonės vadovo pasikeitimo atveju, leidžiant jiems dirbti pas naują darbdavį tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta su perdavėju. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad šia direktyva siekiama kiek įmanoma labiau užtikrinti darbo sutarčių tęstinumą, kai jas perima perėmėjas, ir išvengti, kad vien dėl perdavimo darbuotojai neatsidurtų nepalankesnėje padėtyje ( 13 ).

34.

Taigi Direktyva 2001/23 yra Sąjungos socialinės politikos įgyvendinimo priemonė, kuria koreguojant ir kompensuojant rinką siekiama socialinių tikslų ir, visų pirma, darbuotojų teisių apsaugos, dabar nustatytos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje ( 14 ), taip pat skatinti „žmogiškųjų išteklių plėtotę siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi“, kaip nurodyta SESV 151 straipsnyje.

35.

Kadangi šiuo požiūriu, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, ši apsauga yra viešosios politikos dalykas ir sutarties šalys neturi teisės dėl jos tartis, Direktyvos 2001/23 normos, pirmiausia susijusios su darbuotojų apsauga nuo atleidimo iš darbo perdavimo atveju, turi būti laikomos privalomomis, t. y. nuo jų neleidžiama nukrypti darbuotojų nenaudai ( 15 ).

36.

Siekiant šių tikslų, Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad teisių ir pareigų, kylančių perdavėjui iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, perdavimas perėmėjui įvyksta automatiškai, remiantis įmonės perdavimo faktu ( 16 ).

37.

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi darbuotojams suteikiama apsauga, kad perdavėjas ar perėmėjas negalėtų atleisti iš darbo vien dėl perdavimo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš šios nuostatos formuluotės matyti, jog atleidimas iš darbo dėl įmonės perdavimo turi būti pagrįstas ekonominėmis, techninėmis arba organizacinėmis priežastimis darbo jėgos srityje, kurios iš esmės nėra susijusios su perdavimu ( 17 ).

38.

Nukrypstant nuo šių nuostatų, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad 3 ir 4 straipsniuose nustatyta apsaugos sistema netaikoma perduodant įmones 28 dalyje įtvirtintomis sąlygomis, nebent valstybės narės nustato kitaip ( 18 ).

39.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad minėto 5 straipsnio 1 dalis, kiek pagal ją darbuotojų apsaugos sistema iš principo netaikoma tam tikrais įmonės perdavimo atvejais ir nukrypstama nuo pagrindinio Direktyvos 2001/23 tikslo, turi būti aiškinama griežtai ( 19 ).

40.

Be to, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalyje patikslinama, kad kai šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai taikomi tokiam įmonės perdavimui, neatsižvelgiant į tai, ar buvo pradėta nemokumo procedūra siekiant likviduoti perdavėjo turtą, valstybė narė tam tikromis sąlygomis gali netaikyti tam tikrų šiuose 3 ir 4 straipsniuose nurodytų garantijų.

41.

Visų pirma, vadovaujantis minėtos 2 dalies b punktu, tokiomis aplinkybėmis valstybė narė gali reikalauti, kad perėmėjas, perdavėjas arba asmuo ar asmenys, vykdantys perdavėjo funkcijas, ir darbuotojų atstovai susitartų dėl darbuotojų įdarbinimo nuostatų ir sąlygų pakeitimų, kiek tai leidžia galiojanti teisė arba praktika, kurie skirti įdarbinimo galimybėms išsaugoti garantuojant įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies išlikimą.

42.

Šiuo klausimu buvo konstatuota, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsniu ir ypač jo 1 ir 2 dalimis valstybėms narėms paliekama plati diskrecija apibrėžti jose numatytų išimčių taikymo sritį ( 20 ). Tokios diskrecijos pripažinimas valstybėms narėms ne tik atitinka jurisprudenciją, suformuotą iki Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies, iš kurios kilo ši teisės norma, priėmimo ( 21 ), bet ir yra suderinamas su didele veiksmų laisve, apskritai pripažįstama valstybėms narėms įgyvendinant ir taikant Direktyvą 2001/23; tai grindžiama tuo, kad yra siekiama tik iš dalies suderinti šia direktyva reglamentuojamą sritį ir nesiekiama nustatyti vienodo apsaugos lygio pagal bendrus kriterijus visoje Sąjungoje ( 22 ).

43.

Būtent atsižvelgiant į šį sisteminį kontekstą būtina trumpai priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

44.

Šios nukrypti leidžiančios nuostatos nustatymas yra Teisingumo Teismo jurisprudencijos raidos rezultatas. Nors Direktyvoje 77/187 konkrečių nuostatų šiuo klausimu nebuvo, Teisingumo Teismas XX a. 9–10 dešimtmečiuose priimtuose sprendimuose pripažino individualios darbuotojų apsaugos tvarkos taikymo išimties galimybę tuo atveju, jei perdavimo veikloje dalyvaujančiai įmonei buvo iškelta nemokumo byla ( 23 ).

45.

Tokioje jurisprudencijoje nustatyti kriterijai vėliau buvo įgyvendinti Sąjungos teisės aktų leidėjo ir kodifikuoti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje.

46.

Teisingumo Teismas Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį pirmą kartą išaiškino kelis kartus cituotame Sprendime Smallsteps, kurio dalykas, kaip minėta, buvo įmonės perkėlimas paskelbus bankrotą, prieš kurį įgyvendintas pre-pack, kaip tai suprantama pagal Nyderlandų teisę.

47.

Minėtoje byloje Teisingumo Teismas nagrinėjo, ar Nyderlandų teismų praktikoje taikoma pre-pack procedūra atitinka visus tris reikalavimus, numatytus Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje ir minėtus šios išvados 28 punkte, taip pat ar šiems reikalavimams gali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis.

48.

Šiuo požiūriu dėl pirmojo kriterijaus Teisingumo Teismas nustatė, kad pagal nacionalinius reikalavimus pre-pack procedūra, numatyta taikyti prieš paskelbiant bankrotą, bet įvykdoma po jo, gali atitikti sąvoką „bankroto procedūra“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį ( 24 ).

49.

Dėl antrojo kriterijaus Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokiais atvejais, koks nagrinėtas pagrindinėje byloje, pre-pack procedūros pagrindinis tikslas – apsaugoti bankrutuojančią įmonę, kad jai nebūtų taikoma išimtis, numatyta Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo Teismas patikslino, jog vien dėl to, kad pre-pack procedūra taip pat gali būti siekiama patenkinti kuo daugiau kreditorių reikalavimų, ji negali būti prilyginama procedūrai, kuri pradedama siekiant likviduoti perdavėjo turtą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį ( 25 ).

50.

Dėl trečiojo kriterijaus Teisingumo Teismas tame pačiame sprendime atmetė galimybę, kad kompetentinga valdžios institucija prižiūrėjo pre-pack procedūrą, ir pažymėjo, kad tokią procedūrą tvarkė įmonės valdymo organas ir kad nei teismo paskirtas administratorius, nei bankroto teisėjas neturėjo įstatymų numatytų įgaliojimų. Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl tokios procedūros bet kokia galima kompetentingos valdžios institucijos atliekama bankroto procedūros priežiūra gali visiškai netekti prasmės ( 26 ).

51.

Sprendime Smallsteps Teisingumo Teismo pasirinktas požiūris buvo patvirtintas vėlesnėje jurisprudencijoje.

52.

Sprendime Plessers Teisingumo Teismas, pabrėžęs, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį būtina aiškinti siaurai, konstatavo, kad Belgijos teisminio pertvarkymo procedūra siekiant išlaikyti visą perdavėjo įmonę ar jos veiklą arba jų dalį pagal minėtą teisės normą nebuvo vykdoma turto likvidavimo tikslais. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nepritarė tam, kad procedūra būtų atliekama prižiūrint kompetentingai valdžios institucijai, atsižvelgiant į tai, kad teismo įgaliotinio, įgalioto organizuoti perdavimą ir įgyvendinti jį skolininko vardu, vykdoma priežiūra buvo siauresnės apimties nei atitinkamo organo vykdoma priežiūra vykstant bankroto procedūrai ( 27 ).

53.

Sprendime TMD Friction Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad pagal Vokietijos teisę, kai bankroto administratorius perduoda dalį įmonės veiklos vykdant nemokumo procedūrą, kurios tikslas yra „ne tiek perdavėjo turto likvidavimas, kiek jo turto išlaikymas jį perdavus“, tai nėra „procedūra ketinant likviduoti perdavėjo turtą pagal nagrinėjamos direktyvos 5 straipsnio 1 dalį“ ( 28 ).

54.

Į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus reikia atsakyti būtent remiantis minėta analize, kartu paaiškinant antrojo ir trečiojo kriterijaus, kurie būtini siekiant taikyti Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytą išimtį, taikymo apimtį, konkrečiai nurodant Nyderlandų teisėje suformuotą vadinamosios pre-pack procedūros institutą.

55.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad antroji šios nuostatos sąlyga, būtina, kad būtų taikoma nuostatoje numatyta išimtis, t. y. kad perdavėjui būtų iškelta bankroto byla ar panaši nemokumo procedūra, „pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą“, turi būti laikoma patenkinta įmonės perdavimo atveju, kai taikoma pre-pack procedūra, o po jos perdavėjas bankrutuoja, atsižvelgiant į konkrečius aspektus, pateiktus klausimo i–vi punktuose.

56.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pre-pack procedūra yra bankroto procedūros dalis, o pastaroji Nyderlandų teisėje yra skirta skolininko turtui likviduoti, todėl tokiomis aplinkybėmis bankroto administratorius turi įvertinti, ar pre-pack procedūra yra geriausias būdas kreditorių visetui gauti kuo daugiau pajamų. Be to, teismas pažymi, kad šioje byloje pre-pack procedūra turėjo būti siekiama patenkinti kreditorių viseto interesus, tarsi bankrotas jau būtų paskelbtas, ir priemonės tikslas buvo tas, kad kreditoriai gautų kuo daugiau galimų pajamų. Sukurti pre-pack procedūrą taip, kad būtų galima įtraukti teismo paskirtus bankroto administratorius ir bankroto teisėją dar prieš paskelbiant bankrotą, buvo būtina, siekiant nustatyto tikslo, t. y. kreditoriams gauti kuo daugiau galimų pajamų.

57.

Šiuo klausimu visų pirma primenu, kad pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį joje numatyta nuostata, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose numatytų darbuotojų teisių, taikoma tuo atveju, jei analogiška perdavėjui taikoma bankroto ar nemokumo procedūra yra „pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą“.

58.

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, yra skiriamos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, „pradėtos siekiant likviduoti perdavėjo turtą“, kurioms taikoma minėta išimtis, ir procedūros, kuriomis siekiama užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą ir kurioms tokia išimtis netaikoma ( 29 ).

59.

Pabrėždamas abiejų rūšių procedūrų skirtumus, Teisingumo Teismas nurodė, kad procedūros tikslas yra tęsti veiklą, jeigu ja siekiama išsaugoti įmonės arba jos gyvybingos dalies veikimą ( 30 ). Tokios rūšies procedūros yra sukurtos ar taikomos siekiant konkretaus tikslo – užtikrinti sklandų įmonės (arba jos dalių) veikimą, kad būtų galima išlaikyti vertę, sukuriamą toliau nepertraukiamai funkcionuojant įmonei ( 31 ). O procedūros, kuria siekiama likviduoti turtą, tikslas yra patenkinti daugiau visų kreditorių reikalavimų ( 32 ).

60.

Vis dėlto šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, nors šis skirtumas egzistuoja jurisprudencijoje, nemokumo bylose faktiškai nebūtinai turi būti priešprieša tarp tikslo užtikrinti sklandų įmonės veikimą ir tikslo patenkinti kuo daugiau visų kreditorių reikalavimų. Tai patvirtina ir pats Teisingumo Teismas – jis yra nurodęs, jog yra galimybė, kad šie abu tikslai sutampa ( 33 ). Todėl visiškai įmanoma, kad tam tikra procedūra siekiama abiejų tikslų ir vienas iš jų įgyvendinamas veiksmingiau nei kitas.

61.

Iš tiesų, siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės ar bent jos gyvybingos dalies veiklą likvidavimo laikotarpiu, didesnę kainą galima užtikrinti atliekant šios įmonės ar jos dalių perdavimą, palyginti su ta kaina, kurią būtų galima gauti atliekant atskirų turto dalių perdavimą. Neabejotina, kad dar įprastai veikiančios įmonės vertė apskritai yra gerokai didesnė už jos atskirai vertinamo turto vertę ir už pačios įmonės vertę, kurią ji turėtų, jei būtų paskelbta apie jos sunkią finansinę padėtį ( 34 ). Be to, užtikrinamas įmonės veiklos tęstinumas taip pat kuria prestižą, t. y. „turtas“ turi savo ekonominę vertę ir yra dalis turto, kurio siekia kreditoriai. Užtikrinamas įmonės veiklos tęstinumas ne tik leidžia siekti užimtumo ir socialinių tikslų, bet ir gali padėti patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų.

62.

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad nors šie du nurodytos procedūros tikslai gali tam tikra prasme sutapti, procedūros, kuria siekiama tęsti įmonės veiklą, pagrindinis tikslas bet kokiu atveju yra nagrinėjamos įmonės apsauga, o vien tai, kad šia procedūra gali būti siekiama ir patenkinti daugiau kreditorių reikalavimų, negali jos pakeisti į procedūrą, „pradedamą siekiant likviduoti perdavėjo turtą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį ( 35 ).

63.

Pre-pack procedūra, po kurios skelbiamas bankrotas, suformuota Nyderlandų teismų praktikoje ir nustatyta prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, ir ji laikoma procedūros, kuria siekiama abiejų tikslų, pavyzdžiu.

64.

Vykdant tokios rūšies procedūrą bankrutuojančios įmonės (arba jos gyvybingos dalies) pardavimas atliekamas bankrutavusio perdavėjo likvidavimo laikotarpiu; ja siekiama, kad iš šio likvidavimo kreditorių visetas gautų kuo daugiau pajamų. Pardavimas įvyksta pre-pack procedūros pabaigoje; ši procedūra sukurta ir taikoma tokiu tikslu ir tvarka, kad būtų kiek įmanoma labiau apsaugotas įmonės veiklos tęstinumas.

65.

Žinoma, nors, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pre-pack yra dalis bankroto procedūros, kurios tikslas neabejotinai užtikrinti kuo daugiau pajamų kreditoriams, o jos galutinis tikslas, kaip nurodyta pirmojo prejudicinio klausimo v punkte, – per paskesnę bankroto procedūrą sudaryti sąlygas tokiam likvidavimui įgyvendinti, t. y. kai parduodama perdavėjo turtui priklausanti veiklą tęsianti įmonė (ar jos dalis), gaunama daugiau pajamų kreditorių visetui, vis dėlto pre-pack pirmiausia siekiama užtikrinti įmonės (arba jos gyvybingos) veiklos tęstinumą – ir būtent tokį, dėl kurio kreditoriai gautų kuo daugiau pajamų. Kaip tik tokias didesnes pajamas leidžia gauti įmonės veiklos tęstinumas. Taigi pre-pack procedūros pagrindinis tikslas yra įmonės veiklos tęstinumas, kuris lemia daugiau pajamų kreditoriams.

66.

Nagrinėjamu atveju konstatuoju, kad Teisingumo Teismas Sprendimo Smallsteps 49 punkte konstatavo, jog pre-pack procedūros „tikslas yra kuo išsamiau pasirengti įmonės perdavimui, kad būtų galima greitai atgaivinti gyvybingas įmonės dalis po bankroto paskelbimo, siekiant išvengti pertraukimo, kuris įvyktų brutaliai perdavus šią įmonę bankroto paskelbimo dieną, išsaugant šios įmonės vertę ir darbo vietas“. Atsižvelgdamas į būtent tokį pre-pack procedūros apibūdinimą, Teisingumo Teismas Sprendime Smallsteps nurodė, kad tokios procedūros, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, neatitinka Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies antrosios sąlygos.

67.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad toks pre-pack procedūros apibūdinimas, kokį Teisingumo Teismas pateikė Sprendimo Smallsteps 49 punkte, nekelia abejonių nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nei Nyderlandų vyriausybei ar kokiai kitai į bylą Teisingumo Teisme įstojusiai šaliai.

68.

Šioje byloje, kaip matyti iš pateiktos bylos medžiagos ir šalių pastabų, pre-pack procedūra, kuri yra pagrindinės bylos dalykas, kaip analizuota Sprendime Smallsteps, – nepaisant skirtingo aiškinimo, kurį nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – buvo skirta nuodugniai pasirengti įmonės perdavimui prieš bankrotą, taikant „toliau veikiančios įmonės“ principą, kad būtų išsaugota įmonės vertė, t. y. kreditoriai gautų daugiausia galimų pajamų ir būtų išlaikytos darbo vietos ( 36 ). Be to, vėliau buvo praktiškai pasiektas tikslas užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, nes naujoji Heiploeg įsigijo ir panaudojo buvusios įmonių grupės Heiploeg patalpas, išlaikė tuos pačius klientus ir perėmė jos darbuotojus – jie toje pačioje darbovietėje toliau vykdė tokias pačias pareigas kaip anksčiau. Tokia procedūra visiškai atitinka apibūdinimą, kurį Teisingumo Teismas pateikė Sprendimo Smallsteps 49 punkte ir priminė šios išvados 66 punkte.

69.

Mano nuomone, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmajame prejudiciniame klausime nurodytų aplinkybių negalima užginčyti tokio pre-pack procedūros apibūdinimo, ir šioje byloje procedūrai yra priskiriamas tikslas, dėl kurio, atsižvelgiant į šios išvados 58–62 punktuose primintus principus, ji patenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytos išimties taikymo sritį.

70.

Iš tikrųjų tai, kad perdavėjas yra nemokus (pirmojo prejudicinio klausimo i punktas), mano nuomone, yra nesvarbu, nes ši aplinkybė neturi įtakos procedūros tikslui. Šiuo atveju matyti, kad perdavėjo žlugimas yra bendra prielaida, nurodyta ir direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje aiškiai pripažįstama, kad egzistuoja nemokumo procedūros dėl įmonės žlugimo, net jei jomis nesiekiama likvidavimo ( 37 ).

71.

Tas pats taikytina ir procedūros tikslui, kai siekiama apsaugoti kreditorių interesus (Hoge Raad (Aukščiausiasis Teismas) suformuluoto pirmojo prejudicinio klausimo ii, iv, v ir vi punktuose nurodyti aspektai). Šios išvados 60–62 punktuose pažymėjau, kad tai, jog procedūra siekiama tokio tikslo, tikslų sutapimo atveju nekliudo jos kvalifikuoti kaip procedūros, skirtos įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, jei šia procedūra pirmiausia siekiama tokio tikslo arba, kitaip tariant, kai toks tikslas yra pagrindinis tokios procedūros tikslas ( 38 ).

72.

Mano nuomone, procedūros tikslui realios įtakos neturi nei tai, kad įmonės perdavimas atliekamas tik paskelbus bankrotą (pirmojo prejudicinio klausimo iii punktas), nei tai, kad, skirtingai nei byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Smallsteps, dėl buvusios įmonių grupės Heiploeg perdavimo neįvyko derybos su įmone, kuri yra su ja susijusi. Manau, kad pastarasis aspektas neturi jokio poveikio nemokumo procedūrai – taip gali būti siekiama išsaugoti įmonės veiklos tęstinumą, net kai perėmėjas yra perdavėjo grupei nepriklausanti šalis ( 39 ).

73.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Teisingumo Teismo požiūriu Sprendime Smallsteps ir vėlesnėje jurisprudencijoje, grindžiamu siauru Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies aiškinimu, manau, kad pre-pack procedūra Nyderlandų teisėje, kaip apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra procedūra, kuri netenkina šioje nuostatoje numatytos antrosios sąlygos, todėl nepatenka į šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo sritį.

74.

Manau, kad taip pat reikėtų pateikti keletą svarbių papildomų paaiškinimų.

75.

Pirma, manau, kad tokios iki bankroto vykstančios procedūros, kaip pre-pack procedūra, tiek, kiek padeda apsaugoti nuo vertės nuosmukio ir darbo vietų skaičiaus sumažinimo dėl visiško bankrutavusios įmonės veiklos perdavimo ir to išvengti (ar bent tai sumažinti), įmonėje atlieka svarbų vaidmenį, todėl turi būti vertinamos palankiai ( 40 ). Taigi reikėtų vengti taikyti pernelyg griežtus metodus, dėl kurių tokios rūšies procedūros konkrečiu atveju tampa neveiksmingos. Šiuo požiūriu reikia išspręsti galimo atgrasomojo poveikio, kai taikoma tokia procedūra, kaip pre-pack, klausimą, kuris kai kuriais atvejais gali būti grindžiamas tokiu nagrinėjamos nuostatos aiškinimu, kad bankrutuojančios įmonės (ar kai kurių jos dalių) perdavimo atveju perėmėjas turi įdarbinti visus bankrutuojančios įmonės darbuotojus.

76.

Iš tiesų kyla rizika, nurodyta kai kurių į šią bylą Teisingumo Teisme įstojusių šalių ir Nyderlandų doktrinoje, kad tam tikrais atvejais šioje byloje nagrinėjamos nuostatos taikymas iš tikrųjų gali prieštarauti bendram darbuotojų apsaugos tikslui, kurio siekiama ir direktyva, kaip nurodyta šios išvados 32 ir paskesniuose punktuose. Toks atvejis, kai dėl ekonominių, techninių ar organizacinių priežasčių visi bankrutuojančios įmonės (ar kai kurių jos dalių) darbuotojai būtų įdarbinti perėmėjo įmonėje, iš tikrųjų būtų lemiamas kriterijus, dėl kurio nebūtų galima tęsti įmonės veiklos, taigi būtų pasiektas priešingas rezultatas pačių darbuotojų interesų atžvilgiu. Kitaip tariant, jei įmonei gresia bankrotas ar įmonės veiklos tęstinumo (bent iš dalies) galimybė yra objektyvi prielaida sumažinti darbuotojų skaičių arba pakeisti įmonės darbuotojų darbo sąlygas, geriau įdarbinti dalį darbuotojų mažiau palankiomis sąlygomis, nei leisti įmonei visiškai bankrutuoti, nes taip būtų prarastos visos darbo vietos ( 41 ).

77.

Vis dėlto šiuo klausimu būtina priminti, kad Direktyvos 2001/23 sistemą sudaro įvairūs lankstumą užtikrinantys kriterijai, kad būtų galima išspręsti šį klausimą.

78.

Reikia pažymėti, kad nors pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį įmonės perdavimas pats savaime negali būti priežastis atleisti darbuotojus iš perėmėjo ar perdavėjo įmonės, tačiau iš šio straipsnio antrojo sakinio akivaizdu, kad taip pat negalima atmesti aplinkybės, kad darbuotojai gali būti „atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais“. Todėl Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į įmonės perėmėjo poreikius, susijusius su galimu darbuotojų pertekliumi, bet įpareigojo parodyti, kad darbuotojų atleidimo atvejai įmonės perdavimo laikotarpiu, kurie įprastai turi įvykti taikant visas garantijas, numatytas taikytinose Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatose ( 42 ), įvyko dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių ( 43 ).

79.

Šiuo klausimu taip pat papildau, kad nors vien siekis sumažinti įmonės perėmimo išlaidas arba užkirsti kelią finansinėms problemoms ar jas sumažinti negali būti priimtinas kaip pateisinimas pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį ( 44 ) ir nors nustatyta įmonės krizė nebūtinai sistemingai turi būti ekonominė, techninė ar organizacinė priežastis pagal šią nuostatą ( 45 ), mano nuomone, tai nereiškia, kad įrodytos priežastys, susijusios su poreikiu užtikrinti įmonės, verslo ar jų dalies išlikimą, gali būti laikomos ekonominėmis, techninėmis ar organizacinėmis priežastimis pagal šią nuostatą.

80.

Kita vertus, iš Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalies b punkto matyti, kad kai šios direktyvos 3 ir 4 straipsniai taikomi įmonės perėmimui, kai pradėta perdavėjo nemokumo procedūra (nepriklausomai nuo to, ar ta procedūra buvo pradėta siekiant likviduoti perdavėjo turtą), valstybės narės gali nustatyti, kad perdavėjas, perėmėjas ar asmuo arba asmenys, vykdantys perdavėjo funkcijas (iš vienos pusės), ir darbuotojų atstovai (iš kitos pusės) turi susitarti dėl darbuotojų įdarbinimo nuostatų ir sąlygų pakeitimų, kiek tai leidžia galiojanti teisė arba praktika, skirtų įdarbinimo galimybėms išsaugoti garantuojant įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies išlikimą.

81.

Darytina išvada, kad dėl valstybėms narėms suteiktos plačios diskrecijos apibrėžti Direktyvos 2001/23 5 straipsnyje numatytų išimčių taikymo sritį, nurodytą šios išvados 42 punkte, valstybė narė, neviršydama šiame straipsnyje nurodytų apribojimų, gali nevaržomai teisės aktais nustatyti tokį institutą, kaip pre-pack procedūrą, ir pagal nuostatą, kurioje aiškiai numatytas darbuotojų atstovų įsitraukimas, nustatyti poveikį užimtumui, kai taikomas šis institutas. Šioje byloje Nyderlandų Karalystė (dar) nepasinaudojo ta veiksmų laisve, kuri jai buvo suteikta pagal minėtas nuostatas ( 46 ).

82.

Šiuo klausimu taip pat norėčiau patikslinti manąs, kad tokios nukrypti leidžiančios nuostatos, kaip numatytos Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 2 dalyje, būtinai turi būti pagrįstos teisėkūros būdu priimtu aktu, nes neužtenka, kad tokios nuostatos būtų kilusios tik iš jurisprudencijos.

83.

Tokį požiūrį pirmiausia lemia aptariamų klausimų rūšis. Tai yra darbuotojų pagrindinių socialinių teisių klausimas – šių teisių derinimą, net ir siekiant nustatyti pusiausvyrą su galimai priešingais interesais, įpareigotos užtikrinti demokratinio teisėtumo institucijos. Be to, tokia išvada atitinka objektyvų teisinio saugumo poreikį; pagal teisinio saugumo principą teisės normos turi būti aiškios ir tikslios, kad būtų galima užtikrinti teisinio pagrindo prieinamumą ir teisės subjektai galėtų numatyti Sąjungos teisės taikymą ( 47 ). Galiausiai ši teisinė priemonė atrodo būtina atsižvelgiant į patį valstybėms narėms suteiktos diskrecijos pobūdį – tai yra teisė remtis išimtimi, taikoma siekiant sumažinti darbuotojų apsaugą, pagal bendrą tvarką, numatytą Sąjungos teisės akte ( 48 ).

84.

Antra, manau, kad reikia trumpai aptarti formuluotę „atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atliktą patikrinimą“, pateiktą Sprendimo Smallsteps 50 punkte, į kurią atkreipė dėmesį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kuri Nyderlanduose labai skirtingai aiškinama, taigi kyla teisinio neapibrėžtumo situacija. Šia formuluote prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip ir kiti įvairūs bylą nagrinėjantys teismai, kurie vadovaujasi Nyderlandų doktrina, įrodo, kad teismas bet kokiu atveju turi įvertinti, ar jo nagrinėjama byla yra susijusi su pre-pack procedūra, kaip ir byla, kurioje priimtas Sprendimas Smallsteps, ar tai yra kitos rūšies pre-pack procedūra, kuriai toks sprendimas nebūtų taikomas ( 49 ).

85.

Be to, primintina, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, SESV 267 straipsniu įtvirtinta bendradarbiavimo sistema pagrįsta griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu. Pagal šioje nuostatoje numatytą procedūrą faktinių aplinkybių atkūrimą ir nacionalinės teisės aktų aiškinimą turi atlikti valstybių narių teismai. Vis dėlto Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą ir gaires, grindžiamas jam pateikta pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis bei žodinėmis pastabomis, kad nacionaliniam teismui būtų sudarytos sąlygos priimti sprendimą ( 50 ).

86.

Būtent atsižvelgiant į tai turi būti aiškinama minėta formuluotė, nurodyta Sprendimo Smallsteps 50 punkte, kaip ir kitos šiame sprendime vartojamos formuluotės ( 51 ).

87.

Vis dėlto konstatuotina, kad 50 punktas eina iš karto po minėto 49 punkto, kuriame Teisingumo Teismas, kaip pažymėta šios išvados 66 ir 67 punktuose, pabrėžė jurisprudencijoje išplėtotos pre-pack procedūros ypatumus Nyderlandų teisėje, kuriais remdamasis nusprendė, kad tokios rūšies procedūros nepatenka į Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalies antrosios sąlygos taikymo apimtį. Taigi, mano nuomone, nacionalinio teismo patikrinimas, nurodytas Teisingumo Teismo sprendimo Smallsteps 50 punkte, nereiškia galimybės šiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju kvalifikuoti pre-pack procedūros kaip turinčios likvidavimo tikslą arba ne pagal Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį. Tokia formuluote veikiau daroma nuoroda į nacionalinio teismo patikrinimą, kuriuo nustatoma, ar šio teismo nagrinėjamos bylos procedūra sutampa su aprašytąja Sprendimo Smallsteps 49 punkte ( 52 ), nes, kiek tai susiję su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, tai gali atlikti tik nacionalinis teismas, kuris yra faktinėmis aplinkybėmis grindžiamų išvadų „teikėjas“, kaip nurodyta šios išvados 85 punkte.

88.

Be to, manau, Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį aiškinant taip, kad nacionalinis teismas privalo kiekvienu konkrečiu atveju, kai nagrinėjama byla, patikrinti, ar pre-pack procedūra turi likvidavimo tikslą, kiltų nepriimtina teisinio neapibrėžtumo situacija, taigi šios procedūros nebūtų galima taikyti praktikoje. Kita vertus, manau, kad suinteresuotosioms šalims būtina pateikti tvarką, kuria vadovaudamosi jos galėtų pagal aiškius ir konkrečius kriterijus ex ante įvertinti tokios procedūros taikymo pasekmes ir išlaidas.

89.

Įvertinus išdėstytus argumentus, mano nuomone, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog šioje nuostatoje numatytos antrosios sąlygos, kad būtų galima taikyti nuo šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose užtikrinamos darbuotojų apsaugos leidžiančią nukrypti nuostatą, netenkina tokia pre-pack procedūra, po kurios įvyksta įmonės bankrotas, kai įmonės ar jos gyvybingos dalies perdavimas parengiamas prieš bankroto paskelbimą, kad būtų galima greitai atgaivinti gyvybingas įmonės dalis po bankroto paskelbimo, siekiant išvengti pertraukimo, kuris įvyktų skubiai perdavus šią įmonę bankroto paskelbimo dieną, išsaugant šios įmonės vertę ir darbo vietas. Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad šios pre-pack procedūros tikslas taip pat yra įmonės kreditorių visetui gauti kiek įmanoma daugiau pajamų iš perdavimo ir kad perdavėjo bankrotas yra neišvengiamas. Toks aiškinimas neturi įtakos darbuotojų atleidimui, kuris gali įvykti dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimu, laikantis visų atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose numatytų garantijų pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį. Be to, valstybės narės gali nustatyti pre-pack procedūros reglamentavimo sistemą pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas.

90.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad turi būti patenkinta trečioji šios nuostatos sąlyga, būtina siekiant taikyti joje numatytą išimtį, t. y. kad bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros turi vykti „prižiūrint kompetentingai valdžios institucijai“, jeigu įmonės ar jos dalies perdavimas parengiamas pagal pre-pack procedūrą prieš paskelbiant bankrotą, o įvykdomas paskelbus bankrotą, atsižvelgiant į konkrečius aspektus, nurodytus klausimo i–vi punktuose.

91.

Atsižvelgiant į mano pasiūlytą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, iš kurio matyti, kad, mano nuomone, pre-pack procedūra netenkina Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalyje numatytos antrosios sąlygos, į antrąjį klausimą atsakyti nebūtina. Taigi tik dėl išsamumo pateikiu toliau nurodytas pastabas.

92.

Visų pirma manau, kad Teisingumo Teismo argumentai, pateikti Sprendimo Smallsteps 53 ir 54 punktuose bei 55 punkto pirmame sakinyje, taikytini ir šiai bylai, t. y. viena vertus, teismo paskirtas bankroto administratorius ir bankroto teisėjas neturi teisinių įgaliojimų pagal įstatymą – kaip savo antrojo klausimo i punkte pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – ir, kita vertus, būtent įmonės valdymo organas praktiškai veda derybas ir priima sprendimus dėl įmonės pardavimo ( 53 ).

93.

Pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo ii ir vi punktuose nurodytos aplinkybės, susijusios su interesais, kuriais turi vadovautis teismo paskirtas bankroto administratorius pirminiame etape, ir su objektyvumo ir nepriklausomumo reikalavimais, taikomais teismo paskirtam bankroto administratoriui ir bankroto teisėjui, nepaneigia fakto, jog minėtos institucijos neturi teisės aktuose numatytų kompetencijų. Noriu pabrėžti, kad sprendžiant dėl trečiosios sąlygos ne tiek svarbu nustatyti interesus, kuriais turi vadovautis minėtos institucijos, ar reikalavimus, kurie joms turi būti taikomi, kiek jų turimas faktines kompetencijas.

94.

Aplinkybė, nurodyta antrojo klausimo iii punkte, t. y. kad „paskirtojo bankroto administratoriaus ir paskirtojo bankroto teisėjo užduotys nesiskiria nuo bet kurio bankroto administratoriaus ir bet kurio bankroto teisėjo užduočių“, irgi, regis, nepaneigia fakto, jog etape prieš paskelbiant bankrotą paskirtos institucijos neturi teisės aktuose numatytų įgaliojimų.

95.

Dėl teismo įgaliojimų paskirti kitus pareigūnus nei teismo paskirtas bankroto administratorius ir bankroto teisėjas paskesnėje bankroto procedūroje, aplinkybės, kurią antrojo klausimo v punkte nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, mano manymu, užtenka nustatyti, kad ji nėra susijusi su teismo paskirto bankroto administratoriaus ir bankroto teisėjo įgaliojimų veiksmingumu, nes tai yra aplinkybė, kuri galimai susiklostys paskesniame etape, paskelbus bankrotą.

96.

Remdamasis visais išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog šioje nuostatoje numatytos antrosios sąlygos, kad būtų galima taikyti nuo šios direktyvos 3 ir 4 straipsniuose užtikrinamos darbuotojų apsaugos leidžiančią nukrypti nuostatą, netenkina tokia pre-pack procedūra, po kurios įvyksta įmonės bankrotas, kai įmonės ar jos gyvybingos dalies perdavimas parengiamas prieš bankroto paskelbimą, kad būtų galima greitai atgaivinti gyvybingas įmonės dalis po bankroto paskelbimo, siekiant išvengti pertraukimo, kuris įvyktų skubiai perdavus šią įmonę bankroto paskelbimo dieną, išsaugant šios įmonės vertę ir darbo vietas. Šiuo klausimu neturi reikšmės tai, kad šios pre-pack procedūros tikslas taip pat yra įmonės kreditorių visetui gauti kiek įmanoma daugiau pajamų iš perdavimo ir kad perdavėjo bankrotas yra neišvengiamas. Toks aiškinimas neturi įtakos darbuotojų atleidimui, kuris gali įvykti dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimu, laikantis visų atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose numatytų garantijų pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalį. Be to, valstybės narės gali nustatyti pre-pack procedūros reglamentavimo sistemą pagal šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas.