–

L. Šenfelde, atstovaujamos jos pačios,

–

Latvijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos K. Pommere, V. Soņeca, L. Juškeviča ir E. Bārdiņš, vėliau – K. Pommere ir E. Bārdiņš,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Kaduczak ir A. Sauka,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (OL L 347, 2013, p. 487 ir klaidų ištaisymas OL L 130, 2016, p. 1), 19 straipsnio 1 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant žemės ūkio valdos savininkės Līga Šenfelde ir Lauku atbalsta dienests (Kaimo paramos tarnyba, Latvija) ginčą dėl sprendimo atsisakyti sumuoti dvi pagalbos priemones, susijusias su žemės ūkio valdų ir įmonių plėtra.

3

Reglamento Nr. 1305/2013 3, 7 ir 17 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies n punkte „jaunasis ūkininkas“ apibrėžtas kaip asmuo, kuris paraiškos pateikimo momentu yra ne vyresnis kaip 40 metų amžiaus, turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijos ir pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas.

5

Minėto reglamento 5 straipsnio „Sąjungos kaimo plėtros prioritetai“ pirmos pastraipos 2 punkto a papunktyje nustatyta:

„Kaimo plėtros tikslų, kuriais prisidedama prie pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo, siekiama įgyvendinant šešis Sąjungos kaimo plėtros prioritetus <…>:

<…>

6

Reglamento Nr. 1305/2013 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšos valstybėse narėse panaudojamos per kaimo plėtros programas. Tomis programomis įgyvendinama strategija, kuria siekiama įgyvendinti Sąjungos kaimo plėtros prioritetus taikant III antraštinėje dalyje apibrėžtų priemonių rinkinį. Įgyvendinant kaimo plėtros tikslus pasitelkus Sąjungos prioritetus siekiama paramos iš EŽŪFKP.“

7

Šio reglamento 13 straipsnyje nustatyta:

„Kiekviena kaimo plėtros priemonė yra programuojama taip, kad konkrečiai padėtų įgyvendinti vieną ar kelis Sąjungos kaimo plėtros prioritetus. VI priede pateiktas orientacinis priemonių, kurios turi ypatingos svarbos Sąjungos prioritetams, sąrašas.“

8

Minėto reglamento 19 straipsnyje „Ūkio ir verslo plėtra“ nurodyta:

„1.   Parama pagal šią priemonę apima:

<…>

2.   Parama pagal 1 dalies a punkto i papunktį skiriama jauniesiems ūkininkams.

<…>

Parama pagal 1 dalies a punkto iii papunktį skiriama smulkiems ūkiams, kaip apibrėžta valstybių narių.

<…>

4.   Parama pagal 1 dalies a punktą skiriama su sąlyga, kad pateiktas verslo planas. Verslo planas privalo būti pradėtas įgyvendinti per devynis mėnesius nuo sprendimo suteikti paramą priėmimo dienos.

Jaunųjų ūkininkų, gaunančių paramą pagal 1 dalies a punkto i papunktį, atveju verslo plane numatoma, kad jaunasis ūkininkas yra aktyvus ūkininkas pagal Reglamento (ES) Nr. 1307/2013 9 straipsnį per 18 mėnesių nuo įsisteigimo dienos.

Valstybės narės nustato viršutines ir apatines žemės ūkio valdos galimybių gauti paramą pagal 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius ribas. Apatinė paramos gavimo pagal 1 dalies a punkto i papunktį riba yra aukštesnė už viršutinę paramos gavimo pagal 1 dalies a punkto iii papunktį ribą. Parama teikiama tik valdoms, kurios atitinka labai mažų ir mažųjų įmonių apibrėžtį.

5.   Parama pagal 1 dalies a punktą mokama mažiausiai dviem dalinėmis išmokomis per ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį. Dalinės išmokos gali būti proporcingai mažinamos. Paskutinė dalinė išmoka pagal 1 dalies a punkto i ir ii papunkčius išmokama su sąlyga, kad verslo planas buvo tinkamai įgyvendintas.

6.   Didžiausia galima paramos pagal 1 dalies a punktą suma yra nustatyta II priede. Valstybės narės paramos pagal 1 dalies a punkto i ir ii papunkčius sumą nustato atsižvelgdamos ir į vietovės, kurioje vykdoma programa, socialinę bei ekonominę padėtį.

<…>“

9

2014 m. liepos 17 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 808/2014, kuriuo nustatomos Reglamento Nr. 1305/2013 taikymo taisyklės (OL L 227, 2014, p. 18), I priede yra 5 dalis, susijusi su priemonių ir pagalbinių priemonių kodais. Šioje dalyje pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnį numatyta priemonė „Ūkio ir verslo plėtra“, kurios kodas yra 6. Tarp pagalbinių priemonių, skirtų planams, atitinkantiems šią priemonę, yra pagalbinės priemonės, nurodytos kodu 6.1 „Parama jauniesiems ūkininkams, pradedantiems verslą“ ir 6.3 „Parama verslui pradėti smulkių ūkių plėtrai“.

10

Pagal 2014 m. kovo 11 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 807/2014, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, ir nustatomos pereinamojo laikotarpio nuostatos (OL L 227, 2014, p. 1), 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės nustato Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje nurodytas ribas, išreikšdamos jas žemės ūkio valdos gamybos potencialu, matuojamu 2008 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1242/2008, kuriuo nustatoma Bendrijos žemės ūkio valdų tipologija (OL L 335, 2008, p. 3), 5 straipsnyje apibrėžtos standartinės produkcijos kiekiu ar lygiaverčiu dydžiu.

11

Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriams ir kaimo vietovėse gairių 2014–2020 m. (OL C 204, 2014, p. 1) 99 punktą „pagalba gali būti skiriama pagal kelias schemas tuo pačiu metu arba sumuojama su ad hoc pagalba, jeigu bendra veiklai ar projektui skirtos valstybės pagalbos suma neviršija šiose gairėse nustatytų viršutinių pagalbos ribų“.

12

Šių gairių 184 punkte numatyta, kad „didžiausia pagalbos suma neturi viršyti 70000 EUR vienam jaunajam ūkininkui ir 15000 EUR vienam smulkiam ūkiui [ir kad] valstybės narės pagalbos sumą turi nustatyti atsižvelgdamos į jaunųjų ūkininkų socialinę ir ekonominę padėtį atitinkamoje vietovėje“.

13

2015 m. birželio 9 d. Dekreto Nr. 292 dėl nuostatų, susijusių su procedūra teikiant nacionalinę ir Europos Sąjungos paramą, pagrįstą pagalbine priemone „Parama verslui pradėti plečiant smulkias žemės ūkio valdas“ ir teikiamą pagal priemonę „Žemės ūkio valdų ir komercinės veiklos plėtra“ (Latvijas Vēstnesis 2015, Nr. 126), 1 punkte numatyta:

„Šiomis nuostatomis nustatoma procedūra teikiant nacionalinę ir Europos Sąjungos paramą, pagrįstą pagalbine priemone „Parama verslui pradėti plečiant smulkias žemės ūkio valdas“ ir teikiamą pagal priemonę „Žemės ūkio valdų ir komercinės veiklos plėtra vienkartinės išmokos forma“.

14

Šio dekreto 20 punkte nustatyta:

„Vienu programos įgyvendinimo laikotarpiu paramos prašytojas gali vieną kartą gauti šiose nuostatose minimą paramą.“

15

2015 m. spalio 5 d. pareiškėja pagrindinėje byloje, žemės ūkio valdos savininkė, pagal pirmąjį projektą pateikė paraišką suteikti paramą verslui pradėti, plečiant smulkias žemės ūkio valdas.

16

2016 m. sausio 15 d. sprendimu Kaimo paramos tarnyba šią paraišką atmetė.

17

2016 m. liepos 27 d. pareiškėja perėmė žemės ūkio valdą, kurią prieš tai valdė jos tėvai.

18

2016 m. rugpjūčio 23 d. pagal antrąjį projektą ji pateikė paraišką dėl paramos jauniesiems ūkininkams, pradedantiems verslą, kartu toliau vykdydama veiklą, numatytą pagal pirmąją paramos priemonę.

19

2016 m. lapkričio 8 d. Kaimo paramos tarnyba atmetė ir antrąją paraišką, remdamasi Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalimi.

20

Ši tarnyba nusprendė, kad pagal tą pačią priemonę kandidatas gali gauti arba paramą smulkių ūkių plėtrai, arba paramą jauniesiems ūkininkams. Ji taip pat nurodė, kad nacionalinės teisės aktai neleidžia iš pradžių prašyti paramos smulkių ūkių plėtrai, o vėliau – paramos jauniesiems ūkininkams, todėl tokia paraiška neatitinka pirmojo verslo įsteigimo arba su pastarąja pagalba susijusios veiklos atnaujinimo sąlygos.

21

Pareiškėja pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą atmesti paraišką Kaimo paramos tarnybai. 2017 m. sausio 6 d. sprendimu ši tarnyba patvirtino tą sprendimą, pakartodama minėtame reglamente numatytą draudimą sumuoti įvairias pagalbos priemones.

22

Vėliau pareiškėjos pateiktus ieškinius dėl šio sprendimo atmesti paraišką atmetė atitinkamai Administratīvā rajona tiesa (rajono administracinis teismas, Latvija) ir Administratīvā apgabaltiesa (apygardos administracinis teismas, Latvija).

23

Šie teismai, be kita ko, manė, kad iš pareiškėjos pagrindinėje byloje projektuose nurodytų tikslų matyti, jog antruoju projektu buvo siekiama įgyvendinti pirmojo projekto tikslą. Dviejų pagalbos priemonių suteikimas tam pačiam tikslui prieštarauja vienkartinės išmokos taisyklei ir negali būti laikomas proporcingu lėšų panaudojimu. Be to, gavęs pagalbą smulkių ūkių plėtrai, numatytą Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje, ūkininkas praranda „jaunojo ūkininko“ statusą.

24

2017 m. lapkričio 23 d. pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė kasacinį skundą Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas, Latvija) ir, be kita ko, teigė, kad Reglamento Nr. 1305/2013 nuostatos buvo aiškinamos klaidingai.

25

Šiuo klausimu ji tvirtina, kad abi pagalbos priemonės reglamentuojamos atskiromis nuostatomis ir kad taisyklė, jog pagal šį reglamentą pagalba negali būti gaunama daugiau kaip vieną kartą, taikoma kiekvienai atskirai pagalbinei priemonei, o ne jų sumavimui.

26

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos draudžiama mokėti Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodytą paramą ūkininkui, jau gavusiam paramą pagal šios 1 dalies a punkto iii papunktį, atitikties Sąjungos teisei.

27

Šiomis aplinkybėmis Augstākā tiesa (Senāts) (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„Ar Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalies a punktas kartu su kitomis šio reglamento ir Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriams ir kaimo vietovėse gairių 2014–2020 m. nuostatomis reikia aiškinti taip, kad:

28

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama ūkininkui, gavusiam šios nuostatos a punkto iii papunktyje numatytą paramą smulkaus ūkio plėtrai, sumuoti ją su šios nuostatos a punkto i papunktyje numatyta parama jauniesiems ūkininkams, pradedantiems verslą.

29

Kaip matyti iš šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkto, pagalba pagal priemonę „Žemės ūkio valdų ir komercinės veiklos plėtra“ apima trijų rūšių paramą verslui pradėti, tarp jų – paramą jauniesiems ūkininkams ir paramą smulkių ūkių plėtrai.

30

Įgyvendinimo reglamento Nr. 808/2014 I priedo 5 dalyje, susijusioje su priemonių ir pagalbinių priemonių kodais, nurodytas kodas, atitinkantis pagalbą pagal Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnyje numatytą priemonę „Žemės ūkio valdų ir komercinės veiklos plėtra“, ir kodai, atitinkantys atitinkamai pagalbines priemones „Parama jauniesiems ūkininkams, pradedantiems verslą“ ir „Parama verslui pradėti smulkių ūkių plėtrai“, kaip antai nagrinėjami pagrindinėje byloje.

31

Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyta parama skiriama jauniesiems ūkininkams, o šio straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje numatyta parama skiriama smulkiems ūkiams, kaip apibrėžta valstybių narių.

32

Nors šia nuostata valstybėms narėms leidžiama apibrėžti „smulkaus ūkio“ sąvoką, Reglamento Nr. 1305/2013 2 straipsnio 1 dalies n punkte „jaunasis ūkininkas“ apibrėžiamas kaip „asmuo, kuris paraiškos pateikimo momentu yra ne vyresnis kaip 40 metų amžiaus, turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijos ir pirmą kartą įsisteigia žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojas“.

33

Nors šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotė, be kita ko, susijusi su dviejų ginčijamos pagalbos priemonių suteikimu, reikia pažymėti, kad jame nenustatyta tos pagalbos teikimo tvarka ir aiškiai neatmetama galimybė ją sumuoti.

34

Minėto reglamento 19 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta pagalba, kuriai priklauso abi pagrindinėje byloje nagrinėjamos pagalbos priemonės, skiriama su sąlyga, kad įgyvendinamas verslo planas ir nustatomos šio plano įgyvendinimo sąlygos.

35

Be to, Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad valstybės narės nustato viršutines ir apatines žemės ūkio valdos galimybių gauti paramą pagal šio straipsnio 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius ribas. Joje nustatyta, kad apatinė paramos gavimo pagal 1 dalies a punkto i papunktį riba turi būti aukštesnė už viršutinę paramos gavimo pagal minėtos 1 dalies a punkto iii papunktį ribą ir kad ši parama teikiama tik valdoms, kurios atitinka labai mažų ir mažųjų įmonių apibrėžtį.

36

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 8 dalies, Komisija įgaliojama priimti deleguotuosius aktus, be kita ko, nustatant šio 19 straipsnio 4 dalyje nurodytas ribas. Deleguotojo reglamento Nr. 807/2014 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės turi nustatyti šio 19 straipsnio 4 dalyje numatytas ribas, išreikšdamos jas žemės ūkio valdos gamybos potencialu, matuojamu standartinės produkcijos kiekiu ar lygiaverčiu dydžiu.

37

Reikia konstatuoti, viena vertus, kad Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 4 dalies formuluotėje aiškiai neišspręstas klausimas dėl pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkto i ir iii papunkčius suteiktos pagalbos sumavimo ir, kita vertus, kad šios pagalbos ribų, kaip antai numatytų šioje 4 dalyje, nustatymas neprieštarauja tam, kad atitinkamas pagalbos priemones būtų galima sumuoti, jeigu laikomasi didžiausios skiriamos pagalbos sumos reikalavimų, kaip numatyta 19 straipsnio 6 dalyje.

38

Iš tiesų negalima atmesti galimybės, kad, gavęs paramą verslui pradėti plečiant smulkias žemės ūkio valdas, jos gavėjas prireikus galėtų padidinti savo gamybos potencialą, gaudamas pirmąją pagalbos priemonę, taigi nuspręsti įsisteigti kaip „jaunasis ūkininkas“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies n punktą.

39

Vadinasi, tokios pagalbos gavėjo statusas neužkerta kelio pretenduoti į „jaunojo ūkininko“ statusą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kurioje nustatyti tik amžiaus ir kompetencijos kriterijai bei reikalavimas pirmą kartą įsisteigti žemės ūkio valdoje kaip tos valdos valdytojui. Darytina išvada, kad ūkininkas, kaip antai pareiškėja pagrindinėje byloje, gali būti laikomas „jaunuoju ūkininku“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, net jeigu jis jau yra gavęs šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje numatytą paramą smulkių ūkių plėtrai.

40

Pagal pirmojo įsisteigimo žemės ūkio valdoje kriterijų nebūtinai reikalaujama, kad toks pirmasis „jaunojo ūkininko“ įsisteigimas būtų įvykdytas naujoje valdoje; šis kriterijus taip pat gali būti įvykdytas, kai toks „jaunasis ūkininkas“ nori toliau plėtoti seną valdą.

41

Be to, galimybę sumuoti abi pagrindinėje byloje nagrinėjamas pagalbos priemones patvirtina tai, kad Reglamente Nr. 1305/2013 yra numatyta paramą jauniesiems ūkininkams mokėti ne vienu kartu, o dalinėmis išmokomis, nes tokio mokėjimo dalimis galimybė aiškiai numatyta šio reglamento 19 straipsnio 5 dalyje ir, be kita ko, 17 konstatuojamojoje dalyje.

42

Be to, kaip išvados 75 punkte pažymėjo generalinė advokatė, tai, kad jaunasis ūkininkas, net ir gavęs paramą smulkaus ūkio plėtrai, gali teikti paraišką jaunajam ūkininkui skiriamai paramai, iš kurios išskaičiuojama pagal pirmąją pagalbos priemonę jau gauta paramos suma, reiškia, jog taip atsižvelgiama į realią jaunųjų ūkininkų situaciją ir tai dera tiek su Reglamento Nr. 1305/2013 tikslais, tiek su Sąjungos prioritetais kaimo plėtros srityje.

43

Iš tiesų poreikis skatinti ūkininkus įsisteigimo stadijoje didinti ir plėsti savo valdas ir atitinkamai pakeisti jų pradinius verslo planus padeda siekti šio reglamento tikslo, t. y. kaimo plėtros, kaip numatyta šio reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje, ir būtinybės skatinti smulkių ūkių, kurie potencialiai yra ekonomiškai perspektyvūs, plėtrą, kaip nurodyta minėto reglamento 17 konstatuojamojoje dalyje.

44

Be to, reikia priminti, kad Reglamente Nr. 1305/2013 įtvirtinti tiek kaimo plėtros politikos tikslai, tiek atitinkami Sąjungos prioritetai, taip pat numatytos atitinkamos šios politikos įgyvendinimo priemonės. Iš tiesų šio reglamento 5 straipsnyje nurodyti šeši prioritetai kaimo plėtrai, tarp kurių šio straipsnio 2 punkte, be kita ko, nurodytas ūkių perspektyvumo ir visų tipų žemės ūkio veiklos konkurencingumo didinimas, taip pat kartų kaitos palengvinimas, pabrėžiant, be kita ko, visų ūkių ekonominės veiklos rezultatų gerinimą ir palankesnių sąlygų šiems ūkiams restruktūrizuoti ir modernizuoti sudarymą (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 8 d. Sprendimo Région wallonne (Parama jauniesiems ūkininkams), C‑830/19, EU:C:2021:552, 34 punktą).

45

Šio sprendimo 43 punkte pabrėžta būtinybė skatinti ūkininkus įsisteigimo stadijoje didinti ir plėsti savo valdas taip pat patenka į Sąjungos prioritetų kaimo plėtrai sritį.

46

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pareiškėja pagrindinėje byloje savo verslo plane, susijusiame su parama jauniesiems ūkininkams, konkrečiai išreiškė ketinimą tęsti pradėtą projektą ir plėsti ūkį padidinant gyvulių skaičių.

47

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 6 dalyje ribojamos sumos, kurias galima gauti kaip jaunajam ūkininkui pagal šio straipsnio 1 dalies a punkte numatytą pagalbą, numatant „didžiausią“ šiuo pagrindu suteiktos paramos sumą.

48

Pagal Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriams ir kaimo vietovėse gairių 2014–2020 m. 99 punktą pagalba gali būti skiriama pagal kelias schemas tuo pačiu metu arba sumuojama su ad hoc pagalba, jeigu bendra veiklai arba projektui skirtos valstybės pagalbos suma neviršija šiose gairėse nustatytų viršutinių pagalbos ribų.

49

Šiuo klausimu minėtų gairių 184 punkte nurodyta, kad didžiausia pagalbos suma neturi viršyti 70000 EUR vienam jaunajam ūkininkui ir 15000 EUR vienam smulkiam ūkiui, o valstybės narės pagalbos sumą turi nustatyti atsižvelgdamos į jaunųjų ūkininkų socialinę ir ekonominę padėtį atitinkamoje vietovėje.

50

Taigi, kaip išvados 82 punkte pažymėjo generalinė advokatė ir kaip nurodyta šio sprendimo 37 punkte, suma, gauta pagal verslo pradžios paramą smulkaus ūkio plėtrai, turi būti išskaičiuojama iš skiriant paramą verslą pradedantiems jauniesiems ūkininkams suteiktinos sumos, kad nebūtų viršyta didžiausia galima vienam jaunajam ūkininkui tenkančios paramos suma, numatyta Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 6 dalyje ir II priede.

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją ūkininkui, gavusiam šios nuostatos a punkto iii papunktyje numatytą verslo pradžios paramą smulkaus ūkio plėtrai, nedraudžiama jos sumuoti su parama verslą pradedantiems jauniesiems ūkininkams, numatyta šios nuostatos a punkto i papunktyje, jeigu laikomasi didžiausios skiriamos paramos sumos reikalavimų, kaip numatyta šio 19 straipsnio 6 dalyje.

52

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos jaunasis ūkininkas, gavęs šios nuostatos a punkto iii papunktyje numatytą verslo pradžios paramą smulkaus ūkio plėtrai, nebegali gauti paramos jauniesiems ūkininkams, numatytos šios nuostatos a punkto i papunktyje.

53

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, pateikti dėl šių prejudicinių klausimų, yra konkrečiai susiję su valstybių narių diskrecija nustatyti šių dviejų paramos verslui pradėti priemonių suteikimo schemą.

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad valstybės narės įgyvendina Reglamentą Nr. 1305/2013 per savo kaimo plėtros paramos programas. Kaip matyti iš šio reglamento 6 straipsnio ir jo 7 konstatuojamosios dalies, EŽŪFKP lėšos valstybėse narėse panaudojamos per kaimo plėtros programas.

55

Taigi kiekviena valstybė narė turėtų parengti arba visos savo teritorijos bendrą nacionalinę kaimo plėtros programą, arba regioninių programų rinkinį, arba ir nacionalinę programą, ir regioninių programų rinkinį; šiomis programomis įgyvendinama strategija, kuria siekiama įgyvendinti Sąjungos kaimo plėtros prioritetus.

56

Darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 1305/2013 valstybėms narėms palieka diskreciją dėl jame numatytos pagalbos įgyvendinimo tvarkos.

57

Iš tiesų, kaip matyti iš šio reglamento 1 straipsnio, jame nustatomos programavimo, bendradarbiavimo tinkle, valdymo, stebėsenos ir vertinimo taisyklės, grindžiamos „bendra valstybių narių ir Komisijos atsakomybe“, ir taisyklės, kuriomis užtikrinamas EŽŪFKP koordinavimas su kitomis Sąjungos priemonėmis.

58

Valstybių narių diskrecija šioje srityje gali būti susijusi, be kita ko, su projektų atrankos kriterijais, siekiant užtikrinti, kad kaimo plėtrai skiriami finansiniai ištekliai būtų naudojami kuo tinkamiau ir skiriami kaimo plėtros programose numatytoms priemonėms, kurios atitinka Sąjungos kaimo plėtros prioritetus, taip pat garantuoti vienodas sąlygas pareiškėjams.

59

Ši diskrecija taip pat gali būti susijusi su nacionalinių kaimo plėtros programų planavimu ir šio reglamento reikalavimų įgyvendinimu, be kita ko, kiek tai susiję su reikalavimus atitinkančių ūkių dydžiu, nurodytu minėto reglamento 19 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje, arba su paramos dydžiu, kaip matyti iš šio straipsnio 6 dalies.

60

Be to, pagal Reglamento Nr. 1305/2013 13 straipsnį kiekviena kaimo plėtros priemonė yra programuojama taip, kad konkrečiai padėtų įgyvendinti vieną ar kelis Sąjungos kaimo plėtros prioritetus. Reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta šio straipsnio formuluotėje, minėto reglamento VI priede pateiktas priemonių, kurios turi ypatingos svarbos Sąjungos prioritetams, sąrašas yra tik orientacinis.

61

Darytina išvada, kad, kaip rašytinėse pastabose teigė Komisija, valstybės narės iš principo gali pasirinkti, ką įtraukti į kaimo plėtros programas. Taigi jos turi galimybę numatyti šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos paramos verslo pradžiai apribojimus ir nustatyti draudimą išmokėti minėto reglamento 19 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje nurodytą paramą ūkininkui, kuris jau gavo šios nuostatos a punkto iii papunktyje numatytą paramą.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1305/2013 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos jaunasis ūkininkas, gavęs šios nuostatos a punkto iii papunktyje numatytą verslo pradžios paramą smulkaus ūkio plėtrai, nebegali gauti paramos jauniesiems ūkininkams, numatytos šios nuostatos a punkto i papunktyje.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: