–

Minister for Justice and Equality, atstovaujamo M. Browne,

–

JR, atstovaujamo BL K. Kelly, SC M. Forde ir solisitoriaus T. Hughes,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, G. Hodge, A. Joyce ir J. Quaney,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin, R. Troosters ir S. Grünheid,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), taikytinumo ir jo 4 straipsnio 1 punkto ir 7 punkto b papunkčio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas Airijoje vykdant dėl JR išduotą Europos arešto orderį, kad jis Lietuvoje atliktų laisvės atėmimo bausmę, kurią Norvegijos teismas skyrė už prekybą narkotinėmis medžiagomis. Lietuvos Respublika šį nuosprendį pripažino remdamasi 2011 m. balandžio 5 d. Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės pasirašytu dvišaliu susitarimu dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – 2011 m. balandžio 5 d. dvišalis susitarimas).

3

Norvegijos Karalystė yra 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) šalis.

4

Iš 1999 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės sudaryto susitarimo dėl pastarųjų asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis (OL L 176, 1999, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 32 t., p. 4), 2 straipsnio matyti, kad Islandijos Respublika ir Norvegijos Karalystė įgyvendina ir taiko Šengeno acquis bei šiame susitarime nurodytus Sąjungos teisės aktus.

5

Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės sudarytas susitarimas dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos (OL L 292, 2006, p. 2), Sąjungos vardu patvirtintas 2014 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimo 2014/835/ES dėl Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimo dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos sudarymo (OL L 343, 2014, p. 1) 1 straipsniu, įsigaliojo 2019 m. lapkričio 1 d. (toliau – Susitarimas dėl perdavimo tvarkos).

6

Šio susitarimo preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad Susitariančiosios Šalys išreiškia abipusį pasitikėjimą jų teisinių sistemų struktūromis ir funkcionavimu bei visų Susitariančiųjų Šalių gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą.

7

Pagrindų sprendimo 2002/584 5–8 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

8

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ numatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje.“

9

Minėto pagrindų sprendimo 2 straipsnyje, susijusiame su jo taikymo sritimi, nurodyta:

„1.   Europos arešto orderis gali būti išduotas už veiką, baustiną pagal išduodančios valstybės narės teisę laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent 12 mėnesių, arba, kai bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo jau yra priimtas, – bent keturi mėnesiai.

2.   Už šias nusikalstamas veikas, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai, ir laikantis jų apibrėžimo išduodančios valstybės narės teisėje, taikomas perdavimas pagal Europos arešto orderį, atsižvelgiant į šio pamatinio [pagrindų] sprendimo reikalavimus ir netikrinant veikos dvigubo [abipusio] baudžiamumo principo:

<…>

<…>

4.   Kitų, į šio straipsnio 2 dalį neįrašytų, nusikalstamų veikų atvejais, perdavimas gali būti vykdomas su sąlyga, kad veikos, už kurias yra išduotas Europos arešto orderis, būtų laikomos nusikalstamomis veikomis pagal vykdančiosios valstybės narės teisę, nesvarbu, kokia būtų veikos sudėtis ar kaip ji būtų apibūdinama.“

10

To paties pagrindų sprendimo 4 straipsnyje „Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindai“ nustatyta:

„Vykdančioji teisminė institucija gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį:

<…>

<…>

11

Pagrindų sprendimo 2002/584 4a straipsnyje reglamentuojamas Europos arešto orderių, išduotų siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę arba sprendimą dėl įkalinimo, vykdymas tais atvejais, kai suinteresuotasis asmuo asmeniškai nedalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas.

12

Pagal šio pagrindų sprendimo 5 straipsnį leidžiama nustatyti vieną iš šiame straipsnyje nurodytų Europos arešto orderio vykdymo sąlygų.

13

Minėto pagrindų sprendimo 8 straipsnio „Europos arešto orderio turinys ir forma“ 1 dalyje numatyta:

„Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede [laikantis priede nurodytos formos]:

<…>

<…>“

14

To paties pagrindų sprendimo 15 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Vykdančioji teisminė institucija, laikydamasi šiame pamatiniame sprendime [pagrindų] nustatytų terminų ir sąlygų, nusprendžia, ar asmuo turi būti perduotas.

2.   Jei vykdančioji teisminė institucija mano, kad išduodančiosios valstybės narės praneštos informacijos nepakanka sprendimui dėl perdavimo priimti, ji paprašo skubiai pateikti būtiną papildomą informaciją, ypač susijusią su 3–5 ir 8 straipsniais, ir, atsižvelgdama į tai, kad reikia laikytis 17 straipsnyje nustatytų terminų, gali nustatyti terminą, iki kurio ji turi gauti tokią informaciją.

3.   Išduodančioji teisminė institucija gali bet kuriuo metu vykdančiajai teisminei institucijai nusiųsti bet kokią papildomą naudingą informaciją.“

15

Pagrindų sprendimo 2002/584 31 straipsnyje „Ryšiai su kitais teisės dokumentais“ nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant toliau išvardytų konvencijų nuostatų taikymo valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams, šis pamatinis [pagrindų] sprendimas nuo 2004 m. sausio 1 d. pakeičia šių konvencijų, taikomų valstybių narių tarpusavio santykiams ekstradicijos srityje, atitinkamas nuostatas:

<…>

2.   Valstybės narės, priėmus šį pagrindų sprendimą, gali ir toliau taikyti galiojančius dvišalius ir daugiašalius susitarimus, jei tokie susitarimai leidžia išplėsti arba padidinti šio pagrindų sprendimo tikslus ir padeda dar labiau supaprastinti arba palengvinti asmenų, kurių areštui [kuriems suimti] yra išduoti Europos arešto orderiai, perdavimo tvarką.

<…>“

16

2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje (OL L 327, 2008, p. 27), 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šio pamatinio sprendimo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reabilitacijai [reintegracijai], pripažįsta nuosprendį ir vykdo bausmę.“

17

Šio pamatinio sprendimo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bausmės vykdymą reglamentuoja vykdančiosios valstybės teisė. Laikantis 2 ir 3 dalių nuostatų, tik vykdančiosios valstybės institucijos yra kompetentingos nuspręsti dėl vykdymo tvarkos ir nustatyti visas su tuo susijusias priemones, įskaitant paleidimo nesuėjus terminui ar lygtinai pagrindus [atleidimą nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arba lygtinį atleidimą].“

18

2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/947/TVR dėl teismo sprendimų ir sprendimų dėl lygtinio nuteisimo tarpusavio pripažinimo principo taikymo siekiant užtikrinti lygtinio atleidimo [probacijos] priemonių ir alternatyvių sankcijų priežiūrą (OL L 337, 2008, p. 102) 8 straipsnyje nurodyta:

„Nuosprendžių [Bausmių] vykdymo atidėjimo, lygtinių nuosprendžių, alternatyvių sankcijų ir sprendimų dėl lygtinio paleidimo tarpusavio pripažinimo ir priežiūros tikslas – padidinti nuteistojo asmens galimybes vėl integruotis į visuomenę sudarant jam sąlygas išsaugoti šeimos, kalbinius, kultūrinius ir kitus ryšius, sykiu gerinant stebėseną, ar laikomasi lygtinio atleidimo [probacijos] priemonių ir alternatyvių sankcijų, kad būtų užkirstas kelias recidyv[ui], taigi skiriant reikiamą dėmesį nukentėjusių asmenų ir visuomenės apsaugai.“

19

Minėto pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šio pamatinio sprendimo tikslas – sudaryti palankias sąlygas nuteistųjų asmenų socialinei reabilitacijai [reintegracijai] ir nukentėjusių asmenų bei visuomenės apsaugos gerinimui ir sudaryti palankias sąlygas taikyti tinkamas lygtinio atleidimo [probacijos] priemones ir alternatyvias sankcijas pažeidėjams, kurie negyvena nuosprendį priėmusioje valstybėje. Siekiant šių tikslų šiame pamatiniame sprendime nustatomos taisyklės, pagal kurias valstybė narė, kuri nėra valstybė narė, kurioje atitinkamas asmuo buvo nuteistas, pripažįsta teismo sprendimus [pripažįsta nuosprendžius] bei tam tikrais atvejais sprendimus dėl lygtinio nuteisimo [dėl probacijos] ir vykdo tokio teismo sprendimo [vykdo nuosprendžio] pagrindu nustatytų lygtinio atleidimo [probacijos] priemonių arba tokiame teismo sprendime [tokiame nuosprendyje] nurodytų alternatyvių sankcijų priežiūrą bei priima kitus su tuo teismo sprendimu [tuo nuosprendžiu] susijusius sprendimus, jei šiame pamatiniame sprendime nenumatyta kitaip.“

20

Pagrindų sprendimą 2002/584 įgyvendinančio European Arrest Warrant Act 2003 (2003 m. Įstatymas dėl Europos arešto orderio) 5 straipsnis suformuluotas taip:

„Pagal šį įstatymą Europos arešto orderyje nurodyta nusikalstama veika atitinka nusikalstamą veiką pagal [Airijos] įstatymus, kai tą nusikalstamą veiką sudarantis veikimas ar neveikimas būtų laikomas nusikalstama veika pagal [Airijos] įstatymus, jei būtų padarytas [Airijoje] Europos arešto orderio išdavimo dieną.“

21

Šio įstatymo 10 straipsnio d punkte įtvirtinta:

„Kai išduodančiosios valstybės teisminė institucija išduoda Europos arešto orderį dėl asmens

<…>

22

To paties 2003 m. įstatymo 44 straipsnyje numatyta:

„Pagal šį įstatymą draudžiama perduoti asmenį, jei dėl jo išduotame Europos arešto orderyje nurodyta nusikalstama veika buvo įvykdyta arba tariamai įvykdyta ne išduodančiojoje valstybėje, bet kitur, o nusikalstamą veiką sudarantis veikimas arba neveikimas pagal [Airijos] įstatymus nelaikomas nusikalstama veika dėl to, kad buvo įvykdytas ne [Airijoje].“

23

Misuse of Drugs Act, 1977 (1977 m. Įstatymas dėl neteisėto disponavimo narkotikais) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmuo, kuris teisėtai arba neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas parduoti arba kitaip tiekti kitam asmeniui, ir taip pažeidė šio įstatymo 5 straipsnio nuostatas, laikomas padariusiu nusikalstamą veiką.“

24

JR yra Lietuvos pilietis. 2014 m. sausio mėn. Norvegijoje jis sulaikytas su dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, kurį buvo įsipareigojęs pristatyti iš Lietuvos už tam tikrą pinigų sumą. 2014 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu Norvegijos teismas, t. y. Heggen og Frøland tingrett (Hegeno ir Frolando apylinkės teismas, Norvegija), skyrė jam ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę už nusikalstamą veiką – „neteisėtą ypač didelio narkotinių medžiagų kiekio pristatymą“ – už kurią baudžiama pagal Norvegijos baudžiamąjį kodeksą. Šis sprendimas tapo galutinis.

25

2015 m. birželio 18 d. sprendimu Jurbarko rajono apylinkės teismas, remdamasis 2011 m. balandžio 5 d. dvišaliu susitarimu, pripažino 2014 m. lapkričio 28 d. Norvegijos teismo nuosprendį tam, kad jis galėtų būti vykdomas Lietuvoje.

26

2016 m. balandžio 7 d. Norvegijos valdžios institucijos perdavė JR Lietuvos institucijoms.

27

2016 m. lapkričio mėn. kompetentingos institucijos lygtinai paleido JR, bet nustatė „intensyvaus stebėjimo“ priemones. Kadangi JR pažeidė jam nustatytas sąlygas, Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai 2018 m. vasario 5 d. sprendimu nurodė vykdyti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį – vienus metus septynis mėnesius ir dvidešimt keturias dienas.

28

JR pabėgo ir atvyko į Airiją. 2018 m. gegužės 24 d. Lietuvos valdžios institucijos išdavė Europos arešto orderį, siekdamos, kad jis būtų perduotas.

29

2019 m. sausio mėn. JR buvo sulaikytas Airijoje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme už šioje valstybėje narėje padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, t. y. High Court (Aukštasis teismas, Airija), ši bausmė turėjo būti baigta vykdyti 2019 m. spalio 21 d.

30

Tuo pačiu metu buvo pradėta Europos arešto orderio vykdymo procedūra. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme JR ginčija jo perdavimą Lietuvos valdžios institucijoms, motyvuodamas tuo, kad, pirma, tik Norvegijos Karalystė galėjo prašyti jo ekstradicijos, ir, antra, dėl ekstrateritorinio nagrinėjamos nusikalstamos veikos pobūdžio, t. y. dėl to, kad ji buvo įvykdyta kitoje nei išduodančioji, šiuo atveju Lietuva, valstybėje, Airija turėjo atsisakyti vykdyti orderį.

31

High Court (Aukštasis teismas) mano, kad šioje byloje turi būti taikomas Pagrindų sprendimas 2002/584. Nors aptariamas nuosprendis buvo priimtas trečiojoje valstybėje, jis vis dėlto buvo pripažintas ir vykdomas valstybėje narėje. Taigi pagal šio pagrindų sprendimo 1 straipsnį šiai valstybei leidžiama išduoti Europos arešto orderį, kad būtų įvykdyta likusi bausmė.

32

Vis dėlto šis teismas mano, kad, kiek tai susiję su JR nurodytu nevykdymo pagrindu, jis turi išnagrinėti Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 1 punkte ir 7 punkto b papunktyje numatytas sąlygas.

33

Pirma, pagal šio straipsnio 1 punktą, jei išduodančioji valstybė nenurodė, kad nagrinėjama nusikalstama veika patenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 2 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, reikia įrodyti abipusį baudžiamumą. Šiuo tikslu reikėtų patikrinti, ar JR pristatytą narkotinių medžiagų kiekį gabenantis asmuo padaro nusikalstamą veiką pagal Airijos įstatymus. Antra, pagal šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 7 punkto b papunktį pirmiausia reikia patikrinti, ar nagrinėjama nusikalstama veika, kuri buvo padaryta trečiojoje valstybėje, turi būti laikoma „ekstrateritorine“, ir prireikus – ar pagal Airijos įstatymus leidžiama persekioti už ne jos teritorijoje padarytas nusikalstamas veikas.

34

Konkrečiai dėl ekstrateritorialumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar reikšminga aplinkybė, kad JR parengiamuosius veiksmus atliko Europos arešto orderį išdavusioje valstybėje. Jeigu taikant Pagrindų sprendimą 2002/584 turėtų būtų atsižvelgta į šiuos veiksmus, nusikalstama veika nebūtų ekstrateritorinė, todėl neprivalomo nevykdymo pagrindas, numatytas šio pagrindų sprendimo 4 straipsnio 7 punkto b papunktyje, būtų netaikomas.

35

Tokiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė šią bylą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 ir paskesniuose straipsniuose numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. 2019 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismas, atsižvelgęs į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinęs su generalinės advokatės nuomone, nusprendė netenkinti šio prašymo.

37

Subsidiariai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą. 2019 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą atmetė.

38

Šis sprendimas buvo pagrįstas išvada, kad nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvai neleido Teisingumo Teismui nustatyti, ar bylą būtina nagrinėti pagreitinta tvarka; apie šią aplinkybę tam teismui buvo pranešta.

39

Iš tiesų grįsdamas savo prašymus taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą ir subsidiariai – pagreitintą procedūrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik nurodė, kad „atsakymai į šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktus klausimus „yra lemiami siekiant įvertinti atsakovo teisinę situaciją“ ir ypač turės įtakos tam, ar tuo metu, kai pasibaigs atsakovui pagal nacionalinės teisės aktus skirta laisvės atėmimo bausmė (2019 m. spalio 21 d. ar panašiu laiku), jis bus perduotas Lietuvai, ar paleistas į laisvę“.

40

Vis dėlto šis teismas nenurodė jokių motyvų, dėl kurių mano, kad Teisingumo Teismo atsakymai gali turėti lemiamos reikšmės galimam JR paleidimui į laisvę ir kokiomis aplinkybėmis jis galėtų būti paleistas. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, ar, remiantis aptariamu Europos arešto orderiu, JR iš tiesų liko arba turėtų likti suimtas po 2019 m. spalio 21 d., ar, pavyzdžiui, gali būti numatytos arba jau buvo nustatytos mažiau ribojančios priemonės.

41

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad Europos arešto orderis gali būti išduotas remiantis išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu, kuriuo nurodoma šioje valstybėje narėje vykdyti trečiosios valstybės teismo paskirtą bausmę, jeigu pagal šių valstybių narių dvišalį susitarimą aptariamas nuosprendis buvo pripažintas išduodančiosios valstybės teismo sprendimu.

42

Pirmiausia reikia priminti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad Europos arešto orderyje turi būti pateikta informacija, susijusi vykdytinu teismo sprendimu, arešto orderiu arba kitu tokį pat poveikį turinčiu vykdytinu teismo sprendimu, kuriam taikomi 1 ir 2 straipsniai.

43

Iš šio teksto matyti, kad Europos arešto orderis išduodamas remiantis nacionalinio teismo sprendimu, o tai reiškia, kad tai yra kitas sprendimas nei sprendimas išduoti Europos arešto orderį (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 44 ir 49 punktus). Tokį sprendimą, neatsižvelgiant į tai, ar tai būtų nuosprendis, ar kitas teismo sprendimas, būtinai turi priimti teismas ar kita valstybės narės teisminė institucija (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Özçelik, C‑453/16 PPU, EU:C:2016:860, 32 ir 33 punktus).

44

Iš tiesų, kaip nusprendė Teisingumo Teismas, pagrindų sprendimas taikomas tik valstybėms narėms, o ne trečiosioms valstybėms (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ruska Federacija, C‑897/19 PPU, EU:C:2020:262, 42 punktas).

45

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. lapkričio 28 d. Norvegijos teismas skyrė JR, Lietuvos piliečiui, ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir kad šis nuosprendis Lietuvoje buvo pripažintas ir paskelbtas vykdytinu pagal 2015 m. birželio 18 d. Lietuvos teismo sprendimą, priimtą remiantis 2011 m. balandžio 5 d. dvišaliu susitarimu. 2016 m. lapkričio mėn. kompetentingos Lietuvos institucijos lygtinai paleido JR. Tačiau, kadangi nebuvo laikytasi šio paleidimo sąlygų, 2018 m. vasario 5 d. sprendimu buvo nurodyta įvykdyti likusią laisvės atėmimo bausmę. Remiantis būtent šiuo sprendimu buvo išduotas nagrinėjamas Europos arešto orderis.

46

Kaip nurodyta šio sprendimo 43 ir 44 punktuose, trečiosios valstybės teismo priimtas nuosprendis savaime negali būti Europos arešto orderio pagrindas.

47

Vis dėlto išduodančiosios valstybės teismo aktas, kuriuo pripažįstamas toks nuosprendis ir jis tampa vykdytinas, taip pat vėliau šios valstybės teisminių institucijų priimti sprendimai siekiant įvykdyti pripažintą nuosprendį (toliau – pripažinimo ir vykdymo aktai) gali atitikti Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnio 1 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytus reikalavimus.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad pripažinimo ir vykdymo aktai yra teismo sprendimai, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jeigu juos priėmė valstybės narės teisminės institucijos, siekdamos įvykdyti laisvės atėmimo bausmę (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo mm, C‑414/20 PPU, EU:C:2021:4, 53 ir 57 punktus).

49

Antra, kadangi šiais aktais leidžiama toje pačioje valstybėje narėje vykdyti teismo sprendimą, atsižvelgiant į konkretų atvejį, jie turi būti kvalifikuojami kaip „vykdytinas teismo sprendimas“ arba „vykdytinas sprendimas“.

50

Galiausiai, trečia, iš tų pačių aktų tikslo ir dalyko, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio įvykdymo, matyti, kad jie patenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 1 ir 2 straipsnių taikymo sritį, jeigu nagrinėjamu nuosprendžiu numatyta bent keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

51

Iš tiesų reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš generalinės advokatės išvados 44 punkto, Pagrindų sprendimo 2002/584 1 ir 2 straipsnių taikymo sritis nustatoma atsižvelgiant į teismo sprendimo, kuriuo remiantis išduodamas Europos arešto orderis, tikslą ir dalyką. Šiuo klausimu iš šio pagrindų sprendimo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad toks arešto orderis išduodamas siekiant perduoti prašomą perduoti asmenį, kad būtų vykdomas baudžiamasis persekiojimas, laisvės atėmimo bausmė arba sprendimas dėl įkalinimo. Be to, pagal minėto pagrindų sprendimo 2 straipsnio 1 dalį Europos arešto orderis išduodamas su sąlyga, kad laisvės atėmimo bausmė truks bent keturis mėnesius.

52

Vis dėlto pagal šias nuostatas nereikalaujama, kad vykdytina bausmė būtų grindžiama išduodančiosios valstybės narės ar kitos valstybės narės teismų priimtu nuosprendžiu. Taigi jose nėra nieko, kuo remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 netaikytinas tuo atveju, jei laisvės atėmimo bausmę paskyrė trečiosios valstybės teismas ir ji buvo pripažinta išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu. Todėl pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 ir 2 straipsnius nedraudžiama išduoti Europos arešto orderio, siekiant įvykdyti bent keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę remiantis pripažinimo ir vykdymo aktais.

53

Be to, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos antrinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į pagrindines teises, kurių sudedamoji dalis yra iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 ir 48 straipsniuose įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą kylančios teisės į gynybą paisymas (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 60 punktas).

54

Kaip generalinė advokatė priminė savo išvados 49 punkte, Pagrindų sprendimą 2002/584 reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrintas atitinkamų asmenų pagrindinių teisių paisymas ir nebūtų pakenkta valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos, kurios vienas iš esminių elementų yra Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytas Europos arešto orderis, veiksmingumui (2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo Tupikas, C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628, 63 punktas).

55

Taigi, kai valstybės narės teisminės institucijos išduoda Europos arešto orderį, siekdamos šioje vykdančiojoje valstybėje narėje užtikrinti trečiosios valstybės teismo, kurio sprendimas buvo pripažintas minėtoje valstybėje narėje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, jos privalo garantuoti, kad būtų laikomasi Europos arešto orderio sistemai, kiek tai susiję su procedūra ir pagrindinėmis teisėmis, būdingų reikalavimų.

56

Šioje sistemoje numatyta dviejų lygių gynyba, kuri turi būti suteikta prašomam perduoti asmeniui,; prie pirmo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant nacionalinį sprendimą, prisideda antro lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant Europos arešto orderį; tam tikromis aplinkybėmis orderis gali būti išduotas praėjus trumpam laikui po nacionalinio teismo sprendimo priėmimo (2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 56 punktas).

57

Ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turi būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie(Briuselio Karališkasis prokuroras), C‑627/19 PPU, EU:C:2019:1079, 30 punktas).

58

Kad šie reikalavimai būtų įvykdyti tuo atveju, kai valstybės narės teisminės institucijos pripažįsta nuosprendį, kuriuo trečiosios valstybės teismas skyrė laisvės atėmimo bausmę, ir po šio pripažinimo nusprendžia išduoti Europos arešto orderį, šios valstybės narės teisėje bent jau vienu iš dviejų gynybos lygių turi būti numatyta teisminė kontrolė, leidžianti patikrinti, ar vykstant procesui, kuriam pasibaigus trečiojoje valstybėje buvo priimtas nuosprendis, vėliau pripažintas išduodančiojoje valstybėje, buvo paisyta nuteisto asmens pagrindinių teisių ir ypač iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių kylančių pareigų.

59

Kilus abejonių dėl šio sprendimo pirmesniame punkte išvardytų pareigų laikymosi, vykdančioji teisminė institucija pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį turi kreiptis į išduodančiąją valstybę narę, kad ši pateiktų būtinos informacijos, leidžiančios jai priimti sprendimą dėl perdavimo.

60

Be to, reikia pažymėti, kad pagrindinė byla susijusi su Europos arešto orderiu, kuris išduotas remiantis Norvegijos Karalystės, trečiosios valstybės, kuri su Sąjunga palaiko privilegijuotus santykius, viršijančius paprastą ekonominį ir prekybos bendradarbiavimą, nes ji yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, dalyvauja bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, įgyvendina ir taiko Šengeno acquis ir yra sudariusi su Sąjunga susitarimą dėl perdavimo tvarkos tarp Europos Sąjungos valstybių narių ir Islandijos bei Norvegijos, įsigaliojusį 2019 m. lapkričio 1 d., teismo nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo aktais. Šiame susitarime šalys išreiškė abipusį pasitikėjimą jų teisinių sistemų struktūromis ir funkcionavimu bei jų gebėjimu užtikrinti teisingą bylos nagrinėjimą.

61

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalis ir 8 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinami taip, kad Europos arešto orderis gali būti išduotas remiantis išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu, kuriuo šioje valstybėje narėje nurodoma vykdyti trečiosios valstybės teismo paskirtą bausmę, jeigu pagal dvišalį šių valstybių susitarimą atitinkamas nuosprendis buvo pripažintas išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu. Vis dėlto Europos arešto orderio išdavimui taikoma sąlyga, kad, pirma, prašomam perduoti asmeniui buvo skirta bent keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir, antra, vykstant procesui, kuriam pasibaigus trečiojoje valstybėje priimtas nuosprendis, vėliau pripažintas išduodančiojoje valstybėje narėje, buvo paisyta pagrindinių teisių ir ypač iš Chartijos 47 ir 48 straipsnių kylančių pareigų.

62

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai Europos arešto orderis buvo išduotas remiantis išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu, pagal kurį šioje valstybėje narėje leidžiama vykdyti trečiosios valstybės teismo paskirtą bausmę, kai atitinkama nusikalstama veika padaryta pastarosios valstybės teritorijoje, siekiant nustatyti, ar ši nusikalstama veika buvo įvykdyta „už išduodančiosios valstybės teritorijos ribų“, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad parengiamieji veiksmai buvo įvykdyti išduodančiojoje valstybėje narėje.

63

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 1 punkte numatytas neprivalomo nevykdymo pagrindas, kurį taip pat nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali būti taikomas pagrindinės bylos aplinkybėmis. Iš tiesų, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktinių aplinkybių aprašymą, pagrindinėje byloje nagrinėjama nusikalstama veika patenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 2 straipsnio 2 dalies penktoje įtraukoje nurodytą nusikalstamų veikų kategoriją, t. y. neteisėta prekyba narkotikais ir psichotropinėmis medžiagomis. Be to, matyti, kad JR padarytos veikos Lietuvoje ir Norvegijoje baudžiamos bent trejų metų laisvės atėmimo bausme. Taigi pagal šią nuostatą prašomas perduoti asmuo turi būti perduotas netikrinant abipusio veikos baudžiamumo.

64

Beje, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Airija priėmė nuostatą, kuria į nacionalinę teisę perkeltas Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktis, t. y. 2003 m. Įstatymo dėl Europos arešto orderio 44 straipsnį. Šiame 44 straipsnyje iš esmės nustatyta, kad draudžiama perduoti asmenį, jei, pirma, veiksmai, kurie sudaro Europos arešto orderyje nurodytą nusikalstamą veiką buvo įvykdyti ne išduodančiojoje valstybėje, bet kitur, ir, antra, tokie veiksmai pagal Airijos teisę nelaikomi nusikalstama veika dėl to, kad buvo įvykdyti ne Airijoje.

65

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktį leidžiama atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, jei įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, nusikalstama veika, dėl kurios išduotas Europos arešto orderis, padaryta už išduodančiosios valstybės narės teritorijos ribų ir, antra, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę nebūtų leidžiama vykdyti persekiojimo dėl tokios nusikalstamos veikos, jeigu ji padaryta ne šios valstybės narės teritorijoje.

66

Kalbant apie pirmąją sąlygą, dėl kurios vienos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų, reikia pažymėti, kad sąvokoje „už išduodančiosios valstybės narės teritorijos ribų padaryta nusikalstama veika“ nėra daroma nuoroda nei į išduodančiosios valstybės narės, nei į vykdančiosios valstybės narės teisę. Todėl ji negali būti palikta kiekvienos valstybės narės teisminių institucijų diskrecijai, atsižvelgiant į jų nacionalinę teisę. Iš vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimo išplaukia, kad ši sąvoka, atsižvelgiant į tai, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktyje dėl jos nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Mantello, C‑261/09, EU:C:2010:683, 38 punktą).

67

Šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 24 d. Sprendimo Dworzecki, C‑108/16 PPU, EU:C:2016:346, 28 punktą).

68

Pirma, kalbant apie Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktyje numatyto Europos arešto orderio neprivalomo nevykdymo pagrindo tikslą, pažymėtina, kad šia nuostata siekiama užtikrinti, kad vykdančiosios valstybės teisminė institucija nebūtų įpareigota vykdyti Europos arešto orderio, išduoto siekiant įvykdyti bausmę, skirtą už nusikalstamą veiką, už kurią persekiojama pagal tarptautinę baudžiamąją teisę, platesnę už tą, kuri pripažinta pagal šios valstybės teisę.

69

Reikia konstatuoti, kad šiam tikslui nėra pakenkta, jeigu, kaip yra pagrindinėje byloje, išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija išduoda Europos arešto orderį, grindžiamą šios valstybės narės teismo sprendimu, kuriuo pripažįstamas ir paskelbiamas vykdytinu kitos valstybės teismo priimtas nuosprendis, nes pastarasis teismas, remdamasis savo teritorine baudžiamąja jurisdikcija, skyrė prašomam perduoti asmeniui laisvės atėmimo bausmę.

70

Antra, dėl Pagrindų sprendimo 2002/584 tikslo, reikia priminti, kad, kaip konkrečiai matyti iš jo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat iš 5 ir 7 konstatuojamųjų dalių, juo siekiama remiantis 1957 m. gruodžio 13 d. Europos ekstradicijos konvencija sukurtą daugiašalę ekstradicijos tarp valstybių narių sistemą pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įtariamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų sistema, siekiant vykdyti baudžiamuosius nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą (2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 31 punktas).

71

Taigi, Pagrindų sprendimu nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamąjį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekiama palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą, ir taip norima prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve remiantis tarp valstybių narių turinčiu egzistuoti aukštu tarpusavio pasitikėjimo laipsniu (2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 32 punktas).

72

Kaip matyti iš ESS 3 straipsnio 2 dalies, šioje vidaus sienų neturinčioje laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones. Šiomis aplinkybėmis Pagrindų sprendimu 2002/584 visų pirma siekiama išvengti nusikaltimus padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos (šiuo klausimu žr. 2017 m. birželio 29 d. Sprendimo Popławski, C‑579/15, EU:C:2017:503, 23 punktą ir 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft (Kalinimo sąlygos Vengrijoje), C‑220/18 PPU, EU:C:2018:589, 86 punktą).

73

Šiems tikslams būtų pakenkta, jeigu vykdančioji valstybė galėtų atsisakyti perduoti prašomą perduoti asmenį, kai išduodančiosios valstybės narės teismai pripažino ir sutiko vykdyti kitos valstybės teismo priimtą nuosprendį, kuriuo šis asmuo buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme už pastarosios valstybės teritorijoje padarytą nusikalstamą veiką. Iš tiesų toks atsisakymas ne tik galėtų pavėlinti bausmės vykdymą, bet ir nulemti tai, kad prašomas perduoti asmuo liktų nenubaustas.

74

Be to, Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunkčio aiškinimas, pagal kurį, esant šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytai situacijai, būtų galima atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį, galėtų pakenkti teisminio bendradarbiavimo priemonių, kuriomis siekiama palengvinti nuteistųjų asmenų reintegraciją, kaip antai Pamatinio sprendimo 2008/909, veiksmingumui.

75

Pagal pastarojo sprendimo 3 straipsnio 1 dalį jo tikslas – nustatyti taisykles, pagal kurias valstybė narė, siekdama sudaryti palankesnes sąlygas socialinei nuteistojo asmens reintegracijai, pripažįsta nuosprendį ir vykdo kitos valstybės narės teismo paskirtą bausmę. Konkrečiai kalbant, iš 17 straipsnio 1 dalies matyti, kad bausmės vykdymas apima sprendimų dėl nuteisto asmens lygtinio paleidimo priėmimą.

76

Taigi, jeigu būtų pritarta šio sprendimo 73 ir 74 punktuose nurodytam Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunkčio aiškinimui, nuteistojo lygtinis paleidimas galėtų leisti jam išvengti likusios bausmės įvykdymo valstybėje, kuri pripažino ir vykdo bausmę, persikėlus į kitą valstybę narę, kuri į savo nacionalinę teisę perkėlė šioje nuostatoje numatytą neprivalomo nevykdymo pagrindą. Iš to kylanti nebaudžiamumo rizika gali atgrasyti valstybes nares prašyti teismo sprendimų pripažinimo ir paskatinti vykdančiosios valstybės kompetentingas institucijas apriboti galimybę taikyti lygtinio paleidimo priemones.

77

Tie patys argumentai mutatis mutandis taikomi Pamatiniam sprendimui 2008/947; jame apibrėžiamos taisyklės, pagal kurias kita valstybė narė nei ta, kur buvo nuteistas asmuo, pripažįsta nuosprendžius ir atitinkamais atvejais sprendimus dėl probacijos ir prižiūri pagal šį nuosprendį priimtas probacijos priemones arba jame numatytas alternatyvias bausmes, nes pagal šio pamatinio sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 8 konstatuojamąja dalimi, šiuo sprendimu siekiama užkirsti kelią recidyvui, apsaugoti nukentėjusius asmenis ir apskritai visuomenę, taip pat padėti nuteistiesiems vėl socialiai reintegruotis.

78

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad klausimas, ar nusikalstama veika, už kurią trečiojoje valstybėje skirta bausmė, pripažinta Europos arešto orderį išdavusios valstybės narės teismų siekiant įvykdyti šią bausmę, buvo padaryta „už išduodančiosios valstybės teritorijos ribų“, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant ne į išduodančiosios valstybės narės, bet į šios trečiosios valstybės, šiuo atveju Norvegijos Karalystės, baudžiamąją jurisdikciją, leidusią persekioti už šią nusikalstamą veiką.

79

Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų, ar reikia atsižvelgti į tai, kad išduodančiosios valstybės narės teritorijoje buvo padaryti parengiamieji aktai, pakanka pažymėti, jog iš šio sprendimo 78 punkto matyti, kad ši aplinkybė neturi reikšmės, nes pati ši valstybė narė nevykdė persekiojimo už nusikalstamą veiką, o pripažino kitos valstybės teismo nuosprendį, kurį priėmė šis teismas, remdamasis savo teritorine baudžiamąja jurisdikcija.

80

Taigi į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 4 straipsnio 7 punkto b papunktis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai Europos arešto orderis buvo išduotas remiantis išduodančiosios valstybės narės teismo sprendimu, pagal kurį šioje valstybėje narėje leidžiama vykdyti trečiosios valstybės teismo paskirtą bausmę, kai atitinkama nusikalstama veika buvo padaryta pastarosios valstybės teritorijoje, siekiant nustatyti, ar ši nusikalstama veika buvo įvykdyta „už išduodančiosios valstybės teritorijos ribų“, reikia atsižvelgti ne į išduodančiosios valstybės narės, bet į šios trečiosios valstybės, šiuo atveju Norvegijos Karalystės, baudžiamąją jurisdikciją, leidusią persekioti už šią nusikalstamą veiką.

81

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: