–

Ferrari SpA, atstovaujamos advokatų R. Pansch, S. Klopschinski, A. Sabellek, ir H. Hilge,

–

DU, atstovaujamos advokato M. Krogmann,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos É. Gippini Fournier, W. Mölls ir M. Šimerdová,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 12 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus tarp Ferrari SpA ir DU dėl dviejų prekių ženklų, kurių savininkė yra Ferrari, išbraukimo iš registro dėl to, kad jie nebuvo naudojami iš tikrųjų.

3

Direktyvos 2008/95 6 ir 10 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<…>

4

Šios direktyvos 7 straipsnio „Prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimas“ 1 dalyje buvo numatyta:

„Prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo su tuo ženklu išleistos į rinką [Europos Sąjungoje].“

5

Minėtos direktyvos 10 straipsnio „Prekių ženklo naudojimas“ 1 dalies pirmoje pastraipoje buvo numatyta:

„Jeigu per penkerius metus po registravimo procedūros pabaigos savininkas nepradėjo valstybėje narėje iš tikrųjų prekių ženklu žymėti prekių ar paslaugų, kurioms jis buvo įregistruotas, arba jeigu ženklo naudojimas buvo sustabdytas penkerius metus iš eilės, ženklui taikomos šia direktyva numatytos sankcijos, išskyrus atvejus, kai buvo nenaudojama dėl tinkamų priežasčių.“

6

Tos pačios direktyvos 12 straipsnio „Panaikinimo pagrindai“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Prekių ženklas gali būti panaikintas, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo naudojamas [iš tikrųjų] valstybėje narėje žymėti prekes arba paslaugas, kurioms jis buvo įregistruotas, ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti.

Tačiau niekas negali reikalauti, kad būtų panaikintos savininko teisės į prekių ženklą, jeigu laikotarpiu nuo penkerių metų nenaudojimo pasibaigimo ir prašymo panaikinti registraciją pateikimo iš tikrųjų buvo pradėtas arba atnaujintas prekių ženklo naudojimas.

Neatsižvelgiama į naudojimą, pradėtą ar atnaujintą per trijų mėnesių laikotarpį iki prašymo panaikinti registraciją pateikimo, kuris prasidėjo ne anksčiau nei pasibaigus nepertraukiamam penkerių metų nenaudojimo laikotarpiui, jeigu savininkas ėmėsi priemonių dėl pradėjimo ar atnaujinimo tik sužinojęs apie galimą prašymo panaikinti registraciją pateikimą.“

7

Direktyvos 2008/95 13 straipsnyje „Atsisakymo registruoti ženklą, registracijos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms pagrindai“ buvo numatyta:

„Jeigu pagrindai, dėl kurių atsisakoma registruoti prekių ženklą, panaikinti registraciją ar pripažinti negaliojančia [registracija panaikinama ar pripažįstama negaliojančia], egzistuoja tik tam tikrų prekių ar paslaugų, kurioms jis įregistruotas, atžvilgiu, atsisakymas registruoti, registracijos panaikinimas ar pripažinimas negaliojančia taikomas tik toms prekėms ar paslaugoms.“

8

1994 m. spalio 25 d.Gesetz über den Schutz von Marken und sonstigen Kennzeichen (Markengesetz) (Prekių ženklų ir kitų skiriamųjų žymenų apsaugos įstatymas, BGBl. 1994 I, p. 3082, toliau – Prekių ženklų įstatymas) 26 straipsnyje „Prekių ženklo naudojimas“ numatyta:

„(1)   Jeigu iš įregistruoto prekių ženklo kylančių teisių įgyvendinimas arba registracijos išsaugojimas priklauso nuo to, ar prekių ženklas buvo naudojamas, jo savininkas turi būti jį iš tikrųjų naudojęs valstybės viduje žymėti prekėms ir paslaugoms, kurioms žymėti jis yra įregistruotas, išskyrus atvejus, kai prekių ženklas buvo nenaudojamas dėl tinkamų priežasčių.

(2)   Jeigu prekių ženklas naudojamas turint jo savininko sutikimą, laikoma, kad jį naudoja pats savininkas.

(3)   Įregistruoto prekių ženklo naudojimu taip pat laikomas jo naudojimas tokios formos, kuri skiriasi nuo įregistruotosios, jeigu tie skirtumai nekeičia prekių ženklo skiriamųjų požymių. Pirmas sakinys taikytinas ir tuo atveju, kai prekių ženklas įregistruotas ir tos formos, kuria jis naudojamas.

(4)   Naudojimu valstybės viduje laikomas ir prekių arba jų pakuočių žymėjimas valstybės viduje, jei šios prekės skirtos išimtinai eksportui.

(5)   Kai per penkerius metus nuo prekių ženklo registracijos reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas, tuo atveju, kai dėl prekių ženklo registracijos pateikiamas protestas, registracijos data pakeičiama protesto procedūros pabaigos data.“

9

Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnyje „Registracijos panaikinimas“ nustatyta:

„(1)   Pateikus prašymą, prekių ženklas išbraukiamas iš registro dėl registracijos panaikinimo, jei jis nebuvo naudotas, kaip nurodyta 26 straipsnyje, per nepertraukiamą penkerių metų laikotarpį nuo jo įregistravimo datos. Tačiau niekas negali reikalauti panaikinti prekių ženklo, jeigu pasibaigus penkerių metų laikotarpiui ir iki prašymo išbraukti iš registro pateikimo prekių ženklas buvo pradėtas naudoti arba jo naudojimas buvo atnaujintas, kaip tai suprantama pagal 26 straipsnį. Vis dėlto, jeigu pasibaigus nepertraukiamam penkerių metų nenaudojimo laikotarpiui prekių ženklas pradėtas naudoti arba jo naudojimas buvo atnaujintas per tris mėnesius iki prašymo išbraukti iš registro pateikimo, į tokį naudojimą arba atnaujinimą neatsižvelgiama, kai prekių ženklo savininkas ėmėsi priemonių dėl naudojimo ar jo atnaujinimo tik sužinojęs apie galimą prašymo išbraukti iš registro pateikimą. <…>

<…>

(3)   Jeigu panaikinimo pagrindas galioja tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, prekių ženklo registracija panaikinama tik tokioms prekėms ar paslaugoms.“

10

Prekių ženklų įstatymo 115 straipsnis „Vėlesnis apsaugos panaikinimas“ suformuluotas taip:

„(1)   Vietoj prašymo arba ieškinio dėl prekių ženklo išbraukimo iš registro dėl jo panaikinimo (49 straipsnis) <…> tarptautinių prekių ženklų atveju paduodamas prašymas arba ieškinys su prašymu panaikinti apsaugą.

(2)   Jei 49 straipsnio 1 dalyje numatytas prašymas panaikinti apsaugą paduodamas dėl nenaudojimo, registracijos data pakeičiama data,

11

Prekių ženklų įstatymo 124 straipsnyje „Nuostatų, reglamentuojančių pagal Madrido sutartį dėl prekių ženklų įregistruotų tarptautinių prekių ženklų suteikiamas teises, taikymas pagal analogiją“ nustatyta:

„Pagal tarptautinius susitarimus įregistruotiems prekių ženklams, kurių apsauga pagal Madrido sutarties dėl prekių ženklų protokolo 3 straipsnį galioja ir Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje, 112–117 straipsniai taikomi pagal analogiją, nustatant, kad 112–117 straipsniuose nurodytos Madrido sutarties dėl prekių ženklų nuostatos pakeičiamos atitinkamomis Madrido sutarties dėl prekių ženklų protokolo nuostatomis.“

12

Iš dalies pakeistos 1892 m. balandžio 13 d. Berlyne pasirašytos Šveicarijos ir Vokietijos konvencijos dėl abipusės patentų, pramoninio dizaino ir prekių ženklų apsaugos (toliau – 1892 m. konvencija) 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nekyla žalingų pasekmių, kurių, remiantis susitariančiųjų šalių teisės aktais, kiltų dėl to, kad per tam tikrą laiką paslaugų ženklas arba firmos vardas nebuvo panaudotas, jeigu toks ženklas naudojamas kitos šalies teritorijoje.

13

Ferrari yra šio prekių ženklo savininkė:

14

1987 m. liepos 22 d. šis prekių ženklas buvo įregistruotas Pasaulinės intelektinės nuosavybė organizacijos kaip tarptautinis prekių ženklas Nr. 515107 šioms peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 12 klasės prekėms:

„transporto priemonėms, savaeigėms sausumos, vandens ir oro susisiekimo priemonėms, ypač automobiliams ir jų dalims“.

15

1990 m. gegužės 7 d. tas pats prekių ženklas buvo taip pat įregistruotas Deutsches Patent- und Markenamt (Vokietijos patentų ir prekių ženklų tarnyba, Vokietija) kaip prekių ženklas Nr. 11158448 šioms 12 klasės prekėms:

„sausumos transporto priemonėms, orlaiviams ir laivybos transporto priemonėms bei jų dalims, antžeminių transporto priemonių varikliams, automobilių dalims, t. y. vilkimo sijoms, stogo bagažinėms, slidžių laikikliams, purvasaugiams, padangų sniego grandinėms, oro deflektoriams, galvų atlošams, saugos diržams, vaikiškoms saugos kėdutėms“.

16

Landgericht Düsseldorf (Diuseldorfo apygardos teismas, Vokietija) nurodė dėl registracijos panaikinimo išbraukti du Ferrari prekių ženklus, nurodytus šio sprendimo 14 ir 15 punktuose (toliau kartu – ginčijami prekių ženklai), dėl to, kad penkerius metus Ferrari iš tikrųjų nenaudojo šių prekių ženklų Vokietijoje ir Šveicarijoje prekėms, kurioms jie įregistruoti; Ferrari apskundė to teismo sprendimus Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija).

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad 1984–1991 m. Ferrari prekiavo sportinio automobilio modeliu „Testarossa“, o iki 1996 m. jį pakeitusiais modeliais 512 TR ir F512 M. 2014 m. Ferrari pagamino vienintelį „Ferrari F12 TRS“ modelio egzempliorių. Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad laikotarpiu, kuris svarbus vertinant ginčijamų prekių ženklų naudojimą, Ferrari šiuos prekių ženklus naudojo labai brangiai kainuojančių prabangių sportinių automobilių, kurie anksčiau buvo parduodami pažymėti šiais prekių ženklais, atsarginėms dalims ir priedams identifikuoti.

18

Atsižvelgdamas į tai, kad tam, kad prekių ženklas būtų laikomas naudojamu iš tikrųjų, ne visada naudojimas turi būti didelės apimties, taip pat į tai, kad Ferrari naudojo ginčijamus prekių ženklus brangiai kainuojantiems sportiniams automobiliams, kurių paprastai gaminama tik nedaug, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad naudojimo apimties, kuria remiasi Ferrari, nepakanka įrodyti šių prekių ženklų naudojimui iš tikrųjų.

19

Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks naudojimas abejotinas, jei reikia atsižvelgti į tokius ypatumus ginčijamų prekių ženklų atveju, nes jie buvo įregistruoti ne brangiai kainuojantiems prabangiems sportiniams automobiliams, bet apskritai automobiliams ir jų dalims. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jei reikėtų išnagrinėti, ar ginčijami prekių ženklai buvo iš tikrųjų naudojami masinėje automobilių ir jų dalių rinkoje, iš karto reikėtų daryti išvadą, kad tokio naudojimo nėra.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Ferrari teigia po patikrinimo perpardavinėjusi naudotus automobilius, pažymėtus ginčijamais prekių ženklais. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad tai nėra naujas ginčijamų prekių ženklų naudojimas, nes, pirmą kartą pateikus rinkai šiais prekių ženklais pažymėtas prekes, Ferrari suteiktos teisės pasibaigė ir ji negali uždrausti perparduoti šių prekių.

21

Kadangi sąvoka „naudojimas, galintis užtikrinti su prekių ženklu susijusių teisių išsaugojimą“ negali būti platesnė nei naudojimas, pažeidžiantis prekių ženklą, naudojimo veiksmai, kurių šio prekių ženklo savininkas negali uždrausti trečiosioms šalims, pirmosios instancijos teismo teigimu, negali būti laikomi naudojimu, galinčiu užtikrinti su šiuo prekių ženklu susijusių teisių išsaugojimą. Ferrari savo ruožtu teigė, kad parduodama naudotus automobilius, pažymėtus ginčijamais prekių ženklais, ji iš naujo pripažino atitinkamą transporto priemonę, todėl tai yra naujas naudojimas, galintis užtikrinti su ginčijamais prekių ženklais susijusių teisių išsaugojimą.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad pagrindinėje byloje Ferrari tvirtino, jog tiekė atsargines dalis ir priedus ginčijamais prekių ženklais žymimoms transporto priemonėms ir siūlė šių transporto priemonių priežiūros paslaugas. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2011–2016 m. Ferrari faktiškai parduotų atsarginių dalių, skirtų ginčijamais prekių ženklais pažymėtoms transporto priemonėms, apyvarta siekė apie 17000 EUR, o tai nėra pakankamas naudojimas ginčijamų prekių ženklų suteikiamoms teisėms išsaugoti. Tiesa, pasaulyje yra tik 7000 ginčijamais prekių ženklais pažymėtų automobilių egzempliorių. Vis dėlto vien ši aplinkybė nepaaiškina nedidelio atsarginių dalių, parduodamų pažymėtų ginčijamais prekių ženklais, kiekio.

23

Atsižvelgdamas į jurisprudenciją, suformuotą 2003 m. kovo 11 d. Sprendimu Ansul (C‑40/01, EU:C:2003:145), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad iš Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) „gairių dėl Europos Sąjungos prekių ženklų nagrinėjimo“ (C dalies 6 skyriaus 2.8 punktas) matyti, kad šios jurisprudencijos taikymas turi likti išimtinis.

24

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad ginčai pagrindinėse bylose yra ypatingi dar ir tuo, kad ginčijami prekių ženklai apima ir automobilių dalis, todėl, taikant 2003 m. kovo 11 d. Sprendimu Ansul (C‑40/01, EU:C:2003:145) suformuotą jurisprudenciją, ginčijamų prekių ženklų naudojimą automobilių dalims reiktų laikyti šių prekių ženklų naudojimu automobiliams, net jeigu ilgiau nei 25 metus tokie automobiliai nebuvo parduodami pažymėti minėtais prekių ženklais. Be to, kyla klausimas, ar prekių ženklas gali būti naudojamas iš tikrųjų dėl to, kad jo savininkas ir toliau siūlo atsargines dalis ir paslaugas, susijusias su prekėmis, kurios anksčiau buvo pažymėtos šiuo prekių ženklu, tačiau nenaudoja prekių ženklo šioms dalims ar paslaugoms žymėti.

25

Dėl naudojimo teritorinio masto, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal šią nuostatą reikalaujama, kad naudojimas būtų atliekamas „atitinkamoje valstybėje narėje“. Remdamasis 2013 m. gruodžio 12 d. Sprendimu Rivella International / VRDT (C‑445/12 P, EU:C:2013:826, 49 ir 50 punktai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą priėmęs teismas konstatuoja, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog prekių ženklo naudojimas Šveicarijoje neįrodo, kad prekių ženklas buvo naudotas iš tikrųjų Vokietijoje. Vis dėlto pagal Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) jurisprudenciją 1892 m. konvencija tebegalioja ir Vokietijos teismai turi ją taikyti, atsižvelgdami į SESV 351 straipsnį. Toks taikymas vis dėlto galėtų sukelti sunkumų Vokietijos prekių ženklo atveju, nes jis negali būti išbrauktas iš registro taikant Vokietijos teisę, tačiau juo taip pat nebūtų galima remtis protestui pareikšti, siekiant užkirsti kelią Sąjungos prekių ženklo registracijai.

26

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinėse bylose taip pat kyla šalies, kuriai tenka prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodinėjimo pareiga, klausimas. Pagal Vokietijos jurisprudenciją reikia taikyti bendruosius civilinio proceso principus, o tai reiškia, kad ir prašymo panaikinti registraciją dėl įregistruoto prekių ženklo nenaudojimo atveju būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas šis prašymas, net jei tai yra neigiami faktai, pavyzdžiui, prekių ženklo nenaudojimas.

27

Siekiant atsižvelgti į tai, kad šalis, pateikusi prašymą panaikinti prekių ženklo registraciją, dažnai nežino tikslių prekių ženklo naudojimo aplinkybių, remiantis Vokietijos jurisprudencija atitinkamo prekių ženklo savininkas papildomai įpareigojamas išsamiai ir pagrįstai nurodyti, kaip jis naudojo prekių ženklą. Prekių ženklo savininkui įvykdžius šią pareigą, šalis, kuri prašo išbraukti šį prekių ženklą iš registro, turi paneigti šią informaciją.

28

Šių principų taikymas pagrindinėse bylose leistų jas išspręsti nenurodant atlikti tyrimo, nes Ferrari pakankamai išsamiai nurodė savo atliktus naudojimo veiksmus ir taip pat pateikė įrodymų, o DU tik ginčija Ferrari teiginius, tačiau pati nepateikė įrodymų. Taigi turi būti laikoma, kad ji neįvykdė įrodinėjimo pareigos. Tačiau jei pastaroji pareiga tektų Ferrari, kaip ginčijamų prekių ženklų savininkei, reikėtų išnagrinėti jos pateiktus įrodymus.

29

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos abiejose bylose tapačius prejudicinius klausimus:

30

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklas, įregistruotas tam tikrai prekių ir jų atsarginių dalių kategorijai, kaip antai automobiliams ir jų dalims, turi būti laikomas „naudojamu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal minėto 12 straipsnio 1 dalį, visoms šiai kategorijai priklausančioms prekėms ir jų atsarginėms dalims, jeigu jis naudojamas tik kai kurioms iš šių prekių, pavyzdžiui, brangiai kainuojantiems prabangiems sportiniams automobiliams, ar tik kai kurių šių prekių atsarginėms dalims ar priedams.

31

Pirma, reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį prekių ženklo registracija gali būti panaikinta, jeigu penkerius metus iš eilės jis nebuvo faktiškai naudojamas valstybėje narėje žymėti prekėms arba paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas, ir jeigu nebuvo tinkamų priežasčių jo nenaudoti.

32

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas tuomet, kai atlieka savo pagrindinę funkciją – užtikrina prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, kad būtų sukurta ar išsaugota šių prekių ir šių paslaugų realizavimo rinka, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklo suteikiamas teises (2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 43 punktas).

33

Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į susijusių faktų ir aplinkybių visumą, tinkamą jo komercinio naudojimo realumui nustatyti, ypač į naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar įgyti prekių ženklu saugomų prekių ar paslaugų rinkos dalį, pagrįstumą, prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą (2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 43 punktas).

34

Aplinkybė, kad prekių ženklas naudojamas ne naujai rinkoje siūlomoms prekėms, bet jau parduodamoms prekėms, nepanaikina šio naudojimo iš tikrųjų pobūdžio, jei prekių ženklo savininkas iš tikrųjų naudoja tą patį prekių ženklą atsarginėms dalims, įeinančioms į šių prekių sudėtį ar struktūrą, arba prekėms ar paslaugoms, tiesiogiai susijusioms su prekėmis, kuriomis jau prekiaujama ir kuriomis siekiama patenkinti jų klientų poreikius (2003 m. kovo 11 d. Sprendimo Ansul, C‑40/01, EU:C:2003:145, 43 punktas).

35

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad savininko atliekamas įregistruoto prekių ženklo naudojimas atsarginėms dalims, kurios yra sudedamoji šiuo prekių ženklu žymimų prekių dalis, gali būti laikomas „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, ne tik pačioms atsarginėms dalims, bet ir šiuo prekių ženklu žymimoms prekėms. Šiuo klausimu nesvarbu, kad minėto prekių ženklo registracija apima ne tik visas prekes, bet ir jų atsargines dalis.

36

Antra, iš Direktyvos 2008/95 13 straipsnio matyti, kad jeigu registracijos panaikinimo pagrindas, numatytas šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje, egzistuoja tik dėl tam tikrų prekių ar paslaugų, dėl kurių pateikta paraiška ar kurioms jis įregistruotas, registracijos panaikinimas taikomas tik toms prekėms ar paslaugoms.

37

Dėl Direktyvos 2008/95 13 straipsnyje numatytos sąvokos „tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms“ reikia nurodyti, kad vartotojas, pageidaujantis įsigyti prekę ar paslaugą, kuri priklauso konkrečiai ir tiksliai apibrėžtai kategorijai, tačiau kurios negalima išskirstyti į aiškias pakategores, susies su ankstesniu prekių ženklu visas šiai kategorijai priklausančias prekes ar paslaugas, todėl toks prekių ženklas atlieka savo esminę funkciją – užtikrinti šių prekių ar paslaugų kilmę. Tokiomis aplinkybėmis pakanka reikalauti, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas pateiktų šio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų tam tikroms prekėms ar paslaugoms, priklausančioms šiai homogeniškai kategorijai (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 42 punktą).

38

Vis dėlto dėl prekių ar paslaugų, priklausančių plačiai kategorijai, kurią galima suskirstyti į kelias savarankiškas pakategores, būtina reikalauti, kad ankstesnio prekių ženklo savininkas pateiktų šio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų dėl kiekvienos iš šių savarankiškų pakategorių, antraip prekių ženklo registracija galėtų būti panaikinta savarankiškoms pakategorėms, dėl kurių jis nepateikė tokių įrodymų (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 , EU:C:2020:573, 43 punktą).

39

Iš tiesų, jeigu prekių ženklo savininkas įregistravo savo prekių ženklą dideliam asortimentui prekių ar paslaugų, kuriomis jis galbūt galėtų prekiauti, bet to nedarė nepertraukiamai penkerius metus, jo interesas naudotis savo prekių ženklo apsauga šioms prekėms ar paslaugoms negali būti viršesnis už konkurentų interesą naudoti tapatų ar panašų žymenį minėtoms prekėms ar paslaugoms arba prašyti įregistruoti šį žymenį kaip prekių ženklą (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 43 punktą).

40

Dėl svarbaus kriterijaus ar kriterijų, kuriuos reikia taikyti siekiant nustatyti nuoseklią prekių ar paslaugų pakategorę, kuri gali būti vertinama savarankiškai, nagrinėjamų prekių ar paslaugų tikslo ir paskirties kriterijus yra pagrindinis kriterijus apibrėžiant savarankišką prekių pakategorę (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 44 punktą).

41

Taigi svarbu konkrečiai įvertinti, visų pirma atsižvelgiant į prekes ar paslaugas, dėl kurių ankstesnio prekių ženklo savininkas įrodė ankstesnio prekių ženklo naudojimą, ar šios prekės ar paslaugos sudaro savarankišką pakategorę, palyginti su atitinkamos prekių ar paslaugų klasės prekėmis ar paslaugomis, kad būtų galima susieti prekes ar paslaugas, kurioms skirtas ankstesnis prekių ženklas, su prekėmis ar paslaugomis, kurioms buvo įrodytas ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų. (2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 46 punktas).

42

Iš šio sprendimo 37–41 punktuose pateiktų argumentų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta sąvoka „specifinis rinkos segmentas“ savaime nėra svarbi vertinant klausimą, ar prekės ar paslaugos, kurioms prekių ženklo savininkas naudojo šį prekių ženklą, priklauso savarankiškai prekių ar paslaugų, kurioms šis prekių ženklas buvo įregistruotas, kategorijos pakategorei.

43

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 37 punkto, šiuo klausimu svarbu tik tai, ar vartotojas, pageidaujantis įsigyti prekę ar paslaugą, priskiriamą prie prekių ar paslaugų, kurioms skirtas nagrinėjamas prekių ženklas, su šiuo prekių ženklu susies visas šiai kategorijai priklausančias prekes ar paslaugas.

44

Tokios prielaidos negalima atmesti vien dėl to, kad, remiantis ekonomine analize, minėtai kategorijai priklausančios skirtingos prekės ar paslaugos priskirtinos skirtingoms rinkoms arba įvairiems rinkos segmentams. Taip yra ypač tais atvejais, kai egzistuoja teisėtas prekių ženklo savininko interesas išplėsti savo prekių ar paslaugų, kurioms įregistruotas jo prekių ženklas, asortimentą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 51 punktą).

45

Šiuo atveju, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų savininkas naudojo šiuos prekių ženklus „labai brangiai kainuojančių prabangių sportinių automobilių“ atsarginėms dalims ir priedams, reikia pažymėti, pirma, kad iš šio sprendimo 40 ir 42–44 punktuose pateiktų argumentų matyti, jog vien aplinkybės, kad prekės, kurioms prekių ženklas buvo naudojamas, parduodamos ypač didele kaina, todėl gali būti priskirtos specifinei rinkai, nepakanka norint pripažinti, kad jos sudaro savarankišką prekių klasės, kuriai šis prekių ženklas buvo įregistruotas, pakategorę.

46

Antra, tiesa, kad „sportiniais“ laikomi automobiliai yra galingi, todėl gali būti naudojami automobilių sportui. Vis dėlto tai yra tik viena iš galimų tokių automobilių paskirčių, jie, kaip ir bet koks kitas automobilis, gali būti naudojami žmonėms ir jų asmeniniams daiktams vežti keliais.

47

Kai prekių ženklu žymimos prekės, kaip dažnai būna, turi kelis tikslus ir paskirtis, negalima nustatyti, ar egzistuoja atskira prekių pakategorė, atskirai vertinant kiekvieną tikslą, kurį gali turėti šios prekės, toks požiūris neleistų nuosekliai nustatyti savarankiškų pakategorių ir pernelyg apribotų ankstesnio prekių ženklo savininko teises (pagal analogiją žr. 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo ACTC / EUIPO, C‑714/18 P, EU:C:2020:573, 51 punktą).

48

Iš to matyti, kad nepakanka vien to, jog automobiliai, kuriems buvo naudojamas prekių ženklas, kvalifikuojami kaip „sportiniai“, kad būtų galima manyti, jog jie priklauso savarankiškai automobilių pakategorei.

49

Galiausiai, trečia, sąvoka „prabanga“, kurią nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vartojami žodžiai „prabangūs“, gali būti susijusi su kelių rūšių automobiliais, todėl nepakanka to, kad automobiliai, kuriems buvo naudojamas prekių ženklas, kvalifikuojami kaip “prabangūs automobiliai“, kad būtų galima manyti, jog tai yra savarankiška automobilių pakategorė.

50

Taigi, atrodo, nors tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad nepakanka aplinkybės, jog įmonė, esanti pagrindinėje byloje nagrinėjamų prekių ženklų savininkė, naudojo šiuos prekių ženklus „labai brangiai kainuojančių prabangių sportinių automobilių“ atsarginėms dalims ir priedams, kad būtų galima daryti išvadą, jog šiuos prekių ženklus ji naudojo tik tam tikroms jais žymimoms prekėms, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 13 straipsnį.

51

Vis dėlto, nors nepakanka aplinkybės, kad prekių ženklas buvo naudojamas prekėms, kvalifikuojamoms kaip „labai brangiai kainuojančioms“, kad būtų galima manyti, jog šios prekės sudaro savarankišką prekių, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas, pakategorę, ji vis dėlto yra svarbi vertinant klausimą, ar šis prekių ženklas buvo „naudojamas iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį.

52

Iš tiesų ši aplinkybė gali įrodyti, kad, nepaisant sąlygiškai nedidelio nagrinėjamu prekių ženklu žymimų prekių parduotų vienetų skaičiaus, šio prekių ženklo naudojimas nebuvo tik simbolinis, bet yra minėto prekių ženklo naudojimas pagal jo pagrindinę funkciją, kuris, remiantis šio sprendimo 32 punkte nurodyta jurisprudencija, turi būti laikomas „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį.

53

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis ir 13 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad prekių ženklas, įregistruotas tam tikrai prekių ir jų atsarginių dalių kategorijai, turi būti laikomas „naudojamu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal minėto 12 straipsnio 1 dalį, visoms šiai kategorijai priskiriamoms prekėms ir jų atsarginėms dalims, jeigu jis naudojamas tik kai kurioms iš šių prekių, pavyzdžiui, brangiai kainuojantiems prabangiems sportiniams automobiliams, ar tik kai kurių šių prekių atsarginėms dalims ar priedams, nebent iš faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų matyti, kad vartotojas, siekiantis įsigyti tokių prekių, jas suvokia kaip sudarančias savarankišką prekių, kurioms atitinkamas prekių ženklas yra įregistruotas, kategorijos pakategorę.

54

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas gali iš tikrųjų naudoti prekių ženklą, kai jis perparduoda naudotas prekes, kurios buvo išleistos į rinką pažymėtos šiuo prekių ženklu.

55

Pažymėtina, kad pats naudotos prekės, pažymėtos prekių ženklu, perpardavimas nereiškia, kad šis prekių ženklas yra „naudojamas“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų minėtas prekių ženklas buvo naudojamas, kai jo savininkas juo ženklino naują prekę pirmą kartą išleisdamas šią prekę į rinką.

56

Vis dėlto, jei atitinkamo prekių ženklo savininkas perparduodamas naudotas prekes iš tiesų naudoja šį prekių ženklą pagal jo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę, toks naudojimas gali būti laikomas minėto prekių ženklo „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį.

57

Direktyvos 2008/95 7 straipsnio 1 dalis, susijusi su prekių ženklo suteikiamų teisių pasibaigimu, patvirtina šį aiškinimą.

58

Iš tiesų iš šios nuostatos matyti, kad prekių ženklas nesuteikia savininkui teisės uždrausti juo ženklinti prekes, kurios paties ženklo savininko arba su jo sutikimu buvo išleistos į Sąjungos rinką pažymėtos šiuo prekių ženklu.

59

Iš to matyti, kad prekių ženklas gali būti naudojamas prekėms, kurios jau buvo išleistos į rinką pažymėtos šiuo prekių ženklu. Tai, kad prekių ženklo savininkas negali uždrausti trečiosioms šalims naudoti savo prekių ženklo prekėms, kurios jau buvo išleistos į rinką juo pažymėtos, nereiškia, kad jis pats negali jo naudoti tokioms prekėms.

60

Vadinasi, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas gali iš tikrųjų naudoti prekių ženklą, kai jis perparduoda panaudotas prekes, kurios buvo išleistos į rinką pažymėtos šiuo prekių ženklu.

61

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad prekių ženklą jo savininkas naudoja iš tikrųjų, kai jis teikia tam tikras paslaugas, susijusias su anksčiau šiuo prekių ženklu žymėtomis prekėmis, tačiau nenaudoja minėto prekių ženklo teikdamas šias paslaugas.

62

Kaip matyti iš šio sprendimo 34 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, tai, kad tam tikroms prekėms įregistruoto prekių ženklo savininkas naudoja jį iš tiesų paslaugoms, kurios tiesiogiai susijusios su jau parduodamomis prekėmis ir kuriomis siekiama patenkinti šias prekes naudojančių klientų poreikius, gali būti laikoma šio prekių ženklo „naudojimu iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį.

63

Vis dėlto iš tos pačios jurisprudencijos matyti, kad toks naudojimas suponuoja, jog atitinkamas prekių ženklas faktiškai naudojamas teikiant nagrinėjamas paslaugas. Iš tiesų, nesant šio prekių ženklo naudojimo, akivaizdu, kad negali būti keliamas klausimas dėl jo „naudojimo iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį.

64

Taigi į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo savininkas iš tikrųjų naudoja prekių ženklą, kai jis teikia tam tikras paslaugas, susijusias su anksčiau šiuo prekių ženklu žymėtomis prekėmis, su sąlyga, kad šios paslaugos yra teikiamos pažymėtos minėtu prekių ženklu.

65

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 351 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį valstybės narės teismui leidžiama taikyti konvenciją, sudarytą iki 1958 m. sausio 1 d., arba – įstojusioms į Sąjungą valstybėms – iki jų įstojimo dienos, kaip antai 1892 m. konvenciją, kurioje numatyta, kad siekiant nustatyti, ar prekių ženklas „naudojamas iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo naudojimą trečiosios valstybės, kuri yra šios konvencijos susitariančioji šalis, teritorijoje.

66

Kadangi Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalyje nurodomas prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų „valstybėje narėje“, reikia pažymėti, kad joje neatsižvelgiama į naudojimą trečiojoje valstybėje, kaip antai Šveicarijos Konfederacijoje.

67

Vis dėlto, kadangi 1892 m. konvencija sudaryta iki 1958 m. sausio 1 d., SESV 351 straipsnis taikomas. Pagal šios nuostatos antrą pastraipą valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad pašalintų esamą iki valstybės narės įstojimo sudarytos sutarties nesuderinamumą su SESV.

68

Tai reiškia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tariamo Sąjungos teisės ir 1892 m. konvencijos nesuderinamumo galima išvengti, ją aiškinant kiek įmanoma, be to, laikantis tarptautinės teisės taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę (pagal analogiją žr. 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑216/01, EU:C:2003:618, 169 punktą).

69

Jeigu 1892 m. konvencijos nebūtų galima aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, Vokietijos Federacinė Respublika privalėtų imtis būtinų priemonių, kad pašalintų šios konvencijos nesuderinamumą su Sąjungos teise, prireikus ją denonsuodama. Vis dėlto laukiant, kol bus atliktas toks nesuderinamumo pašalinimas, remiantis SESV 351 straipsnio pirma pastraipa, leidžiama toliau taikyti šią konvenciją (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑216/01, EU:C:2003:618, 170–172 punktus).

70

Žinoma, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Vokietijos Federacinei Respublikai taikant 1892 m. konvenciją gali kilti sunkumų, nes Vokietijoje įregistruotu prekių ženklu, nors jis ir gali būti paliktas registre remiantis tik jo naudojimu iš tikrųjų Šveicarijos Konfederacijos teritorijoje, negalima būtų remtis pareiškiant protestą dėl Sąjungos prekių ženklo registracijos, nes jeigu vykstant protesto procedūrai būtų pateiktas prašymas pateikti šio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymų, šio prekių ženklo savininkas negalėtų pateikti tokių įrodymų, susijusių tik su Sąjungos teritorija.

71

Vis dėlto šie sunkumai yra neišvengiama 1892 m. konvencijos nesuderinamumo su Sąjungos teise pasekmė ir gali išnykti tik pašalinus šį nesuderinamumą, tai turi padaryti Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi SESV 351 straipsnio antra pastraipa.

72

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į penktąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 351 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės teismui leidžiama taikyti Sąjungos valstybės narės ir trečiosios valstybės konvenciją, sudarytą iki 1958 m. sausio 1 d. arba – įstojusioms į Sąjungą valstybėms narėms – iki jų įstojimo dienos, kaip antai 1892 m. konvenciją, kurioje numatyta, kad siekiant nustatyti, ar prekių ženklas „naudojamas iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo naudojimą trečiosios valstybės teritorijoje, laukiant, kol, remiantis SESV 351 straipsnio antroje pastraipoje numatyta priemone, bus pašalinti galimi SESV ir šios konvencijos nesuderinamumai.

73

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pareiga įrodyti, jog prekių ženklas buvo „naudojamas iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tenka šio prekių ženklo savininkui.

74

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagal Vokietijoje taikomus bendruosius civilinio proceso principus prašymo panaikinti prekių ženklo registraciją dėl nenaudojimo atveju pareiga įrodyti, kad prekių ženklas nebuvo naudojamas, tenka paraišką pateikusiam asmeniui, o šio prekių ženklo savininkas turi tik išsamiai ir pagrįstai nurodyti, kaip jis jį naudojo, tačiau neturi pateikti įrodymų.

75

Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2008/95 6 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad valstybės narės turėtų savo nuožiūra nustatyti registravimo būdu įgyjamų prekių ženklų registracijos panaikinimo tvarką.

76

Vis dėlto remiantis tuo negalima daryti išvados, kad klausimas dėl naudojimo iš tikrųjų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo pareigos, vykstant procedūrai dėl prekių ženklo registracijos panaikinimo dėl nenaudojimo, yra tokia valstybių narių kompetencijai priklausanti procedūrinė nuostata (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 66 punktą).

77

Iš tiesų, jeigu klausimas dėl prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodinėjimo pareigos, vykstant procedūrai dėl tokio prekių ženklo registracijos panaikinimo, būtų reglamentuojamas valstybių narių vidaus teisėje, galėtų atsitikti taip, kad prekių ženklų savininkams būtų taikoma skirtinga apsauga, nelygu teisės sistema, taigi nebūtų pasiektas Direktyvos 2008/95 10 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas, „kad [būtų taikoma vienoda apsauga] pagal visų valstybių narių teisines sistemas“, kuris šioje konstatuojamojoje dalyje apibrėžtas kaip „labai svarbus“ (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

78

Taip pat reikia priminti, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendime Centrotherm Systemtechnik / VRDT ir centrotherm Clean Solutions (C‑610/11 P, EU:C:2013:593, 61 punktas) Teisingumo Teismas dėl Sąjungos prekių ženklo registracijos panaikinimo nusprendė, kad principas, pagal kurį ankstesnio prekių ženklo savininkas turi įrodyti šio prekių ženklo naudojimą, iš tikrųjų atitinka proceso pagrįstumo ir elementarų proceso veiksmingumo reikalavimą.

79

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad iš principo Sąjungos prekių ženklo, dėl kurio pateiktas prašymas panaikinti registraciją, savininkas turi įrodyti šio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų (2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Centrotherm Systemtechnik / VRDT ir centrotherm Clean Solutions, C‑610/11 P, EU:C:2013:593, 63 punktas).

80

Šie argumentai galioja ir kalbant apie valstybėje narėje įregistruoto prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalį, įrodymą.

81

Iš tiesų reikia konstatuoti, jog būtent ginčijamo prekių ženklo savininkui yra lengviausia pateikti konkrečių veiksmų įrodymų, leidžiančių pagrįsti teiginį, kad jo prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų (pagal analogiją žr. 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 70 punktą).

82

Taigi į šeštąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/95 12 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad prekių ženklo „naudojimo iš tikrųjų“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, įrodinėjimo pareiga tenka šio prekių ženklo savininkui.

83

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: