1.

Šis apeliacinis skundas dėl skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo ( 2 ) suteikia galimybę Teisingumo Teismui išnagrinėti atskiros teisinės apsaugos dėl laikinojo įsakymo sustabdyti pagalbą per pagalbos procedūrą klausimą. Tokiais įsakymais Vengrijai buvo aiškiai uždrausta iki tyrimo procedūros pabaigos įgyvendinti dvi pagalbos priemones.

2.

Jau SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pradėjus tyrimo procedūrą valstybės narės negali įgyvendinti atitinkamos pagalbos priemonės. Jei valstybė narė ją vis tiek įgyvendina, priėmusi laikinąjį įsakymą sustabdyti pagalbą Komisija gali vykdyti supaprastintą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą. Komisijai dėl Vengrijos akivaizdžiai kilo didelis įtarimas, todėl įsakymus sustabdyti pagalbą ji priėmė priimdama sprendimą pradėti tyrimo procedūrą. Vis dėlto motyvuose Komisija iš esmės remiasi tik pagalbos buvimo faktu ir jos mastu.

3.

Reikia pabrėžti, kad Komisijos atliktas tyrimas susijęs su dviem mokesčių teisės įstatymais (plačiąja prasme), kurių pagalbos pobūdis pirmiausia kildinamas iš progresinio tarifo. Tai, ar jis iš tikrųjų gali būti laikomas pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnį, dar neišaiškinta ir ginčijama ( 3 ). Vis dėlto Vengrija neskundė galutinio Komisijos sprendimo byloje (dėl abiejų įstatymų pagalbos pobūdžio), o toliau ginčija tik atskirai laikinuosius įsakymus. Vengrijos manymu, jie buvo priimti pažeidžiant diskreciją ir nebuvo pakankamai motyvuoti.

4.

Vis dėlto Bendrasis Teismas pirmojoje instancijoje buvo kitokios nuomonės, todėl dabar Teisingumo Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, turi nuspręsti, ar Bendrasis Teismas pagrįstai neprieštaravo dėl poveikio nebeturinčių įsakymų sustabdyti pagalbą.

5.

Neteisėtos pagalbos procedūra numatyta Reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles ( 4 ) (toliau – Reglamentas Nr. 659/1999), III skyriuje.

6.

Jo 11 straipsnyje ( 5 ) nustatyta:

„1.   Komisija, suteikusi suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį, kad minėtoji valstybė narė nutrauktų bet kurią neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos atitikimo bendrajai rinkai (toliau – „įsakymas sustabdyti pagalbą“).

2.   Komisija, suteikusi suinteresuotajai valstybei narei galimybę pateikti savo pastabas, gali priimti sprendimą, įpareigojantį, kad minėtoji valstybė narė laikinai išieškotų bet kurią neteisėtą pagalbą, kol Komisija priims sprendimą dėl tokios pagalbos atitikimo bendrajai rinkai (toliau – „įsakymas išieškoti pagalbą“), jeigu įvykdomi toliau išvardyti kriterijai:

<…>“

7.

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 12 straipsnį, nevykdant įsakymo sustabdyti pagalbą, Komisija, neatlikusi pirminės procedūros, gali pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal SESV 258 straipsnį:

„Jeigu valstybė narė nevykdo įsakymo sustabdyti arba išieškoti pagalbą, Komisija turi teisę pagal turimą informaciją tikrindama pranešimą jį tiesiogiai perduoti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui ir prašyti minėtojo įsakymo nevykdymą paskelbti Sutarties pažeidimu.“

8.

Kai apie pagalbą nebuvo pranešta, oficialią tyrimo procedūrą Komisija užbaigia priimdama sprendimą pagal Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su 7 straipsniu. 7 straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas įgyvendinti pagalbą, vadinamasis neigiamas sprendimas:

„Jeigu Komisija nustato, kad pranešime nurodyta pagalba prieštarauja bendrajai rinkai, ji nusprendžia, kad minėtoji pagalba negali būti įgyvendinta <…>“

9.

Pirma, 2014 m. Vengrija priėmė Įstatymą Nr. XCIV dėl tabako pramonės įmonėms taikomos sveikatos priežiūros įmokos. Antra, Vengrija iš dalies pakeitė 2008 m. Įstatymą Nr. XLVI dėl maisto grandinės ir jos priežiūros.

10.

Abiem priemonėmis Vengrija atitinkamoms įmonėms nustatė progresines įmokos struktūras, jos pradėtos taikyti 2015 m. pradžioje.

11.

Vengrija apie šias priemones Komisijai nepranešė. Tuomet Komisija Vengriją informavo mananti, kad įstatymų Nr. XLVI ir Nr. XCIV nuostatos gali būti su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Komisija abiejuose raštuose nurodė, kad ketina priimti įsakymus sustabdyti pagalbą pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį, ir paprašė Vengrijos pateikti pastabas šiuo klausimu. Vengrija šio prašymo neįvykdė.

12.

2015 m. liepos 15 d. Komisija pradėjo dvi oficialias tyrimo procedūras pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį ( 6 ).

13.

Tuo pat metu Komisija abiejose procedūrose priėmė įsakymus sustabdyti pagalbą. Komisija juos motyvavo tuo, kad, pirma, Vengrija nepateikė pastabų dėl ketinimo priimti įsakymus sustabdyti pagalbą ir laikosi nuomonės, jog priemonės nėra pagalba. Antra, Vengrija neteisėtą pagalbą tebeteikia. Trečia, smarkiai progresinis apyvarta grindžiamų mokesčių pobūdis gali daryti reikšmingą poveikį konkurencijos padėčiai rinkoje ( 7 ).

14.

Vengrija laiku pateikė ieškinius dėl įsakymų sustabdyti pagalbą.

15.

2016 m. liepos 4 d. Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalimi, aiškinama kartu su 7 straipsnio 5 dalimi, nusprendė, kad ginčijamos priemonės pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, kuri įgyvendinta neteisėtai, pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį ( 8 ). Abu neigiami sprendimai įsigaliojo.

16.

Skundžiamu 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu Bendrasis Teismas netenkino Vengrijos ieškinių dėl įsakymų sustabdyti pagalbą. Sprendimas Vengrijai buvo įteiktas 2018 m. gegužės 2 d.

17.

2018 m. liepos 12 d. Vengrija pateikė šį apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo. Vengrija prašo:

18.

2018 m. spalio 15 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas leido Lenkijos Respublikai įstoti į bylą Vengrijos pusėje ( 9 ).

19.

Komisija prašo:

20.

Vengrija, Lenkija ir Komisija pastabas dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismui pateikė raštu, o 2019 m. rugsėjo 26 d. žodžiu per teismo posėdį.

21.

Komisijos manymu, apeliacinis skundas nepriimtinas, nes jis nėra aiškus. Visų pirma iš jo neaišku, kuriuos sprendimo punktus Vengrija ginčija. Be to, Vengrija iš esmės pakartoja pirmosios instancijos procese pateiktus pagrindus ir argumentus ir dauguma jos kaltinimų nukreipti ne prieš skundžiamą sprendimą, o prieš ginčijamus Komisijos sprendimus.

22.

Pagal suformuotą jurisprudenciją apeliacinis skundas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkte ir 169 straipsnio 2 dalyje nustatytų motyvavimo reikalavimų, jeigu jame tik pakartojami Bendrajame Teisme pateikti pagrindai ir argumentai. Tačiau, jeigu apeliantas ginčija tai, kaip Bendrasis Teismas išaiškino ar taikė Sąjungos teisę, pirmojoje instancijoje nagrinėti teisės klausimai gali būti iš naujo keliami per apeliacinį procesą ( 10 ).

23.

Šiuo atveju, priešingai, nei teigia Komisija, apeliaciniame skunde nėra tik pakartojami jau pirmojoje instancijoje pateikti elementai. Vengrija ginčija skundžiamo sprendimo motyvavimą, su kuriuo ji nesutinka, visų pirma Komisijos naudojimosi diskrecija priimant įsakymus sustabdyti pagalbą ir jos pareigos motyvuoti aspektais. To pakanka, kad apeliacinis skundas būtų laikomas priimtinu.

24.

Nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas ex officio vertina Bendrajam Teismui pareikštų ieškinių priimtinumą ( 11 ).

25.

Taigi prieš nagrinėdama apeliacinį skundą iš esmės įvertinsiu Vengrijos Bendrajam Teismui pareikštų ieškinių priimtinumą. Jei ieškiniai jau būtų buvę nepriimtini, Bendrasis Teismas, jų netenkindamas, nebūtų padaręs teisės klaidos, ir Vengrijos apeliacinis skundas būtų nepagrįstas.

26.

Ieškiniai dėl laikinų įsakymų sustabdyti pagalbą galėtų būti nepriimtini dėl to, kad jau įsigaliojo neigiami sprendimai.

27.

Bendrojo Teismo manymu, ieškiniai priimtini. Nėra nei nereikalingumo priimti sprendimą (apie tai – a punkte), nei suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimo (apie tai – b punkte) aspekto. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 49 punkte tai grindžia argumentu, kad nereikalingumo priimti sprendimą klausimas iš tikrųjų iš dalies sutampa su suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimo klausimu.

28.

Galima sutikti su Bendrojo Teismo išvada dėl ieškinių priimtinumo, bet ne dėl motyvavimo.

29.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją ginčo dalykas turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju nebereikia priimti sprendimo ( 12 ).

30.

Ši jurisprudencija – kiek matyti – susijusi tik su privačių asmenų ieškiniais pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, o šiuo atveju Vengrija ieškinius pareiškė pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą. Reikia sutikti su Bendruoju Teismu, kad valstybės narės, kaip privilegijuotosios ieškovės pagal SESV 263 straipsnio antrą pastraipą, neprivalo įrodyti savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Vis dėlto tai nereiškia, kad valstybės narės gali per se reikšti ieškinius dėl veiksmų, kurių teisinės pasekmės išnyko. Priešingai, nei mano Bendrasis Teismas, suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimas nėra identiškas ieškinio dalyko išnykimui. Tai, kad privilegijuotasis ieškovas neprivalo įvykdyti specialiųjų pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą reiškiamo ieškinio sąlygų, nereiškia, kad jis Teisingumo Teismui gali pateikti galimai tik hipotetinio pobūdžio ieškinius ( 13 ).

31.

Iš įsakymų sustabdyti pagalbą kylantis įgyvendinimo draudimas išnyko įsigaliojus neigiamiems sprendimams. Neatsižvelgiant į įsakymus sustabdyti pagalbą, nuo neigiamų sprendimų priėmimo momento Vengrija neturi teisės įgyvendinti priemonių.

32.

Komisijos pagal Reglamento Nr. 659/1999 12 straipsnį turima supaprastinta apskundimo galimybė, susijusi su įsakymu sustabdyti pagalbą, taip pat neteko reikšmės. Įsigaliojus neigiamam sprendimui ji buvo pakeista panašaus pobūdžio supaprastinta pažeidimo nagrinėjimo procedūra pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą ( 14 ).

33.

Taigi pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį priimtas įsakymas sustabdyti pagalbą savarankišką poveikį turėjo tik iki neigiamo sprendimo priėmimo (šiuo atveju 2016 m.). Nuo šio momento įsakymas sustabdyti pagalbą savarankiško teisinio poveikio nebeturi. Todėl po ieškinio pareiškimo 2015 m. sprendimo byloje priimti nereikia.

34.

Vis dėlto šiuo atveju išimties tvarka Vengrijos interesas, kad ginčijami įsakymai sustabdyti pagalbą būtų panaikinti, išlieka.

35.

To niekaip nekeičia aplinkybė, jog Vengrija neskundė neigiamų sprendimų ir jie įsigaliojo. Net jei įsakymas sustabdyti pagalbą ir neigiamas sprendimas tarpusavyje glaudžiai susiję, neigiamo sprendimo užginčijimas nėra intereso, kad poveikio nebeturintis įsakymas sustabdyti pagalbą būtų panaikintas, buvimo sąlyga. Abiejų Komisijos sprendimų dalykas yra skirtingas.

36.

Nagrinėdamas skundą dėl neigiamo sprendimo Bendrasis Teismas tiria, ar valstybės narės priemonė yra pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį draudžiama pagalba. Vis dėlto šiuo atveju kalbama apie laikinus Komisijos įgaliojimus iki galutinių sprendimų priėmimo. Jiems taikomos kitokios sąlygos. Taigi šiuo aspektu Vengrija, neskųsdama neigiamo sprendimo, nepasielgė prieštaringai. Vengrijos interesas, kad įsakymas sustabdyti pagalbą būtų išnagrinėtas atskirai, jam jau nebeturint poveikio, dėl to neišnyko.

37.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ieškovas tam tikrais atvejais išsaugo suinteresuotumą, kad skundžiamas aktas būtų panaikintas. Taip jis gali atgrasyti akto rengėją nuo neteisėto akto kartojimo. Šis suinteresuotumas išlieka, jei toks neteisėtumas galėtų pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes ( 15 ).

38.

Komisija per teismo posėdį pripažino, kad sąlygiškai retai priima įsakymus sustabdyti pagalbą; Vengrija taip pat neteigė, jog Komisija per kitas konkrečias pagalbos procedūras ketino priimti įsakymus sustabdyti pagalbą.

39.

Vis dėlto Komisija pagalbos kontrolę vykdo labai plačiai ir pradeda daug procedūrų. Be to, nematyti, kad Komisija savo praktikai įsakymų sustabdyti pagalbą srityje taikytų kokias nors gaires. Todėl sunku nuspėti, kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Komisija naudojasi šia kompetencija.

40.

Be to, valstybės narės, kaip privilegijuotosios ieškovės, iš esmės turi didesnį teisėtą interesą, kad institucijų veiksmų teisėtumas būtų patikrintas teisme. Tam neprieštarauja naujausias 13 išnašoje nurodytas Teisingumo Teismo sprendimas ( 16 ). Jame Teisingumo Teismas paneigė Vengrijos intereso tęstinumą. Vis dėlto toje byloje nereikalingumas priimti sprendimą pasireiškė tuo, kad Vengrija iš dalies pakeitė priemonę, kurią Komisija uždraudė kaip pagalbą. Šioje byloje aplinkybės kitokios. Ginčijamasi dėl Komisijos įgaliojimų per oficialią tyrimo procedūrą. Priešingu atveju valstybės narės negalėtų pasinaudoti teisine apsauga dėl įsakymų sustabdyti pagalbą kaip laikinųjų priemonių.

41.

Galiausiai Vengrija, Lenkija ir Komisija patvirtino, jog dėl teisinio saugumo priežasčių jos suinteresuotos, kad įsakymai sustabdyti pagalbą būtų patikrinti ( 17 ).

42.

Taigi ginčas šiuo atveju nėra hipotetinis. Priešingai, kyla pakankamas pasikartojimo pavojus ir jis pagrindžia intereso, kad įsakymai sustabdyti pagalbą būtų išnagrinėti, tęstinumą.

43.

Bendrajam Teismui pareikšti ieškiniai buvo priimtini.

44.

Vengrija remiasi trimis apeliacinio skundo pagrindais. Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Vengrija teigia, jog Bendrasis Teismas, pirma, aiškindamas įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį sąlygas, padarė teisės klaidą, antra, nepakankamai ištyrė Komisijos naudojimąsi diskrecija. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde ji teigia, jog Bendrasis Teismas, atmesdamas Vengrijos argumentus, padarė teisės klaidą. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas susijęs su Komisijos pareiga motyvuoti.

45.

Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą galima a priori atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Jame Vengrija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad skundžiamo sprendimo 53–57 punktuose jis konstatavo, kad Vengrijos per teismo posėdį išsakyti argumentai, jog Komisija klaidingai nustatė referencinį nagrinėjamos priemonės pagrindą, buvo pateikti pavėluotai, ir dėl to, remdamasis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 84 straipsniu, juos atmetė kaip nepriimtinus. Vis dėlto nustatydamas, jog kaltinimas, kad Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nepriimtinas naujas ieškinio pagrindas, nes Vengrijos argumentai ieškiniuose buvo nukreipti tik prieš ginčijamus įsakymus, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos.

46.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje Vengrija teigia, jog aiškindamas įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimo pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį sąlygas Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

47.

Vengrijos manymu, Bendrasis Teismas teisiškai klaidingai taikė jurisprudenciją, susijusią su SESV 108 straipsnio 3 dalimi dėl kompetencijos pasidalijimo tarp valstybių narių teismų ir Komisijos.

48.

Ši nuomonė grindžiama klaidingu skundžiamo sprendimo supratimu. Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 68 punkte perteikdamas su SESV 108 straipsnio 3 dalimi susijusią jurisprudenciją ( 18 ), pagal kurią nacionalinių teismų įgaliojimai apribojami jau tuomet, kai Komisija preziumuoja pareigos pranešti nevykdymą ir pradeda oficialią tyrimo procedūrą, nepadarė teisės klaidos.

49.

Be to, Vengrijos kritikuoti Bendrojo Teismo teiginiai dėl oficialios tyrimo procedūros pradėjimo ir įsakymų sustabdyti pagalbą „pagrindinio <…> teisinio poveikio“ (skundžiamo sprendimo 33 punktas) ir „iš esmės tokių pačių teisinių padarinių“ (skundžiamo sprendimo 99 punktas) neturi jokio poveikio bylos baigčiai. Teisinių pasekmių perfrazavimas neturi įtakos jų buvimo faktui. Todėl jis nėra reikšmingas sprendimui, nes Vengrijai negali suteikti jokio pranašumo ( 19 ). Taigi Vengrijos argumentai praranda prasmę.

50.

Taigi Bendrasis Teismas teisingai įvertino SESV 108 straipsnio 3 dalies teisinį poveikį, atsižvelgdamas į Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį.

51.

Vengrija kritikuoja skundžiamo sprendimo 73 punktą, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio aiškinimu. Jame Bendrasis Teismas konstatavo, kad papildomų esminių sąlygų norint priimti įsakymą sustabdyti pagalbą nustatymas sumažintų pagalbos kontrolės veiksmingumą. Vengrijos manymu, tai sunkiai suderinama su jurisprudencija. Pagal ją Komisija automatiškai neprivalo priimti įsakymų sustabdyti pagalbą, kai apie pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį nebuvo pranešta ( 20 ).

52.

Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 73 ir 112 punktuose ir neteigia, kad Komisija automatiškai privalo priimti įsakymus sustabdyti pagalbą. Priešingai, Komisija turi teisę („gali“) priimti įsakymus sustabdyti pagalbą. Tai, ar Komisija pasinaudos šia teise, yra jos diskrecija.

53.

Bendrasis Teismas taip pat teisingai aiškino Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį. Jis skundžiamo sprendimo 70 punkte konstatavo, kad Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos apribojamos viena procedūrine ir viena materialine sąlygomis. Pagal procedūrinę sąlygą Komisija atitinkamai valstybei narei turi suteikti galimybę pateikti savo pastabas. Pagal materialinę sąlygą Komisija atitinkamą nacionalinę priemonę turi laikinai kvalifikuoti kaip neteisėtą pagalbą.

54.

Be to, skundžiamo sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nurodė, jog papildomos sąlygos, taikomos įsakymo išieškoti pagalbą priėmimui pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 2 dalį, negalioja įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimui pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį.

55.

Tai matyti darant atvirkštinę išvadą iš 2 dalies, palyginti su 1 dalimi, pagal kurią kaip tik nereikalaujama įvykdyti jokių papildomų sąlygų. Priešingu atveju būtų nesilaikoma reglamento leidėjo sprendimo papildomas sąlygas taikyti tik laikinųjų įsakymų išieškoti pagalbą priėmimui pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 2 dalį.

56.

Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio prasmė ir tikslas taip pat patvirtina tai, kad papildomos sąlygos turi būti įvykdytos tik Komisijai priimant laikinuosius įsakymus išieškoti pagalbą. Laikinojo įsakymo išieškoti pagalbą poveikis yra atgalinis. Įsakymas sustabdyti pagalbą, priešingai, poveikį turi ateityje. Atsižvelgiant į bet kuriuo atveju SESV 108 straipsnio 3 dalies trečiame sakinyje nustatytą draudimą įgyvendinti priemonę, Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalies teisinio poveikio išraiška yra visų pirma pagal 12 straipsnį supaprastinta Komisijos galimybė apskųsti valstybę narę. Šis skundas yra specialioji ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo forma ( 21 ). Jis Komisijai suteikia galimybę vykdyti supaprastintą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, siekiant greitai ir veiksmingai užkirsti kelią didesnei rizikai, kad valstybė narė nevykdys įsipareigojimų.

57.

Vengrija tvirtina, kad preziumuodamas, jog šios sąlygos iš tikrųjų įvykdytos, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes skundžiamo sprendimo 59–87 punktuose iškraipė faktines aplinkybes ir įrodymus. Tai teigdama Vengrija visų pirma abstrakčiai remiasi pranašumo ir atrankumo sąvokomis. Vis dėlto ji nenurodo, ką konkrečiai iškraipė Bendrasis Teismas. Todėl šis Vengrijos tvirtinimas nėra reikšmingas.

58.

Bendrasis Teismas Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas įvertino teisingai, todėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis atmestina.

59.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Vengrija ir Lenkija kaltina Bendrąjį Teismą dėl jo atlikto Komisijos diskrecijos tikrinimo.

60.

Vengrija klaidingai mano, jog Bendrasis Teismas pripažino neribotą Komisijos diskreciją. Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 86 ir 94 punktuose pagrįstai konstatavo, kad Sąjungos institucijos kontroliuojamos tuo aspektu, ar jų veiksmai, taigi, ir įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimas, suderinami su Sutartimis ir bendraisiais teisiniais principais ( 22 ).

61.

Vengrija ir Lenkija taip pat teigia, jog tikrindamas Komisijos diskreciją Bendrasis Teismas bet kuriuo atveju padarė teisės klaidą, nes priėjo prie išvados, kad įsakymai sustabdyti pagalbą atitinka bendrąjį proporcingumo principą.

62.

Šiuo klausimu Vengrija ir Lenkija tvirtina, jog Komisija galėjo pasirinkti oficialios tyrimo procedūros pradėjimą kaip švelnesnę priemonę nei įsakymai sustabdyti pagalbą pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį, tačiau Bendrasis Teismas į tai neatsižvelgė.

63.

Vis dėlto Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 29 punkte pagrįstai konstatavo, kad priėmus sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą valstybė narė turi pati susiprasti sustabdyti nacionalinės priemonės įgyvendinimą, o įsakymas sustabdyti pagalbą pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį jai yra privalomas aiškiai ir tiesiogiai ( 23 ).

64.

Gali būti, kad apsiribojimas sprendimu pradėti oficialią tyrimo procedūrą šiomis aplinkybėmis būtų buvusi švelnesnė priemonė nei įsakymo sustabdyti pagalbą priėmimas. Tačiau Komisija būtų netekusi galimybės prireikus pareikšti ieškinį tiesiogiai Teisingumo Teismui ir taip realizuoti įgyvendinimo draudimą. Taigi šių priemonių poveikis nebūtų vienodas. Be to, remiantis Vengrijos ir Lenkijos argumentais, įsakymai sustabdyti pagalbą visada būtų neproporcingi, jei Komisija juos priimtų, pradėdama oficialią tyrimo procedūrą.

65.

Taigi, nepaisant pradėtos oficialios tyrimo procedūros, priimti įsakymus sustabdyti pagalbą buvo būtina.

66.

Lenkija taip pat nurodė mananti, kad Bendrasis Teismas neįžvelgė, jog šiuo atveju įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimas mokesčių teisės srityje gali būti proporcingas tik tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis.

67.

Vis dėlto, priešingai, nei mano Lenkija, priimant įsakymą sustabdyti pagalbą net ir mokesčių teisės srityje tokios ypatingos aplinkybės nėra būtinos.

68.

Tiesa, kad nagrinėdama, ar pagalba įgyvendinama bendrosiomis mokesčių nuostatomis, Komisija turi atsižvelgti į valstybių narių fiskalinę autonomiją. Mano manymu, iš to kyla atrankiojo pranašumo modifikuoto tyrimo būtinybė ( 24 ). Jei atlikdama šį modifikuotą tyrimą Komisija padaro išankstinę išvadą, jog priemonė gali būti neteisėta pagalba, ji turi teisę pagal Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalį priimti laikinąjį įsakymą ją sustabdyti.

69.

Pirmesnė išvada taikytina neatsižvelgiant į tai, ar nagrinėjama priemonė galiausiai tikrai yra pagalba ( 25 ). Komisija negali priimti įsakymo sustabdyti pagalbą tik tokiu atveju, kai priemonė akivaizdžiai nėra pagalba. Nors dar neišsiaiškinta, ar progresine tarifo struktūra gali būti suteikiamas atrankusis pranašumas ( 26 ), nėra akivaizdžiai atmestina, jog priemonė yra pagalba. Be to, Vengrija Komisijos priimtų neigiamų sprendimų neapskundė, ir jie įsigaliojo. Taigi šiuo atveju netgi nustatyta, kad ginčijamos priemonės yra su vidaus rinka nesuderinama pagalba.

70.

Vis dėlto naudodamasi diskrecija priimti įsakymus sustabdyti pagalbą Komisija turi atsižvelgti į jų ypatingą prasmę ir tikslą. O tai yra – kaip taikliai nurodė Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 32 punkte – pagal Reglamento Nr. 659/1999 12 straipsnį Komisijai suteikiama supaprastinta apskundimo galimybė. Taip Komisija gali veiksmingai užkirsti kelią didesnei įsipareigojimų nevykdymo rizikai (apie tai – 56 punkte).

71.

Vengrija ir Lenkija visų pirma kritikuoja tai, kad vertindamas įsakymų sustabdyti pagalbą proporcingumą Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė į ankstesnę Komisijos praktiką.

72.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte nurodė, jog vien to, kad Komisija pradėjo oficialias tyrimo procedūras dėl tam tikrose valstybėse narėse esamų mokestinių priemonių, nepriimdama įsakymo sustabdyti pagalbą, nors pradėdama panašias procedūras dėl kitų valstybių narių ji priėmė tokius įsakymus, nepakanka nustatyti nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principų pažeidimą. Vengrija visų pirma neįrodė, kad tos procedūros yra panašios (skundžiamo sprendimo 111 punktas).

73.

Per Teisingumo Teismo posėdį Komisija patvirtino, kad nuo 1990 m. ji priėmė tik maždaug 20 įsakymų sustabdyti pagalbą. Vengrija ir Lenkija šį faktą pateikė lygindamos kelis šimtus nuo to laiko atliktų pagalbos procedūrų.

74.

Taigi naudodamasi diskrecija Komisija šiuo atveju turėjo atsižvelgti į tai, kad savo ankstesnėje praktikoje teise priimti įsakymą sustabdyti pagalbą naudojosi retai. Turi būti suprantama, kodėl šiuo atveju įsakymus sustabdyti pagalbą ji vis dėlto priėmė.

75.

Kai Komisija įsakymą sustabdyti pagalbą priima jau pradėjusi oficialią tyrimo procedūrą, naudojimasis diskrecija reiškia, kad ji gali atsižvelgti į tai, jog valstybė narė atitinkamą priemonę įgyvendina net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą.

76.

Kai, kaip šiuo atveju, Komisija įsakymą sustabdyti pagalbą priima pradėdama oficialią tyrimo procedūrą, teisingas naudojimasis diskrecija reiškia, kad atsižvelgdama į konkretaus atvejo aplinkybes Komisija nuogąstauja, jog valstybė narė pagalbos priemonę įgyvendins net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą. Beje, tuo rėmėsi ir Bendrasis Teismas, skundžiamo sprendimo 136 punkte tikrindamas Komisijos motyvavimą.

77.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 81 punkto, Bendrasis Teismas šiuo klausimu atsižvelgė į tai, kad prieš keturis mėnesius iki ginčijamų sprendimų priėmimo Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą dėl Vengrijos nustatyto mokesčio reklamos srityje; tai buvo progresinis mokesčio tarifas, skaičiuojamas nuo žiniasklaidos įmonių reklamos apyvartos ( 27 ). Dėl šios priežasties jis panašus į sveikatos priežiūros įmoką ir iš dalies pakeistą maisto grandinės patikros mokestį. Prieš priimant šį sprendimą ir jį priėmus Komisija ir Vengrijos institucijos pasikeitė nuomonėmis.

78.

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 136 ir 137 punktuose taip pat atsižvelgė į tai, kad, kaip matyti iš dokumentų, Vengrija šių mokestinių priemonių taikymo nesustabdė net ir pradėjus šią procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas konstatavo, kad buvo pagrindo nuogąstauti, jog Vengrija atitinkamas priemones įgyvendins net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą.

79.

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas galėjo padaryti išvadą, jog Komisija atsižvelgė į savo ankstesnę naudojimosi diskrecija praktiką. Todėl galiausiai dėl Bendrojo Teismo atlikto naudojimosi diskrecija patikrinimo taip pat negalima reikšti jokių priekaištų.

80.

Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo, kad naudodamasi diskrecija Komisija nepadarė klaidų.

81.

Pagal apeliacinio skundo trečiąjį pagrindą Vengrija teigia, kad Bendrasis Teismas neįžvelgė, jog Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti pagal SESV 296 straipsnio antros pastraipos pirmą sakinį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies c punktą.

82.

Pirmiausia reikia išsiaiškinti, su kuo susijęs Komisijos motyvavimas priimant įsakymus sustabdyti pagalbą (apie tai – 1 skirsnyje). Paskui išnagrinėsiu, ar tikrindamas Komisijos motyvavimą Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos (apie tai – 2 skirsnyje).

83.

Institucijų pareiga motyvuoti priimant teisės aktus aiškiai nustatyta SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje. Teisė į gerą administravimą pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą taip pat apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Chartijos 41 straipsnis atspindi bendrąjį Sąjungos teisės principą, kuriuo gali remtis valstybės narės ( 28 ).

84.

Šiuo atveju, mano manymu, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nurodė, kad Komisijos motyvavimas turi būti susijęs su abiem Reglamento Nr. 659/1999 11 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis ir – priešingai, nei mano Komisija – su jos naudojimusi diskrecija.

85.

Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą reikalaujamas Sąjungos institucijų įgyvendinamų priemonių motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šią priemonę, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – įvertinti jos teisėtumą. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir tiesiogiai su juo susiję, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nėra reikalaujama, kad nurodant motyvus būtų tiksliai atspindėti visi susiję faktiniai ir teisiniai elementai, nes tai, ar aktų motyvavimas tenkina SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jų tekstą, bet ir į jų kontekstą bei nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą ( 29 ).

86.

Pirma, kalbant apie atitinkamos priemonės kaip neteisėtos pagalbos kvalifikavimą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 129 punkte pagrįstai konstatavo, kad įsakymo sustabdyti pagalbą motyvavimui keliami reikalavimai turi atitikti pagal jurisprudenciją sprendimui pradėti oficialią tyrimo procedūrą keliamus reikalavimus.

87.

Antra, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 133 punkte konstatavo, kad iš ginčijamų sprendimų matyti, jog Komisija Vengrijai suteikė galimybę pateikti pastabas. Taigi šiuo aspektu priekaištų dėl motyvavimo reikšti negalima.

88.

Trečia, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 135 punkte pagrįstai preziumavo, jog Komisijos motyvavimas turi būti susijęs su jos naudojimusi diskrecija. Šiuo klausimu Bendrasis Teismas konstatavo, kad, kai įsakymas sustabdyti pagalbą įtraukiamas į sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Komisija turi atsižvelgti į konkretų įsakymo sustabdyti pagalbą teisinį poveikį pagal Reglamento Nr. 659/1999 12 straipsnį.

89.

Pagal pareigos motyvuoti prasmę ir tikslą, kaip nurodyta 85 punkte, reikalaujama, kad įsakymas sustabdyti pagalbą būtų priimtas taip, kad būtų suprantama, kodėl, Komisijos manymu, atitinkama valstybė nevykdys įsipareigojimo pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ir nesustabdys priemonių taikymo. Tai taip pat reiškia, kad ir motyvuojant turi būti atsižvelgiama į ypatingą įsakymo sustabdyti pagalbą pobūdį. Kaip nurodyta šios išvados 56 ir 70 punktuose, kai padidėja rizika, jog valstybė narė ir toliau taikys ginčijamą priemonę, Komisija turi turėti galimybę pradėti supaprastintą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 12 straipsnį. Ypatinga pareiga motyvuoti taikytina visų pirma tuomet, kai ankstesnėje praktikoje, atsižvelgiant į šį pobūdį, įsakymai sustabdyti pagalbą buvo priimami retai.

90.

Vengrijos ir Lenkijos manymu, Bendrasis Teismas nepripažino, jog Komisija nemotyvavo savo nuogąstavimo, kad Vengrija atitinkamas nacionalines priemones įgyvendins net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą.

91.

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 136 punkte nurodė du elementus kaip pakankamą Komisijos sprendimo priimti įsakymus sustabdyti pagalbą paaiškinimą. Pirma, Komisija esą galėjo remtis tuo, jog Vengrija neigė priemonių pagalbos pobūdį. Antra, Vengrija nepateikė pastabų dėl planuojamų įsakymų sustabdyti pagalbą.

92.

Vis dėlto šie du elementai nepakankamai pagrindžia Komisijos nuogąstavimą, jog Vengrija, nepaisydama pradėtos oficialios tyrimo procedūros ir nelaukdama jos pabaigos, toliau įgyvendins atitinkamas nacionalines priemones. Taigi iš ginčijamų sprendimų nematyti, kad galėtų kilti supaprastintos pažeidimo nagrinėjimo procedūros būtinybė.

93.

Kiekviena valstybė narė turi teisę gintis, tvirtindama, kad priemonė nėra pagalba. Negalima tuo remiantis teigti, kad valstybė narė neprisiims iš SESV 108 straipsnio 3 dalies kylančių teisinių pasekmių. Tai pasakytina visų pirma tuomet, kai, kaip šiuo atveju, teisinis klausimas yra ginčijamas.

94.

Be to, valstybės narės turi tik galimybę, bet ne pareigą, pateikti pastabas dėl įsakymų sustabdyti pagalbą priėmimo. Pagal ESS 4 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų. Taigi, jei valstybė narė nebendradarbiauja su Komisija, ši tai gali traktuoti kaip neigiamą požymį. Vis dėlto, vertinant atskirai, nesant kitų papildomų aplinkybių, to nepakanka Komisijos nuogąstavimui, kad valstybė narė nevykdys įsipareigojimų pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį, pagrįsti.

95.

Sprendimas neatrodo teisingas ir dėl kitų priežasčių. Be Bendrojo Teismo nurodytų aspektų, Komisija įsakymus sustabdyti pagalbą sprendimo dėl sveikatos priežiūros įmokos 47 ir 48 konstatuojamosiose dalyse ir sprendimo dėl maisto grandinės patikros mokesčio dalinio pakeitimo 56 ir 57 konstatuojamosiose dalyse motyvavo tuo, kad priimant įsakymus sustabdyti pagalbą Vengrija pagalbą tebeteikė, todėl galėjo būti daromas reikšmingas poveikis konkurencijai.

96.

Vis dėlto remdamasi ir šiais dviem aspektais Komisija negalėjo daryti išvados, jog Vengrija nevykdys pareigos pagal SESV 108 straipsnio 3 dalies trečią sakinį. Taip yra dėl to, kad, viena vertus, priemonės įgyvendinimo draudimo, atsirandančio pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, prieš priimant įsakymus sustabdyti pagalbą dar nebuvo, nes Komisija įsakymus sustabdyti pagalbą priėmė tuo pat metu, kai pradėjo oficialią tyrimo procedūrą. Kita vertus, įgyvendinimo draudimas egzistuoja neatsižvelgiant į priemonės poveikio konkurencijai laipsnį. SESV 108 straipsnio 3 dalis nieko nediferencijuoja pagal pagalbos dydį. Taigi iš esmės pagalbos dydis taip pat negali daryti jokios įtakos laikinajai priemonei, kuria tik siekiama suteikti galimybę taikyti supaprastintą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą.

97.

Priešingai – kaip kritiškai pažymi Vengrija ir Lenkija, – iš Komisijos sprendimų motyvavimo turėjo būti aišku, kodėl Komisija nuogąstavo, kad Vengrija priemones įgyvendins net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą.

98.

Kaip nurodyta 78 punkte, šiuo atveju iš Komisijos dokumentų matyti, kad prieš kelis mėnesius Vengrija nesustabdė atitinkamų reklamos mokesčio priemonių taikymo net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą. Labai tikėtina, kad tai Komisiją paskatino priimti įsakymus sustabdyti pagalbą. Tai savaime nebūtų kritikuotina. Vis dėlto šis diskrecijos aspektas yra toks svarbus, kad Komisija jį turėjo įtraukti į motyvavimą.

99.

Priešingai, nei skundžiamo sprendimo 137 punkte mano Bendrasis Teismas, tai nėra tik ginčijamų įsakymų priėmimo konteksto, apie kurį negalėjo nežinoti Vengrijos valdžios institucijos, dalis. Jei ankstesnis Vengrijos elgesys iš tikrųjų buvo reikšmingas požymis, paskatinęs Komisiją nuogąstauti, jog Vengrija priemonę įgyvendins net ir pradėjus oficialią tyrimo procedūrą, šis Komisijos argumentas turėjo būti savaime matomas paskelbtuose įsakymo sustabdyti pagalbą motyvuose. Tačiau taip nebuvo.

100.

Tik tai leidžia, pirma, sprendimo adresatams, antra, kitiems galimiems ieškovams, ir, trečia, Bendrajam Teismui suprasti ir patikrinti Komisijos naudojimąsi diskrecija. Apskritai darytina išvada, jog Komisijos motyvavimas buvo nepakankamas ir Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 137 ir paskesniuose punktuose konstatavęs, kad Komisija įvykdė pareigą motyvuoti.

101.

Tikrindamas Komisijos motyvavimą Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Ginčijamų įsakymų sustabdyti pagalbą motyvavimas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

102.

Vengrijos apeliacinis skundas yra pagrįstas.

103.

Remiantis Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirma pastraipa, jei apeliacinis skundas yra pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina ir gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

104.

Įsakymų sustabdyti pagalbą motyvavimas neatitinka teisinių reikalavimų, todėl turi būti panaikintas skundžiamas sprendimas ir konstatuota, kad ginčijami sprendimai yra negaliojantys tiek, kiek jais buvo priimti įsakymai sustabdyti pagalbą.

105.

Teisingumo Teismas yra panaikinęs ir poveikio nebeturinčius teisės aktus ( 30 ). Vis dėlto, griežtai vertinant, sunku įsivaizduoti, kaip teisinio poveikio nebeturintys teisės aktai gali būti panaikinti. Tokiomis aplinkybėmis telieka galimybė konstatuoti, kad jie yra negaliojantys. Todėl kai, kaip šiuo atveju, tebėra interesas, kad teisės aktai būtų panaikinti, siūlau konstatuoti, kad jie buvo negaliojantys.

106.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal 138 straipsnio 1 dalį, kuri pagal 184 straipsnio 1 dalį taikoma apeliaciniame procese, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Komisija yra pralaimėjusi šalis, todėl iš jos turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.

107.

Pagal 184 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su 140 straipsnio 1 dalimi, Lenkija, kaip į bylą įstojusi šalis, padengia savo išlaidas.

108.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: