1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1990 m. birželio 19 d. Šengene pasirašytos ir 1995 m. kovo 26 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (OL L 239, 2000, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 2 t., p. 9, toliau – KŠSĮ) 54 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą GR, HS, IT ir Inter Consulting d.o.o. (likviduojama), kurie kaltinami Kroatijoje vykdę, kurstę ar padėję vykdyti veikas, kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas pasitikėjimu vykdant komercinius sandorius.

3

Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo sąlygų ir Europos Sąjungos sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pritaikomųjų pataisų (OL L 112, 2012, p. 21; toliau – Stojimo aktas) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šengeno acquis nuostatos, nurodytos Protokole dėl į Europos Sąjungos sistemą integruoto[s] Šengeno acquis <…>, pridėtame prie ES sutarties ir SESV, ir jos pagrindu priimti ar kitaip su juo [ja] susiję aktai, išvardyti II priede, taip pat visi kiti tokie aktai, priimti iki įstojimo dienos, yra privalomi ir taikomi Kroatijoje nuo įstojimo dienos.“

4

Stojimo akto II priedas pavadintas „Šengeno acquis, integruotos į Europos Sąjungos sistemą, nuostatų ir jos pagrindu priimtų ar kitaip su ja susijusių aktų, privalomų ir taikomų Kroatijos Respublikoje nuo įstojimo, sąrašas (nurodytas Stojimo akto 4 straipsnio 1 dalyje)“. Šio priedo 2 punkte numatyta, kad „[pasirašytos] [KŠSĮ], su ja susijusio Baigiamojo akto ir bendrų deklaracijų <…> su pakeitimais, padarytais tam tikrais šio priedo 8 punkte išvardytais aktais, šios nuostatos:

<…> 54–58 straipsniai <…>“

5

KŠSĮ 54 straipsnis įtrauktas į jos 3 skyrių „Ne bis in idem principo taikymas“. Šiame straipsnyje numatyta:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“

6

Kroatijos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Niekas negali būti dar kartą teisiamas ar patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veiką, dėl kurios jau buvo išteisintas arba nuteistas pagal įstatymą priimtu galutiniu teismo nuosprendžiu.“

7

Kazneni zakon (Baudžiamasis kodeksas) redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms (toliau – Baudžiamasis kodeksas), 246 straipsnio 1 ir 2 dalyse piktnaudžiavimas pasitikėjimu vykdant komercinius sandorius yra laikomas ekonominio pobūdžio baudžiamuoju nusižengimu.

8

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, GR buvo Skiper Hoteli d.o.o. ir Interco Umag d.o.o., Umag (toliau – Interco), vėliau tapusios Inter Consulting, valdybų narys. Jis taip pat buvo Rezidencija Skiper d.o.o. dalininkas ir turėjo bendrovės Alterius d.o.o akcijų. HS buvo Interco valdybos pirmininkas ir taip pat turėjo Alterius akcijų, o IT atliko nekilnojamojo turto vertės vertinimus.

9

2015 m. rugsėjo 28 d.Županijsko državno odvjetništvo u Puli (Pulos apygardos prokuratūra, Kroatija, toliau – Pulos prokuratūra) priėmė kaltinamąjį aktą dėl GR, HS, IT ir Interco. Šiuo aktu ji kaltino GR ir Interco tuo, kad vykdydami komercinius sandorius jie piktnaudžiavo pasitikėjimu, kaip tai suprantama pagal pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Baudžiamojo kodekso redakcijos 246 straipsnio 1 ir 2 dalis, o HS ir IT – tuo, kad jie atitinkamai kurstė ir padėjo vykdyti šį baudžiamąjį nusižengimą.

10

Iš minėto kaltinamojo akto, pateikto prašyme priimti prejudicinį sprendimą, matyti, kad nuo 2004 m. gruodžio mėn. iki 2006 m. birželio mėn. GR ir HS ėmėsi veiksmų, kad Interco įsigytų nekilnojamąjį turtą, esantį keliuose gretimuose žemės sklypuose Savudrijos savivaldybėje (Kroatija), t. y. vietoje, kurioje Skiper Hoteli d.o.o. planavo įgyvendinti turistų apgyvendinimo nekilnojamojo turto projektą. Vėliau tie patys asmenys užtikrino, kad Skiper Hoteli perpirktų šį nekilnojamąjį turtą už daug didesnę nei rinkos kainą, taip Interco įgyjant neteisėtą pranašumą Skiper Hoteli sąskaita.

11

Tame pačiame kaltinamajame akte, be kita ko, nurodyta, kad nuo 2004 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. lapkričio mėn. GR ir HS taip pat veikė siekdami, kad GR ir kitos jo atstovaujamos bendrovės Skiper Hoteli parduotų GR ir toms kitoms bendrovėms priklausiusias bendrovės Alterius akcijas už gerokai didesnę kainą nei jų tikroji vertė, nes Alterius pradinį įnašą sudarė nekilnojamasis turtas, pastatytas kaimyniniuose žemės sklypuose, esančiuose Savudrijos savivaldybės teritorijoje. Šiuo tikslu GR ir HS per Rezidencija Skiper ir, padedant IT, atliko pervertintą atitinkamo nekilnojamojo turto vertės vertinimą.

12

Pulos prokuratūros kaltinamasis aktas buvo patvirtintas 2016 m. gegužės 5 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo – Županijski sud u Puli (Pulos apygardos teismas, Kroatija) – baudžiamųjų bylų kolegijos sprendimu.

13

Per prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo parengiamąjį posėdį GR ir HS paprašė sustabdyti baudžiamosios bylos nagrinėjimą, motyvuodami tuo, kad ne bis in idem principas draudžia jų baudžiamąjį persekiojimą šiame teisme. Šiuo klausimu jie nurodė, kad dėl tų pačių veikų jiems jau buvo iškelta baudžiamoji byla Austrijoje ir kad ta baudžiamoji byla buvo užbaigta galutiniu nuosprendžiu.

14

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Austrijos teisėsaugos institucijos iš tiesų pradėjo teismo procesą prieš du buvusius Austrijoje įsteigto banko Hypo Alpe Adria Bank International AG (toliau – Hypo Alpe Adria Bank) valdybos narius, taip pat prieš GR ir HS, kaip minėtų dviejų buvusių valdybos narių bendrininkus. Pagal Staatsanwaltschaft Klagenfurt (Klagenfurto prokuratūra, Austrija) parengtą kaltinamąjį aktą, kuris 2015 m. sausio 9 d. pateiktas Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija), šie buvę valdybos nariai kaltinami tuo, kad piktnaudžiavo pasitikėjimu, kaip tai suprantama pagal Strafgesetzbuch (Baudžiamasis kodeksas), dėl to, kad nuo 2002 m. rugsėjo mėn. iki 2005 m. liepos mėn. patvirtino finansinių kreditų suteikimą bendrovėms Rezidencija Skiper ir Skiper Hoteli, iš viso ne mažiau kaip 105 mln. EUR sumą, nesilaikydami reikalavimų, susijusių su pakankamu nuosavu kapitalu ir lėšų panaudojimo kontrole, ir neatsižvelgdami nei į tai, kad nėra dokumentų, susijusių su projektų įgyvendinimu ir pateisinančių šių kreditų suteikimą, nei į mokėjimo garantijų priemonių ir atitinkamų bendrovių galimybių grąžinti kreditus nepakankamumą. GR ir HS taip pat buvo kaltinami tuo, kad, pateikdami minėtų kreditų prašymus, kurstė tuos pačius buvusius valdybos narius vykdyti inkriminuojamą baudžiamąjį nusižengimą arba prisidėti prie jo vykdymo.

15

Gavusi HS prašymą Klagenfurto prokuratūra pastarojo advokatams išsiųstame 2015 m. liepos 16 d. rašte patvirtino, kad, kalbant apie GR ir HS baudžiamąjį persekiojimą, prokuratūros parengtas kaltinamasis aktas taip pat apėmė nekilnojamojo turto pardavimą per bendrovę Alterius bendrovei Skiper Hoteli už pernelyg didelę kainą ir abejotiną projekto valdymo išlaidų apmokėjimą.

16

2016 m. lapkričio 3 d.Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) nuosprendžiu du buvę Hypo Alpe Adria Bank valdybos nariai buvo pripažinti iš dalies kaltais dėl inkriminuotos veikos ir nuteisti už tai, kad patvirtino vieną iš Skiper Hoteli suteiktų kreditų, kurio suma viršijo 70 mln. EUR. Tačiau GR ir HS buvo išteisinti dėl kaltinimo, kad atitinkamai kurstė ar prisidėjo prie baudžiamųjų nusižengimų, kuriais kaltinti buvę Hypo Alpe Adria Bank valdybos nariai, vykdymo. Šis nuosprendis tapo galutinis 2019 m. kovo 4 d., atmetus dėl jo pateiktą kasacinį skundą Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija).

17

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Pulos prokuratūra, taip pat nagrinėjusi kitus baudžiamuosius nusižengimus, susijusias su Hypo Alpe Adria Bank, 2014 m. kelis kartus prašė Klagenfurto prokuratūros patikrinti, ar pastaroji Austrijoje vykdė procesą lygiagrečiai su Kroatijoje pradėtu procesu. Atsižvelgusi į Klagenfurto prokuratūros pateiktą informaciją, iš esmės identišką tai, kuri vėliau buvo išdėstyta šios nutarties 14 punkte minėto Klagenfurto prokuratūros kaltinamojo akto rezoliucinėje dalyje, Pulos prokuratūra nusprendė, kad Klagenfurto prokuratūros ir Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) nagrinėtos faktinės aplinkybės nebuvo teisiškai svarbios, siekiant kvalifikuoti baudžiamąjį nusižengimą, dėl kurio pradėta baudžiamoji byla, taip pat nebuvo susijusios su jos 2015 m. rugsėjo 28 d. kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl neturėjo būti laikoma, kad dėl jų jau buvo priimtas teismo sprendimas.

18

Šiomis aplinkybėmis Županijski sud u Puli (Pulos apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar ne bis in idem principo pažeidimas yra susijęs tik su 2015 m. rugsėjo 28 d. Pulos prokuratūros kaltinamojo akto rezoliucinėje dalyje nurodytomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su 2015 m. sausio 9 d. Klagenfurto prokuratūros kaltinamojo akto rezoliucinėje dalyje ir 2016 m. lapkričio 3 d.Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) nuosprendžio, patvirtinto 2019 m. kovo 4 d.Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) sprendimu, rezoliucinėje dalyje išdėstytomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, ar vis dėlto toks pažeidimas taip pat susijęs ir su kita išvada dėl:

19

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį, jeigu prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas, išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

20

Šią nuostatą reikia taikyti šioje byloje.

21

Tuo tikslu reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, kurios būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Kadangi sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą yra pagrindas pradėti procesą Teisingumo Teisme, būtina, kad nacionalinis teismas šiame sprendime aiškiai nurodytų pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes ir minimaliai paaiškintų prašomų išaiškinti Sąjungos teisės nuostatų pasirinkimo priežastis ir ryšį, kurį nustatė tarp šių nuostatų ir jo nagrinėjamam ginčui taikytinų nacionalinės teisės aktų (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo C.F. (Mokestinis patikrinimas), C‑430/19, EU:C:2020:429, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

25

Šie kumuliaciniai prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimai aiškiai išdėstyti Procedūros reglamento 94 straipsnyje; jie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomi ir jis jų privalo tiksliai laikytis (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt., C‑80/18–C‑83/18, EU:C:2019:934, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šie reikalavimai, be kita ko, buvo įtraukti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo rekomendacijas nacionaliniams teismams dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikimo (OL C 380, 2019, p. 1).

26

Galiausiai reikia priminti, kad sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija leidžia Teisingumo Teismui ne tik duoti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas privalo užtikrinti, kad ši galimybė būtų suteikiama, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šias nuostatas suinteresuotosioms šalims yra pranešama tik apie sprendimus dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (žr., be kita ko, 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Asociación Profesional Elite Taxi, C‑434/15, EU:C:2017:981, 25 punktą ir 2019 m. gegužės 15 d. Nutarties MC, C‑827/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:416, 35 punktą).

27

Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą akivaizdžiai neatitinka šios nutarties 24 ir 25 punktuose primintų reikalavimų.

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar KŠSĮ 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad siekdamos nustatyti, ar ne bis in idem principas pažeistas dėl to, kad dviejose valstybėse narėse iškeltose baudžiamosiose bylose yra faktinių aplinkybių sutaptis, valstybės narės, kurioje vis dar nagrinėjama baudžiamoji byla, kompetentingos institucijos turi atsižvelgti ne tik į faktines aplinkybes, nurodytas kitos valstybės narės kompetentingų institucijų parengtame kaltinamajame akte ir toje valstybėje priimto galutinio teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, bet ir į tas, kurios buvo nurodytos to sprendimo motyvuose, ir tas, kurių pagrindu buvo pradėta tyrimo procedūra, tačiau kurios nebuvo įtrauktos į kaltinamąjį aktą.

29

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad tinkamas kriterijus nustatant, ar KŠSĮ 54 straipsnis taikytinas, yra faktinių aplinkybių sutaptis, suprantama taip, kad faktinės aplinkybės, dėl kurių dviejose atitinkamose valstybėse narėse nagrinėjamos baudžiamosios bylos, yra laiko, erdvės atžvilgiu bei savo objektu neatskiriamai tarpusavyje susijusių veikų visuma (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Kraaijenbrink, C‑367/05, EU:C:2007:444, 26–28 punktus).

30

Tam, kad Teisingumo Teismas galėtų naudingai atsakyti į pateiktą klausimą, būtina, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamos atitinkamai Kroatijoje ir Austrijoje iškeltos baudžiamosios bylos, ir priežastys, dėl kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų nuspręsti, kad šios aplinkybės yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios, prašyme priimti prejudicinį sprendimą būtų išdėstytos pakankamai aiškiai ir tiksliai, nedarant poveikio tam, kad, kaip matyti iš ankstesniame punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, ne Teisingumo Teismas, o tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų nustatyti, ar yra faktinių aplinkybių sutaptis.

31

Šioje byloje, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo, nors ir glaustai, bet tiksliai, ryšio, kuris sietų šiose atitinkamose baudžiamosiose bylose nagrinėtas faktines aplinkybes, 2016 m. lapkričio 3 d.Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) priimto galutinio nuosprendžio motyvuose nurodytas faktines aplinkybes, faktines aplinkybes, kurias išnagrinėjo Klagenfurto prokuratūra, tačiau kurios nebuvo formaliai nurodytos jos parengtame kaltinamajame akte, taip pat priežastis, kurių pagrindu Pulos prokuratūra tyrė nusižengimus, dėl kurių Austrijoje jau buvo iškelta baudžiamoji byla. Antra, šis teismas tik pakartoja šių dviejų nacionalinių prokuratūrų parengtų kaltinamųjų aktų turinį ir Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) nuosprendžio rezoliucinę dalį, tačiau nepaaiškina faktinių aplinkybių logiškai ir suprantamai. Darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai aiškiai ir tiksliai išdėstė visas reikšmingas faktines aplinkybes ar faktinius duomenis, kuriais grindžiamas klausimas, todėl neįvykdė Procedūros reglamento 94 straipsnio a punkte nustatyto reikalavimo.

32

Be to, tiesiog glaustai pakartodamas GR ir HS pateiktus argumentus, susijusius su tariamu ne bis in idem principo pažeidimu, ir atsižvelgiant į šių asmenų nurodytus dokumentus nepaaiškindamas, nei kokiu atveju būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja faktinių aplinkybių sutaptis, nei pateikto klausimo turinio teisės požiūriu ar atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat neišsklaidydamas bet kokių abejonių dėl ne bis in idem principo taikymo, kiek tai susiję su faktinių aplinkybių sutapties kriterijumi ir prireikus su Teisingumo Teismo jurisprudencija šioje srityje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai aiškiai ir tiksliai išdėstė priežastis, kurios jį paskatino pateikti šį klausimą, todėl neįvykdė Procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte nustatyto reikalavimo.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 2 dalį šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas.

34

Primintina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tebeturi galimybę pateikti naują prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai galės pateikti Teisingumo Teismui visą informaciją, leidžiančią šiam priimti sprendimą dėl pateikto klausimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Nutarties Trapeza Peiraios, C‑105/19, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:452, 17 punktą ir 2019 m. liepos 11 d. Nutarties Jadransko osiguranje, C‑651/18, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:613, 31 punktą).

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nutaria:

2020 m. vasario 17 d.Županijski sud u Puli (Pulos apygardos teismas, Kroatija) sprendimu pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra akivaizdžiai nepriimtinas.