–

Friends of the Irish Environment Ltd, atstovaujamos solisitoriaus F. Logue, BL J. Kenny, ir SC J. Devlin,

–

An Bord Pleanála, atstovaujamos solisitoriaus B. Magee, BL F. Valentine ir SC N. Butler,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Hermes ir M. Noll-Ehlers,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (OL L 206, 1992, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 102; toliau – Buveinių direktyva) 6 straipsnio 3 dalies aiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Friends of the Irish Environment Ltd ir An Bord Pleanála (Teritorijų planavimo tarnyba, Airija, toliau – Tarnyba) ginčą dėl pastarosios sprendimo suteikti papildomą penkerių metų terminą suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybai be ankstesniame sprendime nustatyto pradinio dešimties metų termino.

3

Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

„Bet kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorijos tvarkymui, bet galintiems ją reikšmingai paveikti individualiai arba kartu su kitais planais arba projektais, turi būti atliekamas [tinkamas] jų galimo poveikio teritorijai įvertinimas [atsižvelgiant į tos teritorijos apsaugos tikslus]. Atsižvelgiant į poveikio teritorijai įvertinimo išvadas ir remiantis 4 dalies nuostatomis, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks nagrinėjamos teritorijos vientisum[o,] ir, jei reikia, išsiaiškinusios plačiosios visuomenės nuomonę.“

4

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 26, 2012, p. 1), iš dalies pakeistos 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/52/ES (OL L 124, 2014, p. 1) (toliau – PAV direktyva), 1 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje sąvoka „projektas“ apibrėžta kaip „statybos darbai bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas“.

5

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punktą „sutikimas dėl planuojamos veiklos“ – tai „kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą“.

6

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Planning and Development Act 2000 (2000 m. Planavimo ir plėtros įstatymas, toliau – 2000 m. PPĮ) 40 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Atsižvelgiant į 2 dalies nuostatas, pagal šią dalį išduotas leidimas pasibaigus nustatytam laikotarpiui (tačiau nedarant poveikio bet kokių pagal leidimą iki termino pabaigos atliktų darbų teisėtumui) nustoja galioti:

7

2000 m. PPĮ 42 straipsnyje numatyta, kad suinteresuotojo asmens prašymu leidimo dėl plėtros terminas pratęsiamas, jei per pradinį nustatytą terminą buvo atlikti svarbūs darbai pagal leidimą dėl plėtros ir projektas bus įgyvendintas per pagrįstą terminą arba kai pareiškėjas dėl nuo jo valios nepriklausančių komercinių, ekonominių ar techninių priežasčių iš esmės negalėjo pradėti plėtros arba atlikti svarbių darbų. Pastaruoju atveju terminas negali būti pratęsiamas, jeigu nuo leidimo išdavimo dienos plėtros plane numatyti plėtros tikslai buvo iš esmės pakeisti taip, kad jie nebedera su tinkamu teritorijos planavimu ir darnia plėtra. Taip pat būtina užtikrinti projekto atitikimą ministerijos gairėms.

8

2000 m. PPĮ 42 straipsnyje taip pat nurodyta, kad jeigu plėtra nepradėta, vietos planavimo institucija turi būti įsitikinusi, kad prieš išduodant leidimą dėl plėtros buvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas arba atitinkamas vertinimas, arba, jei reikalaujama, abu šie vertinimai. Be to, papildomas terminas negali būti ilgesnis nei penkeri metai, o prašymas pratęsti leidimo dėl plėtros terminą gali būti pateiktas tik vieną kartą.

9

2000 m. PPĮ 50 straipsnyje numatyta, kad leidimo dėl plėtros teisėtumas gali būti ginčijamas tik pareiškus ieškinį teisme per aštuonių savaičių naikinamąjį terminą, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali būti pratęstas.

10

2000 m. PPĮ 146B straipsnyje nustatyta speciali procedūra dėl leidimo projektui, susijusiam su strategine infrastruktūra, pakeitimo.

11

2000 m. PPĮ 146B straipsnyje numatyta:

„<…>

3.   Jei [Tarnyba] nusprendžia, kad pakeitimas:

<…>

4.   Prieš priimdama sprendimą pagal 3 dalies b punktą [Tarnyba] nustato, ar: a) pagal 1 dalį reikalaujamo pakeitimo; ir b) bet kokio kito pakeitimo, kurį ji ketina priimti pagal 3 dalies b punkto ii papunktį, apimtis ir pobūdis yra tokie, kad pakeitimai, jei būtų atlikti, galėtų daryti reikšmingą poveikį aplinkai (ir šiuo klausimu [Tarnyba] priima galutinį sprendimą dėl bet kokio numatyto pakeitimo apimties ir pobūdžio).“

12

2008 m. kovo 31 d. Tarnyba išdavė leidimą vykdyti projektą suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybai pietinėje Šanono upės žiočių dalyje, Kerio grafystėje (Airija). Šiame leidime buvo numatyta, kad darbų trukmė negali viršyti dešimties metų (toliau – pradinis leidimas).

13

Šis projektas turėjo būti įgyvendintas netoli dviejų „Natura 2000“ teritorijų, t. y. specialios saugomos teritorijos Šanono žemupio, (teritorijos kodas IE0002165) ir specialios saugomos teritorijos Šanono ir Ferguso upių žiočių (teritorijos kodas IE0004077).

14

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad prieš pradinio leidimo išdavimą Teisingumo Teismas 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendime Komisija / Airija (C‑418/04, EU:C:2007:780) nusprendė, kad Buveinių direktyva buvo netinkamai perkelta į Airijos nacionalinės teisės sistemą, nes visų pirma, kaip matyti iš nurodyto sprendimo 230 ir 231 punktų, tinkamas poveikio aplinkai vertinimas pagal šią direktyvą buvo prilygintas vertinimui, reikalaujamam pagal 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985, p. 40).

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pradiniame leidime nebuvo nuorodos nei į Buveinių direktyvą, nei į dvi saugomas teritorijas, kurioms gali daryti poveikį pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas, taip pat nebuvo pateikta visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl numatytų darbų poveikio.

16

2017 m. rugsėjo mėn. šio terminalo statyba vis dar nebuvo pradėta, todėl užsakovas, remdamasis 2000 m. PPĮ 146B straipsniu, pateikė Tarnybai prašymą pratęsti statybos leidimo galiojimo terminą. Jis nurodė, kad darbų pradžios vėlavimą lėmė visų pirma Airijos politikos dėl prieigos prie nacionalinio dujų perdavimo tinklo pokyčiai ir apskritai šios šalies ekonominė padėtis. Tarnybai pateiktas prašymas nebuvo susijęs su reikšmingais planuojamų darbų pakeitimais

17

Jokių darbų nebuvo atlikta iki pradinio leidimo galiojimo pabaigos, t. y. 2018 m. kovo 31 d.

18

2018 m. liepos 13 d. Tarnyba patenkino užsakovo prašymą ir nustatė papildomą penkerių metų terminą terminalo statybos projektui įgyvendinti, t. y. iki 2023 m. kovo 31 d. (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas).

19

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šiuo atveju Tarnyba atliko poveikio aplinkai vertinimą, per kurį nustatė, kad nagrinėjamos statybos projekto pratęsimas neturi reikšmingo poveikio aplinkai.

20

Asociacija Friends of the Irish Environment apskundė pagrindinėje byloje nagrinėjamą leidimą High Court (Aukštasis teismas, Airija).

21

Atsižvelgdamas į tai, kad pagrindinės bylos baigtis priklauso nuo Sąjungos teisės aiškinimo, High Court (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Antrojo prejudicinio klausimo a–d punktuose nurodytos tokios aplinkybės: pradinis leidimas suteiktas pagal nacionalinės teisės aktus, kuriais neteisingai buvo perkelta Buveinių direktyva; šiame leidime nebuvo nurodyta ši direktyva ir nebuvo pateikta visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl numatytų darbų poveikio; minėtas leidimas nustojo galioti pasibaigus terminui, kuris buvo nustatytas šiems darbams atlikti, o jie nebuvo pradėti.

23

Visų pirma iš to matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, jog prieš suteikiant pradinį leidimą pagrindinėje byloje nebuvo atlikta poveikio teritorijai vertinimo, kaip to reikalaujama pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

24

Taigi konstatuotina, kad pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sprendimas, kuriuo pratęsiamas iš pradžių nustatytas suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybos projekto įgyvendinimo terminas, turi būti laikomas pritarimu projektui, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, kai prieš išduodant pradinį leidimą vykdyti projektą nebuvo atlikta poveikio atitinkamai teritorijai vertinimo pagal šią nuostatą, tas leidimas nustojo galioti pasibaigus terminui, nustatytam šiems statybos darbams atlikti, ir tie darbai nebuvo pradėti.

25

Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje numatyta vertinimo procedūra, pagal kurią, atliekant išankstinę kontrolę, siekiama užtikrinti, kad planas ar projektas, tiesiogiai nesusijęs su teritorijos tvarkymu ar jam nebūtinas, bet galintis ją reikšmingai paveikti, būtų patvirtinamas, tik jeigu nepakenks šios teritorijos vientisumui (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 117 punktas ir jame nurodyta teismo jurisprudencija).

26

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tai, kad projektas, kurio poveikio aplinkai vertinimas ginčijamas, yra ne atitinkamose „Natura 2000“ teritorijose, bet, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju, už jų ribų, visiškai nereiškia, kad negali būti taikomi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai. Kaip matyti iš šios nuostatos teksto, joje numatytas aplinkos apsaugos mechanizmas taikomas „[b]et kokiems planams ir projektams, tiesiogiai nesusijusiems arba nebūtiniems teritorij[ai] tvarky[ti], bet galintiems ją reikšmingai paveikti“ (šiuo klausimu žr. 2017 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑142/16, EU:C:2017:301, 29 punktą).

27

Šia nuostata išskiriami du joje numatyti vertinimo procedūros etapai. Pirmajame etape, kuris numatytas minėtos nuostatos pirmame sakinyje, reikalaujama, kad valstybės narės atliktų tinkamą plano ar projekto galimo poveikio saugomai teritorijai vertinimą, jei tikėtina, kad šis planas ar projektas gali reikšmingai tą teritoriją paveikti. Tos pačios nuostatos antrame sakinyje nurodytame antrajame etape, kuris pradedamas pabaigus minėtą tinkamą vertinimą, leidimas tokiam planui ar projektui suteikiamas, tik jeigu jis neigiamai nepaveikia atitinkamos teritorijos vientisumo, su sąlyga, kad laikomasi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 4 dalies nuostatų (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 118 ir 119 punktus).

28

Visų pirma, siekiant įvertinti, ar sprendimas, kuriuo pratęsiamas pradiniame leidime nustatytas terminas suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybai, kuri dar neprasidėjo, yra susijęs su „projektu“, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją būtina atsižvelgti į „projekto“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Be to, kadangi PAV direktyvoje pateikta sąvokos „projektas“ apibrėžtis yra siauresnė, nei įtvirtintoji Buveinių direktyvoje, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jei veikla patenka į PAV direktyvos taikymo sritį, ji juo labiau turi patekti į Buveinių direktyvos taikymo sritį (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Coöperatie Mobilisation for the Environment ir kt., C‑293/17 ir C‑294/17, EU:C:2018:882, 65 punktas ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 123 punktas).

30

Vadinasi, jei veikla laikoma „projektu“, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą, ji gali būti „projektas“, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvą (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 124 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintoje termino „projektas“ apibrėžties pirmoje įtraukoje numatyti statybos darbai ir kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas, o antroje įtraukoje – kitoks įsikišimas į natūralią aplinką ar gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą.

32

Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad terminas „projektas“, visų pirma atsižvelgiant į PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies a punkto pirmos įtraukos formuluotę, apima darbus ar įsikišimą, dėl kurių fiziškai keičiama vietovė (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Nagrinėjamu atveju sprendimas, kuriuo pratęsiamas nustatytas terminas suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybai, kuri dar neprasidėjo, atitinka tokius kriterijus, todėl turi būti laikomas susijusiu su „projektu“, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą.

34

Dėl to toks sprendimas taip pat turi būti laikomas susijusiu su „projektu“, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

35

Vis dėlto, kaip savo išvados 32 punkte pažymėjo generalinė advokatė, jei tam tikra veikla dėl savo reguliarumo, pobūdžio ar vykdymo sąlygų laikytina viena operacija, ji gali būti laikoma vienu ir tuo pačiu projektu, kaip tai suprantama pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, todėl nereikia atlikti naujo vertinimo remiantis šia nuostata (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 14 d. Sprendimo Stadt Papenburg, C‑226/08, EU:C:2010:10, 47 bei 48 punktus ir 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Coöperatie Mobilisation for the Environment ir kt., C‑293/17 ir C‑294/17, EU:C:2018:882, 78 ir 80 punktus).

36

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas susijęs su tuo pačiu projektu, kuriam iš pradžių buvo išduotas leidimas.

37

Vis dėlto negalima daryti išvados, kad vien remiantis šia aplinkybe tokiam leidimui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, netaikoma Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis.

38

Iš tiesų, skirtingai nei bylose, kuriose suformuota šio sprendimo 35 punkte minėta jurisprudencija, tokiu leidimu siekiama ne atnaujinti leidimą tęsti pasikartojančią veiklą, bet leisti įgyvendinti projektą, dėl kurio, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, visų pirma iš Airijos teisinės sistemos aprašymo, buvo išduotas pradinis leidimas, kurio galiojimas pasibaigė net nepradėjus numatytų darbų.

39

Darytina išvada, kad šis leidimas susijęs su „projektu“, kuriam taikomi Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimai, neatsižvelgiant į tai, ar šios nuostatos reikėjo laikytis išduodant pradinį leidimą.

40

Antra, reikia nustatyti, ar toks leidimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra „pritarimas“ šiam projektui, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

41

Tarnyba atmeta tokį vertinimą, remdamasi tuo, kad turi būti tenkinamos dvi sąlygos, t. y. teisės įgyvendinti projektą suteikimas ir ryšys su pačia projekto esme. Nagrinėjamu atveju Tarnyba mano, kad šios dvi sąlygos nėra tenkinamos, nes, kiek tai susiję su pirmąja, suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statyba galėjo būti pradėta iškart po to, kai buvo suteiktas pradinis leidimas, o dėl antrosios sąlygos – byloje nagrinėjamu leidimu tik pratęsiamas projekto statybos laikotarpis, nepakeičiant paties projekto.

42

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad nors Buveinių direktyvoje neapibrėžtos sąlygos, kuriomis valdžios institucijos „pritaria“ konkrečiam projektui, kaip tai suprantama pagal jos 6 straipsnio 3 dalį, vis dėlto PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte vartojama „sutikimo dėl planuojamos veiklos“ sąvoka yra reikšminga siekiant apibrėžti šių terminų reikšmę (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 142 punktas).

43

PAV direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkte „sutikimas dėl planuojamos veiklos“ apibrėžiamas kaip „kompetentingos institucijos sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą“.

44

Priešingai, nei teigia Tarnyba, remdamasi 2004 m. sausio 7 d. Sprendimu Wells (C‑201/02, EU:C:2004:12), iš šio sprendimo nematyti, kad tik sprendimas, kuriuo keičiamas iš pradžių patvirtintas projektas, gali būti „sutikimas dėl planuojamos veiklos“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Iš tiesų iš minėto sprendimo 44–47 punktų matyti, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pradinis leidimas nustojo galioti ir reikėjo naujo leidimo, kad būtų galima tęsti veiklą, nusprendė, jog sprendimas, kuriuo leidžiama tęsti šią veiklą, pakeitė ne tik pradinio leidimo sąlygas, bet ir pačią jo esmę, todėl šis sprendimas laikytinas nauju leidimu.

45

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pradinis leidimas nustojo galioti pasibaigus jame nustatytam dešimties metų terminui, ir jokie darbai negalėjo toliau būti atliekami. Taigi pasibaigus šiam terminui pradinis leidimas nustojo galioti, todėl jis nebuvo pakeistas pagrindinėje byloje nagrinėjamu leidimu, bet pastarasis buvo priimtas vietoje jo.

46

Aplinkybė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas projektas galėjo būti įgyvendintas pagal pradinį leidimą, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

47

Darytina išvada, kad toks leidimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, iš tiesų yra naujas leidimas, kaip jis suprantamas pagal PAV direktyvą, taigi ir „pritarimas“, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

48

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti taip, kad sprendimas, kuriuo pratęsiamas pradinis dešimties metų terminas suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybai įgyvendinti, turi būti laikomas pritarimu projektui, kaip jis suprantamas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, kai pradinis leidimas dėl šio projekto nustojo galioti pasibaigus terminui, nustatytam šiems darbams atlikti, o jie nebuvo pradėti.

49

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis turi būti taikomas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmajame sakinyje numatytas tinkamo poveikio atitinkamai teritorijai vertinimo reikalavimas tokiam leidimui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Visų pirma jis nori sužinoti, ar kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į galimus darbų, kuriems išduotas pradinis leidimas, ir numatomo naudojimo pakeitimus, taip pat į „aplinkos sąlygų“ ir mokslo žinių pokyčius po pradinio leidimo išdavimo. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar kompetentinga institucija turi įvertinti viso projekto poveikį teritorijai.

50

Šiuo klausimu, kaip pažymėta šio sprendimo 27 punkte, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalyje išskiriami du joje numatyti vertinimo procedūros etapai, o šios nuostatos pirmame sakinyje nurodytame pirmajame etape reikalaujama, kad valstybės narės atliktų tinkamą plano ar projekto poveikio saugomai teritorijai vertinimą, jei tikėtina, kad šis planas ar projektas gali reikšmingai paveikti tą teritoriją (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmie Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 119 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Atsižvelgiant visų pirma į atsargumo principą, laikoma, kad toks pavojus yra, kai, vadovaujantis geriausiomis atitinkamos srities mokslo žiniomis, negalima atmesti galimybės, kad planas ar projektas gali pakenkti nagrinėjamos teritorijos apsaugos tikslams. Pavojus turi būti vertinamas atsižvelgiant, be kita ko, į su tokiu planu ar projektu susijusios teritorijos požymius ir specifines aplinkos sąlygas (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmilieu Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 134 punktas).

52

Tinkamas plano ar projekto poveikio vertinimas reiškia, kad prieš jį patvirtinant, atsižvelgiant į geriausias mokslo žinias šioje srityje, turi būti nustatyti visi to plano ar projekto aspektai, atskirai arba kartu su kitais planais ar projektais galintys paveikti šios teritorijos apsaugos tikslus. Kompetentingos nacionalinės institucijos leidžia vykdyti veiklą tik įsitikinusios, kad ji neturės žalingo poveikio šios teritorijos vientisumui. Taip yra tuomet, kai mokslo požiūriu nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nebus tokio poveikio (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie ir Bond Beter Leefmie Vlaanderen, C‑411/17, EU:C:2019:622, 120 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Taigi pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį atliktas vertinimas negali būti laikomas tinkamu, jeigu jame yra spragų ir nepateikiama visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl numatytų darbų poveikio saugomai teritorijai (2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑404/09, EU:C:2011:768, 100 punktas).

54

Svarbu pažymėti, kad taip pat reikia atsižvelgti į vertinimus, kurie galėjo būti atlikti išduodant ankstesnius leidimus, kad būtų išvengta kelių to paties projekto poveikio aplinkai vertinimų pagal visus šios direktyvos reikalavimus (pagal analogiją žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Dimos Kropias Attikis, C‑473/14, EU:C:2015:582, 55 punktą ir 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Inter-Environnement Bruxelles ir kt., C‑567/10, EU:C:2012:159, 42 punktą).

55

Vis dėlto priimant sprendimą pratęsti tokio leidimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, įgyvendinimo terminą, tokie ankstesni vertinimai negali paneigti reikšmingo poveikio saugomai teritorijai rizikos, nebent pateikta visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl numatytų darbų poveikio saugomai teritorijai, ir su sąlyga, kad reikšmingi aplinkos ir mokslo duomenys nepasikeitė, projektas nebuvo iš dalies pakeistas ir nėra kitų planų ar projektų, į kuriuos reiktų atsižvelgti.

56

Taigi kompetentinga institucija turi įvertinti, ar prieš priimant sprendimą dėl tokio leidimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo pratęsiamas suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybos projekto įgyvendinimo terminas, nustatytas pradiniame leidime, turi būti atliekamas tinkamas poveikio aplinkai vertinimas, numatytas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, ir, jei taip, ar vertinimas turi apimti visą projektą, ar jo dalį, visų pirma atsižvelgiant tiek į galimai anksčiau atliktą vertinimą, tiek į reikšmingų aplinkos ir mokslo duomenų pokyčius, taip pat į galimą projekto pakeitimą ar kitų planų ar projektų egzistavimą.

57

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybos projektas turėjo būti vykdomas netoli dviejų saugomų teritorijų ir kad prieš išduodant pradinį leidimą nebuvo atlikta vertinimo, kuriame būtų pateikta visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl numatytų darbų poveikio šioms teritorijoms.

58

Darytina išvada, pirma, kad negalima atmesti galimybės, jog toks projektas gali reikšmingai paveikti minėtas teritorijas, ir, antra, kad, esant tokioms aplinkybėms, kurias turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prieš priimant sprendimą dėl tokio leidimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi būti atliktas tinkamas poveikio aplinkai vertinimas pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį. Iš to taip pat matyti, kad toks vertinimas negali būti paprasčiausias vertinimo, kuris galėjo būti atliktas anksčiau, atnaujinimas; tai turi būti išsamus viso projekto poveikio toms pačioms teritorijoms vertinimas.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad kompetentinga institucija turi įvertinti, ar prieš priimant sprendimą pratęsti iš pradžių nustatytą suskystintų gamtinių dujų pakartotinio dujinimo terminalo statybos projekto, dėl kurio priimtas pradinis leidimas nustojo galioti, įgyvendinimo terminą, turi būti atliekamas tinkamas poveikio aplinkai vertinimas, numatytas Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje, ir, jei taip, ar vertinimas turi apimti visą projektą, ar jo dalį, visų pirma atsižvelgiant tiek į galimai anksčiau atliktą vertinimą, tiek į reikšmingų aplinkos ir mokslinių duomenų pokyčius, taip pat į galimą projekto pakeitimą ar kitų planų ar projektų egzistavimą. Šis poveikio vertinimas turi būti atliekamas, kai, remiantis geriausiomis mokslo žiniomis šioje srityje, negalima atmesti galimybės, kad projektas paveiks atitinkamos teritorijos apsaugos tikslus. Ankstesnis šio projekto vertinimas, atliktas prieš priimant pradinį leidimą, gali paneigti šią riziką tik tuo atveju, jeigu jame pateikta visapusiškų, tikslių ir galutinių duomenų bei išvadų, galinčių išsklaidyti pagrįstas mokslo abejones dėl darbų poveikio, ir su sąlyga, kad reikšmingi aplinkos ir mokslo duomenys nepasikeitė, projektas nebuvo pakeistas ir nėra kitų planų ar projektų.

60

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar atsakymas į 1–3 klausimus priklauso nuo to, ar terminas leidime projektui nustatomas eksploatavimui, ar tik darbų atlikimui, jeigu per tą laikotarpį darbai užbaigiami.

61

Šiuo klausimu pažymėtina, kad šių dviejų tipų leidimų išskyrimas nėra reikšmingas pagrindinėje byloje.

62

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl būtinybės veiksmingai išspręsti ginčą (2020 m. kovo 26 d. Sprendimo Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny, C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), ketvirtąjį klausimą reikia pripažinti nepriimtinu.

63

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip nacionalinio teismo pareiga aiškinti teisės aktus kuo labiau atsižvelgiant į Buveinių direktyvos ir Orhuso konvencijos nuostatas priklauso nuo reikalavimo, kurį bylos šalys aiškiai iškėlė tuose klausimuose, kuriuos prašoma išaiškinti. Konkrečiau kalbant, jeigu nacionalinėje teisėje numatyti du sprendimų priėmimo procesai, iš kurių tik pagal vieną užtikrinama atitiktis Buveinių direktyvai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar nacionalinis teismas nacionalinės teisės aktus privalo aiškinti taip, kad galima taikyti tik šį reikalavimus atitinkantį sprendimų priėmimo procesą, nepaisant to, kad teisme nagrinėjamos bylos šalys aiškiai neprašė, kad būtų pateiktas toks konkretus išaiškinimas.

64

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

65

Vadinasi, nacionalinių teismų pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija ir Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl tų klausimų, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į minėtus klausimus (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Junqueras Vies, C‑502/19, EU:C:2019:1115, 56 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad pateiktame penktajame klausime nepakankamai tiksliai nurodytos Orhuso konvencijos nuostatos, kurias prašoma išaiškinti.

67

Be to, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktų rašytinių pastabų matyti, kad šis klausimas pateiktas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori pabrėžti, kad nacionalinė nuostata, kuria remiantis buvo priimtas pagrindinėje byloje nagrinėjamas leidimas, yra neteisinga, nes yra kita nuostata, t. y. 2000 m. PPĮ 42 straipsnis, kuris, aiškinamas atsižvelgiant į Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį, atitinka Sąjungos teisę. Vis dėlto ieškovė pagrindinėje byloje nesirėmė šia teisės klaida, todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali jos nurodyti savo iniciatyva.

68

Iš to matyti, kad penktasis klausimas iš tikrųjų susijęs su nacionalinio teismo galimybe remtis nacionalinės teisės nuostatos aiškinimu, atitinkančiu Sąjungos teisę, siekiant ex officio nustatyti kitos nacionalinės teisės nuostatos, kuri yra pagrindinėje byloje nagrinėjamo leidimo teisinis pagrindas, prieštaravimą šiai teisei.

69

Vis dėlto, kaip savo išvados 61 ir 68 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, neaišku, kodėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų stengtis nustatyti tinkamą pagrindinėje byloje nagrinėjamo leidimo teisinį pagrindą, jeigu jis bet kuriuo atveju turėjo nustatyti, kad šis leidimas buvo išduotas pažeidžiant Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalį; be to, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Friends of the Irish Environment aiškiai nurodė, kad buvo pažeista Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalis.

70

Svarbu pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar pagal Airijos teisę nacionaliniam teismui bet kuriuo atveju neleidžiama savo iniciatyva pateikti ieškinio pagrindų, kurių nenurodo ieškovas.

71

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas nežino faktinių ir teisinių aplinkybių, kad galėtų tinkamai atsakyti į penktąjį klausimą, todėl jis yra nepriimtinas.

72

Šeštuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar tuo atveju, jei į antrojo klausimo a punktą būtų atsakyta taip, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 3 dalies taikymas tokiam leidimui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, priklauso nuo šios nuostatos nesilaikymo išduodant pradinį leidimą, pagal Sąjungos teisę draudžiama nacionalinės proceso teisės taisyklė, pagal kurią pareiškiant ieškinį dėl tokio leidimo, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ieškovui neleidžiama remtis pradinio leidimo neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu. Be to, jis klausia, ar tokia proceso teisės norma atitinka valstybių narių pareigą užkirsti kelią Sąjungos teisės pažeidimams.

73

Iš atsakymo į pirmąjį ir antrąjį klausimus matyti, kad Buveinių direktyvos laikymasis priimant sprendimą dėl tokio leidimo, koks yra pradinis, neturi reikšmės vertinant, ar toks leidimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra pritarimas dėl projekto, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 6 straipsnio 3 dalį.

74

Iš to matyti, kad nereikia atsakyti į šeštąjį klausimą.

75

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: