–

SC Raiffeisen Bank SA, atstovaujamos advokatų V. Stoica, M.‑B. Popescu ir D. S Bogdan,

–

BRD Groupe Société Générale SA, atstovaujamos teisės patarėjos M. Silişte ir advokatų S. Olaru, M. Ceauşescu ir O. Partenie,

–

KC, atstovaujamo advokato L. B. Luntraru,

–

Rumunijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos C.‑R. Canţăr, E. Gane, A. Wellman ir L. Liţu, vėliau – E. Gane, A. Wellman ir L. Liţu,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir L. Dvořáková,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, T. Paixão, P. Barros da Costa ir C. Farto,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García ir C. Gheorghiu,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 2 straipsnio b punkto, 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat dėl lygiavertiškumo, veiksmingumo ir teisinio saugumo principų išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant, pirma, SC Raiffeisen Bank SA (toliau – Raiffeisen Bank) ir JB bei, antra, BRD Groupe Société Générale SA (toliau – Société Générale) ir KC ginčus dėl paskolų sutartyse numatytų tam tikrų sąlygų nesąžiningumo.

3

Direktyvos 93/13 dešimtoje, dvyliktoje, dvidešimt pirmoje, dvidešimt trečioje ir dvidešimt ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą;

<…>

tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas;

<…>

kadangi valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo [verslininko] su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos, o jeigu vis dėlto tokių sąlygų yra, kad jos vartotojui nebūtų privalomos, o sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų;

<…>

„kadangi asmenys arba organizacijos, pagal valstybės narės teisės aktus laikomos tuo klausimu turinčiomis teisėtą interesą, privalo turėti galimybių pradėti procesinius veiksmus dėl sutarties, kuri sudaryta bendram naudojimui su vartotojais sudaromose sutartyse, sąlygų, ir, visų pirma, dėl nesąžiningų sąlygų, teisme arba administracinėje institucijoje, kuri yra kompetentinga nagrinėti skundus arba inicijuoti atitinkamus procesinius veiksmus; tačiau kadangi ši galimybė nereikalauja bendrųjų sąlygų, įgytų atskiruose ekonominiuose sektoriuose, išankstinio patvirtinimo;

kadangi valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnio b punkte numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

6

Tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.

2.   Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.“

7

Direktyvos 93/13 8 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [griežtesnes] Sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“

8

Šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta:

„Šios nuostatos taikomos visoms po 1994 m. gruodžio 31 d. sudarytoms sutartims.“

9

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2000 m. lapkričio 6 d.Legea Nr. 193/2000 privind clauzele abuzive din contractele încheiate între profesioniști şi consumatori (Įstatymas Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų verslininkų ir vartotojų sudaromose sutartyse; toliau – Įstatymas Nr. 193/2000) 1 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Verslininkams draudžiama numatyti nesąžiningas sąlygas su vartotojais sudaromose sutartyse.“

10

Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vartotojas – tai bet kuris fizinis asmuo arba į asociaciją susijungusių fizinių asmenų grupė, veikiantys pagal sutartį, patenkančią į šio įstatymo taikymo sritį, siekdami tikslų, nesusijusių su jų komercine, pramonine ar gamybine veikla, amatu ar profesija.“

11

Minėto įstatymo 6 straipsnyje nurodyta:

„Į sutartį įtrauktos nesąžiningos sąlygos, kurių nesąžiningumą konstatuoja pats asmuo arba teisiškai įgaliotos institucijos, nesukelia pasekmių vartotojui, o sutartis jo sutikimu toliau galioja tik tuomet, jeigu panaikinus minėtas sąlygas tai dar įmanoma.“

12

To paties įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„1–3 dalių nuostatos nepažeidžia vartotojo, privalančio laikytis standartinės sutarties, kurioje yra nesąžininga sąlyga, teisės ginčyti tos sąlygos galiojimą pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą įstatyme numatytomis sąlygomis.“

13

Įstatymo Nr. 193/2000 14 straipsnyje nurodyta:

„Vartotojai, patyrę žalos dėl sutarties, sudarytos pažeidžiant šio įstatymo nuostatas, turi teisę kreiptis į teismus pagal Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatas.“

14

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos 1864 m. Codul civile (Civilinis kodeksas) 993 straipsnyje numatyta:

„Asmuo, kuris kaip skolininkas per klaidą sumoka skolą, turi teisę reikalauti, kad kreditorius grąžintų nepagrįstai gautas sumas.

Ši teisė išnyksta, kai kreditorius sąžiningai perleidžia savo reikalavimo teisę, tuomet piniginę prievolę įvykdęs asmuo gali kreiptis į tikrąjį skolininką.“

15

Šio kodekso 994 straipsnyje nustatyta:

„Tais atvejais, kai kreditorius buvo nesąžiningas, jis turi grąžinti pagrindinę sumą, taip pat palūkanas ar pasinaudojus ta suma gautą pelną nuo sumokėjimo dienos.“

16

Minėto kodekso 1092 straipsnyje numatyta:

„Bet kuris mokėjimas reiškia skolą; nepagrįstai sumokėta suma turi būti grąžinta.“

17

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos 1958 m. balandžio 10 d.Decretul Nr. 167 privitor la prescripţia extinctivă (Dekretas Nr. 167 dėl naikinamojo senaties termino) 1 straipsnyje nustatyta:

„Teisė į ieškinį, kuriuo reiškiamas turtinio pobūdžio reikalavimas, išnyksta suėjus senaties terminui, jeigu ja nebuvo pasinaudota per įstatyme nustatytą terminą.

Teisės pareikšti ieškinį, susijusį su pagrindine teise, išnykimas reiškia teisės pareikšti ieškinį, susijusį su papildomomis teisėmis, išnykimą.“

18

Šio dekreto 2 straipsnyje numatyta:

„Teisės akto negaliojimu galima remtis bet kuriuo momentu pareiškiant ieškinį arba prieštaravimą.“

19

Šio dekreto 7 straipsnyje numatyta:

„Ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį arba teisės kreiptis dėl priverstinio vykdymo atsiradimo dienos.

Prievolėms, kurios turi būti įvykdytos kreditoriaus prašymu, ir prievolėms, kurių įvykdymo terminas nenustatytas, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisinių santykių atsiradimo dienos.“

20

To paties dekreto 8 straipsnyje nustatyta:

„Ieškinio dėl neteisėtu veiksmu padarytos žalos atlyginimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo žinoti apie žalą ir už ją atsakingą asmenį.

Ankstesnės pastraipos nuostatos taip pat taikomos nepagrįsto praturtėjimo atveju.“

21

2008 m. birželio 26 d. JB sudarė su Raiffeisen Bank sutartį dėl 4168,41 EUR asmeninės paskolos suteikimo 84 mėnesių laikotarpiui, kuris turėjo pasibaigti 2015 m.; tais metais suinteresuotasis asmuo grąžino visą paskolą.

22

Manydamas, kad tam tikros šios sutarties sąlygos buvo nesąžiningos, JB 2016 m. gruodžio mėn. Judecătoria Târgu Mureș (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas, Rumunija) pareiškė ieškinį; juo prašė pripažinti tas sąlygas nesąžiningomis, grąžinti pagal jas sumokėtas sumas ir sumokėti teisės aktuose nustatytas palūkanas.

23

Atsiliepime į ieškinį Raiffeisen Bank nurodė prieštaravimą, susijusį su tuo, kad JB neturi teisės pareikšti ieškinio, nes pagal nacionalinės teisės aktus šio ieškinio pareiškimo dieną suinteresuotasis asmuo nebeturėjo vartotojo statuso, atsižvelgiant į tai, kad tą dieną santykiai tarp nagrinėjamos paskolos sutarties šalių buvo pasibaigę ir kad ši sutartis baigė galioti prieš metus, ją visiškai įvykdžius.

24

Judecătoria Târgu Mureș (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas) patenkino JB ieškinį. Jis konstatavo, kad sudarydamas nagrinėjamą paskolos sutartį JB turėjo vartotojo statusą, ir tai, jog ši sutartis visiškai įvykdyta, netrukdo patikrinti tariamo minėtos sutarties sąlygų nesąžiningumo. Šis teismas nusprendė, kad pagal nacionalinės teisės aktus kylantys reikalavimai yra įvykdyti, t. y. dėl nagrinėjamų sąlygų nebuvo tiesiogiai derėtasi su vartotoju ir dėl jų vartotojo nenaudai ir pažeidžiant sąžiningumo reikalavimus atsirado ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų. Nusprendęs, kad nesąžininga pripažinta sąlyga negalėjo vartotojui sukurti pareigų, minėtas teismas prilygino šį negalėjimą ja remtis absoliučiam negaliojimui ir, remdamasis restitutio in integrum principu, įpareigojo Raiffeisen Bank grąžinti sumas, kurias JB sumokėjo pagal nesąžiningomis pripažintas sąlygas, su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis nuo tos dienos, kurią Raiffeisen Bank gavo šias sumas, iki faktinio jų grąžinimo.

25

Raiffeisen Bank pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pakartodamas argumentą, kad prieš pareikšdamas ieškinį JB prarado vartotojo statusą, kai nustojo galioti nagrinėjama paskolos sutartis, visiškai ją įvykdžius.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Rumunijos teismų suformuotą jurisprudenciją negalėjimas remtis nesąžiningomis sąlygomis prilyginamas absoliutaus negaliojimo taisyklėms. Jis taip pat pažymi, kad iš Įstatymo Nr. 193/2000 12 straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, jog vartotojas, siekiantis remtis sutarties sąlygos nesąžiningumu, turi laikytis bendros negaliojimo pripažinimo tvarkos. Vis dėlto Rumunijos teismai laikosi skirtingų nuomonių dėl to, ar visiškai įvykdytos sutarties atveju asmuo išlaiko vartotojo statusą, taigi ir teisę pareikšti ieškinį dėl sumų, sumokėtų pagal nesąžiningomis pripažintas sąlygas, grąžinimo.

27

Viena vertus, žemesnių instancijų teismų nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pagal Rumunijos teisę ieškiniui dėl absoliutaus negaliojimo pripažinimo netaikoma senatis, vartotojas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 93/13, ir toliau tokiu laikomas net sutartį visiškai įvykdžius, ir bet kuriuo momentu gali remtis absoliučiu nesąžiningų sąlygų negaliojimu, pareikšdamas ieškinį arba prieštaravimą. Šie teismai taip pat mano, kad vartotojas turi teisę pareikšti ieškinį dėl restitucijos per trejų metų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis momento, kaip numatyta bendrosiose teisės normose dėl negaliojimo pripažinimo.

28

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Înalta Curte de Casaţie şi Justiţie (Aukštasis Kasacinis Teisingumo Teismas, Rumunija) laikėsi kitokios pozicijos, t. y. sankcija, taikoma konstatavus sutarties sąlygų nesąžiningumą, yra sui generis, lemianti jų poveikio panaikinimą ateityje, nekvestionuojant jau įvykdytų prievolių.

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad įmanoma rasti aiškinimą, kuris leistų suderinti aukšto vartotojų apsaugos lygio principą ir teisinio saugumo principą. Jo nuomone, nagrinėjamos sutarties galiojimo pabaigos data, kai vartotojui nebelieka pareigų verslininko atžvilgiu ir dėl to jis nebeturi būti laikomas esančiu mažiau palankioje padėtyje nei verslininkas, yra objektyviai nustatyta data, kai vartotojas turi arba turėtų žinoti apie šios sutarties sąlygos ar sąlygų nesąžiningumą ir nuo kurios pradedamas skaičiuoti trejų metų senaties terminas ieškiniui dėl turtinių reikalavimų, įskaitant ieškinį dėl restitucijos, pareikšti.

30

Toks požiūris neleistų, kad trejų metų senaties termino pradžia priklausytų vien nuo vartotojo valios, tačiau nedarytų poveikio jo teisei bet kuriuo momentu prašyti pripažinti, kad su verslininku sudarytos sutarties sąlygos yra nesąžiningos, ir taip būtų atkreipiamas verslininkų dėmesys į tokių sąlygų neteisėtumą.

31

Nagrinėjamu atveju JB pareiškė ieškinį, siekdamas, kad su Raiffeisen Bank sudarytos paskolos sutarties sąlygos būtų pripažintos nesąžiningomis, absoliučiai negaliojančiomis ir būtų grąžintos nepagrįstai sumokėtos sumos, praėjus beveik metams nuo tada, kai nustojo galioti ši sutartis, t. y. nesuėjus trejų metų terminui, skaičiuojamam nuo bendrosiose teisės normose numatytos dienos, ieškiniui dėl turtinių reikalavimų pareikšti.

32

2003 m. gegužės 28 d. KC ir kita šalis, kaip bendraskolė, sudarė sutartį su Société Générale dėl 17000 EUR asmeninės paskolos suteikimo 120 mėnesių laikotarpiui. Ši sutartis nustojo galioti grąžinus paskolą anksčiau laiko.

33

Manydamas, kad, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas šioje srityje, kai kurios šios sutarties sąlygos buvo nesąžiningos, KC 2016 m. liepos mėn. pareiškė Judecătoria Târgu Mureş (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas) ieškinį; juo prašė pripažinti tas sąlygas nesąžiningomis. KC prašė šias sąlygas panaikinti, grąžinti pagal jas sumokėtas sumas ir sumokėti teisės aktuose nustatytas palūkanas nuo dienos, kurią Société Générale gavo šias sumas, iki faktinio jų grąžinimo.

34

Société Générale pateikė prieštaravimą, susijusį su tuo, kad pagal nacionalinės teisės nuostatas dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais KC neturi teisės pareikšti ieškinio. Ji nurodė, kad minėto ieškinio pareiškimo dieną KC nebeturėjo vartotojo statuso, nes tą dieną santykiai tarp šalių jau buvo pasibaigę, o sutarties galiojimas baigėsi prieš vienuolika metų, kai paskola buvo grąžinta anksčiau laiko.

35

Judecătoria Târgu Mureș (Tirgu Murešo pirmosios instancijos teismas) iš dalies patenkino KC ieškinį. Jis konstatavo, kad sudarydamas paskolos sutartį su Société Générale jis turėjo vartotojo statusą ir kad tai, jog ši sutartis visiškai įvykdyta, netrukdo atlikti Direktyvoje 93/13 reikalaujamo patikrinimo, ar minėtos sutarties sąlygos, kaip teigiama, yra nesąžiningos, todėl negalima KC atžvilgiu remtis tuo, kad jis visiškai sutiko su nagrinėjamos paskolos sutarties sąlygomis ir jas įvykdė. Šis teismas nusprendė, kad pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus kylantys reikalavimai yra įvykdyti, t. y. dėl šios sutarties sąlygų nebuvo tiesiogiai su vartotoju derėtasi ir dėl jų vartotojo nenaudai ir pažeidžiant sąžiningumo reikalavimus atsirado ryškus neatitikimas tarp šalių teisių ir pareigų. Jis nusprendė, kad šios sąlygos nesaisto vartotojo ir nesukelia jam pasekmių, o taikytina sankcija yra absoliutus minėtų sąlygų negaliojimas. Atsižvelgdamas į absoliutaus negaliojimo grįžtamąją galią, šis teismas patenkino reikalavimą grąžinti sumas, sumokėtas pagal nesąžiningomis pripažintas sąlygas, kartu su teisės aktuose nustatytomis palūkanomis, apskaičiuotomis nuo ieškinio pareiškimo dienos.

36

Société Générale pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, pakartodama argumentą, kad prieš pareikšdamas ieškinį KC prarado vartotojo statusą po to, kai baigė galioti nagrinėjama paskolos sutartis, t. y. prieš vienuolika metų, grąžinus paskolą anksčiau laiko. Société Générale taip pat remiasi argumentais, susijusiais su nacionalinės teisės aktuose numatytais reikalavimais, taikomais siekiant, kad būtų pripažintas tariamas sutarties sąlygos nesąžiningumas.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑699/18 nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl tų pačių priežasčių, kurios nurodytos byloje C‑698/18.

38

Vis dėlto jis pažymi, kad ieškinį dėl nagrinėjamos paskolos sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis KC pareiškė praėjus vienuolikai metų nuo tada, kai nustojo galioti ši sutartis, taigi pasibaigus nacionalinės teisės aktų leidėjo nustatytam bendram trejų metų senaties terminui, kuris taikomas turtinių teisių įgyvendinimui.

39

Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Specializat Mureş (Murešo apygardos specializuotas teismas, Rumunija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑698/18 ir C‑699/18 suformuluoti identiškai:

40

2018 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑698/18 ir C‑699/18 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

41

Pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, viena vertus, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Sąjungos teisę tik tiek, kiek tai susiję su jos taikymu valstybėje narėje nuo šios įstojimo į Europos Sąjungą dienos (2014 m. liepos 3 d. Nutarties Tudoran, C‑92/14, EU:C:2014:2051, 27 punktas).

42

Kita vertus, kadangi iš Direktyvos 93/13 10 straipsnio 1 dalies antros pastraipos matyti, kad ši direktyva taikoma tik sutartims, sudarytoms po 1994 m. gruodžio 31 d., t. y. dienos, kurią baigėsi jos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, siekiant nustatyti, ar ši direktyva taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamoms sutartims, reikia atsižvelgti į šių sutarčių sudarymo datą, nes laikotarpis, per kurį šios sutartys sukelia pasekmių, neturi reikšmės (2014 m. liepos 3 d. Nutarties Tudoran, C‑92/14, EU:C:2014:2051, 28 punktas).

43

Nagrinėjamu atveju Rumunija įstojo į Sąjungą 2007 m. sausio 1 d., o pagrindinėje byloje C‑698/18 nagrinėjama paskolos sutartis buvo sudaryta 2008 m. birželio 26 d. ir pagrindinėje byloje C‑699/18 nagrinėjama paskolos sutartis – 2003 m. gegužės 28 d.

44

Taigi Direktyva 93/13 yra ratione temporis taikoma pagrindinei bylai C‑698/18. Tačiau ji ratione temporis netaikoma pagrindinei bylai C‑699/18.

45

Antra, kalbant apie bylą C‑698/18, reikia išnagrinėti Rumunijos vyriausybės argumentą, kad atsakymas į antrąjį klausimą priklauso tik nuo nacionalinės teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C‑165/09–C‑167/09, EU:C:2011:348, 47 punktas).

47

Šiuo atveju klausimai byloje C‑698/18 iš esmės susiję su Rumunijos teisės, reglamentuojančios senaties terminus, taikomus ieškiniams dėl nesąžiningų sąlygų su vartotojais sudaromose sutartyse, atitiktimi kelioms Direktyvos 93/13 nuostatoms ir bendriesiems Sąjungos teisės principams, o ne su pagrindinės bylos esme ar nacionalinės teisės nuostatų aiškinimu ir taikymu.

48

Šiomis aplinkybėmis, pirma, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į byloje C‑698/18 pateiktus klausimus ir jie yra priimtini, ir, antra, Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į byloje C‑699/18 pateiktus klausimus.

49

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad ieškiniui, kuriuo prašoma verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažinti negaliojančia, senaties terminas netaikomas, tačiau toks terminas taikomas ieškiniui, kuriuo prašoma patvirtinti dėl šio pripažinimo kylančias pasekmes, susijusias su restitucija.

50

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės turi nustatyti, kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, esančios nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų privalomos vartotojui.

51

Atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama vartotojams pagal Direktyvą 93/13 užtikrinama apsauga, pobūdį ir svarbą, jos 6 straipsnį reikia laikyti lygiaverčiu nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie viešosios tvarkos normų kategorijos (2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo OTP Bank ir OTP Faktoring, C‑51/17, EU:C:2018:750, 89 punktas).

52

Be to, atsižvelgiant į viešojo intereso – vartotojų apsaugos – pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirta konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininko sudaromose su vartotojais (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 78 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 56 punktas).

53

Tam nacionaliniai teismai turi netaikyti nesąžiningų sąlygų, kad jos nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, nebent vartotojas tam prieštarautų (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑419/18 ir C‑483/18, EU:C:2019:930, 47 punktą).

54

Tuo remiantis ir, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, galima konstatuoti, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali turėti poveikio vartotojui. Taigi teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo teisinės ir faktinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą. Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą restitucinį poveikį šių sumų atžvilgiu (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 61 ir 62 punktai).

55

Žinoma, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija apsaugai, kurią Direktyva 93/13 užtikrina vartotojams, prieštarauja nacionalinės teisės aktai, nacionaliniam teismui draudžiantys, kai pasibaigia naikinamasis terminas, konstatuoti verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą (2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Cofidis, C‑473/00, EU:C:2002:705, 38 punktas).

56

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau pripažino, kad vartotojo apsauga nėra absoliuti (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 68 punktas) ir kad teisinio saugumo sumetimais nustatomi protingi naikinamieji terminai ieškiniui pareikšti yra suderinami su Sąjungos teise (2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 41 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 69 punktas).

57

Šiuo klausimu iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, nesant Sąjungos teisės aktų, ieškinių, skirtų iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, pareiškimo procesinės taisyklės turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, su sąlyga, kad šios taisyklės, pirma, nebus mažiau palankios, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir, antra, dėl tų taisyklių naudojimasis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr., be kita ko, 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C‑168/05, EU:C:2006:675, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Taigi į pirmąjį klausimą byloje C‑698/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad ieškiniui, kuriuo prašoma verslininko ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažinti negaliojančia, senaties terminas netaikomas, tačiau toks terminas taikomas ieškiniui, kuriuo prašoma patvirtinti dėl šio pripažinimo kylančias pasekmes, susijusias su restitucija, su sąlyga, kad šis terminas nėra mažiau palankus nei terminas, taikomas panašiems vidaus pobūdžio ieškiniams (lygiavertiškumo principas), ir dėl jo netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga naudotis Sąjungos teisės sistemoje, konkrečiai – Direktyvoje 93/13, suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas).

59

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis bei lygiavertiškumo, veiksmingumo ir teisinio saugumo principai turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja teismo pateikiamas nacionalinės teisės nuostatų išaiškinimas, pagal kurį ieškiniui dėl sumų, nepagrįstai sumokėtų remiantis vartotojo ir verslininko sudarytoje sutartyje esančia nesąžininga sąlyga, grąžinimo taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo visiško šios sutarties įvykdymo dienos, darant prielaidą, kad nuo šios dienos vartotojas turėjo žinoti apie šios sąlygos nesąžiningumą.

60

Pirma, kalbant apie veiksmingumo principą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad klausimas, ar dėl nacionalinės nuostatos netampa neįmanoma arba pernelyg sunku taikyti Sąjungos teisę, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairių nacionalinių institucijų vykdomame procese, jo eigą ir ypatumus. Šiomis aplinkybėmis prireikus reikia atsižvelgti į valstybės teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir tinkamos proceso eigos principus (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Į šiuos aspektus reikia atsižvelgti analizuojant pagrindinėje byloje nagrinėjamo senaties termino ypatybes. Kaip savo išvados 70 punkte pažymėjo generalinis advokatas, ši analizė turi būti susijusi, be kita ko, su šio termino trukme ir jo taikymo tvarka, įskaitant tvarką, pagal kurią pradedamas skaičiuoti minėtas terminas (pagal analogiją taip pat žr. 2015 m. spalio 29 d. Sprendimo BBVA, C‑8/14, EU:C:2015:731, 27 punktą).

62

Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad dėl teisinio saugumo sumetimais nustatytų protingų naikinamųjų ieškinio pareiškimo terminų Sąjungos teisės sistemoje suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, jeigu tokių terminų praktiškai pakanka, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį (2015 m. spalio 29 d. Sprendimo BBVA, C‑8/14, EU:C:2015:731, 28 ir 29 punktai).

63

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kyla klausimas dėl to, ar ieškiniui, kuriuo siekiama, kad būtų patvirtintos dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia kylančios pasekmės, susijusios su restitucija, yra taikomas bendrosiose teisės normose nustatytas trejų metų senaties terminas, kuris, remiantis aiškinimu, kuriam teikia pirmenybę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pradedamas skaičiuoti nuo visiško su verslininku sudarytos sutarties įvykdymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks atskaitos taškas atitinka datą, kai vartotojas sužinojo ar turėjo žinoti, kad viena ar kelios šios sutarties sąlygos yra nesąžiningos.

64

Jeigu trejų metų senaties terminas yra nustatytas ir žinomas iš anksto, toks terminas iš principo atrodo praktiškai pakankamas, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį.

65

Vis dėlto, kadangi pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo siūlomą nacionalinės teisės aiškinimą senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo visiško sutarties įvykdymo dienos, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad vartotojai gali nežinoti apie su verslininku sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumą arba nesuvokti iš Direktyvos 93/13 kylančių savo teisių apimties (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C‑176/17, EU:C:2018:711, 69 punktą) net ir visiško sutarties įvykdymo momentu ar po jo.

66

Be to, reikia priminti, kad Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema grindžiama prielaida, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl derybinės galios, tiek dėl turimos informacijos, taigi vartotojas priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Bondora, C‑453/18 ir C‑494/18, EU:C:2019:1118, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

67

Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir mažiau palankią vartotojo padėtį, reikia konstatuoti, kad trejų metų senaties terminas, pradedamas skaičiuoti nuo visiško sutarties įvykdymo dienos, negali vartotojui užtikrinti veiksmingos apsaugos, nes šis terminas gali pasibaigti dar prieš vartotojui sužinant apie šioje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą. Taigi dėl tokio termino šiam vartotojui pernelyg sudėtinga pasinaudoti teisėmis, suteiktomis pagal Direktyvą 93/13.

68

Kitokios išvados negalima padaryti remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytu motyvu, kad vartotojas praranda šį statusą visiško sutarties įvykdymo momentu.

69

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, šioje direktyvoje numatytos vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms <…> sutartims“, „pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų]“ sudaromoms su „vartotojais“, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose (2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Pouvin ir Dijoux, C‑590/17, EU:C:2019:232, 19 punktas).

70

Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte nurodyta, kad „vartotojas“ – tai bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija (2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Pouvin ir Dijoux, C‑590/17, EU:C:2019:232, 22 punktas).

71

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte pateiktoje sąvokos „vartotojas“ apibrėžtyje nėra nieko, kas leistų nustatyti, kuriuo momentu sutarties šalis nustoja būti vartotojas, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, ir dėl to nebegali remtis apsauga, kurią jam suteikia ši direktyva.

72

Vis dėlto šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į Direktyvoje 93/13 nustatytą apsaugos sistemą ir šio sprendimo 67 punkte primintą prielaidą, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko.

73

Kaip savo išvados 57 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nagrinėjamos sutarties įvykdymas nekeičia atgaline data aplinkybės, kad šios sutarties sudarymo momentu vartotojo padėtis buvo mažiau palanki. Šiomis aplinkybėmis taikyti pagal Direktyvą 93/13 vartotojui suteikiamą apsaugą vien nagrinėjamos sutarties vykdymo laikotarpiu taip, kad visiškai įvykdžius šią sutartį vartotojui nelieka jokios galimybės pasinaudoti šia apsauga, yra nesuderinama su šioje direktyvoje įtvirtinta apsaugos sistema. Toks apribojimas, kaip teigia Lenkijos vyriausybė, būtų ypač neleistinas, kai kalbama apie sutartis, kurios, kaip antai pirkimo-pardavimo sutartis, yra įvykdomos iš karto po jų sudarymo arba sudarymo momentu, nes dėl tokio apribojimo vartotojams nebūtų suteiktas protingas terminas ginčyti nesąžiningas sąlygas, kurių gali būti tokiose sutartyse.

74

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte esanti sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama taip, kad tai, jog sutartis visiškai įvykdyta, nereiškia, kad šios sutarties šalis negali būti laikoma „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

75

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal veiksmingumo principą draudžiama ieškiniui dėl restitucijos taikyti trejų metų senaties terminą, pradedamą skaičiuoti nuo tos dienos, kurią baigia galioti nagrinėjama sutartis, neatsižvelgiant į tai, ar vartotojas tą dieną žinojo arba galėjo pagrįstai žinoti apie šioje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą, kuriuo jis remiasi, grįsdamas savo ieškinį dėl restitucijos, nes dėl tokių senaties taisyklių šiam vartotojui pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Direktyvą 93/13 jam suteiktomis teisėmis.

76

Kiek tai susiję su lygiavertiškumo principu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog tam, kad būtų laikomasi šio principo, reikia, kad nagrinėjama nacionalinė taisyklė būtų vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek vidaus teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Pohotovosť, C‑470/12, EU:C:2014:101, 47 punktas).

77

Tokiu atveju tik nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis taikytinas procesines taisykles, turi patikrinti atitinkamų ieškinių panašumą, atsižvelgdamas į jų dalyką, pagrindą ir pagrindinius elementus (2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Baczó ir Vizsnyiczai, C‑567/13, EU:C:2015:88, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvų matyti, kad pagal Rumunijos teismų suformuotą jurisprudenciją negalėjimas remtis nesąžiningomis sąlygomis prilyginamas absoliutaus negaliojimo taisyklėms. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Rumunijos teisėje absoliutaus negaliojimo poveikis dvišalių sutarčių atveju yra ankstesnės padėties atkūrimas, kai pareiškiamas ieškinys dėl nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo. Pagal Rumunijos teisę tokio ieškinio pareiškimo atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo šių ieškinių pagrindo nustatymo teisme dienos.

79

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad teisinio saugumo sumetimais terminas dėl sumų, sumokėtų pagal su vartotoju sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą, grąžinimo galėtų būti skaičiuojamas nuo visiško šios sutarties įvykdymo dienos, o ne nuo tos dienos, kai teismas konstatuoja, kad nagrinėjama sąlyga yra nesąžininga, taigi negaliojanti.

80

Tuo remiantis darytina išvada, kad su sąlyga, jog nagrinėjami ieškiniai panašūs, o tai gali patikrinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šio teismo siūlomas ir pirmesniame punkte apibendrintas aiškinimas reikštų, kad būtų nustatytos skirtingos procesinės taisyklės, pagal kurias būtų mažiau palankiai vertinami Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema grindžiami ieškiniai. Toks skirtingas požiūris, kaip savo išvados 84 punkte pažymėjo generalinis advokatas, negali būti pateisinamas teisinio saugumo sumetimais.

81

Nors senaties terminais iš tiesų siekiama užtikrinti teisinį saugumą (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Nelson Antunes da Cunha, C‑627/18, EU:C:2020:321, 60 punktą), vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad Rumunijos teisės aktų leidėjas nusprendė, jog pagal teisinio saugumo principą nedraudžiama šio sprendimo 79 punkte nurodytiems ieškiniams taikyti senaties terminą, negalima teigti, kad pagal šį principą draudžiama remiantis lygiavertiškumo principu tokį patį terminą taikyti ieškiniams, grindžiamiems Direktyvoje 93/13 numatyta apsaugos sistema.

82

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins minėtų ieškinių panašumą, lygiavertiškumo principas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės nuostatas aiškinti taip, kad ieškinio dėl remiantis nesąžininga sąlyga nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo visiško sutarties įvykdymo dienos, nors tas pats terminas vidaus teise grindžiamo panašaus ieškinio atveju pradedamas skaičiuoti nuo ieškinio pagrindo konstatavimo teisme dienos.

83

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą byloje C‑698/18 reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktas, 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, taip pat lygiavertiškumo, veiksmingumo ir teisinio saugumo principai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės aktus teisme aiškinti taip, kad ieškiniui dėl sumų, nepagrįstai sumokėtų remiantis vartotojo ir verslininko sudarytoje sutartyje esančia nesąžininga sąlyga, grąžinimo yra taikomas trejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo visiško šios sutarties įvykdymo dienos, jeigu, nereikalaujant patikrinimo, preziumuojama, kad tą dieną vartotojas turėjo žinoti apie nagrinėjamos sąlygos nesąžiningumą, arba jeigu panašių ieškinių, grindžiamų tam tikromis vidaus teisės nuostatomis, atveju tas pats terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo tada, kai teisme konstatuojama tai, kas yra šių ieškinių pagrindas.

84

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: