–

AURES Holdings a.s., atstovaujamos advokát M. Olík,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir O. Serdula,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių J. Möller, R. Kanitz ir T. Henze, vėliau J. Möller ir R. Kanitz,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Jiménez García,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier ir C. Mosser,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman, H. S. Gijzen ir L. Noort,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos C. Meyer-Seitz, A. Falk, H. Shev, J. Lundberg ir H. Eklinder,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos iš pradžių R. Fadoju ir F. Shibli, vėliau – F. Shibli, padedamų baristerių B. McGurk, D. Yates ir L. Ruxandu,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Salyková, N. Gossement, H. Støvlbæk ir L. Malferrari,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 49, 52 ir 54 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant AURES Holdings a.s. ir Odvolací finanční ředitelství (Apeliacinė finansų direkcija, Čekijos Respublika, toliau – Apeliacinė direkcija) ginčą dėl pastarosios atsisakymo leisti šiai bendrovei atskaityti mokesčių nuostolius, patirtus kitoje valstybėje narėje nei Čekijos Respublika.

3

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zákon č. 586/1992 Sb., o daních z příjmů (Įstatymas Nr. 586/1992 dėl pajamų mokesčio; toliau – Pajamų mokesčio įstatymas) 34 straipsnio „Iš mokesčio bazės atskaitytinos sumos“ 1 dalyje numatyta:

„Iš mokesčio bazės galima atskaityti mokesčių nuostolius, susidariusius ir įvertintus per ankstesnį mokestinį laikotarpį, ar jų dalį, daugiausia už penkis mokestinius laikotarpius, einančius po laikotarpio, kai buvo nustatyti mokesčių nuostoliai. <…>“

4

Šio įstatymo 38n straipsnio „Mokesčių nuostoliai“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Jei pagal 23 straipsnį patikslintos išlaidos (sąnaudos) yra didesnės už pagal tą patį straipsnį patikslintas pajamas, nustatytas skirtumas yra mokesčių nuostoliai.

2.   Mokesčių nuostoliai vertinami panašiai kaip ir mokestis. Vis dėlto apmokestinamosios bendrovės, kuri baigia savo veiklą be likvidavimo procedūros, patirti mokesčių nuostoliai neperkeliami jos teisių perėmėjui, išskyrus 23a straipsnio 5 dalies b punkte ir 23c straipsnio 8 dalies b punkte numatytus atvejus. Mokesčių nuostolius nustato mokesčių administratorius. Mokesčių nuostolių sumažinimui mutatis mutandis taikoma ta pati procedūra kaip ir mokesčio padidinimui. Mokesčių nuostolių padidėjimui mutatis mutandis taikoma ta pati procedūra kaip ir mokesčio lengvatos atveju. Mokesčių nuostolių suma apvalinama iki didesnio vieneto.“

5

AURES Holdings, anksčiau AAA Auto International a.s., perėmė AAA Auto Group NV (toliau kartu – Aures), pagal Nyderlandų teisę įsteigtos bendrovės, kurios registruota buveinė ir faktinė administracijos buveinė buvo Nyderlanduose, teises ir taip tapo Nyderlandų rezidente mokesčių tikslais.

6

Per 2007 mokestinius metus Aures Nyderlanduose patyrė 2792187 eurų nuostolių, kuriuos nustatė Nyderlandų mokesčių administratorius pagal šios valstybės narės mokesčių teisės aktus.

7

2008 m. sausio 1 d.Aures Čekijos Respublikoje įsteigė filialą, kuris pagal Čekijos teisę yra šios bendrovės nuolatinė buveinė, neturinti savarankiško juridinio asmens statuso ir kurio veikla apmokestinama šioje valstybėje narėje.

8

2009 m. sausio 1 d.Aures perkėlė savo faktinę administracijos buveinę iš Nyderlandų į Čekijos Respubliką, konkrečiau – šio filialo adresu. Dėl šio perkėlimo tą pačią dieną Aures taip pat perkėlė savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais iš Nyderlandų į Čekijos Respubliką. Nuo tos dienos ji visą savo veiklą vykdo per tą patį filialą.

9

Vis dėlto Aures registruota buveinė ir registracija prekybos registre išliko Amsterdame (Nyderlandai). Taigi, kiek tai susiję su jos vidaus santykiais, jai ir toliau taikoma Nyderlandų teisė.

10

Atsižvelgdama į šį faktinės administracijos buveinės ir kartu rezidavimo vietos mokesčių tikslais perkėlimą Aures Čekijos mokesčių administratoriaus paprašė suteikti galimybę iš pelno mokesčio, kurį ji turėjo sumokėti už 2012 mokestinius metus, bazės atskaityti nuostolius, kuriuos ji patyrė Nyderlanduose 2007 mokestiniais metais.

11

Pasibaigus 2014 m. kovo 19 d. pradėtai aiškinimo ir reguliavimo procedūrai, Čekijos mokesčių administratorius nusprendė, kad šių nuostolių negalima atskaityti iš mokesčio bazės pagal Pajamų mokesčio įstatymo 38n straipsnį. Šio administratoriaus teigimu, Aures, kaip Čekijos rezidentės mokesčių tikslais, visame pasaulyje gautos pajamos apmokestinamos pagal Čekijos mokesčių teisės aktus. Vis dėlto iš mokesčio bazės ji gali atskaityti tik nuostolius, patirtus dėl ekonominės veiklos Čekijos Respublikoje ir apskaičiuotus pagal Pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, nes šiuo įstatymu nereglamentuojamas mokesčių nuostolių atskaitymas rezidavimo vietos mokesčių tikslais pakeitimo atveju ir neleidžiama tokių nuostolių perkelti iš kitos valstybės narės nei Čekijos Respublika.

12

Taigi 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešime apie mokėtiną mokestį Čekijos mokesčių administratorius nustatė pelno mokestį, kurį Aures turėjo sumokėti už 2012 mokestinius metus, iš šio mokesčio bazės neatskaitęs 2007 mokestiniais metais patirtų nuostolių.

13

Dėl šio pranešimo apie mokėtiną mokestį Aures pateikė skundą, šį Apeliacinė direkcija atmetė, o vėliau – skundą Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas, Čekijos Respublika), kuris taip pat buvo atmestas.

14

Čekijos mokesčių administratorius, Apeliacinė direkcija ir Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas), viena vertus, pažymėjo, kad nei Pajamų mokesčio įstatymas, nei 1974 m. lapkričio 22 d. Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sudaryta sutartis, kuria siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo ir užkirsti kelią mokesčių vengimui pajamų ir turto mokesčių srityje, pagal 2013 m. gegužės 31 d. galiojusią redakciją neleidžia perkelti mokesčių nuostolių iš vienos valstybės į kitą dėl bendrovės faktinės administracijos buveinės perkėlimo, nebent konkrečiais atvejais, kurie šioje byloje nereikšmingi. Šio įstatymo 34 ir 38n straipsniuose įtvirtintos bendrosios nuostatos neleidžia atskaityti nuostolių, kurie nebuvo nustatyti pagal Čekijos teisės aktus.

15

Kita vertus, šios institucijos ir šis teismas manė, kad, priešingai, nei teigia Aures, negalėjimas atskaityti nagrinėjamų nuostolių neprieštaravo įsisteigimo laisvei. Jų teigimu, 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Marks & Spencer (C‑446/03, EU:C:2005:763), 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimas National Grid Indus (C‑371/10, EU:C:2011:785) ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimas A (C‑123/11, EU:C:2013:84), kuriais rėmėsi Aures, buvo susiję su objektyviai kitokiomis situacijomis, nei nagrinėjama pagrindinėje byloje. Remdamasi 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimu Lidl Belgium (C‑414/06, EU:C:2008:278) Apeliacinė direkcija nusprendė, kad pagrindinėje byloje egzistavo reali rizika du kartus atsižvelgti į mokesčių nuostolius, patirtus 2007 mokestiniais metais.

16

Aures pateikė kasacinį skundą dėl Městský soud v Praze (Prahos miesto teismas) sprendimo Nejvyšší sprįvní soud (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika).

17

Šiame teisme Aures tvirtino, kad jos faktinės administracijos buveinės perkėlimas iš vienos valstybės į kitą yra susijęs su įsisteigimo laisvės įgyvendinimu, o tai, kad ji negali Čekijos Respublikoje atskaityti 2007 mokestiniais metais patirtų nuostolių, kurių nebegali atskaityti Nyderlanduose, yra nepateisinamas šios laisvės apribojimas.

18

Minėtas teismas pažymi, kad pagal Pajamų mokesčio įstatymą bendrovei, kuri, kaip ir Aures, perkėlė savo faktinę administracijos buveinę iš kitos valstybės narės į Čekijos Respubliką, neleidžiama remtis pastarojoje valstybėje patirtais mokesčių nuostoliais. Perkelti mokesčių nuostolius galima tik vykdant tarptautinius sandorius, konkrečiai numatytus šiame įstatyme, kurie nėra reikšmingi pagrindinėje byloje.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad norint išspręsti ginčą pagrindinėje byloje būtina išnagrinėti argumentus dėl įsisteigimo laisvės.

20

Šiuo klausimu, viena vertus, reikia nustatyti, ar ši laisvė taikytina bendrovės faktinės administracijos buveinės perkėlimo iš vienos valstybės į kitą atveju.

21

Kita vertus, reikia išnagrinėti, ar nacionalinės teisės nuostatos, kurios neleidžia bendrovei priimančiojoje valstybėje narėje remtis prieš perkeliant jos faktinę administracijos buveinę į priimančiąją valstybę narę patirtais nuostoliais, yra suderinamos su šia laisve. Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tiesioginių mokesčių sritis iš esmės nėra suderinta ir kad valstybės narės yra nepriklausomos šioje srityje, jis klausia, ar ta pati laisvė reiškia, kad rezidavimo vietos mokesčių tikslais perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą visada turi būti neutralus mokesčių atžvilgiu.

22

Tokiomis aplinkybėmis Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal valstybės narės teisę įsteigta bendrovė, kuri perkelia savo faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę, šiam perkėlimui nepaveikiant jos, kaip pagal pirmosios valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės, statuso, gali remtis šiuo straipsniu, ginčydama atsisakymą perkelti iki minėto perkėlimo kitoje valstybėje narėje patirtus nuostolius.

24

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal SESV 49 straipsnį, siejamą su SESV 54 straipsniu, įsisteigimo laisve gali naudotis bendrovės, įsteigtos pagal valstybės narės teisės aktus ir Europos Sąjungoje turinčios savo registruotą buveinę, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą.

25

Konkrečiai Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad pagal valstybės narės teisę įsteigta bendrovė, kuri perkelia savo faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę ir kurios, kaip pagal pirmosios valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės, statusui šis buveinės perkėlimas neturi įtakos, gali remtis SESV 49 straipsniu, siekdama ginčyti, be kita ko, šio perkėlimo mokestines pasekmes kilmės valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Grid Indus, C‑371/10, EU:C:2011:785, 33 punktą).

26

Tokiomis aplinkybėmis tokia bendrovė taip pat gali remtis SESV 49 straipsniu, kad užginčytų mokestinį vertinimą, kurį jai taiko valstybė narė, į kurią ji perkėlė savo faktinę administracijos buveinę. Todėl šios buveinės perkėlimas iš vienos valstybės į kitą patenka į šio straipsnio taikymo sritį.

27

Iš tiesų kitoks aiškinimas prieštarautų pačiam Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su įsisteigimo laisve, tekstui, kuriuo visų pirma siekiama užtikrinti nacionalinio vertinimo taikymą priimančioje valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. Sprendimo de Lasteyrie du Saillant, C‑9/02, EU:C:2004:138, 42 punktą ir 2018 m. birželio 12 d. Sprendimo Bevola ir Jens W. Trock, C‑650/16, EU:C:2018:424, 16 punktą).

28

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal vienos valstybės narės teisę įsteigta bendrovė, kuri perkelia savo faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę, ir šis perkėlimas neturi įtakos jos, kaip pagal pirmosios valstybės narės teisę įsteigtos bendrovės, statusui, gali remtis šiuo straipsniu, ginčydama atsisakymą kitoje valstybėje narėje perkelti nuostolius, atsiradusius prieš šį perkėlimą.

29

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias bendrovei, kuri perkėlė savo faktinę administracijos buveinę ir kartu rezidavimo vietą mokesčių tikslais į šią valstybę narę, nenumatyta galimybė remtis iki šio perkėlimo kitoje valstybėje narėje, kurioje ji išlaiko savo registruotą buveinę, patirtais mokesčių nuostoliais.

30

Įsisteigimo laisvė, SESV 49 straipsnyje pripažįstama Europos Sąjungos piliečiams, pagal SESV 54 straipsnį apima pagal valstybės narės teisę įkurtų ir Sąjungoje savo registruotas buveines, centrinę administraciją ar pagrindinę verslo vietą turinčių bendrovių teisę vykdyti veiklą kitose valstybėse narėse per patronuojamąsias bendroves, filialus ir atstovybes.

31

Kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, Sąjungos teisės nuostatomis, susijusiomis su įsisteigimo laisve, be kita ko, siekiama užtikrinti nacionalinio vertinimo taikymą priimančioje valstybėje narėje.

32

Vis dėlto Sutartis nesuteikia bendrovei, kaip ji suprantama pagal SESV 54 straipsnį, garantijos, kad jos faktinės administracijos buveinės perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą bus neutralus apmokestinimo atžvilgiu. Atsižvelgiant į valstybių narių mokesčių teisės aktų skirtumus šioje srityje, toks perkėlimas konkrečiu atveju bendrovei gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus apmokestinimo atžvilgiu. Įsisteigimo laisvė neturėtų būti suprantama taip, jog valstybė narė savo mokesčių teisės nuostatas privalo sieti su kitos valstybės nuostatomis, kad visais atvejais būtų užtikrintas apmokestinimas, naikinantis skirtumus, kylančius iš nacionalinių mokesčių teisės aktų (žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Grid Indus, C‑371/10, EU:C:2011:785, 62 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

33

Šiuo atveju reikia pažymėti, kad valstybės narės teisėje bendrovei rezidentei suteikta galimybė remtis šioje valstybėje narėje atitinkamu mokestiniu laikotarpiu patirtais nuostoliais tam, kad šie nuostoliai būtų atskaityti iš tokios bendrovės apmokestinamojo pelno, gauto vėlesniais mokestiniais laikotarpiais, yra mokesčio lengvata.

34

Tai, kad ši lengvata netaikoma nuostoliams, kuriuos vienos valstybės narės rezidentė bendrovė, įsteigta pagal kitos valstybės narės teisę, patyrė šioje kitoje valstybėje narėje mokestiniu laikotarpiu, kai ji buvo jos rezidentė, nors ši lengvata suteikiama pirmosios valstybės narės rezidentei bendrovei, kuri joje patyrė nuostolių per tą patį laikotarpį, yra skirtingas mokestinis vertinimas.

35

Dėl šio skirtingo vertinimo pagal valstybės narės teisę įsteigta bendrovė gali būti atgrasyta perkelti savo faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę, kad galėtų joje vykdyti savo ekonominę veiklą.

36

Iš valstybės narės mokesčių teisės aktų kylantis skirtingas bendrovių, kurios naudojasi įsisteigimo laisve, vertinimas leistinas tik jeigu jis susijęs su objektyviai nepanašiomis situacijomis arba jis pateisinamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Nordea Bank Danmark, C‑48/13, EU:C:2014:2087, 23 punktas ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Timac Agro Deutschland, C‑388/14, EU:C:2015:829, 26 punktas).

37

Kalbant apie šio sprendimo ankstesniame punkte nurodytą pirmąjį atvejį, primintina, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tarptautinės ir vidaus situacijų panašumas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis siekiamą tikslą (2018 m. birželio 12 d. Sprendimo Bevola ir Jens W. Trock, C‑650/16, EU:C:2018:424, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad numačius, jog bendrovė negali valstybėje narėje, kurios rezidentė ji dabar yra, remtis nuostoliais, patirtais per mokestinį laikotarpį, kai ji buvo kitos valstybės narės rezidentė mokesčių tikslais, Čekijos teisės nuostatomis iš esmės siekiama išsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių ir išvengti dvigubo nuostolių atskaitymo rizikos.

39

Atsižvelgiant į priemonę, kuria siekiama tokių tikslų, reikia manyti, kad bendrovės, valstybės narės rezidentės, patyrusios nuostolių šioje valstybėje narėje, ir bendrovės, kuri perkėlė savo faktinę administracijos buveinę, taigi ir savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais, į šią valstybę narę po to, kai mokestiniu laikotarpiu, kuriuo ji buvo kitos valstybės narės rezidentė mokesčių tikslais, patyrė nuostolių, padėtis iš esmės nėra panaši.

40

Iš tiesų tokį perkėlimą vykdančios bendrovės situacija paeiliui priklauso dviejų valstybių narių apmokestinimo kompetencijai, t. y. pirma, kilmės valstybės narės dėl mokestinio laikotarpio, per kurį atsirado nuostolių, ir, antra, priimančiosios valstybės narės dėl mokestinio laikotarpio, per kurį ši bendrovė prašo atskaityti šiuos nuostolius.

41

Iš to matyti, kad, nesant priimančios valstybės apmokestinimo kompetencijos už mokestinį laikotarpį, per kurį susidarė aptariami nuostoliai, bendrovės, kuri perkėlė savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais į šią valstybę narę ir vėliau norėjo pasinaudoti anksčiau kitoje valstybėje narėje patirtais nuostoliais, situacija nepanaši į bendrovės, kurios rezultatai priklausė pirmosios valstybės narės apmokestinimo kompetencijai už laikotarpį, per kurį pastaroji bendrovė patyrė nuostolių, situaciją (pagal analogiją žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Timac Agro Deutschland, C‑388/14, EU:C:2015:829, 65 punktas).

42

Be to, aplinkybė, kad bendrovė, perkėlusi savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais iš vienos valstybės narės į kitą, paeiliui priklauso dviejų valstybių narių apmokestinimo kompetencijai, gali sukelti didesnę riziką, kad į nuostolius bus atsižvelgta du kartus, nes tokiai bendrovei gali tekti remtis tais pačiais nuostoliais šių dviejų valstybių narių valdžios institucijose.

43

Vis dėlto Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Europos Komisija iš esmės pažymėjo, kad pagal 2018 m. birželio 12 d. Sprendime Bevola ir Jens W. Trock (C‑650/16, EU:C:2018:424, 38 punktas) suformuotą jurisprudenciją situacijų panašumas priklauso nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostolių galutinio pobūdžio.

44

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas dėl nuostolių, priskirtinų nuolatinei buveinei nerezidentei, kuri nutraukė savo veiklą ir kurios nuostoliai negalėjo ir nebegalės būti atskaityti iš jos apmokestinamojo pelno valstybėje narėje, kur ji vykdė veiklą, nusprendė, kad bendrovės rezidentės, turinčios tokią nuolatinę buveinę, situacija nesiskiria nuo bendrovės rezidentės, turinčios nuolatinę buveinę rezidentę, situaciją, atsižvelgiant į tikslą užkirsti kelią dvigubam nuostolių atskaitymui, net jei šių dviejų bendrovių situacijos iš principo nepanašios (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 12 d. Sprendimo Bevola ir Jens W. Trock, C‑650/16, EU:C:2018:424, 37 ir 38 punktus).

45

Vis dėlto tokiam požiūriui negalima pritarti tokiu atveju, kai bendrovė, perkėlusi savo faktinę administracijos buveinę ir kartu savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais iš savo registruotos buveinės valstybės narės į kitą valstybę narę, siekia šioje valstybėje atskaityti nuostolius, patirtus pirmojoje valstybėje narėje mokestiniu laikotarpiu, per kurį ši valstybė narė išimtinai naudojosi savo apmokestinimo kompetencija šios bendrovės atžvilgiu.

46

Iš tiesų, pirma, kaip savo išvados 56 ir 57 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, šio sprendimo 44 punkte nurodyta jurisprudencija buvo suformuota kitokiomis aplinkybėmis, nei nagrinėjamos pagrindinėje byloje.

47

Taigi ši jurisprudencija susijusi su bendrovės rezidentės galimu atsižvelgimu į savo nuolatinės buveinės nerezidentės patirtus nuostolius.

48

Vadinasi, minėta jurisprudencija susijusi su situacija, kuriai būdinga tai, kad tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu ir bendrovė, kuri siekia iš savo mokesčio bazės atskaityti savo nuolatinės buveinės nerezidentės nuostolius, ir pati nuolatinė buveinė yra dviejose skirtingose valstybėse narėse.

49

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytų reikšmingų pagrindinės bylos faktinių aplinkybių chronologijos matyti, kad Aures patyrė nuostolių 2007 m. Nyderlanduose, t. y. mokestiniu laikotarpiu, kai ir jos registruota buveinė, ir faktinė administracijos buveinė buvo šioje valstybėje narėje, o Čekijos Respublikoje ji dar nebuvo įsteigusi nuolatinės buveinės.

50

Antra, kaip savo išvados 72 ir 73 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, 2018 m. birželio 12 d. Sprendime Bevola ir Jens W. Trock (C‑650/16, EU:C:2018:424, 38 punktas) padarytos išvados perkėlimas šio sprendimo 45 punkte nurodytai prielaidai taip pat būtų nesuderinamas su Teisingumo Teismo jurisprudencija apmokestinimo persikėlimo atveju srityje.

51

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas iš tiesų iš esmės nusprendė, kad SESV 49 straipsnis nedraudžia bendrovės, įsteigtos pagal vienos valstybės narės teisę ir perkėlusios savo faktinę administracijos buveinę į kitą valstybę narę, kilmės valstybei narei apmokestinti negautą pelną, susijusį su šios bendrovės turtu (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 29 d. Sprendimo National Grid Indus, C‑371/10, EU:C:2011:785, 59 ir 64 punktus).

52

Be to, valstybė narė, į kurią bendrovė perkelia savo faktinę administracijos buveinę, negali būti įpareigota atsižvelgti į iki šio perkėlimo patirtus nuostolius, susijusius su mokestiniais laikotarpiais, dėl kurių ši valstybė narė neturėjo apmokestinimo kompetencijos šios bendrovės atžvilgiu.

53

Taigi, viena vertus, bendrovės rezidentės, patyrusios nuostolių šioje valstybėje narėje, ir, kita vertus, bendrovės, kuri perkėlė savo rezidavimo vietą mokesčių tikslais į tą pačią valstybę narę ir patyrė nuostolių kitoje valstybėje narėje mokestiniu laikotarpiu, kai jų rezidavimo vieta mokesčių tikslais buvo pastarojoje valstybėje narėje, situacija nėra panaši, atsižvelgiant į tikslus išsaugoti apmokestinimo kompetencijos pasidalijimą tarp valstybių narių ir išvengti dvigubo nuostolių atskaitymo.

54

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti t: SESV 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias bendrovei, perkėlusiai savo faktinę administracijos buveinę ir kartu rezidavimo vietą mokesčių tikslais į šią valstybę narę, nenumatyta galimybė remtis iki šio perkėlimo kitoje valstybėje narėje, kur ji išlaiko savo registruotą buveinę, patirtais mokesčių nuostoliais.

55

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: