–

Prato Nevoso Termo Energy Srl, atstovaujamos avvocati A. Blasi ir F. Munari,

–

Provincia di Cuneo, atstovaujamos avvocati A. Sciolla ir A. Gammaidoni,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Palatiello,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir M. A. M. de Ree,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Gattinara, F. Thiran ir K. Talabér-Ritz,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) 6 straipsnio, 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL L 140, 2009, p. 16), iš dalies pakeistos 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1513 (OL L 239, 2015, p. 1) (toliau – Direktyva 2009/28), 13 straipsnio ir proporcingumo, skaidrumo bei supaprastinimo principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Prato Nevoso Termo Energy Srl (toliau – Prato Nevoso) ginčą su Provincia di Cuneo (Kuneo provincija, Italija) ir ARPA Piemonte dėl šios bendrovės pateikto prašymo metaną, naudojamą kaip jos šiluminės ir elektros energijos jėgainės kurą, pakeisti skystuoju bioproduktu, gautu chemiškai apdorojus augalinio aliejaus atliekas.

3

Direktyvos 2008/98 8 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Minėtos direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta, kad šia direktyva siekiama apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią atliekų susidarymo ir tvarkymo žalingam poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą.

5

Direktyvos 2008/98 3 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>“

6

Šios direktyvos 4 straipsnio „Atliekų hierarchija“ 1 dalyje nustatyta:

„Atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų hierarchija:

7

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje „Atliekų statuso pabaiga“ nustatyta:

„1.   Tam tikros konkrečios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip apibrėžta 3 straipsnio 1 punkte, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti parengti laikantis šių sąlygų:

Prireikus į kriterijus įtraukiamos teršalų ribinės vertės ir juose atsižvelgiama į bet kokį galimą medžiagos ar objekto neigiamą poveikį aplinkai.

2.   Priemonės, skirtos iš dalies pakeisti neesmines šios direktyvos nuostatas ją papildant, susijusios su 1 dalyje nurodytų kriterijų priėmimu ir nurodančios atliekų rūšis, kurioms taikomi tokie kriterijai, patvirtinamos pagal 39 straipsnio 2 dalyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu. Be kita ko, turėtų būti apsvarstyta galimybė nustatyti specialius nebelaikymo atliekomis kriterijus, bent jau užpildams, popieriui, stiklui, metalui, padangoms ir audiniams.

<…>

4.   Kai Bendrijos lygiu kriterijai dar nėra nustatyti pagal 1 ir 2 dalyse nurodytą procedūrą, valstybės narės gali konkrečiais atvejais nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis atsižvelgiant į taikytiną teisminę praktiką. <…>“

8

Direktyvos 2009/28 2 straipsnis „Sąvokų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„<…>

<…> taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

9

Direktyvos 2009/28 13 straipsnyje „Administracinės procedūros, reglamentai ir kodeksai“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad visos leidimų, sertifikavimo ir licencijavimo procedūras reglamentuojančios nacionalinės taisyklės, taikomos elektros energijos, šildymo ir aušinimo gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių jėgainėms bei susijusioms perdavimo ir paskirstymo tinklų infrastruktūroms ir biomasės pavertimo biodegalais ar kitais energijos produktais procesams, būtų proporcingos ir būtinos.

Valstybės narės visų pirma imasi reikiamų veiksmų užtikrindamos, kad:

<…>

<…>“

10

2006 m. balandžio 3 d.decreto legislativo n. 152 – Norme in materia ambientale (Įstatyminis dekretas Nr. 152, nustatantis taisykles aplinkos apsaugos srityje; GURI, Nr. 88, paprastasis priedas, 2006 m. balandžio 14 d.; klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytina redakcija; toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 152/2006) 184ter straipsnyje „Atliekų statuso pabaiga“ nustatyta:

„1.   Atliekos nustoja būti atliekomis, kai su jomis atliekama naudojimo operacija, įskaitant perdirbimą ir parengimą jas panaudoti pakartotinai, ir jos atitinka konkrečius kriterijus, kurie turi būti parengti laikantis šių sąlygų:

11

Šio dekreto 268 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„Šioje antraštinėje dalyje:

<…>

eee-bis) „kuras“ – bet kokia kietoji, skystoji arba dujinė medžiaga, kuri pagal V dalies X priedą gali būti naudojama energijos gamybai deginant, išskyrus atliekas;

<…>“

12

Minėto dekreto 293 straipsnio „Leidžiamas kuras“ 1 dalyje nustatyta:

„Įrenginiuose, kuriuos reglamentuoja V dalies I ir II antraštinių dalių nuostatos, įskaitant privačių subjektų šiluminius įrenginius, kurių galia yra mažesnė nei numatytoji minimali riba, gali būti naudojamas tik kuras, kurį tų kategorijų įrenginiams numatyta naudoti pagal V dalies X priedą ir ten nustatytomis sąlygomis. Šio dekreto V dalies X priede išvardytos medžiagos negali būti naudojamos kaip kuras, kaip tai suprantama pagal šią antraštinę dalį, jeigu jos laikomos atliekomis, kaip tai suprantama pagal šio dekreto IV dalį. Deginant medžiagas, kurios neatitinka šio dekreto V dalies X priedo nuostatų arba kurios bet kuriuo atveju laikomos atliekomis, kaip tai suprantama pagal šio dekreto IV dalį, turi būti laikomasi galiojančių teisės aktų dėl atliekų naudojimo. <…>“

13

Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 V dalies X priedą „Kuro reglamentavimas“ sudaro dvi dalys. II dalis „Kuro komercinės savybės ir matavimo metodai“ yra padalytas į keturis skyrius, iš kurių ketvirtajame, susijusiame su biomasės kuro savybėmis ir jų naudojimo sąlygomis, nustatyta:

„1. Rūšis ir kilmė:

<…>

<…>“

14

Šio dekreto 281 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad minėto dekreto V dalies priedai iš dalies keičiami ir atnaujinami „aplinkos ir teritorijos bei jūrų apsaugos ministro dekretu, suderintu su sveikatos apsaugos ministru, ekonominės plėtros ministru ir infrastruktūros ir transporto ministru, jo kompetencijos srityje, pasikonsultavus su <…> jungtine konferencija“.

15

2011 m. kovo 3 d.decreto legislativo n. 28 – Attuazione della direttiva 2009/28/CE sulla promozione dell’uso dell’energia da fonti rinnovabili, recante modifica e successiva abrogazione delle direttive 2001/77/CE e 2003/30/CE (Įstatyminis dekretas Nr. 28 dėl Direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, perkėlimo) (GURI, Nr. 71, paprastasis priedas, 2011 m. kovo 28 d.; toliau – Dekretas Nr. 28/2011) 2 straipsnio 1 dalies h punkte „skystieji bioproduktai“ apibrėžti kaip „energijos tikslais, išskyrus transportui, bet įskaitant elektros energijai, šildymui ir aušinimui, iš biomasės pagamintas skystasis kuras“.

16

Dekreto Nr. 28/2011 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant 6 ir 7 straipsnio nuostatų, elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių įrenginių statyba ir eksploatavimas, susiję darbai ir įrenginiams statyti ir eksploatuoti būtina infrastruktūra, taip pat esminiai pačių įrenginių pakeitimai atliekami gavus bendrąjį leidimą, numatytą 2003 m. gruodžio 29 d. Įstatyminio dekreto Nr. 387 12 straipsnyje, iš dalies pakeistame šiuo straipsniu, laikantis Įstatyminiame dekrete Nr. 387 nustatytos procedūros ir sąlygų, gairių, priimtų remiantis to paties 12 straipsnio 10 pastraipa, ir regionų bei autonominių provincijų taikytinų nuostatų. <…>“

17

2016 m. spalio 13 d.decreto n. 264 – Regolamento recante criteri indicativi per agevolare la dimostrazione della sussistenza dei requisiti per la qualifica dei residui di produzione come sottoprodotti e non come rifiuti (Dekretas Nr. 264 dėl rekomendacinio pobūdžio kriterijų siekiant palengvinti sąlygų dėl gamybos liekanų kvalifikavimo kaip šalutinių produktų, o ne atliekų, įrodinėjimą (GURI, Nr. 38, 2017 m. vasario 15 d.) I priedo 1 straipsnio 2 skirsnio A dalies 2 punkte nustatyta:

„Remiantis šio dekreto įsigaliojimo dieną galiojusiomis teisės nuostatomis, energijai gaminti deginant gali būti naudojami tik biomasės likučiai, nurodyti [Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006] V dalies X priede ir 2008 m. lapkričio 3 d. Įstatyminio dekreto Nr. 171 2bis straipsnyje, nepažeidžiant būsimų nuostatų, kuriomis aiškiai reglamentuojamas biomasės likučių panaudojimas kurui. [Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006] 185 straipsnyje nurodytoms medžiagoms, skirtoms energijai gaminti deginant, bet kuriuo atveju taikomas atliekų režimas, jeigu jos nėra nurodytos šios dalies nuostatose.“

18

Prato Nevoso valdo šiluminės ir elektros energijos gamybos jėgainę.

19

2016 m. lapkričio 8 d.Prato Nevoso, remdamasi Dekreto Nr. 28/2011 5 straipsnio 1 dalimi, paprašė Kuneo provincijos išduoti leidimą metaną, naudojamą kaip jos jėgainės kurą, pakeisti skystuoju bioproduktu, šiuo atveju – ALSO Srl gaminamu augaliniu aliejumi iš surinkto ir chemiškai apdoroto panaudoto kepamojo aliejaus, augalinio aliejaus rafinavimo atliekų ir atliekų, likusių išplovus aliejaus talpyklas.

20

ALSO turi leidimą prekiauti šiuo aliejumi, kuris dėl „atliekų statuso pabaigos“, kaip tai suprantama pagal Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 184ter straipsnį, skirtas panaudoti biodyzelino gamybai, su sąlyga, kad jis turi tam tikrų šiame leidime nurodytų fizinių ir cheminių savybių ir prekybos dokumentuose yra nuoroda „produktas, gautas panaudojus biodyzelino gamybai skirtas atliekas“.

21

2017 m. gegužės 25 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti Prato Nevoso prašomą leidimą, motyvuojant tuo, kad minėtas augalinis aliejus nebuvo nurodytas Įstatyminio dekreto Nr. 152/2006 V dalies X priedo II dalies 4 skirsnyje pateiktame sąraše, kuriame nustatytos iš biomasės pagaminto kuro kategorijos, leidžiamos naudoti įrenginiuose, kuriuose susidaro į atmosferą išmetami teršalai, nesant būtinybės laikytis taisyklių, reglamentuojančių energiją iš atliekų (toliau – leidžiamo kuro sąrašas). Prie šių kategorijų priskiriamas tik augalinis aliejus, kuris yra gautas iš specialiai tam skirtų kultūrų arba pagamintas naudojant tik mechaninio apdorojimo būdus. Kuneo provincija iš to padarė išvadą, kad remiantis šio įstatyminio dekreto 293 straipsnio 1 dalimi aptariamas augalinis aliejus turėjo būti laikomas atliekomis.

22

Prato Nevoso pateikė skundą dėl šio sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir tvirtina, be kita ko, kad minėtos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Direktyvos 2008/98 6 straipsniui ir Direktyvos 2009/28 13 straipsniui.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad leidžiamo kuro sąrašas gali būti iš dalies pakeistas tik ministro dekretu, kurio priėmimo procedūra nederinama su administracine leidimo naudoti iš biomasės gautą medžiagą kaip kurą procedūra, todėl negali būti skundžiamas taikant pastarąją procedūrą.

24

Tas teismas priduria, kad Prato Nevoso pateiktas prašymas buvo atmestas, nepaisant to, kad pagrindinėje byloje aptariamas augalinis aliejus atitinka UNI techninį standartą, taikomą skystajam biokurui, kad jis, kaip kuras, turi savo rinką ir kad per leidimo procedūrą Prato Nevoso pateikė techninę ataskaitą, iš kurios matyti, kad bendras metano pakeitimo pagrindinėje byloje aptariamu augaliniu aliejumi poveikis aplinkai bus teigiamas.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Piemonte (Pjemonto regiono administracinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Visų pirma reikia pažymėti, kad iš prejudicinių klausimų formuluotės matyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2008/98 6 straipsnį, Direktyvos 2009/28 13 straipsnį ir „bet kuriuo atveju“ proporcingumo, skaidrumo ir supaprastinimo principus.

27

Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo motyvų matyti, kad iš tikrųjų jis Teisingumo Teismo klausia dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su, pirma, Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis bei, antra, su Direktyvos 2009/28 13 straipsnio 1 dalimi.

28

Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą neišplaukia jokia aplinkybė, leidžianti šį klausimą nagrinėti nepriklausomai nuo šių nuostatų, vien atsižvelgiant į šio sprendimo 26 punkte minėtus principus.

29

Taigi, klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti ar kartu taikomas Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 ir 4 dalis bei Direktyvos 2009/28 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias prašymas leisti metaną, naudojamą kaip elektros energijos gamybos įrenginio, kuriame susidaro į atmosferą išmetami teršalai, kuras, pakeisti medžiaga, gauta chemiškai apdorojus kepamojo aliejaus atliekas, kaip antai aptariama pagrindinėje byloje, turi būti atmestas motyvuojant tuo, kad pastarasis nėra įtrauktas į šiuo tikslu leidžiamo kuro, gauto iš biomasės, kategorijų sąrašą ir kad šis sąrašas gali būti iš dalies keičiamas tik bendrojo pobūdžio vidaus aktu, kurio priėmimo procedūra nėra derinama su administracine leidimo iš biomasės gautą medžiagą naudoti kaip kurą procedūra.

30

Primintina, kad Direktyvos 2008/98 3 straipsnio 1 punkte sąvoka „atliekos“ apibrėžta kaip medžiaga ar objektas, kurio turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti.

31

Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytos sąlygos, kurias turi atitikti konkretūs kriterijai, padedantys nustatyti, kurios atliekos nustoja būti atliekomis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą, kai atliekama jų naudojimo arba perdirbimo operacija (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 19 punktas).

32

Pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 2 dalį Komisijai pavedama parengti šio straipsnio 1 dalies taikymo taisykles, siekiant patvirtinti specialius atliekų statuso pabaigos kriterijus (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 20 punktas). Sutariama, kad dėl pagrindinėje byloje aptariamų augalinio aliejaus atliekų tokių taisyklių Europos Sąjungos lygmeniu priimta nebuvo.

33

Tokiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalies formuluotės, valstybės narės konkrečiais atvejais gali nuspręsti, ar tam tikros atliekos nustojo būti atliekomis, bet privalo apie toje srityje priimtus techninius reglamentus ir standartus pranešti Komisijai, kai to reikalaujama pagal 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/34/EB, nustatančią informacijos apie techninius standartus ir reglamentus teikimo tvarką (OL L 204, 1998, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 20 t., p. 337), iš dalies pakeistą 1998 m. liepos 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/48/EB (OL L 217, 1998, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 21 t., p. 8) (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 21 punktas).

34

Reikia patikslinti: kadangi priemonės, priimtos pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį, kaip ir pagal šio straipsnio 2 dalį priimtos Sąjungos nuostatos, lemia atliekų statuso pabaigą, taigi ir apsaugos, kurią atliekas reglamentuojanti teisė garantuoja aplinkos ir žmonių sveikatos požiūriu, pabaigą, jos turi užtikrinti, kad bus paisoma minėto straipsnio 1 dalies a–d punktuose nustatytų sąlygų, ypač jomis turi būti atsižvelgta į bet kokį galimą žalingą atitinkamos medžiagos arba objekto poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 23 punktas).

35

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi (C‑60/18, EU:C:2019:264) 24–27 punktuose, jei Sąjungos lygmeniu nėra nustatytų jokių tam tikros rūšies atliekų statuso pabaigos kriterijų, valstybė narė gali manyti, kad, nors iš anksto negalima atmesti numatytų atliekų statuso pabaigos sąlygų įvykdymo, jų laikymasis gali būti užtikrintas tik taikant bendrojo pobūdžio vidaus akte apibrėžtus kriterijus. Be to, valstybė narė, atsižvelgusi į visus reikšmingus aspektus ir naujausias mokslo ir technikos žinias, gali nuspręsti tam tikrų rūšių atliekoms nenustatyti nei kriterijų, nei galimybės priimti individualų sprendimą, konstatuojantį atliekų statuso pabaigą.

36

Iš tiesų, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 46–55 punktuose, valstybės narės turi diskreciją, pirma, nustatyti adekvačias procedūros taisykles ir, antra, iš esmės nagrinėti, ar laikomasi atliekų statuso pabaigos sąlygų; tam reikia, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos atliktų sudėtingus techninius ir mokslo vertinimus.

37

Be to, primintina, kad Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti konkretūs kriterijai, padedantys nustatyti, kurios atliekos nustoja būti atliekos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 punktą, kai atliekama jų naudojimo arba perdirbimo operacija, pačios savaime neleidžia tiesiogiai nustatyti, kad tam tikros atliekos arba tam tikrų kategorijų atliekos tokiomis nebelaikytinos (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Taigi laikytina, kad pagal Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalį iš principo neleidžiama atliekų turėtojui reikalauti, kad valstybės narės kompetentinga institucija arba teismas konstatuotų atliekų statuso pabaigą (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 30 punktą).

39

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pagal Sąjungos teisę iš principo nedraudžiama nacionalinės teisės nuostatų energijos iš atliekų srityje taikyti iš atliekų gautoms medžiagoms, naudojamoms kaip kuras įrenginiuose, kuriuose susidaro į atmosferą išmetami teršalai, motyvuojant tuo, kad jos nepriskirtinos prie jokios kategorijos, įtrauktos į leidžiamo kuro sąrašą, kartu nustatant, kad šis sąrašas gali būti iš dalies pakeistas tik bendrojo pobūdžio vidaus aktu, kaip antai ministerijos dekretu.

40

Šio teiginio nepaneigia Direktyvos 2009/28 13 straipsnio 1 dalis, kurioje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad visos leidimų, sertifikavimo ir licencijavimo procedūras reglamentuojančios nacionalinės taisyklės, taikomos įrenginiams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, būtų proporcingos, būtinos, koordinuojamos ir apibrėžtos, nes, kaip generalinis advokatas nurodė išvados 93 punkte, ši nuostata netaikoma Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 4 dalyje nustatytų atliekų statuso pabaigos kriterijų nustatymo procedūroms.

41

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėje byloje aptariamas augalinis aliejus neįrašytas į leidžiamo kuro sąrašą, pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai lemia, kad šią medžiagą reikia laikyti atliekomis, o ne kuru.

42

Reikia užtikrinti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai nekliudytų siekti Direktyvos 2008/98 tikslų, kaip antai skatinti taikyti šios direktyvos 4 straipsnyje numatytą atliekų tvarkymo hierarchiją arba, kaip matyti iš jos 8 ir 29 konstatuojamųjų dalių, skatinti atliekų ir apdorotų medžiagų naudojimą siekiant tausoti išteklius ir padėti įgyvendinti žiedinę ekonomiką (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Tallinna Vesi, C‑60/18, EU:C:2019:264, 27 punktą).

43

Kaip generalinis advokatas nurodė išvados 57 ir 61 punktuose, reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija nėra susijusi su akivaizdžia vertinimo klaida dėl Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų nesilaikymo. Šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar nepadarydama tokios klaidos valstybė narė galėjo prieiti prie išvados, kad nebuvo įrodyta, jog pagrindinėje byloje aptariamo augalinio aliejaus panaudojimas tokiomis aplinkybėmis leidžia manyti, kad šioje nuostatoje nustatytos sąlygos įvykdytos ir, konkrečiai kalbant, kad toks naudojimas neturi jokio galimo kenksmingo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai.

44

Nacionalinis teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas konstatuoti ir vertinti faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar taip yra pagrindinėje byloje, ir konkrečiai patikrinti, ar tai, kad minėtas augalinis aliejus neįrašytas į leidžiamo kuro sąrašą, lemia nepagrįstas atsargumo principo taikymas.

45

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, šis teismas vis dėlto gali pateikti naudingas gaires, kad nacionalinis teismas galėtų išspręsti nagrinėjamą ginčą (2017 m. spalio 26 d. Sprendimo BB construct, C‑534/16, EU:C:2017:820, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas priminta šio sprendimo 42 punkte, reikia užtikrinti, kad leidžiamo kuro sąrašo atnaujinimas būtų atliekamas taip, jog nepažeistų Direktyvos 2008/98 tikslo, t. y. kaip matyti iš jos 1 straipsnio, apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią žalingam atliekų susidarymo ir tvarkymo poveikiui ar sumažinant jį ir pagerinant atliekų ir išteklių tvarkymo veiksmingumą.

47

Visų pirma iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad bendrovei ALSO išduotame leidime numatytos techninės, fizinės ir cheminės savybės bei energetinis naudingumas, kuriuos turi atitikti šiai bendrovei vykdant veiklą pagamintos medžiagos tam, kad pasibaigtų jų, kaip atliekų, statusas, patikslinant, kad šios savybės griežtai susijusios su biodyzelino gamyba, kuriai šios medžiagos skirtos pagal šį leidimą.

48

Be to, Italijos vyriausybė tvirtina, kad tai, jog pagal nacionalinę teisės sistemą pagrindinėje byloje aptariamas skystasis bioproduktas, gautas chemiškai apdorojus augalinio aliejaus atliekas, gali būti naudojamas kaip medžiaga biodyzelino gamybai, bet ne kaip biomasės įrenginių kuras, pateisinama tuo, kad, esant pirmajai prielaidai, skystasis bioproduktas nėra naudojamas kaip kuras, tačiau jis naudojamas kaip toks įrenginiuose, kuriuose susidaro į atmosferą išmetami teršalai.

49

Kuneo provincija ir Italijos vyriausybė šiuo klausimu nurodo atsargumo principo laikymąsi. Jų teigimu, mokslo duomenys nesuteikia pakankamo tikrumo, kad augalinio aliejaus, kaip kogeneracijos įrenginio kuro, naudojimas nepadarys bendro neigiamo poveikio aplinkai ar žmonių sveikatai.

50

Kaip generalinis advokatas nurodo išvados 63 punkte, aplinkybė, kad kompetentinga nacionalinė institucija konstatuoja, jog tenkinus tam tikrus kriterijus konkrečios atliekos nebelaikomos atliekomis, kiek tai susiję su tam tikru jų naudojimu, nereiškia, kad šios atliekos nebelaikytinos atliekomis, kai naudojamos kitiems tikslams. Iš tiesų Direktyvos 2008/98 1 straipsnyje, 6 straipsnio 1 dalyje ir 13 straipsnyje įtvirtintų sąlygų laikymasis priklauso nuo to, koks konkretus naudojimo būdas yra numatytas, todėl turi būti atliekamas atskiras patikrinimas dėl kiekvieno iš šių naudojimo atvejų.

51

Antra, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos pripažino, jog bendras poveikis aplinkai pakeitus kurą būtų teigiamas, nes šis pakeitimas galėjo sumažinti emisiją, susijusią su metano deginimu.

52

Vis dėlto reikia pažymėti, kad tai, jog augalinio aliejaus naudojimas sumažina emisiją, susijusią su metano deginimu, negali įrodyti, kad šis aliejus gali būti naudojamas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nekenkiant aplinkai.

53

Tai taikytina ir kalbant apie aplinkybę, kad augalinis aliejus atitinka UNI techninį standartą, taikytiną skystam biokurui.

54

Iš tiesų šios aplinkybės nelemia galimo poveikio aplinkai, kurį turi pagrindinėje byloje aptariamo augalinio aliejaus deginimas, turint omenyje galimą kitų teršiančių medžiagų emisiją deginant atliekas.

55

Todėl, remiantis Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalies d punktu, reikia įrodyti, kad medžiagą naudojant ne pagal atliekoms taikytiną tvarką nebus daroma didesnio neigiamo poveikio aplinkai ir sveikatai, nei ją naudojant pagal šią tvarką.

56

Italijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad deginant tokį aliejų tokio tipo įrenginyje į atmosferą yra išmetama gerokai daugiau šiame aliejuje esančių cheminių reagentų nei tuo atveju, kai jie sudega kaip biodyzelino komponentai. Remiantis turimais mokslo darbais negalima paneigti, kad chemiškai apdorotų augalinio aliejaus atliekų deginimas įrenginyje, kuriame susidaro į atmosferą išmetami teršalai, kelia pavojų aplinkai ar žmonių sveikatai. Potencialiai šis pavojus yra didesnis nei pavojus, susijęs su šios rūšies aliejaus naudojimu biodyzelino gamybai.

57

Reikia manyti, kad tam tikro lygio mokslinį netikrumą dėl pavojaus aplinkai, susijusį su medžiagos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, atliekų statuso pabaiga, gali lemti tai, kad valstybė narė, atsižvelgdama į atsargumo principą, gali nuspręsti neįtraukti šios medžiagos į leidžiamo kuro sąrašą.

58

Iš tiesų reikia pažymėti, kad, remiantis SESV 191 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu atsargumo principu, jei išnagrinėjus geriausius turimus mokslo duomenis išlieka netikrumas, ar konkrečiomis aplinkybėmis medžiagos, gautos apdorojus atliekas, naudojimas nekelia jokio neigiamo pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai, valstybė narė turi susilaikyti nuo šios medžiagos atliekų statuso pabaigos kriterijų nustatymo arba galimybės priimti individualų sprendimą, kuriuo konstatuojama šio statuso pabaiga.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia atsakyti: kartu taikomas Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 ir 4 dalis bei Direktyvos 2009/28 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jomis nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias prašymas leisti metaną, naudojamą kaip elektros energijos gamybos įrenginio, kuriame susidaro į atmosferą išmetami teršalai, kuras, pakeisti medžiaga, gauta chemiškai apdorojus augalinio aliejaus atliekas, turi būti atmestas motyvuojant tuo, kad ši medžiaga nėra įtraukta į šiuo tikslu leidžiamo kuro, gauto iš biomasės, kategorijų sąrašą ir kad šis sąrašas gali būti iš dalies keičiamas tik ministerijos dekretu, kurio priėmimo procedūra nėra derinama su administracine leidimo naudoti tokią medžiagą kaip kurą procedūra, jei nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos valstybė narė galėjo manyti, kad nebuvo įrodyta, jog minėto augalinio aliejaus naudojimas tokiomis aplinkybėmis tenkina Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir, konkrečiai kalbant, nedaro jokio neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

Kartu taikomas 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 6 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB, iš dalies pakeistos 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1513, 13 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad jomis nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias prašymas leisti metaną, naudojamą kaip elektros energijos gamybos įrenginio, kuriame susidaro į atmosferą išmetami teršalai, kuras, pakeisti medžiaga, gauta chemiškai apdorojus augalinio aliejaus atliekas, turi būti atmestas motyvuojant tuo, kad ši medžiaga nėra įtraukta į šiuo tikslu leidžiamo kuro, gauto iš biomasės, kategorijų sąrašą ir kad šis sąrašas gali būti iš dalies keičiamas tik ministerijos dekretu, kurio priėmimo procedūra nėra derinama su administracine leidimo naudoti tokią medžiagą kaip kurą procedūra, jei nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos valstybė narė galėjo manyti, kad nebuvo įrodyta, jog minėto augalinio aliejaus naudojimas tokiomis aplinkybėmis tenkina Direktyvos 2008/98 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas ir, konkrečiai kalbant, nedaro jokio neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.