–

Patent- och registreringsverket, atstovaujamos K. Isaksson, M. Nowicka ir M. Ahlgren,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Simonsson, É. Gippini Fournier, E. Ljung Rasmussen ir G. Tolstoy,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, 2008, p. 25) 4 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Patent- och registreringsverket (Intelektinės nuosavybės tarnyba, Švedija, toliau – PRV) ir Švedijos piliečio Mats Hansson ginčą dėl atsisakymo registruoti žodinį žymenį ROSLAGSÖL kaip nacionalinį prekių ženklą.

3

Direktyvos 2008/95 4, 6, 8, 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2008/95 3 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta:

„1.   Toliau išvardyti žymenys neregistruojami arba, jeigu įregistruoti, [jų] registracija gali būti pripažinta negaliojančia:

<…>

5

Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punkte skelbiama:

„1.   Prekių ženklas neregistruojamas arba, jeigu įregistruotas, [jo] registracija gali būti pripažinta negaliojančia:

<…>

6

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies b punktas suformuluotas taip:

„1.   Įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo vartoti prekybos veikloje:

<…>

7

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta:

„1.   Prekių ženklas nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti trečiajai šaliai prekybos veikloje vartoti:

<…>

8

Nuo 2019 m. sausio 15 d. Direktyva 2008/95 buvo panaikinta 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1), įsigaliojusia 2016 m. sausio 12 d. Vis dėlto, atsižvelgiant į registracijos paraiškos pateikimo datą pagrindinėje byloje, šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Direktyvos 2008/95 nuostatas.

9

2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) 37 straipsnio 2 dalis, kuri atitinka buvusią 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1) 38 straipsnio 2 dalį, suformuluota identiškai:

„Jeigu prekių ženkle yra neturintis skiriamojo požymio elementas ir jeigu tokio elemento įtraukimas į prekių ženklą gali sukelti abejonių dėl prekių ženklo apsaugos apimties, [Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO)] kaip šio prekių ženklų registravimo sąlygos gali pareikalauti, kad pareiškėjas atsisakytų nuo išimtinės teisės į tokį elementą. Apie bet kokį atsisakymą, priklausomai nuo situacijos, skelbiama kartu su paraiška [Europos Sąjungos] prekių ženklui arba su pranešimu apie jo įregistravimą.“

10

2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2015/2424, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 207/2009 ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2868/95, skirtas įgyvendinti Tarybos reglament[ui] (EB) Nr. 40/94, ir kuriuo panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2869/95 dėl Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) mokamų mokesčių (OL L 341, 2015, p. 21), minėta Reglamento Nr. 207/2009 37 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta netekusia galios.

11

Remiantis varumärkslagen (2010:1877) (2010 m. Įstatymas Nr. 1877 dėl Prekių ženklų, toliau – 2010 m. įstatymas) 1 skyriaus 6 straipsniu, išimtinė teisė į prekių ženklą įgyjama jį įregistravus.

12

2010 m. įstatymo 1 skyriaus 10 skirsnio pirmos pastraipos 2 punkte nustatyta, kad registruoto prekių ženklo savininkui suteikiamos išimtinės teisės į jį reiškia, kad niekas kitas, išskyrus jo savininką, neturi teisės be jo sutikimo naudoti žymens prekyboje, kai dėl jo tapatumo ar panašumo į prekių ženklą ir dėl šiuo prekių ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti visuomenę, įskaitant riziką, kad gali susidaryti įspūdis, jog žymens naudotojas ir prekių ženklo savininkas yra susiję.

13

2010 m. įstatymo 2 skyriaus 5 straipsnyje nurodyta, kad viena iš šiame skyriuje nustatytų bendrųjų registravimo sąlygų yra ta, kad prekių ženklas turi turėti skiriamąjį požymį, kiek tai susiję su juo žymimomis prekėmis ar paslaugomis.

14

Pagal Prekių ženklų įstatymo 2 skyriaus 8 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą prekių ženklas neregistruojamas, jeigu dėl jo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl abiejų prekių ženklų žymimų prekių ar paslaugų tapatumo ar panašumo yra tikimybė juos supainioti, įskaitant riziką, kad gali susidaryti įspūdis, jog prekių ženklo naudotojas ir registruoto prekių ženklo savininkas yra susiję.

15

2010 m. įstatymo 2 skyriaus 12 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad jei prekių ženklas turi elementą, kuris pats negali būti registruotas, ir jei kyla akivaizdi rizika, kad įregistravus prekių ženklą gali būti neaiški išimtinių teisių apimtis, galima registruojant pateiktame pareiškime dėl teisių atsisakymo nurodyti, kad tam elementui apsauga nebus taikoma.

16

Minėto 12 straipsnio antroje pastraipoje nurodyta, kad jeigu vėliau šis elementas tampa atitinkantis registracijos reikalavimus, tas elementas arba visas prekių ženklas, pateikus naują paraišką, gali būti įregistruojamas be tokio teisių atsisakymo.

17

2007 m. Švedijos bendrovė Norrtelje Brenneri Aktiebolag kaip nacionalinį prekės ženklą įregistravo toliau nurodytą žodinį ir vaizdinį žymenį peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 33 klasės gaiviesiems gėrimams (toliau – ankstesnis prekių ženklas):

18

Prekių ženklas įregistruotas įrašant tokį pareiškimą dėl teisių atsisakymo: „registracija nesuteikia išimtinių teisių į žodį Roslagspunsch“. Pareiškimą įrašyti reikalavo PRV kaip ankstesnio prekių ženklo registracijos sąlygos, nes žodis „Roslags“ reiškia Švedijos regioną, o terminas „Punsch“ apibūdina vieną iš prekių, kurioms skirta ši registracija.

19

2015 m. gruodžio 16 d. raštu M. Hansson pateikė paraišką PRV įregistruoti žodinį žymenį ROSLAGSÖL kaip nacionalinį prekių ženklą Nicos sutarties 32 klasės prekėms, konkrečiai – nealkoholiniams gėrimams ir alui.

20

2016 m. liepos 14 d. sprendimu PRV atmetė šią registracijos paraišką dėl galimybės supainioti šį žymenį su ankstesniu prekių ženklu. PRV konstatavo, kad žymenys, dėl kurių kilo ginčas, prasideda aprašomuoju žodžiu „Roslags“. Tai, kad jie taip pat apima ir kitus žodžius ar vaizdinius elementus, jokiu būdu nesumažina panašumo, nes žodis „Roslags“ yra dominuojantis abiejų žymenų elementas. Be kita ko, šiais žymenimis žymimos identiškos arba panašios prekės, kurios gali būti platinamos tais pačiais prekybos kanalais ir skirtos tiems patiems klientams.

21

M. Hansson apskundė šį sprendimą Patent-och marknadsdomstolen (Patentų ir komercinių bylų teismas, Švedija) ir nurodė, kad nėra tikimybės supainioti šiuos žymenis. Kalbėdama apie pareiškimo dėl teisių atsisakymo, susijusio su ankstesniu prekių ženklu, reikšmę bylos baigčiai, PRV tame teisme teigė, kad prekių ženklo elementas, kuriam netaikoma apsauga dėl jos atsisakymo, iš esmės turi būti laikomas neturinčiu skiriamojo požymio. Nagrinėjamu atveju leista įregistruoti ankstesnį prekių ženklą kartu su tokiu pareiškimu dėl teisių atsisakymo, nes tame prekių ženkle yra geografinį regioną apibūdinantis žodis – „Roslags“.

22

Ji pažymėjo, jog PRV praktika, susijusi su geografinių pavadinimų skiriamojo požymio nebuvimu, laikui bėgant pasikeitė, visų pirma siekiant atsižvelgti į 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Windsurching Chiemsee, (C‑108/97 ir C‑109/97, EU:C:1999:230) 31 ir 32 punktų išvadas. Dabar žodis „Roslags“ galėtų būti įregistruotas kaip prekių ženklas ir turėtų skiriamąjį požymį, kiek tai susiję su nagrinėjamomis prekėmis, ir net galėtų būti dominuojantis sudėtinio prekių ženklo bendro įspūdžio elementas. Taigi, visapusiai vertinant žymenis, dėl kurių kilo ginčas, galima spręsti, jog dėl bendro elemento „Roslags“ atitinkama visuomenė gali susidaryti įspūdį, jog jais žymimos prekės yra tos pačios komercinės kilmės.

23

Patent-och marknadsdomstolen (Patentų ir komercinių bylų teismas), kuris laikėsi kitokios pozicijos nei PRV, patenkino M. Hansson skundą ir, konstatavęs galimybės supainioti nebuvimą, pritarė jo žymens registracijai kaip prekių ženklo. Tas teismas taip pat pažymėjo, kad, nepaisant pareiškimo dėl teisių atsisakymo, į žodžius, kuriems jis skirtas, reikia atsižvelgti vertinant minėtą galimybę supainioti, nes jie gali turėti įtakos bendram ankstesnio prekių ženklo keliamam įspūdžiui ir atitinkamai jo apsaugos apimčiai. Šio teismo nuomone, tokio pareiškimo tikslas – pažymėti, kad ankstesnio prekių ženklo registracijos suteikiama apsauga netaikoma jame nurodytiems žodžiams.

24

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo PRV pateikė apeliacinį skundą Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, veikiantis kaip intelektinės nuosavybės ir komercinių bylų apeliacinis teismas, Švedija).

25

Tas teismas teigia manantis, kad Direktyva 2008/95 ir su ja susijusi teismo praktika patvirtina, jog materialinės teisės normos, reglamentuojančios nacionalinio prekių ženklo apsaugą, iš esmės yra visiškai suderintos Sąjungos teisės lygmeniu, o procedūrinės teisės normos paliktos valstybių narių kompetencijai. Todėl tam teismui kyla klausimas, ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią leidžiama pateikti pareiškimą dėl teisių atsisakymo, gali būti laikoma „procedūrine teisės norma“, nepaisant to, kad ja pakeičiami kriterijai, kuriais grindžiamas visapusis vertinimas, atliekamas nagrinėjant galimybę supainioti, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

26

Šiuo klausimu jis abejoja, ar ši nuostata – visų pirma atsižvelgiant į Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią galimybės supainioti vertinimas turi būti grindžiamas bendru įspūdžiu ir vartotojų suvokimas yra labai svarbus veiksnys visapusiai vertinant šią galimybę supainioti – gali būti aiškinama taip, kad pareiškimas dėl teisių atsisakymo gali turėti įtakos šiam vertinimui, nes tokiu pareiškimu dėl teisių atsisakymo aiškiai atmesta galimybė taikyti apsaugą šiam elementui, ir dėl to analizuojant bendrą įspūdį šiam elementui turi būti teikiama mažesnė svarba nei ta, kuri jam būtų teikiama, jei nebūtų tokio teisių atsisakymo.

27

Jeigu toks aiškinimas laikytinas prieštaraujančiu Direktyvai 2008/95, kyla klausimas, ar pagal ją leidžiama pareiškimą dėl teisių atsisakymo suprasti taip: kadangi jame nurodytas elementas nėra ankstesnio prekių ženklo registracijos objektas ir dėl to jam netaikoma šio prekių ženklo apsauga, į jį galima neatsižvelgti vertinant galimybę supainioti, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, panašu, kad tokio požiūrio laikėsi EUIPO, taikydama Reglamento Nr. 207/2009 37 straipsnio 2 dalį.

28

Be kita ko, tas teismas nurodo, kad nacionalinių teismų praktika, susijusi su pareiškimo dėl teisių atsisakymo, koks numatytas nacionalinėje teisėje, poveikiu galimybės supainioti analizei, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies b punktą, yra nevienoda.

29

Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt, Patent- och marknadsöverdomstolen (Stokholmo apeliacinis teismas, veikiantis kaip intelektinės nuosavybės apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30

Prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktas aiškintinas taip, jog pagal jį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, o tokio pareiškimo pateikimas dėl tam tikro sudėtinio prekių ženklo elemento reiškia, kad į šį elementą neatsižvelgiama analizuojant veiksnius, svarbius nustatant, ar egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, arba jo svarba tokioje analizėje iš anksto ir nekintamai laikoma ribota.

31

Pirmiausia reikia priminti, kad svarbiausia prekių ženklo funkcija yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ir paslaugų (šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo SAT.1 / VRDT, C‑329/02 P, EU:C:2004:532, 23 punktą ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimo W. F. Gözze Frottierweberei ir Gözze, C‑689/15, EU:C:2017:434, 41 punktą).

32

Remiantis Direktyvos 2008/95 1 straipsniu, ji taikoma prekes ar paslaugas žymintiems prekių ženklams, kurie yra įregistruoti arba dėl kurių paduota paraiška juos įregistruoti valstybėje narėje; remiantis šios direktyvos 4, 6, 8 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, ja yra siekiama suderinti nacionalinės teisės aktų nuostatas, kurios turi tiesioginės įtakos vidaus rinkos veikimui. Kaip nurodyta minėtose konstatuojamosiose dalyse, siekiant šio suderinimo tikslo labai svarbu užtikrinti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisines sistemas ir kad registruoto prekių ženklo įgijimo sąlygos visose valstybėse narėse būtų iš esmės vienodos, kartu paliekant pastarosioms galimybę savo nuožiūra nustatyti procedūrines nuostatas, visų pirma susijusias su tokių prekių ženklų registracija.

33

Šiuo klausimu Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, jog įregistruotas prekių ženklas suteikia savininkui išimtines teises į jį. Savininkas visų pirma turi teisę uždrausti visoms trečiosioms šalims be jo sutikimo naudoti prekybos veikloje bet kokį žymenį, kai dėl jo tapatumo ar panašumo į šį prekių ženklą ir dėl šiuo prekių ženklu ir žymeniu žymimų prekių arba paslaugų tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima žymens asocijavimosi su prekių ženklu galimybę.

34

Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punkte savo ruožtu nustatyta, kad prekių ženklas neregistruojamas arba, jeigu įregistruotas, jo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu dėl savo tapatumo ar panašumo į ankstesnį prekių ženklą ir dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, tapatumo ar panašumo yra galimybė suklaidinti dalį visuomenės; suklaidinimo galimybė apima galimybę jį susieti su ankstesniu prekių ženklu.

35

Taigi šiomis nuostatomis siekiama apsaugoti ankstesnių prekių ženklų savininkų individualius interesus ir užtikrinama prekių ženklo kilmės funkcija galimybės supainioti atveju (šiuo klausimu žr. 2005 m. spalio 6 d. Sprendimo Medion, C‑120/04, EU:C:2005:594, 24–26 punktus ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo BGW, C‑20/14, EU:C:2015:714, 26 punktą).

36

Vis dėlto nei šiose nuostatose, nei jokioje kitoje Direktyvos 2008/95 nuostatoje nėra numatyta pareigos arba draudimo valstybėms narėms savo nacionalinės teisės sistemoje įtvirtinti nuostatas, kuriose būtų numatyta, jog žymuo gali būti registruojamas kaip prekių ženklas kartu su pareiškimu dėl teisių atsisakymo. Tose nuostatose taip pat nenurodyti tokio pareiškimo padariniai nagrinėjant galimybę supainioti, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

37

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kaip tai padarė generalinis advokatas savo išvados 22 ir 24 punktuose, kad valstybės narės iš esmės turi galimybę savo nacionalinės teisės sistemoje įtvirtinti nuostatas, leidžiančias registruojant žymenį kaip prekių ženklą įtraukti pareiškimą dėl teisių atsisakymo, nesvarbu, ar tokie pareiškimai būtų pateikiami savanoriškai paties pareiškėjo, ar už šią registraciją atsakingos tarnybos prašymu, su sąlyga, kad tokie pareiškimai nesumenkina Direktyvos 2008/95 nuostatų veiksmingumo ir ypač ankstesnių prekių ženklų savininkams teikiamos apsaugos nuo prekių ženklų, dėl kurių gali atsirasti vartotojų arba galutinių naudotojų suklaidinimo galimybė, registracijos.

38

Be to, tokie pareiškimai negali kenkti Direktyvos 2008/95 tikslams, primintiems jos 8 ir 10 konstatuojamosiose dalyse, – užtikrinti, kad teisės į registruotą prekių ženklą įgijimo sąlygos visose valstybėse narėse būtų iš esmės vienodos ir kad prekių ženklai būtų vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisę (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Boehringer Ingelheim ir kt., C‑348/04, EU:C:2007:249, 58 ir 59 punktus; 2014 m. birželio 19 d. Sprendimo Oberbank ir kt., C‑217/13 ir C‑218/13, EU:C:2014:2012, 66 ir 67 punktus; taip pat 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:605, 30 ir 32 punktus).

39

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tris galimus pareiškimo dėl teisių atsisakymo, koks numatytas nacionalinėje teisė, padarinius galimybės supainioti analizei, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Pasak minėto teismo, pirmasis nacionalinės teisės aiškinimas būtų toks: į sudėtinio prekių ženklo elementą, dėl kurio pateiktas toks pareiškimas dėl teisių atsisakymo, neatsižvelgiama atliekant galimybės supainioti analizę. Vadovaujantis antruoju aiškinimu, į tokį elementą būtų atsižvelgta atliekant minėtą analizę, tačiau jo reikšmė ją atliekant turėtų būti ribota, net jei iš tikrųjų tai būtų skiriamasis ir dominuojantis prekių ženklo elementas. Trečiasis aiškinimas iš esmės būtų toks: atliekant šią analizę reikėtų atsižvelgti į šį elementą, laikantis Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtintų principų, taikytinų atliekant galimybės supainioti analizę.

40

Šiuo klausimu reikia priminti, kad galimybę supainioti pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą sudaro rizika, kad visuomenė gali manyti, jog nagrinėjamos prekės ar paslaugos pagamintos arba suteiktos tos pačios įmonės arba ekonomiškai susijusių įmonių (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 29 punktą ir 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 19 punktą).

41

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, galimybės supainioti buvimas priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo prekių ženklo žinomumo rinkoje, nuo sąsajų, kurios gali būti padarytos su naudojamu ar įregistruotu žymeniu, nuo prekių ženklo bei žymens ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnio. Taigi galimybė supainioti turi būti vertinama visapusiai, atsižvelgiant į visus su nagrinėjamu atveju susijusius veiksnius (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 16 punktą; 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, EU:C:1999:323, 18 punktą ir 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo adidas ir adidas Benelux, C‑102/07, EU:C:2008:217, 29 punktą).

42

Prie šių veiksnių taip pat priskirtinas ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis, kuris lemia jo apsaugos mastą. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kuo ryškesnį skiriamąjį požymį turi minėtas prekių ženklas, tuo didesnė yra galimybė supainioti (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo BSH / EUIPO, C‑43/15 P, EU:C:2016:837, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Visapusis galimybės supainioti vertinimas reiškia, jog tarp veiksnių, į kuriuos atsižvelgiama, būtent tarp prekių ženklų panašumo ir žymimų prekių ar paslaugų panašumo, egzistuoja tam tikra tarpusavio priklausomybė. Mažas žymimų prekių ar paslaugų panašumo laipsnis gali būti kompensuojamas dideliu prekių ženklų panašumo laipsniu, ir atvirkščiai. Šių veiksnių tarpusavio priklausomybė nurodyta Direktyvos 2008/95 11 konstatuojamoje dalyje, pagal kurią „panašumo“ sąvoka turi būti aiškinama ją siejant su galimybe supainioti (šiuo klausimu žr. 1998 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Canon, C‑39/97, EU:C:1998:442, 17 punktą ir 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, EU:C:1999:323, 19 punktą).

44

Taip pat, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, tai, kad ankstesnis prekių ženklas turi silpną skiriamąjį požymį, nereiškia, kad negali egzistuoti galimybė supainioti, ypač jeigu yra žymenų ir jais žymimų prekių ar paslaugų panašumas (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo BSH / EUIPO, C‑43/15 P, EU:C:2016:837, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

45

Kiek tai susiję su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, panašumu, šis visapusis vertinimas turi būti pagrįstas bendru jų sukeliamu įspūdžiu. Tai, kaip paprastas nagrinėjamų prekių ar paslaugų vartotojas suvokia prekių ženklus, yra lemiamas kriterijus visapusiai vertinant šią galimybę supainioti. Vidutinis vartotojas prekių ženklą paprastai suvokia kaip visumą ir nenagrinėja įvairių jo detalių (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo SABEL, C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktą; 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, EU:C:1999:323, 25 punktą ir 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo BGW, C‑20/14, EU:C:2015:714, 35 punktą).

46

Atsižvelgiant į šiuos principus ir į visą šio sprendimo 40–45 punktuose primintą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, pirma, kad nacionalinėje teisėje numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, kai tokio pareiškimo pateikimas dėl tam tikro sudėtinio prekių ženklo elemento dėl to, kad jis apibūdinamasis arba neturi skiriamojo požymio, reiškia, kad į šį elementą neatsižvelgiama analizuojant veiksnius, svarbius nustatant, ar egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, yra nesuderinamas su šios nuostatos reikalavimais.

47

Iš tiesų dėl tokio neatsižvelgimo gali būti neteisingai įvertintas tiek žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumas, tiek ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis, o tai lemtų kitokį bendrą galimybės supainioti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, vertinimą, juo labiau kad šiems veiksniams būdinga tarpusavio priklausomybė, kaip pažymėta šio sprendimo 43 punkte; ši tarpusavio priklausomybė, kaip savo išvados 41 punkte pažymėjo generalinis advokatas, reiškia, jog galimybės supainioti vertinimas turi būti kuo labiau grindžiamas faktiniu atitinkamos visuomenės suvokimu.

48

Viena vertus, dėl žymenų, dėl kurių kilo ginčas, panašumo vertinimo primintina, kad jį atliekant negalima atsižvelgti tik į vieną sudėtinio prekių ženklo elementą ir jį lyginti su kitu prekių ženklu. Atvirkščiai, lyginti reikia vertinant kiekvieną iš nagrinėjamų prekių ženklų kaip visumą, be kita ko, atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo BGW, C‑20/14, EU:C:2015:714, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Taigi kiekvienu atskiru atveju reikia išanalizuoti žymens sudėtinius elementus ir santykinę jų reikšmę visuomenės suvokimui, siekiant nustatyti, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, bendrą įspūdį, kurį nagrinėjami žymenys sukuria minėtos visuomenės atmintyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 34 ir 36 punktus). Taigi negalima iš anksto ir bendrai manyti, kad į apibūdinamuosius žymenų, dėl kurių kilo ginčas, elementus reikėtų neatsižvelgti vertinant jų panašumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. gegužės 7 d. Nutarties Adler Modemekte / VRDT, C‑343/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:310, 38 punktą).

50

Antra vertus, kiek tai susiję su skiriamuoju ankstesnio prekių ženklo požymiu, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad prekių ženklo skiriamasis požymis nustatomas visų pirma pagal to prekių ženklo savybes, įskaitant tai, ar jame yra (arba nėra) elementų, apibūdinančių prekes ar paslaugas, kurioms šis prekių ženklas įregistruotas (šiuo klausimu žr. 1999 m. birželio 22 d. Sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer, C‑342/97, EU:C:1999:323, 20, 22 ir 23 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Pažymėtina, kad, kaip savo išvados 43 punkte nurodė generalinis advokatas, žymens galėjimas identifikuoti prekes ar paslaugas, kurioms jis įregistruotas kaip prekių ženklas, kaip pagamintas ar suteiktas tam tikros įmonės, turi būti vertinamas atsižvelgiant į žymenį kaip visumą ir atitinkamai į visus jo elementus, todėl jeigu iš ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio vertinimo bus pašalintas vienas iš šio prekių ženklo elementų, tai gali turėti poveikį jo teikiamos apsaugos apimčiai.

52

Antra, reikia konstatuoti, kad dėl priežasčių, panašių į išdėstytas šio sprendimo 48–51 punktuose, nacionalinėje teisėje numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, dėl kurio sudėtinio prekių ženklo elementas, dėl kurio jis pateiktas, iš karto ir nekintamai būtų laikomas neturinčiu skiriamojo požymio, todėl analizuojant galimybę supainioti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, jam būtų teikiama tik ribota reikšmė, taip pat būtų nesuderinamas su tos nuostatos reikalavimais.

53

Šiuo klausimu pažymėtina, viena vertus, kad apibūdinamieji, neturintys skiriamojo požymio ar turintys tik silpną skiriamąjį požymį sudėtinio prekių ženklo elementai, nesvarbu, ar dėl jų pateiktas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, ar ne, paprastai turi mažesnę reikšmę analizuojant žymenų panašumą nei elementai, turintys stipresnį skiriamąjį požymį, kurie taip pat bus labiau linkę dominuoti bendrame šio prekių ženklo įspūdyje (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 11 d. Sprendimo SABEL, C‑251/95, EU:C:1997:528, 23 punktą ir 2006 m. balandžio 27 d. Nutarties L’Oréal / VRDT, C‑235/05 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2006:271, 43 punktą).

54

Vis dėlto Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje reikalaujamas individualus kiekvieno žymens vertinimas, siekiant nustatyti bendrą jo kuriamą įspūdį, turi būti atliekamas atsižvelgiant į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes ir neturėtų būti grindžiamas bendromis prezumpcijomis (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 8 d. Sprendimo Bimbo / VRDT, C‑591/12 P, EU:C:2014:305, 36 punktą).

55

Antra vertus, tiesa, kad, jeigu sutampa ankstesnio prekių ženklo ir žymens, kurį prašoma įregistruoti, silpną skiriamąjį požymį turintis elementas arba atitinkamas prekes ar paslaugas apibūdinantis elementas, atlikus visapusį galimybės supainioti, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, vertinimą tokia galimybė dažnai nebus konstatuota. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad negalima iš anksto ir bet kuriuo atveju atmesti tokios galimybės supainioti buvimo dėl tam reikšmės turinčių veiksnių tarpusavio priklausomybės (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Hrbek / VRDT, C‑42/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:765, 63 punktą ir 2016 m. lapkričio 8 d. Sprendimo BSH / EUIPO, C‑43/15 P, EU:C:2016:837, 48 ir 61–64 punktus).

56

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, galima manyti, kad, esant tam tikroms situacijoms, atitinkamos visuomenės suvokimą iš tiesų atitiktų tai, kad sudėtinio prekių ženklo elementas, dėl kurio pateiktas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, būtų laikomas neturinčiu skiriamojo požymio ir jam būtų teikiama ribota reikšmė atliekant visapusį galimybės supainioti, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, vertinimą. Vis dėlto negalima manyti, kad taip būtinai bus kiekvienu atveju, nes tokį poveikį turintis pareiškimas dėl teisių atsisakymo galėtų lemti tai, kad bus įregistruoti žymenys, galintys suklaidinti visuomenę, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

57

Trečia, svarbu pabrėžti, kad šio sprendimo 46 ir 52 punktuose nurodyto aiškinimo negali paneigti aplinkybė, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamam elementui, dėl kurio pateiktas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, remiantis nacionaline teise netaikoma įregistruoto prekių ženklo apsauga, dėl ko atsižvelgimas į jį analizuojant veiksnius, turinčius reikšmės nustatant galimybę supainioti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktą, suteiktų jam apsaugą, kuria jis negali naudotis pagal minėtos direktyvos sistemą.

58

Iš tiesų galimybės supainioti konstatavimas galiausiai reiškia tik tam tikros elementų kombinacijos apsaugą, tačiau nesuteikia apsaugos pačiam apibūdinamajam elementui, kuris yra tos kombinacijos dalis (pagal analogiją žr. 2010 m. sausio 15 d. Nutarties Messer Group / Air Products and Chemicals, C‑579/08 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:18, 73 punktą ir 2014 m. sausio 30 d. Nutarties Industrias Alen / The Clorox Company, C‑422/12 P, EU:C:2014:57, 45 punktą). Todėl sudėtinio prekių ženklo savininkas bet kuriuo atveju negali reikalauti išimtinės teisės tik į vieną to prekių ženklo elementą, nesvarbu, ar dėl šio elemento pateiktas nacionalinėje teisėje numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, ar ne.

59

Be to, kaip savo išvados 26 ir 50 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvoje 2008/95 numatytos pakankamos garantijos, kuriomis užtikrinama, viena vertus, kad žymenys, kuriuos sudaro tik prekių ar paslaugų, kurioms prašoma jį įregistruoti, kategorijas apibūdinantys žymenys ar nuorodos, pagal jos 3 straipsnio 1 dalies c punktą neregistruojami arba jų registracija pripažįstama negaliojančia, todėl juos gali laisvai naudoti kiti ūkio subjektai.

60

Antra vertus, iš minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalies b punkto matyti, kad, kai žymuo tinkamai įregistruojamas kaip prekių ženklas, šio prekių ženklo suteikiama apsauga neleidžia jos savininkui uždrausti trečiajai šaliai prekyboje naudoti nuorodų, apibūdinančių juo žymimas prekes ar paslaugas, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų (šiuo klausimu žr. 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Windsurfing Chiemsee, C‑108/97 ir C‑109/97, EU:C:1999:230, 25 ir 28 punktus; 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo adidas ir adidas Benelux, C‑102/07, EU:C:2008:217, 46 ir 47 punktus; taip pat 2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, EU:C:2011:139, 59–62 punktus).

61

Be to, pažymėtina, kad šis aiškinimas atitinka Direktyvos 2008/95 siekiamus tikslus, kurie nurodyti šio sprendimo 32 punkte, nes ja siekiama užtikrinti, kad registruoto nacionalinio prekių ženklo apsauga nuo galimybės supainioti būtų užtikrinama pagal tuos pačius kriterijus ir vienodai visose valstybėse narėse, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugelyje valstybių narių nenumatyta galimybės prekių ženklus įregistruoti įrašant tokius pareiškimus ir tokių pareiškimų įrašymo sąlygos ir padariniai įvairių valstybių narių teisėje gali skirtis.

62

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Direktyvos 2008/95 4 straipsnio 1 dalies b punktas aiškintinas taip, jog pagal jį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, o tokio pareiškimo pateikimas dėl tam tikro sudėtinio prekių ženklo elemento reiškia, kad į šį elementą neatsižvelgiama bendrai analizuojant veiksnius, svarbius nustatant, ar egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, arba jo svarba tokioje analizėje iš anksto ir nekintamai laikoma ribota.

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti 4 straipsnio 1 dalies b punktas aiškintinas taip, jog pagal jį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatytas pareiškimas dėl teisių atsisakymo, o tokio pareiškimo pateikimas dėl tam tikro sudėtinio prekių ženklo elemento reiškia, kad į šį elementą neatsižvelgiama bendrai analizuojant veiksnius, svarbius nustatant, ar egzistuoja galimybė supainioti, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, arba jo svarba tokioje analizėje iš anksto ir nekintamai laikoma ribota.