1. 

Tą pačią dieną taip pat teikiu savo išvadą sujungtose bylose C‑508/18 ir C‑82/19 PPU ( 2 ), kuriose prejudicinius klausimus pateikė atitinkamai Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija) ir High Court (Aukštasis teismas, Airija). Abiejose bylose klausiama, ar Vokietijos prokuratūra yra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 3 ) 6 straipsnio 1 dalį.

2. 

Toje išvadoje Teisingumo Teismui siūlau atsakyti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiems teismams taip, kad prokuratūra nėra „teisminė institucija“ pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį.

3. 

Šioje byloje (C‑509/18), kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat pateikė Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), abejojama dėl Lietuvos generalinės prokuratūros kompetencijos išduoti Europos arešto orderį. Kaip ir anoje išvadoje, pateiksiu tą patį pasiūlymą dėl Lietuvos generalinės prokuratūros, nepaisant jos nepriklausomumo nuo vykdomosios valdžios (tuo ji skiriasi nuo Vokietijos prokuratūros).

4.

Remiuosi pagrindų sprendimo 5, 6 ir 10 konstatuojamųjų dalių, taip pat 1 ir 6 straipsnių formuluotėmis, kurios nurodytos išvadoje, pateiktoje bylose C‑508/18 ir C‑82/19 PPU.

5.

Pagal Lietuvos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą vykdo tik teismai.

6.

Pagal Lietuvos Konstitucijos 118 straipsnį prokuratūros funkcija yra organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, taip pat palaikyti valstybinį kaltinimą. Vykdydama savo funkcijas prokuratūra yra nepriklausoma nuo visų (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ar teisminės) valdžios institucijų ir nuo bet kokio politinio spaudimo ar įtakos ir klauso tik įstatymo.

7.

Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ( 4 ) 3 straipsnį prokuratūra sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasi įstatymais ir protingumo principu, gerbdama asmens teises ir laisves, laikydamasi nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs.

8.

2014 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Generalinė prokuratūra) išdavė Europos arešto orderį dėl PF perdavimo, siekdama, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl, kaip įtariama, 2012 m. įvykdytos nusikalstamos veikos, t. y. ginkluoto apiplėšimo.

9.

PF pateikė prieštaravimą dėl savo perdavimo High Court (Aukštasis teismas, Airija); be kitų pagrindų, jis nurodė, kad Generalinė prokuratūra nėra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį.

10.

2017 m. vasario 27 d. sprendimu High Court (Aukštasis teismas) nusprendė, kad, atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros pateiktą informaciją, ji dalyvauja vykdant teisingumą, kaip to reikalaujama pagal pagrindų sprendimą. Todėl nurodė vykdyti PF perdavimą.

11.

2017 m. vasario 27 d. sprendimą apeliacine tvarka patvirtino Court of Appeal (Apeliacinis teismas, Airija) savo 2017 m. spalio 20 d. sprendimu.

12.

Pateikus kasacinį skundą Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija), šis teismas pagal SESV 267 straipsnį pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

13.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje užregistruotas 2018 m. rugpjūčio 6 d.

14.

Rašytines pastabas pateikė PF, Minister for Justice and Equality (Teisingumo ir lygybės ministras), taip pat Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Vengrijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija. 2019 m. kovo 26 d. vykusiame viešame teismo posėdyje, surengtame nagrinėjant sujungtas bylas C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, kartu su pateikusiaisiais rašytines pastabas, taip pat dalyvavo Danijos ir Italijos vyriausybės, išskyrus Vengrijos ir Lenkijos vyriausybes.

15.

Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas) klausimai apibendrinti ketvirtajame klausime, t. y. ar Lietuvos generalinė prokuratūra yra „teisminė institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas būtent siekia išsiaiškinti:

17.

Išvadoje bylose C‑508/18 ir C‑82/19 PPU teigiu, kad, kaip jau nurodžiau, prokuratūra negali būti laikoma „išduodančiąja teismine institucija“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį.

18.

Nesant būtinybės kartotis, remiuosi toje išvadoje išdėstytais motyvais, kuriuos apibendrinti galima teiginiu, kad tokį laisvės atėmimą, koks leidžiamas pagal pagrindų sprendimo procedūrą, gali nuspręsti taikyti tik teisminė institucija stricto sensu, t. y. „vienintel[ė] institucij[a], turin[ti] kompetenciją vykdyti veiksmingą teisinę gynybą, užtikrinamą pagal Chartijos 47 straipsnį“ ( 5 ).

19.

Toje pačioje išvadoje taip pat remiuosi teismų nepriklausomumo principu, kaip sąvokos „teisminė institucija“ lemiamu kriterijumi ( 6 ). Dėl minėto principo pateiktas prejudicinis klausimas šioje byloje, todėl jį nagrinėsiu savo analizėje.

20.

Manau, kad reikia dar kartą priminti: kaip yra glaudus ryšys tarp teismo sprendimo pobūdžio ir jį išduodančios institucijos statuso, „taip pat yra tiesioginis ryšys tarp institucijos nepriklausomumo ir jos sprendimų statuso. Kitaip tariant, institucijos teisminis statusas priklauso nuo jos nepriklausomumo pobūdžio ir apimties“ ( 7 ).

21.

Kadangi prokuratūra nevykdo jurisdikcijos, ji iš principo neturi nepriklausomumo, kuris būdingas jurisdikcinės funkcijos vykdymui.

22.

Žinoma, nacionalinėje teisėje prokuratūrai gali būti suteiktas nepriklausomos institucijos statusas. Vis dėlto, kadangi jos funkcijos nėra jurisdikcinės, jai pripažįstamas nepriklausomumas negali būti „teisminis nepriklausomumas“.

23.

Iš tiesų pagal bylos dokumentuose esančią informaciją Lietuvos Konstitucijoje (118 straipsnyje) numatyta, kad prokuratūra yra nepriklausoma nuo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios atstovų. Taigi šis nepriklausomumas jai suteikiamas „vykdant jos funkcijas“. O tokios funkcijos yra organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, taip pat palaikyti kaltinimą baudžiamosiose bylose. Aišku, kad tai nėra teisminės funkcijos, nes šios yra tik taikyti teisę priimant galutinius sprendimus dėl ginčų ( 8 ).

24.

Jurisdikciją vykdantis teismas neturi kito intereso, tik užtikrinti teisinės sistemos vientisumą. Įgyvendindamas šį interesą jis turi būti nepriklausomas; taip užtikrinama, kad jis klauso tik įstatymo; t. y. jis nesiejamas su jokiu kitu konkrečiu tikslu, įskaitant kitus viešuosius interesus, pavyzdžiui, baudžiamojo persekiojimo vykdymą.

25.

Institucijos, kurios, kaip prokuratūra, teisinėje sistemoje vykdo viešas funkcijas, pasitiki teismine valdžia, kuri turi užtikrinti šios sistemos vientisumą. Būtent dėl šio pasitikėjimo tos institucijos gali visą laiką skirti konkrečiam interesui, kurį lemia jų funkcijos, realizuoti.

26.

Vadovaujantis gauta informacija, Lietuvos prokuratūra yra nepriklausoma, kai organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, taip pat vykdo baudžiamąjį persekiojimą, tačiau ji neturi nepriklausomumo teisinės sistemos, kaip tokios, vientisumo užtikrinimo atžvilgiu. Jos nepriklausomumas susijęs su jai patikėta užduotimi, kuri turi būti vykdoma teisinėje sistemoje, pasinaudojant joje numatytomis priemonėmis. Taigi teisinė sistema jai yra priemonė tikslui pasiekti.

27.

Atvirkščiai, teismui nepriklausomumas suteikiamas būtent tam, kad jis vykdytų jurisdikciją, t. y. kad konkrečiu atveju neatšaukiamai įtvirtintų teisę. Jo užduotis yra priimti galutinį sprendimą, kuriame teisinė sistema taikoma taip, kad atsakymas, turintis res judicata statusą, atitiktų teisę, taigi būtų teisėtas. Šiuo požiūriu jo nepriklausomumas prasmingas, nes jam patikėta kompetencija spręsti ginčus (teisės aktų ir sprendimų priėmimo procedūrų, sudarančių teisinę sistemą, numatytomis sąlygomis), būtent siekiant visiems užtikrinti šio galutinio sprendimo, kurį jis turi priimti niekam nesikišant, teisėtumą.

28.

Taigi, galima teigti, kad teismui teisinė sistema yra ne priemonė, o pats tikslas. Konkrečiau kalbant, vienintelis tikslas, kurio jis siekia ir kurį įgyvendinant jam suteikiamas kitos kokybės nepriklausomumas nei tas, kurį galima priskirti prokuratūrai ar kuris gali būti užtikrinamas nustatant objektyvumo ir nešališkumo pareigą, būdingą administracinėms institucijoms.

29.

Prokuratūros kvalifikavimas kaip nepriklausomos institucijos nedaro jos lygiavertės teisminės valdžios institucijai, kaip būna nepriklausomų institucijų, dalyvaujančių reguliuojant įvairius ekonomikos sektorius, atveju. Konkrečiai prokuratūros nepriklausomumas neprilygsta teismo nepriklausomumui nei savo pagrindu, nei apimtimi, nes šios institucijos vykdo skirtingas funkcijas.

30.

Pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „teisminė institucija“ savarankiška reikšmė ( 9 ) yra būtinybės visoje Sąjungoje vienodai apibrėžti jos prasmę ir apimtį pasekmė. Iš to išplaukia, kad valstybės narės neturi kompetencijos „išduodančiąja teismine institucija“ laikyti institucijos, kuri, nors nevykdo jurisdikcijos, pagal nacionalinę teisę, gali būti kvalifikuojama kaip nepriklausoma ( 10 ).

31.

Šis teiginys iš esmės pagrįstas prielaida, kad prokuratūros nepriklausomumas negali būti painiojamas su teismų nepriklausomumu. Taip pat pagrindų sprendimo kontekste reikėtų paminėti nepatogumus, su kuriais būtų susiduriama kitas nei teismai institucijas pripažįstant išduodančiomis teisminėmis institucijomis.

32.

Jeigu teisminių institucijų atveju žinoma, kad visose valstybėse narėse tai yra nepriklausomos institucijos (iš to kyla pasitikėjimas jomis, kuriuo jos taip pat gali kliautis, abipusiai pripažindamos savo sprendimus), prokuratūros atveju taip nėra, ir puikus to pavyzdys yra šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą ir bylos C‑508/18 ir C‑82/19 PPU.

33.

Iš tiesų įvairiose valstybėse narėse pastebimas skirtingos apimties prokuratūros savarankiškumas, kuris dėl konceptualių priežasčių niekada nepasiekia teisminio nepriklausomumo ir kurį vykdančioji teisminė institucija kiekvienu atveju turėtų nagrinėti atsižvelgdama į išduodančiojoje valstybėje narėje prokuratūrai taikytinus teisės aktus.

34.

Dėl šio tyrimo galėtų pailgėti perdavimo procedūros terminai, nes tektų prašyti pateikti informaciją ar nagrinėti susijusio asmens skundus. Ir vieni, ir kiti neišvengiamai prisidėtų prie procedūros, taigi ir laisvės atėmimo priemonių, kurios galėtų būti priimtos, prailginimo.

35.

Taigi siekiant procedūros paprastumo ir greitumo, taip pat siekiant išvengti teisės į laisvę pažeidimų, reikia a priori vengti bet kokio neaiškumo dėl Europos arešto orderį išdavusios institucijos statuso, taigi suteikti teisę jį išduoti tik (nepriklausomai) teisminės valdžios institucijai.

36.

Galiausiai taip pat primenu, kad savo išvadoje byloje Özçelik ( 11 ) pažymėjau, jog, atsižvelgiant į pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalies priėmimo kontekstą, atrodo, kad teisės aktų leidėjas nenorėjo prokuratūros priskirti prie teisminių institucijų, kaip jos suprantamos pagal šią nuostatą.

37.

Pirminio pasiūlymo dėl pagrindų sprendimo ( 12 ) 3 straipsnyje prokuratūra buvo įtraukta į sąvokos (išduodančioji ar priimančioji Europos arešto orderį) „teisminė institucija“ apibrėžtį ( 13 ).

38.

Kaip nurodžiau išvadoje byloje Özçelik ( 14 ), „[š]io pasiūlymo aiškinamajame rašte pridurta, kad sąvoka „teisminė institucija“ atitinka 1957 m. Europos konvencijoje dėl ekstradicijos vartojamą sąvoką, pagal kurią teisminėmis institucijomis pripažįstamos „pačios teisminės institucijos ir prokuratūra, išskyrus policiją“ ( 15 ).

39.

Pasiūlymas nebuvo patvirtintas ir nuoroda į prokuratūrą galutinės versijos 1 ir 6 straipsniuose buvo panaikinta.

40.

Šis panaikinimas sukėlė tam tikrų abejonių, be to, netrūksta tokių, kurie tvirtina, kad, nesant būtinybės nurodyti nominatim, prokuratūra Europos arešto orderio išdavimo tikslais yra valstybių narių teisminių institucijų dalis ( 16 ).

41.

Kai kurios valstybės narės Tarybos Generaliniam sekretoriatui pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 3 dalį pranešė, kad vienos iš „institucijų, pagal nacionalinę teisę kompetentingos“ išduoti ar vykdyti Europos arešto orderį, yra jų atitinkamos prokuratūros. Šių valstybių nuomone, nuorodos į prokuratūras panaikinimas nereiškia jų neįtraukimo.

42.

Vis dėlto „griežtai teisiniu požiūriu šie pranešimai nelemia priemonių, kurių imasi kiekviena valstybė, atitikties pagrindų sprendimo turiniui. Minėta nuostata valstybėms leidžia paskirti arba pasirinkti teismines institucijas, kurios bus kompetentingos priimti ar išduoti EAO, bet joms nesuteikiama teisė išplėsti teisminės institucijos sąvokos, priskiriant jai tas institucijas, kurios neturi tokio statuso“ ( 17 ).

43.

Manau, kad toks nuorodos į prokuratūrą nebuvimas turi būti aiškinamas taip, kad teisės aktų leidėjas nenorėjo jos įtraukti į pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį. Tai labai diskutuotinas klausimas, todėl jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs suteikti prokuratūrai teisminės institucijos statusą šios nuostatos kontekste, jis tai būtų aiškiai nurodęs, kaip buvo padaryta pirminiame pasiūlyme.

44.

Vadovaujantis priešingu teiginiu, nuorodos į prokuratūrą panaikinimas vykstant teisėkūros procesui grindžiamas siekiu išvengti daugžodžiavimo. Vis dėlto manau, kad iš tiesų taip nėra, atsižvelgiant į kylančias abejones.

45.

Paprasčiau tariant, man atrodo, kad jei pirminiu pasiūlymu buvo siekiama užbaigti diskusiją dėl prokuratūros teisminio pobūdžio aiškiai nurodant, kad ji tokia yra, vėlesnis jos išbraukimas ne tik neleidžia pradėti naujų diskusijų dėl šio klausimo, bet ir jas užbaigia neigiamu atsakymu.

46.

Be to, atsižvelgdamas į su sąvokomis ir principais, taip pat su procedūros užtikrinimu ir supaprastinimu susijusius motyvus, kuriuos dėstau tiek šioje išvadoje, tiek išvadoje bylose C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, manau, kad aiškinimas, pagal kurį prokuratūrai nesuteikiamas „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip tai suprantama pagal pagrindų sprendimo 6 straipsnio 1 dalį, statusas, labiausiai atitinka jame įtvirtintą sistemą.

47.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Supreme Court (Aukščiausiasis Teismas, Airija):

2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR pakeistos redakcijos 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „išduodančioji teisminė institucija“ neapima prokuratūros.