–

E., atstovaujamo advokatų M. L. van Riel ir C. J. Ullersma,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir C. S. Schillemans,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Wils ir C. Cattabriga,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224) 3 straipsnio 2 dalies c punkto ir 11 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant E., nepilnamečio Eritrėjos piliečio, gyvenančio Sudane, ir Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl to, kad pastarasis atmetė prašymą dėl šeimos susijungimo, kurį už E. pateikė A., Eritrėjos pilietė, kuriai taikoma papildoma apsauga Nyderlanduose ir kuri yra tariama E. teta ir globėja.

3

Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas pabėgėlių padėčiai, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems ten normaliai gyventi su šeima. Dėl to jiems turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise į šeimos susijungimą.“

4

Direktyvos 2003/86 I skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

5

Minėtame direktyvos 3 straipsnyje, taip pat esančiame I skyriuje, nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma tais atvejais, kai globėjas turi valstybės narės išduotą, vienerius metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu jo šeimos nariai yra bet kurį statusą turintys trečiosios šalies piliečiai.

2.   Ši direktyva netaikoma tais atvejais, kai globėjas [yra trečiosios šalies pilietis, kuris]:

<…>

<…>

5.   Ši direktyva neturi poveikio valstybių narių galimybei priimti arba išlaikyti palankesnes nuostatas.“

6

Direktyvos 2003/86 II skyriaus „Šeimos nariai“ 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi šiems šeimos nariams:

<…>

<…>

Šiame straipsnyje nurodyti nepilnamečiai vaikai turi būti nesulaukę atitinkamos valstybės narės įstatymais nustatytos pilnametystės ir neturi būti susituokę.

<…>“

7

Šios direktyvos III skyriaus „Prašymų pateikimas ir nagrinėjimas“ 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės nustato, ar siekiant pasinaudoti šeimos susijungimo teise prašymą atvykti bei gyventi atitinkamos valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikia globėjas, ar šeimos narys arba nariai.

2.   Prie prašymo pridedami dokumentiniai šeimos santykių ir 4 bei 6 straipsniuose bei atitinkamais atvejais 7 ir 8 straipsniuose nurodytų sąlygų laikymosi įrodymai, taip pat šeimos nario (‑ių) kelionės dokumentų patvirtintos kopijos.

Prireikus siekdamos gauti įrodymų, jog šeimos santykiai egzistuoja, valstybės narės gali apklausti globėją ir jo ar jos šeimos narius bei atlikti reikiamus tyrimus.

<…>

4.   Valstybės narės kompetentingos institucijos prašymą pateikusiam asmeniui kuo greičiau ir visais atvejais ne vėliau kaip praėjus devyniems mėnesiams nuo prašymo pateikimo dienos pateikia rašytinį pranešimą apie [dėl jo priimtą] sprendimą.

Išskirtinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su prašymo nagrinėjimo sudėtingumu, pirmoje pastraipoje nurodytas laikotarpis gali būti pratęstas.

Turi būti nurodomi motyvai, dėl kurių prašymas atmetamas. Jei sprendimas nepriimamas pirmoje pastraipoje numatyto laikotarpio pabaigoje, pasekmes nustato atitinkamos valstybės narės nacionaliniai teisės aktai.

5.   Nagrinėdamos prašymą, valstybės narės deramai atsižvelgia į nepilnamečių vaikų geriausius interesus [viršesnį interesą].“

8

Minėtos direktyvos 10 straipsnio, esančio jos V skyriuje „Pabėgėlių šeimų susijungimas“, 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės gali leisti šeimos susijungimą su kitais 4 straipsnyje nenurodytais šeimos nariais, jei jie yra pabėgėlio išlaikomi.“

9

Direktyvos 2003/86 to paties V skyriaus 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   5 straipsnis taikomas prašymo pateikimui ir nagrinėjimui, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį.

2.   Jei pabėgėlis negali pateikti oficialių dokumentinių šeimos santykių įrodymų, valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus, vertintinus pagal nacionalinę teisę. Prašymą atmetantis sprendimas negali būti grindžiamas tik tuo, kad trūksta dokumentinių įrodymų.“

10

Šios direktyvos VII skyrius „Sankcijos ir teisės gynimo būdai“ apima 16–18 straipsnius.

11

Minėtos direktyvos 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės taip pat gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi, jei įrodoma, kad:

<…>“

12

Tos pačios direktyvos 17 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą.“

13

2014 m. balandžio 3 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą taikymo gairių (COM(2014)210) (toliau – gairės) numatyta:

„<…>

<…>

Pagal 5 straipsnio 2 dalį kartu su prašymu dėl šeimos susijungimo turi būti pateikiami:

<…>

Valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nuspręsti, ar tinkama ir reikalinga tikrinti šeimos santykių buvimą remiantis apklausomis arba kitokiais tyrimais, įskaitant DNR tyrimus. Reikalaujami tinkamumo ir reikalingumo kriterijai reiškia, kad šie tyrimai negalimi, jei yra kitų atitinkamų ir mažiau ribojančių priemonių šeimos santykiams nustatyti. Kiekvienas prašymas, kartu su juo pateikiami dokumentiniai įrodymai ir apklausų bei kitų tyrimų „tinkamumas“ ir „reikalingumas“ turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju.

<…>

<…>

Komisija pažymi, kad V skyriaus nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į 5 straipsnio 5 dalyje ir 17 straipsnyje įtvirtintus principus. Todėl, nagrinėdamos pabėgėlių prašymus dėl šeimos susijungimo, valstybės narės turi pagrįstai įvertinti ir pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir tinkamai atsižvelgti į viršesnį nepilnamečio interesą <…> Nė viena atskirai vertinama aplinkybė negali automatiškai lemti sprendimo; į kiekvieną aplinkybę turi būti atsižvelgiama tik kaip į vieną iš svarbių aplinkybių <…>

<…>

Pagal 11 straipsnį prašymo pateikimui ir nagrinėjimui taikomas 5 straipsnis, atsižvelgiant į 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, susijusią su oficialiais dokumentiniais įrodymais. Taigi pagal 5 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali manyti, kad dokumentiniai įrodymai įrodo šeimos santykius ir gali pradėti apklausas bei visus kitus tinkamus ir reikalingus tyrimus.

Vis dėlto dėl ypatingos pabėgėlių, kurie buvo priversti bėgti iš savo šalies, situacijos, pabėgėliams arba jų šeimos nariams dažnai neįmanoma arba pavojinga pateikti oficialus dokumentus arba susisiekti su jų kilmės šalies diplomatinėmis tarnybomis ar konsulatais.

11 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, nepaliekant diskrecijos nuspręsti kitaip, kad prašymas negali būti atmetamas vien dėl dokumentinių įrodymų nebuvimo ir kad tokiais atvejais valstybės narės privalo „atsižvelgti į kitus“ šeimos santykių buvimo „įrodymus“. Šie „kiti įrodymai“ turi būti vertinami pagal nacionalinę teisę, todėl valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, tačiau privalo nustatyti aiškias taisykles, kuriomis reglamentuojami tokie su įrodymais susiję reikalavimai. Kaip „kitų įrodymų“, patvirtinančių šeimos santykių buvimą, pavyzdžiai gali būti nurodomi rašytiniai arba žodiniai prašymą pateikusio asmens pareiškimai, šeimos narių apklausos arba atlikti tyrimai apie situaciją užsienyje. Šie pareiškimai gali būti paremiami, pavyzdžiui, dokumentais, audiovizualine medžiaga, materialiais daiktais (diplomais, lėšų pervedimo įrodymais ir kt.) arba konkrečios situacijos žinojimu.

17 straipsnyje numatytas individualus vertinimas; tai reiškia, kad, vertindamos prašymą pateikusio asmens įrodymus, valstybės narės turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, visų pirma į asmenų amžių, lytį, išsilavinimą, kilmę, socialinį statusą ir konkrečius kultūrinius aspektus. Komisija mano, kad jeigu, išnagrinėjus kitų rūšių įrodymus, kyla didelių abejonių arba yra aiškių sukčiavimo požymių, galiausiai gali būti atliekamas DNR tyrimas <…> Komisija mano, kad tokiu atveju valstybės narės privalo laikytis Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro (VPRK) nustatytų principų dėl DNR tyrimų <…>

<…>“

14

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyva 2003/86 į Nyderlandų teisės sistemą buvo perkelta Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Užsieniečių įstatymas), Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių) ir Werkinstructie 2014/9 (Įgyvendinimo taisyklės 2014/9).

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rechtbank Den Haag zittingsplaats Haarlem (Harleme posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) pažymi, kad Nyderlandų Karalystė perkėlė palankesnes šios direktyvos V skyriaus nuostatas dėl pabėgėlių šeimų susijungimo, įskaitant papildomas to skyriaus nuostatas. Konkrečiai Nyderlandų Karalystė pasirinko taikyti minėtą direktyvą asmenims, kuriems taikoma papildoma apsauga, nors pagal minėtos direktyvos 3 straipsnio 2 dalies c punktą ši direktyva tokiems asmenims netaikoma. Taigi Nyderlandų teisės aktų leidėjas padarė taip, kad šis V skyrius būtų tiesiogiai ir besąlygiškai taikomas jų situacijai.

16

2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių ir Įgyvendinimo taisyklės 2014/9 yra susiję, visų pirma, su šeimos santykių tarp globėjo ir trečiosios šalies piliečio, už kurį pateiktas prašymas dėl šeimos susijungimo, buvimo įrodymų vertinimu. Iš jų matyti, jog valstybės sekretorius patenkina šį prašymą, jeigu nustatyta, kad trečiosios šalies pilietis iš tikrųjų priklauso globėjo šeimai.

17

Šiuo klausimu globėjas turi įrodyti, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis iš tikrųjų priklausė globėjo šeimai iki pastarojo atvykimo į Nyderlandus ir kad šie šeimos santykiai nenutrūko. Nors iš principo globėjas turi pateikti atitinkamus dokumentinius įrodymus, nesant tokių dokumentų, jis gali pateikti papildomos informacijos arba įtikinamų, patikimų ir nuoseklių paaiškinimų dėl to, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis iš tikrųjų priklauso jo šeimai. Konkrečiai, vertinant, ar globotinis iš tikrųjų priklauso globėjo šeimai, visų pirma atsižvelgiama į priežastį, dėl kurios globotinis buvo priimtas į šią šeimą.

18

Pagaliau, jei neįmanoma nustatyti realių šeimos santykių pagal oficialius dokumentus arba DNR analizę, galima surengti apklausą tapatybei nustatyti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad taip yra visų pirma tada, kai kalbama apie globotinius vykstant procedūrai dėl šeimos susijungimo.

19

Nuo 2015 m. kovo 11 d. A. ir jos dukra nuolat gyvena Nyderlanduose kaip asmenys, kuriems taikoma papildoma apsauga pagal Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 2 dalies c punktą. 2015 m. balandžio 16 d. A. už E. pateikė kompetentingoms Nyderlandų tarnyboms prašymą dėl šeimos susijungimo.

20

Šiam prašymui pagrįsti ji pateikė 2015 m. balandžio 6 d. Eritrėjos išlaisvinimo fronto deklaraciją (toliau – EIF deklaracija), iš kurios matyti, kad ji yra E. teta ir jo globėja, kuria tapo mirus jo biologiniams tėvams, kai jam buvo penkeri metai. Be to, ji nurodė, kad po jų pabėgimo iš Eritrėjos 2013 metais – tada E. buvo dešimt metų, – E. su ja gyveno Sudane iki jos išvykimo į Nyderlandus. Šiuo metu E. vis dar gyvena Sudane pas globėjus.

21

2016 m. gegužės 12 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė prašymą dėl šeimos susijungimo.

22

Valstybės sekretorius pirmiausia rėmėsi tuo, kad nebuvo pateikta jokio oficialaus dokumentinio įrodymo dėl E. ir A. siejančių šeimos santykių tikrumo; vienintelis šiuo tikslu pateiktas dokumentas, t. y. EIF deklaracija, buvo išduotas neteisėtai. Valstybės sekretorius konstatavo, kad nebuvo pateikta jokių įtikimų paaiškinimų, kodėl neįmanoma pateikti oficialių dokumentinių įrodymų, nes Eritrėja išduoda tokio pobūdžio dokumentus, kaip antai mirties liudijimus, globos dokumentus, tapatybės korteles arba mokinio ir studento pažymėjimus. Pagaliau valstybės sekretorius pažymėjo, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, prašymas dėl šeimos susijungimo gali būti atmestas ir nebūtina surengti E. arba A. apklausos, kad būtų nustatytas jų šeimos santykių tikrumas.

23

Dėl šio sprendimo pateiktas skundas buvo atmestas 2016 m. spalio 27 d. sprendimu.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pateiktas ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti sprendimą atmesti pagrindinėje byloje nagrinėjamą prašymą dėl šeimos susijungimo; teismo posėdis buvo surengtas 2017 m. gegužės 18 d. Vėliau byla perduota nagrinėti teisėjų kolegijai, o antrasis teismo posėdis įvyko 2017 m. rugsėjo 13 d.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad per pastarąjį teismo posėdį valstybės sekretorius atsisakė savo prieštaravimų dėl E. ir A. tapatybės ir dėl šių asmenų biologinio ryšio buvimo. Be to, valstybės sekretorius atsisakė remtis oficialių dokumentinių įrodymų, susijusių su tuo, kad A. yra E. globėja, nebuvimu, nes pagal Eritrėjos teisę tokia globa suteikiama automatiškai. Šis teismas tvirtina, kad tuo remiantis darytina išvada, jog pagrindinėje byloje ginčijamos tik aplinkybės, susijusios su tuo, kad nėra E. biologinių tėvų mirties liudijimų, ir su tuo, kad šiuo klausimu pateikti A. paaiškinimai nėra įtikimi.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dvejoja dėl to, kaip aiškinti Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalį, ir konkrečiai klausia, ar atitinkama valstybė narė turi „atsižvelgti į kitus [šeimos santykių] buvimo įrodymus“ tuo atveju, jei pabėgėlis nepateikia įtikimų paaiškinimų dėl to, kad negali pateikti oficialių dokumentinių įrodymų.

27

Šis teismas klausia, atsižvelgdamas į 2012 m. spalio 18 d. Sprendimą Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638, 53–56 punktai), dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į tokį klausimą pagrindinėje byloje ir pažymi, kad nors A., kuriai taikoma tik papildoma apsauga, nepatenka į šios direktyvos nuostatų taikymo sritį, pagal Nyderlandų teisę šios nuostatos tiesiogiai ir besąlygiškai taikytinos tokiai situacijai.

28

Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag, zittingsplaats Middelburg (Harleme posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

30

2017 m. lapkričio 23 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė, išklausiusi generalinį advokatą, netenkinti šio prašymo.

31

Vis dėlto 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas leido nagrinėti šią bylą pirmumo tvarka pagal Procedūros reglamento 53 straipsnio 3 dalį.

32

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Direktyvos 2003/86 11 straipsnį 2 dalį esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai teismo prašoma nuspręsti dėl prašymo dėl šeimos susijungimo, kurį pateikė asmuo, kuriam taikoma papildoma apsauga, jeigu pagal nacionalinę teisę ši nuostata buvo pripažinta tiesiogiai ir besąlygiškai taikytina tokiai situacijai.

33

Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 2 dalies c punkte, be kita ko, aiškiai nurodyta, kad ši direktyva netaikoma tais atvejais, kai šeimos susijungimo prašymo teikėjas yra trečiosios šalies pilietis, galintis gyventi valstybėje narėje remdamasis papildoma apsauga pagal tarptautinius įsipareigojimus, nacionalinės teisės aktus ar valstybių narių praktiką.

34

Iš minėtos nuostatos matyti, kad Direktyva 2003/86 turi būti aiškinama taip, kad ji netaikoma trečiosios šalies piliečiams, kurie yra papildomos apsaugos statuso turėtojo, kaip antai A., šeimos nariai (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 33 punktas).

35

Vis dėlto iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jis turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto dėl Sąjungos teisės nuostatų, esant tokioms situacijoms, kai, net jeigu pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, minėtas Sąjungos teisės nuostatas leista taikyti pagal nacionalinę teisę, nes joje yra nuoroda į šių nuostatų turinį (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Tokiomis aplinkybėmis egzistuoja aiškus Europos Sąjungos interesas vienodai aiškinti šio teisės akto nuostatas, siekiant išvengti iš Sąjungos teisės perimtų nuostatų aiškinimo skirtumų ateityje (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Teisingumo Teismo atliekamas Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas esant į jų taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, yra tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti šių situacijų ir minėtomis nuostatomis reglamentuojamų situacijų vienodą vertinimą (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą teisminio bendradarbiavimo sistemą vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), patikslino, kad Nyderlandų teisės aktų leidėjas nusprendė papildomos apsaugos statuso turėtojams užtikrinti palankesnes sąlygas nei tos, kurios numatytos Direktyvoje 2003/86, ir jiems taikyti šioje direktyvoje nustatytas taisykles dėl pabėgėlių. Tuo remdamasis šis teismas nusprendė, kad pagal Nyderlandų teisę nagrinėjamoje pagrindinėje byloje privalo taikyti minėtos direktyvos 11 straipsnio 2 dalį.

39

Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad ši nuostata, vadovaujantis nacionaline teise, tiesiogiai ir besąlygiškai taikytina tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, ir dėl to Sąjunga tikrai suinteresuota, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo K ir B, C‑380/17, EU:C:2018:877, 38 punktą).

40

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, jei šio sprendimo 37 punkte nurodyta sąlyga įvykdyta, jo jurisdikcija taip pat gali būti pripažinta tais atvejais, kurie susiję su aiškiu neįtraukimo į Sąjungos teisės akto taikymo sritį atveju (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo C ir A, C‑257/17, EU:C:2018:876, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo jurisdikcija negali pagrįstai skirtis, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamos nuostatos taikymo sritis buvo apibrėžta vartojant teigiamą apibrėžtį, ar nustatant tam tikrus netaikymo atvejus, nes abu šie teisėkūros būdai gali būti naudojami vienodai (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo C ir A, C‑257/17, EU:C:2018:876, 39 punktas).

42

Be to, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jo abejonės dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos kyla iš 2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Nolan (C‑583/10, EU:C:2012:638), pažymėtina, kad byla, kurioje priimtas tas sprendimas, turėjo ypatybių, kurių nėra pagrindinėje byloje (pagal analogiją žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo C ir A, C‑257/17, EU:C:2018:876, 41–43 punktus).

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalį esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašoma nuspręsti dėl prašymo dėl šeimos susijungimo, kurį pateikė papildomos apsaugos statuso turėtojas, jeigu pagal nacionalinę teisę ši nuostata buvo pripažinta tiesiogiai ir besąlygiškai taikytina tokiai situacijai.

44

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad, esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. kai prašymą dėl šeimos susijungimo papildomos apsaugos statuso turėtoja pateikia už nepilnametį, kurio yra teta arba tariama globėja ir kuris kaip pabėgėlis be šeimos gyvena trečiojoje šalyje, pagal ją draudžiama tokį prašymą atmesti vien dėl to, kad globėja nepateikė oficialių dokumentinių įrodymų, patvirtinančią nepilnamečio biologinių tėvų mirtį ir šeimos santykių tarp jos ir šio nepilnamečio tikrumą, ir kad paaiškinimas, kurį globėja pateikė tam, kad pagrįstų negalėjimą pateikti tokius dokumentus, kompetentingų tarnybų buvo pripažintas neįtikimu remiantis tik turima bendro pobūdžio informacija apie situaciją kilmės šalyje, neatsižvelgiant į konkrečią globėjos ir nepilnamečio situaciją ir į konkrečius sunkumus, su kuriais jie tvirtina susidūrę iki pabėgimo iš kilmės šalies ir vėliau.

45

Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 2003/86 siekiama palengvinti šeimos susijungimą ir užtikrinti apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, visų pirma nepilnamečiams (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 69 punktą).

46

Tokiomis aplinkybėmis minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatomos konkrečios pareigos imtis veiksmų, kurias atitinka aiškiai apibrėžtos subjektyvios teisės. Minėtoje direktyvoje apibrėžtais atvejais jos įpareigojamos leisti susijungti atitinkamiems globėjo šeimos nariams ir negali naudotis savo diskrecija (2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 60 punktas ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 70 punktas).

47

Prie globėjo šeimos narių, kuriems atitinkama valstybė narė turi leisti atvykti ir gyventi, pagal Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies c punktą priskiriami „nepilnamečiai vaikai, įskaitant globėjo įvaikintus vaikus tais atvejais, kai globėjui priklauso jų globa ir vaikai yra jo ar jos išlaikomi“.

48

Be to, pagal Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 2 dalį valstybės narės gali leisti šeimos susijungimą su kitais šios direktyvos 4 straipsnyje nenurodytais šeimos nariais, jei jie yra pabėgėlio išlaikomi.

49

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad pagal Nyderlandų teisę leidžiamas šeimos susijungimas su globotiniais, su kuriais globėją sieja tikri šeimos santykiai, ir kad Nyderlandų tarnybos privalo leisti šeimai susijungti, jei nustatytas tikrų šeimos santykių tarp globėjo ir globotinio buvimas.

50

Kadangi šiuo atveju, kaip nurodo A., E. yra jos globotinis, pagrindinėje byloje nagrinėjamas prašymas dėl šeimos susijungimo galėtų būti laikomas bent patenkančiu į Direktyvos 2003/86 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą situaciją, ir, jei tokia prielaida pasitvirtintų, pagal Nyderlandų teisę Nyderlandų tarnybos privalėtų patenkinti prašymą dėl šeimos susijungimo.

51

Todėl dėl priežasčių, analogiškų išdėstytoms šio sprendimo 38 punkte, manytina, kad šios direktyvos 11 straipsnis pagal Nyderlandų teisę tapo taikytinas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

52

Dėl patikrinimo, kurį kompetentingos nacionalinės tarnybos turi atlikti, pažymėtina, kad tiek iš Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 2 dalies, tiek ir iš 11 straipsnio 2 dalies matyti, jog tikrindamos, ar yra šeimos santykiai, šios tarnybos turi tam tikrą vertinimo, kuris turi būti atliktas pagal nacionalinę teisę, diskreciją (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 59 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 74 punktą).

53

Vis dėlto valstybės narės joms suteikta diskrecija negali naudotis taip, kad pakenktų Direktyvos 2003/86 tikslui ir jos veiksmingumui. Be to, kaip matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies, ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 74 ir 75 punktus).

54

Todėl valstybės narės privalo ne tik savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuriuo būtų pažeidžiamos Sąjungos teisės sistemos saugomos pagrindinės teisės (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 105 punktą; 2009 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Detiček, C‑403/09 PPU, EU:C:2009:810, 34 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 78 punktą).

55

Chartijos 7 straipsnis, kuriuo pripažįstama teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, turi būti siejamas kartu su pareiga atsižvelgti į viršesnį vaiko interesą, pripažintą Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, ir atsižvelgiant į Chartijos 24 straipsnio 3 dalyje nurodytą būtinybę vaikui reguliariai palaikyti asmeninius santykius su savo abiem tėvais (2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 58 punktas).

56

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2003/86 nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, kaip, beje, tai matyti iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies ir 5 straipsnio 5 dalies, pagal kurias valstybės narės turi nagrinėti aptariamus prašymus susijungti su šeima atsižvelgdamos į atitinkamų vaikų interesus ir siekdamos sudaryti palankias šeimos gyvenimo sąlygas (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 80 punktas).

57

Šiuo klausimu kompetentingos nacionalinės tarnybos turi pagrįstai įvertinti ir pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus, ypač atsižvelgti į atitinkamų vaikų interesus (2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 81 punktas).

58

Taip pat reikia atsižvelgti į Direktyvos 2003/86 17 straipsnį, kuriame nustatytas reikalavimas individualiai nagrinėti prašymus dėl susijungimo (2015 m. liepos 9 d. Sprendimo K ir A, C‑153/14, EU:C:2015:453, 60 punktas ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Khachab, C‑558/14, EU:C:2016:285, 43 punktas), t. y. juos nagrinėjant turi būti deramai atsižvelgiama į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą (2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 64 punktas).

59

Todėl, įgyvendindamos Direktyvą 2003/86 ir nagrinėdamos prašymus dėl šeimos susijungimo, kompetentingos nacionalinės tarnybos turi, be kita ko, atlikti individualų vertinimą, atsižvelgti į visus konkrečiu atveju svarbius veiksnius ir prireikus skirti ypatingą dėmesį atitinkamų vaikų interesams ir siekiui sudaryti palankias šeimos gyvenimui sąlygas. Konkrečiai tariant, tokios aplinkybės kaip atitinkamų vaikų amžius, jų situacija kilmės šalyje ir jų priklausomumo nuo tėvų laipsnis gali daryti įtaką reikalaujamo patikrinimo apimčiai ir intensyvumui (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑540/03, EU:C:2006:429, 56 punktą). Bet kuriuo atveju, kaip nurodyta gairių 6.1 punkte, jokia atskirai vertinama aplinkybė negali automatiškai lemti sprendimo.

60

Dėl pareigų, tenkančių globėjui ir jo šeimos nariui, su kuriuo susijęs prašymas dėl šeimos susijungimo, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2003/86 5 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą kartu su tokiu prašymu turi būti pateikiami, be kita ko, „dokumentiniai šeimos santykių įrodymai“. Šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje patikslinta, kad šie dokumentiniai įrodymai turi būti „oficialūs“ ir kad jų nesant „valstybės narės atsižvelgia į kitus tokių santykių buvimo įrodymus“. Minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „prireikus siekdamos gauti įrodymų, jog šeimos santykiai egzistuoja, valstybės narės gali apklausti globėją ir jo ar jos šeimos narius bei atlikti reikiamus tyrimus“.

61

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 57 ir 71 punktuose, iš šių nuostatų matyti, jog globėjas ir jo šeimos narys, su kuriuo susijęs prašymas dėl šeimos susijungimo, turi pareigą bendradarbiauti su kompetentingomis tarnybomis, pavyzdžiui, nustatant jų tapatybę, pilietybę ir pagrindus, kuriais grindžiami jų prašymai, o tai apima, jei įmanoma, prašomų dokumentų ir prireikus paaiškinimų ir informacijos pateikimą (pagal analogiją žr. 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K., C‑18/16, EU:C:2017:680, 38 punktą).

62

Taigi ši bendradarbiavimo pareiga reiškia, kad globėjas ir jo šeimos narys, su kuriuo susijęs prašymas dėl šeimos susijungimo, turi ne tik pateikti visus įrodymus, svarbius vertinant jų nurodomų šeimos santykių tikrumą, bet ir atsakyti į atitinkamus klausimus ir prašymus, kuriuos jiems pateikia kompetentingos nacionalinės tarnybos, dalyvauti šių tarnybų rengiamose apklausose arba kituose tyrimuose, o tuo atveju, kai jie negali pateikti šeimos santykius patvirtinančių oficialių dokumentinių įrodymų, paaiškinti priežastis, dėl kurių jie negali pateikti tokių dokumentų.

63

Dėl kompetentingų nacionalinių tarnybų atliekamo įrodymų, pareiškimų ar paaiškinimų, kuriuos pateikė globėjas ar jo šeimos narys, su kuriuo susijęs prašymas dėl šeimos susijungimo, įrodomosios galios arba įtikimumo nagrinėjimo pažymėtina, kad atlikdamos reikalaujamą individualų vertinimą šios tarnybos turi atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes, įskaitant globėjo ar atitinkamo jo šeimos nario amžių, lytį, išsilavinimą, kilmę, socialinį statusą ir į specifinius kultūrinius aspektus, kaip nurodyta gairių 6.1.2. punkte.

64

Kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 65, 66, 77, 79 ir 81 punktuose, tuo remiantis darytina išvada, kad šie pateikti įrodymai, pareiškimai ir paaiškinimai, pirma, turi būti vertinami objektyviai atsižvelgiant tiek į bendro pobūdžio, tiek ir į konkrečią reikšmingą, objektyvią, patikimą, tikslią ir aktualią informaciją apie situaciją kilmės šalyje, įskaitant, be kita ko, informaciją apie egzistuojančius teisės aktus ir jų taikymą, administracinių tarnybų veikimą ir prireikus trūkumų, dėl kurių daromas poveikis tam tikroms tos šalies vietovėms ar tam tikroms asmenų grupėms, buvimą.

65

Kita vertus, nacionalinės tarnybos turi atsižvelgti ir į globėjo arba jo šeimos nario, su kuriuo susijęs prašymas dėl šeimos susijungimo, asmenybę, konkrečią situaciją ir sunkumus, su kuriais jie susiduria, todėl reikalavimai, kurie gali būti nustatomi globėjo arba jo šeimos nario nurodytų aplinkybių, be kita ko, skirtų pagrįsti tam, kad neįmanoma pateikti oficialių šeimos santykius patvirtinančių dokumentinių įrodymų, įrodomajai galiai arba įtikimumui, turi būti proporcingi ir priklausyti nuo sunkumų, su kuriais jie susiduria, pobūdžio ir lygio.

66

Pagal Direktyvos 2003/86 8 konstatuojamąją dalį ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pabėgėlių situacijai, atsižvelgiant į priežastis, privertusias juos palikti savo šalį ir neleidusias jiems joje normaliai gyventi su šeima. Taigi, kaip nurodyta gairių 6.1.2 punkte, ypatinga pabėgėlių situacija reiškia, kad pabėgėliams arba jų šeimos nariams dažnai neįmanoma arba pavojinga pateikti oficialus dokumentus arba susisiekti su jų kilmės šalies diplomatinėmis tarnybomis ar konsulatais.

67

Be to, jeigu iš pateiktų paaiškinimų matyti, kad globėjas akivaizdžiai nevykdo jam tenkančios bendradarbiavimo pareigos, arba jeigu iš kompetentingoms nacionalinėms tarnyboms žinomų objektyvių aplinkybių matyti, kad prašymas dėl šeimos susijungimo pateiktas sukčiaujant, šios tarnybos turi teisę jį atmesti.

68

Priešingai, nesant tokių aplinkybių, oficialių dokumentinių įrodymų, kuriais patvirtinami šeimos santykiai, nebuvimas ir galimas šiuo klausimu pateiktų paaiškinimų įtikimumo trūkumas turi būti laikomi paprastomis aplinkybėmis, į kurias turi būti atsižvelgiama atliekant individualų visų konkrečios situacijos aplinkybių vertinimą, ir jos neatleidžia kompetentingų nacionalinių tarnybų nuo Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos atsižvelgti į kitus įrodymus.

69

Kaip priminta ir gairių 6.1.2. punkte, šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, nepaliekant diskrecijos šiuo klausimu, kad prašymas negali būti atmetamas tik dėl to, kad nėra dokumentinių įrodymų, ir kad tokiais atvejais valstybės narės privalo atsižvelgti į kitus šeimos santykių buvimo įrodymus.

70

Šioje byloje 2016 m. gegužės 12 d. ir 2016 m. spalio 27 d. sprendimuose valstybės sekretorius konstatavo, kad A. nepateikė jokių oficialių dokumentinių įrodymų, patvirtinančių E. tėvų mirtį ir tai, kad ji yra nepilnamečio vaiko globėja, taip pat ji nepateikė įtikimų paaiškinimų, kodėl negalėjo pateikti tokių dokumentų, nors, valstybės sekretoriaus tvirtinimu, Eritrėjoje įmanoma gauti tokio pobūdžio dokumentus.

71

Vis dėlto per 2017 m. rugsėjo 13 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykusį posėdį valstybės sekretorius atsisakė savo prieštaravimo, susijusio su oficialių dokumentinių įrodymų, patvirtinančių, kad A. yra E. globėja, nebuvimu, tada, kai konstatavo, kad pagal Eritrėjos teisę tokia globa suteikiama automatiškai.

72

Tuo remiantis darytina išvada, kad sprendimas atmesti pagrindinėje byloje nagrinėjamą prašymą dėl šeimos susijungimo grindžiamas tik tuo, kad nėra E. biologinių tėvų mirties liudijimų, ir kad šiuo klausimu pateikti A. paaiškinimai yra neįtikimi.

73

Per posėdį Teisingumo Teisme Nyderlandų vyriausybė tvirtino, kad būtina nustatyti E. biologinių tėvų mirtį tam, kad būtų paneigta vaiko pagrobimo ar pardavimo prielaida.

74

Reikia pripažinti, kad iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad buvo pažeista A. tenkanti bendradarbiavimo pareiga, bet prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti. Neginčijama, kad ji atsakė į visus klausimus ir prašymus, kuriuos per administracinę procedūrą jai pateikė valstybės sekretorius, ir kad ji išdėstė priežastis, dėl kurių ji ir E., jos tvirtinimu, negalėjo pateikti minėtų tarnybų prašomų šeimos santykius patvirtinančių oficialių dokumentinių įrodymų.

75

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, šiuo klausimu A. pirmiausia nurodė, kad Eritrėjoje mirties liudijimus išduoda ne Asmaros (Eritrėja) civilinės metrikacijos skyrius, o vietos administracinės tarnybos, kuriose, priklausomai nuo vietovės, išdavimo procedūra labai skiriasi. Toliau A. pažymėjo, kad ji niekada neturėjo tokių dokumentų, nes yra kilusi iš mažo kaimo, iš namų išvykdavo tik tada, kai tai būdavo būtina, o turėti mirties liudijimus buvo neįprasta. Šiandien gauti minėtus dokumentus būtų neįmanoma, nes ji ir E. iš Eritrėjos išvyko neteisėtai, todėl prašydami tokių dokumentų per vietinius pažįstamus jie sukurtų situaciją, dėl kurios galėtų kilti „diasporos nepasitenkinimas“ ir Eritrėjoje likę jų šeimos nariai atsidurtų pavojuje ir jiems galėtų kilti grėsmė mokėti „diasporos mokestį“.

76

Antra, iš tos pačios bylos medžiagos matyti, kad nors valstybės sekretorius, nagrinėdamas A. pateiktų paaiškinimų įtikimumą, atsižvelgė į turimą bendro pobūdžio informaciją apie situaciją Eritrėjoje, nėra aišku, ar jis atsižvelgė į tai, kaip taikomi atitinkami teisės aktai, ir į tai, kad šios šalies civilinės metrikacijos skyrių veikimas tam tikrais atvejais priklauso nuo įvairių aplinkybių konkrečioje vietovėje. Be to, minėta bylos medžiaga taip pat neleidžia patikrinti, ar jis atsižvelgė (ir, jei taip, kiek) į A. ir E. asmenybes, konkrečią jų situaciją ir į konkrečius sunkumus, su kuriais jie tvirtina susidūrę iki pabėgimo iš kilmės šalies ir vėliau.

77

Trečia, nė vienas Teisingumo Teismo turimas bylos dokumentas nepatvirtina, kad valstybės sekretorius atsižvelgė į E. amžių, jo kaip pabėgėlio situaciją Sudane, t. y. šalyje, kurioje jis, remiantis A. tvirtinimais, gyveno pas globėjus, su kuriais jo nesieja jokie šeimos santykiai, arba viršesnį šio vaiko interesą esant tokioms aplinkybėms. Jeigu paaiškėtų, kad A. tvirtinimai yra teisingi, pagrindinėje byloje nagrinėjamo prašymo dėl šeimos susijungimo patenkinimas galėtų būti vienintelė priemonė užtikrinti E. galimybę augti šeimos aplinkoje. Kaip nurodyta šio sprendimo 59 punkte, tokios aplinkybės gali daryti įtaką reikalaujamo nagrinėjimo apimčiai ir intensyvumui.

78

Nors kompetentingos nacionalinės tarnybos gali imtis veiksmų, kad nustatytų sukčiaujant pateiktus prašymus dėl šeimos susijungimo, kurių pasitaiko vaikų grobimo ar pardavimo atveju, kaip teisingai nurodo Nyderlandų vyriausybė, ši aplinkybė neatleidžia šių tarnybų nuo pareigos atsižvelgti į viršesnį vaiko, galimai esančio tokioje kaip A. apibūdintoje situacijoje, interesą.

79

Be to, vien aplinkybės, kad nėra biologinių tėvų mirties liudijimų ir kad jų nebuvimui pagrįsti pateikti paaiškinimai nepakankamai įtikimi, nepakanka norint nuspręsti, jog atitinkamas prašymas dėl šeimos susijungimo neišvengiamai susijęs su vaiko grobimu ar pardavimu. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalies, pagal kurią atitinkama valstybė narė atsižvelgia į kitus šeimos santykių buvimo įrodymus ir nesiremia vien dokumentinių įrodymų nebuvimu ir kuri aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, matyti, kad, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nacionalinėms tarnyboms gali tekti atlikti reikiamus papildomus patikrinimus, kaip antai surengti globėjo apklausą, kad paneigtų tokių neįprastų aplinkybių buvimą.

80

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra vienintelis, tiesiogiai susipažinęs su jam pateiktu nagrinėti ginču, turi patikrinti, atsižvelgdamas į pirmesniuose šio sprendimo punktuose išdėstytas aplinkybes, ar valstybės sekretorius pagrindinėje byloje aptariamą prašymą išnagrinėjo pagal Direktyvos 2003/86 reikalavimus.

81

Atsižvelgiant į pateiktus paaiškinimus, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2003/86 11 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad, esant tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, t. y. kai prašymą dėl šeimos susijungimo papildomos apsaugos statuso turėtoja pateikia už nepilnametį, kurio teta arba tariama globėja ji yra ir kuris kaip pabėgėlis be šeimos gyvena trečiojoje šalyje, pagal ją draudžiama tokį prašymą atmesti vien dėl to, kad globėja nepateikė oficialių dokumentinių įrodymų, patvirtinančią nepilnamečio biologinių tėvų mirtį ir šeimos santykių tarp jos ir šio nepilnamečio tikrumą, ir kad paaiškinimas, kurį globėja pateikė, jog pagrįstų negalėjimą pateikti tokius dokumentus, kompetentingų tarnybų buvo pripažintas neįtikimu remiantis tik turima bendro pobūdžio informacija apie situaciją kilmės šalyje, neatsižvelgiant į konkrečią globėjos ir nepilnamečio situaciją ir į konkrečius sunkumus, su kuriais jie tvirtina susidūrę iki pabėgimo iš jų kilmės šalies ir vėliau.

82

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: