–

Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen, atstovaujamos odvjetnici D. Malnar, M. Mlinac, P. G. Baučić, P. Novak, M. Sabolek, E. Garankić ir A. Đureta, padedamų profesor T. Borić,

–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos T. Galli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller, L. Malferrari ir M. Mataija,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56 ir 63 straipsnių bei 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 4 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio, 24 straipsnio 1 punkto ir 25 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Anica Milivojević, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Kroatijoje, ginčą su Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen (toliau – Raiffeisenbank), pagal Austrijos teisę įsteigta bendrove, dėl A. Milivojević pareikšto ieškinio, kuriuo ji prašo pripažinti negaliojančiais su Raiffeisenbank sudarytą paskolos sutartį, taip pat notarinį aktą, susijusį su hipoteka, kuria užtikrinami iš šios sutarties kylantys kreditiniai reikalavimai, ir panaikinti šios hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 6, 15 ir 18 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

5

Minėto reglamento 8 straipsnio 4 punktas suformuluotas taip:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas:

<…>

6

To paties reglamento 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, kurias sudaro asmuo, vartotojas, ir kurių dalykas nėra laikomas šio asmens komercine ar profesinė veikla, nustatoma pagal šį skirsnį <…>“

7

Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės narės, kurioje yra tos sutarties šalies nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.

2.   Kita sutarties šalis gali pareikšti ieškinį vartotojui tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.“

8

Šio reglamento 19 straipsnyje nurodyta:

„Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal susitarimą:

9

Minėto reglamento 24 straipsnio 1 punkto pirmoje pastraipoje numatyta:

„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

10

To paties reglamento 25 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Jeigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip. <…>

<…>

4.   Susitarimai dėl jurisdikcijos ar turto patikėjimo dokumento nuostatos dėl jurisdikcijos pasirinkimo neturi teisinės galios, jeigu jie prieštarauja 15, 19 ar 23 straipsniui arba jeigu teismai, kurių jurisdikcijos išvengiama, turi išimtinę jurisdikciją pagal 24 straipsnį.“

11

Reglamento Nr. 1215/2012 66 straipsnio, kuris reglamentuoja ratione temporis taikymo sritį, 1 dalyje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas tik pradėtam teismo procesui, autentiškiems dokumentams, kurie oficialiai sudaromi arba įregistruojami, ir teisminėms taikos sutartims, kurios patvirtinamos arba sudaromos 2015 m. sausio 10 d. arba vėliau.“

12

Zakon o obveznim odnosima (Įstatymas dėl prievolių) 322 straipsnio redakcijoje, taikytinoje pagrindinėje byloje (Narodne novine, Nr. 78/2015; toliau – Įstatymas dėl prievolių), nustatyta:

„(1)   Bet koks susitarimas, kuris prieštarauja Kroatijos Respublikos Konstitucijai, privalomosioms teisės normoms arba moralės principams, yra niekinė, išskyrus atvejus, kai iš pažeistos normos paskirties matyti kita teisinė pasekmė arba kai konkrečiu atveju įstatyme numatyta kitaip.

(2)   Jeigu sudaryti sutartį draudžiama tik vienai iš šalių, sutartis vis dėlto galioja (nebent konkrečiu atveju įstatyme numatyta kitaip), o šalis, kuri pažeidžia įstatyme nustatytą draudimą, privalo prisiimti dėl to kylančias pasekmes.“

13

Šio įstatymo 323 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Kai sutartis yra niekinė, kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką gavo pagal niekinę sutartį, o jeigu tai neįmanoma arba jeigu, atsižvelgiant į to, kas įvykdyta, pobūdį restitucija negalima, turi būti sumokėta tinkama piniginė kompensacija, nustatyta pagal teismo sprendimo priėmimo dieną taikytas kainas, nebent įstatyme numatyta kitaip.“

14

Zakon o potrošačkom kreditiranju (Vartojimo kredito įstatymas; Narodne novine, Nr. 75/2009) (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, išskyrus tam tikras išimtis, šis įstatymas netaikomas paskolos sutartims, sudarytoms iki jo įsigaliojimo.

15

Šis įstatymas buvo iš dalies pakeistas Zakon o izmjeni i dopunama Zakona o potrošačkom kreditiranju (Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas ir papildomas vartojimo kredito įstatymas, Narodne novine, Nr. 102/2015) (toliau – iš dalies pakeistas vartojimo kredito įstatymas).

16

Iš dalies pakeisto vartojimo kredito įstatymo 19j straipsnis „Sutarčių negaliojimas ir negaliojimo pasekmės“ suformuluotas taip:

„1.   Paskolos sutartis yra niekinė, jeigu yra sudaryta su kreditoriumi ar kredito tarpininku, kurie neturi reikalaujamo leidimo teikti vartojimo kredito paslaugas vartotojams arba tarpininkauti sudarant tokią sutartį.

2.   Kai pagal šio straipsnio 1 dalį turi būti grąžinta tai, kas gauta, vartotojas turi sumokėti palūkanas nuo gautos sumos nuo tos dienos, kai sprendimas, kuriuo sutartis pripažinta niekine, tapo galutinis.“

17

Iš dalies pakeisto vartojimo kredito įstatymo 19 l straipsnyje „Teismų jurisdikcija“ nurodyta:

„1.   Ginčuose dėl kredito sutarčių vartotojas gali pareikšti ieškinį kitai sutarties šaliai valstybės, kurios teritorijoje yra tos sutarties šalies buveinės vieta, teismuose arba, neatsižvelgiant į kitos sutarties šalies buveinės vietą, – vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.

2.   Kita sutarties šalis gali pareikšti ieškinį vartotojui tik valstybės narės, kurios teritorijoje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.

<…>“

18

Zakon o ništetnosti ugovora o kreditu s međunarodnim obilježjima sklopljenih u Republici Hrvatske s neovlaštenim vjerovnikom (Įstatymas dėl Kroatijos Respublikoje su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytų tarptautinį elementą turinčių paskolos sutarčių negaliojimo; Narodne novine, Nr. 72/2017; toliau – Įstatymas dėl su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytų tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo) 1 straipsnyje „Įstatymo dalykas“ numatyta:

1.   Šis įstatymas taikomas Kroatijos Respublikoje skolininkų ir leidimų neturinčių kreditorių sudarytoms tarptautinių elementų turinčioms paskolos sutartims <…>

2.   Šis įstatymas taip pat taikomas kitiems teisiniams dokumentams, kuriuos Kroatijos Respublikoje sudarė skolininkai ir leidimo neturintys kreditoriai ir kuriuos lemia paskolos sutartis, turinti tarptautinių elementų, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį, arba kurie pagrįsti tokia sutartimi.“

19

Šio įstatymo 2 straipsnyje „Sąvokos“ nurodyta:

„Šiame įstatyme:

20

Minėto įstatymo 3 straipsnyje „Paskolos sutarčių negaliojimas“ numatyta:

„1.   Paskolos sutartys su tarptautiniais elementais, kurias Kroatijos Respublikoje sudarė skolininkai ir leidimo neturintys kreditoriai, yra niekinės.

2.   Nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, negaliojimu negalima remtis, kai sutartis visiškai įvykdyta.“

21

To paties įstatymo 4 straipsnyje „Kitų teisinių dokumentų negaliojimas“ nustatyta:

„Visi notariniai aktai, sudaryti remiantis pagal šio įstatymo 3 straipsnį niekine sutartimi ar su ja susiję, yra niekiniai.“

22

Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 7 straipsnyje „Negaliojimo pasekmės“ įtvirtinta:

„Kiekviena susitariančioji šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką gavo pagal niekinę sutartį, o jeigu tai neįmanoma arba jeigu, atsižvelgiant į to, kas įvykdyta, pobūdį, restitucija negalima, turi būti sumokėta tinkama piniginė kompensacija, nustatyta pagal teismo sprendimo priėmimo dieną taikytas kainas.“

23

Šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl jurisdikcijos suformuluotos taip:

„1.   Byloje dėl paskolos sutarčių su tarptautiniais elementais, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, skolininkas gali pareikšti ieškinį leidimo neturinčiam kreditoriui tos valstybės, kurios teritorijoje šis turi buveinę, teismuose arba, neatsižvelgiant į tai, kur yra leidimo neturinčio kreditoriaus buveinė, skolininko gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismuose.

2.   Leidimo neturinčio kreditoriaus, kaip tai suprantama pagal šio straipsnio 1 dalį, ieškinys skolininkui gali būti pareikštas tik valstybės, kurios teritorijoje yra skolininko gyvenamoji vieta ar buveinė, teismuose. Teisė, taikytina niekinėms sutartims, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, yra išimtinai Kroatijos teisė ir teismas, gavęs ieškinį dėl tokios sutarties pripažinimo niekine, tokiam ieškiniui taiko šį įstatymą, nenagrinėdamas, ar yra prielaidos taikyti sutarties sudarymo vietos teisę remiantis kitais teisės aktais.“

24

To paties įstatymo 10 straipsnyje numatyta:

„1.   Paskolos sutartys, turinčios tarptautinių elementų, kaip tai suprantama pagal šį įstatymą, sudarytos Kroatijos Respublikoje iki šio įstatymo įsigaliojimo skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių, negalioja nuo jų sudarymo dienos ir sukelia 7 straipsnyje nurodytas pasekmes.

2.   Kiti teisiniai dokumentai, sudaryti Kroatijos Respublikoje iki šio įstatymo įsigaliojimo tarp skolininkų ir leidimo neturinčių kreditorių, kuriuos lemia paskolos sutartis, turinti tarptautinių elementų, kaip nurodyta 1 straipsnio 1 dalyje, ar pagrįsti tokia sutartimi, negalioja nuo jų sudarymo dienos ir sukelia 7 straipsnyje nurodytas pasekmes.“

25

2015 m. balandžio 23 d. A. Milivojević kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, Općinski sud u Rijeci – Stalna služba u Rabu (Rijekos apylinkės teismas – nuolatinis padalinys Rabo, Kroatija), su ieškiniu prieš Raiffeisenbank ir prašė pripažinti negaliojančia 47000 eurų paskolos sutartį, kurią šalys sudarė 2007 m. sausio 5 d. (toliau – nagrinėjama sutartis), notarinį raštą dėl hipotekos, kuria užtikrinami iš šios sutarties kylantys kreditiniai reikalavimai, ir panaikinti šios hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre.

26

Grįsdama savo ieškinį A. Milivojević rėmėsi Įstatymo dėl prievolių 322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagal kurias sutartis, prieštaraujanti Kroatijos Respublikos Konstitucijai, privalomosioms teisės normoms arba moralės principams, yra niekinė.

27

Nors pagrindinėje byloje neginčijama, kad Raiffeisenbank buvo „leidimo neturintis kreditorius“, kaip tai suprantama pagal Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 2 straipsnį, t. y. kitoje valstybėje narėje įsisteigęs kreditorius, kuris neturėjo Hrvatska narodna banka (Kroatijos nacionalinis bankas) suteikto tinkamo įgaliojimo teikti paskolas Kroatijoje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šalys nesutaria dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, susijusių, be kita ko, su nagrinėjamos sutarties sudarymo vieta. Raiffeisenbank teigia, kad sutartis buvo sudaryta Austrijoje, o A. Milivojević tvirtina, kad tai buvo padaryta Kroatijoje.

28

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, A. Milivojević teigė sudariusi nagrinėjamą sutartį per tarpininką, kuriam sumokėjo komisinius, siekdama išplėsti ir renovuoti savo namą ir ketindama ten įrengti butus nuomai. Iš šio sprendimo taip pat matyti, kad negalima atmesti galimybės, jog dalis paskolos buvo panaudota privačiais tikslais. A. Milivojević, beje, užsiminė, kad ketino grąžinti paskolą iš pelno, kurį atneš ta veikla.

29

Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad į nagrinėjamą sutartį buvo įtraukta nuostata dėl alternatyvios jurisdikcijos, pagal kurią jurisdikciją suteikiama Austrijos teismams arba skolininko nuolatinės gyvenamosios vietos teismams.

30

Žodinė proceso dalis buvo baigta 2017 m. sausio 3 d.

31

Vis dėlto 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi ji buvo atnaujinta, 2017 m. liepos 14 d. įsigaliojus Įstatymui dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jeigu būtų nustatyta, jog nagrinėjama sutartis buvo sudaryta Kroatijoje, ji galėtų būti laikoma negaliojančia pagal šio teisės akto nuostatas, atsižvelgiant į jo taikymą atgaline data.

33

Taigi šiam teismui kyla abejonių, pirma, ar Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo atitinka SESV 56 ir 63 straipsnius, nes, jo manymu, šis teisės aktas gali pažeisti Raiffeisenbank laisvę teikti finansines paslaugas. Minėtas teismas abejoja, kad tokį pažeidimą gali pateisinti šio įstatymo galiojimui atgaline data pagrįsti Kroatijos vyriausybės nurodyti tikslai.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad Vartojimo kredito įstatymas, kaip jį išaiškino Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas, Kroatija), negali pagrįsti paskolos sutarčių, sudarytų prieš įsigaliojant šiam įstatymui (su pakeitimais), t. y. 2015 m. rugsėjo 30 d., pripažinimo negaliojančiomis.

35

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad po Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas) civilinių bylų kolegijos pirmininko ir Županijski sudovi (apygardos teismai, Kroatija) civilinių bylų kolegijų pirmininkų susitikimo, kuris buvo surengtas 2016 m. balandžio 11 ir 12 d., Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas) 2016 m. balandžio 12 d. parengtame dokumente nusprendė:

„3.1. (jurisdikcija)

Kilus ginčams dėl ieškovų, fizinių asmenų (vartotojų), kurie yra Kroatijos piliečiai, ir užsienio juridinių asmenų (bankų) sudarytų paskolų sutarčių negaliojimo, kuriuose jurisdikcijos klausimas buvo išspręstas po 2013 m. liepos 1 d., Kroatijos kompetentingas teismas yra visada tas, kuris nustatytas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento [(EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42)] 16 straipsnį ir Reglamento [Nr. 1215/2012] 17 straipsnį.

3.2. (sutarčių negaliojimas)

Nors sudaryti tokias sutartis buvo draudžiama užsienio banko įstaigoms, kurios neturi leidimo, reikalingo teikti šias paslaugas Kroatijos Respublikoje, tokios sutartys nėra niekinės, nes tokia pasekmė nebuvo numatyta nei Bankų įstatyme, nei Kredito įstaigų įstatyme iki 2015 m. rugsėjo 30 d., datos, kai ši pasekmė buvo įtvirtinta [iš dalies pakeistame vartojimo kredito įstatyme].“

36

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl įvairių aspektų, susijusių su jo tarptautine jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą, atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1215/2012. Šiuo klausimu tas teismas pažymi, kad pagal Kroatijos civilinio proceso kodekso nuostatas jis gali patikrinti savo jurisdikciją šioje nagrinėjamos bylos stadijoje.

37

Minėtam teismui kyla abejonių, ar Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 8 straipsnis atitinka Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytas jurisdikcijos taisykles. Jam taip pat kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, visų pirma 1997 m. liepos 3 d. Sprendimą Benincasa (C‑269/95, EU:C:1997:337) ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendimą Gruber (C‑464/01, EU:C:2005:32), nagrinėjama sutartis galėtų būti laikoma „vartotojo sudaryta sutartimi“ ir ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas ginčas patenka į šio reglamento 24 straipsnio 1 punkte numatytas išimtinės jurisdikcijos taisykles, susijusias su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį turtą.

38

Šiomis aplinkybėmis Općinski sud u Rijeci – Stalna služba u Rabu (Rijekos apylinkės teismas – nuolatinis padalinys Rabo, Kroatija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

39

Kroatijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti pirmąjį klausimą, nes nagrinėjama sutartis buvo sudaryta 2007 m. sausio 5 d., t. y. prieš Kroatijos Respublikos įstojimą į Europos Sąjungą 2013 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į valstybės narės teismo pateiktą prejudicinį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, kai faktinės aplinkybės, kurioms ji turėtų būti taikoma, susiklostė prieš šiai valstybei narei įstojant į Europos Sąjungą. Per teismo posėdį ši vyriausybė taip pat teigė, kad ta sutartis buvo nutraukta 2012 metais.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu siekia sužinoti, ar SESV 56 ir 63 straipsnius atitinka Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo, kuris buvo priimtas po Kroatijos Respublikos įstojimo į Sąjungą. Dėl jo taikymo atgaline data šis teisės aktas taikytinas pagrindinėje byloje ir turi poveikį paskolos sutartims, sudarytoms prieš įstojimą, taip pat kitiems teisiniams dokumentams, kuriuos lėmė tokios sutartys.

41

Antra, nors tiesa, kad nagrinėjama paskolos sutartis buvo sudaryta iki šio įstojimo, ir, kaip teigiama, nutraukta irgi iki jo (ši aplinkybė nebuvo paminėta prašyme priimti prejudicinį sprendimą), vis dėlto iš šio prašymo matyti, kad tam tikros pasekmės, susijusios su šia sutartimi ir jos nulemtais teisės aktais, visų pirma hipotekos įrašymas į registrą, kurį A. Milivojević prašo panaikinti, ir toliau daro poveikį.

42

Kaip matyti iš Akto dėl Kroatijos Respublikos stojimo sąlygų ir Europos Sąjungos sutarties, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties pritaikomųjų pataisų (OL L 112, 2012, p. 21) 2 straipsnio, nuo įstojimo dienos pirminių Sutarčių ir, be kita ko, SESV 56 ir 63 straipsnių, nuostatos Kroatijos Respublikai yra privalomos ir taikomos būsimoms situacijų, susiklosčiusių prieš įstojimą, sukeliamoms pasekmėms (pagal analogiją žr. 2002 m. sausio 29 d. Sprendimo Pokrzeptowicz-Meyer, C‑162/00, EU:C:2002:57, 50 punktą).

43

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad argumentus, kuriuos Kroatijos vyriausybė nurodo, ginčydama Teisingumo Teismo jurisdikciją nagrinėti pirmąjį klausimą, reikia atmesti, nes, nors nagrinėjama sutartis, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, buvo sudaryta prieš Kroatijos Respublikos įstojimą į Sąjungą, šioje byloje iškeltas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, o atsakymas į jį gali iškelti abejonių dėl šios valstybės narės po įstojimo priimtų nacionalinės teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, kurie taip pat kelia teisinių pasekmių šiai sutarčiai po minėto įstojimo.

44

Raiffeisenbank ir Kroatijos vyriausybė teigia, jog pirmasis klausimas hipotetinis, nes nebuvo įrodyta, kad Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo yra taikytinas ginčui pagrindinėje byloje.

45

Kroatijos vyriausybė taip pat iškėlė prieštaravimą dėl antrojo ir trečiojo klausimų priimtinumo; ji mano, kad teisės nuostatomis, į kurias daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimuose, t. y. Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 1 dalį, nebegalima remtis, nes Raiffeisenbank dalyvavo šio teismo posėdyje. Dėl to paties reglamento 25 straipsnio ši vyriausybė teigia, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos.

46

Dėl pirmojo klausimo pažymėtina, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas esamoje jo nagrinėjamos bylos stadijoje dar neišsprendė faktinių aplinkybių klausimo, susijusio su nagrinėjamos sutarties sudarymo vietos nustatymu, kuris pagal Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 3 straipsnį yra esminis klausimas siekiant taikyti šį įstatymą, ši aplinkybė neapriboja jo galių nuspręsti, kurioje bylos stadijoje būtina jos tikslais kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 41 punktą ir 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe-Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 31 punktą), nes tinkamiausio momento tam padaryti pasirinkimas priklauso jo išimtinei jurisdikcijai (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Sibilio, C‑157/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:148, 31 punktą).

47

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų reikia priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SERGO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių tikslumo Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija (2017 m. birželio 14 d. Sprendimo Online Games ir kt., C‑685/15, EU:C:2017:452, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo prašymą, tik jeigu akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus ir suprastų priežastis, dėl kurių nacionalinis teismas mano, kad, siekiant išspręsti jo nagrinėjamą ginčą, reikalinga gauti atsakymus į tuos klausimus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Politanò, C‑225/15, EU:C:2016:645, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, priešingai, nei teigia Kroatijos vyriausybė, neatrodo, kad antrajame ir trečiajame klausimuose iškelta problema yra hipotetinė.

49

Šiomis aplinkybėmis reikia daryti išvadą, kad pirmasis–trečiasis klausimai yra priimtini.

50

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar SESV 56 ir 63 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos valstybės narės teisės akto nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias paskolos sutartys ir jomis pagrįsti dokumentai, sudaryti tos valstybės narės teritorijoje tarp skolininkų ir kreditorių, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir neturinčių pirmosios valstybės narės išduoto leidimo vykdyti jų veiklą jos teritorijoje, negalioja nuo jų sudarymo dienos, net jeigu jie buvo sudaryti prieš įsigaliojant tam teisės aktui.

51

Kadangi prejudicinis klausimas pateiktas ir dėl SESV 56 straipsnio, ir dėl SESV 63 straipsnio, pirmiausia reikia nustatyti, ar tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gali turėti poveikį naudojimuisi teise laisvai teikti paslaugas ir (arba) naudojimuisi laisvu kapitalo judėjimu, ir, jei taip, tai kiek.

52

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo susijęs su finansinėmis paslaugomis, teikiamomis kredito įstaigų, kurių buveinė yra ne Kroatijos teritorijoje ir kurios neturi šiais tikslais Kroatijos kompetentingų valdžios institucijų išduotų leidimų ir (arba) patvirtinimų.

53

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad sandoriai, kaip antai kreditų teikimas komerciniu pagrindu, iš esmės susiję tiek su laisvu paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal SESV 56 ir paskesnius straipsnius, tiek su laisvu kapitalo judėjimu pagal SESV 63 ir paskesnius straipsnius (2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Vorarlberger Landes- und Hypothekenbank, C‑625/17, EU:C:2018:939, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Jei nacionalinė priemonė kartu yra susijusi su laisvu paslaugu teikimu ir laisvu kapitalo judėjimu, reikia nustatyti, kokią įtaką ši priemonė daro šioms pagrindinėms laisvėms, ir ar tokiomis aplinkybėmis, kaip antai pagrindinėje byloje, viena iš jų turi pirmenybę kitos atžvilgiu. Teisingumo Teismas iš esmės vertina nagrinėjamą priemonę tik vienos iš šių dviejų laisvių atžvilgiu, jei paaiškėja, kad bylos aplinkybėmis viena iš jų yra tik antrinė, palyginti su kita, ir gali būti su ja susieta (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo SC Volksbank România, C‑602/10, EU:C:2012:443, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Tiek, kiek pagrindinėje byloje pagal Įstatymą dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo pripažįstama negaliojančia bet kokia paskolos sutartis, sudaryta Kroatijoje su leidimo neturinčiu kreditoriumi, kurio buveinė yra ne toje valstybėje narėje, toks teisinis režimas daro poveikį kitose valstybėse narėse įsteigtų ūkio subjektų, kurie neatitinka šiame teisės akte nustatytų sąlygų, galimybei turėti prieigą teikti finansines paslaugas Kroatijos rinkoje, ir turi ypač didelį poveikį laisvei teikti paslaugas. Šio teisės akto ribojamasis poveikis laisvam kapitalo judėjimui yra tik neišvengiama nustatyto apribojimo pasekmė (2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C‑452/04, EU:C:2006:631, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), todėl nereikia nagrinėti jo atitikties SESV 63 ir paskesniems straipsniams.

56

Taigi, pateiktą klausimą reikia nagrinėti tik atsižvelgiant į SESV 56 ir paskesnius straipsnius, susijusius su laisve teikti paslaugas, remiantis prielaida, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis buvo sudaryta Kroatijoje, tačiau šią faktinę aplinkybę turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

57

Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad pagal SESV 56 straipsnyje numatytą paslaugų teikimo laisvę reikalaujama ne tik panaikinti bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net vienodai taikomą ir nacionaliniams, ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jis draudžia paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą, ją trukdo ar daro ne tokią patrauklią (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Citroën Belux, C‑265/12, EU:C:2013:498, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad kredito įstaigos veikla – paskolų teikimas – yra paslauga, kaip ji suprantama pagal SESV 56 straipsnį (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo SC Volksbank România, C‑602/10, EU:C:2012:443, 72 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Kroatijos teisinėje sistemoje su leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytų paskolos sutarčių negaliojimas numatytas tiek iš dalies pakeistame vartojimo kredito įstatyme, tiek Įstatyme dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo. Vis dėlto šių dviejų teisės aktų taikymo sritis nėra tokia pati – pastarojo taikymo sritis platesnė, nes, kaip matyti iš jo 1 straipsnio 1 dalies, jis taikomas visoms paskolos sutartims, įskaitant komercinio pobūdžio. Priešingai, iš dalies pakeistas vartojimo kredito įstatymas taikomas tik vartotojų sudarytoms sutartims.

60

Kaip taip pat matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 1 d., Kroatijos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, iki 2015 m. rugsėjo 30 d., įsigaliojus iš dalies pakeistam vartojimo kredito įstatymui, dėl Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo taikymo atgaline data negaliojo tik tos paskolos sutartys, kurios sudarytos su leidimo neturinčiais kreditoriais, turinčiais savo buveinę ne Kroatijoje.

61

Iš tiesų iš Vrhovni sud (Aukščiausiasis Teismas) pateikto išaiškinimo dėl iš dalies pakeisto vartojimo kredito įstatymo matyti, kad taisyklė dėl vartojimo kredito sutarčių, sudarytų su leidimo neturinčiu kreditoriumi, pagal šį įstatymą netaikoma atgaline data situacijoms, susiklosčiusioms iki jo įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

62

Vadinasi, kadangi Įstatyme dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo nustatytas leidžiantis nukrypti režimas tam tikroms finansinėms paslaugoms pagal tai, ar paslaugų teikėjo buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje paslauga teikiama, reikia daryti išvadą, kad Kroatijos teisėje buvo įtvirtinta tiesioginė kreditorių, įsisteigusių ne Kroatijoje, diskriminacija iki 2015 m. rugsėjo 30 d., datos, nuo kurios negalioja ir su toje valstybėje narėje įsisteigusiu, bet leidimo neturinčiu kreditoriumi sudarytos paskolos sutartys.

63

Kadangi nuo tos dienos negaliojimo režimas vienodai taikomas visiems leidimo neturintiems kreditoriams, minėtu laikotarpiu Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo laikytinas naudojimosi laisve teikti paslaugas apribojimu.

64

Iš tiesų, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos visiems vienodai, daro poveikį kitų valstybių narių ūkio subjektų patekimui į rinką (2012 m. liepos 12 d. Sprendimo SC Volksbank România, C‑602/10, EU:C:2012:443, 75 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo atveju Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo kreditoriams, kurių buveinė ne Kroatijoje ir kurie siekia patekti į Kroatijos finansinių paslaugų rinką, nustato sąlygą – gauti Kroatijos nacionalinio banko išduodamą leidimą, ir tai lemia ne tokią patrauklią prieigą prie šios rinkos, tad įstatymas pažeidžia pagal SESV 56 straipsnį užtikrinamą laisvę.

65

Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar tikslai, kurių siekta priimant šį įstatymą, gali pateisinti leidžiančią nukrypti nuostatą pagal SESV 52 straipsnį, ir, antra, ar tas įstatymas grindžiamas privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiu atveju jis yra tinkamas siekiamiems tikslams įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jiems pasiekti (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Citroën Belux, C‑265/12, EU:C:2013:498, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66

Visų pirma dėl laikotarpio nuo Kroatijos Respublikos įstojimo į Sąjungą iki 2015 m. rugsėjo 30 d. iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad atsižvelgiant į tai, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas ribojamasis teisės aktas yra tiesiogiai diskriminuojantis, jis gali būti pateisinamas tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais, numatytais SESV 52 straipsnyje, į kurį daroma nuoroda SESV 62 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 9 d. SprendimoEngelmann, C‑64/08, EU:C:2010:506, 34 punktą; 2014 m. spalio 22 d. Sprendimo Blanco ir Fabretti, C‑344/13 ir C‑367/13, EU:C:2014:2311, 38 punktą ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Laezza, C 375/14, EU:C:2016:60, 26 punktą).

67

Tokiu pateisinimu galima remtis, tik jei yra realus ir pakankamai rimtas pavojus pagrindiniam visuomenės interesui (2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑546/07, EU:C:2010:25, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Kaip matyti iš Kroatijos vyriausybės pateiktų rašytinių ir žodinių pastabų, Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo buvo priimtas siekiant apsaugoti didelį skaičių Kroatijos piliečių, sudariusių paskolos sutartis su kreditoriais, kurie vykdė savo veiklą, neturėdami reikiamo Kroatijos nacionalinio banko leidimo. Šiuo klausimu Kroatijos vyriausybė nurodė, kad 2000–2010 m. laikotarpiu su leidimo neturinčiais kreditoriais buvo sudaryta apie 3000 paskolos sutarčių, kurių bendra suma siekia maždaug 360 mln. eurų. Šis teisės aktas buvo priimtas kaip kraštutinė priemonė, po to, kai ne vienu iki jo priimtu teisėkūros aktu bandyta, deja, nesėkmingai, pašalinti tokių sutarčių pasekmes, o tai pateisina to teisės akto taikymą atgaline data. Šiuo teisės aktu siekiama apsaugoti viešąją tvarką, finansų sektoriaus reputaciją ir užtikrinti jo tinkamą veikimą, taip pat – silpnesnę sutarties šalį ir ypač vartotojų teises.

69

Atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamu teisės aktu siekiamus tikslus pažymėtina, kad nors Kroatijos vyriausybė remiasi viešąja tvarka, ji nepateikia jokios įtikinamos aplinkybės, kuri galėtų būti priskirta šiai sąvokai; pagal šią, kaip jau buvo paaiškinta šio sprendimo 67 punkte, daroma prielaida, kad egzistuoja realus ir pakankamai rimtas pavojus, paveikiantis pagrindinį visuomenės interesą, o ekonominio pobūdžio sumetimai negali pateisinti leidžiančios nukrypti nuostatos pagal SESV 52 straipsnį (pagal analogiją žr. 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑546/07, EU:C:2010:25, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70

Toliau turi būti išnagrinėta, kiek laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. pagal nagrinėjamą negaliojimo tvarką įtvirtinti apribojimai galėtų būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 64 punkte nurodytą jurisprudenciją.

71

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad tarp Kroatijos Respublikos nurodytų privalomųjų bendrojo intereso pagrindų yra jau pripažintų Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, t. y. profesinės taisyklės, kuriomis siekiama apsaugoti paslaugų gavėjus (1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Collectieve Antennevoorziening Gouda, C‑288/89, EU:C:1991:323, 14 punktas), gera finansų sektoriaus reputacija (1995 m. gegužės 10 d. Sprendimo Alpine Investments, C‑384/93, EU:C:1995:126, 44 punktas) ir vartotojų apsauga (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Citroën Belux, C‑265/12, EU:C:2013:498, 38 punktas).

72

Vis dėlto būtina nurodyti, kad pateisinamos priežastys, kuriomis valstybė narė gali remtis, turi būti papildytos tinkamais įrodymais arba tos valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo įvertinimu bei konkrečiais įrodymais, pagrindžiančiais jos argumentus. Taigi, jeigu valstybė narė siekia remtis tikslu, galinčiu pateisinti paslaugų teikimo laisvės kliūtį, kurią lemia nacionalinė ribojamoji priemonė, ji sprendimą šiuo klausimu turinčiam priimti teismui privalo pateikti visą informaciją, kuri leistų jam įsitikinti, kad minėta priemonė iš tiesų atitinka iš proporcingumo principo kylančius reikalavimus (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 6 d. Sprendimo SERGO ir Horváth, C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 85 punktą).

73

Nesant tokių įrodymų, reikia konstatuoti, kad Įstatymas dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo akivaizdžiai viršija tai, kas būtina įgyvendinti šiuo įstatymu siekiamiems tikslams, nes, pagal atgaline data bendrai ir automatiškai taikomą taisyklę numatyta, kad negalioja jokios tarptautinių elementų turinčios paskolos sutartys, sudarytos su leidimo neturinčiais kreditoriais, išskyrus tas, kurios buvo visiškai įgyvendintos.

74

Be to, kaip nurodė Europos Komisija, reikia pažymėti, kad, siekiant sudaryti galimybes patikrinti paskolos sutarčių teisėtumą ir apsaugoti silpnesniąją sutarties šalį, galėjo būti priimtos kitos, mažiau laisvę teikti paslaugas ribojančios priemonės, t. y. be kita ko, teisės aktai, įgaliojantys kompetentingas valdžios institucijas imtis veiksmų, remiantis pranešimais ar savo iniciatyva, jeigu susiduriama su nesąžiningos komercinės praktikos arba vartotojų teisių pažeidimo atveju.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl kurio, be kita ko, paskolos sutartys ir tokiomis sutartimis grindžiami teisiniai dokumentai, sudaryti tos valstybės narės teritorijoje skolininkų ir kreditorių, įsisteigusių kitoje valstybėje narėje ir neturinčių pirmosios valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų išduoto leidimo vykdyti veiklą tos valstybės teritorijoje, negalioja nuo sudarymo momento, net jeigu jie buvo sudaryti prieš įsigaliojant šiam teisės aktui.

76

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį kilus ginčams dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių, patenkančių į šio reglamento taikymo sritį, skolininkams prieš leidimo neturinčius kreditorius leidžiama pareikšti ieškinį tos valstybės, kur šie kreditoriai turi registruotą buveinę, teismuose arba skolininkų nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismuose, o jurisdikciją nagrinėti tokių kreditorių jų skolininkams pareikštus ieškinius turi tik tos valstybės, kur šie skolininkai turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę, teismai, ir nesvarbu, ar pastarieji yra vartotojai, ar profesionalai.

77

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamentas Nr. 1215/2012 taikomas ieškiniams, pareikštiems nuo 2015 m. sausio 10 d. Kadangi ieškinys pagrindinėje byloje buvo pareikštas 2015 m. balandžio 23 d., o atsižvelgiant į teisinį ryšį tarp pagrindinės bylos šalių, jo pagrindą ir pareiškimo sąlygas, jis yra susijęs civiline ir komercine sritimi, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalį, jo nuostatos nagrinėjamu atveju yra taikomos.

78

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis skolininkui suteikiama teisė pasirinkti arba valstybės, kurioje leidimo neturintis kreditorius turi buveinę, arba savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą, o kreditorius turi kreiptis į skolininko gyvenamosios vietos teismą.

79

Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas taikomas Kroatijoje skolininkų ir leidimų neturinčių kreditorių sudarytoms tokioms paskolos sutartims, nesvarbu, koks skolininko statusas, t. y. ar jis vartotojas, ar profesionalas.

80

Kadangi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys taip pat taikytinos tarp profesionalų kilusiems ginčams, pažymėtina, kad jis nukrypsta nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės, nustatytos Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, t. y. atsakovo gyvenamosios vietos taisyklės, nes juo visiems skolininkams išplečiama didesnės apsaugos jurisdikcijos taisyklių, kurios šio reglamento 18 straipsnio 1 dalyje kaip išimtis įtvirtintos tik vartotojams, taikymo sritis.

81

Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 sistemą valstybės narės, kurios teritorijoje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismų jurisdikcija yra bendrasis principas. Tik nukrypstant nuo šio principo šioje nuostatoje numatyti atvejai (jų sąrašas baigtinis), kai atsakovui galima arba būtina pareikšti ieškinį kitos valstybės narės teisme (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 27 punktą). Todėl tai, kad valstybė narė savo nacionalinės teisės nuostatose įtvirtina jurisdikcijos taisykles, kuriomis nukrypstama nuo šio bendrojo principo ir kurios nėra numatytos kitoje šio reglamento nuostatoje, prieštarauja minėto reglamento nustatytai sistemai, ypač jo 4 straipsniui.

82

Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio pažymėtina, kad jame su tam tikromis sąlygomis pripažįstama, kad yra teisėti šalių susitarimai dėl jurisdikcijos, kurie sudaryti siekiant nustatyti valstybės narės teismą, kompetentingą spręsti ginčus, kilusius ar galinčius kilti dėl konkretaus teisinio santykio. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 1215/2012 17–19 straipsnių matyti, kad jurisdikcija nagrinėti ginčą, susijusį su vartotojo sudaryta sutartimi, iš esmės nustatoma pagal tas pačias taisykles, ir pagal šio reglamento 25 straipsnio 4 dalį nuostata dėl jurisdikcijos gali būti taikoma tokiai sutarčiai tik jeigu ji neprieštarauja to paties reglamento 19 straipsnio nuostatoms.

83

Vis dėlto iš Įstatymo dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių negaliojimo 8 straipsnio formuluotės galima būtų daryti išvadą – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – kad jame nustatytos jurisdikcijos taisyklės taikomos, nepaisant to, kad yra laisva valia sudarytų susitarimų dėl jurisdikcijos, atitinkančių Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

84

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnį draudžiamas valstybės narės teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurį kilus ginčams dėl tarptautinių elementų turinčių paskolos sutarčių, patenkančių į šio reglamento taikymo sritį, skolininkams prieš leidimo neturinčius kreditorius leidžiama pareikšti ieškinį tos valstybės, kur tie kreditoriai turi registruotą buveinę, teismuose arba skolininkų nuolatinės gyvenamosios vietos ar buveinės vietos teismuose, o jurisdikciją nagrinėti tokių kreditorių skolininkams pareikštus ieškinius turi tik tos valstybės, kur tie skolininkai turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę, teismai, ir nesvarbu, ar pastarieji yra vartotojai, ar profesionalai.

85

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad skolininkas, kuris paskolos sutartį sudarė siekdamas atlikti nekilnojamojo turto, kuris yra jo būstas, renovacijos darbus tam, kad, be kita ko, ten teiktų turistų apgyvendinimo paslaugas, gali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

86

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Reglamente Nr. 1215/2012 vartojamos sąvokos, be kita ko, esančios jo 17 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamos savarankiškai, iš esmės remiantis šio reglamento sistema ir tikslais, kad būtų galima užtikrinti vienodą jo taikymą visose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 28 punktą).

87

Sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 ir 18 straipsnius, turi būti aiškinama siaurai, atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88

Taigi minėtame reglamente nustatytos specialios taisyklės, skirtos apsaugoti vartotojui kaip silpnesnei šaliai, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 30 punktas).

89

Šiose nuostatose numatyta speciali apsauga nėra pateisinama ir kalbant apie sutartis, kurių tikslas yra profesinė veikla, net jeigu ja numatyta verstis ateityje, nes būsimas veiklos pobūdis visai nekeičia to, kad tai yra profesinė veikla (1997 m. liepos 3 d. Sprendimo Benincasa, C‑269/95, EU:C:1997:337, 17 punktas).

90

Iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 1215/2012 17–19 straipsniuose nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės iš esmės taikomos tik tuomet, kai tarp šalių sudarytos sutarties tikslas nėra atitinkamų prekių ar paslaugų naudojimas profesiniams tikslams (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

91

Kalbant konkrečiai apie asmenį, kuris sudaro sutartį, siekdamas iš dalies dviejų tikslų – naudojimui, iš dalies susijusiam su jo profesine veikla, ir iš dalies privačiais tikslais – pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad toks asmuo šiomis nuostatomis galėtų remtis tik tuomet, jei ryšys tarp tos sutarties ir to asmens profesinės veiklos būtų toks silpnas, kad būtų laikytinas menku, todėl vertinant visas sandorio, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, aplinkybes būtų visiškai nesvarbus (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 25 d. Sprendimo Schrems, C‑498/16, EU:C:2018:37, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

92

Atsižvelgdamas būtent į šiuos principus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar jo nagrinėjamoje byloje A. Milivojević gali būti laikoma „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį. Tam nacionalinis teismas turės atsižvelgti ne tik į sutarties turinį, pobūdį ir tikslą, bet ir į objektyvias jos sudarymo aplinkybes (2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Gruber, C‑464/01, EU:C:2005:32, 47 punktas).

93

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į tai, kad A. Milivojević teigia, jog sutartį sudarė tam, kad renovuotų savo namą, siekdama, be kita ko, ten įrengti nuomoti skirtus butus, turėdamas omenyje ir tai, kad dalis pasiskolintos sumos buvo panaudota privačiais tikslais. Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš šio sprendimo 91 punkte nurodytos jurisprudencijos, galima laikyti, kad A. Milivojević minėtą sutartį sudarė kaip vartotoja, tik jeigu ryšys tarp šios sutarties ir profesinė veiklos, kurią sudaro turistų apgyvendinimo paslaugų teikimas, yra toks menkas ir nesvarbus, jog akivaizdu, kad ši sutartis buvo sudaryta iš esmės siekiant privačių tikslų.

94

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad skolininkas, kuris paskolos sutartį sudarė siekdamas atlikti nekilnojamojo turto, kuris yra jo būstas, renovacijos darbus tam, kad, be kita ko, ten teiktų turistų apgyvendinimo paslaugas, negali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nebent atsižvelgiant į visas sandorio, dėl kurio buvo sudaryta sutartis, aplinkybes aišku, kad jo ir tos profesinės veiklos ryšys yra toks silpnas, jog akivaizdu, kad ši sutartis buvo sudaryta iš esmės siekiant privačių tikslų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

95

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ieškinys dėl paskolos sutarties ir notarinio akto, susijusio su hipoteka, kuria užtikrinami iš šios sutarties kylantys kreditiniai reikalavimai, pripažinimo negaliojančiais, taip pat hipotekos nekilnojamajam turtui įrašo nekilnojamojo turto registre panaikinimas yra ieškinys, kurio „dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

96

Iš Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmos pastraipos formuluotės matyti, kad nekilnojamojo turto buvimo vietos valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą.

97

Kaip matyti iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, frazė „dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“ turi būti aiškinama savarankiškai, kad būtų užtikrintas vienodas jos taikymas visose valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Weber, C‑438/12, EU:C:2014:212, 40 punktą ir 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komu ir kt., C‑605/14, EU:C:2015:833, 23 punktą).

98

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa neturi būti aiškinama plačiau, nei to reikalauja ja siekiamas tikslas. Iš tiesų šios nuostatos atima iš šalių galimybę pasirinkti ginčo nagrinėjimo vietą, kurią kitu atveju jos galėtų pasirinkti, ir tam tikrais atvejais numato teismą, kuris nėra nė vienos iš šalių gyvenamosios vietos teismas (šiuo klausimu žr. 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 28 punktą).

99

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad susitariančiosios valstybės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismų išimtinė jurisdikcija galioja ne visiems ieškiniams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, o tik tiems, kuriems taikomas minėtas reglamentas ir kuriais siekiama nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir užtikrinti šių teisių turėtojams su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą (2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

100

Taip pat primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją daiktinė teisė nuo asmeninės teisės skiriasi tuo, jog pirmoji suvaržo materialųjį daiktą ir sukelia teisinių pasekmių visiems, o antrąja galima remtis tik prieš skolininką (2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

101

Šiuo atveju, kiek tai susiję su prašymais pripažinti nagrinėjamą sutartį ir notarinį aktą dėl hipotekos sudarymo negaliojančiais, akivaizdu, kad jie grindžiami asmenine teise, kuria galima remtis tik atsakovo atžvilgiu. Todėl šie prašymai nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkte esančios išimtinės jurisdikcijos taisyklės taikymo sritį.

102

Vis dėlto, kalbant apie prašymą panaikinti hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre, reikėtų pažymėti, kad jeigu hipoteka yra sudaryta tinkamai laikantis atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytų formos ir turinio reikalavimų, ji yra daiktinė teisė, turinti erga omnes poveikį.

103

Toks prašymas, kuriuo siekiama išsaugoti iš daiktinės teisės kylančias pirmumo teises, pagal Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirmą pastraipą patenka į išimtinę valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismo jurisdikciją (2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 41 punktas).

104

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad, atsižvelgiant į išimtinę valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismo jurisdikciją, kiek tai susiję su prašymu panaikinti hipotekos įrašą nekilnojamojo turto registre, tas teismas taip pat pagal Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 4 dalį turi neišimtinę jurisdikciją dėl susijusių ieškinių, t. y. nagrinėti prašymus pripažinti paskolos sutartį ir notarinį aktą dėl šios hipotekos sudarymo negaliojančiais, kai šie prašymais susiję su tuo pačiu atsakovu ir, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, gali būti sujungti.

105

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punkto pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad ieškinys dėl hipotekos nekilnojamajam turtui įrašo nekilnojamojo turto registre panaikinimo yra ieškinys, kurio „dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, tačiau į šios nuostatos taikymo sritį nepatenka ieškinys dėl paskolos sutarties ir notarinio akto, susijusio su hipoteka, kuria užtikrinami iš šios sutarties kylantys kreditiniai reikalavimai, pripažinimo negaliojančiais.

106

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: