–

Messer France SAS, atstovaujamos advokatų S. Espasa‑Mattei, C. Smits ir B. Boutemy,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas, ir E. de Moustier, A. Alidière ir S. Ghiandoni,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir P. Cottin, padedamų advokatų J. Bourtembourg, V. Feyens ir L. Ernoux‑Neufcoeur,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos V. Ester Casas,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Perrin, D. Recchia ir F. Tomat,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (OL L 76, 1992, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 179), 3 straipsnio 2 dalies ir 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/96/EB, pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 9 sk., 1 t., p. 405), 3 ir 18 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant MesserFrance SAS (ankstesnis pavadinimas – Praxair) ginčą su Premier ministre, Commission de régulation de l’énergie, Ministre de l’Économie et des Finances ir Ministre de l’Environnement, de l’Énergie et de la Mer (Ministras Pirmininkas, Energetikos reguliavimo komisija, ekonomikos ir finansų ministras ir aplinkos, energetikos ir jūrų reikalų ministras, Prancūzija) dėl mokesčio už viešąsias elektros tiekimo paslaugas (toliau – CSPE), kurį ši bendrovė sumokėjo už 2009–2005 metus, grąžinimo.

3

Direktyvos 92/12 trečioje konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta:

„kadangi reikia apibrėžti akcizais apmokestinamų produktų sąvoką; kadangi Bendrijos nuostatos gali būti taikomos tik tokioms prekėms, kurios visose valstybėse narėse traktuojamoms kaip apmokestinamos akcizais; kadangi tokie produktai dėl tam tikrų specialių tikslų gali būti apmokestinami ir kitais netiesioginiais mokesčiais; kadangi dėl kitų netiesioginių mokesčių taikymo arba įvedimo neturi atsirasti formalumų kertant sienas.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Ši direktyva Bendrijos lygiu taikoma toliau išvardytiems atitinkamose direktyvose apibrėžtiems produktams:

2.   1 dalyje išvardyti produktai gali būti siekiant specialių tikslų apmokestinami ir kitais netiesioginiais mokesčiais, jeigu šie atitinka akcizams ir PVM taikomas apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės taisykles.

<…>“

5

Minėtos direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„1.   Akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartoti arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį.

<…>“

6

Nuo 2010 m. balandžio 1 d. Direktyva 92/12 buvo panaikinta ir pakeista 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančia Direktyvą 92/12 (OL L 9, 2009, p. 12).

7

Direktyvos 2003/96 1 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės energetikos produktus ir elektros energiją apmokestina pagal šią direktyvą.“

8

Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:

„Direktyvoje [92/12] nurodytos sąvokos „mineralinis kuras“ ir „akcizas“ tol, kol ji taikoma mineralinėms alyvoms, apima visus energetikos produktus, elektros energiją ir nacionalinius netiesioginius mokesčius, atitinkamai nurodytus šios direktyvos 2 straipsnyje ir 4 straipsnio 2 dalyje.“

9

Minėtos direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Apmokestinimo lygiai, kuriuos valstybės narės taiko 2 straipsnyje išvardytiems energetikos produktams ir elektros energijai, negali būti mažesni už šioje direktyvoje nurodytus minimalius apmokestinimo lygius.

2.   Šioje direktyvoje „apmokestinimo lygis“ yra visas mokestis, taikomas visų netiesioginių mokesčių (išskyrus [pridėtinės vertės mokestį (PVM)]) atžvilgiu, atidavimo naudojimui metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskaičiuotų pagal energetikos produktų ir elektros energijos kiekį.“

10

Tos pačios direktyvos 18 straipsnio 10 dalyje numatyta:

„Prancūzijos Respublika iki 2009 m. sausio 1 d. gali taikyti visišką ar dalinį atleidimą nuo mokesčio ar jį sumažinti energetikos produktams ir elektros energijai, naudojamiems valstybinės, regioninės ar vietinės valdžios institucijų ar kitų viešąja teise besivadovaujančių įstaigų, kai savo veikloje ar sandoriuose jos dalyvauja kaip valstybės institucijos.

Prancūzijos Respublika iki 2009 m. sausio 1 d. gali taikyti pereinamąjį laikotarpį, kad pritaikytų savo dabartinę elektros energijos apmokestinimo sistemą prie šios direktyvos nuostatų. Šiuo laikotarpiu turi būti atsižvelgiama į dabartinio vietinio elektros energijos apmokestinimo visuotinį vidutinį lygį, kad būtų galima įvertinti, ar laikomasi šioje direktyvoje nustatytų minimalių normų [tarifų].“

11

Direktyvos 2003/96 28 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus šios direktyvos įgyvendinimui[,] ne vėliau kaip nuo 2003 m. gruodžio 31 d. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

2.   Jos taiko šias nuostatas nuo 2004 m. sausio 1 d., išskyrus 16 straipsnyje ir 18 straipsnio 1 dalyje išdėstytas nuostatas, kurias valstybės narės gali taikyti nuo 2003 m. sausio 1 d.“

12

Loi no 2000-108 du 10 février 2000 relative à la modernisation et au développement du service public de l’électricité (2000 m. vasario 10 d. Įstatymas Nr. 2000‑108 dėl viešųjų elektros tiekimo paslaugų modernizavimo ir vystymo, JORF, 2000 m. vasario 11 d., p. 2143) 1 straipsnyje buvo numatyta:

„Viešosios elektros tiekimo paslaugos tikslas – užtikrinti elektros energijos tiekimą visoje nacionalinėje teritorijoje vadovaujantis bendraisiais interesais.

Kaip matyti iš energetikos politikos, ja prisidedama prie nepriklausomumo ir tiekimo saugumo, oro kokybės ir kovos su šiltnamio efektu, nacionalinių išteklių optimalaus administravimo ir vystymo, energijos paklausos valdymo, ekonominės veiklos konkurencingumo ir ateities technologinių sprendimų, pavyzdžiui, racionalaus energijos vartojimo.

Juo prisidedama prie socialinės sanglaudos, užtikrinant teisę į elektros energiją visiems, kovos su atskirtimi, darnaus vystymosi teritorijoje atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros, taip pat gynybos ir viešojo saugumo.

<…>“

13

Loi no 2003-8 du 3 janvier 2003 relative aux marchés du gaz et de l’électricité et au service public de l’énergie (2003 m. sausio 3 d. Įstatymas Nr. 2003‑8 dėl dujų ir elektros rinkų ir viešųjų elektros tiekimo paslaugų, JORF, 2003 m. sausio 4 d., p. 265), kuriuo iš dalies pakeistas Įstatymas Nr. 2000‑108, 37 straipsnyje buvo nustatyta:

„I. Įstatymo Nr. 2000‑108 I skirsnio 5 straipsnis <…> suformuluotas taip:

„I.   Elektros energijos tiekėjų išlaidos, patirtos teikiant viešąsias paslaugas, visiškai kompensuojamos. Jos apima:

14

Išsiuntus 2010 m. kovo 18 d. Europos Komisijos oficialų pranešimą Prancūzijos Respublikai tam, kad ji pritaikytų savo elektros energijos mokesčių sistemą prie Direktyvos 2003/96, ši valstybė narė priėmė loi no 2010-1488 du 7 décembre 2010 portant nouvelle organisation du marché de l’électricité (2010 m. gruodžio 7 d. Įstatymas Nr. 2010‑1488 dėl naujo elektros energijos rinkos organizavimo, JORF, 2010 m. gruodžio 8 d., p. 21467, vadinamasis EERO įstatymas). Juo buvo siekiama į nacionalinę teisę perkelti šios direktyvos nuostatas. Todėl CSPE buvo pakeistas savivaldybės mokesčiu už galutinį elektros suvartojimą ir departamento mokesčiu už galutinį elektros suvartojimą. Šios nuostatos įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.

15

Praxair, kurios teises perėmė Messer France, pateikė prašymą grąžinti CSPE, sumokėtą už 2005–2009 metus.

16

Ši bendrovė mano, kad toks netiesioginis apmokestinimas prieštarauja Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 daliai, nes juo nesiekiama jokio specialaus tikslo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

17

Kompetentingai ministerijai netiesiogiai atmetus šį prašymą 2011 m. sausio 5 d. ši bendrovė pareiškė ieškinį tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) dėl CSPE grąžinimo su palūkanomis. 2012 m. liepos 6 d. sprendimu tribunal administratif de Paris (Paryžiaus administracinis teismas) atmetė jos ieškinį. 2016 m. vasario 23 d.cour administrative d’appel de Paris (Paryžiaus aukščiausiasis administracinis teismas, Prancūzija) atmetė Praxair dėl to sprendimo pateiktą apeliacinį skundą.

18

2016 m. balandžio 25 d.Praxair pateikė kasacinį skundą Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija). Ji nurodė kelis pagrindus, susijusius su CSPE atitiktimi Sąjungos teisei, visų pirma Direktyvai 92/12.

19

Minėtomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Ketvirtuoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 10 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad iki 2009 m. sausio 1 d. pareiga laikytis šioje direktyvoje numatytų minimalių apmokestinimo tarifų yra vienintelė Prancūzijos Respublikai taikoma pareiga iš visų Sąjungos teisėje numatytų elektros energijos apmokestinimo taisyklėse nustatytų pareigų.

21

Reikėtų priminti, kad Direktyvos 2003/96 3 straipsniu išplėsta Direktyvos 92/12 taikymo sritis įtraukiant elektros energiją. Remiantis Direktyvos 2003/96 28 straipsnio 1 ir 2 dalimis terminas perkelti direktyvą į nacionalinę teisę baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d. ir ji įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d.

22

Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 10 dalies antroje pastraipoje buvo numatytas pereinamasis laikotarpis iki 2009 m. sausio 1 d., kad Prancūzijos Respublika galėtų suderinti savo elektros energijos apmokestinimo sistemą su šia direktyva. Šioje nuostatoje buvo numatyta, kad iki tos datos ši valstybė narė turėjo atsižvelgti į „dabartinio vietinio elektros energijos apmokestinimo visuotinį vidutinį lygį“, kad būtų įvertinta, kaip laikomasi minimalių tarifų, kurie nustatyti minėtoje direktyvoje. 2009 m. sausio 1 d. Prancūzijos Respublika turėjo būti suderinusi savo elektros energijos apmokestinimo sistemą su Direktyva 2003/96.

23

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2003/96 18 straipsnio 10 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad iki 2009 m. sausio 1 d. pareiga laikytis šioje direktyvoje numatytų minimalių apmokestinimo tarifų yra vienintelė Prancūzijos Respublikai taikoma pareiga iš visų Sąjungos teisėje numatytų elektros energijos apmokestinimo taisyklėse nustatytų pareigų.

24

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, pirma, ar Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad kitų netiesioginių mokesčių tolesnis taikymas reiškia suderinto akcizo nustatymą ir, antra, ar toks mokestis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti laikomas tokiu akcizu, ar jo suderinamumas su direktyvomis 92/12 ir 2003/96 prireikus privalo būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje kito netiesioginio mokesčio, kuriuo siekiama specialių tikslų, buvimui įvertinti.

25

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo pirmos dalies reikia priminti, kad Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog elektros energijai gali būti taikomi kiti netiesioginiai mokesčiai, kuriais siekiama specialių tikslų, jeigu šie atitinka apmokestinimo taisykles, taikomas akcizams ar PVM.

26

Tačiau Direktyvoje 92/12 nėra nieko, kas leistų manyti, kad pagal Europos Sąjungos nustatytą suvartojamos elektros energijos apmokestinimo sistemą valstybių narių galimybei nustatyti kitus netiesioginius mokesčius taikoma sąlyga nustatyti suderintą akcizą.

27

Be to, Europos Sąjungos Tarybos įtraukta Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalimi siekiama atsižvelgti į valstybių narių apmokestinimo tradicijų šioje srityje įvairovę ir dažną netiesioginių mokesčių taikymą įgyvendinant nebiudžetinę politiką (šiuo klausimu žr. 2000 m. vasario 24 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑434/97, EU:C:2000:98, 18 punktą).

28

Taigi Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti kaip nulemiančios kitų netiesioginių mokesčių už elektros energiją, kuriuos valstybės narės gali palikti galioti arba nustatyti, galiojimą.

29

Dėl pirmojo klausimo antros dalies reikia priminti, kad Teisingumo Teismas savo 2012 m. spalio 25 d. Sprendime Komisija / Prancūzija (C‑164/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:665) nusprendė, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė savo įsipareigojimų dėl Direktyvos 2003/96 perkėlimo į nacionalinę teisę suėjus Komisijos šiai valstybei narei pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, t. y. 2010 m. gegužės 22 d.

30

Be to, Prancūzijos Respublika pripažino, kad šią dieną ji nebuvo priėmusi būtinų priemonių, reikalingų Direktyvos 2003/96 nuostatoms perkelti į nacionalinę teisę; ji perkėlė ją vėliau Įstatymu Nr. 2010‑1488 (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑164/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:665, 22 punktą).

31

Įstatymo Nr. 2003‑8 37 straipsnis, kuriame nustatytas CSPE, jau galiojo pareiškiant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio buvo priimtas šis sprendimas. Teisingumo Teismas konstatavęs, kad Prancūzijos Respublika pripažino, jog šią dieną ta valstybė narė nebuvo pakeitusi savo elektros energijos apmokestinimo sistemos, kad būtų nustatytas suderintas akcizas už elektros energiją, pripažino, jog CSPE negali būti laikomas tokiu akcizu.

32

Taigi CSPE mokesčio suderinamumas su direktyvomis 92/12 ir 2003/96 turi būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje kitų netiesioginių mokesčių, kuriais siekiama specialių tikslų, buvimui įvertinti.

33

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad kitų netiesioginių mokesčių už elektros energiją nustatymas nesiejamas su sąlyga, kad būtų įtvirtintas suderintas akcizas, ir toks mokestis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, negali būti laikomas tokiu akcizu, todėl jo suderinamumas su direktyvomis 92/12 ir 2003/96 privalo būti vertinamas atsižvelgiant į kriterijus, nustatytus Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje kito netiesioginio mokesčio, kuriuo siekiama specialių tikslų, buvimui įvertinti.

34

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad mokestis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, gali būti kvalifikuojamas kaip „kiti netiesioginiai mokesčiai“.

35

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama nustatyti ir toliau taikyti kitus netiesioginius mokesčius, nei nustatytas šia direktyva akcizas, jeigu, pirma, šiuo mokesčiu siekiama specialaus tikslo ir, antra, jis atitinka akcizams arba PVM taikomas apmokestinimo taisykles dėl apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 21 punktą).

36

Šios dvi sąlygos, kuriomis siekiama išvengti papildomų netiesioginių mokesčių, neteisėtai kliudančių prekybai, kaip matyti iš tos pačios direktyvos nuostatos formuluotės, yra kumuliacinės (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 22 punktas).

37

Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad specialus tikslas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį, yra tikslas, kuris nėra vien biudžetinis (2000 m. vasario 24 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑434/97, EU:C:2000:98, 19 punktą; 2000 m. kovo 9 d. Sprendimo EKW ir Wein & Co, C‑437/97, EU:C:2000:110, 31 punktą ir 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 23 punktą).

38

Galiausiai tam, kad būtų laikomas mokesčiu, kuriuo siekiama specialaus tikslo, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, reikia, kad pačiu mokesčiu būtų siekiama užtikrinti nurodytą specialų tikslą. Pirmiausia tai pasakytina apie atvejus, kai pajamos iš šio mokesčio turi būti privalomai naudojamos siekiant sumažinti aplinkos apsaugos išlaidas, konkrečiai susijusias su elektros energijos, kuriai taikomas šis mokestis, vartojimu, ir skatinti teritorinę ir socialinę sanglaudą, kad egzistuotų tiesioginis pajamų panaudojimo ir nagrinėjamo mokesčio tikslo ryšys (2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 30 punktas ir 2015 m. kovo 5 d. Sprendimo Statoil Fuel & Retail, C‑553/13, EU:C:2015:149, 41 punktas).

39

Vis dėlto vien nustatytas pajamų iš mokesčio priskyrimas, kuris tėra susijęs su valstybės narės biudžeto vidaus organizavimo tvarka, negali būti pakankama sąlyga, kaip tokia, šiuo klausimu, nes kiekviena valstybė narė gali nuspręsti skirti mokesčio pajamas nustatytoms išlaidoms finansuoti, neatsižvelgiant į siekiamą tikslą (šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Transportes Jordi Besora, C‑82/12, EU:C:2014:108, 29 punktą).

40

Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, pirma, CSPE buvo siekiama finansuoti aplinkos apsaugos tikslus padengiant elektros energijos, gautos iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir kogeneracijos būdu, tiekėjų papildomas išlaidas, atsirandančias dėl įpareigojimo pirkti. Antra, CSPE buvo siekiama finansuoti teritorinės ir socialinės sanglaudos tikslus padengiant papildomas išlaidas zonose, nesujungtose su metropolijos kontinentiniu tinklu, prarastas pajamas ir papildomas valdymo išlaidas, kurias patiria elektros energijos tiekėjai dėl, pirma, taikomos specialios „pirmo būtinumo produkto“ kainodaros ir, antra, dėl dalyvavimo mechanizme, kuris yra skirtas padėti nepriteklių patiriantiems asmenims. Trečia, CSPE buvo siekiama finansuoti išlaidas, susijusias su nacionalinio ombudsmeno, atsakingo už energetikos klausimus, ir Caisse des dépôts et consignations (Indėlių ir asignavimų kasa, toliau – Indėlių kasa) administracine veikla tvarkant CSPE.

41

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad CSPE suma buvo nustatyta iš anksto pagal tiekėjų vertinimus, kiek kainuos šiuo mokesčiu siekiamų tikslų įgyvendinimas. Tiekėjai šias prognozes pateikdavo Commission de régulation de l’énergie (Energetikos reguliavimo komisija), kuri remdamasi jomis nustatydavo viešųjų elektros tiekimo paslaugų išlaidų sumą, kurią turėjo padengti šis mokestis, ir nusiųsdavo savo pasiūlymą Vyriausybei vėliausiai iki spalio 15 d. tų metų, kurie ankstesni nei tie, kuriais apmokestinama. Vėliau energetikos ministras iki kiekvienų metų gruodžio 31 d. turėjo priimti įsakymą dėl mokesčio dydžio, taikomo už kiekvieną suvartotą kilovatvalandę, kad pajamomis iš šio mokesčio būtų padengtos visos kompensuotinos išlaidos. Be to, iš CSPE gautos lėšos nebuvo įtraukiamos į valstybės biudžetą, tačiau buvo sumokamos į specialią sąskaitą, atidarytą Indėlių kasoje, ir jomis buvo siekiama tik kompensuoti viešųjų elektros tiekimo paslaugų išlaidas, patiriamas elektros energijos tiekėjų dėl Įstatymo Nr. 2000‑108, iš dalies pakeisto Įstatymu Nr. 2003‑8, 5 straipsnyje nurodytų užduočių.

42

Todėl, pirma, kalbant apie išlaidas, susijusias su administracine nacionalinio ombudsmeno, atsakingo už energetikos klausimus, ir Indėlių kasos veikla tvarkant CSPE, reikia pažymėti, kad jos nėra skirtos jokiam specialiam tikslui, išskyrus biudžeto tikslą, ir yra konkrečiai susijusios ne su elektros energijos suvartojimu, bet su bendra veikimo sistema, nustatyta nacionalinės teisės aktuose. Taigi tokios bendrosios išlaidos gali būti finansuojamos pajamomis iš bet kokio pobūdžio mokesčių.

43

Antra, dėl CSPE siekiamų socialinės ir teritorinės sanglaudos tikslų, t. y. vienodo geografinio tarifų paskirstymo ir elektros energijos kainų sumažinimo nepriteklių patiriantiems namų ūkiams, įgyvendinimo pažymėtina, kad šie tikslai dažniausiai finansuojami iš valstybės biudžeto, todėl negalima manyti, kad minėtu tikslu siekiama specialaus tikslo.

44

Taigi, nors atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose numatyta pajamų iš CSPE priskyrimo sistema, kaip buvo priminta šio sprendimo 41 punkte, siekiant finansuoti, be kita ko, tas administracines funkcijas ir teritorinės ir socialinės sanglaudos tikslus, vis dėlto jomis nesiekiama specialaus tikslo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį.

45

Trečia, kiek tai susiję su CSPE siekiamu aplinkos apsaugos tikslu, kaip nurodė generalinis advokatas savo išvados 71 punkte, CSPE skatina išgauti elektros energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir kogeneracijos būdu prisidėti prie šio tikslo finansavimo taip, kad pačiu šiuo mokesčiu būtų užtikrintas nurodyto specialaus tikslo įgyvendinimas. Taigi yra tiesioginis ryšys tarp šiuo mokesčiu siekiamo aplinkos apsaugos tikslo ir neigiamo elektros energijos vartojimo poveikio aplinkai sušvelninimo.

46

Todėl, kiek tai susiję su aplinkos apsaugos tikslu, CSPE siekiama specialaus tikslo.

47

Dėl antrosios sąlygos, primintos šio sprendimo 35 punkte, reikia patikrinti, ar CSPE atitinka akcizams arba PVM taikomas apmokestinimo taisykles dėl apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės pagal šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalį.

48

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šia nuostata nereikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi visų taisyklių, taikomų akcizams arba PVM, dėl apmokestinimo bazės nustatymo, mokesčio apskaičiavimo, apmokestinimo momento nustatymo ir kontrolės. Pakanka, kad netiesioginiai mokesčiai, kuriais siekiama specialių tikslų, šiais klausimais atitiktų vienos ar kitos apmokestinimo technikos, nustatytos Sąjungos teisės aktuose, bendrą struktūrą (2000 m. vasario 24 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑434/97, EU:C:2000:98, 27 punktas).

49

Kaip priminė generalinis advokatas savo išvados 82 punkte, CSPE struktūra neatitiko PVM struktūros, nes, pirma, CSPE nebuvo proporcingas prekių, kurios juo apmokestinamos, kainai (ji buvo skaičiuojamas pagal suvartotos elektros energijos kiekį), ir, antra, CSPE buvo renkamas pateikiant elektros energiją vartoti, o ne per visus gamybos ir platinimo proceso etapus, kaip tai yra PVM atveju. Todėl reikia išnagrinėti, ar apmokestinimo CSPE taisyklės yra panašios ir į taisykles, susijusias su akcizais.

50

Pirma, kalbant apie apmokestinimo bazės nustatymą ir mokesčio apskaičiavimą, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad CSPE akcizų pavyzdžiu buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į sunaudotą kilovatų energiją.

51

Antra, kiek tai susiję su CSPE apmokestinimo momentu, kaip numatyta Direktyvos 92/12 6 straipsnio 1 dalyje akcizų atveju, jis imamas pateikiant elektros energiją vartoti.

52

Trečia, kalbant apie mokesčių kontrolę pagal Prancūzijos teisės aktus, elektros energijos tiekėjai rinko CSPE, kuris vėliau buvo sumokamas į Indėlių kasą ir perskirstomas skirtingiems tiekėjams. Tačiau šio mokesčio rinkimo kontrolė priklausė viešajai valdžiai, tarpininkaujamai Commission de régulation de l’énergie (Energetikos reguliavimo komisija), ir ginčai dėl šio mokesčio rinkimo priklausė administracinių teismų kompetencijai, kaip tai numatoma netiesioginio apmokestinimo srityje.

53

Vadinasi, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo turimus duomenis, CSPE atitiko apmokestinimo taisykles, taikomas akcizams, ir tenkino antrąją sąlygą, nustatytą Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalyje, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

54

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad mokestis, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į jo aplinkos apsaugos tikslą, gali būti kvalifikuojamas kaip „kitas netiesioginis mokestis“, kuriuo siekiama finansuoti papildomas išlaidas, susijusias su įsipareigojimu pirkti ekologišką energiją, išskyrus jo teritorinės ir socialinės sanglaudos tikslus, kaip vienodo geografinio tarifų paskirstymo užtikrinimas ir elektros energijos kainų sumažinimas nepriteklių patiriantiems namų ūkiams, ir visiškai administracinius tikslus, be kita ko, finansuoti išlaidas, susijusias su administracinių institucijų ir viešųjų įstaigų, kaip antai nacionalinio ombudsmeno, atsakingo už energetikos klausimus, ir Indėlių kasos, veikla, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrins, ar buvo laikytasi akcizams taikomų taisyklių.

55

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar tuo atveju, kai tik tam tikri tikslai gali būti laikomi specialiais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/12 3 straipsnio 2 dalį, Europos Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad mokesčių mokėtojai vis dėlto turi teisę susigrąžinti visą mokestį ar tik dalį jo, atsižvelgiant į dalį, kuri iš visų CSPE finansuojamų išlaidų neatitiko specialaus tikslo.

56

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad teisė susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisės normas valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Sąjungos teisės nuostatomis, kurių išaiškinimą pateikė Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė ir papildymas. Taigi iš esmės valstybės narės privalo grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius (2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C‑591/10, EU:C:2012:478, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Be to, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad vienintelė teisės susigrąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę surinktus mokesčius išimtis yra susijusi su tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo neteisėtai sumokėtą mokestį tiesiogiai perkėlė kitam subjektui (2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Accor, C‑310/09, EU:C:2011:581, 74 punktas).

58

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į antrąjį klausimą, ir su sąlyga, kad ieškovė pagrindinėje byloje, kaip galutinė elektros energijos vartotoja, nesusigrąžino neteisėtai sumokėtų CSPE sumų iš savo klientų, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ji gali prašyti grąžinti šias sumas, pagal pajamų iš CSPE proporcinę dalį, kuria buvo finansuojami teritorinės ir socialinės sanglaudos ir visiškai administraciniai tikslai, be kita ko, nacionalinio ombudsmeno, atsakingo už energetikos klausimus, ir Indėlių kasos administracinė veikla tvarkant CSPE.

59

Be to, atsižvelgiant į atsakymą į ketvirtąjį klausimą, ieškovė pagrindinėje byloje negalės reikalauti grąžinti šių sumų nuo 2009 m. sausio 1 d., kai Direktyva 2003/96 pradėjo galioti Prancūzijos Respublikai.

60

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip: Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad atitinkami mokesčių mokėtojai turi teisę susigrąžinti dalį mokesčio, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal iš jo gautų pajamų, skirtų ne specialiems tikslams, proporcinę dalį, su sąlyga, kad šie mokesčių mokėtojai neperkėlė šio mokesčio savo klientams, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

61

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: