–

G. Castellano ir kt., atstovaujamų advokatų F. Mazzarella ir G. Mazzarella,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato G. Pignatone ir B. Tidore,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir L. Malferrari,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvos 75/363/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gydytojų veiklą, derinimo (OL L 167, 1975, p. 14), iš dalies pakeistos 1982 m. sausio 26 d. Tarybos direktyva 82/76/EEB (OL L 43, 1982, p. 21) (toliau – iš dalies pakeista Direktyva 75/363), išaiškinimo.

2

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant Presidenza del Consiglio dei Ministri (Ministrų Tarybos prezidiumas, Italija), Università degli Studi di Palermo (Palermo universitetas, Italija), Ministero della Salute (Sveikatos ministerija, Italija), Ministero dell Istruzione, dell’Università e della Ricerca (Švietimo, universitetų ir mokslinių tyrimų ministerija, Italija) ir Ministero del Tesoro (Iždo ministerija, Italija) ginčą su gydytojais specialistais, visų pirma, dėl tinkamo atlyginimo jiems mokėjimo, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 priedą, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, dėl žalos, kurią jie patyrė, nes Direktyva 82/76 nebuvo tinkamai ir laiku perkelta į nacionalinę teisę, atlyginimo.

3

Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad studijos, po kurių įteikiamas diplomas, pažymėjimas arba kitas gydytojo specialisto kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, atitiktų bent tokius reikalavimus:

4

Šios direktyvos 3 straipsnyje buvo nustatyta:

„1.   Nepažeisdamos 2 straipsnio 1 dalies c punkto principinės nuostatos dėl dieninių studijų ir kol bus priimtas Tarybos sprendimas pagal 3 dalį, valstybės narės gali leisti vykdyti neakivaizdines (vakarines) specializuotas studijas tomis sąlygomis, kurios patvirtintos kompetentingų nacionalinių institucijų, kai dieninės studijos nebūtų tinkamos dėl pagrįstų priežasčių.

2.   Visas specializuotų studijų laikotarpis negali būti sutrumpintas remiantis 1 dalimi. Tokių studijų lygis negali būti žemesnės kokybės dėl to, kad mokomasi neakivaizdinėse (vakarinėse) studijose arba verčiamasi privačia apmokama profesine veikla.

3.   Ne vėliau kaip po ketverių metų nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos Taryba, atsižvelgusi į situacijos persvarstymą ir remdamasi Komisijos pasiūlymu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad tam tikromis aplinkybėmis, kurios turėtų būti nagrinėjamos dėl kiekvienos specialybės atskirai, turi likti galimybė mokytis neakivaizdinių (vakarinių) studijų programose, sprendžia, ar 1 ir 2 dalių nuostatos turėtų likti tokios, kokios yra, ar būti iš dalies keičiamos.“

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnis buvo suformuluotas taip:

„Valstybės narės, pagal kurių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas pranešimo apie šią direktyvą metu pripažįstamos neakivaizdinės (vakarinės) specializuotos studijos, nepaisydamos 2 straipsnio 1 dalies c punkto ir 3 straipsnio ir laikydamos tai pereinamojo laikotarpio priemone, gali ir toliau taikyti tas nuostatas tiems būsimiems gydytojams, kurie pradėjo specializuotas studijas praėjus ne daugiau kaip ketveriems metams nuo pranešimo apie šią direktyvą. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, jeigu Taryba nėra priėmusi 3 straipsnio 3 dalyje numatyto sprendimo.“

6

Apie Direktyvą 75/363 valstybėms narėms pranešta 1976 m. birželio 20 d.

7

Pagal Direktyvos 82/76 9 straipsnio 1 dalį Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas buvo pakeistas taip:

8

Pagal Direktyvos 82/76 10 straipsnį Direktyvos 75/363 3 straipsnis buvo pakeistas taip:

„1.   Nepažeisdamos 2 straipsnio 1 dalies c punkto principinės nuostatos dėl dieninių studijų ir kol bus priimtas Tarybos sprendimas pagal 3 dalį, valstybės narės gali leisti neakivaizdines (vakarines) specializuotas studijas tomis sąlygomis, kurios patvirtintos kompetentingų nacionalinių institucijų, kai dieninės studijos nebūtų tinkamos dėl pagrįstų asmeninių priežasčių.

2.   Neakivaizdinės (vakarinės) studijos vyksta pagal priedo 2 punktą, o jų kokybė yra lygiavertė dieninių studijų kokybei. Tokių studijų lygis negali būti žemesnės kokybės dėl to, kad mokomasi neakivaizdinių (vakarinių) studijų programose arba verčiamasi privačia apmokama profesine veikla.

Bendra studijų trukmė negali būti sutrumpinta dėl to, kad jos yra neakivaizdinės (vakarinės).

3.   Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu, vėliausiai iki 1989 m. sausio 25 d. nusprendžia, ar 1 ir 2 dalių nuostatas palikti tokias, kokios yra, ar jas iš dalies pakeisti, dar kartą išnagrinėjusi padėtį ir atsižvelgdama į tai, kad neakivaizdinių (vakarinių) studijų galimybė turėtų likti tam tikromis aplinkybėmis, kurias reikia apsvarstyti dėl kiekvienos specialybės atskirai.“

9

Pagal Direktyvos 82/76 12 straipsnį Direktyvos 75/363 7 straipsnis buvo pakeistas taip:

„Valstybės narės, pagal kurių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas pranešimo apie [Direktyvą 75/363] metu pripažįstamos neakivaizdinės (vakarinės) specializuotos studijos, nepaisydamos 2 straipsnio 1 dalies c punkto ir 3 straipsnio ir laikydamos tai pereinamojo laikotarpio priemone, gali ir toliau taikyti tas nuostatas tiems būsimiems gydytojams, kurie pradėjo mokytis specializuotų studijų programose vėliausiai nuo 1983 m. gruodžio 31 d.

Kiekviena priimančioji valstybė narė turi teisę reikalauti, kad pirmojoje pastraipoje minimi gavėjai kartu su diplomais, pažymėjimais ir kitais kvalifikaciją patvirtinančiais dokumentais pateiktų pažymėjimą, patvirtinantį, kad penkerių metų laikotarpiu bent trejus metus iš eilės iki šio pažymėjimo išdavimo dienos jie teisėtai vertėsi konkrečios srities praktika.“

10

Direktyvos 82/76 13 straipsniu Direktyva 75/363 buvo papildyta priedu „Dieninės ir neakivaizdinės (vakarinės) specializuotos medicinos studijos“. Šiame priede buvo nurodyta:

Šios studijos vyksta tam tikruose kompetentingų institucijų pripažintuose punktuose.

Jos turi apimti dalyvavimą padalinio, kuriame vyksta studijos, visų rūšių medicinos veiklose, įskaitant darbą pagal iškvietimą (budėjimą), taip, kad rengiamas specialistas kompetentingų institucijų nustatyta tvarka paskirtų visą savo profesinę veiklą praktiniam ir teoriniam mokymuisi visą darbo savaitę ir visus metus. Už tokį darbą turi būti atitinkamai atlyginama.

Šios studijos gali būti pertrauktos dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, dėl karinės tarnybos, mokslinių užduočių, nėštumo arba ligos. Bendras studijų laikas negali būti sutrumpintas.

Šios studijos atitinka visus dieninių studijų reikalavimus, kurie skiriasi tik galimybe apriboti dalyvavimą medicinos veiklose skirtą laiką, kuris gali būti dvigubai trumpesnis, nei numatyta 1 punkto antroje pastraipoje.

Kompetentingos institucijos užtikrina, kad visa neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų studijų trukmė ir kokybė nebūtų mažesnės už dieninių.

Neakivaizdinių (vakarinių) studijų metu mokamas tinkamas atlyginimas.“

11

Direktyvos 82/76 14 straipsnyje buvo numatyta:

„Neakivaizdinės (vakarinės) specializuotos medicinos studijos, pradėtos iki 1983 m. sausio 1 d. pagal Direktyvos 75/363/EEB 3 straipsnį, gali būti baigtos pagal tą direktyvą.“

12

Direktyvos 82/76 16 straipsnyje išdėstyta:

„Valstybės narės iki 1982 m. gruodžio 31 d. imasi būtinų priemonių, kad įgyvendintų šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.“

13

Apie Direktyvą 82/76 valstybėms narėms buvo pranešta 1982 m. sausio 29 d., ir ji įsigaliojo tą pačią dieną remiantis EEB sutarties 191 straipsnio antra pastraipa.

14

Iš dalies pakeista Direktyva 75/363 1993 m. balandžio 15 d. buvo panaikinta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/16/EEB, skirta padėti laisvam gydytojų judėjimui ir jų diplomų, pažymėjimų ir kitų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimui (OL L 165, 1993, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 86); pastaroji direktyva buvo panaikinta 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, 2005, p. 22).

15

Direktyva 82/76 į Italijos teisę buvo perkelta 1991 m. rugpjūčio 8 d.decreto legislativo n. 257 – Attuazione della direttiva n. 82/76/CEE del Consiglio del 26 gennaio 1982, recante modifica di precedenti direttive in tema di formazione dei medici specialisti, a norma dell’art. 6 della legge 29 dicembre 1990, n. 428 (Įstatyminis dekretas Nr. 257, kuriuo, remiantis 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo dėl Bendrijos intereso 6 straipsniu, perkeliama 1982 m. sausio 26 d. Tarybos direktyva 82/76/EEB, kuria iš dalies keičiamos ankstesnės direktyvos dėl specializuotų medicinos studijų) (GURI, Nr. 191, 1991 m. rugpjūčio 16 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 257). Šis įstatyminis dekretas įsigaliojo praėjus penkiolikai dienų po jo paskelbimo ir paskui buvo pakeistas 1999 m. rugpjūčio 17 d.decreto legislativo n. 368 – Attuazione della direttiva 93/16/CEE in materia di libera circolazione dei medici e di reciproco riconoscimento dei loro diplomi, certificati ed altri titoli e delle direttive 97/50/CE, 98/21/CE, 98/63/CE e 99/46/CE che modificano la direttiva 93/16/CEE (Įstatyminis dekretas Nr. 368, kuriuo perkeliama Direktyva 93/16/EEB, skirta padėti laisvam gydytojų judėjimui ir jų diplomų, pažymėjimų ir kitų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimui, ir direktyvos 97/50/EB, 98/21/EB, 98/63/EB ir 99/46/EB, kuriomis iš dalies keičiama Direktyva 93/16/EEB) (GURI, Nr. 250, 1999 m. spalio 23 d., paprastasis priedas).

16

Įstatyminio dekreto Nr. 257 8.2 straipsnyje buvo numatyta, kad jo nuostatos taikomos nuo 1991–92 akademinių metų.

17

Gydytojai, kurie pareiškė ieškinius pagrindinėse bylose Italijoje, nuo 1982 m. iki 1990 m. mokėsi specializuotų medicinos studijų programose.

18

2001 m. vasario 16 d. (byla C‑617/16) ir 2003 m. kovo 18 d. (byla C‑616/16) Tribunale di Palermo (Palermo teismas, Italija) gavo ieškinius, pareikštus Palermo universitetui, Švietimo, universitetų ir mokslinių tyrimų ministerijai, Sveikatos ministerijai, Iždo ministerijai ir Ministrų Tarybos prezidiumui.

19

Šie gydytojai, visų pirma, prašė priteisti iš šio universiteto ir šių valstybės institucijų sumokėti jiems tinkamą atlyginimą, kaip tai suprantama pagal iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 priedą, už jų užbaigtas specializuotas medicinos studijas. Nepatenkinus pirmojo reikalavimo, jie prašė atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad Direktyva 82/76 nebuvo tinkamai ir laiku perkelta į nacionalinę teisę.

20

2006 m. balandžio 27 d. ir birželio 17 d. sprendimais (byla C‑616/16) ir 2007 m. balandžio 30 d. ir gegužės 28 d. sprendimais (byla C‑617/16) Tribunale di Palermo (Palermo teismas) atmetė šiuos prašymus.

21

Apeliacinius skundus dėl šių sprendimų nagrinėjęs Corte d’appello di Palermo (Palermo apeliacinis teismas, Italija) 2012 m. liepos 18 d. ir rugsėjo 27 d. sprendimais (byla C‑616/16) ir 2012 m. spalio 10 d. sprendimu (byla C‑617/16) priteisė iš Ministrų Tarybos prezidiumo sumokėti kiekvienam iš šių gydytojų po 11103,82 euro (C‑616/16) ir po 6713,93 euro (C‑617/16), taip pat įstatyme numatytus delspinigius.

22

Ministrų Tarybos prezidiumas, kaip ir kai kurios kitos pagrindinių bylų šalys, pateikė kasacinius skundus dėl šių sprendimų.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad pagrindinės bylos susijusios su teisinio režimo, taikomo specializuotoms medicinos studijoms, pradėtoms iki 1982 m. gruodžio 31 d. ir baigtoms po šios datos, vertinimu.

24

Manydamas, kad ginčų pagrindinėse bylose baigtis priklauso nuo iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 aiškinimo, Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, kurie bylose C‑616/16 ir C‑617/16 suformuluoti vienodai:

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

25

2016 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑616/16 ir C‑617/16 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

26

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad už visą dieninių arba neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų laikotarpį, kuris prasidėjo 1982 m. ir tęsėsi iki 1990 m., turi būti mokamas tinkamas atlyginimas, kaip jis suprantamas pagal šį priedą.

27

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal ankstesniame punkte nurodytas nuostatas, kurios 1993 m. balandžio 15 d. buvo panaikintos Direktyva 93/16, už dienines arba neakivaizdines (vakarines) studijas, kurias užbaigus įteikiamas diplomas, pažymėjimas ar kitas gydytojo specialisto kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, paprastai turi būti mokamas tinkamas atlyginimas.

28

Reikia priminti, kad valstybių narių pareiga užtikrinti tinkamą atlyginimą taikoma tik visoms valstybėms narėms bendroms medicinos specialybėms arba dviem arba daugiau jų, kurios nurodytos 1975 m. birželio 16 d. Tarybos direktyvos 75/362/EEB dėl diplomų, pažymėjimų ir kitų oficialią mediko kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų abipusio pripažinimo, įskaitant priemones, padedančias veiksmingai naudotis įsisteigimo teise ir laisve teikti paslaugas (OL L 167, 1975, p. 1), 5 arba 7 straipsniuose (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, ši pareiga mokėti atlyginimą specializuotų medicinos studijų laikotarpiu, numatyta iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 priede, pati savaime yra besąlygiška ir pakankamai tiksli (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 44 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 34 ir 41 punktus).

30

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad ši pareiga, kuri Direktyvoje 75/363 iš pradžių nebuvo numatyta, buvo nustatyta Direktyva 82/76, kuri įsigaliojo 1982 m. sausio 29 d. ir kurios valstybės narės pagal jos 16 straipsnį turėjo pradėti laikytis vėliausiai nuo 1982 m. gruodžio 31 d.

31

Direktyva 82/76 buvo perkelta į Italijos teisės sistemą Įstatyminiu dekretu Nr. 257,; jis įsigaliojo praėjus penkiolikai dienų nuo jo paskelbimo 1991 m. rugpjūčio 16 d.

32

Direktyvos 82/76 14 straipsnyje buvo numatyta, kad neakivaizdinės (vakarinės) specializuotos medicinos studijos, pradėtos iki 1983 m. sausio 1 d. pagal Direktyvos 75/363 3 straipsnį, galėjo būti užbaigtos pagal 3 straipsnį.

33

Vis dėlto, kaip savo rašytinėse pastabose nurodė Komisija, Direktyvos 82/76 14 straipsnyje numatyta pereinamojo laikotarpio norma buvo susijusi su pačiu šių neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų teisėtumu, o ne su pareiga už jas atlyginti.

34

Valstybių narių galimybė leisti vykdyti neakivaizdines (vakarines) specializuotas medicinos studijas jau buvo numatyta Direktyvos 75/363 3 straipsnyje kaip pareigos vykdyti tokias dienines studijas išimtis, nes būtinybę išlaikyti šią išimtį turėjo periodiškai persvarstyti Sąjungos teisės aktų leidėjas.

35

Be to, pereinamojo laikotarpio norma dėl neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų, numatyta Direktyvos 82/76 12 straipsnyje, kuris iš dalies pakeitė Direktyvos 75/363 7 straipsnį, nebegali būti laikoma laiko atžvilgiu apribojusia pareigą mokėti tinkamą atlyginimą už studijas.

36

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 82/76 parengiamieji dokumentai. Remiantis Tarybos direktyvos, kuria iš dalies keičiama Direktyva 75/362 ir Direktyva 75/363, pasiūlymo (COM (80) 914 final), kurio pagrindu buvo priimta Direktyva 82/76, aiškinamojo memorandumo II antraštinės dalies 4 ir 8 punktais, matyti, kad abi šio sprendimo 33 ir 35 punktuose nurodytos pereinamojo laikotarpio nuostatos buvo numatytos gydytojų, pradėjusių studijas prieš pasibaigiant šios direktyvos pereinamajam laikotarpiui, labui, siekiant užtikrinti šių studijų tęstinumą.

37

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis iš dalies pakeista Direktyva 75/363 nematyti, kad valstybių narių pareiga mokėti tinkamą atlyginimą per dieninių arba neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų laikotarpį netaikoma studijoms, pradėtoms iki pasibaigiant Direktyvos 82/76 perkėlimo pereinamajam laikotarpiui 1983 m. sausio 1 d. ir tęstoms po šios datos.

38

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad už visas dienines arba neakivaizdines (vakarines) specializuotas medicinos studijas, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m., turi būti mokamas tinkamas atlyginimas, kaip jis suprantamas pagal šį priedą, su sąlyga, kad šios studijos susijusios su visoms valstybėms narėms bendra medicinos specialybe arba dviem ar daugiau jų, nurodytų Direktyvos 75/362 5 arba 7 straipsnyje.

39

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad valstybės pareigos numatyti tinkamą atlyginimą, kaip jis suprantamas pagal ši priedą, už visas dienines arba neakivaizdines (vakarines) specializuotas medicinos studijas, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m., egzistavimas priklauso nuo to, ar ši valstybė priėmė Direktyvos 82/76 perkėlimo priemones, ir nuo veiksmingo šių priemonių įgyvendinimo.

40

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, priminta šio sprendimo 29 punkte, pareiga numatyti tinkamą atlyginimą pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 75/363 pati savaime yra besąlygiška ir pakankamai tiksli.

41

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad iš dalies pakeistoje Direktyvoje 75/363 neapibrėžta nei koks atlyginimas turi būti laikomas tinkamu, nei šio atlyginimo nustatymo metodai. Tai apibrėžti iš principo priklauso valstybių narių, kurios šioje srityje turi priimti specialiąsias įgyvendinimo priemones, kompetencijai (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 45 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 36 punktą).

42

Tačiau Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad pagal direktyvą atsirandanti valstybių narių pareiga pasiekti joje numatytą rezultatą ir pareiga imtis visų bendrųjų ar specialiųjų priemonių, siekiant užtikrinti šios pareigos vykdymą, taikoma visoms valstybių narių institucijoms, įskaitant ir teismus pagal jų kompetenciją. Taigi taikydamas nacionalinę teisę, visų pirma, įstatymo, kuris buvo priimtas siekiant perkelti direktyvą, nuostatas, nacionalinis teismas turi aiškinti savo nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad pasiektų ja siekiamą rezultatą (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 48 punktą ir jame nurodytą jusrisprudenciją).

43

Nagrinėjamu atveju, kaip buvo priminta šio sprendimo 31 punkte, Direktyva 82/76 buvo perkelta į Italijos teisę Įstatyminiu dekretu Nr. 257, kuris įsigaliojo praėjus penkiolikai dienų nuo jo paskelbimo 1991 m. rugpjūčio 16 d.

44

Be kita ko, dėl prašymų priimti prejudicinius sprendimus, pateiktų dėl iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 išaiškinimo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, priimtas anksčiau arba vėliau už direktyvą, turi jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į šios direktyvos tekstą ir tikslą (žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 54 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 45 punktą).

45

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, net nesant specialiųjų nacionalinių direktyvos perkėlimo priemonių, nacionalinis teismas turi aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas; dėl to iš jo reikalaujama imtis visų jo kompetencijai priskiriamų veiksmų atsižvelgiant į visą nacionalinę teisę ir taikyti joje pripažintus aiškinimo metodus (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Schoenimport Italmoda Mariano Previti ir kt., C‑131/13, C‑163/13 ir C‑164/13, EU:C:2014:2455, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 priedo tikslas yra užtikrinti, kad atitinkami gydytojai savo praktinėms ir teorinėms studijoms skirtų visą savo profesinę veiklą visą darbo savaitę, o specialistas, kuris studijuoja neakivaizdinių (vakarinių) studijų programoje, – didelę jos dalį (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 33 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 43 punktą).

47

Taigi, aiškindamas nacionalinę teisę pagal iš dalies pakeistą Direktyvą 75/363, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo atsižvelgti į šios direktyvos tikslą, kaip priminta ankstesniame punkte. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, siekiant apibrėžti tinkamo atlyginimo už laikotarpį prieš perkeliant Direktyvą 82/76 į Italijos teisę dydį ir nustatymo metodus, reikia atsižvelgti, be kita ko, į šiuo klausimu nacionalinės teisės aktuose, kuriais ši direktyva perkelta, padarytus sprendimus.

48

Kaip matyti iš atsakymo į pirmąjį klausimą, pareiga atitinkamiems gydytojams mokėti tinkamą atlyginimą taikoma už visas dienines arba neakivaizdines (vakarines) specializuotas medicinos studijas, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m.

49

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad jei šios direktyvos numatyto tikslo negalima pasiekti aiškinant, kai atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę ir taikomi joje pripažinti aiškinimo metodai, pagal Sąjungos teisę valstybės narės turi atlyginti žalą, kurią jos sukėlė privatiems asmenims dėl šios direktyvos neperkėlimo, jeigu įvykdytos trys sąlygos, t. y. pažeista teisės norma privatiems asmenims suteikiamos teisės, kurių turinį galima identifikuoti, pažeidimas yra pakankamai apibrėžtas ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei tenkančios pareigos ir nukentėjusiųjų asmenų patirtos žalos (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 52 punktą).

50

Visapusiškas Direktyvos 82/76 įgyvendinimo priemonių taikymas atgaline data leistų atlyginti pavėluoto jos perkėlimo į nacionalinę teisę žalingas pasekmes su sąlyga, kad ši direktyva buvo perkelta teisingai. Tačiau nacionalinis teismas turi užtikrinti, kad gavėjams sukeltos žalos atlyginimas būtų tinkamas. Šiuo tikslu pakaktų atgaline data, teisingai ir visapusiškai taikyti Direktyvos 82/76 įgyvendinimo priemones, nebent gavėjai įrodytų papildomus nuostolius, kurių jie patyrė dėl to, kad norimu laiku negalėjo pasinaudoti direktyvos užtikrinama finansine nauda, ir kuriuos taip pat reikėtų atlyginti (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo Carbonari ir kt., C‑131/97, EU:C:1999:98, 53 punktą ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Gozza ir kt., C‑371/97, EU:C:2000:526, 39 punktą).

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad valstybės pareigos numatyti tinkamą atlyginimą, kaip jis suprantamas pagal šį priedą, už visas dienines arba neakivaizdines (vakarines) specializuotas medicinos studijas, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m., egzistavimas nepriklauso nuo to, ar ši valstybė priėmė Direktyvos 82/76 perkėlimo priemones. Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, priimtas tiek prieš direktyvos priėmimą, tiek po jo, turi jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į šių direktyvų tekstą ir tikslą. Jei nesant nacionalinių priemonių, perkeliančių Direktyvą 82/76, šioje direktyvoje numatyto rezultato negalima pasiekti aiškinant, kai atsižvelgiama į visą nacionalinę teisę ir taikomi joje pripažinti aiškinimo metodai, pagal Sąjungos teisę susijusi valstybė narė turi atlyginti žalą, kurią ji sukėlė privatiems asmenims dėl šios direktyvos neperkėlimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar įvykdytos visos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šiuo tikslu nustatytos sąlygos, kad pagal Sąjungos teisę kiltų šios valstybės narės atsakomybė.

52

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad tinkamas atlyginimas, kaip jis suprantamas pagal šį priedą, turi būti mokamas už visą dieninių arba neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m., laikotarpį.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad kadangi direktyvos perkėlimo terminu, be kita ko, siekiama suteikti valstybėms narėms laiko, reikalingo perkėlimo priemonėms priimti, šios valstybės negali būti kaltinamos tos direktyvos neperkėlimu į savo teisės sistemą, kol nesibaigė šis terminas (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Milev, C‑439/16 PPU, EU:C:2016:818, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

54

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš paties Direktyvos 82/76 teksto, valstybės narės privalėjo imtis priemonių, būtinų, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ne vėliau kaip iki 1982 m. gruodžio 31 d.

55

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nuo direktyvos įsigaliojimo datos valstybių narių institucijos ir nacionaliniai teismai turi kuo labiau susilaikyti nuo nacionalinės teisės aiškinimo, dėl kurio pasibaigus šios direktyvos perkėlimo terminui galėtų būti rimtai sutrukdyta įgyvendinti ja siekiamą tikslą (2016 m. spalio 27 d. Sprendimo Milev, C‑439/16 PPU, EU:C:2016:818, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Tačiau nėra akivaizdu, kad tuo atveju, kai dieninių arba neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų laikotarpis prasidėjo 1982 m. ir tęsėsi iki 1990 m., tinkamo atlyginimo numatymas tik už laikotarpį po Direktyvos 82/76 perkėlimo termino pasibaigimo galėtų rimtai pakenkti direktyva siekiamam tikslui.

57

Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad iš dalies pakeistos Direktyvos 75/363 2 straipsnio 1 dalies c punktas, 3 straipsnio 1 ir 2 dalys ir priedas turi būti aiškinami taip, kad tinkamas atlyginimas, kaip jis suprantamas pagal šį priedą, turi būti mokamas už dieninių arba neakivaizdinių (vakarinių) specializuotų medicinos studijų, kurios pradėtos 1982 m. ir tęstos iki 1990 m., laikotarpį nuo 1983 m. sausio 1 d. iki šių studijų pabaigos.

58

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: