–

Crédito Agrícola Seguros – Companhia de Seguros de Ramos Reais SA, atstovaujamos advogado V. Ferreira Pires,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Costa de Oliveira, K.‑P. Wojcik ir B. Rechena,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 12 straipsnio 3 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant L. I. Delgado Mendes ir Crédito Agrícola Seguros – Companhia de Seguros de Ramos Reais SA (toliau – CA Seguros) ginčą siekiant, kad pastaroji motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės pagrindu atlygintų L. I. Delgado Mendes per eismo įvykį patirtą žalą.

3

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu [patikrinimu], suderinimo (OL L 103, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10, toliau – Pirmoji direktyva) 3 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„Kiekviena valstybė narė <…> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuostatos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“

4

1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 8, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3), iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB (OL L 149, 2005, p. 14; toliau ‐ Antroji direktyva), 1 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas privalomai apima draudiminę apsaugą ir turtui padarytos žalos, ir žalos asmeniui atveju.“

5

Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos teisės aktų nuostatos ar bet kokios sutarties sąlygos, įtrauktos į draudimo polisą, išduotą pagal [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kurias draudiminė apsauga nesuteikiama transporto priemonėms, kuriomis naudojasi arba jas vairuoja:

<…>

taikant [Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalį, yra laikomos niekinėmis įvykio metu nukentėjusių trečiųjų šalių [asmenų] reikalavimų atlyginti žalą atžvilgiu.

Tačiau pirmoje pastraipoje [įtraukoje] nurodytos nuostatos [nuostata] ar sąlygos [sąlyga] gali būti taikomos [taikoma] tokių asmenų atžvilgiu, kurie savo noru naudojosi žalą arba nuostolį padariusia transporto priemone, jeigu draudikas gali įrodyti juos žinojus, jog ta transporto priemonė buvo pavogta.

Valstybės narės gali, atsitikus jų teritorijoje įvykiui, netaikyti pirmosios pastraipos nuostatų tuo atveju, jeigu nukentėjusiajam jo patirtą žalą gali atlyginti socialinės apsaugos įstaiga, ir tokia apimtimi, kokia žalos dalis jam gali būti atlyginta.“

6

1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (OL L 129, 1990, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249; toliau – Trečioji direktyva) 1 straipsnio pirmoje pastraipoje buvo numatyta, kad „[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje minimas draudimas apima atsakomybę dėl visiems keleiviams, išskyrus vairuotoją, [visų keleivių, išskyrus vairuotoją, asmeniui] padarytos žalos dėl transporto priemonės naudojimo“.

7

Trečiosios direktyvos 1a straipsnyje buvo nurodyta:

„[Pirmosios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimas apima draudiminę apsaugą žalos asmeniui ir turtui atveju, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorinių transporto priemonių valdytojai, kurie pagal nacionalinę civilinę teisę turi teisę į įvykio, su kuriuo susijusi motorinė transporto priemonė, padarytos žalos atlyginimą. Šis straipsnis nepažeidžia nei nuostatų dėl civilinės atsakomybės, nei nuostatų dėl žalos dydžio.“

8

Direktyva 2009/103 kodifikuotos ankstesnės direktyvos dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo ir dėl to ja šios direktyvos panaikintos nuo 2009 m. spalio 27 d. Kaip matyti iš šios direktyvos II priede pateikiamos lentelės, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis atitinka Direktyvos 2009/103 13 straipsnio 1 dalį, o Trečiosios direktyvos 1a straipsnis atitinka Direktyvos 2009/103 12 straipsnio 3 dalį.

9

2007 m. rugpjūčio 21 d.decreto-lei no 291/2007, que aprova o regime do sistema do seguro obrigatório de responsabilidade civil automóvel e transpõe parcialmente para a ordem jurídica interna a Directiva no 2005/14/CE, do Parlamento Europeu e do Conselho, de 11 de Maio, que altera as Directivas nos 72/166/CEE, 84/5/CEE, 88/357/CEE e 90/232/CEE, do Conselho, e a Directiva no 2000/26/CE, relativas ao seguro de responsabilidade civil resultante da circulação de veículos automóveis (Dekretas-įstatymas Nr. 291/2007, kuriuo patvirtinama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistema ir kuriuo iš dalies perkeliama 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, Diáro da República, 1-oji serija, Nr.°160, 2007 m. rugpjūčio 21 d.) 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bet kuris asmuo, kuriam gali kilti civilinė atsakomybė atlyginti žalą asmeniui ir turtui, tretiesiems asmenims sukeltą motorinės kelių transporto priemonės, kuriai vairuoti būtinas specialus pažymėjimas, arba jos priekabų, kurių įprasta buvimo vieta yra Portugalijoje, privalo, tam, kad ta transporto priemonė galėtų dalyvauti eisme, apdrausti ją draudimu, garantuojančiu tokią atsakomybę, kaip numatyta šiame dekrete-įstatyme.“

10

Dekreto-įstatymo Nr. 291/2007 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„4 straipsnyje nurodytas civilinės atsakomybės draudimas apima žalą, kurią patyrė pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorizuoti kelių eismo dalyviai, jeigu dėl eismo įvykio kilusiai civilinei atsakomybei taikomame įstatyme numatytas šios žalos atlyginimas ir jo dydis.“

11

Šio dekreto-įstatymo 14 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta:

„Draudimo objektas nėra ir bet kokia žala turtui, padaryta šiems asmenims: <…> draudėjui.“

12

Šio dekreto-įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Motorinės transporto priemonės pagrobimo panaudojant smurtą, vagystės ar neteisėto naudojimosi ja atvejais, taip pat sukėlus eismo įvykį tyčia draudimo apsauga neužtikrina žalos atlyginimo, kurį minėtas veikas įvykdę asmenys ir jų bendrininkai turi sumokėti savininkui <…>“

13

2009 m. balandžio 26 d. L. I. Delgado Mendes ir jo sutuoktinė leido laiką užmiesčio sodyboje, esančioje Šamuskoje (Portugalija); šios sodybos kieme stovėjo du automobiliai, iš kurių vienas priklausė L. I. Delgado Mendes, o kitas – jo sutuoktinei. Apie 18 val. sutuoktiniai pamatė, kad prie L. I. Delgado Mendes priklausančios transporto priemonės vairo sėdėjo jiems nepažįstamas vyras, kuriam pavyko tą transporto priemonę užvesti ir su ja išvažiuoti. L. I. Delgado Mendes ir jo sutuoktinė nedelsdami sėdo į kitą transporto priemonę ir pradėjo vytis pirmosios transporto priemonės vairuotoją.

14

Privažiavusi sankryžą L. I. Delgado Mendes priklausanti transporto priemonė sustojo. L. I. Delgado Mendes taip pat sustojo maždaug 20 metrų atstumu nuo jam priklausančios transporto priemonės, išlipo iš jo sutuoktinei priklausančios transporto priemonės ir pradėjo eiti savo automobilio link.

15

Tada L. I. Delgado Mendes priklausančios transporto priemonės vairuotojas pavažiavo atbulomis taip, kad kliudė jo sutuoktinei priklausančios transporto priemonės dešinę pusę, o jį patį partrenkė ant žemės. Netrukus šis vairuotojas pavažiavo į priekį, o tada staiga ir greitai vėl atbulomis, partrenkdamas besistojantį nuo žemės L. I. Delgado Mendes ir ant jo užvažiuodamas; šis jam priklausančia transporto priemone buvo velkamas maždaug 8 metrus.

16

Dėl šio įvykio L. I. Delgado Mendes patyrė kelis lūžius ir traumas. Iki 2011 m. vasario 8 d. jis buvo stebimas gydytojų, dėl pripažinto nedarbingumo nedirbo 654 dienas ir patyrė įvairių komplikacijų.

17

Tuo metu, kai tai atsitiko, civilinė atsakomybė už L. I. Delgado Mendes transporto priemonės padarytą žalą tretiesiems asmenims buvo apdrausta CA Seguros; draudimo polise nurodyta, kad suinteresuotasis asmuo buvo draudėjas ir įprastinis šios transporto priemonės vairuotojas. Šiame polise, be kita ko, buvo numatyta:

18

L. I. Delgado Mendes pateikė ieškinį Tribunal Judicial da Comarca de Santarém (Santareno pirmosios instancijos teismas, Portugalija); jame prašė įpareigoti CA Seguros sumokėti jam 210641 eurą kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą ir įstatyme numatytas palūkanas, skaičiuojamas nuo šio ieškinio įteikimo dienos. Nurodydama kelis motyvus CA Seguros reikalavo šį ieškinį atmesti.

19

Šis teismas L. I. Delgado Mendes ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad pagal Dekreto-įstatymo Nr. 291/2007 15 straipsnio 3 dalį transporto priemonės savininkas nepriskirtinas prie asmenų, kuriems gali būti suteikiama sudarytos draudimo sutarties apsauga.

20

Dėl šio sprendimo L. I. Delgado Mendes pateikė apeliacinį skundą Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas, Portugalija). Jis, be kita ko, teigia, kad šio 15 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama siaurai, t. y. kad neatlyginama tik žala turtui, kurią patiria transporto priemonės savininkas. Iš tikrųjų teisės aktų leidėjas nenumatė tokių įvykių, kaip tas, per kurį nukentėjo L. I. Delgado Mendes. Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjama draudimo sutartimi iš esmės siekiama apsaugoti nukentėjusius asmenis, kai padaroma žala jų sveikatai, atlyginant visiems, išskyrus patį vairuotoją, žalos, padarytos L. I. Delgado Mendes sveikatai, atlyginimas nagrinėjimu atveju patektų į nukentėjusiojo trečiojo asmens sąvoką.

21

CA Seguros nesutinka su šiuo siauru aiškinimu ir, be kita ko, teigia, kad juo būtų pažeistas Civilinio kodekso 9 straipsnis, nes atitinkama draudimo sutartimi siekiama garantuoti „kiekvieno asmens, kuriam gali kilti civilinė atsakomybė dėl žalos, trečiajam asmeniui padarytos motorinės transporto priemonės, atlyginimo“, atsakomybę. Iš tikrųjų negalima leisti, kad asmuo, atsakingas už riziką, susijusią su transporto priemonių eismu, būtų saugomas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, lyg jis būtų trečiasis asmuo.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ieškinio dalykas siejamas tik su tuo, kad reikia nustatyti atsakomybę lemiančio įvykio ir dėl jo atsirandančios pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam asmeniui, taip pat pagrindinėje byloje nagrinėjamos draudimo sutarties ribų ir jos taikymo srities ryšį.

23

Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas) nurodo, kad padarė išvadą, jog L. I. Delgado Mendes transporto priemonės, draustos CA Seguros, vairuotojas buvo atsakingas už eismo įvykį ir turėjo atlyginti L. I. Delgado Mendes padarytą žalą. Šis teismas patikslina, kad, atsižvelgiant į L.I. M. Delgado Mendes ir CA Seguros sudarytą draudimo sutartį, ši draudikė – tokiu dažnai pasitaikančiu atveju, kai nukentėjusysis yra trečiasis asmuo atsižvelgiant į tarp transporto priemonės savininko ir jo draudiko egzistuojančius draudimo santykius – akivaizdžiai turi atlyginti žalą, padarytą vien dėl minėto vairuotojo kaltės.

24

Pagrindinė byla ypatinga dėl dviejų aspektų: pirma, įvykį sukėlė L. I. Delgado Mendes transporto priemonės vairuotojas, antra, nukentėjęs ieškovas yra šios transporto priemonės draudėjas.

25

Dėl pirmosios iš šių ypatybių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad draudiko pareiga atlyginti dėl tyčia sukeltų eismo įvykių padarytą žalą nuo 2007 metų įtvirtinta Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) suformuotoje jurisprudencijoje.

26

Vis dėlto, kalbant apie antrąją iš šių ypatybių, reikia pažymėti, kad tiek Dekreto-įstatymo Nr. 291/2007 15 straipsnio 3 dalyje, tiek pagrindinėje byloje nagrinėjamoje draudimo sutartyje buvo aiškiai numatyta, kad „<…> vagystės atvejais, taip pat tyčia sukėlus eismo įvykį draudimo apsauga neužtikrina žalos atlyginimo, kurį atitinkamas veikas įvykdę asmenys ir jų bendrininkai turi sumokėti savininkui <…>“. Iš tikrųjų nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka abi šias situacijas. Be to, pagal šio dekreto 14 straipsnio 2 dalies b punktą draudimo apsauga neapima ir „bet kokios žalos, padarytos draudėjo <…> turtui“.

27

Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas) ir CA Seguros, be kita ko, mano, kad L. I. Delgado Mendes siūlomas Dekreto-įstatymo Nr. 291/2007 15 straipsnio 3 dalies aiškinimas neatitinka reikalavimų, šiuo tikslu nustatytų Civilinio kodekso 9 straipsnyje.

28

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, ar Dekreto-įstatymo Nr. 291/2007 14 straipsnio 2 dalies b papunktis ir 15 straipsnio 3 dalis (toliau – ginčijamos teisės normos) suderinami su Sąjungos teise. Šiuo klausimu jis nurodo, kad Antrąja direktyva įprasti draudimo sutarčiai būdingi savininko ir draudiko santykiai pakeisti į draudiko ir įvykio kaltininko santykius ir kad Trečiąja direktyva patvirtinta, jog lemiamas santykis, kiek tai susiję su bet kokia nuostata ar sutarties sąlyga, pagal kurias draudimo apsauga netaikoma, yra draudiko ir vairuotojo, o ne draudiko ir savininko; šią poziciją 2008 metais ne kartą pakartojo Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas).

29

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ginčijamose teisės normose numatytas netaikymas atitinkamiems asmenims apibrėžtas remiantis bendro pobūdžio ir abstrakčiais kriterijais, o Teisingumo Teismas pripažino, kad tai prieštarauja atitinkamoms direktyvoms. Jam taip pat kyla klausimų dėl to, ar minėtos išimtys, grindžiamos vien įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininko statusu, atitinka vienodo požiūrio principą.

30

Šiomis aplinkybėmis Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar atsitikus eismo įvykiui, kai žala asmeniui ir turtui padaroma pėsčiajam, kurį tyčia partrenkė jam nuosavybės teise priklausančią motorinę transporto priemonę pagrobęs ir ją vairavęs asmuo, pagal [Sąjungos] teisę, būtent <…> Direktyvos 2009/103/EB <…> 12 straipsnio 3 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį, draudžiama, kad pagal nacionalinę teisę būtų neatlyginama minėto pėsčiojo patirta žala dėl to, kad jis yra transporto priemonės savininkas ir jos draudėjas?“

31

Visų pirma reikia pažymėti, kad Direktyva 2009/103 pagrindinei bylai netaikytina ratione temporis. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į datą, kai atsitiko įvykis, dėl kurio iškelta ta byla, taikoma būtent Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis ir Trečiosios direktyvos 1a straipsnis.

32

Be to, siekiant pateikti naudingą atsakymą į pateiktą klausimą reikia atsižvelgti ne tik į prejudiciniame klausime aiškiai nurodytas nuostatas, bet ir į Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ir Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį.

33

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodė, kad nuo 2007 m. Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtinta draudiko pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl tyčia sukeltų eismo įvykių, todėl, atrodo, kad pateiktas klausimas iš tikrųjų susijęs ne su tuo, ar pagal Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas reikalaujama, kad privalomojo draudimo apsauga apimtų žalą, padarytą dėl tyčia sukeltų eismo įvykių, bet konkrečiai su tuo, ar su šiomis direktyvomis suderinamas tokios apsaugos netaikymas pėsčiajam asmeniui vien dėlto, kad tas pėsčiasis buvo transporto priemonės, kuria sukelta ši žala, draudėjas ir savininkas.

34

Taigi reikia pripažinti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išsiaiškinti, ar Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis, taip pat Trečiosios direktyvos 1a straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suteikiama apsauga neapima dėl eismo įvykio nukentėjusio pėsčiojo sveikatai ir turtui padarytos žalos ir ji neatlyginama vien dėl to, kad šis pėsčiasis yra transporto priemonės, kuri tą žalą sukėlė, savininkas ir draudėjas.

35

Šiuo klausimu visų pirma reikėtų priminti, kad Sąjungos teisės nuostatomis, reglamentuojančiomis privalomąjį automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, siekiama užtikrinti tiek transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, tiek jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą ir garantuoti, kad nukentėjusieji per šių transporto priemonių sukeltus eismo įvykius būtų vertinami panašiai, nesvarbu, kokioje Sąjungos teritorijos vietoje buvo eismo įvykis (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 27 punktas).

36

Taigi Pirmojoje direktyvoje, patikslintoje ir papildytoje Antrąja ir Trečiąja direktyvomis, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad draudimo apsauga apimtų transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra jų teritorijoje, valdytojų civilinę atsakomybę, ir joje patikslinama, be kita ko, kokių rūšių žalą ir kokius nukentėjusius trečiuosius asmenis šio draudimo apsauga turi apimti (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies ir Trečiosios direktyvos 1 straipsnio tikslas yra garantuoti, kad dėl privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo visi per transporto priemonės sukeltą eismo įvykį nukentėję keleiviai galėtų gauti patirtos žalos atlyginimą (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 29 punktas).

38

Iš tikrųjų iš Sąjungos teisės aktų privalomojo draudimo srityje raidos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šio tikslo apsaugoti per transporto priemonių sukeltus įvykius nukentėjusius asmenis siekė nuolat ir vis intensyviau (2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 52 punktas).

39

Konkrečiai tariant, Direktyva 2005/14 į Trečiąją direktyvą įterpus 1a straipsnį, Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta draudimo apsauga išplėsta ir žalai sveikatai, ir turtui, jei tą žalą patiria pėstieji, dviratininkai ir kiti nemotorizuoti kelių eismo dalyviai (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 55 punktą).

40

Taigi, kadangi tuo metu, kai atsitiko pagrindinėje byloje nagrinėjamas įvykis, L. I. Delgado Mendes buvo pėsčiasis, reikia konstatuoti, kad pagal Trečiosios direktyvos 1a straipsnį reikalaujama, kad jo sveikatai ir turtui per šį įvykį patirtą žalą, į kurios atlyginimą pėsčiasis turi teisę pagal nacionalinę civilinę teisę, apimtų privalomasis jo transporto priemonės draudimas.

41

Kalbant konkrečiai apie per eismo įvykį nukentėjusio asmens, kuris yra šį įvykį sukėlusios transporto priemonės draudėjas ir savininkas, statusą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog, vadovaujantis Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiamu nukentėjusių asmenų apsaugos tikslu, teisinė transporto priemonės savininko, kuris per eismo įvykį jos nevairavo, o važiavo kaip keleivis, padėtis privalo būti prilyginta bet kurio kito per šį įvykį nukentėjusio keleivio padėčiai (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 30 punktas).

42

Be to, jis nusprendė, jog šis tikslas taip pat neleidžia nacionalinės teisės nuostatomis nepagrįstai susiaurinti keleivio, kuriam taikoma privalomojo automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo apsauga, sąvokos, neįtraukiant į ją asmenų, kurie buvo neskirtoje jiems vežti ir tam neįrengtoje transporto priemonės dalyje (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 30 punktas).

43

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad vadovaujantis šiuo nukentėjusiųjų asmenų apsaugos tikslu taip pat reikalaujama, kad teisinė asmens, kuris apdraustas kaip transporto priemonės vairuotojas, tačiau per eismo įvykį ja važiavo kaip keleivis, padėtis būtų prilyginta bet kurio kito per šį įvykį nukentėjusio keleivio padėčiai; vadinasi, tai, kad asmuo buvo apdraustas kaip automobilio, sukėlusio įvykį, vairuotojas, neleidžia šio asmens neįtraukti į trečiojo nukentėjusio asmens sąvoką, kaip ji suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, jeigu jis buvo šios transporto priemonės keleivis, o ne vairuotojas (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 31 ir 32 punktai).

44

Pagal analogiją reikia pripažinti, kad tai, jog per eismo įvykį nukentėjęs pėsčiasis buvo šį įvykį sukėlusios transporto priemonės draudėjas ir savininkas, neleidžia to asmens neįtraukti į nukentėjusio trečiojo asmens sąvoką, kaip ji suprantama pagal Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ir Trečiosios direktyvos 1a straipsnį.

45

Iš tikrųjų, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kaip teisingai tvirtino Komisija, aplinkybė, kad atitinkamos transporto priemonės savininkas ir draudėjas joje nebuvo tuo metu, kai atsitiko įvykis, ir jį ši transporto priemonė partrenkė kaip pėsčiąjį, negali pateisinti nevienodo vertinimo, atsižvelgiant į tą patį Pirmąja, Antrąja ir Trečiąja direktyvomis siekiamą nukentėjusiųjų asmenų apsaugos tikslą, nurodytą šio sprendimo 41 punkte.

46

Antra, dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims pripažintų teisių reikia priminti, kad pareiga, jog civilinės atsakomybės draudimas apimtų tretiesiems asmenims motorinėmis transporto priemonėmis padarytą žalą, nėra tas pats dalykas kaip šios žalos atlyginimo remiantis apdraustojo asmens civiline atsakomybe apimtis. Pirmąją apibrėžia ir garantuoja Sąjungos teisės aktai, o antrąjį iš esmės reglamentuoja nacionalinė teisė (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

47

Taigi šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog iš Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų tikslo ir jų teksto matyti, kad jomis nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse ir kad dabar galiojančioje Sąjungos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48

Vis dėlto Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Pirmosios, Antrosios ir Trečiosios direktyvų veiksmingumo.

49

Kaip tai irgi nurodė Teisingumo Teismas, minėtos direktyvos netektų jų veiksmingumo, jei bendrais ir abstrakčiais kriterijais remiantis apibrėžtu nacionalinės teisės aktu dėl nukentėjusiojo prisidėjimo prie atsiradusios žalos iš jo būtų atimta teisė į motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mokamą žalos atlyginimą arba tokia teisė būtų neproporcingai apribota. Todėl ši teisė gali būti apribota tik esant išimtinėms aplinkybėms ir vertinant kiekvieną konkretų atvejį atskirai (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Taigi, kaip matyti iš jurisprudencijos, pagal minėtas direktyvas draudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie leidžia vien dėl keleivio prisidėjimo prie jo patirtos žalos atsiradimo nesuteikti jam teisės į motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo mokamą žalos atlyginimą arba ją neproporcingai apriboti (2012 m. spalio 23 d. Sprendimo Marques Almeida, C‑300/10, EU:C:2012:656, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Tai taikoma ir nacionalinės teisės normoms, kaip antai ginčijamoms teisės normoms, pagal kurias galima atsisakyti pėsčiajam suteikti teisę į žalos atlyginimą pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį motyvuojant vien tuo, kad jis yra žalą jo paties sveikatai ir turtui sukėlusios transporto priemonės draudėjas ir savininkas.

52

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį draudžiama automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudikui remtis teisės nuostatomis arba sutarties sąlygomis tam, kad galėtų atsisakyti atlyginti eismo įvykio, kurį sukėlė apdrausta transporto priemonė, žalą tokiems asmenims (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 33 punktas).

53

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje tik pakartojama ši pareiga, kiek tai susiję su šiame straipsnyje nurodyto draudimo poliso nuostatomis ar sąlygomis, pagal kurias automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas negalioja žalai, padarytai tretiesiems nukentėjusiems asmenims dėl to, kad transporto priemonę naudojo arba vairavo šią priemonę vairuoti neįgaliotas asmuo, vairuotojo pažymėjimo neturintis asmuo arba asmuo, kuris nesilaiko teisės aktuose numatytų techninių reikalavimų dėl atitinkamos transporto priemonės būklės ar saugos (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 33 punktas).

54

Žinoma, nukrypstant nuo šios pareigos, Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad tam tikriems nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimo draudikas gali nemokėti, atsižvelgęs į situaciją, kurią lėmė jie patys, t. y. asmenims, įsėdusiems į žalą sukėlusią transporto priemonę, kai draudikas gali įrodyti, kad jie žinojo, jog ši buvo pavogta. Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas jau konstatavo, nuo Antrosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos gali būti nukrypstama tik šiuo konkrečiu atveju (2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Churchill Insurance Company Limited ir Evans, C‑442/10, EU:C:2011:799, 35 punktas).

55

Vis dėlto akivaizdu, kad pagrindinėje byloje ši galimybė neegzistuoja.

56

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ginčijamos teisės nuostatomis pažeidžiama Sąjungos teisėje numatyta garantija, pagal kurią transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė, apibrėžta taikytinoje Sąjungos teisėje, turi būti apdrausta taip, kad atitiktų Pirmąją, Antrąją ir Trečiąją direktyvas.

57

Tuo remiantis darytina išvada, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, taip pat Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios tai, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikas galėtų remtis nacionalinės teisės normomis, kaip antai ginčijamomis normomis, kad atsisakytų atlyginti žalą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kuris per draustos transporto priemonės sukeltą įvykį patyrė žalą sveikatai ir turtui.

58

Trečia, reikia pažymėti, kad šios išvados nepaneigia CA Seguros argumentai, kad civilinės atsakomybės sistema būtų smarkiai paveikta, jei ši civilinė atsakomybė galėtų būti taikoma pačiam apdraustam asmeniui, o taip būtų, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje pateiktu prašymu atlyginti žalą.

59

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, jog šioje proceso stadijoje pagrindinio ieškinio dalykas susijęs tik su jau konstatuotos civilinės atsakomybės, garantuojamos pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą draudimo sutartį, apimtimi. Iš tikrųjų šis teismas patvirtino, kad jau konstatavo, jog draustos transporto priemonės vairuotojas turi atlyginti jo padarytą žalą, ir nurodė, kad pagal L. I. Delgado Mendes ir CA Seguros sudarytą draudimo sutartį pastaroji turėtų, jei nebūtų ginčijamų teisės normų, atlyginti vien dėl šio vairuotojo kaltės padarytą žalą.

60

Taigi CA Seguros argumentams trūksta faktinio pagrindo, atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatavo ne L. I. Delgado Mendes civilinės atsakomybės pareigą savo paties atžvilgiu, bet būtent transporto priemonės, sukėlusios pagrindinėje byloje nagrinėjamą įvykį, vairuotojo atsakomybę jo atžvilgiu.

61

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Pirmosios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis, Antrosios direktyvos 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis, taip pat Trečiosios direktyvos 1a straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suteikiama apsauga neapima dėl eismo įvykio nukentėjusio pėsčiojo sveikatai ir turtui padarytos žalos ir ji neatlyginama vien dėl to, kad šis pėsčiasis yra transporto priemonės, kuri tą žalą sukėlė, draudėjas ir savininkas.

62

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu [patikrinimu], suderinimo 3 straipsnio 1 dalis, 1983 m. gruodžio 30 d. Antrosios Tarybos direktyvos 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 1 dalis, taip pat 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14, 1a straipsnis turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinės teisės normas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, pagal kurias motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suteikiama apsauga neapima dėl eismo įvykio nukentėjusio pėsčiojo asmeniui ir turtui padarytos žalos ir ji neatlyginama vien dėl to, kad šis pėsčiasis yra transporto priemonės, kuri tą žalą sukėlė, draudėjas ir savininkas.