1.

Ar tada, kai Europos Sąjungos teismas savo iniciatyva remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, jo įgaliojimus panaikinti riboja principas ne ultra petita? Ar šiuo atveju teismas turi teisę, o gal net pareigą, taikydamas šio principo išimtį atsižvelgti į visas teisines pasekmes, kurių kyla dėl priimto su viešąja tvarka susijusio pagrindo, todėl galbūt peržengti šalių reikalavimuose nustatytas ribas?

2.

Iš esmės toks pagrindinis klausimas keliamas šioje byloje, susijusioje su apeliaciniu skundu, kuriuo British Airways plc (toliau – BA) prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą British Airways / Komisija (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 2 ).

3.

Šios bylos aplinkybės yra gana ypatingos. Bendrajame Teisme BA pareiškė ieškinį dėl 2010 m. lapkričio 9 d. Komisijos sprendimo C(2010) 7694 final ( 3 ), kuriuo ji nubausta už dalyvavimą krovininio oro transporto sektoriuje sudarytame kartelyje (toliau – ginčijamas sprendimas), dalinio panaikinimo. Tačiau Bendrasis Teismas, neišnagrinėjo nė vieno iš BA ieškinyje nurodytų pagrindų, o savo iniciatyva nurodė, kad visas ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų. Vis dėlto manydamas, kad jo veiksmus riboja principas ne ultra petita, Bendrasis Teismas tą sprendimą BA atžvilgiu panaikino tik tiek, kiek jis susijęs su prašymu panaikinti iš dalies. Apeliaciniame skunde BA nesutinka su tokiu požiūriu ir teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę pateikti paaiškinimų dėl Sąjungos teismo įgaliojimų apimties būtent tada, kai, nagrinėdamas ieškinį dėl teisėtumo, šis teismas savo iniciatyva remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu.

5.

Šioje byloje atsiskleidžia pagrindinių, bet kartais prieštaringų, reikalavimų, kuriuos turi atitikti kiekviena teisės sistema, konfliktas, t. y. viena vertus, tarp teisėtumo reikalavimo, kuris pagrindžia Sąjungos teismo teisę ar pareigą savo iniciatyva remtis su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, ir, antra vertus, tarp teisinių santykių stabilumo reikalavimo, nagrinėjamo konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis ir siejamo su teismo įgaliojimų ribojimu, išplaukiančiu iš dispozityvumo principo, iš kurio kildinamas principas ne ultra petita.

6.

Siekdamas atsakyti į šioje byloje kylantį pagrindinį klausimą, prieš kurį, beje, reikės išnagrinėti nelengvus BA apeliacinio skundo priimtinumo klausimus, Teisingumo Teismas turės palyginti skirtingus taikytinus principus ir surasti teisingą šių reikalavimų pusiausvyrą.

7.

Gavusi Deutsche Lufthansa grupei priklausančių bendrovių 2005 m. pateiktą prašymą atleisti nuo baudų ( 4 ) Europos Komisija pradėjo tyrimą dėl antikonkurencinių veiksmų krovininio oro transporto rinkoje egzistavimo.

8.

Šis tyrimas baigtas 2010 m. lapkričio 9 d. priėmus ginčijamą sprendimą, kurį Komisija adresavo 21 vežėjai, tarp kurių nurodyta ir BA.

9.

Tame sprendime Komisija konstatavo, kad dalyvaudamos derinant tam tikrus kainos už krovininio transporto paslaugas elementus ( 5 ) BA ir kitos oro bendrovės pažeidė SESV 101 straipsnį, 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo (OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3) 53 straipsnį ir 1999 m. birželio 21 d. Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto, Bendrijos vardu patvirtinto 2002 m. balandžio 4 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 2002/309/EB, Euratomas dėl Bendradarbiavimo mokslo ir technologijų srityje susitarimo dėl septynių susitarimų sudarymo su Šveicarijos Konfederacija (OL L 114, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 41 t., p. 89, klaidų ištaisymas OL L 210, 2015 8 7, p. 388), 8 straipsnį. Tuo remdamasi Komisija BA skyrė 104040000 EUR baudą.

10.

2011 m. sausio 24 d. BA Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo dalinio panaikinimo ( 6 ). Grįsdama ieškinį BA rėmėsi septyniais pagrindais. Visos ginčijamo sprendimo adresatės, išskyrus oro bendrovę Qantas Airways Ltd., Bendrajame Teisme taip pat pareiškė ieškinius dėl ginčijamo sprendimo.

11.

Taikydamas proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas šalims pasiūlė pateikti pastabas dėl galimo ginčijamo sprendimo motyvų ir to paties sprendimo rezoliucinės dalies pirmųjų keturių straipsnių prieštaringumo.

12.

2015 m. gruodžio 16 d. Bendrasis Teismas priėmė skundžiamą sprendimą ( 7 ).

13.

Pirmiausia tame sprendime Bendrasis Teismas priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją motyvavimo nebuvimas ar stoka yra esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kuriuo Sąjungos teismas turi teisę ar net pareigą remtis savo iniciatyva ( 8 ).

14.

Paskui, nenagrinėjęs nė vieno iš septynių BA nurodytų pagrindų, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, pirma, ginčijamo sprendimo motyvai ir rezoliucinė dalis yra prieštaringi ( 9 ) ir, antra, tarp pačių to sprendimo motyvų yra didelių prieštaravimų ( 10 ).

15.

Galiausiai Bendrasis Teismas nurodė, kad dėl ginčijamo sprendimo prieštaringumo pakenkta BA teisei į gynybą, nes dėl to ji negalėjo suprasti konstatuoto pažeidimo ar pažeidimų pobūdžio ir apimties, o Bendrasis Teismas – vykdyti kontrolės ( 11 ).

16.

Po šios analizės Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų.

17.

Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Sąjungos teismas negali priimti sprendimo ultra petita ir gali panaikinti ne daugiau, nei prašė ieškovas, šiuo atveju išvada dėl motyvavimo trūkumų negalėjo lemti to, kad būtų panaikintas visas ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su BA ( 12 ).

18.

Skundžiamo sprendimo 90 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad teismo posėdyje BA iš tikrųjų teigė, kad jis gali panaikinti visą ginčijamą sprendimą, nes rezoliucinė dalis neatspindi to sprendimo motyvų. Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, kad net jei būtų galima manyti, kad BA netiesiogiai pareiškė norą pakeisti savo reikalavimus ir per teismo posėdį prašė visiškai panaikinti tą sprendimą, kiek jis su ja susijęs, pirma, reikalavimų pakeitimui taikomi griežčiausi aiškumo ir turinio reikalavimai ir tai turi būti padaryta oficialiai, antra, tai, kad ginčijamas sprendimas netinkamai motyvuotas, buvo matyti jį skaitant, todėl tai negali būti laikoma nauja teisine ar faktine aplinkybe, kuri paaiškėjo rašytinėje proceso dalyje.

19.

Šiomis sąlygomis Bendrasis Teismas panaikino tokią ginčijamo sprendimo dalį, kokia apibrėžta BA pareikštame ieškinyje pateiktuose reikalavimuose ( 13 ).

20.

2017 m. kovo 17 d. Komisija priėmė naują sprendimą dėl kartelio, už kurį skirtos baudos ginčijamame sprendime. Kiek tai susiję su BA, šiame sprendime pataisyti ginčijamo sprendimo aspektai, panaikinti skundžiamame sprendime.

21.

Apeliaciniu skundu BA Teisingumo Teismo prašo, pirma, panaikinti skundžiamą sprendimą, nes jis ginčijamo sprendimo panaikinimo apimtį riboja reikalavimais, kuriuos ji nurodė pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje, antra, panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą, trečia, panaikinti visą ginčijamą sprendimą ir, ketvirta, priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese.

22.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir iš BA priteisti bylinėjimosi išlaidas.

23.

Grįsdama apeliacinį skundą BA remiasi dviem pagrindais. Pirmajame pagrinde ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad jo veiksmus riboja principas ne ultra petita. Anot BA, Bendrasis Teismas turėjo visiškai panaikinti šį sprendimą, nes rėmėsi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu ir konstatavo, kad visas ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų. Subsidiariai pateiktas antrasis pagrindas susijęs su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje nustatytos teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu.

24.

Pirmiausia Komisija pateikė apeliacinio skundo nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, nuo kurių reikia pradėti analizę.

25.

Pirma, anot Komisijos, apeliacinis skundas nepriimtinas, nes BA prie apeliacinio skundo nepridėjo skundžiamo sprendimo, o tai yra Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 2 dalies pažeidimas ( 14 ).

26.

Šiuo klausimu pažymėtina, jog anksčiau galiojusiame Procedūros reglamente buvo aiškiai nurodyta, kad „[p]rie apeliacinio skundo pridedamas Bendrojo Teismo sprendimas, dėl kurio paduodamas apeliacinis skundas“ ( 15 ). Vis dėlto toks reikalavimas nėra aiškiai nustatytas 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiame Procedūros reglamente. Šio reglamento 168 straipsnio 1 dalies b punkte reikalaujama tik to, kad apeliaciniame skunde būtų nurodytas „skundžiamas Bendrojo Teismo sprendimas ar nutartis“, kad Teisingumo Teismas galėtų vienareikšmiškai identifikuoti šį sprendimą.

27.

Procedūros reglamento 168 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į jo 122 straipsnio 1 dalį, o joje – į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio antrą pastraipą. Iš dviejų paskutinių nuostatų matyti, kad, „jei reikia“, prie ieškinio pridedamas aktas, kurį prašoma paskelbti negaliojančiu. Taigi, manau, kad žodžiai „jei reikia“ turi būti aiškinami taip, kad nebūtina prie apeliacinio skundo pridėti skundžiamo akto, jeigu Teisingumo Teismui tas aktas lengvai prieinamas, o atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų išsivystymą tokį aktą nesunku gauti, ypač kai kalbama apie Bendrojo Teismo sprendimus ir nutartis.

28.

Vadinasi, pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 2 dalį prie apeliacinio skundo nereikalaujama pridėti skundžiamo sprendimo, todėl pirmą Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

29.

Antra, anot Komisijos, apeliacinis skundas nepriimtinas, nes netenkinami Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnyje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 ir 170 straipsniuose nustatyti reikalavimai. Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos prieštaravimus reikia išnagrinėti Komisijos prieštaravimą, kad visas dublikas, kurį BA leista pateikti, kad atsakytų į šiuos prieštaravimus, yra nepriimtinas.

30.

Komisija teigia, kad BA argumentai, nurodyti dublike, kuris pateiktas atsakant į nepriimtinumu grindžiamus prieštaravimus, yra naujas pagrindas, nurodytas vykstant procesui, ir dėl tokio kvalifikavimo visas dublikas yra nepriimtinas ( 16 ). Iš tikrųjų, Komisijos nuomone, apeliaciniame skunde BA tvirtino, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neatsižvelgė į teisines pasekmes, kylančias dėl teismo iniciatyva nurodyto su viešąja tvarka susijusio pagrindo, o dublike BA pirmą kartą skundžia tai, kad atmestas per Bendrajame Teisme vykusį posėdį jos pateiktas reikalavimas panaikinti visą skundžiamą sprendimą.

31.

Šiuo klausimu primintina, jog tam, kad vyktų reikalaujamas rungimosi procesas dėl teismo iniciatyva nurodyto pagrindo, vykstant procesui Bendrasis Teismas pasiūlė šalims pareikšti nuomonę dėl šio pagrindo.

32.

Iš skundžiamo sprendimo 90 punkto matyti, kad teismo posėdyje pateikdama argumentus dėl šio pagrindo BA aiškiai tvirtino, kad Bendrasis Teismas gali panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

33.

Tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte Bendrasis Teismas aiškiai atmetė šį reikalavimą ir iš esmės jį pripažino „implicitiniu“ (taip jį pavadino Bendrasis Teismas) prašymu pakeisti reikalavimus. Paskui Bendrasis Teismas iš dalies panaikino tą ginčijamo sprendimo dalį, kuri atitinka BA pareikštame ieškinyje suformuluotus reikalavimus.

34.

Apeliaciniame skunde BA tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad šiuo atveju jo veiksmus riboja principas ne ultra petita. BA teigia, kad, jeigu teismas savo iniciatyva remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, jis turi įgaliojimus atsižvelgti į teisines pasekmes, kylančias dėl tokio pagrindo, t. y. šiuo atveju panaikinti visą ginčijamą sprendimą. BA nuomone, teismas gali laisvai naudotis šiais įgaliojimais, nepaisydamas šalių reikalavimų, todėl šioje byloje net nereikėjo pateikti prašymo pakeisti reikalavimus tam, kad Bendrasis Teismas galėtų panaikinti visą ginčijamą sprendimą ( 17 ).

35.

BA nuomone, iš šio teiginio logiškai išplaukia: kadangi Bendrasis Teismas rėmėsi savo iniciatyva nurodytu pagrindu, bet kuriuo atveju jis turėjo panaikinti visą ginčijamą sprendimą, todėl skundžiamo sprendimo 90 punkte, kuriame Bendrasis Teismas atmetė prašymą panaikinti visą ginčijamą sprendimą, yra pateikti klaidingi argumentai.

36.

Šiomis aplinkybėmis Komisija negali pagrįstai tvirtinti, kad BA dublike pateikė naują pagrindą, palyginti su apeliaciniame skunde pateiktu pagrindu, susijusiu su teisės klaida dėl principo ne ultra petita taikymo, nes nurodė, kad jos apeliacinis skundas susijęs su to prašymo atmetimu. Taigi, mano nuomone, dubliko nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

37.

Pirmiausia Komisija teigia, kad apeliacinis skundas neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antros pastraipos, nes BA reikalavimai nebuvo atmesti, kaip nustatyta toje pastraipoje. Iš tikrųjų, kadangi Bendrasis Teismas tenkino BA ieškinyje nurodytus reikalavimus, ji visiškai laimėjo bylą pirmojoje instancijoje.

38.

BA atsikerta, kad ji bylą pralaimėjo. Teismo posėdyje, pateikdama argumentus dėl Bendrojo Teismo iniciatyva nurodyto pagrindo, ji tvirtino, kad reikia panaikinti visą sprendimą, tačiau skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas šį reikalavimą atmetė. Komisijos siūlomas proceso normų aiškinimas lemtų tai, kad dėl dalies Bendrojo Teismo sprendimo, priimto remiantis jo iniciatyva iškeltu pagrindu, nebūtų galimybės užtikrinti veiksmingos teisminės gynybos Teisingumo Teisme.

39.

Pirmiausia primenu, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą „[Teisingumo Teisme] apeliacinį skundą gali paduoti bet kuri pagal visus savo reikalavimus arba jų dalį bylą pralaimėjusi šalis. <…>“.

40.

Pažymėtina, kad egzistuoja kalbinė neatitiktis tarp šio Statuto 56 straipsnio antros pastraipos versijos prancūzų kalba ir versijos anglų kalba, kuri šioje byloje yra proceso kalba. Iš tikrųjų tam, kad apeliantas galėtų pateikti apeliacinį skundą, remiantis versija prancūzų kalba būtina, kad jis būtų „succombé en ses conclusions“ („pagal savo reikalavimus pralaimėjęs bylą“), o remiantis versija anglų kalba, apeliantas turi būti „unsuccessful <…> in its submissions“. Taigi versijoje prancūzų kalba vartojamas žodis „conclusions“ atitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkte, 169 straipsnio 1 dalyje ir 170 straipsnio 1 dalyje vartojamą žodį, o versijoje anglų kalba terminas „submissions“ neatitinka žodžių „form of order“, vartojamų tose nuostatose, galinčių apimti ne tik reikalavimus (lotynų k. petitum), bet ir Bendrajame Teisme pateiktus teisinius argumentus. Skirtumų galima rasti ir kitose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antros pastraipos kalbinėse versijose, nes tam tikrose iš šių versijų nevartojama prancūzišką terminą „conclusions“ atitinkančios sąvokos, kuri vartojama Teisingumo Teismo procedūros reglamente ( 18 ).

41.

Šiomis aplinkybėmis, kadangi nė vienai iš šių kalbinių versijų negali būti teikiama pirmenybė, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antra pastraipa turi būti aiškinama atsižvelgiant į apeliacinį procesą reglamentuojančių nuostatų bendrą struktūrą ir tikslą ( 19 ).

42.

Konkrečiai reikia patikrinti, ar, kaip teigia Komisija, sąvoka „succomber en ses conclusions“ („pagal savo reikalavimus pralaimėjęs bylą“), atsižvelgiant į šią nuostatą, negali būti suprantama tik kaip apimanti reikalavimus, pateiktus pradiniame ieškinyje ar bent jau oficialiai pateiktame prašyme pakeisti reikalavimus.

43.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, šalių reikalavimams keliamas didesnis aiškumo reikalavimas ( 20 ) ir iš principo jie nekeičiami ( 21 ). Šis principinis nekeičiamumas susijęs būtent su reikalavimu laikytis ieškinio pareiškimo terminų ( 22 ).

44.

Vis dėlto reikalavimų nekeičiamumas nėra absoliutus. Yra kelios išimtys, tačiau jos griežtai apibrėžtos.

45.

Teisingumo Teismas kartais leido pakeisti ieškinio reikalavimus vykstant procesui, kai pakeitimas grindžiamas per rašytinę proceso dalį paaiškėjusiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis ( 23 ). Be to, dabar reikalavimus galima pakeisti pagal naujo Bendrojo Teismo procedūros reglamento, kuriame kodifikuota anksčiau suformuota jurisprudencija ( 24 ), 86 straipsnį, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, visiškai ar iš dalies pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats. Be to, buvo keli ypatingi atvejai, kai Teisingumo Teismas pripažino galimybę patikslinti reikalavimus vykstant procesui ( 25 ). Vis dėlto nustatytos labai griežtos reikalavimų pakeitimo aiškumo ir turinio sąlygos, ir tai turi būti daroma oficialiai ( 26 ), tačiau per teismo posėdį išlieka daug galimybių ( 27 ).

46.

Taigi, jeigu ieškovas pateikia prašymą pakeisti reikalavimus, o Bendrasis Teismas sprendime aiškiai jį atmeta, iš ieškovo neturi būti atimta galimybės ginčyti tokio atmetimo teisėtumą paprasčiausiai dėl to, kad jis laimėjo bylą pagal iš pradžių pateiktus reikalavimus, kokie nurodyti ieškinyje.

47.

Iš tikrųjų akivaizdu, kad tokio ieškovo prašymas pakeisti reikalavimus atmestas. Jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad Bendrasis Teismas suklydo atmesdamas šį prašymą, ieškovas turėtų galimybę pasiekti daugiau, nei pasiekė dėl to, kad priimti iš pradžių jo pateikti reikalavimai. Taigi tokiam ieškovui turi būti suteikta galimybė ginčyti jo prašymo pakeisti reikalavimus atmetimo teisėtumą.

48.

Beje, klausimas, ar Bendrasis Teismas pagrįstai atmetė prašymą pakeisti reikalavimus, iš dalies susijęs su bylos esme, nepaisant to, kad Bendrasis Teismas tą prašymą atmetė dėl formos reikalavimų nesilaikymo.

49.

Taigi, priešingai, nei teigia Komisija, manau, kad „bylos pralaimėjimo“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą, neturi būti griežtai ribojama reikalavimų, suformuluotų iš pradžių pareikštame ieškinyje arba pakeistų laikantis formos reikalavimų. Priešingai, ji turi apimti bet kokio vykstant procesui Bendrajame Teisme pateikto prašymo, dėl kurio Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamame sprendime, atmetimą.

50.

Beje, toks šio 56 straipsnio antros pastraipos aiškinimas atitinka įvairias šios nuostatos kalbines versijas, kuriose visose vartojama „bylos pralaimėjimo“ sąvoka, tačiau ši sąvoka nebūtinai siejama su iš pradžių pareikštame ieškinyje oficialiai suformuluotais reikalavimais ( 28 ).

51.

Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 90 punkte nusprendė atmesti BA „implicitinį“ prašymą panaikinti visą ginčijamą sprendimą, BA turi būti laikoma pralaimėjusia bylą dėl šio prašymo, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnio antrą pastraipą. Taigi šiuo požiūriu jos apeliacinis skundas turi būti pripažintas priimtinu.

52.

Toliau Komisija teigia, kad apeliacinis skundas neatitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalies, nes juo siekiama ne panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį, o ją papildyti, kad dalinis panaikinimas, kurio BA prašė pirmojoje instancijoje, o Bendrasis Teismas tą prašymą tenkino, būtų išplėstas taip, kad taptų visišku panaikinimu.

53.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį „[a]peliaciniu skundu reikalaujama visiškai arba iš dalies panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, koks jis yra rezoliucinėje dalyje“.

54.

Ši nuostata susijusi su paties apeliacinio skundo reikalavimais (o Procedūros reglamento 170 straipsnis susijęs su reikalavimais, kai apeliacinis skundas pripažįstamas pagrįstu). Konkrečiai joje nurodytas apeliaciniam skundui taikomas pagrindinis principas, pagal kurį apeliacinis skundas teikiamas dėl skundžiamo Bendrojo Teismo sprendimo rezoliucinės dalies ir negali būti teikiamas tik dėl tam tikrų to sprendimo motyvų pakeitimo ( 29 ).

55.

Šioje byloje, kaip matyti iš šios išvados 21 punkto, kiek tai susiję su paties apeliacinio skundo reikalavimais, BA reikalavimus sudaro dvi dalys: ji prašo, pirma, panaikinti skundžiamą sprendimą, „nes [šis sprendimas] ginčijamo sprendimo panaikinimo apimtį riboja reikalavimais, kuriuos ji nurodė pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje“, antra, panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą.

56.

Taigi pirmoje reikalavimų dalyje BA prašo panaikinti skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais grindžiamas rezoliucinės dalies 1 punktas, nes juo ginčijamas sprendimas panaikintas tik iš dalies. Konkrečiau kalbant, pirma, tai susiję su Bendrojo Teismo sprendimu, kad šiuo atveju jo veiksmus riboja principas ne ultra petita, ir, antra, su sprendimu atmesti „implicitinį“ prašymą pakeisti reikalavimus, kurį BA teigia pateikusi per teismo posėdį ( 30 ). Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, skundžiamo sprendimo motyvai yra jo rezoliucinės dalies būtinas pagrindas ir nuo jos neatskiriami ( 31 ), o sprendimo rezoliucinė dalis turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos motyvus ( 32 ).

57.

Paskui antroje reikalavimų dalyje remdamasi šia prielaida BA prašo panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą.

58.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina ir tai, jog Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad nors jis turi kompetenciją ištirti Bendrajame Teisme nagrinėtų pagrindų teisinį vertinimą, jis turėtų taip pat turėti kompetenciją tirti dėl Bendrojo Teismo pateikto vertinimo kilusias teisines pasekmes, kurios taip pat yra teisės klausimas, nes priešingu atveju apeliacinis procesas netektų didelės dalies savo prasmės ( 33 ).

59.

Taigi apeliaciniu skundu BA ginčija panaikinimo apimtį, kurią Bendrasis Teismas nustatė remdamasis savo iniciatyva iškeltu ieškinio pagrindu. Todėl BA ginčija teisines pasekmes, kurių kilo dėl Bendrojo Teismo priimto pagrindo.

60.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, jog šioje byloje Komisija negali pagrįstai tvirtinti, kad BA apeliaciniu skundu nesiekia panaikinti skundžiamo sprendimo rezoliucinės dalies, kaip to reikalaujama pagal Procedūros reglamento 169 straipsnio 1 dalį.

61.

Galiausiai Komisija teigia, kad apeliacinis skundas neatitinka ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalies. Pagal šį straipsnį apeliantui neleidžiama pateikti apeliacinio skundo dėl reikalavimų, kurie viršija pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus, ir prašyti taikyti didesnės apimties priemonę nei prašytoji Bendrajame Teisme. Bendrajame Teisme vykusiame teismo posėdyje BA pateiktas prašymas dėl panaikinimo apimties (skundžiamo sprendimo 90 punktas) negali būti pripažintas dalimi Bendrajame Teisme nagrinėto ginčo dalyko.

62.

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[a]peliaciniu skundu, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, reikalaujama visiškai arba iš dalies patenkinti pirmojoje instancijoje pareikštus reikalavimus ir negalima pareikšti bet kokių naujų reikalavimų“, taip pat, kad „[a]peliaciniame skunde negalima keisti Bendrajame Teisme nagrinėtos bylos dalyko“.

63.

Specialaus straipsnio, skirto reikalavimams, kai apeliacinis skundas pripažįstamas pagrįstu, įtraukimas yra 2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiu Teisingumo Teismo procedūros reglamentu įvesta naujovė. Ši nuostata susijusi su pasekmėmis, į kurias Teisingumo Teismas turi atsižvelgti pripažinus galimą apeliacinio skundo pagrįstumą. Logiška, kad ši nuostata įtvirtinta po to paties reglamento 169 straipsnio 1 dalies ir ja siekiama išvengti to, kad Teisingumo Teisme apeliantas galėtų pateikti prašymus, kurių nepateikė Bendrajame Teisme ( 34 ).

64.

Šiuo atveju BA reikalavimai, pripažinus apeliacinį skundą pagrįstu, nurodyti trečioje reikalavimų dalyje, kurioje ji Teisingumo Teismo prašo panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

65.

Reikia patikrinti, ar šis prašymas turi būti kvalifikuojamas kaip „naujas reikalavimas“ ir ar jis gali pakeisti bylos dalyką, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį.

66.

Visų pirma, šiuo klausimu pažymėtina, kad trečioje reikalavimų dalyje pateiktas prašymas tiksliai atitinka „implicitinį“ prašymą pakeisti reikalavimus, kurį Bendrasis Teismas atmetė skundžiamo sprendimo 90 punkte. Be to, šis prašymas susijęs su klausimu dėl galimo visiško ginčijamo sprendimo panaikinimo atsižvelgiant į teismo iniciatyva iškeltą pagrindą, kuris, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 90 punkto, buvo aptartas Bendrajame Teisme nagrinėjant šį pagrindą.

67.

Antra, jeigu, kaip matyti iš šios išvados 58 ir 59 punkte pateiktų argumentų, apeliantas turi teisę pateikti apeliacinį skundą dėl teisinių pasekmių, kurias Bendrasis Teismas nustatė atsižvelgdamas į priimtą pagrindą (kurį šiuo atveju jis nurodė savo iniciatyva), logiška, kad toks apeliantas, jeigu jo apeliacinis skundas pripažintas pagrįstu, turi turėti teisę Teisingumo Teismo prašyti, kad jis pats teisėtai nustatytų pasekmes, kurių kyla dėl tokio priimto pagrindo.

68.

Nėra abejonių, kad jeigu Teisingumo Teismas BA apeliacinį skundą pripažintų pagrįstu ir nuspręstų, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, dėl kurios BA jį kaltina, visas ginčijamas sprendimas neišvengiamai turėtų būti panaikintas ( 35 ).

69.

Taigi šiuo atveju visiškas ginčijamo sprendimo panaikinimas yra tik neišvengiamas teisinis padarinys, kurį sukeltų galimas BA reikalavimų dėl apeliacinio skundo (nurodytų šios išvados 21 ir 55 punktuose) pripažinimas pagrįstais ir galimas skundžiamo sprendimo panaikinimas.

70.

Šiomis sąlygomis, atsižvelgdamas į ypatingas šios bylos aplinkybes nemanau, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nėra priimtinas.

71.

Vadinasi, BA apeliacinis skundas priimtinas.

72.

Pirmajame pagrinde BA teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad jo veiksmus riboja principas ne ultra petita, kai savo iniciatyva konstatavo su viešąja tvarka susijusius trūkumus dėl viso ginčijamo sprendimo.

73.

Anot BA, jeigu Sąjungos teismas savo iniciatyva nurodo su viešąja tvarka susijusį klausimą, šalims nebetaikomi apribojimai, grindžiami principu ne ultra petita. Šiuo atveju teismas turėtų turėti kompetenciją suformuluoti sprendimo rezoliucinę dalį, kaip jis mano esant tinkama, ir naudodamasis šia kompetencija neturėtų būti ribojamas šalies reikalavimų.

74.

BA nuomone, jeigu byloje dėl klausimo, susijusio su viešąja tvarka, Sąjungos teismas gali neatsižvelgti į šalių nurodytus pagrindus, vadinasi, jis turi turėti teisę nukrypti ir nuo jų reikalavimų. Tik taip savo sprendime jis galėtų nustatyti tinkamą rezoliucinę dalį ir veiksmingai ištaisyti konstatuotus viešosios tvarkos pažeidimus.

75.

Bendrojo Teismo iniciatyva nurodytų su viešąja tvarka susijusių pagrindų sukeliamų pasekmių neturėtų lemti bylos šalių individualūs interesai. Šios pasekmės neturėtų priklausyti ir nuo galimo šalių reikalavimų pakeitimo vykstant procesui. Dėl tokio sprendimo nuo šalių valios priklausytų su viešąja tvarka susiję klausimai.

76.

Be to, skundžiamame sprendime atsižvelgdamas į paskesnius procesus dėl žalos atlyginimo, vyksiančius pagal nacionalinę teisę, Bendrasis Teismas savavališkai nustatė nevienodą BA padėtį (kuriai ginčijamas sprendimas panaikintas tik iš dalies) ir kitų tą sprendimą taip pat ginčijusių oro bendrovių padėtį (kurioms sprendimas panaikintas visiškai), nors visos ieškovės buvo tokioje pačioje padėtyje, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo iniciatyva nustatytu esminiu motyvavimo trūkumu.

77.

Galiausiai Bendrojo Teismo požiūris gali sukelti nesklandumų teisingumo vykdymo srityje, nes jis ieškovus skatina nuolat nepagrįstai plačiai formuluoti reikalavimus, kad panaikinimo apimtis būtų kuo didesnė tuo atveju, jeigu Sąjungos teismas savo iniciatyva nurodytų su viešąja tvarka susijusį pagrindą.

78.

Komisija nesutinka su BA argumentais. Konkrečiai ji mano, kad BA argumentas prieštarauja jurisprudencijoje nustatytiems principams, įtvirtintiems Sprendime Komisija / AssiDomän Kraft Products ir kt. (toliau – byla AssiDomän) ( 36 ). Byla AssiDomän ir ši byla skiriasi tik dėl apimties klausimo. Byloje AssiDomän tam tikri Komisijos sprendimo adresatai jo neginčijo, o šiuo atveju BA Bendrajame Teisme ginčijo tik tam tikrus ginčijamo sprendimo aspektus.

79.

Ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad jo veiksmus riboja principas ne ultra petita? Ar jis galėjo, o gal net turėjo, atsižvelgdamas į visas teisines pasekmes, kylančias dėl savo iniciatyva nurodyto viso ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, susijusių su viešąja tvarka, panaikinti visą šį sprendimą, nepaisydamas BA reikalavimų, pateiktų tik dėl panaikinimo iš dalies?

80.

Kaip nurodžiau šios išvados 5 ir 6 punktuose, šie klausimai susiję su dviejų skirtingų ir kartais prieštaringų teisinių reikalavimų konfliktu. Taigi atsakymus į juos lems šių reikalavimų derinimas ir juos išreiškiančių principų palyginimas.

81.

Šiomis aplinkybėmis pradėsiu nagrinėti šių principų ir reikalavimų taikymo sritį ir tikslą, paskui pateiksiu siūlomus atsakymus į šiuos klausimus.

82.

Pirmiausia reikia apibūdinti principą ne ultra petita, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi kaip šiuo atveju ribojančiu jo įgaliojimus panaikinti.

83.

Pagal principą ne ultra petita, kilusį iš sentencijos ne eat iudex ultra petita partium, teismas, kuriame pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, negali nuspręsti dėl to, kas viršija šalių pateiktus reikalavimus ( 37 ). Remiantis suformuota jurisprudencija, kadangi Sąjungos teismas negali priimti sprendimo ultra petita, panaikinimas, kurį jis paskelbia, neturi viršyti to, ko prašo ieškovas ( 38 ).

84.

Principas ne ultra petita kilęs iš dispozityvumo principo, kuris yra pagrindinis Sąjungos teismuose pateikiamiems ieškiniams dėl teisėtumo taikomas principas. Pagal dispozityvumo principą būtent šalims priklauso iniciatyva iškelti bylą ir nustatyti ginčo dalyką, todėl teismas turi priimti sprendimą dėl viso to, ko šalys jo prašė, ir tik dėl to, ko prašė (taigi ne ultra petita) ( 39 ).

85.

Paprastai dispozityvumo principas ir iš jo kildinamas principas ne ultra petita laikomi asmenų privačios autonomijos išraiška. Iš tikrųjų tai, ar asmuo kreipsis į teismą dėl savo teisių ir kiek, galiausiai priklauso nuo paties asmens valios. Vis dėlto toks požiūris visų pirma taikomas civiliniame procese ( 40 ).

86.

Vis dėlto viešosios teisės procese dispozityvumo principas ir principas ne ultra petita, taip pat jų lemiamos teismo įgaliojimų ribos įgyja kitokią taikymo sritį ( 41 ). Konkrečiau kalbant, šie principai turi būti vertinami atsižvelgiant į pasirinkimą bylas dėl teisėtumo Sąjungos teisėje reglamentuoti kaip bylas, kurios iškeliamos pareiškiant ieškinį.

87.

Iš SESV 263 straipsnio antros–ketvirtos pastraipų matyti, kad Sąjungos teismo jurisdikcijai priklauso Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų teisėtumo kontrolė tik jeigu pagal šias nuostatas įgalioti subjektai pareiškia ieškinį ir tokios apimties, kokia nustatyta ieškinyje.

88.

Jei toks ieškinys nepareikštas, Sąjungos teismas visiškai neturi jurisdikcijos savo iniciatyva tikrinti Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimtų aktų teisėtumo ( 42 ).

89.

Kitaip tariant, Sąjungos teismo įgaliojimai kontroliuoti Sąjungos institucijų veiklos teisėtumą priklauso nuo to, ar vienas iš SESV 263 straipsnyje nurodytų subjektų pareiškia ieškinį dėl panaikinimo, ir nuo jo apimties. Jei toks ieškinys teisme nepareikštas, jis negali kištis į kitų Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų veiklos sritį ir kelti klausimo dėl jų priimtų aktų teisėtumo ( 43 ).

90.

Šiuo atžvilgiu principo ne ultra petita nustatytos teismo įgaliojimų ribos, kaip dispozityvumo principo išraiška, susijusios ne tik su privačia autonomija, bet ir su teisinėje valstybėje galiojančiu valdžių padalijimo principu, kuris Sąjungos kontekste išreikštas kaip institucinės pusiausvyros principas, pagal kurį kiekviena institucija vykdo savo įgaliojimus, paisydama kitų institucijų įgaliojimų ( 44 ).

91.

Dėl principo ne ultra petita pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš jo pavadinimo (ne ultra petita), šis principas susijęs su petitum, t. y. šalių reikalavimuose nurodytais prašymais. Vis dėlto kartais Teisingumo Teismas remiasi šiuo principu ir dėl pagrindų, kuriuos šalys pateikia grįsdamos savo reikalavimus. Konkrečiai jis tuo principu remiasi, kai kalbama apie teismui nustatytą draudimą nagrinėti pagrindus, kurių šalys nenurodė, išskyrus būtent tuos pagrindus, kuriuos teismas gali ar net turi nurodyti savo iniciatyva ( 45 ).

92.

Šiuo požiūriu su viešąja tvarka susijusio pagrindo nurodymas teismo iniciatyva gali būti laikomas principo ne ultra petita išimtimi plačiąja prasme (t. y. kaip susijęs ne tik su petitum, bet ir su jam pagrįsti nurodytais pagrindais). Vis dėlto įgaliojimai savo iniciatyva nurodyti šiuos pagrindus nebūtinai reiškia, kad, kai naudojasi šiais įgaliojimais, Sąjungos teismas gali priimti sprendimą, kuriame nuspręsta daugiau nei tai, ko šalys prašė pateiktuose reikalavimuose. Iš tikrųjų tai du atskiri klausimai ( 46 ).

93.

SESV 263 straipsnyje nurodytiems subjektams suteiktai galimybei kreiptis į Sąjungos teismą dėl Sąjungos akto teisėtumo kontrolės taikomas laiko apribojimas: ieškinys turi būti pareikštas per du mėnesius, kaip nurodyta šio straipsnio šeštoje pastraipoje.

94.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sprendimas, dėl kurio adresatas nepareiškė ieškinio per šioje nuostatoje nustatytą terminą, jam tampa galutinis ( 47 ).

95.

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad šiuo terminu ir jo pasibaigimo pasekmėmis, t. y. kad sprendimas tampa galutinis, siekiama apsaugoti visuomenės interesus, todėl šis terminas yra imperatyvus ir nepriklauso nuo bylos šalių ar net teismo, o tai, ar jo laikytasi, Sąjungos teismas turi patikrinti savo iniciatyva ( 48 ).

96.

Ši jurisprudencija visų pirma grindžiama tuo, kad ieškinio pareiškimo terminu siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti begalinio teisinių padarinių sukeliančių Sąjungos aktų ginčijimo, taip pat gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo reikalavimais ( 49 ).

97.

Vis dėlto šioje jurisprudencijoje nurodyti principai taikomi ne tik ieškiniams dėl viso akto panaikinimo, bet ir dėl dalinio panaikinimo. Jeigu pareiškiamas ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti dalį akto, atskiriamos ( 50 ) šio akto dalys, kurios nebuvo skundžiamos per ieškinio pareiškimo terminą, tampa galutinės būtent akto adresatui.

98.

Be to, kaip nurodžiau šios išvados 43 punkte, ieškinyje dėl panaikinimo šalių pateiktų reikalavimų esminis nekeičiamumas grindžiamas su viešąja tvarka susijusiais reikalavimais dėl ieškinio pareiškimo terminų laikymosi. Iš esmės būtent šis termino pasibaigimas lemia tai, kad reikalavimai tampa nekeičiami, todėl galutinai nustatomas ginčo dalykas. Jeigu ieškovui būtų leidžiama išplėsti savo reikalavimų apimtį pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, tai reikštų, kad jam leidžiama nepaisyti šio termino ir prašyti panaikinti kitą aktą (ar kitą akto dalį), nors terminas, per kurį galima ginčyti teisėtumą, pasibaigęs ir šis aktas (ar šio akto dalis) jam yra galutinis ( 51 ).

99.

Galiausiai dar pažymėtina, kad dėl teisinio saugumo reikalavimų, kurie yra procesinių terminų taisyklių pagrindas, Teisingumo Teismas šias taisykles taiko labai griežtai ir nuo jų leidžia nukrypti tik išimtinėmis aplinkybėmis ( 52 ).

100.

Teisėtumo apsaugos reikalavimas lemia tai, kad vykdydamas pagrindinę užduotį, t. y. užtikrindamas Sąjungos teisės laikymąsi, kuri jam priskirta pagal ESS 19 straipsnį, Sąjungos teismas neturi apsiriboti vien pasyviu vaidmeniu ne tik tais atvejais, kai prireikus jis būtų priverstas grįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais. Taigi pagal tam tikras procesines normas ir jurisprudenciją jam suteikta jurisdikcija savo iniciatyva nurodyti teisinius pagrindus, kvalifikuojamus kaip su viešąja tvarka susijusius pagrindaus, kurie jam leidžia nuspręsti dėl didesnės apimties nei ta, kurią lemia šalių nurodyti pagrindai ir pateikti argumentai. Kalbama apie klausimus, susijusius su teisme vykstančiu procesu ( 53 ) ir su skundžiamo akto teisėtumu ( 54 ).

101.

Apskritai Sąjungos teismas savo iniciatyva turi nurodyti Sąjungos teisės sistemos nuostatos pažeidimą, kuris yra pakankamai sunkus, kad jį galėtų sieti su viešąja tvarka ir pateisinti teismo iniciatyva skiriamą sankciją. Iš tikrųjų, kai konstatuojamas tokios nuostatos pažeidimas, neturi didesnės reikšmės tai, ar šis aktas turi ir ieškovo nurodytų trūkumų, kuriais grindžia prašymą panaikinti, nes poreikis apsaugoti Sąjungos teisės sistemą suteikia teisę ir tam tikrais atvejais įpareigoja dėl teisėtumo sprendžiantį Sąjungos teismą pripažinti, kad nagrinėjamas aktas turi trūkumą, dėl kurio bet kuriuo atveju šį aktą būtina panaikinti ( 55 ).

102.

Teisingumo Teismas niekada nepateikė su viešąja tvarka susijusio pagrindo apibrėžties, abstrakčiai nenurodė kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar pagrindas susijęs su viešąja tvarka, ar ne. Vis dėlto jurisprudencijoje galima gana tiksliai įžvelgti šiuos kriterijus, kiek tai susiję su Sąjungos teisės sistema.

103.

Šiuo klausimu, kaip jau ne kartą akcentavau ( 56 ), pritariu požiūriui, kurį siūlė generalinis advokatas F. Jacobs išvadoje, pateiktoje byloje Salzgitter / Komisija (C‑210/98 P, EU:C:2000:172) ( 57 ). Mano nuomone, pagrindas yra susijęs su viešąja tvarka, jeigu, pirma, pažeista norma siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės sistemos pagrindinį tikslą arba įdiegti pagrindinę vertybę ir jos vaidmuo įgyvendinant šį tikslą arba diegiant šią vertybę yra reikšmingas ir, antra, ši norma buvo nustatyta, siekiant tenkinti trečiųjų šalių interesus arba bendruomenės interesus apskritai, o ne tik tiesiogiai susijusių asmenų interesus.

104.

Taigi būtent teisėtumo reikalavimas, kurį galima apibūdinti kaip „sustiprintą“, nes jis susijęs su „viešosios tvarkos“ apsauga, t. y. su Sąjungos teisės sistemos pagrindinių vertybių apsauga, siekiant tenkinti trečiųjų šalių interesus arba bendruomenės interesus apskritai, pateisina Sąjungos teismo teisę ar pareigą savo iniciatyva remtis su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, net jeigu jie viršija pagrindus, kuriuos šalys pateikė grįsdamos savo reikalavimus teisme.

105.

Ar toks „sustiprintas“ teisėtumo reikalavimas, susijęs su viešosios tvarkos apsauga, pagrindžiantis Sąjungos teismo įgaliojimus savo iniciatyva remtis teisiniu pagrindu, pateisina ir jo įgaliojimų panaikinti išplėtimą tiek, kad jie viršytų ieškovų reikalavimus? Ar šis reikalavimas leidžia teismui kelti klausimą dėl sprendimo dalių, kurios, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo ieškinio dalykas, ieškovui tapo galutinės?

106.

Galiausiai atsakymą į šiuos klausimus lems pasirinkimas, kuriems iš šių aprašytų keliamų reikalavimų reikia teikti pirmumą.

107.

Taigi dėl šio pasirinkimo, atrodo, Teisingumo Teismas iš esmės turi tris galimybes, iš kurių pritariu trečiajai dėl toliau nurodytų priežasčių.

108.

Pirmoji galimybė – pritarti BA teiginiui ir teikti pirmumą „sustiprinto“ teisėtumo reikalavimui pripažįstant teismo įgaliojimus peržengti šalių reikalavimų ribas, kai jis remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu. Negalima paneigti, kad toks požiūris logiškas. Iš tikrųjų, jeigu pažeista norma yra tokia reikšminga, kad ji pripažįstama susijusia su viešąja tvarka ir gali būti nurodyta teismo iniciatyva, teismui turi būti suteikta galimybė, nepaisant šalių reikalavimų, ištaisyti dėl šio pažeidimo atsiradusį neteisėtumą. Šis požiūris suderinamas su teismo įgaliojimais savo iniciatyva remtis su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, kurie, kaip nurodžiau šios išvados 91 ir 92 punktuose, yra laikomi principo ne ultra petita išimtimi plačiąja prasme. Nors jurisprudencijoje galima rasti tam tikrą šio požiūrio pagrindimą, ši jurisprudencija yra implicitinė, susijusi su pavieniais atvejais, pasenusi ir, atrodo, taikoma tik viešosios tarnybos ginčams ( 58 ).

109.

Antroji galimybė – šalims išsakant nuomonę (tai būtina, kad būtų laikomasi rungimosi principo ( 59 )) dėl pagrindo, kuriuo Sąjungos teismas ketina remtis savo iniciatyva, leisti patikslinti jų reikalavimų apimtį atsižvelgiant į šį pagrindą.

110.

Trečioji galimybė, kurią pasirinko Bendrasis Teismas, kuriai pritarė Komisija ir kurią taip pat palaikau, – teikti pirmumą su principu ne ultra petita ir teisiniu saugumu susijusiems reikalavimas (juos siejant su ieškinio pareiškimo termino paisymu) ir teismo įgaliojimams panaikinti taikyti šalių reikalavimų apribojimą.

111.

Manau, kad šiuo klausimu reikšmingi toliau pateikti argumentai.

112.

Pirma, reikia atsižvelgti į bylą AssiDomän, kurios reikšmę šalys aptarė. Sprendime, kuris priimtas toje byloje, taip pat susijusioje su kartelių srityje priimtu sprendimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad sprendimo panaikinimas vieno ieškovo atžvilgiu nedaro poveikio kito sprendimo, kuris tapatus ar panašus, turi tokį patį trūkumą ir skirtas kitam adresatui, kuris jo neapskundė per ieškinio pareiškimo terminą, galiojimui ( 60 ). Grįsdamas tokį sprendimą Teisingumo Teismas rėmėsi principu ne ultra petita ir teisinio saugumo reikalavimu, kuriuo grindžiamas ieškinio pareiškimo terminų laikymasis.

113.

Žinoma, ši byla kažkiek skiriasi nuo bylos AssiDomän. Pirma, byloje AssiDomän Komisijos sprendimas turėjo trūkumų ne dėl su viešąja tvarka susijusios normos pažeidimo, kaip šiuo atveju ( 61 ). Antra, byloje AssiDomän bendrovės visai nepareiškė ieškinio dėl sprendimo, kuris buvo joms adresuotas ir kurį jos prašė peržiūrėti pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, reikalaudamos ir joms taikyti Teisingumo Teismo konstatuotą trūkumą, kurį jis nustatė nagrinėdamas kitos šio sprendimo adresatės pareikštą ieškinį. Tačiau šioje byloje BA teisme per nustatytą ieškinio pareiškimo terminą pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, konkrečiai – tik dėl jo dalies teisėtumo.

114.

Vis dėlto, nepaisydamas šių skirtumų, manau, kad byla AssiDomän yra reikšminga pateikiant vertinimą šioje byloje, nes Teisingumo Teismo pasirinkimas joje aiškus: lygindamas teisėtumo apsaugos reikalavimą ir teisinio saugumo reikalavimą, pirmumą suteikė antrajam ( 62 ).

115.

Taigi šioje byloje kylantys sunkumai turi sąsajų su kilusiais byloje AssiDomän. Šioje byloje taip pat egzistuoja konfliktas tarp, pirma, teisėtumo apsaugos reikalavimo (kuris šiuo atveju susijęs su viešąja tvarka) ir, antra, teisinio saugumo reikalavimo (jis taip pat susijęs su viešąja tvarka), siejamo su tuo, kad ginčijamo sprendimo dalys, kurių BA neskundė per nustatytą ieškinio pareiškimo terminą, jai tapo galutinės. Vis dėlto šioje byloje, be teisinio saugumo reikalavimo, priešingai nei byloje AssiDomän, dar keliamas klausimas dėl teismo įgaliojimų panaikinti apribojimo, kurį lemia principas ne ultra petita, aptartas šios išvados 82–90 punktuose.

116.

Antra, Teisingumo Teismas jurisprudencijoje nurodė situaciją, kai turėjo būti teikiamas pirmumas su viešąja tvarka susijusiems teisėtumo reikalavimams, o ne teisinio saugumo reikalavimas (siejamiems su principu ne ultra petita).

117.

Kalbama apie aktą, turintį trūkumų, kurių rimtumas toks akivaizdus, kad jie negali būti toleruojami Sąjungos teisės sistemoje, todėl šį aktą reikia pripažinti neegzistuojančiu. Šiuo atveju Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismas gali konstatuoti, kad šis aktas nesukelia jokių teisinių pasekmių net jeigu skundžiamas pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui ( 63 ). Nors Teisingumo Teismas dar neturėjo progos to nurodyti eksplicitiškai, reikia nuspręsti, kad tokiu išimtiniu atveju teismas turi įgaliojimus konstatuoti, kad skundžiamas aktas neegzistuoja, net jei viršija šalių reikalavimus, taikydamas principo ne ultra petita išimtį.

118.

Vis dėlto Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad rimtos pasekmės, kurių kyla dėl konstatuoto Sąjungos institucijų akto neegzistavimo, lemia tai, kad dėl teisinio saugumo tokia išvada būtų daroma visiškai kraštutiniais atvejais ( 64 ), kai nagrinėjamame akte yra labai rimtų ir akivaizdžių trūkumų ( 65 ).

119.

Taigi tik tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis, priešingai, nei nuspręsta byloje AssiDomän, teisėtumo apsaugos reikalavimas gali pateisinti tai, kad Sąjungos teismas gali peržengti ribas, nustatytas normose, ribojančiose jam patikėtą teisėtumo kontrolės užduotį, kuriose įtvirtinti būtent šios išvados 94–98 punktuose minėtas reikalavimas paisyti teisinių situacijų stabilumo ir šios išvados 90 punkte nurodytas institucinės pusiausvyros reikalavimas.

120.

Taigi nemanau, kad adresatui skirto sprendimo motyvavimo trūkumas, net jeigu jis rimtas ir susijęs su visu skundžiamu aktu, ir jeigu nėra sąlygų, leidžiančių konstatuoti, kad šis aktas neegzistuoja ( 66 ), gali būti siejamas su viena iš kraštutinių situacijų, kurias Teisingumo Teismas pripažino galinčiomis pateisinti tų ribų peržengimą.

121.

Žinoma, teisėtumo reikalavimas, kurį įvardijau kaip „sustiprintą“, nes jis susijęs su tuo, kad pažeista norma siejama su viešąja tvarka, pateisina tai, kad teismas tokį neteisėtumą konstatuoja savo iniciatyva. Vis dėlto, mano nuomone, šis reikalavimas negali pateisinti to, kad teismas peržengtų savo įgaliojimus, konkrečiai apibrėžtus ieškovo pateiktame teisminės apsaugos prašyme ir nurodytus jo reikalavimuose, taip keldamas grėsmę sprendimo dalių, dėl kurių nepareikštas ieškinys, galutiniam pobūdžiui.

122.

Pažymėtina, kad būtent pats sprendimo, dėl kurio pareikštas ieškinys, adresatas, reikalavimuose nurodydamas teisminės apsaugos poreikio apimtį, konkrečiai apibrėžia teismo įsikišimo ribas.

123.

Šiuo atžvilgiu nemanau, jog aplinkybė, kad teismas savo iniciatyva rėmėsi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, gali pateisinti šių ribų pakeitimą vykstant procesui. Pirma, iš šios išvados 95 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad ieškinio pareiškimo terminai nepriklauso nuo teismo. Antra, pagrindas, kuriuo pats ieškovas galėjo remtis, nėra nauja aplinkybė, galinti pagrįsti reikalavimų pakeitimą ( 67 ). Būtent dėl šių priežasčių šios išvados 109 punkte nurodyta antroji galimybė neatrodo įtikinama.

124.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šios išvados 45 punkto ir skundžiamo sprendimo 90 punkto, galimam reikalavimų pakeitimui taikomi labai griežti formos reikalavimai, kurių, kaip konstatavo Bendrasis Teismas, šiuo atveju BA netenkino.

125.

Vadinasi, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos nurodęs, kad jo įgaliojimus riboja BA ieškinyje pateikti reikalavimai, kai nusprendė dėl jo konstatuoto ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumo sukeliamų pasekmių.

126.

Žinoma, tokiu atveju, kai, kaip šioje byloje, kyla prieštaravimas tarp pagrindinių teisės sistemos principų ir kai būtina vienam iš jų suteikti pirmumą, nė vienas sprendinys netenkins visiškai. Todėl byloje AssiDomän Teisingumo Teismas laikėsi požiūrio, kuris lėmė tai, kad turintis trūkumų, bet tapęs galutinis sprendimas ir toliau kėlė teisines pasekmes. Analogiškas rezultatas bus ir šioje byloje: ginčijamo sprendimo dalis, dėl kurios nepareikštas ieškinys, ir toliau kels teisinių pasekmių, nepaisant jos neteisėtumo. Vis dėlto, kaip ir byloje AssiDomän, šis rezultatas yra ne kas kita, tik BA pasirinkimo nepateikti ieškinio dėl šios ginčijamo sprendimo dalies pasekmė.

127.

Galiausiai dar reikia glaustai išnagrinėti kitus BA pateiktus argumentus, kurie nepaneigia mano siūlomo sprendimo.

128.

Visų pirma nemanau, kad Bendrojo Teismo pozicija lėmė vienodo požiūrio principo pažeidimą. Iš tikrųjų nekyla abejonių dėl to, kad BA nebuvo tokioje pačioje padėtyje kaip kiti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo pateikę vežėjai, kurių atžvilgiu Bendrasis Teismas panaikino visą šį sprendimą. Priešingai nei BA, savo reikalavimuose jie visi prašė panaikinti visą ginčijamą sprendimą.

129.

Be to, kiek tai susiję su žalos atlyginimo procesais nacionaliniuose teismuose, Teisingumo Teismo nurodytais ginčijamo sprendimo 39–42 punktuose, nemanau, kad jie kaip nors galėtų pateisinti Sąjungos teismo sprendimą ultra petita. Iš esmės pagal civilinę teisę galinti kilti ieškovo atsakomybė už antikonkurenciniais veiksmais padarytą žalą negali daryti įtakos Sąjungos teismo jurisdikcijai, kuri jam suteikta pagal SESV 263 straipsnį.

130.

Galiausiai negalima remtis šios išvados 77 punkte nurodytu BA argumentu dėl galimų problemų, susijusių su geru teisingumo vykdymu, siekiant pateisinti išimtį dėl teismo įgaliojimų priimti sprendimą ultra petita ribojimo. Pirma, jeigu šalis pateikia prašymus, kurie visai nepagrįsti ieškinyje nurodytuose pagrinduose, tokie prašymai paprasčiausiai atmetami. Antra, būtent prašymo apimtis (taigi ir prašomo panaikinimo apimtis) apibrėžia petitum, neatsižvelgiant į tai, ar pagrindai, kuriais remiamasi grindžiant reikalavimus, pagrįsti, ar ne. Taigi, net jei pagrindai, kuriais grindžiamas ieškinys dėl panaikinimo, nepagrįsti, teismas tikrai gali panaikinti skundžiamą aktą, atsižvelgdamas į petitum ribas, jeigu remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu, kuris lemia atitinkamo akto panaikinimą.

131.

Taigi manau, kad reikia atmesti pirmąjį BA pagrindą.

132.

Antrajame pagrinde BA tvirtina, kad net jei reikėtų konstatuoti, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos dėl to, kad rėmėsi principu ne ultra petita, bet kuriuo atveju apribodamas panaikinimo apimtį ieškinyje suformuluotais reikalavimais jis pažeidė viršesnį veiksmingos teisminės gynybos principą, nustatytą Chartijos 47 straipsnyje.

133.

Anot BA, iš Europos Žmogaus Teisių Teismo ( 68 ) ir Teisingumo Teismo ( 69 ) jurisprudencijos matyti, kad pagal tą principą reikalaujama visiškos teisinės ir faktinės Komisijos sprendimo, kuriuo skiriamos sankcijos už konkurencijos taisyklėms prieštaraujantį elgesį, kontrolės. Kontrolė turi apimti ir įgaliojimus panaikinti šį sprendimą.

134.

BA pažymi, jog skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamas sprendimas nenuoseklus ir šis nenuoseklumas pakenkė jos teisei į gynybą, o teismui neleido vykdyti kontrolės. Vis dėlto Bendrasis Teismas nenustatė šių konstatuotų aplinkybių sukeliamų neišvengiamų pasekmių skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Taip jis pažeidė veiksmingos teisminės gynybos principą. Šis ginčijamame sprendime konstatuotų aplinkybių nenuoseklumas kelia ypač opių problemų pagal nacionalinę teisę vykstančiuose procesuose dėl žalos atlyginimo.

135.

Komisija teigia, kad BA pateiktas antrasis pagrindas yra nepagrįstas.

136.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sutartyse nustatyta Komisijos sprendimų, kuriais skiriamos sankcijos už antikonkurencinius veiksmus, teisminė kontrolė, t. y. SESV 263 straipsnyje nustatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo Reglamento (EB) Nr. 1/2003 ( 70 ) 31 straipsnyje suteikta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, neprieštarauja Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimams ( 71 ).

137.

Vis dėlto Teisingumo Teismas nurodė, jog šis principas reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo visišką ir teisinę, ir faktinę Komisijos sprendimo kontrolę ir, be kita ko, turi teisę panaikinti jos sprendimą ( 72 ).

138.

Tokiomis pačiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nurodė ir tai, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas, ir, išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas tikrina savo iniciatyva, kaip antai skundžiamo sprendimo nemotyvavimą, būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius ieškinio pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti ( 73 ).

139.

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė: tai, kad teismas savo iniciatyva nekontroliuoja viso skundžiamo sprendimo, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo. Iš tikrųjų šio principo laikymasis nereikalauja, kad Sąjungos teismas, kuris, žinoma, turi pareigą atsakyti į pateiktus ieškinio pagrindus ir vykdyti ir teisinę, ir faktinę kontrolę, savo iniciatyva turėtų iš naujo išsamiai išnagrinėti bylą ( 74 ).

140.

Galiausiai iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti ir tai, kad teisei į veiksmingą teisminę gynybą nedaroma jokio poveikio dėl to, kad griežtai taikomi procesinius terminus reglamentuojantys Sąjungos teisės aktai, atitinkantys teisinio saugumo ir būtinumo vykdant teisingumą vengti bet kokios diskriminacijos ar savavališko elgesio reikalavimus ( 75 ). Iš tikrųjų tie teisinio saugumo pagrindai pateisina tai, kad ieškinio pareiškimo terminas yra susijęs su teisės kreiptis į teismą apribojimu ( 76 ).

141.

Iš primintos jurisprudencijos matyti, kad nors pagal Chartijos 47 straipsnyje garantuojamą veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad Sąjungos teismas vykdytų visišką teisinę ir faktinę Komisijos sprendimų, kuriais skiriamos sankcijos už antikonkurencinį elgesį ir kurių teisėtumas ginčijamas šiame teisme, kontrolę, šios teisminės kontrolės veiksmingumui neprieštarauja tai, kad nustatytos tam tikros procesinės jos vykdymo taisyklės, atitinkančios įvairius esminius reikalavimus.

142.

Taigi, pirma, iš to, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas ir neišvengiamai egzistuoja teismo iniciatyva vykdoma viso skundžiamo sprendimo kontrolė dėl Chartijos 47 straipsniu garantuojamos teisės paisymo, matyti, kad šios teisės nepažeidžia teisminės kontrolės sistema, grindžiama dispozityvumo principu, pagal kurį šalys nustato ginčo dalyką, o teismas negali peržengti jų nustatytų ginčo dalyko ribų. Taigi veiksmingos teisminės gynybos principui neprieštarauja tai, kad Sąjungos teismui patikėtą vykdyti visišką kontrolę, kuri apima teisę panaikinti skundžiamą sprendimą, riboja šalių reikalavimuose suformuluoti prašymai.

143.

Antra, kadangi griežtas ieškinio pareiškimo terminų taisyklių taikymas nedaro poveikio teisei į veiksmingą teisminę gynybą, šios teisės paisymas tikrai nereiškia, kad siekdamas užtikrinti šalių veiksmingą teisminę gynybą Sąjungos teismas, taikydamas tų taisyklių išimtį ( 77 ), turi išplėsti jų reikalavimų ir jo vykdomos kontrolės apimtį taip, kad ji viršytų byloje pateiktus reikalavimus netgi tada, kai tas teismas savo iniciatyva remiasi su viešąja tvarka susijusiu pagrindu ir (arba) konstatuoja teisės į gynybą pažeidimą.

144.

Vadinasi, šioje byloje pagal veiksmingos teisminės gynybos principą Bendrojo Teismo nebuvo reikalaujama nuspręsti daugiau nei pagal BA suformuluotus reikalavimus, todėl reikia atmesti BA antrąjį pagrindą.

145.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad reikia atmesti visą BA apeliacinį skundą.

146.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

147.

Jeigu Teisingumo Teismas pritars mano vertinimams dėl BA apeliacinio skundo, ji pralaimės apeliacinį procesą. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas, siūlau Teisingumo Teismui iš BA priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas šiame apeliaciniame procese.

148.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: