—

M. S., atstovaujamos QC T. Scott ir baristerio E. Bennet, įgaliotų solisitorės M. Barnes,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M. S., gyvenančios Vokietijoje, ir P. S., gyvenančio Jungtinėje Karalystėje, ginčą dėl išlaikymo reikalavimų.

3

Reglamento Nr. 4/2009 9, 27, 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

4

Šio reglamento IV skyrius pavadintas „Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas“. Jame yra šio reglamento 16–43 straipsniai.

5

Minėto reglamento 17 straipsnio „Pripažinimas ir vykdymas be exequatur“, esančiame šio IV skyriaus 1 skirsnyje, susijusiame su „[t]eismo sprendimais, priimtais valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas“, 1 dalyje numatyta:

„Teismo sprendimas, priimtas valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. Hagos protokolas, turi būti pripažįstamas kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą.“

6

Minėto IV skyriaus 1 skirsnyje taip pat yra to paties reglamento 20 straipsnis. Šio straipsnio, pavadinto „Vykdymui skirti dokumentai“, 1 dalyje nurodyti dokumentai, kuriuos pareiškėjas turi pateikti „kompetentingoms vykdymo institucijoms“.

7

Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio „Vykdymo procesas ir sąlygos“ 1 dalyje nurodyta:

„Laikantis šio reglamento nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja vykdymo valstybės narės teisė. Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas, vykdytinas vykdymo valstybėje narėje, turi būti joje vykdomas tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui.“

8

Reglamento Nr. 4/2009 V skyriuje „Teisė kreiptis į teismą“ yra jo 44–47 straipsniai. Šio reglamento 45 straipsnyje „Teisinės pagalbos turinys“ numatyta:

„Pagal šį skyrių teikiama teisinė pagalba – būtina pagalba, kad šalys žinotų savo teises bei jomis galėtų pasinaudoti, ir skirta užtikrinti, jog per centrines institucijas ar tiesiogiai kompetentingoms institucijoms pateikti šalių prašymai būtų nagrinėjami visais aspektais ir veiksmingai. <…>

<…>“

9

To paties reglamento VII skyriuje „<…> centrinių institucijų bendradarbiavimas“ yra jo 49–63 straipsniai. Reglamento Nr. 4/2009 49 straipsnio „Centrinių institucijų paskyrimas“ 1 dalyje numatyta:

„Kiekviena valstybė narė paskiria centrinę instituciją šiame reglamente tokiai institucijai nustatytoms pareigoms vykdyti.“

10

Reglamento Nr. 4/2009 51 straipsnio „Specifinės centrinių institucijų funkcijos“ 1 dalyje numatyta:

„Centrinės institucijos teikia pagalbą dėl 56 straipsnyje nurodytų prašymų ir visų pirma:

11

Šio reglamento 55 straipsnyje „Prašymo pateikimas per centrines institucijas“ nustatyta:

„Prašymas pagal šį skyrių turi būti teikiamas prašomosios valstybės narės centrinei institucijai per valstybės narės, kurioje pareiškėjas gyvena, centrinę instituciją.“

12

Minėto reglamento 56 straipsnyje „Galimos prašymų rūšys“ nurodyta:

„1.   Kreditorius, siekdamas išieškoti išlaikymo išmokas pagal šį reglamentą, gali teikti tokius prašymus:

<…>

<…>

4.   Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente nustatyta kitaip, dėl 1 ir 2 dalyse nurodytų prašymų sprendžiama pagal prašomosios valstybės narės teisę ir taikant šioje valstybėje narėje taikomas jurisdikcijos taisykles.“

13

To paties reglamento 76 straipsnyje „Įsigaliojimas“ numatyta:

„Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos.

<…>

Išskyrus antroje pastraipoje nurodytas nuostatas, šis reglamentas taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. Jei protokolas tuo metu bus dar netaikomas, šis reglamentas taikomas nuo to protokolo taikymo Bendrijoje pradžios dienos.

<…>“

14

Civil Jurisdiction and Judgments (Maintenance) Regulations 2011 (2011 m. Civilinės jurisdikcijos ir teismo sprendimų (dėl išlaikymo) taisyklės) 1 priedo 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Laikantis šio straipsnio 2 dalies nuostatų, jeigu sprendimas dėl išlaikymo turi būti vykdomas Jungtinėje Karalystėje pagal [Reglamento Nr. 4/2009] IV skyriaus 1 skirsnį, prašymą dėl vykdymo reikia pateikti tokiam teismui:

<…>

2.   Prašymą dėl vykdymo Family Court (Šeimos bylų teismas) <…> (toliau – vykdantysis teismas) turi perduoti

<…>

4.   Sprendimo dėl išlaikymo vykdymo tikslais:

kaip būtų tuo atveju, jeigu sprendimą būtų iš pradžių priėmęs vykdantysis teismas.“

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Anglijoje ir Velse pagal Reglamento Nr. 4/2009 49 straipsnį paskirta centrinė institucija yra Lord Chancellor (Lordas Kancleris, Jungtinė Karalystė), o jis savo ruožtu pavedė vykdymo užtikrinimo funkciją Reciprocal Enforcement of Maintenance Orders Unit (Abipusio išlaikymo nutarčių vykdymo užtikrinimo skyrius, toliau – REMO).

16

P. S. ir M. S. sudarė santuoką 2005 m., o ją nutraukė 2012 m. Jie turi du vaikus, kuriems prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną buvo 9 ir 5 metai. Santuoką nutraukė Amtsgericht Walsrode (Valsrodės apylinkės teismas, Vokietija); 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi tas teismas nustatė priemones dėl dviejų vaikų išlaikymo (toliau – Vokietijos teismo nutartis).

17

Po santuokos nutraukimo M. S. ir jos vaikai toliau gyveno Vokietijoje. P. S. gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Jis atsisako mokėti Vokietijos teismo nutartyje numatytas išlaikymo išmokas, nes, kaip teigia, M. S. trukdo bendrauti su vaikais.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, High Court of Justice (England and Wales), Family Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Šeimos bylų skyrius, Jungtinė Karalystė) gavo Reglamento Nr. 4/2009 nuostatomis grindžiamą M. S. prašymą vykdyti Vokietijos teismo nutartį.

19

Tas teismas nurodo, kad visų pirma jis privalo išsiaiškinti, ar prašymas vykdyti nutartį su nustatytomis išlaikymo prievolėmis, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, gali būti pateiktas tiesiogiai jurisdikciją išlaikymo prievolių srityje turinčiam teismui, nagrinėjamu atveju Family Court (Šeimos bylų teismas, Jungtinė Karalystė), arba ar jis visais atvejais pirmiausia turi būti pateiktas Reglamento Nr. 4/2009 49 straipsnyje nurodytai centrinei institucijai, t. y. nagrinėjamu atveju Lord Chancellor (Lordas Kancleris), kuri per REMO perduos prašymą Family Court (Šeimos bylų teismas).

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nacionaliniai teismai taiko skirtingus požiūrius, ir šiuo klausimu cituoja dvi bylas. Pirmoje byloje jurisdikciją turintis teismas nusprendė, kad pareiškėjas savo prašymą vykdyti sprendimą gali pateikti tiesiogiai Family Court (Šeimos bylų skyrius) ir kad nacionalinėse nuostatose, pagal kurias prašymą reikia siųsti per centrinę instituciją, turi būti įsivėlusi klaida. Antroje byloje, susijusioje ne su sprendimo vykdymu, bet su jo pakeitimu, jurisdikciją turintis teismas išreiškė abejonių dėl pirmoje byloje priimto teismo sprendimo ir konstatavo, kad pareiškėjas turi būtinai pateikti savo prašymą per centrinę instituciją. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, jog nagrinėjant pagrindinę bylą pateikus klausimą REMO tvirtino, kad nacionalinės teisės aktuose nepadaryta klaidos numačius privalomą kreipimąsi į centrinę instituciją ir kad atitinkamos nuostatos buvo taip suformuluotos specialiai.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, atsižvelgiant tiek į Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatų, įskaitant šio skyriaus 1 skirsnyje esančias nuostatas, taikomas Vokietijos Federacinei Respublikai, formuluotę, tiek į minėto reglamento tikslą, turi būti įmanoma prašymą vykdyti teismo sprendimą dėl išlaikymo pateikti tiesiogiai Family Court (Šeimos bylų teismas), kaip išimtinai vidaus situacijos atveju.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad vis dėlto šiuo aspektu atsiranda abejonių ir šiuo metu šis klausimas kyla nagrinėjant daugybę bylų Jungtinėje Karalystėje.

23

Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England and Wales), Family Division (Aukštasis teisingumo teismas (Anglija ir Velsas), Šeimos bylų skyrius) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas paprašė taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą. 2016 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi S. (C‑283/16, nepaskelbta Rink., EU:C:2016:482) šis prašymas buvo atmestas. 2016 m. birželio 6 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas šios bylos nagrinėjimui suteikė pirmenybę.

25

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą tiesiogiai pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai, kaip antai specializuotam teismui, arba ar jis turi pateikti prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę instituciją.

26

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia aiškinti Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalį, susijusią su vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo dėl išlaikymo prievolių vykdymo kitoje valstybėje narėje procesu ir sąlygomis.

27

Šios nuostatos pirmame sakinyje numatyta, kad, laikantis kitų Reglamento Nr. 4/2009 nuostatų, kitoje valstybėje narėje priimtų teismo sprendimų vykdymo procesą reglamentuoja „vykdymo valstybės narės teisė“, o jos antrame sakinyje – kad toks sprendimas vykdomas „tomis pačiomis sąlygomis“, kurios taikomos toje vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui.

28

Kadangi minėtos nuostatos pirmame sakinyje daroma nuoroda į vykdymo valstybės narės teisės taikymą, šis sakinys iš pirmo žvilgsnio galėtų būti aiškinamas taip, kad vykdymo valstybė narė savo vykdymo proceso normose gali numatyti privalomą kreipimąsi į prašomosios valstybės centrinę instituciją.

29

Vis dėlto, atsižvelgiant į tos pačios nuostatos antro sakinio formuluotę, kad teismo sprendimas turi būti vykdomas „tomis pačiomis sąlygomis“, kurios taikomos vykdymo valstybėje narėje priimtam teismo sprendimui, būtų galima manyti, kad pagal minėtą 41 straipsnio 1 dalį draudžiamas privalomas kreipimasis į centrinę instituciją, jeigu tai nėra numatyta dėl išimtinai vidaus bylų, kaip yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo valstybėje narėje.

30

Taigi svarbu išnagrinėti sąvokos „tos pačios sąlygos“ apimtį tam, kad būtų išsiaiškinta, ar nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai 2011 m. Civilinės jurisdikcijos ir teismo sprendimų (dėl išlaikymo) taisyklių 1 priedo 4 straipsnio 4 dalies a, b ir c punktai, atitinka Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalį, net jeigu išlaikymo kreditorius, kaip antai M. S., priešingai negu kreditorius pateikiant išimtinai vidaus prašymus, negali tiesiogiai kreiptis į jurisdikciją turintį teismą.

31

Šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 4/2009 tikslą ir sistemą, į kurią įeina jo 41 straipsnio 1 dalis.

32

Kalbant apie šio reglamento tikslą, pažymėtina, jog iš parengiamųjų darbų ir, be kita ko, 2004 m. balandžio 15 d. Komisijos žaliosios knygos dėl išlaikymo prievolių (COM(2004) 254 final), matyti, kad Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) esančias nuostatas dėl išlaikymo prievolių pakeisti nuostatomis, kuriomis, atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo reikalavimų vykdymas yra ypač skubus, supaprastinamas procesas vykdymą užtikrinančiame teisme, taigi jis tampa greitesnis.

33

Teisingumo Teismas tuo pačiu klausimu priminė, kad Reglamentu Nr. 4/2009 siekiamas tikslas – kiek įmanoma palengvinti tarptautinių išlaikymo įsiskolinimų išieškojimą (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Sanders ir Huber, C‑400/13 ir C‑408/13, EU:C:2014:2461, 41 punktas).

34

Šie paprastumo ir greitumo tikslai taip pat matyti iš Reglamento Nr. 4/2009 9 ir 27 konstatuojamųjų dalių. 9 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad išlaikymo kreditorius turėtų galėti vienoje valstybėje narėje lengvai gauti sprendimą, kuris automatiškai būtų vykdytinas kitoje valstybėje narėje, netaikant papildomų formalumų. Pagal 27 konstatuojamąją dalį vienas iš Reglamento Nr. 4/2009 tikslų yra kuo labiau apriboti teismo sprendimo vykdymui taikytinus formalius reikalavimus, dėl kurių gali padidėti išlaikymo kreditoriaus padengiamos proceso išlaidos.

35

Be to, reikia paminėti Reglamento Nr. 4/2009 31 ir 32 konstatuojamąsias dalis. Šio reglamento 31 konstatuojamojoje dalyje pabrėžtas Sąjungos teisės aktų leidėjo noras nustatyti centrinių institucijų bendradarbiavimą, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos tarpvalstybiniam išlaikymo išmokų išieškojimui ir suteikta pagalba išlaikymo kreditoriams naudojantis savo teise kitoje valstybėje narėje. Minėto reglamento 32 konstatuojamojoje dalyje naudojamasis šia pagalba laikomas „teise“.

36

Atsižvelgiant į sistemą, į kurią įeina Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalis, šio reglamento IV skyriuje atspindėti minėti paprastumo ir greitumo tikslai, o jo VII skyriuje numatyta galimybė kreiptis į centrines institucijas pagalbos.

37

Taigi jokioje šio IV skyriaus „Teismo sprendimų pripažinimas, vykdytinumas ir vykdymas“, kuriame yra minėta 41 straipsnio 1 dalis, nuostatoje nenumatyta specialios procedūros, kuri papildytų procedūras, taikytinas nagrinėjant išimtinai vidaus prašymus, ir, be kita ko, privalomo kreipimosi į valstybių narių centrines institucijas.

38

Be to, pažymėtina, kad nėra pareigos kreiptis į šias centrines institucijas, kalbant apie teismo sprendimus, priimtus valstybėje narėje, kuriai privalomas 2007 m. lapkričio 23 d. Hagoje sudarytas Protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės, kaip antai Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Reglamento Nr. 4/2009 17 straipsnio „Pripažinimas ir vykdymas be exequatur“, esančio jo IV skyriuje, 1 dalyje nurodyta, kad tie sprendimai pripažįstami kitoje valstybėje narėje be jokios specialios procedūros. Minėto reglamento 20 straipsnio 1 dalyje, esančiame tame pačiame IV skyriuje, nurodyti dokumentai, kuriuos pareiškėjas turi pateikti „kompetentingoms vykdymo institucijoms“; remiantis šia formuluote galima manyti, kad dokumentai teikiami tiesiogiai kompetentingoms institucijoms.

39

Kreipimasis į centrines institucijas numatytas Reglamento Nr. 4/2009 VII skyriuje, susijusiame su centrinių institucijų bendradarbiavimu, esančiose nuostatose. Pagal šio reglamento 51 straipsnio 1 dalį šios institucijos teikia pagalbą dėl jo 56 straipsnyje numatytų prašymų ir, be kita ko, perduoda šiuos prašymus. Pagal šį 56 straipsnį kreditorius, siekdamas, kad būtų išieškotos išlaikymo išmokos, „gali“ pateikti, be kita ko, prašymą dėl teismo sprendimo, priimto arba pripažinto prašomojoje valstybėje narėje, vykdymo. Tokiu atveju pagal minėto reglamento 55 straipsnį jis turi kreiptis į valstybės narės, kurioje gyvena, centrinę instituciją ir ši privalo prašymą persiųsti prašomosios valstybės narės centrinei institucijai.

40

Iš Reglamento Nr. 4/2009 51 ir 56 straipsnių, siejamų su jo 31 ir 32 konstatuojamosiomis dalimis, matyti, kad prašymas dėl centrinių institucijų pagalbos pagal šio reglamento VII skyriaus nuostatas yra teisė, o ne pareiga. Todėl jis nėra privalomas ir taikomas, tik jeigu išlaikymo kreditorius nori ja pasinaudoti, pavyzdžiui, siekdamas įveikti tam tikrus konkrečius sunkumus, kaip antai nustatyti išlaikymo skolininko buvimo vietą.

41

Taigi atrodo, kad Reglamente Nr. 4/2009 numatyti du alternatyvūs būdai kreiptis į jurisdikciją turinčius teismus: vienas – tiesioginis pagal šio reglamento IV skyriuje esančias nuostatas, kitas – per centrines institucijas, jeigu išlaikymo kreditorius prašo savo gyvenamosios vietos valstybės narės centrinės institucijos pagalbos, pagal minėto reglamento VII skyriuje esančias nuostatas.

42

Šį vertinimą patvirtina Reglamento Nr. 4/2009 45 straipsnio, esančio jo V skyriuje, formuluotė. Šiame straipsnyje, kuris susijęs su teisine pagalba, aiškiai išskirti du alternatyvūs būdai, leidžiantys išlaikymo kreditoriui pateikti prašymą vykdyti, t. y. per centrines institucijas „ar“ tiesiogiai kompetentingoms institucijoms.

43

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nacionalinės teisės nuostatose, kaip antai nagrinėjamose pagrindinėje byloje, nustatyta pareiga išlaikymo kreditoriui kreiptis į prašomosios valstybės narės centrinę instituciją, net jeigu jis nori tiesiogiai kreiptis į kompetentingas institucijas remdamasis Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatomis, dėl kurios, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, sugaištama papildomai laiko, prieštarauja šio reglamento 41 straipsnio 1 daliai, siejamai su minėto reglamento tikslu ir sistema, į kurią įeina ši nuostata.

44

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus nuostatos, visų pirma šio reglamento 41 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinamos taip, kad išlaikymo kreditorius, kuris siekia, kad vienoje valstybėje narėje priimtas jam palankus teismo sprendimas būtų įvykdytas kitoje valstybėje narėje, gali pateikti prašymą tiesiogiai pastarosios valstybės narės kompetentingai institucijai, kaip antai specializuotam teismui, ir iš jo negalima reikalauti teikti prašymą tam teismui per vykdymo valstybės narės centrinę instituciją.

45

Antrasis klausimas susijęs su teigiamo atsakymo į pirmąjį klausimą pasekmėmis vykdymo valstybei narei ir juo konkrečiai siekiama išsiaiškinti, ar egzistuoja pareiga nustatyti procedūrą arba mechanizmą, kad būtų galima tiesiogiai kreiptis į vykdymo valstybės narės kompetentingą instituciją.

46

Siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą, reikia ne tik nurodyti, ar valstybės narės privalo nustatyti tokią procedūrą arba tokį mechanizmą, bet ir paaiškinti nacionalinio teismo pareigą, tenkančią tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

47

Kalbant apie reglamento įgyvendinimą, reikia priminti, kad pagal SESV 288 straipsnio antrą pastraipą toks Sąjungos teisės aktas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

48

Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių patvirtinimo, išskyrus atvejus, kai atitinkamu reglamentu valstybėms narėms pačioms paliekama teisė imtis teisėkūros, reguliavimo, administracinių ir finansinių priemonių, reikalingų tam, kad to reglamento nuostatos galėtų būti veiksmingai taikomos (2012 m. birželio 14 d. Sprendimo Association nationale d’assistance aux frontières pour les étrangers, C‑606/10, EU:C:2012:348, 72 punktas).

49

Nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 4/2009, kuris pradėtas taikyti nuo 2011 m. birželio 18 d., 76 straipsnyje numatyta, kad kai kurių jo nuostatų taikymas atidėtas, palyginti su jo įsigaliojimo data – 2009 m. sausio 20 d. Laikotarpiu nuo vienos iki kitos datos valstybės narės turėjo prireikus pakeisti savo nacionalinę teisę ir priimti procesines normas, kad būtų išvengta bet kokio prieštaravimo Reglamentui Nr. 4/2009 ir, be kita, leisti išlaikymo kreditoriams, kaip antai M. S., pasinaudoti teise tiesiogiai kreiptis į vykdymo valstybės narės kompetentingą instituciją, kaip numatytoji minėtame reglamente.

50

Bet kuriuo atveju iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nacionalinis teismas, kuriam prireikė taikyti Sąjungos teisės nuostatas, turi, neviršydamas savo jurisdikcijos, užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą ir, jei būtina, savo iniciatyva netaikyti jokios, net vėlesnės, joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo prašyti arba laukti išankstinio jos panaikinimo teisėkūros arba bet kokiu kitu konstituciniu keliu (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1978 m. kovo 9 d. Sprendimo Simmenthal, 106/77, EU:C:1978:49, 21 ir 24 punktus; 2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 43 punktą ir 2015 m. birželio 4 d. Sprendimo Kernkraftwerke Lippe‑Ems, C‑5/14, EU:C:2015:354, 32 punktą).

51

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad valstybės narės privalo užtikrinti Reglamento Nr. 4/2009 41 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės visišką veiksmingumą, prireikus pakeisdamos savo procesines normas. Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi taikyti šios 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, prireikus netaikydamas prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, ir dėl to leisti išlaikymo kreditoriui pateikti prašymą tiesiogiai vykdymo valstybės narės kompetentingai institucijai, net jeigu to nenumatyta nacionalinėje teisėje.

52

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: