1

Apeliaciniame skunde SV Capital OÜ prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą SV Capital / EBI (T‑660/14, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:608) tiek, kiek juo:

2

2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo (OL L 177, 2006, p. 1), iš dalies pakeistos 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2010/76/ES (OL L 329, 2010, p. 3) (toliau – Direktyva 2006/48), 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Kompetentingos institucijos kredito įstaigai išduoda leidimą veiklai tiktai tada, kai yra bent du asmenys, veiksmingai vadovaujantys kredito įstaigos veiklai.

Jos leidimo veiklai neišduoda, jei šių asmenų reputacija nėra pakankamai gera arba jie stokoja patirties, kad galėtų eiti tokias pareigas.

<…>

2.   Valstybės narės reikalauja, kad:

3

Direktyvos 2006/48 22 straipsnyje nustatyta:

„1.   Buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos reikalauja, kad kiekvienoje kredito įstaigoje būtų tvirtos valdymo priemonės, įskaitant aiškią organizacinę struktūrą su tiksliai apibrėžta, skaidria ir nuoseklia atsakomybe, veiksmingi rizikos, su kuria kredito įstaiga susiduria arba gali susidurti, nustatymo, valdymo, stebėjimo ir pranešimo apie tokią riziką procesai ir tinkami vidaus kontrolės mechanizmai, įskaitant patikimas valdymo ir apskaitos procedūras, taip pat atlyginimų nustatymo politika ir praktika, deranti su patikimu ir veiksmingu rizikos valdymu ir skatinanti tokį valdymą.

2.   Straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, procesai ir mechanizmai turi būti visaverčiai ir proporcingi kredito įstaigos veiklos pobūdžiui, mastui ir sudėtingumui. Atsižvelgiama į V priede išdėstytus techninius kriterijus.“

4

Šios direktyvos 40 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Už kredito įstaigos, įskaitant pagal 23 ir 24 straipsnius jų vykdomą veiklą, priežiūrą, pagrįstą riziką ribojančiais principais, atsako buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos nepažeisdamos šios direktyvos tų nuostatų, kurios numato priimančios valstybės narės kompetentingų institucijų atsakomybę.

2.   Šio straipsnio 1 dalies nuostatos neužkerta kelio vykdyti šioje direktyvoje numatomą konsoliduotą priežiūrą.“

5

Šios direktyvos 42 straipsnyje nustatyta:

„Suinteresuotų valstybių narių kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja siekdamos prižiūrėti veiklą tokių kredito įstaigų, kurios veikia, ypač per filialą, kitoje ar kitose valstybėse narėse, ne tose, kuriose yra jų pagrindinė buveinė. Apie šių kredito įstaigų valdymą ir savininkus valstybės narės viena kitai teikia visą informaciją, kuri gali palengvinti jų priežiūrą ir leidimų išdavimo sąlygų analizavimą, taip pat visą kitą informaciją, kuri pirmiausia gali padėti stebėti jų likvidumą, mokumą, indėlių garantijas, didelių pozicijų [rizikų] apribojimus, administravimo bei apskaitos procedūras ir vidaus kontrolės mechanizmus.“

6

Reglamento Nr. 1093/2010, iš dalies pakeisto 2014 m. vasario 4 d. Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES (OL L 60, 2014, p. 34) (toliau – Reglamentas Nr. 1093/2010), 58 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Būtina užtikrinti, kad šalims, kurioms daro poveikį [EBI] priimti sprendimai, būtų suteikta teisė į tinkamas teisių gynimo priemones. Siekiant veiksmingai apsaugoti šalių teises ir dėl proceso ekonomijos priežasčių, tais atvejais, kai [EBI] turi įgaliojimus priimti sprendimus, šalims turėtų būti suteikta teisė pateikti apeliacinį skundą Apeliacinėje taryboje. Siekiant veiksmingumo ir nuoseklumo, Apeliacinė taryba turėtų būti jungtinė [Europos priežiūros institucijų] įstaiga, nepriklausoma nuo jų administracinės ir reguliavimo struktūrų. Apeliacinės tarybos sprendimą turėtų būti galima apskųsti Europos Sąjungos Teisingumo Teisme.“

7

Šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„[EBI] veikia šiuo reglamentu suteiktų įgaliojimų srityje ir [1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 94/19/EB [dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, 1994, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 6 sk., 2 t., p. 252)], [2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2002/87/EB [dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros, ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB, 79/267/EEB, 92/49/EEB, 92/96/EEB, 93/6/EEB ir 93/22/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 98/78/EB ir 2000/12/EB (OL L 35, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk. 4 t., p. 340)], [2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos] reglamento (EB) Nr. 1781/2006 dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas (OL L 345, 2006, p. 1)], 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms [kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)] ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros [, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338)] taikymo srityje bei [2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2002/65/EB [dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 t., 4 t., p. 321)], [2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2005/60/EB [dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL L 309, 2005, p. 15)], [2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2007/64/EB [dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1)] ir [2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2009/110/EB [dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros, iš dalies keičiančios Direktyvas 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 2000/46/EB (OL L 267, 2009, p. 7)] atitinkamų dalių, kai tie aktai taikomi kredito ir finansų įstaigoms bei jas prižiūrinčioms kompetentingoms institucijoms, įskaitant visas tais aktais grindžiamas direktyvas, reglamentus ir sprendimus, taip pat bet kokio tolesnio teisiškai privalomo Sąjungos akto, kuriuo [EBI] pavedamos užduotys, taikymo srityje. [EBI] taip pat veikia vadovaudamasi [2013 m. spalio 15 d. Tarybos] reglamentu (ES) Nr. 1024/2013[, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63)].“

8

Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kai kompetentinga institucija netaiko 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų arba juos taiko taip, kad pažeidžia Sąjungos teisę, įskaitant pagal 10–15 straipsnius nustatytus techninius reguliavimo standartus ir techninius įgyvendinimo standartus, visų pirma neužtikrindama, kad finansų įstaiga atitiktų tuose aktuose nustatytus reikalavimus, [EBI] turi imtis veiksmų pagal įgaliojimus, nustatytus šio straipsnio 2, 3 ir 6 dalyse.

2.   Vienos ar daugiau kompetentingų institucijų, Europos Parlamento, Tarybos, Komisijos ar Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės prašymu arba savo iniciatyva [EBI] gali ištirti tariamą Sąjungos teisės pažeidimą arba jos netaikymą, apie tai pranešusi atitinkamai kompetentingai institucijai.

Nedarant poveikio 35 straipsnyje nustatytiems įgaliojimams, kompetentinga institucija nedelsdama pateikia [EBI] visą informaciją, kuri, [EBI] nuomone, yra būtina šiam tyrimui atlikti, įskaitant informaciją, kaip 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti aktai yra taikomi laikantis Sąjungos teisės.

3.   Ne vėliau kaip per du mėnesius nuo tyrimo pradžios [EBI] gali pateikti atitinkamai kompetentingai institucijai rekomendaciją, nurodydama joje veiksmus, kurių būtina imtis siekiant laikytis Sąjungos teisės.

Per dešimt darbo dienų po rekomendacijos gavimo kompetentinga institucija praneša [EBI] apie priemones, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis, kad užtikrintų Sąjungos teisės laikymąsi.

4.   Kai kompetentinga institucija per vieną mėnesį po [EBI] rekomendacijos gavimo neužtikrino Sąjungos teisės laikymosi, Komisija, gavusi [EBI] pranešimą arba savo iniciatyva, gali pateikti oficialią nuomonę, kuria kompetentinga institucija įpareigojama imtis veiksmų, būtinų laikytis Sąjungos teisės. Komisijos oficialioje nuomonėje atsižvelgiama į [EBI] rekomendaciją.

Tokią oficialią nuomonę Komisija pateikia ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo rekomendacijos priėmimo dienos. Šį laikotarpį Komisija gali pratęsti vienu mėnesiu.

[EBI] ir kompetentingos institucijos pateikia Komisijai visą būtiną informaciją.

5.   Per dešimt darbo dienų po 4 dalyje nurodytos oficialios nuomonės gavimo kompetentinga institucija praneša Komisijai ir [EBI] apie priemones, kurių ji ėmėsi arba ketina imtis siekdama įgyvendinti tą oficialią nuomonę.

6.   Nedarant poveikio Komisijos įgaliojimams pagal SESV 258 straipsnį, jeigu kompetentinga institucija neįvykdo 4 dalyje nurodytos oficialios nuomonės per toje dalyje nustatytą laikotarpį ir jeigu būtina laiku imtis priemonių dėl tokio nesilaikymo, kad rinkoje būtų palaikomos arba atkurtos neutralios sąlygos konkurencijai arba užtikrintas sklandus finansų sistemos veikimas ir vientisumas, [EBI], jeigu atitinkami 1 straipsnio 2 dalyje nurodytų aktų reikalavimai tiesiogiai taikomi finansų įstaigoms, gali priimti atskirą finansų įstaigai skirtą sprendimą, kuriuo įpareigojama imtis veiksmų, įskaitant bet kokios praktikos nutraukimą, būtinų, kad įstaiga vykdytų savo pareigas pagal Sąjungos teisę.

[EBI] sprendimas turi atitikti Komisijos pagal 4 dalį pateiktą oficialią nuomonę.

7.   Pagal 6 dalį priimti sprendimai turi viršenybę bet kokio kompetentingų institucijų tuo pačiu klausimu priimto ankstesnio sprendimo atžvilgiu.

Imdamosi veiksmų klausimais, dėl kurių pateikta oficiali nuomonė pagal 4 dalį arba priimtas sprendimas pagal 6 dalį, kompetentingos institucijos turi laikytis atitinkamai oficialios nuomonės arba sprendimo.

8.   43 straipsnio 5 dalyje nurodytoje ataskaitoje [EBI] nurodo, kurios kompetentingos institucijos ir finansų įstaigos nevykdė šio straipsnio 4 ir 6 dalyse nurodytų oficialių nuomonių ar sprendimų.“

9

Šio reglamento 18 straipsnyje reglamentuojami EBI inicijuoti veiksmai kritinės padėties atvejais.

10

Minėto reglamento 19 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, susijusios su kompetentingų institucijų nesutarimų tarpvalstybinių situacijų atvejais sprendimu.

11

Reglamento Nr. 1093/2010 39 straipsnyje numatyta:

„1.   Prieš priimdama šiame reglamente numatytus sprendimus, [EBI] praneša visiems nurodytiems adresatams apie ketinimą priimti sprendimą ir nustato terminą, per kurį adresatas gali pareikšti nuomonę šiuo klausimu, visapusiškai atsižvelgdama į to klausimo skubumą, sudėtingumą ir galimas pasekmes. Tai mutatis mutandis taikoma rekomendacijoms, kaip nurodyta 17 straipsnio 3 dalyje.

2.   [EBI] sprendimuose nurodomos juos pagrindžiančios priežastys.

3.   [EBI] sprendimų adresatai informuojami apie teisių gynimo priemones, kuriomis galima pasinaudoti pagal šį reglamentą.

4.   Jeigu [EBI] priėmė sprendimą pagal 18 straipsnio 3 ar 4 dalį, ji peržiūri tą sprendimą tinkamais intervalais.

5.   Sprendimai, kuriuos [EBI] priima pagal 17, 18 arba 19 straipsnį, skelbiami viešai ir juose nurodoma atitinkamos kompetentingos institucijos ar finansų įstaigos tapatybė bei pagrindinis sprendimo turinys, nebent toks paskelbimas prieštarautų teisėtiems finansų įstaigų interesams apsaugoti savo verslo paslaptis arba galėtų sukelti didelį pavojų sklandžiam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos ar kurio nors jos dalies stabilumui.“

12

Remiantis šio reglamento 58 straipsnio 1 dalimi, Apeliacinė taryba yra jungtinė Europos priežiūros institucijų įstaiga.

13

Šio reglamento 60 straipsnyje numatyta:

„1.   Bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant kompetentingas institucijas, gali pateikti apeliacinį skundą dėl 17, 18 ir 19 straipsniuose nurodyto [EBI] sprendimo ir dėl bet kurio kito [EBI] pagal 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos aktus priimto sprendimo, skirto tam asmeniui, arba dėl sprendimo, kuris, nors ir skirtas kitam asmeniui, tačiau yra tiesiogiai ir asmeniškai [konkrečiai] susijęs su tuo asmeniu.

2.   Apeliacinis skundas kartu su jo pagrindimu [EBI] pateikiamas raštu per du mėnesius nuo pranešimo atitinkamam asmeniui apie sprendimą dienos arba, jei pranešimo nebuvo – per du mėnesius nuo tos dienos, kai [EBI] paskelbė sprendimą.

Apeliacinė taryba priima sprendimą dėl apeliacinio skundo per du mėnesius nuo jo pateikimo.

3.   Jeigu apeliacinis skundas pateiktas pagal 1 dalį, sprendimo vykdymas nesustabdomas.

Vis dėlto Apeliacinė taryba gali sustabdyti ginčijamo sprendimo taikymą, jeigu mano, kad to reikia dėl susiklosčiusių aplinkybių.

4.   Jeigu apeliacinis skundas yra priimtinas, Apeliacinė taryba nagrinėja, ar jis yra pagrįstas. Ji kviečia apeliacinio proceso šalis per nustatytus terminus pateikti pastabas dėl savo pranešimų arba dėl kitų apeliacinio proceso šalių pateiktų pranešimų. Apeliacinio proceso šalys turi teisę pateikti paaiškinimus žodžiu.

5.   Apeliacinė taryba gali patvirtinti kompetentingo [EBI] organo priimtą sprendimą arba perduoti [grąžinti] bylą kompetentingam [EBI] organui. Tam organui Apeliacinės tarybos sprendimas yra privalomas, ir jis priima iš dalies pakeistą sprendimą dėl tos bylos.

6.   Apeliacinė taryba priima savo darbo tvarkos taisykles ir jas paskelbia viešai.

7.   Apeliacinės tarybos priimti sprendimai turi būti pagrįsti ir [EBI] juos paskelbia viešai.“

14

Reglamento Nr. 1093/2010 61 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Pagal SESV 263 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teisme gali būti inicijuotas procesas ginčijant Apeliacinės tarybos priimtą sprendimą arba, tais atvejais, kai teisė kreiptis apeliacine tvarka į Apeliacinę tarybą nesuteikta – [EBI] priimtą sprendimą.

2.   Pagal SESV 263 straipsnį valstybės narės ir Sąjungos institucijos, taip pat bet kuris fizinis ar juridinis asmuo gali inicijuoti procesą Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dėl [EBI] sprendimų.

3.   Jeigu [EBI] yra įpareigota veikti, bet nepriima sprendimo, Europos Sąjungos Teisingumo Teisme gali būti pareikštas ieškinys dėl neveikimo pagal SESV 265 straipsnį.

4.   [EBI] privalo imtis priemonių, būtinų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti.“

15

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas taip apibendrino jame iškeltos bylos faktines aplinkybes:

<…>

16

Savo ieškinyje SV Capital prašė panaikinti 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimą ir 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimą. Be to, SV Capital prašė perduoti bylą nagrinėti kompetentingai EBI institucijai, kad ši išnagrinėtų skundą iš esmės.

17

Grįsdama ieškinį ieškovė nurodė penkis pagrindus. Komisijos palaikoma EBI teigė, kad visas ieškinys yra nepriimtinas, nes tai, kad ji atsisakė savo iniciatyva pradėti tyrimą pagal Reglamento Nr. 1093/2010 17 straipsnį, neturėjo teisinių padarinių ieškovei.

18

Dėl minėto ieškinio priimtinumo, visų pirma kiek juo siekta 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimo panaikinimo, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškinio pateikimo dieną ieškovė buvo praleidusi terminą šiam EBI sprendimui apskųsti, taigi ši jos ieškinio dalis buvo nepriimtina.

19

Toliau dėl šio ieškinio priimtinumo, kiek juo siekta panaikinti 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimą, Bendrasis Teismas pripažino, kad šis sprendimas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, taigi ši minėto ieškinio dalis buvo priimtina.

20

Galiausiai dėl SV Capital ieškinio priimtinumo, kiek juo siekta, kad byla būtų perduota nagrinėti kompetentingai EBI institucijai, kad ši išnagrinėtų skundą iš esmės, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ieškinį dėl panaikinimo Sąjungos teismo kompetencija neleidžia jam įpareigoti EBI atlikti tam tikrų veiksmų. Todėl šį reikalavimą jis pripažino nepriimtinu.

21

Kiek tai susiję su bylos esme, Bendrasis Teismas ex officio iškėlė klausimą dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 ir 2 dalį, priimti sprendimą dėl apeliacinio skundo, kuriuo jai apskųstas 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimas, ir nusprendė, kad tokios kompetencijos ji neturėjo.

22

Šiomis aplinkybėmis nenagrinėjęs ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų pagrįstumo, Bendrasis Teismas patenkino ieškinį tiek, kiek juo siekta panaikinti 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimą, nes ji neturėjo kompetencijos. Todėl Bendrasis Teismas panaikino 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimą ir atmetė likusią jam pateikto nagrinėti ieškinio dalį.

23

SV Capital Teisingumo Teismo prašo:

24

EBI Teisingumo Teismo prašo:

25

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

26

Kadangi skundžiamas sprendimas priimtas dėl prašymo panaikinti 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimą ir dėl prašymo panaikinti 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimą, turi būti nagrinėjami atskiri apeliacinio skundo pagrindai tiek, kiek jie susiję su vienu arba kitu iš šių abiejų prašymų.

27

Nurodydama pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą SV Capital teigia, kad Bendrajame Teisme pareikštame ieškinyje ji patikslino, jog juo skundžiamas 2014 m. liepos 14 d. Apeliacinės tarybos sprendimas tik tiek, kiek šiame sprendime nuspręsta atmesti skundą iš esmės. Tačiau ji neginčijo šio sprendimo, kiek jis susijęs su skundo priimtinumu ir jo nagrinėjimo išlaidomis. Vis dėlto Bendrasis Teismas ex officio pareiškė nuomonę dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos, taigi priėmė sprendimą ultra petita.

28

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde SV Capital taip pat nurodė, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes pažeidė Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į jo 58 konstatuojamąją dalį. Pagal minėto reglamento 17 straipsnio 2 dalį kartu su jo 1 straipsniu Apeliacinei tarybai suteiktas įgaliojimas priimti sprendimą dėl skundo, kuriuo apskųstas 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimas.

29

Nurodydama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą SV Capital tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė savo iki 2014 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalį, nes nusprendė, kad per procesą Bendrajame Teisme pateikti argumentai, pagal kuriuos Apeliacinė taryba buvo kompetentinga nagrinėti jos skundą, buvo nepriimtini. Bendrasis Teismas turėjo pats paprašyti šalių pateikti savo poziciją dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos, o apeliantė – tiesiog atsakyti į pateiktą klausimą.

30

EBI ir Komisija prašo atmesti minėtus apeliacinio skundo pagrindus.

31

Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, kuriame apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas priėmė sprendimą ultra petita, pakanka pažymėti, kad Sąjungos teismas turi ex officio iškelti klausimą dėl institucijos, kurios priimtas aktas jam skundžiamas, kompetencijos net jeigu nė viena šalis nepateikė tokio prašymo, nes nepalankų aktą priėmusio subjekto kompetencijos nebuvimas yra imperatyvas, kuris ne tik gali, bet ir turi būti patikrintas.

32

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, teismas turi ex officio nagrinėti aktą priėmusio subjekto kompetencijos klausimą, nors nė viena šalis jo to neprašė (šiuo klausimu žr. 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Amylum / Taryba, 108/81, EU:C:1982:322, 28 punktą ir 2000 m. liepos 13 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija, C‑210/98 P, EU:C:2000:397, 56 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Vadinasi, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

34

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnį fizinis ar juridinis asmuo, įskaitant kompetentingas institucijas, gali pateikti apeliacinį skundą dėl EBI sprendimo, skirto tam asmeniui, arba dėl sprendimo, kuris, nors ir skirtas kitam asmeniui, tačiau yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijęs.

35

Tačiau, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 66 punkte, EBI sprendimas, kad būtų galima jį apskųsti Apeliacinei tarybai, turi būti arba vienas iš Reglamento Nr. 1093/2010 17–19 straipsniuose numatytų sprendimų, arba priimtas pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus Sąjungos aktus.

36

Kaip Bendrasis Teismas teisingai konstatavo skundžiamo sprendimo 67–71 punktuose, nė viena iš šių sąlygų šiuo atveju neįvykdyta.

37

Pirma, 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimas nėra pagrįstas Reglamento Nr. 1093/2010 1 straipsnio 2 dalimi. Kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 67 punkte, nors grįsdama skundą apeliantė nurodė tam tikrų Direktyvos 2006/48 nuostatų pažeidimą, EBI tame sprendime neišdėstė nuomonės dėl to, ar kompetentingos institucijos arba nurodyta kredito įstaiga pažeidė minėtą direktyvą.

38

Antra, neginčijama, kad minėtas sprendimas nėra vienas iš šio reglamento 18 ir 19 straipsniuose numatytų sprendimų, kuriais EBI gali įpareigoti nacionalines priežiūros institucijas imtis atitinkamų konkrečių veiksmų kritinei padėčiai ištaisyti ar tarp jų galintiems kilti nesutarimams tarpvalstybinių situacijų atvejais spręsti.

39

Trečia, priešingai, nei reikalaujama pagal minėto reglamento 17 straipsnio 1 dalį, grindžiant minėtą skundą nebuvo nurodyta jokių pagal šio reglamento 10–15 straipsnius nustatytų techninių reguliavimo standartų ir techninių įgyvendinimo standartų pažeidimų.

40

Ketvirta, apeliantė nėra viena iš šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytų įstaigų, galinčių pateikti EBI prašymą pradėti tyrimą dėl Sąjungos teisės pažeidimo ar netaikymo. Visų pirma apeliantė netvirtino, kad priklauso Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupei, įsteigtai pagal Reglamento Nr. 1093/2010 37 straipsnį.

41

Be to, konstatuoto fakto, kad apeliantė nėra viena iš šio reglamento 17 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodytų įstaigų, visiškai nekeičia, priešingai, nei tvirtina apeliantė, faktas, kad EBI savo iniciatyva gali pradėti tyrimą.

42

Taigi, kadangi skundžiamame sprendime išdėstytose išvadose nėra teisės klaidų, reikia atmesti ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.

43

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo primintina, kad apeliantė, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, jam nurodė argumentus, viršijančius jo užduoto klausimo dalyko ribas.

44

Apeliantė teigė, kad Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys dėl panaikinimo pateiktas per nustatytą terminą, atsižvelgiant į tai, kad administracinė procedūra tęsėsi iki 2014 m. liepos 14 d. ir kad ieškinys dėl panaikinimo pateiktas aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį.

45

Šiuo klausimu konstatuotina, kad apeliantės kaltinimas, jog ji tik pateikė pastabas atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, neatitinka faktų. Kaip Bendrasis Teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 42 punkte, apeliantė atsakyme iš tiesų pateikė du naujus pagrindus.

46

Vadinasi, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad šie argumentai nepriimtini.

47

Todėl trečiasis apeliacinio skundo pagrindas taip pat turi būti atmestas.

48

Nurodydama ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą SV Capital teigia, kad jos ieškinys, kiek juo siekta 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimo panaikinimo, pateiktas per SESV 263 straipsnyje numatytą terminą, nes administracinė procedūra Apeliacinėje taryboje EBI ir Europos priežiūros institucijų vardu buvo tęsiama iki 2014 m. liepos 14 d. Dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos nebuvimo galėjo būti panaikintas jos priimtas sprendimas, tačiau tai negali turėti įtakos SESV 263 straipsnyje numatytam terminui. Todėl skundžiamo sprendimo 44 punkte suformuluotas teiginys dėl galimybės Bendrajame Teisme pareikšti ieškinį dėl 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimo ir lygiagrečiai tuo pačiu metu pateikti skundą Apeliacinei tarybai yra visiškai nepagrįstas. Toks ieškinys Bendrajam Teismui būtų nepriimtinas pagal SESV 263 straipsnį dėl to, kad nėra galutinio administracinio akto.

49

Nurodydama penktąjį apeliacinio skundo pagrindą SV Capital teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnį, nes pareikšti ieškinį per du mėnesius nuo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo gavimo sukliudė pateisinama klaida. Tai, kad Apeliacinė taryba jos skundą pripažino priimtinu ir jį nagrinėjo iš esmės, galėjo „pagrįstai suklaidinti“. Net jeigu Apeliacinė taryba buvo nekompetentinga priimti sprendimą dėl skundo, kuriuo siekta panaikinti 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimą, EBI niekada nesirėmė argumentu, kad nagrinėti šį skundą turėjo Bendrasis Teismas, o ne Apeliacinė taryba. Ji priėmė sprendimą dėl jai pateikto skundo ir taip leido preziumuoti, jog yra institucija, kompetentinga nagrinėti skundą. Todėl tai, kad ieškinys Bendrajam Teismui buvo pateiktas praėjus dviem mėnesiams nuo 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimo gavimo, turėjo būti laikoma pateisinamos klaidos pasekme.

50

Nurodydama šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą SV Capital tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 45 punkte nusprendęs, kad ieškinys dėl 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimo panaikinimo bet kuriuo atveju buvo nepriimtinas, nes tai nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį, Bendrasis Teismas klaidingai taikė SESV 263 straipsnį ir Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalį ir 61 straipsnio 1 dalį. Jos manymu, ieškinys dėl minėto sprendimo buvo priimtinas, nes apeliantė buvo šio sprendimo adresatė ir tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusi.

51

EBI ir Komisija prašo atmesti minėtus apeliacinio skundo pagrindus.

52

Kalbant apie ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą dėl skundžiamo sprendimo 36 ir paskesniuose punktuose suformuluotų argumentų primintina, kad, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, terminas ieškiniui pareikšti yra imperatyvus, ir Sąjungos teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar jo buvo laikytasi (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 5 d. Nutarties ClientEarth / Taryba, C‑573/11 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:564, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

53

Taigi, kaip matyti iš SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos, ieškiniai dėl panaikinimo turi būti pareiškiami per du mėnesius nuo akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo. Nagrinėjamu atveju apie EBI sprendimą apeliantei buvo pranešta 2014 m. vasario 21 d. Todėl, taikant terminų skaičiavimo taisykles, numatytas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 58 ir 60 straipsniuose, kurie atitinka Teisingumo Teismo procedūros reglamento 49 ir 51 straipsnius, SV Capital ieškinio pareiškimo Bendrajam Teismui dieną, t. y. 2014 m. rugsėjo 12 d., apeliantė buvo praleidusi terminą minėtam EBI sprendimui apskųsti, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 41 punkte.

54

Bendrasis Teismas savo sprendimo 43 punkte taip pat nusprendė, kad ieškovė negalėjo pagrįstai remtis nei force majeure atveju pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrą pastraipą, nei pateisinama klaida.

55

Šiose išvadose nėra jokios teisės klaidos.

56

Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad nuo Sąjungos nuostatų, reglamentuojančių procesinius terminus, taikymo galima nukrypti tik visiškai išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure atveju, kaip nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antroje pastraipoje, nes griežtas šių taisyklių taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert / Komisija, C‑73/10 P, EU:C:2010:684, 41 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

57

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, EBI priėmus 2014 m. vasario 21 d. sprendimą, procedūra „nebesitęsė“, o apeliacinio skundo pateikimas Apeliacinei tarybai neturi jokios įtakos skundo dėl prieš tai EBI priimto sprendimo pateikimo termino skaičiavimui, atsižvelgiant į tai, kad ji neturėjo kompetencijos.

58

Taigi ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

59

Dėl penktojo apeliacinio skundo pagrindo, pagrįsto pateisinama SV Capital klaida, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nuo Sąjungos nuostatų, reglamentuojančių ieškinio pareiškimo terminus, leidžiančios nukrypti pateisinamos klaidos sąvoka apima tik ypatingas aplinkybes, kuriomis atitinkama institucija elgėsi taip, kad vien dėl jos veiksmų arba daugiausia dėl jų subjektas, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto, galėjo pagrįstai būti suklaidintas (2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert / Komisija, C‑73/10 P, EU:C:2010:684, 42 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

60

Šiuo atveju, kaip Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 44 punkte, apeliantei nebuvo suteikta jokių konkrečių garantijų, kad apeliacinis skundas dėl vėliau priimto EBI sprendimo priklauso Apeliacinės tarybos kompetencijai.

61

Konkrečiai kalbant, priešingai, nei tvirtina apeliantė, nei tai, kad EBI neprieštaravo dėl Apeliacinės tarybos kompetencijos spręsti dėl EBI sprendimo, nei jos klaidinga išvada dėl kompetencijos buvimo negali būti laikoma elgesiu, dėl kurio subjektas galėjo būti pagrįstai suklaidintas.

62

Vadinasi, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad nebuvo jokios pateisinamos klaidos, leidusios nukrypti nuo pareigos laikytis nustatyto ieškinio pareiškimo termino.

63

Todėl penktasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

64

Nurodydama šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė tvirtina, kad skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnį, Reglamento Nr. 1093/2010 60 straipsnio 1 dalį ir 61 straipsnio 1 dalį. Šiuo kausimu pakanka konstatuoti, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 45 punkto, Bendrasis Teismas tik dėl išsamumo pareiškė nuomonę dėl ieškinio nepriimtinumo, nes tai nėra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

65

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl antraeilių Bendrojo Teismo sprendimo motyvų pateikti prieštaravimai negali lemti šio sprendimo panaikinimo ir todėl yra nereikšmingi (žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 75 punktą ir 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 211 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

66

Todėl šeštąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą.

67

SV Capital dar kartą remiasi toliau nurodytais pagrindais, kurie pagrįsti argumentais, suformuluotais Bendrajam Teismui pareikštame ieškinyje, kadangi šis teismas dėl jos ieškinio nepriėmė sprendimo iš esmės:

68

EBI ir Komisija teigia, kad minėti pagrindai nepriimtini.

69

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką iš SESV 256 straipsnio, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti ginčijami skundžiamo sprendimo elementai ir teisiniai argumentai, kuriais konkrečiai šis prašymas grindžiamas, nes priešingu atveju apeliacinis skundas arba atitinkamas pagrindas gali būti pripažintas nepriimtinu (žr., be kita ko, 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 29 punktą ir 2015 m. vasario 12 d. Nutarties Meister / Komisija, C‑327/14 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:99, 12 punktą). Septintasis–vienuoliktasis apeliacinio skundo pagrindai niekaip nesusiję su skundžiamu sprendimu, juose nurodytas 2014 m. vasario 21 d. EBI sprendimas. Taigi dėl šios vienintelės priežasties jie atmestini kaip nepriimtini.

70

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

71

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Šio reglamento 138 straipsnio 1 dalyje, taikomoje apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, nustatyta, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.

72

Kadangi SV Capital pralaimėjo bylą, o EBI reikalavo iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, ji turi padengti su apeliaciniu procesu susijusias išlaidas.

73

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalyje, taikomoje apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

74

Todėl į bylą įstojusi Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: