—

pačių P. Dumitraș ir M. Dumitraş,

—

Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos R. Radu bei A. Wellman ir L. Liţu,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčíl,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Di Matteo,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Gheorghiu ir D. Roussanov,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio b punkto išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Pavel Dumitraş ir Mioara Dumitraş, vienos šalies, ir BRD Groupe Société Générale–Sucursala Judeţeană Satu Mare (Satu Marės departamento BRD Groupe Société Générale padalinys, toliau – BRD Groupe Société Générale), kitos šalies, ginčą dėl trijų kredito sutarčių ir vienos hipotekos sutarties.

3

Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi vartotojo apsauga būtų veiksmingesnė priėmus vienodas teisės normas nesąžiningų sąlygų atžvilgiu; kadangi tos normos turėtų būti taikomos visoms pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromoms sutartims; kadangi todėl, inter alia, darbo sutartys, sutartys, susijusios su teisėmis į paveldėjimą, sutartys, susijusios su teisėmis pagal šeimos teisę[,] ir bendrovių inkorporavimo ar organizavimo sutartys arba ūkinių bendrijų sutartys neturi būti įtrauktos į šią direktyvą;“

4

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį:

„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.“

5

Direktyvos 2 straipsnyje pateiktos „vartotojo“ ir „pardavėjo arba tiekėjo“ sąvokų apibrėžtys:

„Šioje direktyvoje:

<...>

6

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.“

7

Direktyva 93/13 buvo perkelta į Rumunijos nacionalinę teisę 2000 m. lapkričio 10 d.Legea nr. 193/2000 privind clauzele abuzive din contractele încheiate între comercianţi şi consumatori (Įstatymas Nr. 193/2000 dėl nesąžiningų sąlygų verslininkų ir vartotojų sudarytose sutartyse), kurio nauja redakcija paskelbta 2008 m. balandžio 18 d. (Monitorul Oficial al României, Nr. 305, I dalis).

8

Įstatymo Nr. 193/2000 1 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta:

„1.   Verslininko ir vartotojo sudaromos sutarties dėl prekių pirkimo ar paslaugų teikimo sąlygos turi būti aiškios, nedviprasmiškos ir joms suprasti nereikia turėti specialių žinių.

2.   Atsiradus abejonių dėl sutarties sąlygų aiškinimo, jos turi būti aiškinamos vartotojo naudai.

3.   Verslininkams draudžiama numatyti nesąžiningas sąlygas su vartotojais sudaromose sutartyse.“

9

Įstatymo Nr. 193/2000 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse sąvokos „vartotojas“ ir „verslininkas“ apibrėžiamos taip:

„1.   Vartotojas – tai bet kuris fizinis asmuo arba į asociaciją susijungusių fizinių asmenų grupė, veikiantys pagal sutartį, priklausančią šio įstatymo taikymo sričiai, siekdami tikslų, nesusijusių su jų komercine, pramonine ar gamybine veikla, amatu ar profesija.

2.   Verslininkas – tai bet kuris leidimą turintis fizinis ar juridinis asmuo, pagal sutartį, kuriai taikomas šis įstatymas, vykdantis komercinę, pramoninę ar gamybinę veiklą, besiverčiantis amatu ar profesija, ir bet kuris kitas asmuo, kuris siekdamas to paties tikslo veikia tokių asmenų vardu ar sąskaita.“

10

Civilinio kodekso 1128 straipsnyje numatyta:

„Novacija galima trimis atvejais:

11

Pagal Civilinio kodekso 1132 straipsnį:

„Įsipareigojimų perleidimas, kai skolininkas nurodo kreditoriui kitą skolininką, kuris įsipareigoja šiam kreditoriui, nelaikomas novacija, jeigu kreditorius aiškiai nepareiškė sutinkantis pradinį skolininką atleisti nuo prievolės įvykdymo.“

12

Civilinio kodekso 1135 straipsnyje nustatyta:

„Kai pritaikius novaciją skolininkas pakeičiamas nauju skolininku, iš pradinės prievolės atsirandančios teisės ir hipoteka negali būti perkeltos naujojo skolininko turtui.“

13

2005–2008 m. laikotarpiu BRD Groupe Société Générale, kaip kreditorė, ir SC Lanca SRL, kaip kredito gavėja, sudarė tris kredito sutartis.

14

Administratorius ir vienintelis Lanca akcininkas P. Dumitraş ir M. Dumitraş pasirašydami hipotekos sutartį įsipareigojo BRD Groupe Société Générale ir taip užtikrino iš minėtų sutarčių kylančių įsipareigojimų įvykdymą.

15

2009 m. liepos 30 d.BRD Groupe Société Générale, kaip kreditorė, ir SC Lanca Construcţii SRL, kaip kredito gavėja, bei SC Lanca, kaip bendraskolė, sudarė tris kredito sutartis, t. y. Nr. 54/30. 07. 2009, 55/30. 07. 2009 ir 56/30. 07. 2009, dėl anksčiau sudarytų trijų kredito sutarčių su BRD Groupe Société Générale ir Lanca refinansavimo ir mokėjimų grafiko pertvarkymo.

16

Tą pačią dieną patvirtintu notariniu dokumentu Nr. 1017 „Pirkimo-pardavimo sutartis taikant novaciją, susijusią su prievolės šalies pasikeitimu – skolininko pakeitimas“, nustatyta, kad Lanca, kaip įsipareigojimus perleidžiančią bendrovę, pakeičia Lanca Construcţii, kaip jos įsipareigojimus, kylančius iš pradinių kredito sutarčių su BRD Groupe Société Générale, perimanti bendrovė, o BRD Groupe Société Générale, kaip kreditorė, su tuo sutinka.

17

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad, pirma, nei P. Dumitraş, nei M. Dumitraş neadministravo Lanca Construcţii, antra, įvykus novacijai jie hipoteka užtikrino šios įsipareigojimų įvykdymą, trečia, tuo tikslu pagal hipotekos sutartį jie asmeniškai įsipareigojo užtikrinti 2009 m. liepos 30 d. sudarytų trijų kredito sutarčių įvykdymą ir, ketvirta, Lanca nebėra įsipareigojusi BRD Groupe Société Générale pagal pradines kredito sutartis.

18

2013 m. gruodžio 6 d. P. ir M. Dumitraş prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį BRD Groupe Société Générale ir paprašė pripažinti niekinėmis tam tikras kredito sutarčių, sudarytų 2009 m. liepos 30 d., sąlygas, pagal kurias numatomas komisinių rinkimas, motyvuodami tuo, kad šios sąlygos yra nesąžiningos.

19

Vykstant procedūrai pagrindinėje byloje BRD Groupe Société Générale, be kita ko, pareiškė nepriimtinumo pagrindą, pagrįstą tuo: kadangi P. ir M. Dumitraş neveikė nesiekdami su jų profesine veikla nesusijusių tikslų, jie negali būti laikomi vartotojais, kaip tai suprantama pagal Įstatymo Nr. 193/2000 2 straipsnį.

20

Šiomis aplinkybėmis Judecătoria Satu Mare (Satu Marės pirmosios instancijos teismas, Rumunija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Remiantis Procedūros reglamento 99 straipsniu, jeigu atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą galima aiškiai nustatyti iš teismų praktikos, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą, bet kada gali nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi.

22

Ši nuostata taikytina nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

23

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio b punktą reikia aiškinti taip, kad ši direktyva gali būti taikoma hipotekos sutarčiai, sudarytai fizinių asmenų ir kredito įstaigos, tokios, kokia yra BRD Groupe Société Générale, siekiant užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė tokia komercinė bendrovė, kokia yra Lanca Construcţii, vykdymą, jeigu šių fizinių asmenų ir minėtos bendrovės nesieja jokie verslo santykiai, bet jie, įkeisdami savo nekilnojamąjį turtą, suteikė garantijų dėl iš pradžių sudarytų trijų kredito sutarčių tarp minėtos kredito įstaigos ir kitos komercinės bendrovės, kokia yra Lanca, kad vienas iš asmenų buvo šios bendrovės administratorius ir vienintelis akcininkas ir kad pritaikius kredito novaciją ši bendrovė įsipareigojimus perleido kitai komercinei bendrovei skolininkei, t. y. Lanca Construcţii.

24

Pirmiausia svarbu pažymėti, kad atsakymą į šiuos klausimus galima aiškiai rasti Teisingumo Teismo praktikoje, būtent 2015 m. lapkričio 19 d. Nutartyje Tarcău (C‑74/15, EU:C:2015:772).

25

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies, ši direktyva taikoma „pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromų sutarčių“ sąlygoms, dėl kurių „nebuvo atskirai derėtasi“ (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 20 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

26

Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje, vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms <...> sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 21 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

27

Taigi, nepažeidžiant Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje išvardytų išimčių, sutarties dalykas neturi reikšmės nustatant šios direktyvos taikymo sritį (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 22 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

28

Todėl sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia vykdydami savo profesinę veiklą, ar ne (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 23 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

29

Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta šioje direktyvoje nustatyta apsaugos sistema, t. y. kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 24 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

30

Ši apsauga yra ypač svarbi banko su vartotoju sudarytos hipotekos ar laidavimo sutarties atveju. Iš tiesų tokia sutartis grindžiama asmeniniu laiduotojo įsipareigojimu sumokėti trečiojo asmens prisiimtą skolą. Taip įsipareigojęs asmuo prisiima didelės apimties pareigas, dėl kurių jo paties turtui atsiranda finansinė rizika, kurią dažnai sunku apibrėžti (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 25 punktas)

31

Dėl klausimo, ar fizinis asmuo, įsipareigojęs užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė bankui, įvykdymą, gali būti laikomas „vartotoju“ pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, reikia nurodyti, kad hipotekos ar laidavimo sutartis, jei dėl jos dalyko ją galima laikyti papildoma sutartimi, palyginti su pagrindine sutartimi, pagal kurią atsirado skola, kurios grąžinimas pagal ją užtikrinamas, papildančia sutartimi (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 17 d., Dietzinger, C‑45/96, EU:C:1998:111, 18 punktą), susitariančių šalių požiūriu, yra atskira sutartis, nes ją sudarė ne pagrindinės sutarties šalys, bet kiti asmenys. Taigi atsižvelgiant į hipotekos ar laidavimo sutarties šalis reikia įvertinti, koks buvo jų statusas sudarant sutartį (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 25 punktas).

32

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra objektyvaus pobūdžio. Ji turi būti vertinama atsižvelgiant į funkcinį kriterijų, pagal kurį reikia įvertinti tai, ar nagrinėjami sutartiniai santykiai priskirtini prie veiklos, kuri nesusijusi su profesine veikla (žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

33

Ginčą dėl sutarties, kuri gali patekti į šios direktyvos taikymo sritį, nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir įrodymus, turi patikrinti, ar atitinkama sutarties šalis gali būti laikoma „vartotoja“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 28 punktas).

34

Fizinio asmens, kuris įsipareigojo užtikrinti komercinės bendrovės įsipareigojimų įvykdymą, atveju nacionalinis teismas turi nustatyti, ar šis asmuo veikė vykdydamas savo profesinę veiklą, ar dėl funkcinių ryšių su šia bendrove, pavyzdžiui, ją valdė arba reikšmingai dalyvavo valdant jos įstatinį kapitalą, ar jis veikė siekdamas privačių tikslų (2015 m. lapkričio 19 d. Nutarties Tarcău, C‑74/15, EU:C:2015:772, 29 punktas).

35

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad kai 2005–2008 m. laikotarpiu buvo sudarytos trys kredito sutartys tarp BRD Groupe Société Générale, kaip kreditorės, ir Lanca, kaip kredito gavėjos, P. Dumitraş, kuris šių sutarčių įvykdymą užtikrino hipoteka, buvo pastarosios komercinės bendrovės administratorius ir vienintelis akcininkas.

36

Todėl panašu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad kai buvo sudarytos šios sutartys, P. Dumitraş veikė dėl to, kad su Lanca jį siejo funkciniai ryšiai, vadinasi, jis negali būti laikomas „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą.

37

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad, pirma, 2009 m. liepos 30 d.Lanca Construcţii ir BRD Groupe Société Générale sudarė tris sutartis dėl trijų kredito sutarčių, kurios 2005–2008 m. laikotarpiu buvo sudarytos su Lanca, refinansavimo ir mokėjimų grafiko pertvarkymo. Antra, pritaikius novaciją Lanca Construcţii perėmė skolininkės Lanca įsipareigojimus, kylančius iš pastarosios su BRD Groupe Société Générale sudarytų sutarčių. Įvykus šiai novacijai Lanca nebeturi jokių įsipareigojimų BRD Groupe Société Générale, kiek tai susiję su iš pradžių suteiktais kreditais.

38

Be to, kaip žinoma, nei P. Dumitraş, nei M. Dumitraş neadministravo Lanca Construcţii, tačiau įvykus novacijai jie hipoteka užtikrino šios įsipareigojimų įvykdymą. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nematyti, kad ieškovai pagrindinėje byloje reikšmingai dalyvavo valdant minėtos bendrovės įstatinį kapitalą.

39

Taigi, panašu, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kad 2009 m. liepos 30 d. sudarant kredito ir hipotekos sutartis P. ir M. Dumitraş veikė ne dėl juos su Lanca Construcţii siejančių funkcinių ryšių. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi nustatyti, ar P. ir M. Dumitraş, kurie hipoteka užtikrino šios bendrovės įsipareigojimų įvykdymą, veikė vykdydami savo profesinę veiklą, o jei taip nėra, padaryti visas naudingas išvadas dėl galimo jų pripažinimo „vartotojais“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b dalį. Taip būtų, be kita ko, tuo atveju, jei P. Dumitraş, kuris hipoteka užtikrino įsipareigojimų įvykdymą, būtų veikęs dėl funkcinių ryšių su Lanca, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

40

Šiomis aplinkybėmis į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva taikoma fizinių asmenų ir kredito įstaigos sudarytai hipotekos sutarčiai, skirtai užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai įstaigai, įvykdymui, jeigu šie fiziniai asmenys veikė siekdami su jų profesine veikla nesusijusių tikslų ir jų su minėta bendrove nesieja jokie funkcinio pobūdžio ryšiai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 1 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio b punktas turi būti aiškinami taip, kad ši direktyva taikoma fizinių asmenų ir kredito įstaigos sudarytai hipotekos sutarčiai, skirtai užtikrinti įsipareigojimų, kuriuos pagal kredito sutartį prisiėmė komercinė bendrovė šiai įstaigai, įvykdymui, jeigu šie fiziniai asmenys veikė siekdami su jų profesine veikla nesusijusių tikslų ir jų su minėta bendrove nesieja jokie funkcinio pobūdžio ryšiai, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.