—

M. Pérez López, atstovaujamos advokato L. García Botella,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir J. Guillem Carrau,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 18 d. Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas), esančio 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 3–5 punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant María Elena Pérez López ginčą su Servicio Madrileño de Salud, Comunidad de Madrid (Madrido sveikatos priežiūros tarnyba, Ispanija) dėl jos darbo santykių, nustatytų ją paeiliui skiriant į pagalbinio statutinio darbuotojo darbo vietą, teisinio kvalifikavimo.

3

Kaip išdėstyta Direktyvos 1999/70 1 straipsnyje, šios direktyvos tikslas „įgyvendinti Bendrąjį susitarimą <...>, sudarytą <...> tarp bendrųjų skirtingų pramonės šakų organizacijų (ETUC, UNICE ir CEEP)“.

4

Bendrojo susitarimo bendrosios dalies 6, 7 ir 8 punktai suformuluoti taip:

5

Pagal Bendrojo susitarimo 1 punktą šio susitarimo tikslas yra, pirma, pagerinti darbo pagal terminuotas sutartis kokybę užtikrinant nediskriminavimo principo taikymą ir, antra, sukurti bendruosius pagrindus, kurie neleistų piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius.

6

Bendrojo susitarimo 2 punkto „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Šis susitarimas taikomas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams, kurių darbo sutartį arba darbo santykius apibrėžia kiekvienos valstybės narės teisė, kolektyvinės sutartys ar praktika.“

7

Bendrojo susitarimo 3 punkte „Apibrėžimai“ nustatyta:

8

Bendrojo susitarimo 4 punkto „Nediskriminavimo principas“ 1 dalyje numatyta:

„Pagal terminuotas sutartis dirbantiems darbuotojams negali būti taikomos mažiau palankios darbo sąlygos negu panašiems nuolatiniams darbuotojams vien dėl to, kad jie sudarė terminuotas darbo sutartis ar palaiko terminuotus darbo santykius, nebent ši nevienoda traktuotė yra objektyviai pagrįsta.“

9

Bendrojo susitarimo 5 punkto „Piktnaudžiavimo prevencijos priemonės“ 1 dalyje nustatyta:

„Kad būtų neleidžiama piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius tais atvejais, kai nėra lygiaverčių teisinių priemonių, neleidžiančių piktnaudžiauti, valstybės narės, pasitarusios su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, ir (arba) socialiniai partneriai, atsižvelgdami į konkrečių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų reikmes, nustato vieną ar kelias iš toliau nurodytų priemonių:

10

2003 m. gruodžio 16 d.Ley 55/2003 del Estatuto Marco del personal estatutario de los servicios de salud (Įstatymas Nr. 55/2003 dėl bendrojo sveikatos priežiūros tarnybų statutinių darbuotojų statuto) (BOE, Nr. 301, 2003 m. gruodžio 17 d., p. 44742, toliau – Bendrasis statutas) 9 straipsnyje numatyta:

„1.   Kilus būtinybei, skubos atveju arba siekiant įgyvendinti laikinojo, pagalbinio arba išimtinio pobūdžio programas, sveikatos priežiūros tarnybos gali skirti laikinuosius statutinius darbuotojus.

Laikinieji statutiniai darbuotojai gali būti paskiriami laikinai eiti pagalbines arba pakaitines pareigas.

2.   Pakaitinio darbuotojo paskyrimo tvarka taikoma siekiant laikinai priimti į sveikatos priežiūros centruose ar tarnybose esančią laisvą darbo vietą, kai reikia atlikti atitinkamas funkcijas.

Pakaitinis statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai pagal teisės aktuose numatytą procedūrą arba laikantis juose nustatytos tvarkos į atitinkamą darbo vietą paskiriamas nuolatinis statutinis darbuotojas arba kai tokia darbo vieta panaikinama.

3.   Pagalbinio darbuotojo paskyrimas galimas tokiais atvejais:

Pagalbinis statutinis darbuotojas atleidžiamas iš pareigų, kai įvykdomos jo paskyrimo akte numatytos sąlygos ar baigiasi šiame akte aiškiai nustatytas paskyrimo terminas arba kai panaikinamos funkcijos, kurios buvo tokio paskyrimo pagrindas.

Jeigu per dvejų metų laikotarpį asmuo daugiau kaip du kartus paskiriamas eiti tas pačias pareigas ir eina jas iš viso 12 mėnesių ar ilgiau, reikia išnagrinėti tokio paskyrimo priežastis, kad prireikus būtų galima nustatyti, ar atitinkamame centro skyriuje turi būti įsteigtas nuolatinis etatas.

<...>“

11

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos 1995 m. kovo 24 d.texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores, aprobado por el Real Decreto Legislativo 1/1995 (Įstatymo dėl darbuotojų statuto nauja redakcija, patvirtinta Karaliaus įstatymo galios dekretu Nr. 1/1995) (BOE Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654, toliau – Darbuotojų statutas) redakcijos 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „pažeidžiant įstatymą sudarytos laikinosios darbo sutartys laikomos neterminuotomis darbo sutartimis“.

12

Pagal 1998 m. gruodžio 18 d.Real Decreto 2720/1998 por el que se desarrolla el artículo 15 del Estatuto de los Trabajadores en materia de contratos de duración determinada (Karaliaus dekretas Nr. 2720/1998 dėl Darbuotojų statuto 15 straipsnio taikymo terminuotų darbo sutarčių srityje) (BOE Nr. 7, 1999 m. sausio 8 d., p. 568) 3 straipsnį pagalbinio darbo sutartis, kuri yra viena iš terminuotų darbo sutarčių rūšių, sudaroma siekiant patenkinti pagalbinio pobūdžio poreikį.

13

Darbuotojų statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad pasibaigus darbo sutarčiai, išskyrus „de interinidad“ ir praktinio mokymo sutarčių atvejus, darbuotojas turi teisę gauti kompensaciją, lygią proporcingai daliai sumos, atitinkančios 12 darbo dienų užmokestį už kiekvienus išdirbtus metus.

14

M. E. Pérez López buvo paskirta eiti slaugytojo, kaip pagalbinio statutinio darbuotojo, pareigas Madrido universitetinėje ligoninėje laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 5 d. iki liepos 31 d. Vadovaujantis Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis nurodyta, kad paskyrimo priežastis yra „konkrečių laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio funkcijų atlikimas“, o pareigos – „jos veikla šioje ligoninėje, skirta sveikatos priežiūros paslaugų teikimui užtikrinti“.

15

Pasibaigus šios pirmosios darbo sutarties terminui M. E. Pérez López paskyrimas buvo atnaujintas dar septynis kartus, sudarant terminuotas, t. y. trijų, šešių arba devynių mėnesių, darbo sutartis, kurios kiekvieną kartą buvo suformuluotos identiškai, vadinasi, M. E. Pérez López nepertraukiamai dirbo nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2013 m. kovo 31 d.

16

Per paskyrimą pagal paskutinę darbo sutartį, kuris apėmė laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., Consejería de Economia y Hacienda de la Comunidad de Madrid (Madrido regiono ekonomikos ir finansų ministerija, Ispanija) 2013 m. sausio 28 d. priėmė nutarimą, kuriame nurodė, kad tam, jog būtų sumažintos viešosios išlaidos, paskutinę paskyrimo laikotarpio dieną turi būti nutraukti darbo santykiai su pagalbiniais darbuotojais ir atlikti visi atsiskaitymai už atitinkamą laikotarpį, kuriuo buvo teikiamos paslaugos, įskaitant atvejus, kai numatyta, kad tas pats darbuotojas vėliau bus naujai paskirtas eiti pareigas.

17

Laikantis minėto nutarimo M. E. Pérez López buvo informuota 2013 m. kovo 8 d. apie tai, kad nuo 2013 m. kovo 31 d. nutraukiami ją ir Madrido sveikatos priežiūros tarnybą saistantys darbo santykiai. Vis dėlto 2013 m. kovo 21 d. administracija jai pranešė, kad ji iš naujo skiriama tokiomis pačiomis sąlygomis nepertraukiamai eiti pareigas nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki birželio 30 d.

18

2013 m. balandžio 30 d. M. E. Pérez López pateikė administracinį skundą hierarchine tvarka aukštesnei administracijai dėl minėto sprendimo nutraukti darbo santykius ir dėl jos naujo paskyrimo į pagalbinio statutinio darbuotojo pareigas. Pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, kai skundas hierarchine tvarka aukštesnei administracijai laikytinas atmestu dėl to, kad kompetentinga administracija nepateikė atsakymo, M. E. Pérez López 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškė ieškinį Juzgado de la Contencioso Administrativo no 4 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 4, Ispanija), kurį grįsdama iš esmės nurodė, kad ji buvo paskirta paeiliui ne tam, kad būtų patenkintas pagalbinio ar išimtinio pobūdžio sveikatos priežiūros tarnybų poreikis, o iš tiesų siekiant užtikrinti nuolatinę veiklą. Taigi paeiliui sudarius su ja terminuotas darbo sutartis buvo pažeistas įstatymas, o tai turi lemti jos darbo santykių perkvalifikavimą.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, būtent Bendrojo statuto 9 straipsnyje, nenumatyta veiksmingų priemonių, kuriomis būtų apribotas paeiliui atliekamas terminuotų darbo sutarčių sudarymas. Iš tikrųjų, nors buvo nustatyta maksimali darbo santykių su pagalbiniu darbuotoju trukmė, administracijai paliekama diskrecija įvertinti terminuotų darbo sutarčių sudarymo priežastis ir galimybę sukurti nuolatinę darbo vietą tam, kad būtų patenkinti sveikatos priežiūros tarnybų poreikiai. Tačiau net ir tuo atveju, jei tokia darbo vieta būtų sukurta, darbuotojų padėtis išliktų nestabili, nes į tokias darbo vietas administracija galėtų priimti laikinus pakaitinius darbuotojus, neprivalėdama laikytis apribojimų, susijusių su terminuotų darbo sutarčių su tokiais darbuotojais trukme ar atnaujinimo skaičiumi.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat išreiškia abejones dėl nurodytų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su nediskriminavimo principu, įtvirtintu Bendrojo susitarimo 4 punkte. Jis pažymi, kad sveikatos priežiūros tarnybų pagalbiniai statutiniai darbuotojai, kuriems taikomas Bendrasis statutas, ir darbuotojai, dirbantys pagal pagalbinio darbo sutartis, kurias reglamentuoja Darbuotojų statutas, yra saistomi panašių terminuotų darbo santykių. Tačiau, skirtingai nei pagalbiniams statutiniams darbuotojams taikomose nuostatose, Darbuotojų statute ne tik pripažįstama, kad pagal terminuotas sutartis dirbantys darbuotojai turi teisę gauti kompensaciją, kuri atitinka 12 darbo dienų užmokestį už kiekvienus išdirbtus metus arba mažesnę jo dalį, bet ir nustatoma darbo vietos stabilumą užtikrinanti garantija, t. y. daroma prielaida, kad pažeidžiant įstatymą sudarytos laikinosios darbo sutartys laikomos neterminuotomis darbo sutartimis.

21

Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de la Contencioso ‑Administrativo no 4 de Madrid (Madrido administracinis teismas Nr. 4) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašė Teisingumo Teismo bylą nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. 2015 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi šis prašymas buvo atmestas.

23

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktas turi būti aiškinamas taip, jog juo draudžiama, kad atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos taikytų tokį nacionalinės teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taip, kad viešajame sveikatos priežiūros paslaugų sektoriuje paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas būtų laikomas pateisinamu „objektyviomis priežastimis“, kaip tai suprantama pagal minėtą punktą, dėl to, kad tokios sutartys grindžiamos teisės nuostatomis, kurios leidžia atnaujinti darbo sutartis, siekiant užtikrinti konkrečių laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimą, ir kad administracija turi diskreciją priimti sprendimą dėl nuolatinių etatų įsteigimo, nutraukiant pagalbinių statutinių darbuotojų darbo sutartis.

24

Pirmiausia reikia priminti, jog iš Bendrojo susitarimo 2 punkto 1 dalies matyti, kad jo taikymo sritis apibrėžta plačiai, nes jame bendrai kalbama apie „pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus, kurių darbo sutartis sudaryta arba darbo santykiai reglamentuojami pagal teisės aktus, kolektyvines sutartis arba remiantis kiekvienoje valstybėje narėje galiojančia praktika“. Be to, Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje esanti sąvokos „pagal terminuotas darbo sutartis dirbantys darbuotojai“ apibrėžtis pagal šį susitarimą apima visus darbuotojus, nedarant skirtumo, ar jų darbdavys yra privatus, ar viešas ir kaip jų darbo sutartys kvalifikuojamos pagal vidaus teisę (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 56 punktas; 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 38 punktas; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 28 ir 29 punktai ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 67 punktas).

25

Kadangi iš Bendrojo susitarimo neišbraukiamas joks konkretus sektorius, tokia darbuotoja, kaip ieškovė pagrindinėje byloje, kuri buvo priimta į slaugytojo, priskirtino prie visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos pagalbinių statutinių darbuotojų, pareigas, patenka į Bendrojo susitarimo taikymo sritį.

26

Dėl Bendrojo susitarimo 5 punkto aiškinimo reikia priminti, kad šiuo punktu siekiama vieno iš šio susitarimo tikslų, t. y. apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar nustatomi terminuoti darbo santykiai, kurie laikomi galimu piktnaudžiavimo pažeidžiant darbuotojų teises šaltiniu, įtvirtinant tam tikras minimalios apsaugos nuostatas, skirtas tam, kad būtų išvengta pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų padėties nestabilumo (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 63 punktas; 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 73 punktas; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 25 punktas; 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 41 punktas; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 54 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 72 punktas).

27

Iš tiesų, kaip matyti iš Bendrojo susitarimo preambulės antros pastraipos ir jo bendrosios dalies 6 ir 8 punktų, darbo stabilumas suprantamas kaip svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas, o terminuotos darbo sutartys ir darbdavių, ir darbuotojų poreikius gali tenkinti tik tam tikromis aplinkybėmis (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, EU:C:2006:443, 62 punktas; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 55 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 73 punktas).

28

Todėl siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybės narės įpareigojamos imtis bent vienos iš joje nurodytų veiksmingų ir privalomų priemonių tais atvejais, kai jų vidaus teisėje nėra lygiaverčių teisinių priemonių. Šio punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytos trys priemonės, susijusios atitinkamai su objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis tokių darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą, maksimalia bendra tokių paeiliui sudaromų darbo sutarčių ar santykių trukme ir jų atnaujinimo skaičiumi (žr., be kita ko, 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 74 punktą; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 26 punktą; 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 42 punktą; 2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 56 punktą ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 74 punktą).

29

Šiuo atveju valstybės narės turi diskreciją, nes gali imtis vienos ar kelių šio punkto 1 dalies a–c punktuose nurodytų priemonių arba taikyti esamas lygiavertes teisines priemones, tačiau jos tai turi daryti atsižvelgdamos į specifinių sektorių ir (arba) darbuotojų kategorijų poreikius (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 75 punktas).

30

Taigi pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalį valstybėms narėms nustatytas bendras tikslas – užkirsti kelią tokiems piktnaudžiavimo atvejams ir joms leidžiama pasirinkti būdus, kaip tai pasiekti, su sąlyga, kad jie nepažeidžia Bendrojo susitarimo tikslo ar veiksmingumo (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 60 punktas ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 76 punktas).

31

Be to, tuomet, kai, kaip pagrindinėje byloje, Sąjungos teisėje nenumatytos konkrečios sankcijos taikomos tada, kai piktnaudžiavimo atvejai vis dėlto nustatomi, nacionalinės valdžios institucijos privalo imtis priemonių, kurios turi būti ne tik proporcingos, bet ir pakankamai veiksmingos bei atgrasomos, kad būtų užtikrintas visiškas taikant Bendrąjį susitarimą priimtų normų veiksmingumas (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 62 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 77 punktas).

32

Nors, nesant Sąjungos teisės aktų atitinkamoje srityje, tokių normų įgyvendinimo taisyklės, vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatytos kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, jos neturi būti nepalankesnės nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų Sąjungos teisės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas neturi tapti praktiškai neįmanomas ar pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 63 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 78 punktas).

33

Remiantis tuo, reikia daryti išvadą, kad kai piktnaudžiaujama paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar nustatant terminuotus darbo santykius, veiksmingas ir lygiavertes darbuotojų apsaugos garantijas nustatančią priemonę turi būti galima taikyti siekiant tinkamai nubausti už šį piktnaudžiavimą ir panaikinti Sąjungos teisės pažeidimo pasekmes (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 64 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d.Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 79 punktas).

34

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl vidaus teisės nuostatų išaiškinimo, ši užduotis išimtinai tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui arba prireikus – kompetentingiems nacionaliniams teismams, kurie turi nustatyti, ar taikytinų nacionalinės teisės aktų nuostatos tenkina Bendrojo susitarimo 5 punkte numatytus reikalavimus (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 66 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 81 punktas).

35

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar atitinkamų vidaus teisės nuostatų taikymo sąlygos ir veiksmingas įgyvendinimas yra tinkama priemonė, kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiauti paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis ar paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius ir kad prireikus už tai būtų nubausta (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 67 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 82 punktas).

36

Vis dėlto Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prejudicinį klausimą, prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie padėtų nacionaliniam teismui atlikti savąjį vertinimą (2014 m. liepos 3 d. Sprendimo Fiamingo ir kt., C‑362/13, C‑363/13 ir C‑407/13, EU:C:2014:2044, 68 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 83 punktas).

37

Taigi tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos, leidžiančios terminuotų darbo sutarčių sveikatos priežiūros srityje atnaujinimą, gali būti laikomos Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalyje numatytomis priemonėmis, t. y. objektyviomis priežastimis, pateisinančiomis terminuotų darbo sutarčių ar santykių atnaujinimą.

38

Kalbant apie „objektyvios priežasties“ egzistavimą, iš teismo praktikos matyti, kad ši sąvoka turi būti suprantama kaip reiškianti apibrėžtas ir konkrečias aplinkybes, apibūdinančias konkrečią veiklą, todėl esant šiam konkrečiam kontekstui galinčias pateisinti terminuotų darbo sutarčių sudarymą paeiliui. Šias aplinkybes gali lemti, be kita ko, ypatingas užduočių, kurioms atlikti šios sutartys buvo sudarytos, pobūdis ir savybės arba atitinkamais atvejais teisėto valstybės narės socialinės politikos tikslo siekimas (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 96 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 27 punktas ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 45 punktas).

39

Nacionalinės teisės nuostata, pavyzdžiui, įstatymo ar kito teisės akto norma, pagal kurią tik bendrai ir abstrakčiai leidžiama remtis galimybe paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, negali būti suderinama su šio sprendimo pirmesniame punkte nurodytais reikalavimais (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 97 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 28 punktas ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 46 punktas).

40

Iš tiesų tokia visiškai formali nuostata neleidžia nustatyti objektyvių ir skaidrių kriterijų, kad būtų galima patikrinti, ar tokių sutarčių atnaujinimas iš tiesų atitinka tikrą poreikį, leidžia pasiekti numatytą tikslą ir yra tam reikalingas. Taigi tokia nuostata kelia realų pavojų, kad šios rūšies sutartys bus sudaromos piktnaudžiaujant, todėl yra nesuderinama su Bendrojo susitarimo tikslu ir veiksmingumu (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 98 ir 100 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 29 punktą ir 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 47 punktą).

41

Kalbant apie pagrindinę bylą, reikia pažymėti, kad atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose aiškiai nustatomos sąlygos, kurioms esant gali būti paeiliui sudarytos terminuotos darbo sutartys arba paeiliui nustatyti terminuoti darbo santykiai. Iš tikrųjų, tam tikrais atvejais, tokių sutarčių sudarymas leidžiamas pagal Bendrojo statuto 9 straipsnio 3 dalį, kai tai susiję su laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimu, kai būtina užtikrinti sveikatos priežiūros centrų veiklos nuolatinį ir tęstinį pobūdį arba kai turi būti užtikrinamas papildomų paslaugų teikimas sutrumpinus įprastą darbo laiką.

42

Šioje nuostatoje taip pat nurodoma, kad jeigu per dvejų metų laikotarpį daugiau nei du kartus asmuo paskiriamas eiti tas pačias pareigas ir eina jas bendrai 12 mėnesių ar ilgiau, kompetentinga administracija privalo išnagrinėti tokių paskyrimų priežastis ir priimti sprendimą dėl galimybės papildomai įsteigti nuolatinį etatą.

43

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nenustatomas bendras ir abstraktus leidimas paeiliui sudaryti terminuotas darbo sutartis, tokių sutarčių sudarymas leidžiamas tik tada, kai siekiama iš esmės patenkinti laikinus poreikius.

44

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad laikinas darbuotojo pakeitimas, siekiant iš esmės patenkinti laikinus darbdavio poreikius, susijusius su darbuotojų turėjimu, iš principo gali būti „objektyvi priežastis“ pagal šio Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 101 ir 102 punktus; 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 30 punktą ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 91 punktą).

45

Iš tiesų, reikia konstatuoti, kad įstaigoje, turinčioje daug darbuotojų, kaip antai priklausančioje visuomenės sveikatos priežiūros sektoriui, neišvengiama, jog gali prireikti laikinai pavaduoti darbuotojus, be kita ko, dėl to, kad jie negali dirbti dėl ligos, motinystės, tėvystės ar kitų atostogų. Tokiomis aplinkybėmis laikinas darbuotojų pavadavimas gali būti objektyvi priežastis, kaip ji suprantama pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, pateisinanti tiek su pavaduojančiais darbuotojais sudarytų sutarčių terminuotą pobūdį, tiek šių sutarčių atnaujinimą tenkinant poreikius, su sąlyga, kad įvykdyti šiuo klausimu Bendrajame susitarime nustatyti reikalavimai (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 31 punktą ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 92 punktą).

46

Be to, reikia pažymėti, kad pareiga organizuoti sveikatos priežiūros tarnybas taip, kad būtų nuolat užtikrinama tinkama sveikatos priežiūros darbuotojų ir pacientų skaičiaus pusiausvyra, tenka viešojo administravimo įstaigai ir priklauso nuo daugybės veiksnių, galinčių atspindėti ypatingą lankstumo poreikį, kuris, remiantis šio sprendimo 40 punkte priminta teismo praktika, šiame specifiniame sektoriuje gali atsižvelgiant į Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą objektyviai pateisinti paeiliui sudaromas terminuotas darbo sutartis.

47

Tik neturi būti pritarta tam, kad terminuotos darbo sutartys galėtų būti atnaujinamos siekiant nuolat ir ilgą laiką vykdyti sveikatos priežiūros tarnybų užduotis, kurios paprastai priklauso nuolatinių ligoninės darbuotojų veiklai (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 13 d. Sprendimo Márquez Samohano, C‑190/13, EU:C:2014:146, 58 punktą).

48

Iš tikrųjų, terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimas siekiant patenkinti poreikius, kurie faktiškai yra ne laikini, bet nuolatiniai ir ilgalaikiai, nėra pateisinamas pagal Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą, nes toks terminuotų darbo sutarčių ar darbo santykių naudojimas tiesiogiai prieštarauja prielaidai, kuria pagrįstas šis Bendrasis susitarimas, t. y. kad neterminuotos darbo sutartys yra bendra darbo santykių forma, net jei tam tikriems sektoriams ar profesijoms ir veiklos rūšims būdinga sudaryti terminuotas darbo sutartis (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 36 ir 37 punktus ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 100 punktą).

49

Kad būtų laikomasi Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punkto, reikia konkrečiai tikrinti, ar paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių arba darbo santykių atnaujinimu siekiama patenkinti laikinus poreikius ir ar nacionaline nuostata faktiškai nesinaudojama tam, kad būtų patenkinti nuolatiniai ir ilgalaikiai darbdavio poreikiai, susiję su darbuotojų turėjimu (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 101 punktą).

50

Šiuo atveju, atsižvelgiant į tokią ieškovės pagrindinėje byloje situaciją, kaip nurodyta nutartyje, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, darytina išvada, kad paeiliui atlikti M. E. Pérez López skyrimai siekiant užtikrinti sveikatos priežiūros ligoninėje paslaugas nėra susiję tik su laikinais darbdavio poreikiais.

51

Šią išvadą patvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimas; šis teismas pripažįsta, kad laikinųjų statutinių darbuotojų skyrimas siekiant užpildyti darbo vietas sveikatos priežiūros sektoriuje yra „visuotinė problema“, ir nurodo, kad 25 % iš beveik 50000 medicinos ir sveikatos priežiūros darbuotojams skirtų darbo vietų Madrido regione užima laikinieji darbuotojai, kurių vidutinė įdarbinimo trukmė yra 5–6 metai, tačiau turint tokį statusą šiose darbo vietose kartais nepertraukiamai išdirbama net daugiau kaip 15 metų.

52

Tokiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog juo draudžiama, kad atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos taikytų tokį nacionalinės teisės aktą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taip, kad visuomenės sveikatos priežiūros sektoriuje paeiliui sudarytų terminuotų darbo sutarčių atnaujinimas būtų laikomas pateisinamu „objektyviomis priežastimis“, kaip tai suprantama pagal minėtą punktą, dėl to, kad tokios sutartys grindžiamos teisės nuostatomis, kurios leidžia atnaujinti darbo sutartis, siekiant užtikrinti tam tikrų laikinojo, pagalbinio ar išimtinio pobūdžio paslaugų teikimą, nors realiai tokie poreikiai yra nuolatiniai ir ilgalaikiai.

53

Be to, kalbant apie administracijai paliktą diskreciją įsteigti nuolatinius etatus, svarbu priminti, kad tokios priemonės, leidžiančios įsteigti nuolatinę darbo vietą, kaip ir galimybės terminuotą darbo sutartį pakeisti į neterminuotus darbo santykius, egzistavimas galėtų būti laikoma veiksminga priemone prieš piktnaudžiavimą sudarant laikinąsias darbo sutartis (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Angelidaki ir kt., C‑378/07–C‑380/07, EU:C:2009:250, 170 punktą).

54

Tačiau, nors nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama atnaujinti paeiliui sudarytas terminuotas darbo sutartis siekiant pakeisti darbuotojus, kol bus įsteigti nuolatiniai etatai, iš esmės gali būti pateisinamos objektyvia priežastimi, tačiau šios priežasties taikymas konkrečiu atveju, atsižvelgiant į atitinkamos veiklos ypatumus ir į jos vykdymo sąlygas, turi atitikti Bendrojo susitarimo reikalavimus (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 26 d. Sprendimo Kücük, C‑586/10, EU:C:2012:39, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Mascolo ir kt., C‑22/13, C‑61/13, C‑63/13 ir C‑418/13, EU:C:2014:2401, 99 punktą).

55

Konkrečiu atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamuose teisės aktuose nėra numatyta jokia kompetentingos administracijos pareiga įsteigti papildomus nuolatinius etatus, nutraukiant pagalbinių statutinių darbuotojų darbo sutartis. Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo padarytų išvadų matyti, kad jei būtų įsteigti nuolatiniai etatai, į juos būtų paskirti „laikinieji“ pakaitiniai darbuotojai, kuriems nėra jokių apribojimų dėl pavadavimo sutarčių trukmės arba dėl jų atnaujinimo skaičiaus, todėl darbuotojų padėtis iš tikrųjų išliktų nestabili. Vadinasi, pažeidžiant Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktą pagal tokius teisės aktus leidžiama atnaujinti terminuotas darbo sutartis siekiant patenkinti nuolatinius ir ilgalaikius poreikius, nors, kaip matyti iš to, kas konstatuota šio sprendimo 52 punkte, atitinkamoje valstybėje narėje egzistuoja nuolatinis etatinių darbuotojų darbo vietų trūkumas.

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 5 punkto 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, jog juo draudžiama, kad atitinkamos valstybės narės valdžios institucijos taikytų tokias nacionalinės teisės nuostatas, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, taip, kad:

57

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrojo susitarimo 5 punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias reikalaujama, kad sutartiniai santykiai pasibaigtų terminuotoje darbo sutartyje nurodytu laiku ir kad būtų atliktas galutinis mokėjimas, nedarant poveikio galimam naujam paskyrimui.

58

Šiuo atveju reikia priminti, kad Bendrajame susitarime nenurodyta, kokiais atvejais galima sudaryti neterminuotas darbo sutartis, ir jo tikslas nėra suderinti visų nacionalinės teisės nuostatų, susijusių su terminuotomis darbo sutartimis. Iš tiesų šiuo susitarimu įtvirtinant bendruosius principus ir būtiniausius reikalavimus tik siekiama nustatyti bendrąjį pagrindą, skirtą tam, kad būtų užtikrintas vienodas požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, taip juos apsaugant nuo diskriminacijos, ir užkirsti kelią piktnaudžiauti paeiliui nustatant terminuotus darbo santykius arba paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Valenza ir kt., C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 63 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Bertazzi ir kt., C‑393/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:143, 48 punktas).

59

Vis dėlto valstybėms narėms pripažinti įgaliojimai nustatyti savo nacionalinės teisės normų, susijusių su darbo sutartimis, turinį negali būti tokie platūs, kad jos galėtų pažeisti Bendrojo susitarimo tikslą ir veiksmingumą (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Valenza ir kt., C‑302/11–C‑305/11, EU:C:2012:646, 64 punktas ir jame nurodyta teismo praktika ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Bertazzi ir kt., C‑393/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:143, 49 punktas).

60

Taigi Bendrojo susitarimo 5 punkto tikslas apriboti atvejus, kai paeiliui sudaromos terminuotos darbo sutartys ar paeiliui nustatomi terminuoti darbo santykiai, prarastų savo prasmę, jeigu pagal nacionalinę teisę tik naujas darbo santykių pobūdis galėtų būti laikomas „objektyvia priežastimi“, kaip ji suprantama pagal minėtą punktą, galinčia pateisinti terminuotos darbo sutarties atnaujinimą.

61

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: Bendrojo susitarimo 5 punktą reikia aiškinti taip, kad juo iš principo nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad sutartiniai santykiai pasibaigtų terminuotoje darbo sutartyje nurodytu laiku ir kad būtų atliktas galutinis mokėjimas, nedarant poveikio galimam naujam paskyrimui, su sąlyga, jog tokie teisės aktai negalėtų pažeisti Bendrojo susitarimo tikslo ar veiksmingumo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

62

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Bendrojo susitarimo 4 punktą reikia aiškinti taip, kad juo draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias jokia kompensacija nutraukiant darbo sutartį nėra mokama pagalbiniams statutiniams darbuotojams, nors tokia kompensacija vis dėlto skiriama panašiems darbuotojams, dirbantiems pagal pagalbinio darbo sutartis.

63

Šiuo klausimu svarbu priminti, kad, kiek tai susiję su darbo sąlygomis, Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje nustatytas draudimas pagal terminuotas sutartis dirbančius darbuotojus traktuoti ne taip palankiai kaip panašius nuolatinius darbuotojus vien dėl to, kad jie dirba pagal terminuotas darbo sutartis, nebent skirtingą traktavimą pateisintų objektyvios priežastys.

64

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką nediskriminavimo principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Rosado Santana, C‑177/10, EU:C:2011:557, 65 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

65

Šiuo atveju svarbu patikslinti, kad nediskriminavimo principas įgyvendintas ir sukonkretintas Bendrajame susitarime, tik kiek tai susiję su nevienodu požiūriu į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, esančius panašioje padėtyje (2010 m. lapkričio 11 d. Nutarties Vino, C‑20/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:677, 56 punktas; 2011 m. birželio 22 d. Nutarties Vino, C‑161/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:420, 28 punktas ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Rivas Montes, C‑178/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:150, 43 punktas).

66

Vis dėlto toks galimas nevienodas požiūris į tam tikrų kategorijų darbuotojus, dirbančius pagal terminuotas darbo sutartis, kokį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris pagrįstas ne darbo santykių terminuotu ar neterminuotu pobūdžiu, bet jų statutiniu arba sutartiniu pobūdžiu, nepatenka į Bendrajame susitarime įtvirtinto nediskriminavimo principo taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 11 d. Nutarties Vino, C‑20/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:677, 57 punktą ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Rivas Montes, C‑178/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:150, 44 ir 45 punktus).

67

Tik tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų konstatuoti, kad pagal neterminuotas darbo sutartis įdarbinti ir panašų darbą atliekantys darbuotojai turi teisę į kompensacijas nutraukiant darbo sutartį, nors tokią kompensaciją atsisakoma sumokėti pagalbiniams statutiniams darbuotojams, šis skirtingas požiūris galėtų patekti į Bendrojo susitarimo 4 punkte įtvirtinto nediskriminavimo principo taikymo sritį (šiuo klausimu žr. tą pačią dieną priimto Sprendimo De Diego Porras 37 ir 38 punktus).

68

Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad pagrindinėje byloje esama nevienodo požiūrio į pagalbinius statutinius darbuotojus ir pagal neterminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus, todėl skirtingas požiūris, dėl kurio pateiktas ketvirtasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas, nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (2010 m. lapkričio 11 d. Nutarties Vino, C‑20/10, nepaskelbta Rink., EU:C:2010:677, 64 punktas; 2011 m. birželio 22 d. Nutarties Vino, C‑161/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:420, 30 punktas ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Rivas Montes, C‑178/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:150, 52 punktas). Šis nevienodas požiūris patenka tik į nacionalinės teisės, kurios išaiškinimas išimtinai tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, taikymo sritį (2011 m. birželio 22 d. Nutarties Vino, C‑161/11, nepaskelbta Rink., EU:C:2011:420, 35 punktas ir 2013 m. kovo 7 d. Nutarties Rivas Montes, C‑178/12, nepaskelbta Rink., EU:C:2013:150, 53 punktas).

69

Šiomis sąlygomis reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas akivaizdžiai neturi kompetencijos atsakyti į ketvirtąjį klausimą.

70

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia: