—

G. Hiebler, atstovaujamo advokato G. Medweschek,

—

W. Schlagbauer, atstovaujamo advokato A. Seebacher,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Eberhard,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir J. Langer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos F. Bulst, T. Scharf ir H. Tserepa‑Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) 2 straipsnio 2 dalies i punkto, 10 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a punkto ir 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant kasacinį skundą byloje tarp kaminkrėčio profesine veikla užsiimančių dviejų Austrijos piliečių G. Hiebler ir W. Schlagbauer dėl W. Schlagbauer ieškinio, kuriuo reikalaujama nutraukti nesąžiningą komercinę veiklą, kuria kaltinamas G. Hiebler, vykdantis savo profesinę veiklą.

3

Direktyvos 2006/123 17, 70 ir 72 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

4

Direktyvos 2006/123 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų teikiamoms paslaugoms.

2.   Ši direktyva netaikoma šioms veiklos rūšims:

<...>

<...>“

5

Šios direktyvos 4 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojami tokie apibrėžimai:

<...>

<...>“

6

Minėtos direktyvos 10 straipsnio 4 dalis išdėstyta taip:

„Leidimas suteikia teikėjui teisę teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą visoje valstybės teritorijoje, įskaitant atstovybių, pavaldžiųjų įmonių, filialų arba biurų steigimą, išskyrus atvejus, kai kiekvienas atskiras leidimas įsisteigti arba leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorijos dalimi pateisinamas svarbiais visuomenės interesais.“

7

Tos pačios direktyvos 15 straipsnyje paaiškinta:

„1.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą taikomi kurie nors 2 dalyje išvardyti reikalavimai, ir užtikrina, kad visi tokie reikalavimai atitiktų 3 dalyje nustatytas sąlygas. Valstybės narės pakeičia savo įstatymus ir kitus teisės aktus taip, kad jie atitiktų minėtas sąlygas.

2.   Valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas kuris nors iš šių nediskriminacinių reikalavimų:

<...>

3.   Valstybės narės patikrina, kad 2 dalyje nurodyti reikalavimai atitiktų šias sąlygas:

4.   1, 2 ir 3 dalys taikomos bendrų ekonominių interesų paslaugų srities teisės aktams tik tais atvejais, jei šių dalių taikymas teisiškai ir faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių.

<...>“

8

Amatininkų, prekybininkų ir gamybinio pobūdžio profesinės veiklos kodekso (Gewerbeordnung, toliau – GewO) 120 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kaminkrėčio veiklos leidimo reikia norint vykdyti <...> dūmtraukių ir išmetamųjų dujų kaminų, dūmtakių ir išmetamųjų dujų vamzdynų bei su jais sujungtų ugniakurų valymą ir tikrinimą. Jeigu kaminkrėčiai pagal federalinių žemių teisės aktų nuostatas įpareigojami vykdyti administracinės priežiūros funkcijas, ypač priešgaisrinės saugos [(Feuerpolizei)], statybų inspekcijos ar panašias, jie vykdo ir viešąsias užduotis ir turi būti įsisteigę Austrijoje.“

9

GewO 123 straipsnyje numatyta:

„1.   Federalinės žemės vyriausybės vadovas [(Landeshauptmann)] potvarkiu apriboja kaminkrėčio veiklos vykdymo teritoriją. Šiuo potvarkiu nustatomos tokios prižiūrimų teritorijų ribos, kad būtų galima tinkamai vykdyti priešgaisrinės saugos funkcijas ir prižiūrimoje teritorijoje užtikrinti ne mažiau kaip dviejų kaminkrėčių paslaugas teikiančių įmonių, turinčių ne mažiau kaip du visu etatu dirbančius darbuotojus, ekonominį gyvybingumą. <...>

2.   Gali būti išduodami tik tokie įmonės registracijos sertifikatai vykdyti kaminkrėčio veiklą, kuriais veiklos vykdymas pagal 120 straipsnio 1 dalį apribojamas atitinkama prižiūrima teritorija. Gresiant delsimo pavojui, vykdant 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas funkcijas arba persikėlus į kitą prižiūrimą teritoriją pagal 124 straipsnį, veiklą pagal 120 straipsnio 1 dalį galima vykdyti ir už prižiūrimos teritorijos ribų. <...>

3.   Kaminkrėčiai savo prižiūrimoje teritorijoje privalo, neviršydami taikomo didžiausio tarifo, atlikti 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiklą.“

10

Remiantis GewO 124 straipsniu:

„Jei pasirenkamas kitas už prižiūrimą teritoriją atsakingas kaminkrėtys, iki tol buvęs įgaliotas kaminkrėtys privalo nedelsdamas pateikti raštu paskutinio valymo ir valomo objekto būklės ataskaitą šias funkcijas perimančiam kaminkrėčiui, savivaldybei ir valomo objekto savininkams. <...> Jei atitinkamoje prižiūrimoje teritorijoje yra ne daugiau kaip du kaminkrėčiai, galima persikelti į kitą prižiūrimą teritoriją.“

11

GewO 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Federalinės žemės vyriausybės vadovas potvarkiu nustato didžiausius tarifus. Tokiu atveju atsižvelgiama į įmonių pajėgumą ir paslaugos gavėjų interesus. <...>“

12

Federalinių žemių teisės aktuose nustatytos taisyklės, susijusios su šildymo įrenginių savininkų pareiga pavesti kaminkrėčiams reguliariai valyti kaminus. Be to, jomis kaminkrėčiams pavedamos su priešgaisrine sauga susijusios specialios funkcijos.

13

Karintijos federalinėje žemėje šias funkcijas sudaro, be kita ko, periodinio patikrinimo atlikimas gaisrų prevencijos tikslais (toliau – priešgaisrinis patikrinimas).

14

Konkrečiau kalbant, Karintijos priešgaisrinės saugos ir gelbėtojų įstatymo (Kärntner Gefahrenpolizei‑ und Feuerpolizeiordnung, toliau – Priešgaisrinės saugos įstatymas) 26 straipsnyje numatyta:

„1.   Statinių priešgaisrinė priežiūra skirta būklei, dėl kurios gali kilti gaisro pavojus arba kuri prisideda prie tokio pavojaus atsiradimo ir gali apsunkinti arba sutrukdyti gaisro gesinimą ir gelbėjimo priemonių taikymą, nustatyti.

2.   Atliekant priešgaisrinę priežiūrą pirmiausia reikia vizualiai nustatyti:

3.   Priešgaisrinė priežiūra atliekama atsižvelgiant į statiniui kylančią riziką priešgaisrinės saugos požiūriu. Tokia statinių priežiūra atliekama:

15

Priešgaisrinės saugos įstatymo 27 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Priešgaisrinę priežiūrą pagal 26 straipsnį <...> savarankiškai atlieka įgaliotasis kaminkrėtys.

<...>

9.   Kaskart pagal 1 dalį atlikus priešgaisrinę priežiūrą, savininkas (naudojimosi teisės turėtojas ar namo administratorius) moka mokestį, jį renka kaminkrėtys. Jeigu šį mokestį turintis mokėti asmuo jo nesumoka, savivaldybė turi sprendimu nustatyti šį mokestį. Mokesčio dydis nustatomas atsižvelgiant į tarifus, numatytus už priežiūrą potvarkyje dėl didžiausių tarifų už kaminkrėčio veiklą nustatymo.“

16

G. Hiebler Karintijos federalinėje žemėje užsiima kaminkrėčio veikla turėdamas leidimą vykdyti veiklą, pagal GewO 123 straipsnį galiojantį šios federalinės žemės A sektoriuje.

17

Iki 2011 m. liepos 26 d. B sektoriuje buvo ne daugiau kaip du veiklą vykdantys kaminkrėčiai. Todėl kaminkrėčiai, turintys leidimus vykdyti veiklą kituose sektoriuose, kaip antai G. Hiebler, pagal GewO 124 straipsnį galėjo aptarnauti ir B sektoriuje įsikūrusius klientus.

18

2011 m. liepos 27 d. įsigaliojus teisės aktų, susijusių su kaminkrėčio veiklos vykdymo suskirstymu į sektorius Karintijos federalinėje žemėje, pakeitimams, po B sektoriaus sujungimo su kitu sektoriumi buvo sukurtas naujas C sektorius.

19

Nors po šio sujungimo naujajame C sektoriuje veiklą vykdė keturi kaminkrėčiai, G. Hiebler toliau aptarnavo tame sektoriuje gyvenančius klientus ir teikė kaminkrėčio paslaugas keliems iš jų, kurie jam buvo pavedę valyti savo kaminus.

20

Dėl šios veiklos W. Schlagbauer, turintis leidimą vykdyti veiklą minėtame C sektoriuje, neteko dalies pajamų. Todėl jis pareiškė ieškinį Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas), kuriuo siekia, kad G. Hiebler nutrauktų komercinę veiklą, kurią jis laiko nesąžininga, įpareigotų G. Hiebler sumokėti 2594,65 EUR sumą kaip žalos atlyginimą, taip pat palūkanas ir teismo išlaidas ir kad priimtas sprendimas būtų paskelbtas. G. Hiebler prašė ieškinį atmesti ir teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami Austrijos teisės aktai tiek, kiek jais nustatomas leidimo vykdyti privačią ekonominę kaminkrėčio veiklą teritorinis apribojimas, prieštarauja Direktyvai 2006/123.

21

Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas) patenkino W. Schlagbauer ieškinį ir nusprendė, kad GewO 123 straipsnyje numatytas teritorinis apribojimas atitinka minėtą direktyvą, nes yra nediskriminuojantis, būtinas ir proporcingas.

22

Oberlandesgericht Graz (Graco aukštesnysis apygardos teismas) patvirtino tą sprendimą ir pridūrė, kad kaminkrėčiams patikėtos su visuomenės interesais susijusios užduotys priešgaisrinės saugos srityje pateisina kaminkrėčio veiklos leidimų teritorinį apribojimą.

23

G. Hiebler kreipėsi į Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) su kasaciniu skundu. Tame teisme jis tvirtino, kad, nors pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai gali būti laikomi atitinkančiais Sąjungos teisę tiek, kiek nagrinėjamas teritorinis apribojimas susijęs su kaminkrėčių vykdomomis užduotimis priešgaisrinės saugos srityje, jie jos neatitinka tiek, kiek šis apribojimas taip pat susijęs su privačia ekonomine kaminkrėčių veikla – dūmtraukių ir išmetamųjų dujų kaminų, dūmtakių ir išmetamųjų dujų vamzdynų bei su jais sujungtų ugniakurų valymu ir priežiūra.

24

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) mano, kad yra nustatyta, jog, remiantis Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktu, ši direktyva neturėtų būti taikoma su visuomenės interesais susijusioms užduotims priešgaisrinės saugos srityje, o turėtų apimti tik privačią ekonominę kaminkrėčių veiklą. Tam teismui, atsižvelgiant į tarp šių užduočių ir šios veiklos egzistuojantį ryšį, kyla klausimas dėl galimybės manyti, kad ši direktyva apskritai netaikoma kaminkrėčio profesinei veiklai.

25

Be to, jeigu privati ekonominė veikla patektų į minėtos direktyvos taikymo sritį, Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) taip pat išreiškia abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų Austrijos teisės aktų atitikties Sąjungos paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvės taisyklėms, įtvirtintoms tos pačios direktyvos 10 ir 15 straipsniuose.

26

Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyva 2006/123 turi būti aiškinama taip, kad minėta direktyva netaikoma visai profesinei veiklai, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamai kaminkrėčio profesinei veiklai, dėl to, kad užsiimant ja vykdoma ne tik privati ekonominė veikla, bet ir priešgaisrinės saugos užduotys.

28

Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) šį klausimą pateikia remdamasis netiesiogine prielaida, kad Karintijos federalinėje žemėje kaminkrėčiams patikėtos priešgaisrinės saugos užduotys laikytinos su viešosios valdžios funkcijų vykdymu susijusia veikla ir dėl to jos pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies i punktą nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį. Taigi reikia nustatyti, ar šių užduočių ir privačios ekonominės veiklos vykdymo ryšys lemia tai, kad minėta direktyva netaikoma visai kaminkrėčio profesinei veiklai.

29

Be to, kaip pažymėjo ir Europos Komisija savo rašytinėse pastabose, tas teismas prašyme priimti prejudicinį sprendimą nenurodė aplinkybių, kuriomis remdamasis jis nusprendė dėl tokio minėtų užduočių kvalifikavimo.

30

Todėl tam, kad būtų galima pateikti naudingą atsakymą į pirmąjį klausimą, pirmiausia reikia patikrinti, ar priešgaisrinės saugos užduotys, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, susijusios su „viešosios valdžios funkcijų vykdymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktą, ar yra kita veikla, nepatenkanti į šios direktyvos taikymo sritį. Tik šiais atvejais toliau reikės nustatyti, ar dėl tokios aplinkybės ta pati direktyva tampa netaikytina visai kaminkrėčio profesinei veiklai.

31

Atliekant pirmąjį patikrinimą pirmiausia reikia nustatyti minėto 2 straipsnio 2 dalies i punkte esančios nuostatos apimtį.

32

Kaip nurodyta Paslaugų direktyvos įgyvendinimo vadovo (toliau – Vadovas) 2.1.2 punkte, ši nuostata atspindi įsisteigimo laisvės taisyklės išimtį, įtvirtintą EB 45 straipsnyje, kuris, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, tapo SESV 51 straipsniu. Taigi, siekiant išaiškinti minėtą nuostatą, reikia remtis principais, kuriuos Teisingumo Teismas savo praktikoje suformulavo dėl šių straipsnių.

33

Pagal šią teismo praktiką pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punkte numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, kaip pagrindinės laisvės išimtį, reikia aiškinti taip, kad jos taikymo sritis apribota tuo, kas būtina siekiant apsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑47/08, EU:C:2011:334, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), ir ši nuostata turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑47/08, EU:C:2011:334, 85 punktą ir Sprendimo SOA Nazionale Costruttori, C‑327/12, EU:C:2013:827, 51 punktą).

34

Be to, kaip dar matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, laikytina, kad tokia leidžianti nukrypti nuostata neapima viešosios valdžios funkcijų vykdymo papildomos ar parengiamosios veiklos (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑404/05, EU:C:2007:723, 44 punktą), kuriai nebūdinga sprendimų priėmimo autonomija ir kuri atliekama valstybei vykdant tiesioginę priežiūrą (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 36 ir 41 punktus ir Sprendimo SOA Nazionale Costruttori, C‑327/12, EU:C:2013:827, 53 punktą), neturi priverčiamosios galios (pagal analogiją žr. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑114/97, EU:C:1998:519, 37 punktą) arba įgaliojimų taikyti prievartos priemones (pagal analogiją žr. Sprendimo Anker ir kt., C‑47/02, EU:C:2003:516, 61 punktą ir Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑438/08, EU:C:2009:651, 44 punktą).

35

Todėl atsižvelgiant į šią teismo praktiką reikia patikrinti, ar Karintijos federalinėje žemėje kaminkrėčiams patikėtos priešgaisrinės saugos užduotys susijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktą.

36

Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad, kaip matyti iš Priešgaisrinės saugos įstatymo 26 straipsnio, šios užduotys pasireiškia tuo, kad reguliariai prižiūrimi pastatyti įrenginiai, siekiant nustatyti, ar įrenginio savininkas ar naudojimosi teisės turėtojas laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų normų šioje srityje, ar yra gaisro pavojų keliančių statinio pažeidimų ir ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių gali kilti gaisro pavojus arba kurios prisideda prie tokio pavojaus atsiradimo ar gali apsunkinti gaisro gesinimą ir gelbėjimo priemonių taikymą.

37

Kaip nurodė Austrijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, vykdydami šias užduotis kaminkrėčiai atlieka pareigas, kurios pagal Austrijos Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies 9 punktą yra pavestos savivaldybėms; pagal šį punktą savivaldybėms tenka pareiga vykdyti priešgaisrinės saugos užduotis vietoje, atliekant veiksmus joms pačioms priskirtoje srityje.

38

Taigi, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 35 punkte, priešgaisrinės saugos užduotis sudaro viešosios valdžios funkcijų vykdymo papildoma veikla tiek, kiek ją kaminkrėčiams iš esmės yra delegavęs kiekvienos savivaldybės meras ir kiek ji yra vykdoma tiesiogiai jam prižiūrint, o kaminkrėčiai savo klientų atžvilgiu neturi savarankiškų vykdymo įgaliojimų, vertimo vykdyti įgaliojimų ar įgaliojimų taikyti prievartos priemones. Šią išvadą patvirtina kaminkrėčiams tenkanti pareiga vykdant minėtas užduotis informuoti atitinkamą savivaldybę apie trūkumus, kurie nebuvo pašalinti, jeigu yra grėsmė, kad bet kuriuo metu kils gaisras, arba jeigu buvo trukdoma atlikti priežiūrą.

39

Vadinasi, priešgaisrinės saugos užduotys, kurias atlieka kaminkrėčiai Karintijos federalinėje žemėje, nesusijusios su viešosios valdžios funkcijų vykdymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalies i punktą, todėl nėra veikla, kuri pagal šią nuostatą nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

40

Kaip teigia Austrijos vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo pateiktą rašytinį klausimą, tokia išvada negali būti paneigta, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas minėtas užduotis pripažintų su bendros ekonominės svarbos paslauga susijusiomis užduotimis.

41

Žinoma, šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, Karintijos federalinės žemės kaminkrėčiai veiklą priešgaisrinės saugos srityje vykdo pagal Direktyvos 2006/123 70 konstatuojamąją dalį ir Teisingumo Teismo praktiką ir atlieka specialią su visuomenės interesais susijusią užduotį, kuri jiems patikėta suteikiant leidimą, būtent profesinės veiklos leidimą, pagal teisės akto nuostatą, būtent Priešgaisrinės saugos įstatymo 26 straipsnį, kuriuose aiškiai ir skaidriai apibrėžtas priskirtos pareigos teikti viešąsias paslaugas tikslus pobūdis (pagal analogiją žr. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑140/09, EU:C:2010:335, 37 punktą ir Sprendimo Femarbel, C‑57/12, EU:C:2013:517, 48 punktą).

42

Be to, atrodo, kad iš tos pačios bylos medžiagos matyti, jog pagal SESV 14 straipsnį, prie ESV sutarties pridėto Protokolo Nr. 26 dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų 1 straipsnį ir nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kaminkrėčiai, kuriems Karintijos federalinėje žemėje išduotas veiklos leidimas, privalo, atsižvelgdami į pareigą teikti viešąsias paslaugas, garantuoti priešgaisrinės saugos užduočių vykdymą visų jiems patikėto sektoriaus vartotojų atžvilgiu taip, kad būtų užtikrintos vienodos galimybės pasinaudoti paslaugomis, taikydami vienodus tarifus, kurių maksimalus dydis nustatytas šios federalinės žemės vyriausybės vadovo potvarkiu (pagal analogiją žr. Sprendimo Fallimento Traghetti del Mediterraneo, C‑140/09, EU:C:2010:335, 38 punktą ir Sprendimo Femarbel, C‑57/12, EU:C:2013:517, 47 punktą), ir užtikrindami panašios kokybės sąlygas, neatsižvelgiant į išskirtinius atvejus ir į kiekvienos atskiros operacijos ekonominės naudos laipsnį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Corbeau, C‑320/91, EU:C:1993:198, 15 punktą).

43

Nors šios užduotys laikytinos susijusiomis su bendros ekonominės svarbos paslauga, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jos patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

44

Iš tiesų, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 37 punkte, iš minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkto, siejamo su 17, 70 ir 72 konstatuojamosiomis dalimis, aiškiai matyti, kad šioje direktyvoje nustatytos taisyklės taikomos iš esmės bet kuriai bendros ekonominės svarbos paslaugai, o į šių taisyklių taikymo sritį nepatenka tik neekonominio pobūdžio bendros svarbos paslaugos.

45

Taigi darytina išvada, kad priešgaisrinės saugos užduotys, kurias atlieka kaminkrėčiai Karintijos federalinėje žemėje, kad ir kaip jas kvalifikuotų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

46

Kadangi taip yra, nereikia nagrinėti klausimo, ar minėtų užduočių ryšys su privačia ekonomine veikla, kurią vykdo kaminkrėčiai Karintijos federalinėje žemėje, lemia Direktyvos 2006/123 netaikymą ir pastarajai veiklai, taigi visai kaminkrėčio profesinei veiklai, nes šis klausimas netenka prasmės.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyva 2006/123 turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma visai profesinei veiklai, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamai kaminkrėčio veiklai, net jei užsiimant ja vykdoma ne tik privati ekonominė veikla, bet ir priešgaisrinės saugos užduotys.

48

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 10 ir 15 straipsniais draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią leidimas vykdyti kaminkrėčio veiklą iš esmės apribojamas konkrečia geografine teritorija.

49

Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad pagal minėtos direktyvos 10 ir 15 straipsnius toks teritorinis leidimo vykdyti paslaugų teikimo veiklą apribojimas yra paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvės apribojimas.

50

Iš tiesų, viena vertus, iš tos pačios direktyvos 10 straipsnio 4 dalies, kurioje numatyta, kad bet koks įsisteigimo leidimas suteikia teikėjui teisę vykdyti paslaugų teikimo veiklą „visoje valstybės teritorijoje“, netiesiogiai matyti, jog teritorinis tokio leidimo apribojimas yra kliūtis vykdyti nagrinėjamą veiklą.

51

Kita vertus, Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies a punkte kaip teritorinis paslaugų teikimo veiklos apribojimas aiškiai įvardijami „reikalavimai“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 4 straipsnio 7 punktą, kurie yra sąlygos, darančios neigiamą poveikį paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvei.

52

Šiomis aplinkybėmis, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, reikia nustatyti teisės sistemą, kuri taikoma teritoriniam apribojimui, kaip antai nagrinėjamam pagrindinėje byloje, pagal minėtos direktyvos 10 ir 15 straipsnius, kad būtų patikrinta, ar šis apribojimas yra draudžiamas, ar gali būti leidžiamas tam tikromis sąlygomis.

53

Viena vertus, kalbant apie Direktyvos 2006/123 10 straipsnį, nors jo 4 dalyje, siekiant pateisinti leidimo apribojimą konkrečia nacionalinės teritorijos dalimi, reikalaujama, jog paprasčiausiai egzistuotų „svarbus visuomenės interesas“, vis dėlto, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 45 punkte ir kaip matyti iš Vadovo 6.1.5 punkto, šioje nuostatoje reikalaujama, kad toks apribojimas taip pat atitiktų nediskriminavimo ir proporcingumo principus kaip bendruosius Sąjungos teisės principus.

54

Kita vertus, konstatuotina, kad Direktyvos 2006/123 15 straipsnyje, įtraukiant teritorinius paslaugų teikimo veiklos apribojimus į vertinamų reikalavimų, išvardytų jo 2 dalyje, sąrašą, valstybėms narėms taip pat leidžiama pagal jo 1 dalį palikti galioti arba prireikus jų teisės sistemose nustatyti tokius apribojimus, tačiau su sąlyga, kad jie atitiks jo 3 dalyje nurodytas nediskriminavimo, būtinumo ir proporcingumo sąlygas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Rina Services ir kt., C‑593/13, EU:C:2015:399, 32 ir 33 punktus).

55

Iš šių svarstymų matyti, kad, kaip pažymėjo Komisija savo rašytinėse pastabose, minėtos direktyvos 10 straipsnio 4 dalyje ir 15 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamą teritorinį apribojimą, ir tuo tikslu reikalaujama laikytis tokių pačių sąlygų – kad šis apribojimas pirmiausia nediskriminuotų dėl pilietybės, būtų pateisinamas svarbiu visuomenės interesu ir galiausiai būtų tinkamas siekiamam tikslui pasiekti, neviršytų to, kas būtina jam pasiekti, ir jo nebūtų įmanoma pakeisti kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis galėtų būti pasiekiamas toks pat rezultatas.

56

Šiuo atveju pirmiausia konstatuotina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teritorinis apribojimas taikomas nediskriminuojant dėl pilietybės.

57

Antra, pažymėtina, kad, kaip matyti iš Austrijos vyriausybės rašytinių pastabų, šiuo apribojimu siekiama užtikrinti tinkamą priešgaisrinių įrenginių veikimą ir pagerinti gaisrų, sprogimų ir apsinuodijimo dujomis prevenciją.

58

Kadangi tokie tikslai susiję su visuomenės sveikatos apsauga, kuri, kaip matyti iš Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 8 punkto ir iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, nurodyta kaip vienas iš svarbių visuomenės interesų, kuriais gali būti pateisinami įsisteigimo laisvės apribojimai (šiuo klausimu žr., be kita ko, Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), manytina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama sąlyga, susijusi su pagrindinėje byloje nagrinėjamo teritorinio apribojimo būtinumu, taip pat įvykdyta.

59

Todėl, trečia, reikia išnagrinėti pagrindinėje byloje nagrinėjamo teritorinio apribojimo proporcingumą pirmiausia patikrinant, ar šiuo apribojimu galima užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą.

60

Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis Teisingumo Teismo praktika, sveikatos priežiūros įstaigos ir infrastruktūra, vaistinės ir optikos gali būti planuojamos, siekiant užtikrinti, kad būtų garantuojama gyventojų poreikius atitinkanti sveikatos apsauga, apimanti visą teritoriją ir atsižvelgianti į geografiškai izoliuotus ar dėl kitų priežasčių blogesnėje padėtyje esančius regionus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hartlauer, C‑169/07, EU:C:2009:141, 51 ir 52 punktus; Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 70 punktą ir Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 36 ir 37 punktus).

61

Atrodo, kad tuos pačius principus galima taikyti pagrindinėje byloje nagrinėjamai kaminkrėčio profesinės veiklai.

62

Iš Austrijos vyriausybės pastabų matyti, kad federalinėse žemėse, kaip antai Karintijos federalinėje žemėje, egzistuoja tokios aglomeracijos, kurios daugelio kaminkrėčių galėtų būti laikomos pelningomis, taigi ir patrauklesnėmis, pavyzdžiui, esančios miestų teritorijose. Kitos nacionalinės teritorijos dalys galėtų būti laikomos ne tokiomis patraukliomis, pavyzdžiui, geografiškai izoliuotos ar dėl kitų priežasčių blogesnėje padėtyje esančios zonos (pagal analogiją žr. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 72 punktą).

63

Taigi, neatmestina galimybė, kad, nesant suskirstymo į sektorius, kaminkrėčiai gali nuspręsti vykdyti veiklą tik patraukliomis laikomose vietovėse, taigi, tik ribotai gyventojų daliai, dėl to ne tokių patrauklių vietovių gyventojams tektų nepakankamas skaičius paslaugų teikėjų, galinčių užtikrinti tinkamas ir kokybiškas kaminų valymo paslaugas (pagal analogiją žr. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 73 punktą).

64

Vadinasi, pagrindinėje byloje nagrinėjamas teritorinis apribojimas laikytinas galinčiu tolygiai paskirstyti kaminkrėčius nacionalinėje teritorijoje, užtikrinti visiems gyventojams tinkamą galimybę gauti kaminų valymo paslaugas, todėl ir garantuoti tinkamą visuomenės sveikatos apsaugą.

65

Nors iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia teisės norma iš esmės galima pasiekti visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, dar reikia, kad šia teisės norma to tikslo būtų siekiama nuosekliai. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, nacionalinės teisės aktais galima užtikrinti, kad nurodytas tikslas bus pasiektas, tik jeigu šie aktai iš tiesų atitinka ketinimą siekti šio tikslo nuosekliai ir sistemiškai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, EU:C:2010:300, 94 punktą; Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 47 punktą ir Sprendimo Sokoll‑Seebacher, C‑367/12, EU:C:2014:68, 39 punktą).

66

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip paskutinė instancija turi nustatyti, ar GewO 123 straipsnis atitinka šią sąlygą ir kiek Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir pateiktomis rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis ir galinčias padėti minėtam teismui priimti sprendimą (žr. Sprendimo Grupo Itevelesa ir kt., C‑168/14, EU:C:2015:685, 77 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

67

Taip pat pažymėtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama teisės norma tiesiogiai nenustatomas ir neapibrėžiamas suskirstymas į geografinius sektorius pagal kriterijus, atitinkančius tikslą užtikrinti, kad tolygiai pasiskirstytų ir kaminkrėčių privati ekonominė veikla, ir jų šiuose sektoriuose atliekamos priešgaisrinės saugos užduotys.

68

Nors pagrindinėje byloje nagrinėjamas teritorinis apribojimas apima visos kaminkrėčio profesinės veiklos vykdymą, nacionalinės teisės norma paremta vieninteliu sektorinio suskirstymo kriterijumi, susijusiu su mažiausiu skaičiumi kaminkrėčių, kurių ekonominį veiklos gyvybingumą reikia garantuoti kiekviename sektoriuje tam, kad būtų užtikrintas patenkinamas priešgaisrinės saugos užduočių vykdymas, niekaip neatsižvelgiant į privačią ekonominę veiklą, kuri, be to, yra pagrindinė kaminkrėčio profesinės veiklos vykdymo dalis.

69

Dėl to kyla grėsmė, kad, įgyvendinant GewO 123 straipsnį,, nebus galima užtikrinti privačios ekonominės kaminkrėčių veiklos vykdymo tolygaus pasiskirstymo atitinkamoje teritorijoje, taigi ir tinkamo visuomenės sveikatos apsaugos lygio visoje šioje teritorijoje (pagal analogiją žr. Sprendimo Ottica New Line di Accardi Vincenzo, C‑539/11, EU:C:2013:591, 54 punktą).

70

Šiomis aplinkybėmis, su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tai patikrins, pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinės teisės norma nuosekliai ir sistemiškai nesiekiama visuomenės sveikatos apsaugos tikslo.

71

Tokiu vertinimu, išplaukiančiu iš Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies, 2 dalies a punkto ir 3 dalies aiškinimo, negalima vadovautis, jeigu minėta nacionalinės teisės norma turėtų būti vertinama atsižvelgiant į minėto 15 straipsnio 4 dalį tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šio sprendimo 41 ir 42 punktuose suformuluotais principais, priešgaisrinės saugos užduotis pripažintų su bendros ekonominės svarbos paslauga susijusiomis užduotimis.

72

Iš tiesų šiuo klausimu konstatuotina, kad minėtos direktyvos 15 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 1–3 dalyse pateiktos taisyklės taikomos bendrų ekonominių interesų paslaugų srities teisės aktui tik tais atvejais, jei pastarųjų dalių taikymas teisiškai ar faktiškai netrukdo atlikti su tomis paslaugomis susijusių užduočių.

73

Todėl šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į Vadovo 10.2.4 punktą ir Direktyvos 2006/123 72 konstatuojamąją dalį, šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad ši nuostata nedraudžia nacionalinės teisės normos, kurioje numatytas teritorinis apribojimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, jeigu šis apribojimas, pirma, būtinas tam, kad būtų užtikrintas priešgaisrinės saugos užduočių, kurias atlieka kaminkrėčiai, vykdymas ekonominį gyvybingumą užtikrinančiomis sąlygomis, ir, antra, yra proporcingas.

74

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su Sutartyje įtvirtintomis konkurencijos teisės normomis, siekiant atlikti tokį vertinimą, reikia vadovautis prielaida, kad asmenų, kuriems pavesta bendros ekonominės svarbos užduotis, pareiga užtikrinti savo paslaugų teikimą ekonominės pusiausvyros sąlygomis reiškia galimybę pelningais veiklos sektoriais kompensuoti mažiau pelningus sektorius, todėl gali pateisinti įsisteigimo laisvės ribojimą ekonomiškai pelninguose sektoriuose (pagal analogiją žr. Sprendimo Corbeau, C‑320/91, EU:C:1993:198, 16 ir 17 punktus, taip pat Sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, EU:C:2001:577, 57 punktą).

75

Reikia taip pat manyti, kad toks apribojimas nepateisinamas, kai kalbama apie specialias paslaugas, kurias galima atsieti nuo nagrinėjamos bendros ekonominės svarbos paslaugos, jeigu šios paslaugos pagal savo pobūdį ir sąlygas, kuriomis jos siūlomos, nekelia grėsmės minėtos bendros ekonominės svarbos paslaugos ekonominei pusiausvyrai (pagal analogiją žr. Sprendimo Corbeau, C‑320/91, EU:C:1993:198, 19 punktą ir Sprendimo Ambulanz Glöckner, C‑475/99, EU:C:2001:577, 59 punktą).

76

Atsižvelgiant į šiuos svarstymus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas pagrindinėje byloje nagrinėjamo teritorinio apribojimo proporcingumą, turi išnagrinėti, ar privati ekonominė veikla, kurią vykdo kaminkrėčiai Karintijos federalinėje žemėje, taip glaudžiai susijusi su priešgaisrinės saugos užduotimis, kad turi būti laikoma neatsiejama nuo jų.

77

Jeigu taip nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas teritorinis apribojimas tiek, kiek jis apima ir privačios ekonominės veiklos, galimos atsieti nuo priešgaisrinės saugos užduočių, vykdymą, bet kuriuo atveju yra būtinas tam, kad leistų atitinkamiems kaminkrėčiams užtikrinti šių užduočių vykdymą ekonominės pusiausvyros sąlygomis, ar minėtų užduočių vykdymo ekonominis gyvybingumas taip pat gali būti užtikrintas atlikus sektorinį suskirstymą, susijusį tik su šių užduočių vykdymu.

78

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad Zalcburgo federalinės žemės teisės aktuose kaminkrėčių veiklos zonos apibrėžtos tik tiek, kiek tai susiję su priešgaisrinės saugos užduotimis, o tai gali parodyti, kad tokio teritorinio apribojimo galėtų pakakti tam, jog būtų garantuotas šių užduočių vykdymas ekonominės pusiausvyros sąlygomis.

79

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip:

80

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija), nusprendžia: