—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. García‑Valdecasas Dorrego,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Rius ir M. Kellerbauer,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 1 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Prašymas pateiktas nagrinėjant Administrador de Infraestructuras Ferroviarias (ADIF) bei L. Aira Pascual, Fondo de Garantía Salarial (Darbo užmokesčio garantijų fondas) ir Algeposa Terminales Ferroviarios SL (toliau – Algeposa) ginčą dėl L. Aira Pascual pritaikyto kolektyvinio atleidimo iš darbo dėl ekonominių priežasčių.

3

Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, p. 26), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/50/EB (OL L 201, p. 88).

4

Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

5

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa suformuluota taip:

„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodami perėmėjui.“

7

Pagal Direktyvos 2001/23 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą:

„Įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimas pats savaime nėra pagrindas, kuriuo remdamasis perdavėjas arba perėmėjas gali atleisti iš darbo. Ši nuostata netrukdo atleisti iš darbo dėl ekonominių, techninių arba organizacinių priežasčių, susijusių su darbo jėgos pasikeitimais.“

8

Taisyklės, taikomos samdomiems darbuotojams ūkio subjektų perdavimo atveju, nustatytos 1995 m. kovo 24 d. Įstatymo galią turinčiame Karaliaus dekrete 1/1995, kuriuo patvirtinta Įstatymo dėl darbuotojų statuto nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores, BOE, Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654; 2001 m. liepos 9 d. Įstatyme 12/2001, BOE, Nr. 164, 2001 m. liepos 10 d., p. 24890, įtvirtinta redakcija, toliau – darbuotojų statutas).

9

Darbuotojų statuto 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Įmonės, verslo ar šios įmonės savarankiško gamybos padalinio perdavimas savaime nenutraukia darbo santykių; naujajam darbdaviui pereina ankstesniojo darbdavio turėtos teisės ir pareigos pagal darbo sutartį ir susijusios su socialine apsauga, įskaitant įsipareigojimus dėl pensijų, konkrečiuose taikytinuose teisės aktuose numatytomis sąlygomis ir apskritai visos perdavėjo papildomai socialinės apsaugos srityje prisiimtos pareigos.

2.   Šiame straipsnyje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra pagrindinė, ar pagalbinė.“

10

ADIF yra viešoji įmonė, teikianti intermodalinio transporto vienetų valdymo paslaugą Bilbao (Ispanija) terminale. Paslaugos gavėja yra Renfe Operadora.

11

Remdamasi 2008 m. kovo 1 d. įsigaliojusia viešųjų paslaugų administravimo sutartimi ADIF patikėjo vykdyti šią paslaugą kitai įmonei – Algeposa. Algeposa teikė šią paslaugą ADIF patalpose ir naudodama šiai priklausančius kranus.

12

Ši sutartis buvo sudaryta 48 mėnesiams. Pasibaigus šiam terminui, ji buvo pratęsta iki 2013 m. birželio 30 d.

13

2013 m. gegužės mėn. ADIF komandiravo kai kuriuos savo darbuotojus į Algeposa, kad jie vietoje dalyvautų profesiniuose mokymuose kartu su šios bendrovės personalu.

14

2013 m. birželio mėn. ADIF pranešė Algeposa neketinanti pratęsti sutarties po 2013 m. birželio 30 d., nes nuo šios datos ji pati teiks pagrindinėje byloje nagrinėjamą paslaugą per savo darbuotojus. ADIF taip pat nurodė Algeposa atsisakanti perimti šios teises ir pareigas jos darbuotojams.

15

Dėl šios priežasties Algeposa taikė kolektyvinį kelių darbuotojų, įskaitant L. Aira Pascual, anksčiau dalyvavusių vykdant su ADIF sudarytą viešųjų paslaugų administravimo sutartį, atleidimą iš darbo dėl ekonominių priežasčių.

16

2013 m. liepos 30 d. L. Aira Pascual Juzgado de lo Social Nr. 10 de Bilbao (Bilbao darbo bylų teismas Nr. 10) pareiškė ieškinį ADIF, Darbo užmokesčio garantijų fondui ir Algeposa; jis teigė kad pasibaigus su Algeposa sudarytos sutarties galiojimo terminui ADIF privalėjo perimti teises ir pareigas, kylančias iš Algeposa ir jos darbuotojų darbo santykių. Anot L. Aira Pascual, ADIF tiesiogiai perėmus pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos teikimą įvyko įmonės perdavimas, kaip tai suprantama pagal Darbuotojų statuto 44 straipsnį. Todėl L. Aira Pascual prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo negaliojančiu arba bent neteisėtu ir įpareigoti ADIF grąžinti jį į darbą.

17

Minėtas teismas patenkino L. Aira Pascual ieškinį, pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir įpareigojo ADIF sumokėti jam 28793,29 EUR dydžio kompensaciją. Pats L Aira Pascual turėjo grąžinti Algeposa9577,87 EUR sumą, kurią ši išmokėjo jam kaip kompensaciją dėl darbo sutarties nutraukimo.

18

Šis teismas taip pat nusprendė, kad atsisakydama perimti teises ir pareigas, kylančias iš Algeposa ir L. Aira Pascual darbo santykių, ADIF pažeidė pareigą, kylančią iš Darbuotojų statuto 44 straipsnio aiškinimo, atitinkančio Direktyvą 2001/23. Teismas padarė išvadą, kad įvyko įmonės perdavimas, nes pagrindinėje byloje nagrinėjama paslauga buvo toliau teikiama naudojant tuos pačius jai teikti būtinus materialinius elementus, tam pačiam klientui ir tose pačiose patalpose.

19

Dėl šio Juzgado de lo Social Nr. 10 de Bilbao (Bilbao darbo bylų teismas Nr. 10) sprendimo ADIF padavė apeliacinį skundą Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Autónoma del País Vasco (Baskų krašto aukštesnysis teisingumo teismas).

20

Šis teismas mano, kad Teisingumo Teismas dar nenagrinėjo klausimo, ar Direktyvoje 2001/23 vartojama sąvoka „įmonės perdavimas“ apima atvejį, kai tiesioginį viešosios paslaugos administravimą vėl perima už šios paslaugos teikimą atsakingą įmonė, jeigu, pirma, ši įmonė nusprendžia teikti paslaugą per savo darbuotojus ir neperimti kontrahento, kuriam anksčiau buvo patikėjusi šios paslaugos administravimą, darbuotojų ir, antra, šiai paslaugai teikti būtini materialiniai ištekliai visada priklausė šiai įmonei ir ji įpareigojo kontrahentą jais naudotis.

21

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Superior de Justicia de la Comunidad Autónoma del País Vasco (Baskų krašto aukštesnysis teisingumo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

22

Visų pirma primintina, kad iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog pagal bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išspręsti šio nagrinėjamą ginčą. Taigi, prireikus Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus (Sprendimo Krüger, C‑334/95, EU:C:1997:378, 22 ir 23 punktai ir Sprendimo Byankov, C‑249/11, EU:C:2012:608, 57 punktas).

23

Šioje byloje savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka atvejis, kai viešoji įmonė, vykdanti intermodalinio transporto vienetų valdymo ūkinę veiklą, pagal viešųjų paslaugų administravimo sutartį šios veiklos vykdymą patiki kitai įmonei ir perduoda šiai jai priklausančią būtiną infrastruktūrą ir įrangą, o vėliau nusprendžia nutraukti šią sutartį ir neperimti šios įmonės darbuotojų, kaip motyvą nurodydama tai, kad toliau pati vykdys šią veiklą ir tam naudos savo darbuotojus.

24

Siekiant atsakyti į šį performuluotą klausimą, svarbu pažymėti, pirma, kad pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies c punktą ši direktyva taikoma valstybės įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos siekia pelno.

25

Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien tai, jog perėmėjas yra viešosios teisės reglamentuojamas juridinis asmuo, neleidžia atmesti galimybės, jog įvyko perdavimas, kuriam taikoma Direktyva 2001/23 (šiuo klausimu žr. Sprendimo CLECE, C‑463/09, EU:C:2011:24, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26

Taigi aplinkybė, kad pagrindinėje byloje vertinamas juridinis asmuo yra viešoji įmonė, vykdanti viešąją paslaugą, neužkerta kelio taikyti jam Direktyvą 2001/23.

27

Antra, pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a punktą ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui.

28

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad šios direktyvos taikymo sritis apima kiekvieną atvejį, kai sutartinių santykių pagrindu pasikeičia už įmonės veiklą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, įmonės darbuotojų atžvilgiu prisiimantis darbdavio įsipareigojimus, neatsižvelgiant į tai, ar perduodama materialinio turto nuosavybės teisė (žr. Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 41 punktą ir Sprendimo CLECE, C‑463/09, EU:C:2011:24, 30 punktą).

29

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyva 2001/23 taikoma atvejui, kai įmonė, kuri kitai įmonei patikėjo faktinį darbų atlikimą, nusprendžia nutraukti su ja sutartį ir pati užtikrinti šių darbų atlikimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo CLECE, C‑463/09, EU:C:2011:24, 31 punktą).

30

Vadinasi, negalima atmesti galimybės, kad Direktyva 2001/23 taikoma atvejui, kai viešoji įmonė, vykdanti intermodalinio transporto vienetų valdymo ūkinę veiklą, pagal viešųjų paslaugų administravimo sutartį šios veiklos vykdymą patiki kitai įmonei, o vėliau nusprendžia nutraukti šią sutartį ir pati vykdyti šią veiklą naudodama savo darbuotojus.

31

Trečia, svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punktą tam, kad ši direktyva būtų taikoma, turi būti išlaikyta perduodamo ūkio subjekto tapatybė, suprantama kaip organizuota išteklių grupė, kurios tikslas yra ūkinė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra pagrindinė, ar pagalbinė.

32

Siekiant nustatyti, ar ši sąlyga iš tiesų tenkinama, reikia atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios apibūdina nagrinėjamą sandorį, prie kurių priskirtina, be kita ko, perduodamos įmonės arba verslo rūšis, materialinio turto, kaip antai pastatų ir kilnojamojo turto, perdavimas ar neperdavimas, nematerialaus turto vertė perdavimo momentu, tai, ar naujasis įmonės vadovas perėmė daugumą darbuotojų, ar buvo perduoti klientai, prieš ir po perdavimo atliekamos veiklos panašumo laipsnis, taip pat šios veiklos galimo sustabdymo trukmė. Tačiau visos šios aplinkybės yra tik atskiri atliktino visapusiško vertinimo aspektai ir dėl to negali būti vertinamos individualiai (žr. Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 33 ir 34 punktus ir Sprendimo CLECE, C‑463/09, EU:C:2011:24, 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

33

Kalbant konkrečiai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertindamas nagrinėjamo sandorio faktines aplinkybes nacionalinis teismas turi atsižvelgti, be kita ko, į atitinkamos įmonės ar verslo rūšį.

34

Iš to matyti, kad perdavimą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2001/23, patvirtinantiems įvairiems kriterijams teiktina reikšmė neišvengiamai skiriasi, atsižvelgiant į vykdomą veiklą ar net į atitinkamoje įmonėje, versle ar jų dalyje naudojamus gamybos ar valdymo metodus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

35

Tiesa, Teisingumo Teismas šiuo klausimu jau nusprendė, kad sektoriuje, kuriame veikla daugiausia remiasi darbo jėga, ūkio subjekto tapatybė negali būti išlaikyta, jei atitinkamas perėmėjas neperima didžiosios šio ūkio subjekto darbuotojų dalies (šiuo klausimu žr. Sprendimo CLECE, C‑463/09, EU:C:2011:24, 41 punktą).

36

Tačiau tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pirmiausia pažymėtina, kad atitinkama ūkinė veikla, t. y. intermodalinio transporto vienetų valdymo paslauga, negali būti laikoma veikla, daugiausia paremta darbo jėga, nes jai vykdyti reikia daug įrangos.

37

Iš tiesų, kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal su Algeposa sudarytą viešųjų paslaugų administravimo sutartį ADIF jai perdavė naudotis kranus ir patalpas, kurie buvo būtini pagrindinėje byloje nagrinėjamai veiklai vykdyti. Taigi ši veikla daugiausia remiasi įranga.

38

Toliau, kalbant apie tai, kad nagrinėjamai veiklai vykdyti būtinas materialinis turtas visada priklausė ADIF, primintina, kad pagal šio sprendimo 28 punkte nurodytą teismo praktiką taikant Direktyvą 2001/23 nesvarbu, ar perduodama materialinio turto nuosavybės teisė.

39

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad aplinkybė, jog naujo verslininko perimtas materialinis turtas nepriklausė jo pirmtakui, o buvo tik užsakovo suteiktas naudotis, negali paneigti įmonės perdavimo, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą, buvimo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 42 punktą).

40

Darytina išvada, kad, kaip savo pastabose raštu pažymėjo Europos Komisija, jei Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punktas būtų aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų atvejis, kai konkrečiai veiklai vykdyti būtinas materialinis turtas visada priklausė perėmėjui, direktyva netektų dalies veiksmingumo.

41

Galiausiai, kalbant apie tai, kad ADIF neperėmė Algeposa darbuotojų, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog vien to, kad naujas verslininkas neperėmė daugumos darbuotojų, vertinant jų skaičių ir specialybę, kuriuos jo pirmtakas buvo paskyręs vykdyti tą pačią veiklą, nepakanka norint paneigti įmonės perdavimą išsaugant jos tapatybę, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23, sektoriuje, kuriame veikla daugiausia remiasi įranga. Kitoks aiškinimas prieštarautų pagrindiniam šios direktyvos tikslui išsaugoti perdavėjo darbuotojų darbo sutartis, net jei tai prieštarautų perėmėjo valiai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 37 punktą).

42

Vadinasi, dėl to, kad ADIF neperėmė Algeposa darbuotojų, negalima teigti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas ūkio subjektas prarado savo tapatybę, todėl neįvyko įmonės perdavimas, kaip tai suprantama pagal nurodytą direktyvą.

43

Galiausiai pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir į visas nagrinėjamo sandorio faktines aplinkybes, turės nustatyti, ar pagrindinėje byloje įvyko įmonės perdavimas.

44

Šiomis aplinkybėmis į pateiktą klausimą atsakytina: Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka atvejis, kai viešoji įmonė, vykdanti intermodalinio transporto vienetų valdymo ūkinę veiklą, pagal viešųjų paslaugų administravimo sutartį šios veiklos vykdymą patiki kitai įmonei ir perduoda šiai jai priklausančią būtiną infrastruktūrą ir įrangą, o vėliau nusprendžia nutraukti šią sutartį ir neperimti šios įmonės darbuotojų, kaip motyvą nurodydama tai, kad toliau pati vykdys šią veiklą ir tam naudos savo darbuotojus.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį patenka atvejis, kai viešoji įmonė, vykdanti intermodalinio transporto vienetų valdymo ūkinę veiklą, pagal viešųjų paslaugų administravimo sutartį šios veiklos vykdymą patiki kitai įmonei ir perduoda šiai jai priklausančią būtiną infrastruktūrą ir įrangą, o vėliau nusprendžia nutraukti šią sutartį ir neperimti šios įmonės darbuotojų, kaip motyvą nurodydama tai, kad toliau pati vykdys šią veiklą ir tam naudos savo darbuotojus.