—

Bankia SA, atstovaujamos abogada H. Monzón Pérez,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. Sampol Pucurull,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Flynn ir É. Gippini Fournier,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą susiję su SESV 107 ir 108 straipsnių išaiškinimu.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant atitinkamai J. M. Iglesias Gutiérrez ir E. Rion Bea ginčus su Bankia SA (toliau – Bankia), su įvairių profesinių sąjungų skyriais ir su Fondo de Garantía Salarial (Darbo užmokesčio garantijų fondas) dėl jų atleidimo iš darbo Bankia.

3

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t. p. 339), 7 straipsnio, esančio II skyriuje „Pranešimo apie pagalbos skyrimą pateikimo tvarka“, 1–5 dalyse nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant 8 straipsnio formalaus tyrimo procesas užbaigiamas priimant sprendimą 2–5 straipsniuose nustatyta tvarka.

2.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui po suinteresuotosios valstybės narės padaryto pakeitimo pranešime nurodyta priemonė nėra pagalba, priimdama sprendimą ji pateikia tokią išvadą.

3.   Jeigu Komisija nustato, kad esant reikalui suinteresuotosios valstybės narės padarytas pakeitimas nekelia abejonių dėl pranešime nurodytos priemonės suderinamumo su bendrąja rinka, ji priima sprendimą dėl pranešime nurodytos priemonės atitikimo bendrajai rinkai (toliau – „teigiamas sprendimas“). Sprendime nurodoma, kokia išimtis buvo taikyta pagal Sutartį [dėl Europos Sąjungos veikimo].

4.   Komisija priimdama teigiamą sprendimą gali nustatyti sąlygas, pagal kurias pagalba gali būti laikoma atitinkančia bendrąją rinką, ir gali nustatyti sprendimo vykdymo kontrolei būtinus įsipareigojimus (toliau – „sąlyginis sprendimas“).

5.   Jeigu Komisija nustato, kad pranešime nurodyta pagalba prieštarauja bendrajai rinkai, ji nusprendžia, kad minėtoji pagalba negali būti įgyvendinta (toliau – „neigiamas sprendimas“).“

4

Šio reglamento 25 straipsnyje pažymėta:

„Sprendimai, priimti pagal šio reglamento II, III, IV, V ir VII straipsnius, yra skirti suinteresuotajai valstybei narei.“

5

Atsižvelgdamos į 2008 m. kilusią finansų krizę, 2012 m. lapkričio 9 d. Ispanijos valdžios institucijos Komisijai pranešė apie planą restruktūrizuoti Banco Financiero y de Ahorro SA ir jos patronuojamąją įmonę Bankia (toliau kartu – BFA grupė).

6

2012 m. lapkričio 28 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2012)8764 final dėl Ispanijos valdžios institucijų suteiktos pagalbos BFA grupei restruktūrizuoti ir rekapitalizuoti (toliau – sprendimas dėl BFA grupės restruktūrizacijos ir rekapitalizacijos). Šio sprendimo 217 ir 218 punktuose Komisija konstatavo, kad priemonės, apie kurias pranešta, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, tačiau, atsižvelgiant į Ispanijos Karalystės įsipareigojimus, ji turi būti laikoma suderinama su vidaus rinka, kaip nustatyta SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte.

7

Atlikdama priemonių, apie kurias pranešta, suderinamumo vertinimą, Komisija remiasi tam tikrais Ispanijos Karalystės įsipareigojimais. Sprendimo dėl BFA grupės restruktūrizacijos ir rekapitalizacijos 215 punkte ji, be kita ko, pažymi:

„Be ilgalaikių plataus masto struktūrinių priemonių, Ispanijos Karalystė taip pat įsipareigojo laikytis įvairių papildomų veiklos apribojimų iki 2017 m. gruodžio mėn., t. y. iki restruktūrizacijos laikotarpio pabaigos <…>, ir šiuo atveju stebėti, kad BFA grupė:

<…>“

8

Ispanijos Karalystės pasiūlyti įsipareigojimai išdėstyti prie šio sprendimo pridėtame sąlygų dokumente. Tarp šių sąlygų minėto dokumento 84 ir 85 punktuose nurodyti to paties sprendimo 215 punkte išdėstyti įsipareigojimai, kurie laikomi elgesio priemonėmis ir įmonės valdymo taisyklėmis.

9

Įstatymo dėl darbuotojų statuto, patvirtinto 1995 m. kovo 24 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/1995 dėl Įstatymo dėl darbuotojų statuto naujos redakcijos patvirtinimo (Real Decreto Legislativo 1/1995 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley del Estatuto de los Trabajadores) (BOE Nr. 75, 1995 m. kovo 29 d., p. 9654), redakcijos su pakeitimais, padarytais 2012 m. liepos 6 d. Įstatymu Nr. 3/2012 dėl skubių darbo rinkos reformos priemonių (BOE Nr. 162, 2012 m. liepos 7 d., p. 49113, toliau – darbuotojų statutas), 51 straipsnio 1 dalyje kolektyvinio atleidimo iš darbo sąvoka apibrėžta taip: „kolektyvinis atleidimas iš darbo yra darbo sutarčių nutraukimas dėl ekonominių, techninių, organizacinių ar gamybinių priežasčių“, kai per 90 dienų laikotarpį atleidžiamas minimalus darbuotojų skaičius, nustatytas atsižvelgiant į bendrą aptariamos bendrovės darbuotojų skaičių. Šioje nuostatoje patikslinama, kad „[darbuotojų statuto 51 straipsnyje numatytos] ekonominės priežastys egzistuoja, kai įmonės finansinės veiklos rezultatai yra neigiami, pavyzdžiui, dėl esamų ir būsimų nuostolių arba tęstinio įprastų pajamų ar pardavimų mažėjimo“.

10

Šio statuto 52 straipsnyje numatyta, kad darbo sutartis gali baigtis dėl objektyvių priežasčių esant „kuriai nors iš [to paties statuto] 51 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių ir jeigu darbo sutartis nutraukiama su mažesniu skaičiumi darbuotojų, nei nurodyta tame straipsnyje“.

11

Dėl darbo sutarties nutraukimo dėl objektyvių priežasčių formos ir padarinių darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sudarant susitarimą dėl darbo sutarčių nutraukimo pagal pirmesniame straipsnyje įtvirtintas nutraukimo nuostatas būtina laikytis tokių reikalavimų:

<…>“

12

Šio statuto 56 straipsnio l dalis suformuluota taip:

„Jeigu atleidimas pripažįstamas neteisėtu, darbdavys per 5 dienas nuo sprendimo paskelbimo gali pasirinkti grąžinti darbuotoją į darbą arba išmokėti jam išeitinę išmoką, prilygstančią 33 darbo užmokesčio dienoms už kiekvienus išdirbtus metus, atitinkamai paskirstytą už išdirbtus mėnesius, jeigu buvo dirbta trumpiau nei vienus metus, neviršijant 24 mėnesių darbo užmokesčio. Pasirinkus išmokėti išeitinę išmoką, darbo sutartis bus laikoma pasibaigusia paskutinę faktinę darbo dieną.“

13

Įstatymo Nr. 3/2012 penktoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje nustatyta:

<…>“

14

J. M. Iglesias Gutiérrez ir E. Rion Bea buvo Bankia samdomi darbuotojai atitinkamai nuo 1991 m. balandžio 1 d. ir nuo 2008 m. birželio 2 d.

15

2013 m. vasario 8 d.Bankia, mažindama veiklos apimtį dėl restruktūrizacijos plano įgyvendinimo, pasiekė susitarimą su profesinėmis sąjungomis, kurios atstovauja 97,86 % darbuotojų. Šiame susitarime buvo numatyta iki 2015 m. gruodžio 31 d. panaikinti 4500 darbo vietų tam tikromis tame sprendime numatytomis finansinėmis sąlygomis. Tame susitarime, be kita ko, buvo numatyta, kad atleidimo atveju bus mokama išeitinė kompensacija, vidutiniškai prilygstanti 30 dienų darbo užmokesčiui už kiekvienus dirbtus metus.

16

E. Rion Bea ir J. M. Iglesias Gutiérrez atitinkamai 2013 m. spalio 25 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. buvo informuoti, kad jų darbo sutartys bus nutrauktos atitinkamai 2013 m. lapkričio 12 d. ir 2013 m. gruodžio 10 d. ir kad jiems bus išmokėta išeitinė kompensacija, kurios dydis bus apskaičiuotas pagal 2013 m. vasario 8 d. susitarime nustatytą tvarką.

17

J. M. Iglesias Gutiérrez ir E. Rion Bea kiekvienas atskirai pareiškė ieškinius Juzgado de lo Social no 2 de Terrassa, kuriuose prašė pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu ir skirti teisės aktuose nustatytą maksimalią tokiu atveju taikomą išeitinę išmoką, kurios dydis yra nuo 33 iki 45 darbo užmokesčio dienų už kiekvienus išdirbtus metus.

18

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de lo Social no 2 de Terrassa nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos bylose C‑352/14 ir C‑353/14 vienodus prejudicinius klausimus:

„Atsižvelgiant į Bankia <…> darbuotojo pareikštą ieškinį dėl jo įtraukimo į kolektyvinį atleidimą, reglamentuojamą susitarimu, dėl kurio priimtas sprendimas [dėl BFA grupės restruktūrizacijos ir rekapitalizacijos]:

19

2014 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑352/14 ir C‑353/14 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

20

Šiais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise.

21

Šiuo klausimu primintina, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema grindžiama griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu. Pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos suderinamos su Sąjungos teisės nuostatomis. Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų suderinamumą su Sąjungos teise (žr., be kita ko, Nutarties Debiasi, C‑560/11, EU:C:2012:802, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

22

Nors iš tiesų, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų formuluotėmis, Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl vidaus teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei, niekas Teisingumo Teismui nekliudo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingą atsakymą su Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimu, leidžiančiu jam pačiam priimti sprendimą dėl vidaus teisės atitikties Sąjungos teisei (žr., be kita ko, Nutarties Debiasi, C‑560/11, EU:C:2012:802, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

23

Todėl pateiktus klausimus reikia suprasti taip, kad jais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar sprendimas dėl BFA grupės restruktūrizacijos ir SESV 107 bei 108 straipsniai, kuriais grindžiamas šis sprendimas, draudžia, nagrinėjant ginčą dėl kolektyvinio atleidimo, patenkančio į šio sprendimo taikymo sritį, taikyti nacionalinės teisės aktus, kuriuose nustatytas didesnis darbuotojui mokamos išeitinės išmokos dydis už teisės aktuose nustatytą minimumą, kai jo atleidimas pripažįstamas neteisėtu.

24

Šie klausimai turi būti nagrinėjami kartu.

25

Valstybės pagalbos kontrolės sistemos įdiegimas Sąjungos teisėje grindžiamas pagalbos projektų prevencine kontrole, kad būtų įgyvendinami tik su vidaus rinka suderinami pagalbos projektai.

26

Pareiga taikyti šią kontrolės sistemą tenka, pirma, Komisijai ir, antra, nacionaliniams teismams, o jų atitinkamos funkcijos yra viena kitą papildančios, tačiau skirtingos. Nors pagalbos priemonių suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Europos Sąjungos teismų, kompetencijai, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybės institucijoms galbūt pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą vykdyti pagalbos projektą prieš Komisijai priimant sprendimą dėl jo suderinamumo (šiuo klausimu žr. Sprendimo Deutsche Lufthansa, C‑284/12, EU:C:2013:755, 27 ir 28 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

27

Jeigu Komisija, atlikusi tyrimą, priima teigiamą sprendimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 659/1999 7 straipsnio 3 dalį, yra aišku, kad šio sprendimo 25 punkte nurodytas tikslas buvo apsaugotas ir kad aptariama pagalba gali būti teikiama (šiuo klausimu žr. Sprendimo CELF ir ministre de la Culture et de la Communication, C‑199/06, EU:C:2008:79, 49 punktą).

28

Vis dėlto šis leidimas teikti pagalbą galioja tik tuo atveju, jeigu laikomasi visų aspektų, į kuriuos Komisija atsižvelgė vertindama aptariamos priemonės suderinamumą. Konkrečiai kalbant, jeigu į priemonę, apie kurią pranešta, suinteresuotosios valstybės narės siūlymu įtraukti įsipareigojimai, dėl kurių ji sutiko, reikia pripažinti, kad šie įsipareigojimai taip pat yra priemonės, kuriais suteiktas leidimas, sudedamoji dalis. Taip yra pagrindinių bylų atveju, kai į Ispanijos Karalystės pasiūlytus įsipareigojimus Komisija atsižvelgė atlikdama vertinimą; tie įsipareigojimai išdėstyti sąlygų dokumente, pridėtame prie sprendimo leisti skirti pagalbą.

29

Suinteresuotoji valstybė narė, kuri pagal Reglamento Nr. 659/1999 25 straipsnį yra sprendimo adresatė, privalo patikrinti, ar galės laikytis leidime skirti pagalbą priimtų įsipareigojimų. Šiuo tikslu ji, be kita ko, privalo įsitikinti, kad šie įsipareigojimai yra suderinami su jos nacionaline teise, ir, jei reikia, įvertinti, ar reikia, laikantis konstitucijoje numatytų procedūrų, pradėti tų teisės aktų keitimo procedūrą.

30

Kalbant apie pagrindines bylas, prie sprendimo dėl BFA grupės restruktūrizacijos pridėto sąlygų dokumento 84 ir 85 punktuose išdėstytuose įsipareigojimuose nurodyta, kad Ispanijos Karalystė imsis visų priemonių užtikrinti, kad BFA grupė laikytųsi „galiojančių teisės aktų darbo užmokesčio ir išeitinų išmokų srityje“ ir kad ji stebėtų, jog šios grupės restruktūrizacijos procesas būtų „labai griežtas“, kad „išeitinės išmokos būtų artimos teisės aktuose nustatytam minimumui“ ir kad būtų taikomas „tam tikras lankstumas“.

31

Tai, kaip suformuluoti šie įsipareigojimai, rodo, pirma, kad jie turi būti vykdomi pagal galiojančius nacionalinės teisės aktus ir, antra, kad tie įsipareigojimai turi būtų vykdomi lanksčiai.

32

Nuorodos į taikytinus teisės aktus reiškia, kad, remiantis Ispanijos darbo teisės nuostatomis, atleistiems darbuotojams mokėtinos sumos gali būti skaičiuojamos remiantis skirtingais kriterijais ir atsižvelgiant į tai, kad dėl kiekvienam konkrečiam atvejui būdingų teisinių ir faktinių aplinkybių atleidimas gali būti laikomas teisėtu arba turi būti pripažintas neteisėtu.

33

Aiškiai įvardytas lankstumas reiškia, be kita ko, kad jei sumos, kurias BFA grupė turi sumokėti savo darbuotojams vykdydama restruktūrizacijos planą, turi būti artimos darbo teisės srityje taikytinose nacionalinėse taisyklėse numatytoms minimalioms normoms, tos sumos nebūtinai turi griežtai atitikti tas normas.

34

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad sprendimas dėl BFA grupės restruktūrizacijos ir SESV 107 bei 108 straipsniai, kuriais grindžiamas šis sprendimas, nedraudžia, nagrinėjant ginčą dėl kolektyvinio atleidimo, patenkančio į šio sprendimo taikymo sritį, taikyti nacionalinės teisės aktus, kuriuose nustatytas didesnis darbuotojui mokamos išeitinės išmokos dydis už teisės aktuose nustatytą minimumą, kai jo atleidimas pripažįstamas neteisėtu.

35

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimas C(2012)8764 final dėl Ispanijos valdžios institucijų suteiktos pagalbos BFA grupei restruktūrizuoti ir rekapitalizuoti ir SESV 107 bei 108 straipsniai, kuriais grindžiamas šis sprendimas, nedraudžia, nagrinėjant ginčą dėl kolektyvinio atleidimo, patenkančio į šio sprendimo taikymo sritį, taikyti nacionalinės teisės aktus, kuriuose nustatytas didesnis darbuotojui mokamos išeitinės išmokos dydis už teisės aktuose nustatytą minimumą, kai jo atleidimas pripažįstamas neteisėtu.