—

A. Brouillard, kuris atstovauja pats sau,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, L. Van den Broeck ir C. Pochet, padedamų advokatų P. Levert ir P.‑E. Paris,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Hottiaux ir H. Støvlbæk,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 45 ir 49 straipsnių ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, p. 22) išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant A. Brouillard ir konkurso Cour de cassation (Belgijos kasacinio teismo) teisės referento pareigoms užimti komisijos (toliau – komisija) bei Belgijos valstybės ginčą dėl komisijos sprendimo atmesti A. Brouillard pateiktą prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse.

3

Direktyvos 2005/36 41 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

Šia Direktyva netrukdoma taikyti [SESV 45 straipsnio 4 dalies] ir [SESV 51] straipsnio [taikymas], ypač notarų atžvilgiu.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.“

5

Direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma visiems valstybės narės piliečiams, įskaitant ir užsiimančius laisvomis profesijomis, pageidaujantiems savarankiškai arba pagal darbo sutartį užsiimti reglamentuojama profesija kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie įgijo savo profesinę kvalifikaciją.

<…>“

6

Direktyvos 3 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:

„1.   Šioje direktyvoje taikomi tokie sąvokų apibrėžimai:

<…>

<…>“

7

Pagal šios direktyvos 4 straipsnį „Pripažinimo rezultatai“:

„1.   Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmuo gali užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir verstis ja priimančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

2.   Taikant šią direktyvą, profesija, kuria pareiškėjas pageidauja užsiimti priimančiojoje valstybėje narėje, yra ta pati, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, jei apimama veikla yra panaši.“

8

Šios direktyvos 13 straipsnyje „Pripažinimo reikalavimai“ nustatyta:

„1.   Jei užsiimti reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint [įgyti teisę] užsiimti ta profesija [ar ja užsiimti] jos teritorijoje.

<…>“

9

Code judiciaire (Teismų kodekso) 135bis straipsnyje nustatyta:

„Kasaciniam teismui padeda référendaires (teisės referentai), kurių yra ne mažiau kaip penki ir ne daugiau kaip 30; tikslų skaičių nustato teisingumo ministras.

Pirmasis pirmininkas ir generalinis prokuroras bendru sutarimu nustato kiekvienam iš jų pavaldžių teisės referentų skaičių.

Teisės referentai rengia teisėjų ir prokurorų darbą; jie dalyvauja tvarkant dokumentus, verčiant ir skelbiant sprendimus ir derinant tekstus prancūzų ir nyderlandų kalbomis.“

10

Šio kodekso 259duodecies straipsnyje numatyta:

„Kad būtų paskirtas Cour de cassation teisės referentu, kandidatas turi būti ne jaunesnis nei 25 metų ir turėti teisės mokslų daktaro arba licenciato studijų diplomus.

Tinkami kandidatai skiriami eiti pareigas juos atrinkus konkurso tvarka.

Teismas skelbia konkursus atsižvelgdamas į tarnybos poreikius. Jis nustato konkurso sąlygas ir sudaro konkursų komisijas.

Kiekviena konkurso komisija išlaikant kalbinę pusiausvyrą sudaroma iš dviejų teismo narių, kuriuos paskiria pirmasis Cour de cassation pirmininkas, dviejų prokuratūros narių, kuriuos paskiria generalinis prokuroras, priskirtas prie šio teismo, ir keturių asmenų ne iš šios institucijos, kuriuos paskiria Karalius iš dviejų sąrašų, kurių kiekviename yra po keturis kandidatus ir kiekviename išlaikoma kalbinė pusiausvyra, ir kuriuos pasiūlo atitinkamai pirmasis pirmininkas ir generalinis prokuroras.

Konkurso rezultatai galioja (šešerius) metus).“

11

Pagal minėto kodekso 259terdecies straipsnį:

„Teisės referentus trejų metų bandomajam laikotarpiui paskiria Karalius, remdamasis 259duodecies straipsnyje numatyta konkurso tvarka. Pasibaigus šiam trejų metų laikotarpiui, paskyrimas tampa neterminuotas, išskyrus tuos atvejus, kai Karalius nusprendžia kitaip pirmojo pirmininko arba generalinio prokuroro siūlymu, pateikiamu vėliausiai trečiąjį trečiųjų bandomojo laikotarpio metų ketvirtį.

Cour de cassation pirmasis pirmininkas ir prie šio teismo priskirtas generalinis prokuroras bendru sutarimu paskiria kiekvienam iš jų pavaldžius teisės referentus, priimtus bandomajam laikotarpiui, ir paskirtuosius neterminuotai eiti pareigas.“

12

A. Brouillard, Belgijos pilietis, dirba Cour de cassation dokumentavimo ir tekstų derinimo skyriuje. Jis turi vertimo licenciato diplomą, Belgijos universiteto suteiktus teisės mokslų laipsnį (candidature en droit) ir specializuotų žmogaus teisių studijų diplomą bei Puatjė (Prancūzija) universiteto po nuotolinių studijų suteiktą teisės, ekonomikos, vadybos profesijų privatinės teisės srities teisininko‑lingvisto specializacijos magistro diplomą (toliau – profesinės krypties magistro diplomas).

13

2011 m. gegužės 24 d. A. Brouillard užsiregistravo dalyvauti konkurse Cour de cassation teisės referento pareigoms užimti.

14

2011 m. birželio 23 d. jis pateikė Belgijos prancūzakalbei bendruomenei prašymą pripažinti jo turimą profesinės krypties magistro diplomą visiškai lygiaverčiu Belgijos teisės magistro diplomui.

15

2011 m. rugsėjo 6 d.Cour de cassation pirmininkas pranešė A. Brouillard apie konkurso komisijos sprendimą, kuriuo ji pripažino prašymą įregistruoti jį dalyvauti minėtame konkurse nepriimtinu, nurodžiusi, jog tam, kad galėtų būti paskirtas eiti Cour de cassation teisės referento pareigas, siekiant užtikrinti kandidato gebėjimą šia profesija užsiimti Belgijoje, kandidatas turi turėti Belgijos universitete įgytą teisės mokslų daktaro, licenciato ar magistro laipsnį. Sprendime konkurso komisija nurodė, kad A. Brouillard šio reikalavimo neatitinka, nes Belgijos prancūzakalbė bendruomenė nepripažino jo profesinės krypties magistro diplomo lygiaverčiu Belgijoje suteiktam teisės daktaro, licenciato ar magistro diplomui, ir jis Belgijos universitete nebaigė išlyginamųjų studijų.

16

2011 m. spalio 27 d. Belgijos prancūzakalbė bendruomenė atmetė A. Brouillard prašymą jo profesinės krypties magistro diplomą pripažinti lygiaverčiu teisės magistro akademiniam laipsniui ir jo turimą laipsnį pripažino lygiaverčiu tik bendram akademiniam magistro laipsniui. Šiame sprendime buvo remiamasi nepalankia Belgijos prancūzakalbės bendruomenės Diplomų lygiavertiškumo pripažinimo komisijos Teisės ir kriminologijos skyriaus nuomone, pagrįsta šiais motyvais:

17

Service public fédéral Justice paskelbė pranešimą, kad 2012 m. rugsėjo 20 d. Karaliaus dekretais bandomajam trejų metų laikotarpiui buvo paskirti trys Cour de cassation teisės referentai (Moniteur belge, 2012 m. rugsėjo 28 d., p. 59905).

18

Dviem prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareikštais ieškiniais A. Brouillard prašo panaikinti konkurso komisijos sprendimą ir minėtus Karaliaus dekretus.

19

Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20

Po to, kai generalinė advokatė pateikė savo išvadą, ieškovas pagrindinėje byloje 2015 m. rugpjūčio 17 d pateiktu pareiškimu paprašė Teisingumo Teismo atnaujinti žodinę proceso dalį. Šiuo klausimu A. Brouillard iš esmės nurodo, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir generalinės advokatės išvados kai kuriose kalbinėse versijose yra vertimo klaidų ir kyla grėsmė, kad Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje gali prieštarauti Bendrojo Teismo sprendimui byloje Brouillard / Teisingumo Teismas ( T‑420/13, EU:T:2015:633), jeigu jam būtų neleista tvirtinti, kad minėtoje išvadoje, jo nuomone, išsamiai neišnagrinėtas „įgytos patirties pripažinimo“ klausimas, kuriuo jis remiasi šiose dviejose bylose.

21

Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį išklausęs generalinį advokatą Teisingumo Teismas gali bet kada nutarti pradėti ar atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas Teisingumo Teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

22

Teisingumo Teismas mano, kad šioje byloje nėra jokios priežasties nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį, nes A. Brouillard pateikti argumentai konkrečiai nesusiję nė su vienu minėtoje Procedūros reglamento nuostatoje numatytu atveju.

23

Todėl reikia atmesti prašymą atnaujinti žodinę proceso dalį.

24

Pirmuoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar, pirma, SESV 45 ir 49 straipsniai taikomi esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai valstybės narės pilietis, kuris gyvena ir dirba toje valstybėje narėje, turi kitoje valstybėje narėje įgytą diplomą, kuriuo remiasi prašydamas įregistruoti jį dalyvauti konkurse pirmosios valstybės narės Cour de cassation teisės referento pareigoms užimti, ir, antra, ar ši situacija patenka į SESV 45 straipsnio 4 dalies taikymo sritį.

25

Šiuo klausimu iš karto pažymėtina, kad SESV 49 straipsnis, susijęs su teise imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos ir ja verstis, pagrindinėje byloje netaikomas.

26

Dėl SESV 45 straipsnio pasakytina, jog, viena vertus, iš nusistovėjusios teismo praktikos neabejotinai matyti, kad ESV sutarties nuostatos dėl laisvo asmenų judėjimo negali būti taikomos veiklai, kuri neturi jokių sąsajų su kuria nors iš Sąjungos teise reglamentuojamų situacijų ir kurios visi reikšmingi elementai susiję tik su viena valstybe nare (žr. Sprendimo López Brea ir Hidalgo Palacios, C‑330/90 ir C‑331/90, EU:C:1992:39, 7 punktą ir Sprendimo Uecker ir Jacquet, C‑64/96 ir C‑65/96, EU:C:1997:285, 16 punktą).

27

Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad laisvas asmenų judėjimas nebūtų visiškai įgyvendinamas, jeigu valstybės narės galėtų atsisakyti taikyti minėtas nuostatas savo piliečiams, pasinaudojusiems Sąjungos teisės teikiamomis galimybėmis ir įgijusiems profesines kvalifikacijas kitoje valstybėje narėje nei ta, kurios piliečiai jie yra. Toks vertinimas taikytinas ir tuo atveju, jeigu vienos valstybės narės pilietis kitoje valstybėje narėje įgyja pagrindinį mokymą papildantį universitetinį išsilavinimą, kuriuo ketina remtis grįžęs į savo kilmės šalį (žr. Sprendimo Kraus, C‑19/92, EU:C:1993:125, 16 ir 17 punktus).

28

Nagrinėjamoje byloje A. Brouillard valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, remiasi universiteto diplomu, įgytu kitoje valstybėje narėje.

29

Todėl jam negali būti atsisakyta taikyti ESV sutarties nuostatas dėl laisvo asmenų judėjimo. Tai, kad šis diplomas įgytas baigus nuotolines studijas, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės.

30

Antra vertus, SESV 45 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos darbui valstybės tarnyboje.

31

Tačiau ši išimtis susijusi tik su kitų valstybių narių piliečių teise užimti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje (žr. Sprendimo Vougioukas, C‑443/93, EU:C:1995:394, 19 punktą; Sprendimo Grahame ir Hollanders, C‑248/96, EU:C:1997:543 32 punktą; Sprendimo Schöning-Kougebetopoulou, C‑15/96, EU:C:1998:3, 13 punktą ir Sprendimo Österreichischer Gewerkschaftsbund, C‑195/98, EU:C:2000:655, 36 punktą).

32

Iš tiesų minėtoje nuostatoje atsižvelgiama į valstybių narių teisėtą interesą rezervuoti savo pačių piliečiams darbo vietas, susijusias su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ir bendrųjų interesų apsauga (žr. Sprendimo Komisija / Belgija, 149/79, EU:C:1980:297, 19 punktą ir Sprendimo Vougioukas, C‑443/93, EU:C:1995:394, 20 punktą).

33

Remiantis tuo darytina išvada, kad, neatsižvelgiant į tai, ar pareigos, kurias nori užimti A. Brouillard, patenka į SESV 45 straipsnio 4 dalies taikymo sritį, ši nuostata netaikoma esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, nes A. Brouillard nori užimti pareigas tos valstybės narės, kurios pilietis jis yra, valstybės tarnyboje.

34

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad, pirma, jis taikomas esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kai valstybės narės pilietis, gyvenantis ir dirbantis toje valstybėje narėje, turi kitoje valstybėje narėje įgytą diplomą, kuriuo remiasi prašydamas įregistruoti jį dalyvauti konkurse pirmosios valstybės narės Cour de cassation teisės referento pareigoms užimti, ir, antra, tokia situacija nepatenka į SESV 45 straipsnio 4 dalies taikymo sritį.

35

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar Cour de cassation teisės referento pareigos laikytinos „reglamentuojama profesija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/36.

36

Primintina, kad Direktyvoje 2005/36 įtvirtintos sąvokos „reglamentuojama profesija“ apibrėžtis patenka į Sąjungos teisės reguliavimo sritį (žr. Sprendimo Rubino, C‑586/08, EU:C:2009:801, 23 punktą ir Sprendimo Peñarroja Fa, C‑372/09 ir C‑373/09, EU:C:2011:156, 27 punktą).

37

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punktą sąvoka „reglamentuojama profesija“ apima profesinės veiklos rūšį arba profesinės veiklos rūšių grupę, kuria verčiantis arba verčiantis vienu iš jos būdų pagal įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai arba netiesiogiai reikalaujama turėti specifinę profesinę kvalifikaciją.

38

Kaip generalinė advokatė pažymėjo savo išvados 53–55 punktuose, iš Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b, c ir e punktų matyti, kad šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies a punkte minima „specifinė profesinė kvalifikacija“ apima ne bet kokią kvalifikaciją, patvirtintą bendro pobūdžio kvalifikacijos įrodymu, o tik tokią, kurią įgiję asmenys specialiai parengiami užsiimti konkrečia profesija.

39

Nagrinėjamoje byloje formalios kvalifikacijos įrodymai, kurių reikalaujama pagal Teismų kodekso 259duodecies straipsnį norint užimti Cour de cassation teisės referento pareigas, konkrečiai nesusiję su jų turėtojų rengimu vykdyti funkcijas pagal šią pareigybę, bet suteikia teisę užsiimti įvairiomis teisinėmis profesijomis.

40

Taigi šie dokumentai nesuteikia „specifinių profesinių kvalifikacijų“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punktą, kurių turėjimas yra teisės ir galimybės užimti Kasacinio teismo teisės referento pareigas sąlyga.

41

Be to, nuostatos, susijusios su šiomis pareigomis, labiau panašios į nuostatas, susijusias su teisme užimamomis pareigomis, o ne į nuostatas, kuriomis reglamentuojama pati profesija.

42

Todėl minėtos pareigos nėra „reglamentuojama profesija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/36, ir pastaroji netaikoma esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai.

43

Tai, kad Cour de cassation teisės referentai paskiriami po konkurso, kuris skelbiamas atsižvelgiant į tarnybos poreikius ir kurio rezultatai galioja šešerius metus, šiam vertinimui reikšmės neturi. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog tai, kad asmuo buvo atrinktas pasibaigus procedūrai, kuri taikoma siekiant atrinkti iš anksto nustatytą skaičių asmenų remiantis lyginamuoju kandidatų vertinimu, o ne taikant absoliutaus pobūdžio kriterijus, ir kurią atlikus suteikiama griežtai terminuota kvalifikacija, negali būti laikoma profesinės kvalifikacijos turėjimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies b punktą (žr. Sprendimo Rubino, C‑586/08, EU:C:2009:801, 32 punktą).

44

Tas pats pasakytina ir apie tai, kad pagal Teismų kodekso nuostatas paskyrimas Cour de cassation teisės referentu tampa neterminuotas tik po bandomojo trejų metų laikotarpio. Iš tiesų iš šių nuostatų ir Belgijos vyriausybės per posėdį pateiktų paaiškinimų matyti, kad šis laikotarpis prilygintinas bandomajam laikotarpiui, per kurį gali būti nuspręsta neskirti asmens neterminuotai. Taigi toks bandomasis laikotarpis neatitinka mokymosi laikotarpio, reikalingo Cour de cassation teisės referento pareigoms užimti.

45

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 2005/36 aiškintina taip, kad Cour de cassation teisės referento pareigos nėra „reglamentuojama profesija“, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą.

46

Atsižvelgiant į atsakymus į pirmąjį ir trečiąjį klausimus, ketvirtasis ir penktasis klausimai nagrinėtini tik pagal SESV 45 straipsnį.

47

Ketvirtuoju ir penktuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį konkurso valstybės narės teismo teisės referento pareigoms užimti komisijai, nagrinėjančiai šios valstybės narės piliečio pateiktą prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse, draudžiama nustatyti dalyvavimo konkurse sąlygą – turėti pagal minėtos valstybės narės teisės aktus reikalaujamus diplomus, arba kad kitos valstybės narės universiteto išduotas magistro diplomas būtų pripažintas suteikiančiu lygiavertį mokslo laipsnį, ir neatsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus bei reikšmingą profesinę patirtį, kai jais patvirtintos profesinės kvalifikacijos lyginamos su kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal minėtus teisės aktus.

48

Šiuo klausimu primintina, kad kai sąlygos, susijusios su teise užsiimti atitinkama profesine veikla, nėra suderintos, valstybės narės turi teisę apibrėžti tokias teorines žinias ir kvalifikaciją, kokios reikalingos siekiant užsiimti šia profesine veikla, ir pareikalauti pateikti jas patvirtinantį diplomą (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 9 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 34 punktą).

49

Kadangi šiuo metu sąlygos, taikomos norint užimti valstybės narės teismo teisės referento pareigas, Sąjungos lygmeniu nėra suderintos, valstybės narės išlaiko kompetenciją apibrėžti šias sąlygas.

50

Todėl šioje byloje Sąjungos teisei neprieštarauja tai, kad pagal Belgijos teisės aktus norintiems užimti Cour de cassation teisės referento pareigas nustatyta sąlyga turėti teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurios laikomos būtinomis.

51

Tačiau valstybės narės turi vykdyti savo kompetenciją šioje srityje laikydamosi pagal ESV sutartį garantuojamų pagrindinių laisvių (žr. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑496/01, EU:C:2004:137, 55 punktą, Sprendimo Colegio de Ingenieros de Caminos, Canales y Puertos, C‑330/03, EU:C:2006:45, 29 punktą ir Sprendimo Nasiopoulos, C‑575/11, EU:C:2013:430, 20 punktą).

52

Konkrečiau kalbant, pažymėtina, kad šiuo klausimu priimtos nacionalinės nuostatos neturi kliudyti veiksmingai įgyvendinti pagal SESV 45 straipsnį garantuojamą pagrindinę laisvę (žr. Sprendimo Kraus, C‑19/92, EU:C:1993:125, 28 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 35 punktą).

53

Pagal Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės taisyklės, nustatančios sąlygas kvalifikacijai įgyti, net jeigu būtų taikomos be diskriminacijos dėl pilietybės, gali kliudyti įgyvendinti minėtas pagrindines laisves, jeigu jomis neatsižvelgiama į suinteresuotojo asmens kitoje valstybėje narėje jau įgytas teorines žinias ir kvalifikacijas (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 15 punktą; Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 62 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 36 punktą).

54

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad valstybės narės institucijos, kurioms Sąjungos pilietis pateikė prašymą leisti verstis profesine veikla, kuria norint verstis pagal nacionalinius teisės aktus nustatyta sąlyga turėti diplomą arba profesinę kvalifikaciją ar tam tikros trukmės praktinę patirtį, privalo atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus, taip pat reikšmingą patirtį, kai lygina šiais dokumentais ir patirtimi patvirtintas kompetencijas su teorinėmis žiniomis ir kvalifikacijomis, kurių reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 16 punktą; Sprendimo Fernández de Bobadilla, C‑234/97, EU:C:1999:367, 31 punktą; Sprendimo Dreessen, C‑31/00, EU:C:2002:35, 24 punktą ir Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 57 ir 58 punktus).

55

Šis lyginamasis tyrimas turi leisti priimančiosios valstybės narės institucijoms objektyviai įsitikinti, jog užsienio valstybėje išduotu diplomu patvirtinama, kad jo savininkas turi teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurios, nors ir ne identiškos, vis dėlto bent jau lygiavertės toms, kurios patvirtinamos nacionaliniu diplomu. Šis užsienyje įgyto diplomo lygiavertiškumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant tik į teorinių žinių ir kvalifikacijų, kurias šio pažymėjimo savininkas tariamai įgijo, lygį, į studijų ir su ja susijusios parengiamosios praktikos pobūdį ir trukmę (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 17 punktą; Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 68 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 39 punktą).

56

Tačiau atlikdama šį tyrimą valstybė narė gali atsižvelgti į objektyvius nagrinėjamos profesinės veiklos teisinių pagrindų kilmės valstybėje narėje ir šios veiklos vykdymo srities skirtumus (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 18 punktą; Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 69 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 44 punktą).

57

Jei šiame diplomų lyginamajame tyrime konstatuojama, kad užsienio diplomu patvirtinamos teorinės žinios ir kvalifikacija atitinka tokias, kokių reikalaujama pagal nacionalines nuostatas, valstybė narė turi pripažinti, kad šis diplomas atitinka šių nuostatų sąlygas. Tačiau jei nustatoma, kad šios teorinės žinios ir kvalifikacija tik iš dalies atitinka reikalaujamąsias nacionalinės teisės aktuose, priimančioji valstybė narė turi teisę pareikalauti, kad suinteresuotasis asmuo įrodytų, jog turi trūkstamų teorinių žinių ir kvalifikaciją (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 19 punktą; Sprendimo Fernández de Bobadilla, C‑234/97, EU:C:1999:367, 32 punktą; Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 70 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 40 punktą).

58

Šiuo klausimu kompetentingos nacionalinės institucijos turi nustatyti, ar priimančiojoje valstybėje narėje pagal studijų arba praktikos programą įgytų teorinių žinių pakanka, siekiant kompensuoti trūkstamas teorines žinias (žr. Sprendimo Vlassopoulou, C‑340/89, EU:C:1991:193, 20 punktą; Sprendimo Fernández de Bobadilla, C‑234/97, EU:C:1999:367, 33 punktą; Sprendimo Morgenbesser, C‑313/01, EU:C:2003:612, 71 punktą ir Sprendimo Peśla, C‑345/08, EU:C:2009:771, 41 punktą).

59

Kadangi kiekviena praktinė patirtis vykdant susijusią veiklą gali pagilinti pareiškėjo žinias, kompetentinga valdžios institucija turi atsižvelgti į bet kokią praktinę patirtį, naudingą verčiantis profesine veikla, kuria verstis prašoma leidimo. Spręsti, kokią tiksliai vertę reikia suteikti šiai patirčiai, turi kompetentinga valdžios institucija atsižvelgdama į konkrečias vykdytas funkcijas, vykdant šias funkcijas įgytas ir taikytas žinias, taip pat atitinkamam suinteresuotajam asmeniui patikėtas pareigas ir nepriklausomumo lygį (žr. Sprendimo Vandorou ir kt., C‑422/09, C‑425/09 ir C‑426/09, EU:C:2010:732, 69 punktą).

60

Šio sprendimo 53–59 punktuose nurodyta teismo praktika nekliudo priimančiai į darbą institucijai, pavyzdžiui, konkurso komisijai, remtis kompetentingos institucijos, kaip antai Diplomų lygiavertiškumo pripažinimo komisijos Teisės ir kriminologijos skyriaus, priimtu sprendimu nustatant, ar nagrinėjamas užsienyje įgytas kvalifikacijos įrodymas yra lygiavertis reikalaujamam nacionaliniam kvalifikacijos įrodymui.

61

Tačiau, kalbant apie pagrindinę bylą, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kad konkurso komisija atmetė A. Brouillard prašymą leisti dalyvauti konkurse Cour de cassation teisės referento pareigoms užimti prieš tai, kai minėta Diplomų lygiavertiškumo pripažinimo komisija priėmė sprendimą dėl suinteresuotojo asmens prašymo jo profesinės krypties magistro laipsnį pripažinti lygiaverčiu Belgijos teisės magistro akademiniam laipsniui.

62

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos taip pat matyti, kad A. Brouillard nėra įgijęs tokio visapusiško teisinio išsilavinimo, kokį patvirtina teisės daktaro, licenciato arba magistro diplomai, įgyti Belgijos universitete.

63

Kaip buvo patvirtinta per posėdį, taip pat atrodo, kad profesinės krypties magistras, kuriuo remiasi A. Brouillard, neapima Belgijos teisės mokymo ir nepatvirtina išsilavinimo administracinės ir darbo teisės srityse, nors Belgijos prancūzakalbės bendruomenės Diplomų lygiavertiškumo pripažinimo komisijos Teisės ir kriminologijos skyrius mano, kad šių sričių studijos yra būtinos, kad būtų užbaigtos antrosios pakopos teisės studijos Belgijos prancūzakalbėje bendruomenėje.

64

Be to, per posėdį taip pat buvo pažymėta, kad šis magistras apima Prancūzijos civilinės teisės studijas, įskaitant prievolių ir sutarčių teisę. Todėl neatmestina galimybė, kad minėtu magistru patvirtintos teorinės žinios ir kvalifikacijos iš dalies būtų reikšmingos vertinant, ar turimos teorinės žinios ir kvalifikacijos, reikalingos norint užimti Cour de cassation teisės referento pareigas.

65

Be kita ko, A. Brouillard pabrėžė savo profesinę patirtį, ypač įgytąją dirbant Cour de cassation Dokumentavimo ir tekstų derinimo skyriuje. Ši profesinė patirtis galėjo pasirodyti reikšminga atliekant minėtą vertinimą.

66

Todėl konkurso komisija privalėjo nagrinėti, ar A. Brouillard profesinės krypties magistro diplomas ir profesinė patirtis įrodo, kad jis turi minėtų reikalingų teorinių žinių ir kvalifikacijų. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į visas reikšmingas pagrindinės bylos aplinkybes, konkurso komisija tinkamai įvykdė šią pareigą, ir prireikus – ar suinteresuotasis asmuo pateikė pakankamai įrodymų, kad turi reikalingas kvalifikacijas.

67

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį ir penktąjį klausimus reikia atsakyti, kad SESV 45 straipsnis aiškintinas taip, kad pagal jį tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, konkurso valstybės narės teismo teisės referento pareigoms užimti komisijai, nagrinėjančiai šios valstybės narės piliečio pateiktą prašymą leisti dalyvauti šiame konkurse, draudžiama nustatyti dalyvavimo sąlygą – turėti pagal minėtos valstybės teisės aktus reikalaujamus diplomus, arba kad kitos valstybės narės universiteto išduotas magistro diplomas būtų pripažintas lygiaverčiu, ir neatsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens diplomus, pažymėjimus ir kitus dokumentus bei reikšmingą profesinę patirtį, kai šiais dokumentais patvirtintos profesinės kvalifikacijos lyginamos su kvalifikacijomis, reikalaujamomis pagal minėtus teisės aktus.

68

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: