1.

„Ar galima vienu metu joti ant dviejų žirgų“? Toks klausimas ateina į galvą kalbant apie šią bylą, kurioje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar atstovaujamojo turimi klientai pagal ES antrinės teisės nuostatą tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomi „naujais klientais“.

2.

Pagal 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo ( 2 ) 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmą įtrauką prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą (kompensaciją) pasibaigus sutarčiai, jeigu „jis atstovaujamajam surado naujų klientų arba žymiai padidino verslo apimtį su turimais klientais“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „nauji klientai“ tam tikromis aplinkybėmis gali apimti ir atstovaujamojo turimus klientus, t. y. klientus, kurie anksčiau turėjo verslo santykių su atstovaujamuoju, tačiau nebuvo įsigiję tam tikrų prekių ženklų prekių iš viso atstovaujamojo prekių asortimento.

3.

Taigi, ar sąvoka „nauji klientai“ iš esmės susijusi su klientų tapatybe, ar su jų perkamais produktais?

4.

Prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kurį byloje, kurioje prekybos agentė Yvonne Karaszkiewicz pareiškė ieškinį Marchon Germany GmbH, užsiimančiai įvairių prekių ženklų akinių rėmelių gamyba ir didmenine prekyba, siekdama gauti kompensaciją pasibaigus komercinio atstovavimo sutarčiai, pateikė Bundesgerichtshof (Federalinis Aukščiausiasis Teismas) (Vokietija), Teisingumo Teismui pirmą kartą suteikta galimybė išaiškinti direktyvos 17 straipsnyje vartojamą sąvoką „nauji klientai“.

5.

Teisingumo Teismui siūlau į užduotą klausimą atsakyti taip, kad tam tikromis aplinkybėmis direktyvos 17 straipsniu nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią „nauji klientai“ gali būti ir prekybos agento surasti klientai, kurie anksčiau yra turėję verslo santykių su atstovaujamuoju.

6.

Todėl, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad, jeigu būtų taikomas toks aiškinimas, atstovaujamasis turėtų sumokėti kompensaciją, manau, jog iš direktyvos 17 straipsnio išplaukia, kad atstovaujamasis negali „vienu metu joti dviem žirgais“.

7.

Direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„<...> nacionalinių įstatymų dėl komercinio atstovavimo skirtumai iš esmės daro įtaką konkurencijos sąlygoms ir pačios veiklos vykdymui Bendrijoje bei kenkia tiek prekybos agentams vis-à-vis jų atstovaujamiesiems, tiek prekybinių sandorių saugumui; <...>, be to, tokie skirtumai iš esmės kliudo sudaryti ir vykdyti komercinio atstovavimo sutartis, kai atstovaujamasis ir prekybos agentas yra įsisteigę skirtingose valstybėse narėse“.

8.

Direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Šioje direktyvoje prekybos agentas – tai savarankiškai dirbantis tarpininkas, kuris turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens (toliau – atstovaujamasis) naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu.“

9.

Direktyvos 3 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„Prekybos agentas pirmiausia privalo:

<...>“

10.

Direktyvos 17 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta pagal šio straipsnio 2 dalį arba būtų kompensuoti jo nuostoliai pagal šio straipsnio 3 dalį.

3.   Prekybos agentas turi teisę į nuostolių, kuriuos jis patiria dėl savo santykių su atstovaujamuoju nutraukimo, atlyginimą.

Laikoma, kad tokie nuostoliai atsiranda pirmiausia tada, kai komercinio atstovavimo sutartis nutraukiama tokiomis aplinkybėmis:

4.   Teisė į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 2 dalyje, arba į nuostolių atlyginimą atvejais, kurie numatyti šio straipsnio 3 dalyje, taip pat atsiranda, kai komercinio atstovavimo sutartis pasibaigia dėl prekybos agento mirties.

5.   Prekybos agentas netenka savo teisės į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais arba į nuostolių atlyginimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, jeigu per vienerius metus nuo komercinio atstovavimo sutarties pasibaigimo jis nepranešė atstovaujamajam apie ketinimą siekti savo teisės įgyvendinimo.

6.   Komisija per aštuonerius metus nuo pranešimo apie šią direktyvą dienos pateikia Tarybai pranešimą dėl šio straipsnio įgyvendinimo, o, jeigu būtina, pateikia jai pasiūlymus dėl dalinių pakeitimų.“

11.

Direktyvos 18 straipsnyje nustatyta:

„17 straipsnyje nurodytas nuostolių atlyginimas ar kompensacija yra nemokami:

12.

Prekybos kodekso (Handelsgesetzbuch, toliau – HGB) 89b straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pasibaigus sutarties galiojimui prekybos agentas gali reikalauti iš atstovaujamojo tinkamos kompensacijos, jei ir tiek, kiek:

1)   net ir pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui atstovaujamasis gauna didelę naudą iš verslo su naujais klientais, kuriuos jam surado prekybos agentas, ir

2)   mokant kompensaciją atsižvelgiama į visas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prekybos agentas prarado dėl verslo sandorių su tokiais klientais.

Naujo kliento suradimui prilyginama tokia situacija, kai prekybos agentas taip padidina verslo apimtį su turimu klientu, kad ekonominiu požiūriu tai prilygsta naujo kliento suradimui.“

13.

Ieškovė pagrindinėje byloje Y. Karaszkiewicz nuo 2008 m. rugsėjo mėn. iki 2009 m. birželio mėn. atstovavo atsakovei pagrindinėje byloje Marchon Germany, kuri verčiasi įvairių prekių ženklų akinių rėmelių gamyba ir didmenine prekyba. Šalys ginčijasi dėl Y. Karaszkiewicz reikalavimo sumokėti kompensaciją pasibaigus sutarties galiojimui.

14.

Marchon Germany turi keletą prekybos agentų ir kiekvienam iš jų patiki platinti ne visą produktų asortimentą, o tik tam tikrų prekių ženklų akinių rėmelių kolekcijas. Y. Karaszkiewicz buvo pavesta platinti prekių ženklų C. K. ir F. akinių rėmelių kolekcijas. Taip ji tapo kitų regioninių Marchon Germany atstovų, kuriems buvo pavesta platinti produktus iš kitų prekių ženklų akinių rėmelių kolekcijų, konkurente.

15.

Marchon Germany pateikė Y. Karaszkiewicz klientų sąrašą, kuriame buvo nurodytos optikos, jau pirkusios iš Marchon Germany produktų iš kitų prekių ženklų akinių rėmelių kolekcijų.

16.

Pasibaigus sutarčiai Y. Karaszkiewicz pareikalavo sumokėti kompensaciją už komercinį atstovavimą pagal HGB 89b straipsnio 1 dalį, tačiau Marchon Germany atsisakė ją mokėti. Y. Karaszkiewicz, be kita ko, nurodė, kad optikos, kurios jos pastangomis pirmą kartą įsigijo prekių ženklų C. K. ar F. akinių rėmelių, turėtų būti laikomos „naujomis klientėmis“, net jeigu anksčiau jos buvo Marchon Germany klientės, tačiau pirko kitų prekių ženklų akinių rėmelius.

17.

Landgericht München I (apygardos teismas) manė, kad Y. Karaszkiewicz surasti klientai, kurie anksčiau iš Marchon Germany buvo įsigiję kitų kolekcijų produktų, iš tiesų turėtų būti laikomi „naujais klientais“. Tačiau, vadovaudamasis teisingumo principu, jis sumažino reikalaujamą sumą 50 % dėl to, kad Y. Karaszkiewicz iš Marchon Germany buvo gavusi klientų sąrašą, nes prekybos agentui lengviau parduoti akinius, kai klientas jau pažįsta sutarties partnerį.

18.

Marchon Germany pateikė apeliacinį skundą Oberlandesgericht München (aukštesnysis apygardos teismas). Apeliacinis teismas šį apeliacinį skundą atmetė.

19.

Marchon Germany pateikė kasacinį skundą Bundesgerichtshof ir nurodė, kad su kompensacija už komercinį atstovavimą susijęs reikalavimas turėtų būti atmestas.

20.

Bundesgerichtshof mano, kad su kompensacija susijusio proceso nacionaliniame teisme baigtis priklauso nuo direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmos įtraukos, visų pirma nuo sąvokos „nauji klientai“ aiškinimo, todėl jis sustabdė bylos nagrinėjimą ir pagal SESV 267 straipsnio 1 dalies b punktą pateikė Teisingumo Teismui tokį klausimą:

„Ar direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmą įtrauką reikia aiškinti taip, kad ja draudžiama nacionalinė taisyklė, pagal kurią kaip „nauji klientai“ suprantami ir tokie prekybos agento surasti klientai, kurie jau palaiko verslo santykius su atstovaujamuoju dėl jo parduodamų tam tikro asortimento produktų, tačiau į šį asortimentą neįtraukti produktai, kuriuos platinti atstovaujamasis yra įgaliojęs tik prekybos agentą?“

21.

Pastabas raštu pateikė Marchon Germany, Vokietijos ir Čekijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2015 m. birželio 4 d. įvyko teismo posėdis.

22.

Pagrindinės bylos šalys ginčijasi dėl to, ar pasibaigus sutarčiai prekybos agentas turi teisę reikalauti iš atstovaujamojo sumokėti kompensaciją pagal HGB 89b straipsnio 1 dalį, kuria į nacionalinę teisę perkelta direktyvos 17 straipsnio 2 dalis.

23.

Direktyvos 17 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į direktyvos tikslą ir ja įtvirtintą sistemą ( 3 ).

24.

Neginčijama, kad direktyva siekiama suderinti su komercinio atstovavimo sutarties šalių teisiniais santykiais susijusią valstybių narių teisę ( 4 ), nepaisant tarptautinių elementų ( 5 ). Iš direktyvos antros konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama, be kita ko, suvienodinti konkurencijos sąlygas ES, pašalinti prekybos agentų veiklos apribojimus ir užtikrinti didesnį prekybos sandorių saugumą ( 6 ). Be to, Teisingumo Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad direktyva visų pirma siekiama apsaugoti prekybos agentus jų santykiuose su atstovaujamaisiais, todėl joje, be kita ko, pateiktos nuostatos, kuriomis reglamentuojamas komercinio atstovavimo sutarčių sudarymas ir nutraukimas (direktyvos 13–20 straipsniai) ( 7 ). Direktyvoje numatytos imperatyvios ( 8 ) nuostatos dėl prekybos agentų minimalios apsaugos sąlygų ( 9 ).

25.

Taigi, direktyvos 17 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už komercinį atstovavimą mokėjimo pasibaigus sutartiniams santykiams su atstovaujamuoju reikia aiškinti taip, kad jomis siekiama apsaugoti prekybos agentus ( 10 ).

26.

Direktyvos 17 straipsnyje numatytas reikalavimas valstybėms narėms nustatyti kompensacijos už komercinį atstovavimą mokėjimo pasibaigus sutarties galiojimui mechanizmą. Valstybės narės gali rinktis vieną iš dviejų variantų: kompensaciją pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus arba nuostolių atlyginimą pagal direktyvos 17 straipsnio 3 dalies reikalavimus ( 11 ). Vokietija pasirinko kompensavimo mechanizmą, numatytą direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje ( 12 ).

27.

Tokia kompensacija atspindi ilgalaikę naudą, kurią dėl prekybos agento pastangų gauna atstovaujamasis ( 13 ). Bendrijos teisės aktų leidėjas manė, kad tokia kompensavimo tvarka būtina, nes sutarties galiojimo laikotarpiu prekybos agentas gauna tik komisinį atlyginimą, kuris paprastai neatspindi atstovaujamajam sukurtos komercinės vertės ( 14 ).

28.

Todėl prekybos agentui turi būti sumokėta kompensacija už komercinę vertę, sukurtą atstovaujamajam užmezgus verslo santykius su klientais. Taigi kompensacijos mokėti nereikia, jeigu nebuvo sukurta komercinės vertės arba jeigu yra klientų grupė, iš kurios atstovaujamasis negali gauti naudos ( 15 ). Direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prekybos agentas turi teisę į nuostolių atlyginimą (kompensaciją), jei ir tiek, kiek įvykdytos toliau išvardytos sąlygos. Taigi direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, kurioms esant nuostoliai turi būti atlyginami, ir metodas, pagal kurį tokie nuostoliai apskaičiuojami ( 16 ).

29.

Direktyvos 17 straipsnio 2 dalyje numatytos penkios sąlygos, taikomos šiam kompensavimo mechanizmui.

30.

Pirma, tam, kad būtų taikomas direktyvos 17 straipsnis, turi būti pasibaigęs prekybos agento ir atstovaujamojo sudarytos sutarties galiojimas.

31.

Antra, prekybos agentas turi būti suradęs atstovaujamajam „naujų klientų“ arba „žymiai padidinęs verslo apimtį su turimais klientais“ (direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirma įtrauka).

32.

Trečia, atstovaujamasis turi ir toliau gauti didelę naudą iš verslo su tokiais klientais (direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirma įtrauka).

33.

Ketvirta, nustatant sumą pagal pirmiau nurodytus kriterijus turi būti atsižvelgiama (remiantis teisingumo principu) į visas aplinkybes, ypač į komisinius, kuriuos prekybos agentas prarado dėl verslo sandorių su tokiais klientais (direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto antra įtrauka).

34.

Penkta, kompensacijos dydis negali viršyti tam tikros ribos, t. y. didžiausios sumos, kuri yra lygi nuostolių atlyginimui už vienus metus, apskaičiuotos remiantis prekybos agento vidutiniu metiniu atlyginimu per pastaruosius metus (iki penkerių metu laikotarpiu) (direktyvos 17 straipsnio 2 dalies b punktas) ( 17 ).

35.

Be to, pasibaigus sutarties galiojimui kompensacija nemokama, jeigu yra viena iš direktyvos 18 straipsnyje numatytų aplinkybių (atstovaujamasis nutraukia sutartį dėl to, kad prekybos agentas nevykdo įsipareigojimų; sutartį nutraukia prekybos agentas, išskyrus, kai toks nutraukimas pateisinamas tame punkte išvardytomis aplinkybėmis; prekybos agentas, susitaręs su atstovaujamuoju, perleidžia savo teises ir pareigas kitam asmeniui), kuri, kaip prekybos agento teisės į kompensaciją išimtis, aiškinama siaurai ( 18 ).

36.

Nagrinėjama byla susijusi tik su nurodyta antrąja sąlyga, būtent su „naujų klientų“ sąvoka. Byloje nenagrinėjamas direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje nurodytas antrasis variantas („žymiai padidino verslo apimtį su turimais klientais“) ir kompensacijos apskaičiavimo metodas.

37.

Marchon Germany pažymi, kad, jeigu direktyvoje būtų numatytas reikalavimas atstovaujamajam mokėti kompensaciją net ir tais atvejais, kai dėl prekybos agento veiklos tik buvo išplėstas atstovaujamojo produktų asortimentas, būtų sugriauta tinkama prekybos agento ir atstovaujamojo interesų pusiausvyra. Be to, ji teigia, kad ši byla susijusi su tos pačios rūšies produktais, kurie tik pažymėti skirtingais prekių ženklais. Taigi, Marchon Germany manymu, sumokėto įprasto komisinio atlyginimo ( 19 ) pakako, nes, nepaisant išaugusio produktų pardavimo, Marchon Germany negavo jokios ilgalaikės naudos.

38.

Y. Karaszkiewicz mano, kad Marchon Germany sąvoką „nauji klientai“ aiškina per siaurai. Ji teigia, kad turimi klientai gali būti laikomi „naujais klientais“, jeigu jie ima pirkti „naujus produktus“ ir taip kokybiškai išplečiami atstovaujamojo ir kliento verslo santykiai.

39.

Vokietijos vyriausybė taip pat pritaria plačiam sąvokos „nauji klientai“ aiškinimui ir teigia, kad viskas priklauso nuo prekybos agentui patikėtų sandorių. Jeigu atstovaujamasis prekybos agentams patiki tik tam tikrą viso produktų asortimento dalį, gali būti laikoma, kad tokie prekybos agentai surado „naujų klientų“, kai jie atstovaujamojo turimiems klientams platina naujus produktus, nes taip atstovaujamasis užmezga naujų verslo santykių.

40.

Priešingai, Čekijos Respublika mano, kad su tokia kaip pagrindinėje byloje situacija labiau susijęs direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirmoje įtraukoje numatytas antrasis variantas, nes jis apima ir kiekybinį, ir kokybinį aspektus. Ji remiasi versijomis vokiečių ( 20 ) ir prancūzų ( 21 ) kalbomis, kurios, jos nuomone, yra platesnės apimties nei versija anglų kalba ( 22 ).

41.

Komisija teigia, kad reikia atsižvelgti į paties atstovaujamojo pasirinktą pardavimo struktūrą: sąvoka „nauji klientai“ gali apimti net tuos prekybos agento surastus klientus, kurie anksčiau buvo užmezgę verslo santykius su atstovaujamuoju, tačiau dabar pirmą kartą įsigyja vien tokiam prekybos agentui patikėtų platinti produktų.

42.

Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje Y. Karaszkiewicz nesurado „naujų klientų“, kaip numatyta direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punkte, jeigu ši sąvoka suprantama taip, kad ji apima tik klientus, kurie anksčiau nėra turėję jokių verslo reikalų su atstovaujamuoju ir pirmą kartą su juo sudarė sandorį per agentą.

43.

Tačiau nemanau, kad 17 straipsnio 2 dalies a punkte pateiktą sąvoką „nauji klientai“ reikėtų aiškinti taip siaurai.

44.

Iš direktyvos 17 straipsnio teksto matyti, kad, nors šioje nuostatoje skiriami „nauji klientai“ ir „turimi klientai“, joje nepateikta jokios sąvokos „nauji klientai“ apibrėžties ( 23 ).

45.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ( 24 ) iš vienodo Europos Sąjungos teisės taikymo reikalavimo matyti, kad, jeigu Europos Sąjungos teisės nuostatose nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, skirtos šios sąvokos prasmei ir apimčiai nustatyti, tokia sąvoka visoje Europos Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos formuluotę ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą ( 25 ).

46.

Atsižvelgiant į tai, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog „direktyvos 17 straipsnio aiškinimas <...> gali būti leidžiamas tik tuo atveju, jeigu atmetama galimybė, kad toks aiškinimas bus nepalankus prekybos agentui“ ( 26 ), ši nuostata neturėtų būti aiškinama pernelyg siaurai.

47.

Apskritai direktyvoje taikomas požiūris, pagal kurį pagrindinis dėmesys skiriamas ne asmenims, o sandoriams. Todėl direktyvos 3 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad „prekybos agentas <...> privalo tinkamai stengtis derėtis dėl sandorių <...> [ir] sudaryti jam pavestus sandorius“ ( 27 ).

48.

Sąvoką „nauji klientai“ reikėtų vertinti atsižvelgiant į šias aplinkybes ir ji neturėtų apsiriboti konkrečiais fiziniais arba juridiniais asmenimis, kurie gali būti klientai. Priešingai – turėtų būti laikoma, kad ji apima tam tikrus kliento ir atstovaujamojo sudaryto paties verslo sandorio (Geschäftsabschluss) aspektus ( 28 ).

49.

Be to, kaip raštu pateiktose pastabose pabrėžė Vokietijos vyriausybė, sąvoką, kurią reikia išaiškinti, sudaro dvi dalys, būtent žodžiai „nauji“ ir „klientai“. Sąvoką „klientas“ reikėtų suprasti atsižvelgiant į konkrečius verslo santykius (Geschäftsbeziehung), todėl, kai pirkėjas įsigyja tam tikrą produktą, apskritai jis nebūtinai tampa atstovaujamojo klientu.

50.

Prekybos agento veiklos apimtis nustatoma jo su atstovaujamuoju sudaryta sutartimi. Į šią veiklos apimtį reikėtų atsižvelgti, kai sprendžiama, ar klientai turi būti laikomi „naujais klientais“. Tokia sutartis, taigi ir konkreti veiklos apimtis, priklauso nuo atstovaujamojo sąmoningai pasirinktos pardavimo struktūros, todėl reikia atsižvelgti ir į ją.

51.

Marchon Germany sąmoningai nusprendė iš viso asortimento Y. Karaszkiewicz patikėti platinti tik dviejų kolekcijų produktus, t. y. prekių ženklų C. K. ir F. akinių rėmelius. Taigi ji pati sukūrė tam tikras produktų kategorijas ir taip apribojo Y. Karaszkiewicz galimybes platinti produktus. Y. Karaszkiewicz sąmoningai neleista platinti kitų konkuruojančių produktų.

52.

Jeigu atstovaujamasis visą savo produktų asortimentą taip skirsto pagal prekių ženklus, jis prekybos agentams parodo, kad verslo santykiai turi būti užmegzti dėl kiekvieno prekių ženklo atskirai. Tokiu elgesiu atstovaujamasis taip pat parodo, kad prekybos agentas visų pirma turi stengtis įtikinti klientą įsigyti konkretaus prekių ženklo produktų, kuriuos platinti pavesta tokiam prekybos agentui. Atstovaujamasis naudojasi prekybos agento paslaugomis tam, kad gautų naudos iš jo taikomos strategijos, požiūrio ir jo turimų įgūdžių įtikinti klientus įsigyti atstovaujamojo produktų. Jeigu jis nusprendžia atskirti verslo kanalus, tokius verslo kanalus reikia vertinti atskirai.

53.

Kitaip tariant, atsižvelgiant į Marchon Germany pardavimo strategiją galima teigti, kad „naujas klientas“ yra bet kuris tam tikro prekių ženklo produktą iš Marchon Germany perkantis klientas, kuris anksčiau nėra pirkęs to prekių ženklo produktų ( 29 ).

54.

Todėl palaikau nuomonę, kad, norint nustatyti, kas yra „naujas klientas“, reikia taikyti funkcinį požiūrį: svarbu tai, ar tam tikros kategorijos produktą pirmą kartą parduoda prekybos agentas. Taigi sąvoka „nauji klientai“ turi būti suprantama atsižvelgiant į „naujos kategorijos produktus“ – klientas laikomas nauju, jeigu jis pirmą kartą perka naujos kategorijos produktą.

55.

Galiausiai manau, jog nagrinėjamą bylą sunku išspręsti todėl, kad Marchon Germany gaminami ir platinami produktai (akinių rėmeliai) yra panašūs. Prekių ženklo A akinių rėmelius galima palyginti su prekių ženklo B akinių rėmeliais. Tarkime, jeigu įmonė prekiautų automobiliais ir batais, nemanau, kad kam nors kiltų abejonių dėl to, ar klientą, kuris anksčiau pirkdavo tik automobilius, tačiau dabar ėmė pirkti batus, priskirti prie „naujų“. Tokiu atveju klientas tampa „naujas“ dėl objektyvios aplinkybės, kad aptariami produktai nėra panašūs. Tačiau atlyginama būtent už prekybos agento strategiją, požiūrį ir įgūdžius, dėl kurių atstovaujamajam sukurta komercinė vertė, susijusi su naujos kategorijos produktais.

56.

Nematau priežasčių, kodėl toks atvejis, kaip nagrinėjamas šioje byloje, turėtų būti vertinamas kitaip. Juk būtent prekybos agentė, kuriai atstovaujamosios sprendimu patikėta platinti tik dviejų prekių ženklų produktus, dėl savo taikomos strategijos, požiūrio ir turimų įgūdžių sugebėjo parduoti produktus klientui, kuris anksčiau jų nepirkdavo.

57.

Todėl, jeigu prekybos agentas pirmą kartą parduoda produktų, priskiriamų prie tam tikros kategorijos, kurią atstovaujamasis sukūrė siekdamas paskirstyti rinką (šiuo atveju – pagal prekių ženklus), laikoma, kad prekybos agentas atstovaujamajam surado „naujų klientų“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 17 straipsnio 2 dalies a punktą, nepaisant to, ar atstovaujamasis anksčiau turėjo verslo santykių su tokių produktų pirkėju.

58.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į Vokietijos Bundesgerichtshof pateiktą klausimą atsakyti taip:

1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo 17 straipsnio 2 dalies a punkto pirma įtrauka turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama taikyti nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią „naujais klientais“ galima laikyti ir prekybos agento surastus klientus, kurie anksčiau yra turėję verslo santykių su atstovaujamuoju dėl jo parduodamų tam tikro asortimento produktų, tačiau į šį asortimentą neįtraukti produktai, kuriuos platinti atstovaujamasis yra įgaliojęs tik prekybos agentą.