1.

Juzgado de Primera Instancia no4 de Martorell (Martorelio pirmosios instancijos teismas Nr. 4, Ispanija) iš esmės nori sužinoti, ar Sąjungos teisės lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams prieštarauja nacionalinė pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią vartotojams nustatomas naikinamasis vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo kitos dienos po įstatymo, kuriame yra ši nuostata, paskelbimo atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje dienos, kad vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai jie galėtų pareikšti prieštaravimą, grindžiamą tariamu sutarties sąlygų nesąžiningumu.

2.

Šis klausimas prisideda prie ilgo klausimų, pateiktų prašant priimti prejudicinius sprendimus dėl įvairių Ispanijos nacionalinių nuostatų, susijusių su išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūromis, atitikties Sąjungos teisei, sąrašo, kurio pradžia buvo Sprendimas Aziz ( 2 ).

3.

Taigi šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę papildyti savo praktiką dėl protingų terminų vartotojų apsaugos srityje.

4.

Direktyvos 93/13 ( 3 ) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos[,] naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju[,] taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5.

Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

6.

Direktyva 93/13 buvo perkelta į Ispanijos teisės sistemą 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų (Ley 7/1998, sobre condiciones generales de la contratación) ( 4 ) ir 2007 m. lapkričio 16 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/2007, kuriuo patvirtinamas naujos redakcijos Bendrasis įstatymas dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos ir kiti jį papildantys įstatymai (Real Decreto Legislativo 1/2007, por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias) ( 5 ).

7.

2013 m. gegužės 14 d. Įstatymas Nr. 1/2013 dėl priemonių, skirtų skolininkų, kurių skoliniai įsipareigojimai užtikrinti hipoteka, apsaugai sustiprinti, skolos restruktūrizavimo ir socialinio būsto nuomos (Ley 1/2013, de medidas para reforzar la protección a los deudores hipotecarios, reestructuración de deuda y alquiler social, toliau – Įstatymas Nr. 1/2013) ( 6 ) iš dalies pakeitė 2000 m. sausio 7 d. Civilinio proceso kodeksą (Ley de enjuiciamiento civil, toliau – CPK) ( 7 ) ir buvo iš dalies pakeistas 2013 m. birželio 28 d. Dekretu įstatymu Nr. 7/2013 dėl skubių finansinių ir biudžeto priemonių, skatinančių mokslinius tyrimus, plėtrą ir inovacijas (decreto-ley 7/2013, de medidas urgentes de naturaleza tributaria, presupuestarias y de fomento de la investigación, el desarrollo y la innovación) ( 8 ).

8.

Įstatymo Nr. 1/2013 ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata (toliau – ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata) susijusi su vykdymo procedūromis, pradėtomis, bet nebaigtomis iki Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo. Ši nuostata suformuluota taip:

9.

Išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra reglamentuojama CPK 681–698 straipsniuose. Be šių specialiųjų nuostatų, tinkamam šios procedūros supratimui yra svarbios kitos bendrosios CPK nuostatos.

10.

CPK 556 straipsnyje numatytas dešimties dienų terminas, skaičiuojamas nuo dokumento, kuriuo nurodoma vykdyti išieškojimą, įteikimo, kad skolininkas pateiktų dėl jo prieštaravimą. Šis terminas taikomas išieškojimams iš hipoteka įkeisto turto, nes nuoroda į šį terminą yra CPK 557 straipsnyje, susijusiame su prieštaravimo dėl išieškojimo, pagrįsto kitais dokumentais nei teismo ar arbitražo sprendimai (tai apima, be kita ko, autentiškus dokumentus dėl hipoteka užtikrintos paskolos, kurie yra išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pagrindas), procedūra.

11.

CPK 557 straipsnyje, kaip jis formuluojamas Įstatyme Nr. 1/2013, nustatyta:

„1.   Jeigu vykdomasis dokumentas išduotas dėl dokumentų, nurodytų 517 straipsnio 2 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose, ir dėl kitų vykdytinų dokumentų, nurodytų 517 straipsnio 2 dalies 9 punkte, skolininkas gali pirmesniame straipsnyje numatyta tvarka per nustatytą terminą pareikšti prieštaravimą tik jeigu nurodo vieną iš šių pagrindų:

<...>

2.   Jeigu pateikiamas pirmesnėje dalyje nurodytas prieštaravimas, teismo pareigūnas sustabdo išieškojimą, taikydamas proceso organizavimo priemonę.“

12.

CPK 695 straipsnyje (redakcija po Įstatymo Nr. 1/2013 padarytų pakeitimų) nustatyta:

„1.   Vykstant šiame skyriuje nurodytoms procedūroms skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl išieškojimo tik remdamasis tokiais pagrindais:

<...>

2.   Pareiškus prieštaravimą pagal ankstesnę šio straipsnio dalį teismo pareigūnas sustabdo išieškojimą ir nurodo šalims atvykti į nutartį dėl išieškojimo priėmusį teismą. Šaukimas į teismą turi būti įteiktas bent 15 dienų iki atitinkamo teismo posėdžio. Per šį posėdį teismas išklauso šalis, priima pateikiamus dokumentus ir antrą dieną priima tinkamą sprendimą nutarties forma.

3.   Nutartimi patenkinti prieštaravimą, pagrįstą šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pirmuoju ir trečiuoju pagrindais, išieškojimas nutraukiamas; nutartyje patenkinti prieštaravimą, pagrįstą antruoju pagrindu, nustatoma suma, dėl kurios vykdymas turi būti tęsiamas.

Patvirtinus ketvirtąjį pagrindą, kai išieškojimas grindžiamas šia sutarties sąlyga, išieškojimą nurodoma nutraukti. Kitais atvejais išieškojimas tęsiamas netaikant nesąžiningos sąlygos.

<...>“

13.

BBVA SA (buvusi Unnim Banc SA, toliau – BBVA) pradėjo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą prieš Pedro Peñalva López, Clara López Durán ir Diego Fernández Gabarro. Ši procedūra buvo pradėta iki Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. gegužės 15 d. Šią dieną procedūra dar nebuvo baigta.

14.

Atsakovai pagrindinėje byloje specialųjį prieštaravimą dėl šio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pateikė 2013 m. birželio 17 d., t. y. pasibaigus vieno mėnesio terminui, numatytam ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje specialiajam priešpriešiniam prieštaravimui dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pareikšti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui jie nurodė, jog tai, kad numatytas naikinamasis terminas, per kurį galima remtis vykdomojo dokumento sąlygų nesąžiningumu, neatitinka Direktyvos 93/13. Grįsdami šį teiginį, atsakovai pagrindinėje byloje nurodo Teisingumo Teismo praktiką ir, be kita ko, Sprendimą Cofidis ( 9 ).

15.

Be to, jie tvirtina, kad vieno mėnesio trukmės terminas akivaizdžiai yra trumpas ir kad dėl didelio asmenų, kuriems tai turi įtakos, skaičiaus teisinių profesijų atstovai nebepajėgia tinkamai spręsti visų jiems tenkančių bylų.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti būtina, kad Teisingumo Teismas nuspręstų dėl procesinių terminų pirmenybės arba padarinių siekiant parengti arba pareikšti prieštaravimus dėl tariamo vykdomojo dokumento sąlygos nesąžiningumo.

17.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no4 de Martorell2013 m. spalio 28 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. sausio 10 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> [ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje] nustatytas vieno mėnesio terminas turi būti laikomas prieštaraujančiu Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniams?“

18.

Rašytines pastabas pateikė šalys pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.

19.

Šalių pagrindinėje byloje, Ispanijos vyriausybės ir Europos Komisijos žodinės pastabos buvo išklausytos per 2015 m. vasario 11 d. teismo posėdį.

20.

Savo rašytinėse pastabose BBVA ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Pirma, ji teigia, kad užduotas klausimas yra hipotetinis ir kad jis nereikalingas tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išspręstų nagrinėjamą ginčą. Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nagrinėjamų sutarties sąlygų. Antra, BBVA mano, kad, priėmus Sprendimą Aziz ( 10 ), tas pats teismas gali savo iniciatyva išnagrinėti ginčijamas nuostatas. Trečia, ji pažymi, kad nurodytos nesąžiningos sąlygos, esančios sutartyje, kurią vykdyti reikalaujama, jau buvo du kartus ginčijamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

21.

Manau, kad šiuos argumentus reikia atmesti. Visų pirma, priešingai, nei teigia BBVA, prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas susijęs su prejudiciniu klausimu. Toliau manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo priežastis, dėl kurių nusprendė, jog Sąjungos teisės išaiškinimas reikalingas jo sprendimui priimti, ir kad prejudicinis klausimas gali turėti įtakos sprendimui pagrindinėje byloje. Galiausiai tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmus Sprendimą Aziz ( 11 ), yra įgaliotas savo iniciatyva tikrinti tokių nesąžiningų sąlygų buvimą, neturi įtakos pagrindinės bylos šalių teisei remtis nesąžiningų sąlygų buvimu vykdomajame dokumente, kuris yra vykdymo procedūros pagrindas.

22.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal SESV 267 straipsnyje įtvirtintą teismų bendradarbiavimo principą klausimams, susijusiems su Sąjungos teise, galioja reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik ypatingais atvejais ( 12 ). Be to, tik nacionalinis teismas kompetentingas įvertinti prejudicinio sprendimo būtinumą ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą ( 13 ).

23.

Taigi manau, kad prejudicinis klausimas priimtinas.

24.

Šis prejudicinis klausimas, kaip jį formuluoja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su Direktyvos 93/13 aiškinimu kalbant apie hipoteka užtikrintą paskolos sutartį, kurios vykdymo procedūra Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo dieną buvo pradėta.

25.

Iš pradžių primintina, kad vykstant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų šiam išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus ( 14 ). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinas Sąjungos teisės normas ir principus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką ( 15 ).

26.

Šioje byloje, manau, savo prejudiciniu klausimu Juzgado de Primera Instancia no 4 de Martorell iš tikrųjų Teisingumo Teismo prašo išaiškinti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus, kalbant apie Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnių įgyvendinimą, kad galėtų įvertinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama ketvirtąja pereinamojo laikotarpio nuostata laikomasi Sąjungos teisės.

27.

Šiomis sąlygomis prejudicinį klausimą reikia suprasti taip, kad juo iš esmės siekiama sužinoti, ar, atsižvelgiant į lygiateisiškumo ir veiksmingumo principus, Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniai draudžia tokią nacionalinę pereinamojo laikotarpio nuostatą, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią, vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, vartotojai turi pareikšti prieštaravimą, grindžiamą tariamu sutarties sąlygų nesąžiningumu, per naikinamąjį vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo kitos dienos po įstatymo, kuriame yra ši nuostata, paskelbimo.

28.

Kad atsakyčiau į šį klausimą, atliksiu keturių etapų vertinimą. Pirma, apibūdinsiu šios bylos aplinkybes ir pateiksiu kelis samprotavimus apskritai dėl Įstatymo Nr. 1/2013 ir konkrečiai dėl jo ketvirtosios pereinamojo laikotarpio nuostatos. Antra, aptardamas šią pereinamojo laikotarpio nuostatą, pateiksiu susijusią Teisingumo Teismo praktiką dėl lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, taikomų įvairioms terminų rūšims. Trečia, atsižvelgdamas į šią teismo praktiką, išnagrinėsiu pagrindinėje byloje nagrinėjamo termino ypatumus ir galiausiai, ketvirta, nurodysiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kriterijus, naudingus nustatant, ar Sąjungos teisė prieštarauja tokiam terminui.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Ispanijos vyriausybė ir Komisija – visi daro nuorodą į Įstatymo Nr. 1/2013 taikymo sritį ir jo ketvirtąją pereinamojo laikotarpio nuostatą.

30.

Iš Teisingumo Teismo turimos bylos matyti, kad iki Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo vartotojas, reikšdamas prieštaravimą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, negalėjo remtis tariamu paskolos sutarties sąlygų nesąžiningumu. Iš tiesų, tokių sąlygų nesąžiningumas negalėjo būti tikrinamas nei už vykdymą atsakingo teismo iniciatyva, nei vartotojo prašymu. Taigi vartotojas tiek per specialiąją išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, kuri taikoma hipoteka arba kitaip įkeistam turtui, tiek per bendrąją vykdymo procedūrą, kuri taikoma dėl neteisminių dokumentų ( 16 ), neturėjo galimybės pasiekti, kad už vykdymą atsakingas teismas sustabdytų šią procedūrą, kai tokia priemonė būdavo reikalinga galutinio sprendimo veiksmingumui užtikrinti.

31.

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ši padėtis pasikeitė priėmus Sprendimą Aziz ( 17 ). Įstatymu Nr. 1/2013 buvo pakeisti CPK straipsniai, susiję, be kita ko, su išieškojimo iš hipoteka arba kitaip įkeisto turto procedūra, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra būtų suderinta su šiuo sprendimu ( 18 ). Konkrečiau kalbant, Ispanijos teisės aktų leidėjas pakeitė CPK – pirma, jis leido už vykdymą atsakingam teismui savo iniciatyva bet kuriuo procedūros metu tikrinti minėtų sąlygų nesąžiningumą ( 19 ) ir, antra, nustatė naują prieštaravimo pagrindą, grindžiamą sutarties sąlygos, kuri yra vykdymo pagrindas arba pagal kurią galėjo būti nustatyta išieškotina suma ( 20 ), nesąžiningumu. Doktrinoje šie pakeitimai buvo palaikyti visiška Ispanijos teisės sistemos naujove ( 21 ).

32.

Iš bylos taip pat matyti, kad skolininko prieštaravimas dėl vykdymo, grindžiamas sutarties sąlygos nesąžiningumu, dabar leidžia sustabdyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, kol bus išspręstas atskirasis klausimas, iškeltas pareiškiant prieštaravimą ( 22 ). Toks prieštaravimas iš esmės galimas dėl visų vykdymo procedūrų, – nesvarbu, ar jos yra bendro pobūdžio, ar susijusios su hipoteka ( 23 ), – kurios buvo pradėtos įsigaliojus Įstatymui Nr. 1/2013, ir turi būti pareikštas per bendrą dešimties dienų terminą, skaičiuojamą nuo dokumento, kuriuo nurodoma vykdyti išieškojimą, įteikimo.

33.

Kita vertus, dėl procedūrų, vykusių Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo dieną, kai dešimties dienų prieštaravimo pareiškimo terminas ( 24 ) jau buvo prasidėjęs arba pasibaigęs, įstatymų leidėjas numatė ketvirtąją pereinamojo laikotarpio nuostatą. Pagal šią nuostatą suteikiamas vieno mėnesio naikinamasis terminas, skaičiuojamas nuo kitos dienos po šio įstatymo įsigaliojimo dienos, kad skolininkas pareikštų specialųjį atskirąjį prieštaravimą, grindžiamą, be kita ko, nesąžiningų sąlygų buvimu ( 25 ).

34.

Ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata atsirado dėl Sprendime Aziz ( 26 ) pateikto Direktyvos 93/13 3 straipsnio išaiškinimo grįžtamosios galios, t. y. pateiktu išaiškinimu turi būti vadovaujamasi nuo išaiškintos nuostatos įsigaliojimo dienos ( 27 ). Todėl Ispanijos įstatymų leidėjas turėjo numatyti mechanizmą, leidžiantį išvengti sprendimų, kurie bus priimti per vykstančias vykdymo procedūras, pradėtas galiojant ankstesniems teisės aktams ir tebevykstančias įsigaliojus Įstatymui Nr. 1/2013, prieštaravimo Sąjungos teisei ( 28 ).

35.

Būtent su šia procesine taisykle, esančia ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje, yra susijęs prejudicinis klausimas, kurį užduoda prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pagrindinėje byloje sutarties sąlygų nesąžiningumu grindžiamas prieštaravimas – naujas prieštaravimo pagrindas, numatytas šiame įstatyme, – buvo pareikštas praėjus terminui. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kaip matyti iš šios išvados 27 punkto, nori sužinoti, ar nagrinėjamas terminas prieštarauja Sąjungos teisei.

36.

Dabar nagrinėsiu šį klausimą ir iš pradžių apžvelgsiu susijusią Teisingumo Teismo praktiką dėl lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų, kaip jie taikomi įvairių rūšių terminams.

37.

Visų pirma kyla klausimas, ar Teisingumo Teismo praktika dėl protingų terminų yra reikšminga nagrinėjant nacionalinio įstatymo pereinamojo laikotarpio nuostatoje nustatytą terminą, kurio pradžia skaičiuojama atsižvelgiant į kitą dieną po įstatymo paskelbimo atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje. Kaip ir Komisija, manau, kad taip ir yra ir kad dėl to ši teismo praktika suteikia mums naudingų aiškinimo nuorodų, net jei joje nebuvo konkrečiai nagrinėtas toks terminas, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje.

38.

Visų pirma primintina, jog Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nusprendęs, kad, nesant procesinių teisės nuostatų suderinimo, šis klausimas pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą priskiriamas šių valstybių vidaus teisės tvarkai. Tačiau Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad šios nuostatos turi atitikti dvi sąlygas: jos neturi būti mažiau palankios nei panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė, reglamentuojančios nuostatos (lygiavertiškumo principas) ir dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti pagal Sąjungos teisę vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) ( 29 ).

39.

Kalbant apie lygiavertiškumo principo laikymąsi, šis principas reiškia, kad ginčijama nacionalinė taisyklė turi būti vienodai taikoma tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams, kurių dalykas ir pagrindas panašūs. Siekiant patikrinti, ar lygiavertiškumo principo buvo laikytasi pagrindinėje byloje, nacionalinis teismas, vienintelis tiesiogiai žinantis procesines ieškinių pareiškimo vidaus teisės taisykles, turi patikrinti, ar procesinės taisyklės, skirtos iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai vidaus teisėje užtikrinti, atitinka šį principą, ir išnagrinėti tariamai panašių vidaus teise grindžiamų ieškinių dalyką ir esmines aplinkybes. Šiuo tikslu šis teismas turi įvertinti atitinkamų ieškinių panašumą, atsižvelgdamas į jų dalyką, pagrindą ir esmines aplinkybes. Kad nustatytų, ar nacionalinė procedūros taisyklė yra mažiau palanki, jis turi atsižvelgti į nuostatos vaidmenį visoje procedūroje, šios procedūros eigą ir jos ypatybes ( 30 ).

40.

Dėl veiksmingumo principo taikymo Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, proceso eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose. Turėdamas omenyje šį aspektą Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad prireikus būtina atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 31 ).

41.

Be to, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad Sąjungos teisei neprieštarauja protingų naikinamųjų terminų ieškiniui pareikšti nustatymas. Remiantis jo praktika, dėl tokių terminų netampa praktiškai neįmanoma įgyvendinti pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių ar pernelyg sudėtinga tai padaryti ( 32 ). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktais, patenkančiais į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį, nustatyti terminus valstybės narės turi atsižvelgdamos, be kita ko, į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės priimsimi sprendimai, į procedūrų ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus viešuosius ar privačius interesus, į kuriuos turi būti atsižvelgta ( 33 ). Be to, Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad terminai turi būti iš esmės pakankami veiksmingam ieškiniui parengti ir pareikšti ( 34 ).

42.

Teisingumo Teismas taip pat yra pareiškęs nuomonę bylose, susijusiose su analogiškomis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje. Jis yra nurodęs, kad jei valstybės narės sutrumpina terminą, per kurį galima reikalauti grąžinti pažeidžiant Sąjungos teisę sumokėtas sumas, tai gali būti daroma su sąlyga, kad ne tik naujai nustatytas terminas yra protingas, bet ir naujuose teisės aktuose įtvirtinta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią, priėmus šiuos teisės aktus, ginčo šalims suteikiamas pakankamas terminas pateikti grąžinimo prašymus, kuriuos jie turėjo teisę pateikti galiojant ankstesniems teisės aktams ( 35 ).

43.

Galiausiai pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką jam nepriklauso spręsti dėl nacionalinės teisės aiškinimo: ši užduotis tenka vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris šiuo atveju privalo nustatyti, ar susijusios nacionalinės teisės nuostatos atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo reikalavimus ( 36 ). Tačiau priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimų, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savąjį vertinimą ( 37 ).

44.

Trumpai išdėstęs teismo praktiką, apskritai susijusią su lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, kaip jie taikomi skirtingų rūšių terminams, dabar siūlau įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo termino ypatumus ir tuomet patikrinti, ar juo paisoma minėtų Sąjungos teisės principų.

45.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam terminui būdingi du esminiai dalykai: pirma, vieno mėnesio trukmė ir, antra, momentas, nuo kurio šis terminas pradedamas skaičiuoti, t. y. kita diena po Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimo Boletin Oficial del Estado (toliau – BOE) dienos.

46.

Manau, kad procesinis vieno mėnesio terminas yra pakankamas prieštaravimui dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pareikšti. Tokią poziciją, atrodo, patvirtina Teisingumo Teismo praktika. Iš tikrųjų, Teisingumo Teismas dažnai sutikdavo su trumpesniais procesiniais terminais, be kita ko, keturiolikos ir penkiolikos dienų. Pavyzdžiui, kalbant apie prašymą pripažinti pabėgėlio statusą vykstant pagreitinai procedūrai, penkiolikos dienų terminas Teisingumo Teismo buvo pripažintas pakankamu ieškiniui parengti ir pareikšti ( 38 ). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad keturiolikos dienų terminas, suteikiamas administracinei baudai, skirtai už komercinės bendrovės apskaitos dokumentų neatskleidimą, užginčyti, yra protingas ( 39 ).

47.

Todėl manau, kad, kalbant apie ketvirtosios pereinamojo laikotarpio nuostatos atitiktį lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams, dėl pačios vieno mėnesio trukmės nekyla jokių problemų.

48.

Tačiau dar reikia aptarti momentą, nuo kurio pradedamas skaičiuoti nagrinėjamas terminas.

49.

Šiuo klausimu ketvirtojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje numatyta, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas skaičiuojamas nuo kitos dienos po Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo dienos. Dėl to šio įstatymo ketvirtojoje baigiamojoje nuostatoje numatyta, kad jis įsigalioja paskelbimo BOE dieną. Be to, ketvirtosios pereinamojo laikotarpio nuostatos 4 punkte patikslinta, kad „pranešimo ir [šio pereinamojo laikotarpio nuostatos] 2 ir 3 dalyse numatytų terminų skaičiavimo tikslais šios nuostatos paskelbimas prilygsta visiškam ir tinkamam pranešimui, ir jokiu atveju nėra būtina tuo tikslu priimti formalaus sprendimo“.

50.

Formuluojant paprasčiau, tai reiškia, kad Ispanijos teisės aktų leidėjas Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimą BOE prilygino procesiniam pranešimui.

51.

Reikia pabrėžti, jog būtent dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimo BOE, nepranešant atsakovams pagrindinėje byloje, kyla problema šioje byloje kalbant apie lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus.

52.

BBVA ir Ispanijos vyriausybė mano, jog joks elementas neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamas terminas yra mažiau palankus nei kiti panašūs Ispanijos teisėje nustatyti terminai. Pirma, BBVA nurodo terminą, per kurį Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas) gali būti pareikštas ieškinys dėl pagrindinių teisių pažeidimų, tiesiogiai kylančių iš teismų aktų. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo įteikimo dienos. Antra, Ispanijos vyriausybė palygina pagrindinėje byloje nagrinėjamą terminą su kitais Ispanijos teisėje nustatytais procesiniais terminais, kaip antai terminu atsiliepimui į ieškinį pateikti vykstant įprastai bylos nagrinėjimo iš esmės procedūrai, kuris pradedamas skaičiuoti nuo ieškinio įteikimo dienos ( 40 ). Savo ruožtu Komisija pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu terminu aiškiai siekiama leisti apsaugoti Direktyvos 93/13 vartotojams suteiktas teises pereinamuoju laikotarpiu tarp senojo ir naujojo įstatymo. Todėl dėl teisių, grindžiamų Sąjungos teise, nėra nustatytos mažiau palankios sąlygos.

53.

Šie argumentai manęs neįtikina. BBVA ir Ispanijos vyriausybės nurodyti terminai man neatrodo analogiški pagrindinėje byloje nagrinėjamam terminui. Tačiau, nors turiu abejonių dėl nagrinėjamo termino atitikties lygiavertiškumo principui, man kyla sunkumų ieškant panašių procesinių terminų, kurie leistų užtikrintai padaryti išvadą, kad ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata, grindžiama Sąjungos teise, yra mažiau palanki nei kitos panašios nuostatos, kuriomis Ispanijos teisėje siekiama išsaugoti tokias pat ginčo šalių teises, – tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

54.

Kaip išdėstysiu tolesniuose punktuose, daugelis aspektų, priešingai, leidžia manyti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo termino tapo neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti pagal Direktyvą Nr. 93/13 suteiktas teises.

55.

Pirma, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, jog Ispanijos proceso teisėje nėra įprasta, kad procesinis terminas būtų pradedamas skaičiuoti nuo paskelbimo BOE dienos, išskyrus atvejus, kai kalbama apie pradinio ieškinio dėl visuotinai taikomo akto pareiškimą ( 41 ). Komisija pažymi, kad, kalbant apie vykstančio proceso procesinius dokumentus, paprastai terminai pradedami skaičiuoti nuo įvairių pranešimų, kuriuos siunčia kompetentingas teismas, gavimo dienos – taip užtikrinama, kad suinteresuotasis asmuo arba jo teisėti atstovai tikrai galėtų pasinaudoti terminais ( 42 ).

56.

Be to, primintina, kad Teisingumo Teismo praktikoje nagrinėti terminai skyrėsi nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamo pereinamojo laikotarpio termino, nes buvo pradedami skaičiuoti nuo konkretaus procesinio pranešimo ( 43 ). Tai reiškia, kad, gavę jiems skirtą pranešimą, ginčo šalys arba jų teisiniai atstovai galėjo pasinaudoti visa termino trukme, kad parengtų savo gynybą ir kreiptųsi į teismą. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas, atvirkščiai, skaičiuojamas nuo kitos dienos po Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimo dienos, o tai neužtikrina šios galimybės pasinaudoti visa termino trukme, – tai priklauso nuo to, ar suinteresuotieji asmenys iš tikrųjų žino apie ketvirtosios pereinamojo laikotarpio nuostatos buvimą.

57.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kalbant apie priemones, skirtas nėščių darbuotojų saugai ir sveikatai pagerinti ( 44 ), Teisingumo Teismas jau yra priėmęs neigiamą sprendimą dėl naikinamojo termino, nes šis terminas buvo pradedamas skaičiuoti ne nuo rašto apie atleidimą iš darbo gavimo, o nuo jo pateikimo paštui dienos. Todėl galėjo praeiti daug dienų, įskaičiuojamų į minėtą terminą, kol nėščia moteris veiksmingai galės kreiptis dėl teisininko konsultacijos ir į teismą dėl savo teisių gynimo ( 45 ).

58.

Taigi man atrodo aišku, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo termino padarinys galėjo būti tai, kad praeitų didžioji dalis šio termino arba net jis visas, o vartotojai neturėtų galimybės veiksmingai kreiptis dėl teisininko konsultacijos arba pareikšti ieškinių, kad būtų apgintos jų teisės.

59.

Antra, iš bylos taip pat matyti, jog Ispanijos teisės sistemoje būtinas advokato arba procesinio atstovo dalyvavimas, kad būtų pareikštas prieštaravimas dėl nurodymo vykdyti ( 46 ). Tačiau Komisija pažymi, kad daugeliu išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto atvejų vykdymo klausimas nagrinėjamas skolininkams neatvykus į teismą ir nepateikus prieštaravimo. Skolininkų finansinio nestabilumo situacija, sudėtinga prieštaravimo vykdymui tvarka ir vykdymo procedūros išlaidos – visa tai nenaudinga vartotojams, kurie paprastai atsisako dalyvauti šioje procedūroje ( 47 ). Šiomis aplinkybėmis man atrodo neginčijama, kad apskritai suinteresuotiesiems vartotojams kyla didelė rizika neturėti galimybės pareikšti prieštaravimą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Manau, ši rizika yra susijusi arba su potencialiai atgrasančiomis prieštaravimo pareiškimo išlaidomis (įpareigojimas turėti advokatą arba patikėtinį), arba su tuo, kad šie vartotojai nežinojo apie savo teises, nes nežinojo apie Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimą ir ketvirtąją pereinamojo laikotarpio nuostatą ( 48 ), arba su tuo, kad jei jie apie tai ir sužinotų, tai pavėluotai, jau pradėjus skaičiuoti specialųjį terminą.

60.

Šiuo atžvilgiu primintina, kad Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog situacija, kuri teisiniu požiūriu yra labai neaiški, gali pažeisti veiksmingumo principą, ir pabrėžęs, jog būtina, kad būtų pakankamas tikrumas dėl terminų nustatymo ( 49 ). Pagrindinėje byloje dėl to, kad pereinamasis laikotarpis buvo pradėtas skaičiuoti nuo kitos dienos po Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimo BOE, kaip nurodžiau šios išvados 58–60 punktuose, atsakovams pagrindinėje byloje kilo labai didelis teisinis neaiškumas, o tai man atrodo nepriimtina tokioje srityje, kaip vartotojų apsauga. Manau, šis terminas nėra tinkamas veiksmingam ieškiniui parengti ir pareikšti.

61.

Galiausiai, kaip esu priminęs šios išvados 41 punkte, kiek tai susiję su nacionalinės teisės normomis, patenkančiomis į Sąjungos teisės taikymo sritį, būtent valstybės narės turi nustatyti terminus atsižvelgdamos pirmiausia į tai, kokią svarbą suinteresuotiesiems asmenims turės būsimi sprendimai, į procedūros ir taikytinų teisės aktų sudėtingumą, asmenų, kuriems jie gali būti skirti, skaičių ir kitus svarbius viešuosius ar privačius interesus, į kuriuos būtina atsižvelgti ( 50 ).

62.

Pirma, dėl būsimų sprendimų svarbos suinteresuotiesiems asmenims man atrodo aišku, kad jų svarba atitinkamiems vartotojams yra ypač didelė, nes dėl šių sprendimų jie gali negrįžtamai prarasti savo nekilnojamąjį turtą ( 51 ).

63.

Antra, dėl procedūrų ir taikytinų teisės aktų sudėtingumo taip pat yra akivaizdu, kad sąsajos tarp vykdymo procedūros, bylos nagrinėjimo iš esmės procedūros ir hipotekos reglamentavimo sudaro labai sudėtingas teisines aplinkybes, ypač vartotojams.

64.

Kalbant, trečia, apie asmenų, kuriuos gali paveikti ketvirtoji pereinamojo laikotarpio nuostata, skaičių, iš atsakovų pagrindinėje byloje ir Komisijos paaiškinimų matyti, kad Įstatymo Nr. 1/2013 įsigaliojimo momentu vyko šimtai tūkstančių vykdymo procedūrų. Komisija, cituodama skaičius iš Consejo General del Poder Judicial (Ispanijos aukščiausioji teismų taryba) ataskaitos, pažymi, kad 2013 m. buvo pradėta 82680 išieškojimų iš hipoteka įkeisto turto ( 52 ).

65.

Taigi, ar, remiantis visais išdėstytais argumentais, vis dar galima pagrindinėje byloje nagrinėjamą terminą laikyti protingu? Norėčiau tuo suabejoti.

66.

Manau, jog nagrinėjamomis procesinėmis aplinkybėmis tai, kad Ispanijos įstatymų leidėjas nustatytų protingą terminą, suteikiantį galimybę vartotojams pareikšti prieštaravimą dėl išieškojimo, ir taip nutrauktų nesąžiningų sąlygų naudojimą, yra būtina tinkamam ir veiksmingam teisių, kurios joms suteiktos Direktyva 93/13, įgyvendinimui. Esu įsitikinęs, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama ketvirtąja pereinamojo laikotarpio nuostata šis tikslas nebuvo pasiektas.

67.

Todėl darau išvadą, kad galiausiai būtent dėl to, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas terminas pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po Įstatymo Nr. 1/2013 paskelbimo, jis negali būti laikomas protingu ir kad dėl jo tapo pernelyg sudėtinga praktiškai pasinaudoti Direktyvos 93/13 suteiktomis teisėmis.

68.

Man atrodo, svarbu visų pirma priminti, jog Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema paremta tuo, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas, kiek tai susiję su galimybe derėtis ir turimos informacijos kiekiu ( 53 ).

69.

Siekdamas užtikrinti Direktyva 93/13 numatytą apsaugą Teisingumo Teismas jau ne kartą yra pažymėjęs, kad tarp vartotojo ir prekybininko egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutartiniais santykiais nesusijusių subjektų veiksmais ( 54 ). Šis aktyvus įsikišimas, be kita ko, apima kompetentingo teismo iniciatyva atliekamą patikrinimą dėl nesąžiningų sąlygų buvimo arba nebuvimo.

70.

Kalbant apie Ispanijos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, iki Sprendimo Aziz ( 55 ) priėmimo tokio tikrinimo nebuvo. Kaip matyti iš šios išvados 31 ir 32 punktų, priėmus šį sprendimą teismas buvo įgaliotas savo iniciatyva tikrinti tokių sąlygų buvimą ( 56 ). Tačiau, nors šis tikrinimas teismo iniciatyva yra būtinas, jis nėra pakankamas, kad būtų visapusiškai ir veiksmingai apsaugotos Direktyva 93/13 vartotojams suteiktos teisės. Todėl, kaip ir Komisija, esu įsitikinęs, kad aktyvus ir nuo sutarties šalių nepriklausantis įsikišimas taip pat turi apimti terminus, pakankamus, kad vartotojai galėtų veiksmingai ginti savo teises.

71.

Taip pat pažymėtina, kad vartotojų teisių srityje lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai, kaip valstybių narių procesinės autonomijos apribojimas, yra ypač svarbūs, todėl Teisingumo Teismas turi prižiūrėti, kad jų būtų griežtai laikomasi.

72.

Galiausiai man atrodo akivaizdu, kad pereinamojo laikotarpio nuostata, pagal kurią vartotojams nustatomas specialusis naikinamasis terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po įstatymo paskelbimo atitinkamos valstybės narės oficialiajame leidinyje, yra nepakankama, kad būtų įgyvendintas įpareigojimas pranešti vartotojams apie galimybę pareikšti prieštaravimą, grindžiamą sutarties sąlygų, kurių pagrindu vykdomas išieškojimas, nesąžiningumu. Todėl man atrodo, jog turi esminę reikšmę tai, kad vartotojai būtų asmeniškai informuoti apie terminą, kuris jiems suteikiamas, kad galėtų laiku kreiptis dėl konsultacijų ir pareikšti ieškinius, būtinus siekiant išsaugoti Direktyva 93/13 suteiktas teises ( 57 ). Šiuo atžvilgiu primenu, kad principas ignorancia iuris nocet vartotojų apsaugos srityje negali būti taikomas arba gali būti taikomas tik su išlygomis ( 58 ).

73.

Visi šie argumentai rodo, kad apie terminą turi būti pranešta asmeniškai suinteresuotosioms šalims. Kitaip tariant, šis pranešimo šalims trūkumas turi būti pašalintas naudojantis tuo pačiu būdu, kuris naudojamas nacionalinėje teisėje pranešant skolininkams apie vykdymo procedūros jų atžvilgiu pradžią. Todėl, kaip ir Komisija, manau, jog Ispanijos įstatymų leidėjas turėjo numatyti, kad visiems skolininkams per tokias vykdymo procedūras turi būti pranešta apie galimybę per vieną mėnesį nuo šio pranešimo pareikšti specialųjį prieštaravimą. Teismai, kurių kompetencijai priklauso spręsti dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, galėtų pasirūpinti, kad šie pranešimai būtų įteikti arba jų teisiniams atstovams, arba pagal jų gyvenamąją vietą, jei šios šalys nedalyvauja išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūroje.

74.

Todėl, remdamasis išdėstytais argumentais, manau, kad, atsižvelgiant į veiksmingumo principą, Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniai prieštarauja tokiai nacionalinei pereinamojo laikotarpio nuostatai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią, vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, vartotojai gali pareikšti prieštaravimą, grindžiamą sutarties sąlygų nesąžiningumu, per naikinamąjį vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo kitos dienos po įstatymo, kuriame yra ši nuostata, paskelbimo dienos.

75.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de Primera Instancia no4 de Martorell pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

Atsižvelgiant į veiksmingumo principą, 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 ir 7 straipsniai prieštarauja tokiai nacionalinei pereinamojo laikotarpio nuostatai, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, pagal kurią, vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, vartotojai gali pareikšti prieštaravimą, grindžiamą sutarties sąlygų nesąžiningumu, per naikinamąjį vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo kitos dienos po įstatymo, kuriame yra ši nuostata, paskelbimo dienos.