—

R. Schmid, administratoriaus bankroto byloje dėl A. Zimmermann turto, atstovaujamo Rechtsanwalt G. S. Mohnfeld,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Kemper,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos W. Bogensberger ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (OL L 160, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191, toliau – reglamentas) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp R. Schmid, administratoriaus bankroto byloje, iškeltoje A. Zimmermann (toliau – skolininkė), ir L. Hertel, gyvenančios Šveicarijoje, susijusį su ieškiniu dėl sandorio nuginčijimo.

3

Reglamento 2–4, 8, 12 ir 14 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

4

Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu.“

5

Reglamento 3 straipsnio „Tarptautinė jurisdikcija“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. <...>“

6

Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.“

7

Reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Bankroto bylos iškėlimas neturi įtakos kreditorių teisei reikalauti, kad būtų įskaityti jų ir jų skolininkų tarpusavio reikalavimai, jeigu nemokaus skolininko reikalavimui taikytina teisė tokį įskaitymą leidžia.“

8

Šio reglamento 14 straipsnis išdėstytas taip:

„Jeigu skolininkas po bankroto bylos iškėlimo sudarytu aktu už atlygį parduoda:

minėto akto galiojimą reglamentuoja įstatymai tos valstybės, kurios teritorijoje yra nekilnojamasis turtas arba kurios žinioje yra tvarkomas registras.“

9

Reglamento 25 straipsnio 1 dalyje teigiama:

„Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį.

Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas.

<…>“

10

Pagal reglamento 44 straipsnio 3 dalies a punktą jis netaikomas „jokioje valstybėje narėje, jei ji[s] nesuderinama[s] su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui“.

11

Reglamento A priede pateiktas 1 straipsnio 1 dalyje nurodytų bankroto bylų sąrašas.

12

R. Schmid yra paskirtas administratorius 2007 m. gegužės 4 d. skolininkei Vokietijoje iškeltoje bankroto byloje. Atsakovė L. Hertel gyvena Šveicarijoje. R. Schmid pareiškė jai ieškinį Vokietijos teismuose dėl sandorio nuginčijimo ir prašė į skolininkės turtą grąžinti 8015,08 EUR sumą, neskaitant palūkanų. Pirmojoje ir antrojoje instancijose ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas dėl to, kad Vokietijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos. Pateikęs kasacinį skundą (vok. k. Revision) Bundesgerichtshof, R. Schmid toliau palaiko ieškinio dėl sandorio nuginčijimo reikalavimus.

13

Minėtas teismas pažymi, kad pagrindinė byla patenka į Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ratione materiae. Šiuo atžvilgiu jis nurodo 2009 m. vasario 12 d. Sprendimą Seagon (C-339/07, Rink. p. I-767) ir primena, kad šiame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl sandorio nuginčijimo atsakovui, kurio registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

14

Vis dėlto iki šiol nebuvo atsakyta į klausimą, ar reglamento 3 straipsnio 1 dalis taikytina ir tuomet, kai bankroto byla iškelta valstybėje narėje, o atsakovo gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra ne valstybėje narėje, o trečiojoje valstybėje.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog remiantis reglamento 3 straipsnio 1 dalies formuluote, kad ši nuostata būtų taikoma, pakanka, kad valstybės narės teritorijoje būtų skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta. Vis dėlto, kadangi, norint taikyti šį reglamentą, turi būti užsienio elementas, nėra akivaizdu, ar jis turi būti susijęs su kita valstybe nare ar su trečiąja valstybe.

16

Tokiomis aplinkybėmis Bundesgerichtshof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla skolininkui, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl sandorio nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam gyvenamąją vietą arba registruotą buveinę ne valstybės narės teritorijoje?“

17

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl sandorio nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam gyvenamąją vietą ne valstybės narės teritorijoje.

18

Atsakant į šį klausimą pirmiausia reikia priminti, kad reglamento 3 straipsnio 1 dalyje paprasčiausiai nustatoma, kad jurisdikciją iškelti bankroto bylą skolininkui turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai. Pagrindinės bylos atveju skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra Vokietijoje.

19

Vis dėlto, kai vienintelis nagrinėjamos situacijos užsienio elementas yra susijęs su santykiu tarp vienos valstybės narės ir trečiosios valstybės, pirmiausia reikia nustatyti, ar bankroto byla yra teisminga šios valstybės narės teismams pagal reglamento 3 straipsnio 1 dalį, ar vis dėlto šis tarptautinio teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant šios valstybės narės nacionalinę teisę.

20

Kalbant apie klausimą, kuris kyla nustatant šį teismingumą, ar reglamento taikymas bet kuriuo atveju suponuoja, kad turi būti užsienio elementų, kitaip tariant, kad į reglamento taikymo sritį patenka tik tos situacijos, kurios sietinos su dviem ar daugiau valstybių narių, reikia pažymėti, kad tokia bendra ir absoliuti sąlyga nekyla iš reglamento nuostatų formuluotės.

21

Iš tikrųjų, kaip išvados 25 punkte priminė generalinė advokatė, nei reglamento 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalis, nei A priedas, kuriame pateiktas minėtoje nuostatoje nurodytų bankroto bylų sąrašas, neapriboja reglamento taikymo tik toms byloms, kurios susijusios su užsienio elementu, kaip tai suprantama pagal pirmesnį šio sprendimo punktą. Tas pats pasakytina ir dėl reglamento 14 konstatuojamosios dalies, remiantis kuria reglamentas būtų netaikomas tik tada, kai skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta būtų ne Europos Sąjungoje.

22

Žinoma, daugelio reglamento nuostatų taikymas suponuoja, kad turi būti elementų, susijusių su mažiausiai dviejų valstybių narių teritorija arba teisės sistema, pavyzdžiui, reglamento 5 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta taisyklė dėl trečiųjų asmenų daiktinių teisių į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu „kitos valstybės narės“ teritorijoje esantį turtą, arba reglamento III skyriaus „Šalutinė bankroto byla“ nuostatų, skirtų kitoje valstybėje narėje iškeltoms šalutinėms bankroto byloms.

23

Vis dėlto kitose reglamento nuostatose, kaip antai jo 6 ir 14 straipsniuose, tokių aiškių apribojimų nėra. Be to, reglamento 44 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta, kad jis netaikomas jokioje valstybėje narėje, jei jis nesuderinamas su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui. Pažymėtina, kad iš esmės ši nuostata būtų perteklinė, jeigu šis reglamentas nebūtų taikomas santykiams tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės.

24

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su reglamento nuostatomis, kuriose nėra aiškiai numatytas užsienio elementas, susijęs su bent dviem valstybėmis narėmis, reikia konstatuoti, kad reglamento tikslai, išplaukiantys iš jo konstatuojamųjų dalių, taip pat nepatvirtina siauro reglamento taikymo srities aiškinimo, pagal kurį toks elementas būtinai turi būti.

25

Iš tiesų, iš reglamento 2–4 konstatuojamųjų dalių matyti, kad juo siekiama, be kita ko, užtikrinti, „kad vidaus rinka veiktų tinkamai“, vis dėlto iš 4 konstatuojamosios dalies išplaukia, jog šiuo tikslu ypač reikalaujama „vengti skatinti šalis perkėlinėti turto ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties“. Reglamento 8 konstatuojamojoje dalyje nurodytas tikslas „padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą“, o 12 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad į reglamento taikymo sritį patenkančios procedūros „yra universalaus pobūdžio ir taikomos visam skolininko turtui“. Pastarieji tikslai gali apimti ne tik santykius tarp valstybių narių, bet, atsižvelgiant į jų pobūdį ir formuluotę, ir bet kurią tarptautinio pobūdžio situaciją.

26

Galiausiai, reglamento taikymo srities apribojimas, įtraukiant į ją tik situacijas, kurios būtinai susijusios bent su dviem valstybėmis narėmis, neišplaukia ir iš specialiųjų reglamento 3 straipsnio 1 dalies tikslų.

27

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad šioje nuostatoje paprasčiausiai numatyta tarptautinės jurisdikcijos taisyklė, remiantis kuria „[v]alstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą“. Taigi, reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, skaitoma atsižvelgiant į jo 8 konstatuojamąją dalį, siekiama skatinti nuspėjamumą, taigi ir teisinį tikrumą, kiek tai susiję su teismų jurisdikcija bankroto bylose.

28

Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog siekiant nustatyti, kuris teismas turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą, atsižvelgiama į skolininko pagrindinių turtinių interesų vietą tuo metu, kai buvo pateiktas prašymas iškelti bankroto bylą (žr. 2006 m. sausio 17 d. Sprendimo Staubitz‑Schreiber, C-1/04, Rink. p. I-701, 29 punktą). Kaip išvados 29 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šioje ankstyvoje stadijoje gali būti nežinoma apie kurio nors užsienio elemento egzistavimą. Tačiau kompetentingo teismo nustatymas negali būti nukeltas iki to momento, kai bus žinoma ne tik skolininko turtinių interesų vieta, pavyzdžiui, galimo atsakovo šalutinėje byloje gyvenamoji vieta, bet ir įvairių su byla susijusių aspektų vieta. Iš tiesų, jei būtų laukiama, kol bus surinkta ši informacija, būtų pakenkta tikslui užtikrinti bankroto bylų, kurių poveikis peržengia vienos valstybės narės ribas, nagrinėjimo efektyvumą ir veiksmingumą.

29

Taigi reglamento 3 straipsnio 1 dalies taikymas iš principo negali priklausyti nuo to, ar yra užsienio elementas, susijęs su kita valstybe nare.

30

Šiomis aplinkybėmis konkrečiai dėl klausimo, ar reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai yra kompetentingi nagrinėti bankrotu pagrįstą ieškinį dėl sandorio nuginčijimo, pareikšto atsakovui, neturinčiam gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas minėto Sprendimo Seagon 21 punkte nusprendė, jog reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja valstybės narės teismams, turintiems jurisdikciją iškelti bankroto bylą, taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius.

31

Žinoma, minėto sprendimo 25 punkte Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad dėl to šie teismai turi jurisdikciją nagrinėti bankrotu grindžiamą ieškinį dėl sandorio nuginčijimo atsakovui, kurio registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

32

Vis dėlto vien tai, kad Teisingumo Teismas tame sprendime tik konstatavo, jog jurisdikciją iškelti bylą turintis teismas turi jurisdikciją nagrinėti ieškinius kitoje valstybėje narėje įsteigtiems atsakovams, neleidžia daryti išvados, kad a priori jie neturi tokios jurisdikcijos tuo atveju, kai atitinkamas atsakovas įsisteigęs trečiojoje valstybėje, nes Teisingumo Teismo nebuvo prašoma priimti sprendimo šiuo klausimu. Iš tiesų, atsakovas byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Seagon, buvo įsteigtas kitoje valstybėje narėje.

33

Be to, reikia konstatuoti, kad atsižvelgiant į reglamento 3 straipsnio 1 dalies tikslus, kaip priminta šio sprendimo 27 punkte, skatinti teismų jurisdikcijos bankroto bylose nuspėjamumą, taigi ir teisinį tikrumą, reikėtų rinktis tokį aiškinimą, jog pagal šią nuostatą taip pat suteikiama jurisdikcija nagrinėti bankrotu grindžiamą ieškinį dėl sandorio nuginčijimo atsakovui, kurio registruota buveinė yra trečiojoje valstybėje. Teismų jurisdikcijos nagrinėti bankrotu grindžiamus ieškinius dėl sandorių nuginčijimo taisyklių suderinimas Sąjungoje padeda įgyvendinti šiuos tikslus, nesvarbu, ar atsakovas turi gyvenamąją vietą valstybėje narėje, ar trečiojoje valstybėje.

34

Šios išvados negali paneigti aplinkybė, į kurią teismo posėdyje atkreipė dėmesį Vokietijos vyriausybė, kad atsakovui pagal tokį ieškinį dėl sandorio nuginčijimo byla būtų keliama ne jo gyvenamosios vietos, o kitoje valstybėje esančiame teisme.

35

Reikia konstatuoti, kad reglamente įtvirtintą kriterijų, remiantis kuriuo nustatomas jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį turintis teismas, būtent – skolininko pagrindinių turtinių interesų vietos teismas, atsakovas paprastai gali nuspėti ir į tai atsižvelgti sudarydamas su skolininku sandorį, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu per bankroto procedūrą. Tokiomis aplinkybėmis teismų jurisdikcijos bankroto bylose nuspėjamumo ir teisinio tikrumo tikslai pagal reglamento 8 konstatuojamąją dalį, taip pat prireikus reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje minimas tikslas vengti skatinti šalis perkėlinėti turtą ar teismo procesą iš vienos valstybės narės į kitą ieškant palankesnės teisinės padėties yra svarbesni už siekį, kad atsakovui nebūtų keliama byla užsienio teismuose.

36

Be to, negali būti pritarta argumentui, jog trečiosios valstybės teismai neturi pareigos pripažinti ar vykdyti Europos Sąjungoje priimto kompetentingo teismo sprendimo, kitaip tariant, reglamento 3 straipsnio 1 dalies taikymas tuo atveju, kai atsakovo gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, būtų neveiksmingas.

37

Iš tikrųjų, kaip savo išvados 36 ir 38 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, ta aplinkybė, kad reglamento nuostatos dėl teismo, kuriame iškelta bankroto byla, sprendimų pripažinimo ir vykdymo negali būti taikomos trečiosioms valstybėms, netrukdo taikyti šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatytos jurisdikcijos taisyklės. Be to, net jeigu konkrečiu atveju negalima remtis pačiu reglamentu siekiant teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo, kompetentingo teismo priimtas sprendimas tam tikrais atvejais gali būti pripažintas ir vykdomas pagal dvišales sutartis.

38

Be to, reikia konstatuoti, kad net nesant galimybės pagal dvišales sutartis tokį sprendimą pripažinti ir vykdyti valstybėje, kurioje yra atsakovo gyvenamoji vieta, šis sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas kitose valstybėse narėse pagal reglamento 25 straipsnį, ypač tuo atveju, jei dalis atsakovo turto yra vienoje iš šių valstybių.

39

Atsižvelgiant į visa tai, kas pasakyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad reglamento 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl sandorio nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam gyvenamąją vietą ne valstybės narės teritorijoje.

40

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta bankroto byla, teismai turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl bankrotu pagrįsto ieškinio dėl sandorio nuginčijimo, pareikšto atsakovui, turinčiam gyvenamąją vietą ne valstybės narės teritorijoje.