—

A, atstovaujamo advocaat N. C. Blomjous,

—

B, atstovaujamo advocaat C. Chen,

—

United Nations High Commissioner for Refugees (UNHCR), atstovaujamo P. Moreau, padedamos QC M.‑E. Demetriou,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Schillemans, M. Bulterman ir B. Koopman,

—

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs ir C. Pochet,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir A. Wiedmann,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos M. Michelogiannaki,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir S. Menez,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Condou‑Durande ir R. Troosters,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (OL L 304, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96, ir klaidų ištaisymas OL L 204, 2005, p. 24, ir OL L 278, 2011, p. 13) 4 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 3 ir 7 straipsnių išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant A, B ir C, trečiųjų šalių piliečių, ginčus su Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo reikalų valstybės sekretorius, toliau – Staatssecretaris) dėl šių piliečių prašymų gauti leidimą laikinai gyventi (suteikti prieglobstį) Nyderlanduose atmetimo.

3

Pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545, 1954; toliau – Ženevos konvencija), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, kuris įsigaliojo 1967 m. spalio 4 d., 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ taikoma asmeniui, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojama[s] dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

4

Pagal Direktyvos 2004/83 3 konstatuojamąją dalį Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindą.

5

Šios direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, patvirtintų visų pirma [Chartijoje]. Visu pirma ši direktyva siekia užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir prieglobsčio prašytojų bei juos lydinčių šeimos narių teisę į prieglobstį.“

6

Tos pačios direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad turėtų būti nustatyti būtiniausi pabėgėlio statuso apibrėžimo ir turinio standartai, padėsiantys valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti Ženevos konvenciją.

7

Pagal Direktyvos 2004/83 17 konstatuojamąją dalį būtina įvesti bendrus prieglobsčio prašytojų pripažinimo pabėgėliais pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnį kriterijus.

8

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje numatyta, kad šioje direktyvoje:

„<...>

<...>“

9

Direktyvos 2004/83 II skyriuje „Tarptautinės apsaugos prašymų įvertinimas“ esančiame 4 straipsnyje apibrėžtos faktų ir aplinkybių įvertinimo sąlygos ir nurodyta:

„1.   Valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui [prašymui] dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su prašymu susijusią informaciją.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje minima informacija – tai prašytojo pareiškimai ir visa jo turima dokumentacija, susijusi su jo amžiumi, biografijos faktais, įskaitant sietinus giminaičius, tapatybe, pilietybe (‑ėmis), ankstesne (‑ėmis) gyvenamąja (‑osiomis) šalimi (‑is) ir vieta (‑omis), ankstesniais prieglobsčio prašymais, kelionės maršrutais, tapatybės bei kelionės dokumentais ir tarptautinės apsaugos prašymo priežastimis.

3.   Tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individualiai ir atsižvelgiant į:

<...>

5.   Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojo pareiga yra pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimo faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nebūtina patvirtinti, jei:

10

Direktyvos 2004/83 10 straipsnyje „Persekiojimo priežastys“ numatyta:

„1.   Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos faktorius:

<...>

<...>“

11

2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, p. 13, ir klaidų ištaisymas OL L 236, 2006, p. 36), 8 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, kad šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pirmiausia yra pripažinti Chartijoje.

12

Direktyvos 2005/85 13 straipsnio, kuriame nurodyti asmeninio pokalbio reikalavimai, 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi atitinkamų veiksmų, užtikrinančių, kad asmeniniai pokalbiai vyktų tokiomis sąlygomis, kurios leistų prašytojams išsamiai išdėstyti savo prašymų priežastis. Šiuo tikslu valstybės narės:

<...>“

13

Reikšmingos nacionalinės taisyklės išdėstytos 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių (Vreemdelingenwet 2000) 31 straipsnyje, 2000 m. Dekreto dėl užsieniečių (Vreemdelingenbesluit 2000) 3.111 straipsnyje ir 2000 m. Nutarimo dėl užsieniečių (Voorschrift Vreemdelingen 2000) 3.35 straipsnyje.

14

Šios nuostatos patikslintos 2000 m. Aplinkraščio dėl užsieniečių (Vreemdelingencirculaire 2000) C2/2.1, C2/2.1.1 ir C14/2.1–C14/2.4 punktuose.

15

Pagal 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 31 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamą kartu su 2000 m. Dekreto dėl užsieniečių 3.111 straipsniu, prieglobsčio prašytojui tenka pareiga įrodyti motyvų, kuriais remiantis prašoma suteikti leidimą laikinai gyventi šalyje (suteikti prieglobstį), patikimumą, ir šis prašytojas savo iniciatyva turi pateikti visą svarbią informaciją, kad valdžios institucija galėtų priimti sprendimą dėl jo prašymo. Staatssecretaris įvertina, ar išduoti tokį leidimą yra teisiškai pagrįsta.

16

Pagal 2000 m. Dekreto dėl užsieniečių 3.111 straipsnio 1 dalį, kai prieglobsčio prašytojas prašo išduoti 2000 m. Įstatymo dėl užsieniečių 28 straipsnyje nurodytą leidimą gyventi šalyje, jis pateikia visą informaciją, įskaitant svarbius dokumentus, kuriais remdamasis Staatssecretaris, bendradarbiaudamas su prieglobsčio prašytoju, gali įvertinti, ar yra teisinis pagrindas šiam leidimui išduoti.

17

Pagal 2000 m. Aplinkraščio dėl užsieniečių C14/2.1 punktą prieglobsčio prašytojo pareiškimų patikimumas vertinamas pagal jo pateiktus faktus ir aplinkybes. Faktinės aplinkybės yra duomenys, susiję su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmeniu, be kita ko, su seksualine orientacija.

18

Remiantis šio aplinkraščio C14/2.2 punktu prieglobsčio prašytojas privalo sakyti tiesą ir visapusiškai bendradarbiauti, kad kuo išsamiau būtų nustatyti visi faktai. Jis kuo greičiau privalo informuoti imigracijos ir natūralizacijos tarnybą apie visus nagrinėjant jo prašymą svarbius įvykius ir faktines aplinkybes.

19

Pagal minėto aplinkraščio C14/2.3 punktą neatmetama galimybė, kad nepatikima prieglobsčio prašytojo pareiškimų dalis taip pat gali turėti įtakos likusios jo pareiškimų dalies patikimumui.

20

To paties aplinkraščio C14/2.4 punkte nustatyta, kad iš principo pakanka, jog prieglobsčio prašytojas įrodytų, kad jo pareiškimai tikėtini. Šiuo klausimu tikimasi, kad jis pateiks jo prašymą pagrindžiančius dokumentus. Tačiau, siekiant įvertinti atitinkamo prieglobsčio prašytojo pateiktų jo prašymą pagrindžiančių pareiškimų patikimumą, nėra svarbu, ar ir kiek tai gali būti įrodyta. Iš tiesų, daugeliu atvejų buvo nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai negali įrodyti savo pareiškimų ir kad būtų nepagrįsta iš jų reikalauti įtikinamų įrodymų, patvirtinančių jų pasakojimą.

21

Staatssecretaris gali laikyti pareiškimus patikimais pagal 2000 m. Nutarimo dėl užsieniečių 3.35 straipsnio 3 dalį, todėl nereikalauti patvirtinimo, jeigu buvo nustatyta, jog prašytojas apskritai yra patikimas.

22

A, B ir C, trečiųjų šalių piliečiai, kiekvienas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (suteikti prieglobstį) Nyderlanduose. Grįsdami savo prašymus, jie teigė, kad bijo būti persekiojami savo kilmės šalyse, pirmiausia dėl savo homoseksualumo.

23

Pirmąjį A pateiktą prašymą suteikti prieglobstį Staatssecretaris atmetė kaip neįtikinamą.

24

A neginčijo šio sprendimo dėl atsisakymo patenkinti pirmąjį prašymą ir pateikė antrąjį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, jog yra pasirengęs būti „ištirtas“, kad įrodytų savo homoseksualumą, arba atlikti lytinį aktą, kad įrodytų savo nurodytos seksualinės orientacijos tikrumą.

25

2011 m. liepos 12 d. sprendimu Staatssecretaris atmetė antrąjį A prašymą dėl to, kad A nurodomos seksualinės orientacijos įtikimumas vis dar nebuvo nustatytas. Staatssecretaris nusprendė, kad negalima remtis vien prieglobsčio prašytojo nurodyta seksualine orientacija neįvertinus jos įtikimumo.

26

2012 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Staatssecretaris atmetė B prašymą motyvuodamas tuo, kad pareiškimai apie jo homoseksualumą buvo neapibrėžti, paviršutiniški ir neįtikinami. Be to, Staatssecretaris teigimu, dėl to, kad B kilęs iš šalies, kur homoseksualumas nepripažįstamas, šis pirmiausia turėtų galėti pateikti daugiau informacijos apie savo jausmus ir vidinius išgyvenimus, susijusius su seksualine orientacija.

27

C pateikė pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį dėl kitų priežasčių nei dėl homoseksualumo vykdomas persekiojimas, Staatssecretaris šį prašymą atmetė.

28

C neginčijo šio pirmojo sprendimo ir pateikė antrąjį prašymą suteikti prieglobstį, grindžiamą šį kartą baime būti persekiojamam savo šalyje dėl homoseksualumo. Šiame antrame prašyme C tvirtino, kad tik išvykęs iš savo kilmės šalies pats sugebėjo pripažinti savo homoseksualų potraukį. Grįsdamas savo prašymą, C taip pat pateikė už šio prašymo nagrinėjimą atsakingoms valdžios institucijoms vaizdo įrašą, kuriame vaizduojamas intymus aktas su tos pačios lyties asmeniu.

29

2012 m. spalio 8 d. sprendimu Staatssecretaris atmetė C prašymą suteikti prieglobstį motyvuodamas tuo, kad pastarojo teiginiai apie homoseksualumą nebuvo įtikinami. Staatssecretaris manė, kad C turėjo pranešti apie savo nurodytą seksualinę orientaciją pateikdamas pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį, kad jis aiškiai nepaaiškino, kaip sužinojo apie savo homoseksualumą, ir negalėjo atsakyti į klausimus, susijusius su Nyderlandų organizacijomis, ginančiomis homoseksualų teises.

30

Atmetus A, B ir C prašymus dėl leidimo laikinai gyventi šalyje (suteikti prieglobstį), šie asmenys šiuos sprendimus atmesti prašymus apskundė Rechtbank ’s-Gravenhage.

31

2011 m. rugsėjo 9 d. ir 2012 m. spalio 30 d. sprendimais Rechtbank ’s-Gravenhage atmetė atitinkamai A ir C skundus kaip nepagrįstus. Tas teismas nusprendė, kad, viena vertus, A ir C atitinkamais skundais turėjo ginčyti Staatssecretaris priimtus pirmuosius sprendimus atmesti ir, kita vertus, vykstant antrai procedūrai dėl prieglobsčio prašymo jie neįrodė, jog pareiškimai apie jų nurodytą homoseksualumą yra patikimi.

32

2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu taip pat buvo atmestas B skundas dėl Staatssecretaris sprendimo atmesti prašymą. Rechtbank ’s-Gravenhage konstatavo, kad Staatssecretaris pagrįstai nusprendė, jog B pareiškimai apie jo homoseksualumą nėra patikimi.

33

Minėtus sprendimus A, B, ir C apskundė apeliacine tvarka Raad van State (Valstybės taryba).

34

Vykstant šiems apeliaciniams procesams A, B ir C pirmiausia nurodė, kad dėl to, jog nebuvo galimybės objektyviai nustatyti prieglobsčio prašytojų seksualinės orientacijos, už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą atsakingos valdžios institucijos savo sprendimus turėjo grįsti vien šių prašytojų pareiškimais apie jų nurodytą orientaciją.

35

Tačiau, pareiškėjų pagrindinėse bylose teigimu, vertindamos prieglobsčio prašytojo pareiškimų patikimumą, minėtos valdžios institucijos pateikia klausimų dėl tokios nurodytos orientacijos, kuriais žeminamas prašytojo orumas ir pažeidžiama jo teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir kuriais, beje, neatsižvelgiama į tai, kad per apklausas šis prašytojas gali jaustis nejaukiai, ar į kultūrines kliūtis, kurios trukdo laisvai kalbėti apie tokią orientaciją. Be to, dėl to, kad Staatssecretaris laiko prieglobsčio prašytojų pasakojimus neįtikinamais, nereikėtų daryti tos pačios išvados dėl pačios seksualinės orientacijos įtikimumo.

36

Staatssecretaris pažymėjo, kad nei iš Direktyvos 2004/83, nei iš Chartijos nematyti, jog remiantis tik prieglobsčio prašytojų tvirtinimu reikia spręsti apie jų nurodytą seksualinę orientaciją. Vis dėlto reikėtų patikrinti ne tai, ar prieglobsčio prašytojai iš tikrųjų yra tokios orientacijos, kaip jie patys nurodo, o veikiau tai, ar jie įrodė, jog priklauso tam tikrai socialinei grupei, kaip tai apibrėžta Direktyvos 2004/83 10 straipsnio 1 dalies d punkte, arba tai, kad galimo persekiojimo dalyviai juos laikė tokiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį.

37

Be to, Staatsecretaris teigimu, prieglobsčio prašytojai tik retais atvejais gali įrodyti savo homoseksualumą kitaip nei savo pačių pareiškimais, todėl, kai šie pareiškimai yra pripažinti nuosekliais ir tikėtinais ir kai galėjo būti nustatyta, jog apskritai prieglobsčio prašytojas yra patikimas, abejotinos aplinkybės turi būti aiškinamos šių prašytojų naudai.

38

Staatssecretaris manymu, patikrinimas, kurį reikia atlikti dėl prieglobsčio prašytojų seksualinės orientacijos įtikimumo, nesiskiria nuo kitomis persekiojimo priežastimis grindžiamo patikrinimo. Tačiau ši valdžios institucija turi atsižvelgti į konkrečias problemas, kurios galėtų būti susijusios su pareiškimais apie seksualinę orientaciją. Pirmiausia prieglobsčio prašytojų apklausas vykdantiems darbuotojams rekomenduojama nepateikti tiesioginių klausimų apie tai, ką šie prieglobsčio prašytojai išgyvena būdami tokios seksualinės orientacijos. Be to, neturėtų būti teikiama jokios reikšmės prieglobsčio prašytojų intymių aktų vaizdo įrašams, kurie pateikti kaip įrodymai, nes jie įrodo tik pačių lytinių aktų praktiką, o ne nurodytos seksualinės orientacijos tikrumą.

39

Raad van State pažymi, kad nei pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnį, nei pagal Chartijoje įtvirtintas nuostatas Staatssecretaris neprivalo nurodytos prieglobsčio prašytojų seksualinės orientacijos laikyti nustatyta, remdamasis tik jų pačių pareiškimais. Be to, minėto teismo teigimu, prieglobsčio prašytojų seksualinės orientacijos tikrinimas nesiskiria nuo tikrinimo, atliekamo dėl kitų persekiojimo priežasčių.

40

Vis dėlto Raad van State kelia klausimą dėl galimų apribojimų, kylančių iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio ir Chartijos 3 ir 7 straipsnių nuostatų, dėl prieglobsčio prašytojų seksualinės orientacijos tikrinimo.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad prieglobsčio prašytojui pateikiami klausimai gali tam tikru požiūriu pažeisti minėtomis Chartijos nuostatomis garantuojamas teises.

42

To teismo nuomone, nepaisant atitinkamos valstybės narės metodų, taikomų siekiant patikrinti nurodytos seksualinės orientacijos tikrumą, negalima atmesti rizikos, kad gali būti pažeistos prieglobsčio prašytojų pagrindinės teisės, kaip antai garantuojamas Chartijos 3 ir 7 straipsniuose.

43

Šiomis aplinkybėmis Raad van State nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį bylose C‑148/13–C‑150/13 vienodai suformuluotą prejudicinį klausimą:

„Kokie apribojimai nustatyti pagal [Direktyvos 2004/83] 4 straipsnį ir [Chartiją], būtent jos 3 ir 7 straipsnius, apibrėžiant būdą, kaip reikia tikrinti nurodomos seksualinės orientacijos įtikimumą; ar šie apribojimai skiriasi nuo tų, kurie taikomi siekiant įvertinti kitų persekiojimo priežasčių patikimumą, ir, jei taip, kiek?“

44

2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Teisingumo Teismas sujungė bylas C‑148/13–C‑150/13, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas galutinis sprendimas.

45

Iš Direktyvos 2004/83 3, 16 ir 17 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Ženevos konvencija sudaro tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pagrindą ir kad šios direktyvos nuostatos dėl pabėgėlių statuso suteikimo sąlygų ir dėl jo turinio buvo priimtos siekiant padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais (Sprendimo N., C‑604/12, EU:C:2014:302, 27 punktas).

46

Todėl Direktyvos 2004/83 nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendrą jos sistemą ir tikslą, laikantis Ženevos konvencijos ir kitų reikšmingų sutarčių, nurodytų SESV 78 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš šios direktyvos 10 konstatuojamosios dalies, taip aiškinant taip pat turi būti atsižvelgiama į Chartijoje pripažintas teises (Sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, EU:C:2013:720, 40 punktas).

47

Be to, reikia priminti, kad Direktyvoje 2004/83 neįtvirtintos taikytinos tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūrinės taisyklės, taigi neapibrėžiamos ir procedūrinės garantijos, kurios turi būti suteikiamos prieglobsčio prašytojui. Būtiniausi prašymų nagrinėjimo procedūriniai reikalavimai ir konkrečios prieglobsčio prašytojų teisės nustatyti Direktyvoje 2005/85, į kurią reikia atsižvelgti nagrinėjant pagrindines bylas.

48

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/83 4 straipsnis, nagrinėjamas atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, turi būti aiškinamas taip, kad juo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kurių veiklai taikoma teisminė kontrolė, įpareigojamos nustatyti tam tikrus apribojimus, kai vertinami su prieglobsčio prašytojo, kurio prašymas pagrįstas baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos, nurodyta seksualine orientacija susiję faktai ir aplinkybės.

49

Priešingai, nei teigia pareiškėjai pagrindinėse bylose, t. y. kad kompetentingos valdžios institucijos, atsakingos už prieglobsčio prašymo, grindžiamo prieglobsčio prašytojo baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos, nagrinėjimą, turėtų šio prieglobsčio prašytojo nurodytą orientaciją laikyti tik šio prašytojo pareiškimais įrodytu faktu, šiuo klausimu reikia pažymėti, kad tokie pareiškimai, atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes, kuriomis pateikiami prašymai suteikti prieglobstį, gali būti laikomi tik atspirties tašku atliekant Direktyvos 2004/83 4 straipsnyje numatytą faktų ir aplinkybių vertinimą.

50

Iš tikrųjų iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją savo prašymui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti, o valstybės narės pareiga – bendradarbiaujant su prašytoju įvertinti atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją.

51

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 5 dalies, kai šios nuostatos a ir e punktuose išvardytos sąlygos neįvykdomos, prieglobsčio prašytojų pareiškimus dėl jų nurodytos seksualinės orientacijos gali reikėti patvirtinti.

52

Darytina išvada, kad, nors prieglobsčio prašytojas privalo nurodyti šią orientaciją, kuri yra jo privataus gyvenimo dalis, persekiojimo dėl šios orientacijos baime pagrįstiems prašymams suteikti pabėgėlio statusą, kaip ir visiems prašymams, pagrįstiems kitomis persekiojimo priežastimis, gali būti taikoma tos pačios direktyvos 4 straipsnyje numatyta vertinimo tvarka.

53

Tačiau procedūros, kurias kompetentingos valdžios institucijos taiko vertindamos pareiškimus ir dokumentus ar kitus įrodymus, pateiktus tokiems prašymams pagrįsti, turi atitikti direktyvų 2004/83 ir 2005/85 nuostatas ir, kaip matyti atitinkamai iš šių direktyvų 10 ir 8 konstatuojamųjų dalių, Chartija garantuojamas pagrindines teises, kaip antai teisę į pagarbą žmogaus orumui, užtikrintą pagal Chartijos 1 straipsnį, ir teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą pagal šios Chartijos 7 straipsnį.

54

Nors Direktyvos 2004/83 4 straipsnio nuostatos taikytinos visiems prašymams dėl tarptautinės apsaugos, nesvarbu, kokios persekiojimo priežastys nurodytos siekiant pagrįsti šiuos prašymus, vis dėlto pažymėtina, kad kompetentingos valdžios institucijos privalo taikyti procedūras, nustatytas pareiškimams ir dokumentams ar kitiems įrodymais įvertinti, atsižvelgdamos į kiekvienos prieglobsčio prašymo kategorijos ypatumus ir paisydamos Chartija užtikrinamų teisių.

55

Kalbant apie Direktyvos 2004/83 4 straipsnyje numatytą faktų ir aplinkybių įvertinimą, pažymėtina, kad šis „įvertinimas“ vyksta, kaip buvo nuspręsta Sprendimo M. (EU:C:2012:744) 64 punkte, dviem skirtingais etapais. Pirmasis etapas susijęs su faktinių aplinkybių, kurios gali būti prašymą pagrindžiantys įrodymai, nustatymu, o antrasis etapas – su šių įrodymų teisiniu įvertinimu, t. y. sprendimo dėl klausimo, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, yra įvykdyti Direktyvos 2004/83 9 ir 10 arba 15 straipsniuose numatyti materialūs reikalavimai suteikti tarptautinę apsaugą, priėmimu.

56

Nors šiame pirmajame etape, kuriame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiksliai suformuluoja klausimus kiekvienoje pagrindinėje byloje, valstybės narės gali manyti, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, nes jis geriausiai gali pateikti informacijos, leidžiančios nustatyti jo seksualinę orientaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. Sprendimo M., EU:C:2012:744, 65 punktą).

57

Šiuo klausimu būtina pažymėti, kad pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punktą šis įvertinimas turi būti atliekamas individualiai ir atsižvelgiant į prašytojo asmeninę padėtį ir aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal asmenines prašytojo aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį ar ją vykdyti ar galimi veiksmai galėtų būti persekiojimas arba jie būtų susiję su smurtu.

58

Be to, kaip priminta šio sprendimo 51 punkte, kompetentingoms valdžios institucijoms atliekant tikrinimus pagal šios direktyvos 4 straipsnį, kai tam tikri prašytojo pareiškimo faktai nėra pagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nebūtina patvirtinti, jei įvykdytos visos tos pačios direktyvos 4 straipsnio 5 dalies a–e punktuose nustatytos sąlygos.

59

Dėl pareiškimų ir dokumentų ar kitų įrodymų vertinimo tvarkos kiekvienoje pagrindinėje byloje pažymėtina, kad, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, būtina apriboti šią analizę ir nustatyti, ar direktyvų 2004/83 ir 2005/85 nuostatas ir Chartijos nuostatas atitinka, pirma, tikrinimai, kuriuos kompetentingos valdžios institucijos atlieka vykdydamos apklausas, kurios visų pirma pagrįstos su homoseksualais susijusiais stereotipais ar prieglobsčio prašytojo seksualine praktika, ir šioms valdžios institucijoms nustatyta galimybė sutikti, jog minėtas prašytojas būtų „ištirtas“ tam, kad įrodytų savo homoseksualumą, ir (arba) leisti jam savanoriškai pateikti savo intymių aktų vaizdo įrašų ir, antra, kompetentingoms valdžios institucijoms suteikta galimybė laikyti prašytoją nepatikimu vien dėl to, kad šis prašytojas savo seksualinės orientacijos, kokios jis teigia esąs, nenurodė pirmą kartą, kai jam buvo suteikta galimybė paaiškinti persekiojimo priežastis.

60

Pirma, tikrinimai, pagrįsti apklausomis, kuriomis siekiama nustatyti, ar atitinkamas prieglobsčio prašytojas žino homoseksualų interesus ginančias organizacijas ir turi išsamią informaciją apie šias organizacijas, reikštų, kad, kaip teigė pareiškėjas pagrindinėje byloje C‑150/13, minėtos valdžios institucijos pagrindžia savo vertinimus stereotipinėmis sampratomis apie homoseksualų elgesį ir nesiremia kiekvieno prieglobsčio prašytojo konkrečia padėtimi.

61

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punktą kompetentingos valdžios institucijos įpareigojamos atlikti vertinimą individualiai ir atsižvelgti į prašytojo asmeninę padėtį, o pagal Direktyvos 2005/85 13 straipsnio 3 dalies a punktą tos pačios valdžios institucijos įpareigojamos vesti pokalbį atsižvelgdamos į asmenines ar bendrąsias su prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes.

62

Nors su stereotipinėmis sampratomis susijusios apklausos gali kompetentingoms valdžios institucijoms suteikti šiam vertinimui naudingos informacijos, prašymų suteikti pabėgėlio statusą vertinimas, pagrįstas vien su homoseksualais susijusiomis stereotipinėmis sampratomis, vis dėlto neatitinka pirmiau minėtų nuostatų reikalavimų, nes neleidžia toms valdžios institucijoms atsižvelgti į atitinkamo prieglobsčio prašytojo individualią ir asmeninę padėtį.

63

Todėl vien tai, kad prieglobsčio prašytojas nesugeba atsakyti į tokius klausimus, negali būti pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad prašytojas yra nepatikimas, nes toks požiūris prieštarauja Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalies c punkto ir Direktyvos 2005/85 13 straipsnio 3 dalies a punkto reikalavimams.

64

Antra, nors nacionalinės valdžios institucijos turi teisę, jei reikia, atlikti apklausas, kuriomis siekiama įvertinti faktus ir aplinkybes dėl prieglobsčio prašytojo nurodytos seksualinės orientacijos, apklausos apie šio prašytojo seksualinės praktikos detales prieštarauja Chartijos garantuojamoms pagrindinėms teisėms ir pirmiausia jos 7 straipsnyje įtvirtintai teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

65

Trečia, kalbant apie nacionalinėms valdžios institucijoms suteiktą galimybę sutikti, kad, kaip siūlė kai kurie pareiškėjai pagrindinėse bylose, būtų atlikti homoseksualiniai aktai ir taip šie prašytojai būtų atitinkamai „ištirti“, kad galėtų įrodyti savo homoseksualumą, arba priimti tokius šių prašytojų pateiktus įrodymus, kaip jų intymių aktų vaizdo įrašai, svarbu pažymėti, kad tokia informacija be to, kad ji nebūtinai turi įrodomąją galią, dar galėtų pažeisti žmogaus orumą, kurio gerbimas užtikrinamas pagal Chartijos 1 straipsnį.

66

Be to, leidimas pateikti arba pripažinti tokio pobūdžio įrodymus turėtų skatinamąjį poveikį kitiems prašytojams, o tai de facto reikštų, jog pastarieji privalo pateikti tokių įrodymų.

67

Ketvirta, dėl kompetentingų valdžios institucijų galimybės laikyti prašytoją nepatikimu konkrečiai dėl to, kad šis prašytojas savo seksualinės orientacijos, kokios jis pats teigia esąs, nenurodė pirmą kartą, kai jam buvo suteikta galimybė paaiškinti persekiojimo priežastis, reikėtų nurodyti argumentus, kurie pateikiami toliau.

68

Iš Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, kad valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, kurios reikia prašymui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

69

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad su asmens privačia sritimi ir pirmiausia jo seksualumu susiję klausimai yra opūs, negali būti padaryta išvada apie tokio asmens nepatikimumą vien dėl to, kad šis asmuo, nenorėdamas atskleisti savo gyvenimo intymių aspektų, ne iš karto informavo apie savo homoseksualumą.

70

Be to, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas „kuo greičiau“ pateikti visą informaciją, kurios reikia prašymui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti, sušvelninamas kompetentingoms valdžios institucijoms nustatytu reikalavimu – pagal Direktyvos 2005/85 13 straipsnio 3 dalies a punktą ir Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalį šios valdžios institucijos privalo vesti pokalbį atsižvelgdamos į asmenines ar bendrąsias su prieglobsčio prašymu susijusias aplinkybes, pirmiausia į prašytojo pažeidžiamumą, ir šį prašymą vertinti individualiai, atkreipdamos dėmesį į kiekvieno prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes.

71

Taigi laikyti, kad prieglobsčio prašytojas nėra patikimas tik dėl to, kad jis neatskleidė savo seksualinės orientacijos pirmą kartą, kai jam buvo suteikta galimybė paaiškinti persekiojimo priežastis, reikštų nekreipti dėmesio į nurodytą reikalavimą.

72

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą bylose C‑148/13–C‑150/13 reikia atsakyti:

73

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 4 straipsnio 3 dalies c punktas ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, 13 straipsnio 3 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas draudžiama, jog kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kurių veiklai taikoma teisminė kontrolė, tikrindamos su prieglobsčio prašytojo (kurio prašymas grindžiamas baime būti persekiojamam dėl seksualinės orientacijos) nurodyta seksualine orientacija susijusius faktus ir aplinkybes, įvertintų šio prašytojo pareiškimus ir dokumentus ar kitus įrodymus, pateiktus jo prašymui pagrįsti, remdamosi apklausomis, pagrįstomis vien su homoseksualais susijusiomis stereotipinėmis sampratomis.

Direktyvos 2004/83 4 straipsnis, nagrinėjamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartijos 7 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, jog atlikdamos tokį tikrinimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos vykdytų išsamias apklausas apie prieglobsčio prašytojo seksualinę praktiką.

Direktyvos 2004/83 4 straipsnis, nagrinėjamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartijos 1 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama, jog atlikdamos minėtą tikrinimą nurodytos valdžios institucijos pripažintų tokius įrodymus, kaip atitinkamo prieglobsčio prašytojo homoseksualių aktų atlikimas, jo sutikimas būti „ištirtam“, kad įrodytų savo homoseksualumą, arba net šio prašytojo atliekamų tokių aktų vaizdo įrašai.

Direktyvos 2004/83 4 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 2005/85 13 straipsnio 3 dalies a punktas turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas draudžiama, jog per šį patikrinimą kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos darytų išvadą, kad atitinkamo prieglobsčio prašytojo pareiškimai nepatikimi vien dėl to, kad šis prašytojas savo seksualinės orientacijos, kokios jis teigia esąs, nenurodė pirmą kartą, kai jam buvo suteikta galimybė paaiškinti persekiojimo priežastis.