EUR-Lex Prieiga prie Europos Sąjungos teisės

Grįžti į „EUR-Lex“ pradžios puslapį

Šis dokumentas gautas iš interneto svetainės „EUR-Lex“

Dokumentas 62011CJ0359

2014 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas.
Alexandra Schulz prieš Technische Werke Schussental GmbH und Co. KG ir Josef Egbringhoff prieš Stadtwerke Ahaus GmbH.
Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyvos 2003/54/EB ir 2003/55/EB – Vartotojų apsauga – Elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinka – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose apibrėžiamas sutarčių su vartotojais, sudarytų vykdant bendrąją pareigą aprūpinti, turinys – Įmonės vienašališkas paslaugos kainos pakeitimas – Pranešimas apie šio pakeitimo priežastis, sąlygas ir apimtį per tinkamą terminą iki jo įsigaliojimo.
Sujungtos bylos C-359/11 ir C-400/11.

Teismo praktikos rinkinys. Bendrasis rinkinys

Europos teismų praktikos identifikatorius (ECLI): ECLI:EU:C:2014:2317

TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. spalio 23 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Direktyvos 2003/54/EB ir 2003/55/EB — Vartotojų apsauga — Elektros energijos ir gamtinių dujų vidaus rinka — Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose apibrėžiamas sutarčių su vartotojais, sudarytų pagal bendrąją pareigą aprūpinti, turinys — Įmonės vienašališkas paslaugos kainos pakeitimas — Pranešimas apie šio pakeitimo priežastis, sąlygas ir apimtį per tinkamą terminą iki jo įsigaliojimo“

Sujungtose bylose C‑359/11 ir C‑400/11

dėl Bundesgerichtshof (Vokietija) atitinkamai 2011 m. gegužės 18 d. ir birželio 29 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2011 m. liepos 8 ir 28 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose

Alexandra Schulz

prieš

Technische Werke Schussental GmbH und Co. KG

ir

Josef Egbringhoff

prieš

Stadtwerke Ahaus GmbH

TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský, M. Safjan (pranešėjas), A. Prechal ir K. Jürimäe,

generalinis advokatas N. Wahl,

posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. vasario 27 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

A. Schulz, atstovaujamos Rechtsanwalt K. Guggenberger,

J. Egbringhoff, atstovaujamo Rechtsanwalt L. Voges‑Wallhöfer,

Technische Werke Schussental GmbH und Co. KG, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Rosin,

Stadtwerke Ahaus GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte P. Rosin ir A. von Graevenitz,

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir B. Beutler,

Europos Komisijos, atstovaujamos S. Grünheid, O. Beynet, M. Owsiany‑Hornung ir J. Herkommer,

susipažinęs su 2014 m. gegužės 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211 ir klaidų ištaisymas OL L 16, 2004, p. 74), 3 straipsnio 5 dalies ir A priedo b ir c punktų ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB (OL L 176, p. 57; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 230), 3 straipsnio 3 dalies ir A priedo b ir c punktų išaiškinimo.

2

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant du ginčus, pirma, A. Schulz ir Technische Werke Schussental GmbH und Co. KG (toliau – TWS) ir, antra, J. Egbringhoff ir Stadtwerke Ahaus GmbH (toliau – SA) dėl to, kad TWS ir SA į sutartis su vartotojais, sudarytas pagal bendrąją pareigą aprūpinti, įtraukė galbūt neteisėtas sąlygas.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Direktyva 93/13/EEB

3

Pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 1 straipsnį:

„1.   Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nesąžiningomis sąlygomis pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudaromose sutartyse.

2.   Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

Direktyva 2003/54

4

Direktyvos 2003/54 24 ir 26 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

„(24)

Valstybės narės turi užtikrinti, kad namų ūkių vartotojams <...> būtų suteikta teisė gauti konkrečios kokybės elektros energiją už aiškiai palyginamą, skaidrią ir protingą kainą. Siekiant užtikrinti Bendrijoje aukštų viešųjų paslaugų standartų išlaikymą, Komisijai reikia periodiškai pranešti apie visas priemones, kurių imasi valstybės narės, įgyvendindamos šios direktyvos tikslus. <…>

<…>

(26)

Viešųjų paslaugų reikalavimų laikymasis yra pagrindinis šios direktyvos reikalavimas, todėl šioje direktyvoje svarbu pateikti bendrus minimalius standartus, kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos, tiekimo saugumo <...> ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus. Svarbu, kad viešųjų paslaugų reikalavimus būtų galima aiškinti nacionaliniu pagrindu, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir laikantis Bendrijos teisės.“

5

Pagal Direktyvos 2003/54 3 straipsnį:

„<…>

2.   Pilnai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas <…>, valstybės narės, vadovaudamosi bendru ekonominiu interesu, elektros energijos įmonėms gali nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, susijusius su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, tiekimo reguliarumą, kokybę ir kainą <…> Šie įpareigojimai yra skaidrūs, suprantami, nediskriminaciniai ir juos turi būti galima patikrinti <…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams <…> būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y. kad jie turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą ir skaidrią kainą. Siekdamos užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, valstybės narės gali paskirti tiekėją, į kurį galima kreiptis kraštutiniu atveju. <…>

<…>

5.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač siekdamos, kad būtų taikomos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas priemones, padedančias jiems apsisaugoti nuo energijos tiekimo nutraukimo. Atsižvelgdamos į šį kontekstą, jos gali imtis atitinkamų priemonių, gindamos atokiose vietovėse esančius vartotojus. Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač atsižvelgiant į sutarties sąlygų, bendros informacijos ir ginčų sprendimo mechanizmų skaidrumą. Valstybės narės užtikrina, kad reikalavimus atitinkantys vartotojai faktiškai galėtų pasirinkti kitą tiekėją. Priemonės, taikomos mažiausiai namų ūkio vartotojams, turi apimti nustatytas A priede.

<…>“

6

Direktyvos 2003/54 A priede, skirtame su vartotojų apsauga susijusioms priemonėms, nustatyta:

„Nepažeidžiant Bendrijos vartotojų teisių apsaugos taisyklių, ypač [1997 m. gegužės 20 d.] Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB [dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (OL L 144, p. 19; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 319] ir <…> [Direktyvos] 93/13 <…>, 3 straipsnyje minėtomis priemonėmis turi būti užtikrinta, kad vartotojai:

<…>

b)

jiems būtų tinkamai pranešama apie bet kokius ketinimus pakeisti sutarties sąlygas, o informuojant apie šiuos ketinimus, jiems būtų pranešama apie jų teisę nutraukti sutartį. Paslaugų tiekėjai tiesiogiai praneša savo vartotojams apie visus mokesčių padidėjimus; ši informacija pranešama pakankamai anksti, ne vėliau kaip prieš vieną įprastą sąskaitų pateikimo laikotarpį iki įsigaliojant mokesčių padidėjimui. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai galėtų laisvai nutraukti sutartis, jei naujos sąlygos, apie kurias jiems pranešė elektros energijos paslaugų tiekėjas, jiems nepriimtinos;

c)

gautų skaidrią informaciją apie taikomas kainas ir tarifus bei apie standartines sąlygas, kiek tai susiję su galimybe prisijungti prie elektros energijos paslaugų ir jomis naudotis;

<…>“

Direktyva 2003/55

7

Direktyvos 2003/55 26 ir 27 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

„(26)

Siekiant užtikrinti Bendrijoje aukštus viešųjų paslaugų standartus, Komisijai reikia nuolat pranešti apie visas priemones, kurių imasi valstybės narės, siekdamos įgyvendinti šios direktyvos tikslus. <…>

Valstybės narės turi užtikrinti, kad prie dujų sistemos prisijungusiems vartotojams būtų pranešta apie jų teises pagrįstomis kainomis gauti nustatytos kokybės gamtines dujas. <…>

(27)

Pagarba viešųjų paslaugų reikalavimams yra vienas iš pagrindinių šios direktyvos reikalavimų, todėl šioje direktyvoje svarbu pateikti bendrus minimalius standartus, kurių turi laikytis visos valstybės narės ir kuriais atsižvelgiama į vartotojų gynimo, tiekimo saugumo, <…> ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio visose valstybėse narėse tikslus. Svarbu, kad viešųjų paslaugų reikalavimus būtų galima aiškinti nacionaliniu pagrindu, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir laikantis Bendrijos įstatymų.“

8

Direktyvos 2003/55 3 straipsnis suformuluotas taip:

„<…>

2.   Visapusiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, <…> valstybės narės, vadovaudamosi bendrais ekonominiais interesais, gamtinių dujų įmones gali įpareigoti teikti viešąsias paslaugas, susijusias su saugumu, įskaitant saugų tiekimą, jo reguliarumą, kokybę ir kainą <…> Šie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, juos turi būti galima patikrinti <…>

3.   Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač siekdamos, kad būtų taikomos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas priemones, padedančias jiems apsisaugoti nuo atjungimo. Atsižvelgdamos į tai, jos gali imtis atitinkamų priemonių, gindamos atokiuose regionuose esančius vartotojus, prisijungusius prie dujų sistemos. Valstybės narės gali paskirti tiekėją, blogiausiu atveju aprūpinantį dujomis prie tinklo prisijungusius vartotojus. Jos užtikrina aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač atsižvelgiant į bendrųjų sutarties nuostatų ir sąlygų, bendros informacijos teikimo ir ginčų sprendimo mechanizmų skaidrumą. Valstybės narės užtikrina, kad laisvieji vartotojai galėtų veiksmingai pasirinkti kitą tiekėją. Tarp priemonių, taikomų bent buitiniams vartotojams, turi būti nustatytosios A priede.

<…>“

9

Direktyvos 2003/55 A priedas, skirtas vartotojų teisių apsaugos priemonėms, suformuluotas taip:

„Nepažeidžiant Bendrijos vartotojų teisių apsaugos taisyklių, ypač <...> Direktyvos 97/7 ir <...> Direktyvos 93/13 <...>, 3 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis siekiama, kad vartotojai:

<…>

b)

būtų tinkamai informuojami apie bet kuriuos ketinimus pakeisti sutarties sąlygas, o informuojant apie šiuos ketinimus, jiems būtų pranešama apie jų teisę nutraukti sutartį. Paslaugų tiekėjai tiesiogiai informuoja savo vartotojus apie visus kainų padidėjimus; ši informacija pranešama pakankamai anksti, ne vėliau kaip prieš vieną įprastą sąskaitų pateikimo laikotarpį iki įsigaliojant kainų padidėjimui. Valstybės narės užtikrina, kad vartotojai galėtų laisvai nutraukti sutartis, jei naujosios sąlygos, apie kurias jiems pranešė dujų paslaugų tiekėjas, jiems nepriimtinos;

c)

gautų skaidrią informaciją apie galiojančias kainas ir tarifus bei apie standartines sąlygas, kuriomis suteikiama teisė naudotis dujų paslaugomis, ir pasinaudojimą šios paslaugos [naudojimąsi šiomis paslaugomis];

<…>“

Vokietijos teisė

10

Pagal 2005 m. liepos 7 d. Energetikos įstatymo (Gesetz über die Elektrizitäts‑ und Gasversorgung (Energiewirtschaftsgesetz)) (BGBl. 2005 I, p. 1970, toliau – EnWG) 36 straipsnio 1 dalį:

„Energijos tiekimo įmonės privalo tiekimo tinklo zonose, kuriose užtikrina tiekimą, padaryti viešas aprūpinimo iš žemos įtampos elektros tinklo ar žemo slėgio sistemos bendrąsias sąlygas ir kainas – jas skelbti internete ir šiomis sąlygomis bei už tokias kainas aprūpinti visus namų ūkio vartotojus. <…>“

11

EnWG 39 straipsnyje numatyta:

„1.   Federalinis ministras <…> gali <…> dekrete reglamentuoti <…> pagrindinio tiekėjo kainų nustatymą <…> Jis taip pat gali priimti nuostatas dėl bendrųjų kainų turinio bei struktūros ir reglamentuoti elektros energijos tiekėjų ir jų klientų teises ir su tarifais susijusias pareigas.

2.   Ministras <…> gali <…> dekrete tinkamai apibrėžti <…> žemos įtampos ar žemo slėgio energijos tiekimo gyventojams pagal pagrindinio ir alternatyvaus aprūpinimo sistemas bendrąsias sąlygas ir suvienodinti sutarčių nuostatas, nurodyti teisės aktus dėl sutarčių sudarymo, jų dalyko ir nutraukimo ir įtvirtinti sutarčių šalių teises ir pareigas. Tai darydamas jis turi atsižvelgti į abiejų šalių interesus. Pirmas ir antras sakiniai pagal analogiją taikomi viešosios teisės reglamentuojamoms aprūpinimo sutartims, išskyrus administracinio proceso teisės aktus.“

12

1979 m. birželio 21 d. Nutarimas dėl bendrųjų dujų tiekimo sąlygų klientams, kuriems taikomi standartiniai tarifai (Verordnung über Allgemeine Bedingungen für die Gasversorgung von Tarifkunden) (BGBl. 1979 I, p. 676, toliau – AVBGasV), taikomas pagrindinėje byloje C‑359/11, buvo panaikintas 2006 m. spalio 26 d. Nutarimu dėl gyventojų pagrindinio ir pagalbinio aprūpinimo dujomis iš žemo slėgio sistemos bendrųjų sąlygų (Verordnung über Allgemeine Bedingungen für die Grundversorgung von Haushaltskunden und die Ersatzversorgung mit Gas aus dem Niederdrucknetz) (BGBl. 2006 I, p. 2396).

13

Pagal AVBGasV 1 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„(1)   Bendrosios sąlygos, kuriomis dujų tiekimo įmonės privalo <…> prijungti bet kurį asmenį prie aprūpinimo sistemos ir aprūpinti jį dujomis taikydamos bendruosius tarifus, įtvirtintos šio nutarimo 2–34 straipsniuose. Šios sąlygos yra tiekimo sutarties dalis.

(2)   Klientas pagal šį nutarimą yra klientas, kuriam taikomi standartiniai tarifai.“

14

AVBGasV 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„(1)   Dujų tiekimo įmonė tiekia dujas taikydama atitinkamus bendruosius tarifus ir sąlygas. Dujų degimo šilumos vertė kartu su svyravimais, kurių atsiranda dėl įmonės gamybos ir gavimo sąlygų, ir klientų aprūpinimą užtikrinantis statinis dujų spaudimas nustatomi pagal bendruosius tarifus.

(2)   Bendrųjų tarifų ir sąlygų pakeitimai įsigalioja juos viešai paskelbus.

<…>“

15

AVBGasV 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Sutartiniai santykiai tęsiasi, kol viena iš šalių juos nutraukia, pranešusi prieš vieną mėnesį iki atitinkamo kalendorinio mėnesio pabaigos. <…>

(2)   Jei keičiami bendrieji tarifai arba dujų tiekimo įmonė pagal šį nutarimą pakeičia savo bendrąsias sąlygas, klientas gali nutraukti sutartį, pranešęs ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki kalendorinio mėnesio, einančio po viešo paskelbimo, pabaigos.

<…>“

16

1979 m. birželio 21 d. Nutarimas dėl bendrųjų elektros energijos tiekimo sąlygų klientams, kuriems taikomi standartiniai tarifai (Verordnung über Allgemeine Bedingungen für die Elektrizitätsversorgung von Tarifkunden) (BGBl. 1979 I, p. 684, toliau – AVBEltV), buvo panaikintas 2006 m. spalio 26 d. Nutarimu dėl gyventojų pagrindinio ir pagalbinio aprūpinimo elektros energija iš žemos įtampos elektros tinklo bendrųjų sąlygų (Verordnung über Allgemeine Bedingungen für die Grundversorgung von Haushaltskunden und die Ersatzversorgung mit Elektrizität aus dem Niederspannungsnetz, Stromgrundversorgungsverordnung) (BGBl. 2006 I, p. 2391, toliau – StromGVV).

17

Pagal AVBEltV 1 straipsnio 1 ir 2 dalis:

„(1)   Bendrosios sąlygos, kuriomis elektros energijos tiekimo įmonės <…> privalo prijungti bet kurį asmenį prie aprūpinimo sistemos ir aprūpinti jį elektros energija taikydamos bendruosius tarifus, įtvirtintos šio nutarimo 2–34 straipsniuose. Šios sąlygos yra tiekimo sutarties dalis.

(2)   Klientas pagal šį nutarimą yra klientas, kuriam taikomi standartiniai tarifai.“

18

AVBEltV 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„(1)   Elektros energijos tiekimo įmonė, taikydama atitinkamus bendruosius tarifus ir sąlygas, tiekia:

elektros energiją <...>

(2)   Bendrųjų tarifų ir sąlygų pakeitimai įsigalioja tik juos viešai paskelbus.“

19

AVBEltV 32 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„(1)   Sutartiniai santykiai tęsiasi, kol viena iš šalių juos nutraukia, pranešusi prieš vieną mėnesį iki atitinkamo kalendorinio mėnesio pabaigos <…>

(2)   Jei keičiami bendrieji tarifai arba elektros energijos tiekimo įmonė pagal šį nutarimą pakeičia savo bendrąsias sąlygas, klientas gali nutraukti sutartį, pranešęs ne vėliau kaip prieš dvi savaites iki kalendorinio mėnesio, einančio po viešo paskelbimo, pabaigos.“

20

Pagal StromGVV 1 straipsnio 1 dalį:

„Šiame nutarime įtvirtintos sąlygos, kuriomis elektros energijos tiekėjai turi aprūpinti privačius klientus elektros energija iš žemos įtampos elektros tinklo pagal pagrindinio aprūpinimo sistemą, taikydami bendruosius tarifus, kaip numatyta EnWG 36 straipsnio 1 dalyje. Šio nutarimo nuostatos yra neatsiejama pagrindinio tiekimo sutarties, kurią pagrindinis tiekėjas sudaro su privačiais klientais, dalis <…>“

21

Pagal StromGVV 5 straipsnio 2 ir 3 dalis:

„(2)   Bendrųjų tarifų ir papildomų sąlygų pakeitimai įsigalioja nuo atitinkamo mėnesio pradžios ir tik viešai paskelbti, kai lieka ne daugiau kaip šešios savaitės iki numatyto pakeitimo. Norėdamas viešai paskelbti apie numatytus pakeitimus, pagrindinis tiekėjas privalo išsiųsti klientams laiškus ir pranešti apie šiuos pakeitimus savo interneto svetainėje.

(3)   Bendrųjų tarifų ir papildomų sąlygų pakeitimai netaikomi klientui, kuris, laiku nutraukęs su pagrindiniu tiekėju sudarytą sutartį, įrodo, kad pakeitė tiekėją ir sudarė sutartį tuo klausimu kitą mėnesį po to, kai gautas pranešimas apie sutarties nutraukimą.“

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

Byla C‑359/11

22

1990 m. įsigydama sklypą iš savivaldybių susivienijimo A. Schulz notariškai patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje užtikrino, kad pastatai, kuriuos ketinama statyti šiame sklype, iš esmės bus aprūpinami gamtinėmis dujomis, kurios patalpoms ir vandeniui šildyti bus perkamos iš Veingarteno (Vokietija) miesto komunalinio ūkio.

23

1991 m. A. Schulz su Veingarteno miesto komunaliniu ūkiu sudarė dujų tiekimo sutartį. TWS, gamtinių dujų tiekėja, perėmusi šio komunalinio ūkio funkcijas, tiekė dujas A. Schulz kaip klientei, kuriai taikomas standartinis tarifas.

24

Remiantis AVBGasV 1 straipsnio 1 dalimi, šiame nutarime numatytos dujų tiekimo sutarčių bendrosios sąlygos tiesiogiai įtrauktos į nagrinėjamą sutartį.

25

Pagal minėtą teisės aktą tiekėjas galėjo vienašališkai keisti dujų kainą nenurodydamas tokio pakeitimo priežasties, sąlygų ir apimties, bet privalėjo užtikrinti, kad klientams bus pranešama apie bet kokį tarifų padidinimą ir prireikus jie galės nevaržomi nutraukti sutartį.

26

Laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. TWS keturis kartus didino dujų kainą. A. Schulz prieštaravo po kainų pakėlimo pateiktoms 2005, 2006 ir 2007 m. metinėms sąnaudų ataskaitoms, nes, jos nuomone, kaina buvo didinama nepagrįstai.

27

TWS kreipėsi į Amtsgericht (apylinkės teismas) siekdama prisiteisti iš A. Schulz pagal minėtas sąnaudų ataskaitas mokėtinas sumas, ir šis teismas įpareigojo pastarąją sumokėti 2733,12 EUR ir delspinigius ir padengti bylinėjimosi išlaidas.

28

A. Schulz pralaimėjo bylą apeliacinėje instancijoje ir pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

29

Manydamas, kad pagrindinės bylos baigtis priklauso nuo Direktyvos 2003/55 nuostatų išaiškinimo, Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Direktyvos 2003/55 <...> 3 straipsnio 3 dalis [kartu su jos A priedo b ir (arba) c punktais] turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kainos keitimu sutartyse dėl gamtinių dujų tiekimo su privačiais klientais, kuriems dujos tiekiamos remiantis bendrąja pareiga aprūpinti (klientai, kuriems taikomas standartinis tarifas), tenkina reikalaujamo skaidrumo lygio reikalavimus, jei jose, nors ir nepateikiant kainos keitimo priežasties, sąlygų ir apimties, užtikrinama, kad dujų tiekimo įmonė, laikydamasi tinkamo termino, savo klientams iš anksto praneš apie bet kokį kainos padidinimą, o klientai turi teisę nutraukti sutartį, jei nesutinka su pakeistomis sąlygomis, apie kurias jiems pranešta?“

Byla C‑400/11

30

Komunalinė tiekimo bendrovė SA tiekia J. Egbringhoff dujas ir elektros energiją. 2005–2008 m. SA kelis kartus didino tiekiamų dujų ir elektros energijos kainas. J. Egbringhoff užginčijo 2005 m. sąnaudų ataskaitą: jis teigė, kad toks didinimas buvo neteisingas. Nepaisydamas šio užginčijimo, jis sumokėjo 2005–2007 m. sąskaitose nurodytas sumas.

31

J. Egbringhoff kreipėsi į teismą ir reikalavo, kad SA grąžintų jam 746,54 EUR sumą ir sumokėtų palūkanas, taip pat prašė konstatuoti, kad SA, skaičiuodama elektros energijos ir dujų 2008 m. kainas, turėjo taikyti 2004 m. galiojusias kainas.

32

Ieškinys buvo atmestas pirmojoje ir apeliacinėje instancijose, todėl J. Egbringhoff pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

33

Šis teismas pažymi, kad, kiek tai susiję su elektros energijos tiekimu, sutarčių su vartotojais bendrosios sąlygos nagrinėjamu laikotarpiu buvo įtvirtintos AVBEItV ir StromGVV ir, remiantis šiais teisės aktais, įtrauktos į sutartis su klientais, kuriems taikomas standartinis tarifas.

34

Pagal šiuos teisės aktus tiekėjas galėjo vienašališkai keisti elektros energijos kainą nenurodydamas tokio pakeitimo priežasties, sąlygų ir apimties, bet privalėjo užtikrinti, kad klientams būtų pranešta apie bet kokį tarifų padidinimą ir prireikus jie galėtų nevaržomi nutraukti sutartį.

35

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje C‑359/11 Bundesgerichtshof pateikė Teisingumo Teismui prašymą dėl Direktyvos 2003/55 išaiškinimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad byloje C‑400/11 pakanka pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl Direktyvos 2003/54 išaiškinimo. Todėl Bundesgerichtshof nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar <...> Direktyvos 2003/54 <...> 3 straipsnio 5 dalis [siejama su A priedo b punktu ir (arba) c punktu] turi būti aiškinama taip, kad nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su kainos keitimu sutartyse dėl elektros energijos tiekimo, sudarytose su privačiais klientais, kuriems elektros energija tiekiama remiantis bendrąja pareiga aprūpinti (klientai, kuriems taikomas standartinis tarifas), tenkina reikalaujamo skaidrumo lygio reikalavimus, jei jose, nors ir nepateikiant kainos keitimo priežasčių, sąlygų ir apimties, užtikrinama, kad elektros energijos tiekimo įmonė, laikydamasi tinkamo termino, savo klientams iš anksto praneša apie bet kokį kainos padidinimą, o klientai turi teisę nutraukti sutartį, jei nesutinka su pakeistomis sąlygomis, apie kurias jiems pranešta?“

Procesas Teisingumo Teisme

36

2011 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nutarė sustabdyti bylų C‑359/11 ir C‑400/11 nagrinėjimą, kol 2013 m. kovo 21 d. bus priimtas sprendimas byloje C‑92/11.

37

2014 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo nutartimi bylos C‑359/11 ir C‑400/11 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

Dėl prejudicinių klausimų

38

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 5 dalį, siejamą su jos A priedu, ir Direktyvos 2003/55 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su jos A priedu, reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose apibrėžiamas elektros energijos ir dujų tiekimo sutarčių, sudarytų su vartotojais pagal bendrąją pareigą aprūpinti, turinys ir numatyta galimybė keisti šio tiekimo kainą, tačiau neužtikrinama, kad vartotojams per tinkamą terminą iki šio pakeitimo įsigaliojimo bus pranešta apie jo priežastis, sąlygas ir apimtį.

39

Visų pirma reikia pažymėti, kad minėtų direktyvų tikslas yra pagerinti elektros energijos ir dujų vidaus rinkos veikimą. Kad tinkamai veiktų konkurencija, reikalinga nediskriminacinė ir skaidri prieiga prie tinklo už tinkamą kainą ir tai turi didelę reikšmę užbaigiant elektros energijos ir dujų vidaus rinkos kūrimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Sabatauskas ir kt., C‑239/07, EU:C:2008:551, 31 punktą).

40

Vartotojų apsaugos reikalavimai įtvirtinti direktyvų 2003/54 ir 2003/55 nuostatose (šiuo klausimu žr. Sprendimo Enel Produzione, C‑242/10, EU:C:2011:861, 39, 54 ir 56 punktus). Šie reikalavimai glaudžiai susiję su aptariamų rinkų liberalizavimu ir tikslu, kurio taip pat siekiama šiose direktyvose, užtikrinti stabilaus aprūpinimo elektros energija ir dujomis saugumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Essent ir kt., C‑105/12–C‑107/12, EU:C:2013:677, 59–65 punktus).

41

Šiuo klausimu Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 5 dalyje ir Direktyvos 2003/55 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, leidžiančios pasiekti ankstesniame punkte nurodytą tikslą.

42

Pirma, iš šių nuostatų teksto matyti, kad valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, ypač siekdamos, kad būtų taikomos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės, įskaitant atitinkamas priemones, padedančias jiems apsisaugoti nuo energijos tiekimo nutraukimo. Siekdamos šio tikslo, kaip nurodyta kiekvienos iš šių direktyvų 3 straipsnio 3 dalyje, valstybės narės gali paskirti tiekėją, į kurį būtų galima kreiptis kraštutiniu atveju.

43

Nagrinėjamu atveju, kaip savo pastabose tvirtina Vokietijos vyriausybė, pagrindinėse bylose nagrinėjamos tiekimo sutartys yra sutartys, sudarytos tiekėjų, veikiančių kaip tiekėjai, į kuriuos galima kreiptis kraštutiniu atveju, su to paprašiusiais klientais.

44

Kadangi šie elektros energijos ir dujų tiekėjai, laikydamiesi nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintų pareigų, privalo sudaryti sutartis su klientais, kurie to prašė ir kurie turi teisę pasinaudoti tuose teisės aktuose numatytomis sąlygomis, reikia atsižvelgti į tų tiekėjų ekonominius interesus, nes jie negali pasirinkti kontrahento ir nevaržomai nutraukti sutarties.

45

Antra, kiek tai susiję su klientų teisėmis, kaip buvo nuspręsta Sprendimo RWE Vertrieb (C‑92/11, EU:C:2013:180) 45 punkte dėl Direktyvos 2003/55, pagal jos 3 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, kiek tai susiję su sutarčių sąlygų skaidrumu. Šis teiginys taikytinas ir Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 5 daliai.

46

Be abiejų šių direktyvų A priedo b punkte įtvirtintos teisės nutraukti tiekimo sutartį, klientai turi turėti galimybę ginčyti tiekimo kainos pakeitimą.

47

Šio sprendimo 43 ir 44 punktuose nurodytomis aplinkybėmis tam, kad klientai galėtų visiškai ir realiai pasinaudoti šiomis teisėmis ir viską žinodami priimti sprendimą galbūt nutraukti sutartį ar ginčyti tiekimo kainos pakeitimą, jiems per tinkamą terminą iki šio pakeitimo įsigaliojimo turi būti pranešta apie jo priežastis, sąlygas ir apimtį.

48

Todėl nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, pagal kurias tokiomis aplinkybėmis neužtikrinama, kad ankstesniame punkte nurodyta informacija gyventojams bus pateikta per tinkamą terminą, neatitinka direktyvose 2003/54 ir 2003/55 įtvirtintų reikalavimų.

49

Tiesa, Sprendime RWE Vertrieb (EU:C:2013:180) dėl dujų tiekimo sutarčių, reglamentuojamų direktyvose 93/13 ir 2003/55, Teisingumo Teismas nusprendė, kad itin svarbu žinoti, ar prieš sudarant sutartį vartotojui skaidriai nurodoma su dujų tiekimu susijusių mokesčių keitimo priežastis ir būdas.

50

Tačiau pažymėtina, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas RWE Vertrieb (EU:C:2013:180), nagrinėta pareiga informuoti prieš sudarant sutartį buvo grindžiama ir Direktyvos 93/13 nuostatomis.

51

Pagal Direktyvos 93/13 1 straipsnį sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų imperatyvias nuostatas, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.

52

Kadangi šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjamų sutarčių turinys apibrėžiamas imperatyviose Vokietijos teisės aktų nuostatose, Direktyva 93/13 netaikoma.

53

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog Direktyvos 2003/54 3 straipsnio 5 dalis, siejama su šios direktyvos A priedu, ir Direktyvos 2003/55 3 straipsnio 3 dalis, siejama su šios direktyvos A priedu, aiškintinos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose apibrėžiamas elektros energijos ir dujų tiekimo sutarčių, sudarytų su vartotojais pagal bendrąją pareigą aprūpinti, turinys ir numatyta galimybė keisti šio tiekimo kainą, tačiau neužtikrinama, kad vartotojams per tinkamą terminą iki šio pakeitimo įsigaliojimo bus pranešta apie jo priežastis, sąlygas ir apimtį.

Dėl šio sprendimo veikimo ribojimo laiko atžvilgiu

54

Tuo atveju, jei būtų nuspręsta, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka direktyvose 2003/54 ir 2003/55 įtvirtintų skaidrumo reikalavimų, TWS ir SA savo rašytinėse pastabose paprašė apriboti būsimo sprendimo veikimą laiko atžvilgiu, t. y. atidėti jį 20 mėnesių, kad nacionalinių įstatymų leidėjas galėtų prisitaikyti prie šio sprendimo pasekmių. Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose prašė Teisingumo Teismo apriboti šio sprendimo veikimą laiko atžvilgiu.

55

Grįsdamos tokį prašymą TWS ir SA nurodė rimtas pasekmes, kurių atsirastų visame Vokietijos elektros energijos ir dujų tiekimo sektoriuje. Jei tarifų pakeitimai būtų pripažinti prieštaraujančiais Sąjungos teisei, tiekėjai privalėtų atgaline data grąžinti vartotojams per kelerius metus jų sumokėtas sumas, o tai gali kelti grėsmę pačių tiekėjų egzistavimui ir turėti neigiamų pasekmių Vokietijos vartotojų aprūpinimui elektros energija ir dujomis.

56

Šios šalys taip pat teigė, kad, kaip matyti iš Federalinės tinklų agentūros (Bundesnetzagentur) 2012 m. ataskaitos, 4,1 milijono gyventojų buvo aprūpinami dujomis pagal 2006 m. spalio 26 d. Nutarimo dėl gyventojų pagrindinio ir pagalbinio aprūpinimo dujomis iš žemo slėgio sistemos bendrųjų sąlygų privalomąsias nuostatas. Iš minėtos ataskaitos taip pat matyti, kad 40 % gyventojų (iš 46 milijonų) aprūpinami elektros energija pagal StromGVV privalomąsias nuostatas.

57

Šiuo klausimu primintina, kad tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas, taikydamas bendrąjį teisinio saugumo principą, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, gali apriboti suinteresuotųjų asmenų galimybę pasinaudoti jo išaiškinta norma, ginčijant sąžiningai sukurtus teisinius santykius. Tam, kad būtų galima nustatyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos (Sprendimo RWE Vertrieb, EU:C:2013:180, 59 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

58

Konkrečiau kalbant, pažymėtina, kad tokį sprendimo būdą Teisingumo Teismas taikė tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be kita ko, kai egzistavo sunkių ekonominių pasekmių atsiradimo rizika, kylanti visų pirma dėl didelio sąžiningai ir remiantis teisės nuostatomis, kurios laikytos teisėtai galiojančiomis, sukurtų teisinių santykių skaičiaus ir paaiškėjus, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti nesilaikyti Sąjungos teisės dėl objektyvaus ir didelio Sąjungos teisės nuostatų turinio neapibrėžtumo (žr. Sprendimo Emerging Markets Series of DFA Investment Trust Company, C‑190/12, EU:C:2014:249, 110 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

59

Dėl didelių sunkumų rizikos pažymėtina, kad TWS ir SA savo rašytinėse pastabose iš tiesų rėmėsi Federalinės tinklų agentūros 2012 m. statistika, kurioje nurodytas skaičius klientų, sudariusių sutartis pagal bendrąją pareigą aprūpinti, kurios susijusios su elektros energijos ir dujų tiekimo saugumu, įskaitant aprūpinimo saugumą, reguliarumu, kokybe ir kaina ir kurioms taikomos pagrindinėse bylose nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos.

60

Tačiau neįrodyta, kad teisinių santykių, kurių veikimas jau pasibaigęs, ginčijimas atgaline data sutrikdytų visą Vokietijos elektros energijos ir dujų tiekimo sektorių.

61

Be to, Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose pripažino, kad negali įvertinti būsimo sprendimo pasekmių elektros energijos ir dujų tiekimo sektoriuje veikiančioms įmonėms.

62

Todėl reikia konstatuoti, kad nelaikytina, jog egzistuoja didelių sunkumų rizika, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 57 punkte nurodytą teismo praktiką, galinti pateisinti šio sprendimo veikimo ribojimą laiko atžvilgiu.

63

Kadangi šio sprendimo 57 punkte nurodytas antrasis kriterijus netenkinamas, nebūtina tikrinti, ar tenkinamas suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo kriterijus.

64

Iš išdėstytų argumentų matyti, kad nereikia riboti šio sprendimo veikimo laiko atžvilgiu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

 

2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB, 3 straipsnio 5 dalį, siejamą su šios direktyvos A priedu, ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 98/30/EB, 3 straipsnio 3 dalį, siejamą su šios direktyvos A priedu, reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, kuriose apibrėžiamas elektros energijos ir dujų tiekimo sutarčių, sudarytų su vartotojais pagal bendrąją pareigą aprūpinti, turinys ir numatyta galimybė keisti šio tiekimo kainą, tačiau neužtikrinama, kad vartotojams per tinkamą terminą iki šio pakeitimo įsigaliojimo bus pranešta apie jo priežastis, sąlygas ir apimtį.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: vokiečių.

Į viršų