I – Įžanga

II – Prašymo pateikti nuomonę aplinkybės

III – Procesas Teisingumo Teisme

IV – Dėl priimtinumo

A – Dėl dokumentų, kurie yra prašymo pateikti nuomonę dalykas, kvalifikavimo

B – Dėl nagrinėjamų tarptautinių susitarimų šalių

C – Dėl pažangos, pasiektos siekiant sudaryti nagrinėjamus tarptautinius susitarimus

V – Dėl esmės

A – Įžanginės pastabos

B – Dėl išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos ribų nustatymo kriterijų, numatytų teismo praktikoje iki SESV

C – Dėl šių teismo praktikoje įtvirtintų principų tolesnės svarbos įsigaliojus SESV

D – Dėl kriterijų, susijusių su poveikio bendroms taisyklėms darymu, taikymo nagrinėjamu atveju

1. Nagrinėjamų tarptautinių susitarimų ypatumai

2. Bendrų taisyklių egzistavimas srityje, kurią apima šie tarptautiniai susitarimai

3. Pavojus, kad nagrinėjami tarptautiniai susitarimai gali daryti poveikį šioms bendroms taisyklėms

VI – Išvada

1.

Šioje nuomonėje nagrinėjamas Europos Komisijos Teisingumo Teismui pateiktas prašymas pateikti nuomonę pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį ( 2 ). Šioje byloje Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, ar trečiosios valstybės prisijungimo prie 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija) ( 3 ) priėmimas patenka į išimtinės Europos Sąjungos kompetencijos sritį, ar ne. Pirmiausia šis klausimas kyla atsižvelgiant į Lisabonos sutartimi padarytus pakeitimus, susijusius su Sąjungos ir jos valstybių narių kompetencijos paskirstymu, kurį išaiškinti prašoma Teisingumo Teismo.

2.

Visų pirma reikia patikslinti, kad 1980 m. Hagos konvencijos šalis yra ne pati Sąjunga, o kiekviena Sąjungos valstybė narė, nes pagal šią konvenciją tarptautinės organizacijos prie jos prisijungti negali. Tačiau Komisija manė, kad galimybė priimti prie šios konvencijos prisijungusių trečiųjų valstybių prisijungimą, numatyta konvencijos 38 straipsnyje, patenka į išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos sritį, todėl būtina, kad valstybės narės prisijungimą priimtų ne atskirai savo vardu, bet kartu, siekdamos Sąjungos interesų. Šiuo klausimu Komisijos pateiktus siūlymus dėl Tarybos sprendimų didžioji dauguma valstybių narių atmetė; reikėtų patikslinti, kad dauguma jų jau buvo priėmusios bent vienos iš šių trečiųjų valstybių prisijungimą.

3.

Norėdama pagrįsti savo požiūrį, kurį ginčija ir Europos Sąjungos Taryba, ir beveik visos šioje byloje pastabas pateikusios valstybės narės ( 4 ), Komisija, kurią palaiko Europos Parlamentas, pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjamas tarptautinio susitarimo, galinčio daryti poveikį bendroms Sąjungos teisės taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, sudarymas.

4.

Visų pirma kyla pavojus, kad minėta konvencija ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 5 ) (toliau – reglamentas „Briuselis II a“), gali konkuruoti tarpusavyje ar net prieštarauti vienas kitam. Iš tikrųjų šio reglamento ir 1980 m. Hagos konvencijos materialinė taikymo sritis iš dalies sutampa, nes reglamente taip pat yra su tarptautiniu vaikų grobimu susijusių nuostatų ir kai kuriose iš šių nuostatų daroma nuoroda į minėtą konvenciją. Šiuo požiūriu kyla klausimas, ar pavojaus, kad dėl tarptautinio susitarimo gali būti daromas poveikis bendroms taisyklėms, vertinimo kriterijai, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė savo praktikoje, priimtoje anksčiau, nei įsigaliojo SESV, šiuo atveju yra svarbūs.

5.

Bet kuriuo atveju prieš nustatydamas, ar Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją, ar pasidalijamąją kompetenciją priimti trečiosios valstybės prisijungimą prie minėtos konvencijos, Teisingumo Teismas turės išnagrinėti, ar šis prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, o dėl to kyla rimtų abejonių.

6.

Šiuo klausimu pirmiausia reikės patikrinti, ar dokumentai, su kuriais susijęs prašymas pateikti nuomonę, iš tikrųjų yra „susitarimai“, kuriems taikoma SESV 218 straipsnio 11 dalis, nes atsižvelgiant ir į šių dokumentų pobūdį, ir į jų susitariančiąsias šalis jie yra netipiški – tai keli pareiškimai apie trečiųjų valstybių prisijungimo prie minėtos konvencijos priėmimą, kuriuos pateikia valstybės narės, o ne pati Sąjunga. Jeigu atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes bus patvirtinta, kad šie dokumentai yra susitarimai, vėliau reikės nustatyti, ar nagrinėjami susitarimai vis dar yra „numatyti sudaryti“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, taigi nustatyti ir tai, kokia Teisingumo Teismo galimybės tinkamai pateikti nuomonę apimtis.

7.

1983 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusios 1980 m. Hagos konvencijos tikslai, kaip nustatyta jos 1 straipsnyje, yra „užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti“, ir „garantuoti, kad vienos Susitariančiosios Valstybės teisės aktų nustatytos globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiosiose Valstybėse“.

8.

2007–2011 m. aštuonios valstybės, kurios nėra Sąjungos narės, – Armėnijos Respublika, Albanijos Respublika, Seišelių Respublika, Maroko Karalystė, Gabono Respublika, Singapūro Respublika, Andoros Kunigaikštystė ir Rusijos Federacija – viena po kitos deponavo prisijungimo prie minėtos konvencijos dokumentus ( 6 ).

9.

Pagal taisykles, numatytas 1980 m. Hagos konvencijos 38 straipsnio pirmoje–trečioje pastraipose ( 7 ), kiekvienai prie šios konvencijos prisijungusiai valstybei ši konvencija yra privaloma. Tačiau iš minėto 38 straipsnio ketvirtos ir penktos pastraipų matyti, kad, prisijungiant naujai valstybei, vykdoma priėmimo procedūra, todėl prisijungimas turi poveikį tik prisijungiančiosios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareiškia priimančios šį prisijungimą, santykiams ( 8 ).

10.

Nors 1980 m. Hagos konvencijos šalys yra tik valstybės narės, o ne Sąjunga, Komisija nusprendė, kad tarptautinio vaikų grobimo klausimas patenka į išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos sritį, nes priimtas reglamentas „Briuselis II a“, o minėtos konvencijos turinys įtrauktas į šį reglamentą. Todėl 2011 m. gruodžio 21 d. ji priėmė aštuonis siūlymus dėl Tarybos sprendimų dėl valstybių narių pareiškimų siekiant Sąjungos interesų dėl kiekvienos iš minėtų aštuonių trečiųjų valstybių prisijungimo prie šios konvencijos priėmimo ( 9 ).

11.

Europos Parlamentas šiuos siūlymus įvertino palankiai ( 10 ). Tačiau Taryboje daugumos valstybių narių atstovai jiems nepritarė. Jie pažymėjo, kad Taryba teisiškai nėra įpareigota šių pasiūlymų priimti, nes, kaip jie teigė, pareiškimas apie trečiųjų valstybių prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos priėmimą nepatenka į išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos sritį, kadangi ši konvencija pirmiausia yra su dvišaliu susitariančiųjų valstybių bendradarbiavimu susijęs dokumentas ( 11 ). Taigi Taryba nagrinėjamų siūlymų nepriėmė.

12.

Be to, dauguma valstybių narių pareiškimus apie aptariamo vienos ar kelių valstybių prisijungimo priėmimą pateikė atskirai; kai kurios iš jų pareiškimus pateikė daug anksčiau negu Komisija minėtus savo siūlymus ( 12 ).

13.

Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė, kad pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį reikėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su šiuo prašymu pateikti nuomonę (Teisingumo Teisme jis gautas 2013 m. birželio 21 d.) ir pateikti tokį klausimą:

„Ar trečiosios šalies prisijungimo prie [1980 m. Hagos konvencijos] priėmimas patenka į išimtinės Sąjungos kompetencijos sritį?“

14.

Pastabas raštu pateikė Komisija, Europos Parlamentas ir Taryba, taip pat Čekijos, Vokietijos, Estijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Kipro, Latvijos, Lietuvos, Austrijos, Lenkijos, Portugalijos, Rumunijos, Slovakijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės.

15.

Teisingumo Teismas pateikė klausimą dėl ypatingos Danijos Karalystės padėties ( 13 ) galimo poveikio šiai bylai; į jį prašyta atsakyti raštu. Į šį klausimą atsakė Komisija, Europos Parlamentas ir Taryba, taip pat Čekijos, Danijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės.

16.

2014 m. balandžio 1 d. vykusiame teismo posėdyje buvo išklausyti Komisijos, Europos Parlamento ir Tarybos, taip pat Čekijos, Danijos, Vokietijos, Graikijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Latvijos, Lenkijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybių atstovai.

17.

Taryba ir vienuolika valstybių narių, kurios pateikė pastabas raštu ( 14 ), abejoja, ar šis prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, ar net oficialiai ginčija jo priimtinumą, o Komisija ir Europos Parlamentas teigia atvirkščiai. Savo ruožtu manau, kad dėl toliau išdėstytų priežasčių šis prašymas turėtų būti pripažintas priimtinu tik iš dalies.

18.

Iš SESV 218 straipsnio 11 dalies matyti, kad Komisija ( 15 ) gali gauti Teisingumo Teismo nuomonę visais klausimais, susijusiais su tuo, ar „numatytas sudaryti [tarptautinis ( 16 )] susitarimas“ yra „suderinamas su Sutarčių nuostatomis“, ir kad tuo atveju, „[j]ei Teismo nuomonė yra neigiama, numatytas sudaryti susitarimas negali įsigalioti, jei jis nėra iš dalies keistas arba Sutarys [Sutartys] nėra peržiūrėtos.“

19.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurios turinys įtrauktas į Teisingumo Teismo procedūros reglamento 196 straipsnio 2 dalį, nuomonė gali būti susijusi ne tik su tokio susitarimo sudarymo atitiktimi esminėms Sąjungos teisės taisyklėms ( 17 ), bet ir, kaip šiuo atveju, su tuo, ar šis projektas patenka į Sąjungos kompetencijos sritį, ar ne ( 18 ).

20.

Pirmiausia šioje byloje kyla klausimas, ar SESV 218 straipsnio 11 dalis iš tikrųjų taikytina tokiems dokumentams, su kuriais susijęs prašymas pateikti nuomonę ( 19 ).

21.

Visų pirma reikia pabrėžti, kad šioje byloje visiškai nenagrinėjamos nei derybos dėl pačios 1980 m. Hagos konvencijos, nei šios konvencijos sudarymas ir net jos peržiūra. Nagrinėjamas tik šios konvencijos 38 straipsnio taikymas ir valstybių, kurios jau yra šios konvencijos šalys, naudojimasis išimtine teise sutikti prisiimti įsipareigojimus naujų stojančiųjų valstybių atžvilgiu arba nesutikti jų prisiimti – teise, kuri joms suteikiama pagal šį straipsnį. Kitaip tariant, Komisijos keliamas klausimas iš esmės susijęs su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos paskirstymu siekiant ne iš dalies pakeisti 1980 m. Hagos konvencijos materialinę taikymo sritį, o tik išplėsti jos teritorinę taikymo sritį.

22.

Prieštaraudama šio prašymo pateikti nuomonę priimtinumui Vokietijos vyriausybė pažymi, kad sąvoka „susitarimas“ pagal ją sudarančio žodžio prasmę reiškia, jog būtinai turi būti pareikšta sutampanti dviejų subjektų valia. Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad, pirma, trečiosios valstybės prisijungimas prie 1980 m. Hagos konvencijos ir, antra, pareiškimas, kad susitariančioji valstybė šį prisijungimą priima, tokio reikalavimo neatitinka, net jeigu šie du aspektai būtų laikomi sudarančiais neatsiejamą visumą ( 20 ), nes tokie veiksmai nėra sutartinio abipusio santykio dalis ( 21 ).

23.

Mano nuomone, šį grynai teorinį argumentą reikia atmesti. Iš tikrųjų iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad nuo pat pradžių Teisingumo Teismas nuolat rinkdavosi plačią ir neformalią sąvoką, kuria apibūdinama tarptautinių susitarimų kategorija, dėl kurios gali būti vykdoma nuomonės pateikimo procedūra ( 22 ).

24.

Be to, pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ( 23 ) (toliau – Vienos konvencija) 15 straipsnio a punktą valstybės sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia gali būti tinkamai išreikštas prisijungiant prie sutarties, kai šioje sutartyje tai numatyta. Taigi pagal 1980 m. Hagos konvenciją toks sutikimas gali būti išreikštas prisijungiant prie konvencijos.

25.

Iš tikrųjų 1980 m. Hagos konvencijos 38 straipsniu yra nustatyta sistema, pagal kurią keitimasis sutikimais galioja tik intra partes, nes pagal šią nuostatą prisijungimas prie minėtos konvencijos poveikį turės tik prisijungiančiosios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareikš, kad priima jos prisijungimą, santykiams. Tuo ši paprastesnė sistema skiriasi nuo įprastų prisijungimo prie daugiašalės konvencijos taisyklių. Tačiau ji atitinka Vienos konvencijos nuostatas, visų pirma pateiktas jos 11 straipsnyje ( 24 ).

26.

Taigi 1980 m. Hagos konvencija ypatinga tuo, kad prisijungimas nėra daugiašalis, nes prisijungimą turi priimti kiekviena valstybė, kuri jau yra konvencijos šalis, ir toks galimas priėmimas turi poveikį tik nustatytiems abiejų atitinkamų valstybių santykiams. Konkrečiai taikant šią paprastesnę bet kokių naujų prisijungimo susitarimų sudarymo procedūrą sukuriama tarptautine teise grindžiamų dvišalių santykių visuma, kurios turinys atitinka 1980 m. Hagos konvencijos turinį ( 25 ). Tokio mechanizmo tikslas – susitariančiosioms šalims suteikti galimybę nustatyti valstybes, kurių atžvilgiu jos sutinka būti įpareigotos šia konvencija; tokia galimybė atitinka pasirinkimo galimybę, kuri buvo taikoma iš pradžių sudarant konvenciją.

27.

Tačiau šis specialus mechanizmas, visiškai atitinkantis sutarčių laisvės principą, pagal kurį reglamentuojama sutarčių teisė, neturi įtakos tam, kad dėl prisijungimo akto ir pareiškimo apie prisijungimo priėmimą atsiranda abiejų atitinkamų valstybių sutartinis abipusis santykis, kuris atitinkamai pats gali būti laikomas tikru tarptautiniu „susitarimu“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, ir šiuo požiūriu nereikia kelti klausimo, ar, palyginti su 1980 m. Hagos konvencijos tekstu, šis pareiškimas yra savarankiškas, ar papildomas dokumentas.

28.

Todėl šiuo atveju iškeltas klausimas gali patekti į SESV 218 straipsnio 11 dalies taikymo sritį, atsižvelgiant ir į dokumentų, dėl kurių paduotas prašymas pateikti nuomonę, dalyką, ir į jų pobūdį.

29.

Antra, atsižvelgiant į diskusijas, vykusias nagrinėjant šią bylą, reikia patikrinti, ar atitinkami susitarimai, t. y. pareiškimai, kuriais valstybės narės priima trečiųjų valstybių prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, iš tikrųjų gali būti laikomi patenkančiais į SESV 218 straipsnio 11 dalies taikymo sritį, nors pati Sąjunga ir nėra konvencijos šalis.

30.

Šioje nuostatoje aiškiai nesuformuluota, kas yra tarptautinių susitarimų, dėl kurių gali būti pateikta nuomonė, šalys, nes, kitaip nei minėto straipsnio 1 dalyje, 11 dalyje nepatikslinta, ar susitarimai turi būti „tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių“ ( 26 ).

31.

Kita vertus, iš Teisingumo Teismo praktikos, visų pirma iš jo Nuomonės 2/91, aiškiai matyti, kad 11 dalis neturi įtakos prašymo pateikti nuomonę priimtinumui, neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamo dokumento šalys yra bendrai veikiančios valstybės narės, siekiančios Sąjungos interesų, o ne pati Sąjunga, nes Sąjunga savo išorės kompetencija gali naudotis tarpininkaujama valstybių narių ( 27 ). Mano nuomone, ši Teisingumo Teismo praktika šioje byloje yra visiškai aktuali.

32.

Šiuo atveju neginčijama, kad pati Sąjunga negali būti 1980 m. Hagos konvencijos šalis, nes konvencijoje nėra jokios nuostatos, pagal kurią būtų leidžiama prie jos prisijungti tokiai regioninei ekonominės integracijos organizacijai, kokia yra Sąjunga ( 28 ), net jeigu šiuo metu Sąjunga ir yra Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos (toliau – HCCH) ( 29 ) narė.

33.

Todėl pagal konvencijos 38 straipsnio ketvirtą pastraipą naują prisijungiančiąją valstybę oficialiai gali priimti tik Sąjungos valstybės narės, kurios visos yra šios konvencijos susitariančiosios šalys. Tačiau tokią valstybę jos taip pat galėtų priimti siekdamos Sąjungos interesų, jeigu Sąjunga imtųsi iniciatyvos visas valstybes nares raginti ir įgalioti tai padaryti; pažymėtina, kad toks įgaliojimas reikštų, jog Sąjunga savo išorės kompetencija nori naudotis tarpininkaujama valstybių narių, nes pati veikti negali ( 30 ).

34.

Taigi savo prašyme pateikti nuomonę Komisija pažymi, jog tam, kad valstybės narės galėtų priimti trečiosios valstybės prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, „pirmiausia [turėtų būti priimtas] Tarybos sprendimas, kuriuo suteikiamas leidimas, – šis sprendimas <...> teisiškai yra būtinas, kai susitarimas patenka į Sąjungos išimtinės kompetencijos sritį“. Be to, kiekviename minėtame siūlyme dėl sprendimo ( 31 ) Komisija valstybėms narėms rekomendavo prisijungimą priimti „siekiant Sąjungos interesų“, „[kartu,] per Tarybos sprendime nustatytą terminą“ ir remiantis „[SESV] 218 straipsn[iu] kartu su 81 straipsnio 3 dalimi“ ( 32 ).

35.

Jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad srityje, kuriai priskiriami numatyti sudaryti susitarimai, Sąjunga iš tiesų turi išimtinę kompetenciją, šią įgaliojimo suteikimo valstybėms narėms priemonę iš tikrųjų reikėtų taikyti, nes pagal Sąjungos teisės taisykles šiuos susitarimus paprastai turėtų sudaryti tik Sąjunga ( 33 ).

36.

Šiuo klausimu pabrėžiu, kad galima nustatyti tris atskirus atvejus, kai valstybės narės gali imtis veiksmų naudodamosi išimtine Sąjungos išorės kompetencija ir kai oficialiai nesudaromas susitarimas „tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių“, pavyzdžiui, SESV 218 straipsnio 1 dalyje nurodytų trečiųjų šalių ( 34 ). Pirmasis atvejis – kai valstybės narės bendrai veikia siekdamos Sąjungos interesų ( 35 ). Antruoju atveju valstybė narė tarptautinį susitarimą sudaro atskirai, tačiau siekdama Sąjungos interesų ( 36 ). Trečiuoju atveju valstybė narė veikia savo vardu, tačiau taip, kad jos veiksmai būtų suderinami su Sąjungos interesais ( 37 ).

37.

Kadangi atitinkama sritis priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, šiais trimis atvejais būtina, kad pagal SESV 2 straipsnio 1 dalį Sąjunga valstybėms narėms suteiktų įgaliojimą, kuris gali būti įvairių formų ir suteikiamas tuomet, jeigu laikomasi tam tikrų sąlygų ( 38 ). Iš minėtos teismo praktikos ( 39 ) matyti, kad SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatyta nuomonės pateikimo procedūra gali būti vykdoma susidarius bent tokiai situacijai, kuri atitinka pirmąjį iš šių atvejų.

38.

Patikslinu, kad jeigu, Tarybai davus aiškų leidimą, siekiant Sąjungos interesų bus sudarytas tarptautinis susitarimas ( 40 ), toks susitarimas neturės jokio teisinio poveikio Sąjungos ir atitinkamų trečiųjų valstybių santykiams ( 41 ). Pagal tarptautinę teisę įsipareigojimus trečiųjų valstybių atžvilgiu bus prisiėmusios tik valstybės narės, o ne pati Sąjunga ( 42 ). Tokiu atveju Sąjunga nesuteikia garantijų ir neprisiima jokių kitų tarptautinių įsipareigojimų ( 43 ). Be to, savaime aišku, kad trečiosios valstybės tokiu Tarybos sprendimu nėra įpareigojamos.

39.

Mano nuomone, iš to matyti, kad šiuo atveju Teisingumo Teismo praktika, susijusi su prašymo pateikti nuomonę priimtinumu, netaikoma, atsižvelgiant į Sąjungos siekį įsipareigoti pagal nagrinėjamą tarptautinį susitarimą ir į tai, kada šiuo klausimu Sąjungos duotas sutikimas tapo galutinis ( 44 ). Būsima nuomonė poveikį turės tik teisėms ir pareigoms, kurios pagal Sąjungos teisę nustatytos ir institucijoms, ir valstybėms narėms, ir joje bus aptariamas tik klausimas, kas yra kompetentingas imtis veiksmų – Sąjunga ar valstybės narės.

40.

Neatsižvelgiant į šias ypatingas aplinkybes pagal Nuomonėje 2/91 nustatytą taisyklę ( 45 ) visiškai priimtina, kad, kaip šiuo atveju, vykdant nuomonės pateikimo procedūrą būtų svarstomas klausimas, kaip paskirstoma kompetencija, susijusi su tarptautinio susitarimo, kurio šalis Sąjunga oficialiai nėra, tačiau kuris sudaromas tarpininkaujant valstybėms narėms, įgaliotoms bendrai veikti siekiant Sąjungos interesų, projektu ( 46 ).

41.

Tačiau, mano nuomone, atsižvelgiant į su laiku susijusį trečiąjį vertinimo kriterijų šio prašymo pateikti nuomonę priimtinumą reikėtų išnagrinėti detaliau.

42.

Pabrėžtina, kad pateikti nuomonę Teisingumo Teismo turi būti prašoma iš anksto, t. y. prieš sudarant nagrinėjamą susitarimą, kaip nurodyta SESV 218 straipsnio 11 dalyje ( 47 ), kurioje du kartus patikslinta, kad susitarimas turi būti „numatytas sudaryti“ ( 48 ), o ne jau sudarytas.

43.

Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas pabrėžė jau pirmojoje iš savo pateiktų nuomonių, nuomonės pateikimo procedūros „tikslas yra užkirsti kelią komplikacijoms, kurių gali atsirasti dėl teisminių ginčų, susijusių su Bendriją [dabar Sąjungą] įpareigojančių tarptautinių susitarimų atitiktimi Sutarčiai“ ( 49 ).

44.

Taigi šia procedūra pirmiausia siekiama išvengti Sąjungos patraukimo atsakomybėn, jeigu sudarius atitinkamą tarptautinį susitarimą jo teisėtumas būtų užginčytas ( 50 ), nes toks patraukimas atsakomybėn galėtų būti žalingas visoms suinteresuotosioms šalims, įskaitant trečiąsias valstybes ( 51 ). Taip pat tuo atveju, jeigu, kaip šioje byloje, Sąjunga pati negali sudaryti susitarimo ( 52 ), vykdant nuomonės pateikimo procedūrą galima išvengti teisinių „komplikacijų“, atsirandančių tokiais atvejais, kai valstybės narės sutartinius įsipareigojimus prisiima neturėdamos reikiamų įgaliojimų, nors pagal Sąjungos teisę jos nebeturi su teisėkūra susijusios kompetencijos, kad galėtų įgyvendinti tokius įsipareigojimus.

45.

Akivaizdu, kad ši prevencinė funkcija nebesvarbi ir prašymas pateikti nuomonę tampa beprasmis, jeigu tarptautinis susitarimas, dėl kurio pateiktas toks prašymas, yra ne projektas, bet atvirkščiai – susitariančiosioms valstybėms jau privalomas dokumentas ( 53 ). Šią bylą reikia svarstyti būtent remiantis su sąvoka „numatytas sudaryti susitarimas“ susijusiu funkciniu požiūriu.

46.

Šioje byloje neginčytina, kad dauguma valstybių narių atskirai savo vardu jau yra priėmusios vienos, kelių ir net visų aštuonių prašyme pateikti nuomonę nurodytų trečiųjų valstybių, prisijungusių prie 1980 m. Hagos konvencijos, prisijungimą. Tiksliau prašymo pateikti nuomonę padavimo dieną, t. y. 2013 m. birželio 21 d., vienintelės iš 28 valstybių narių, kurios nebuvo priėmusios jokios aptariamos šalies prisijungimo, buvo Austrijos Respublika, Portugalijos Respublika, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Danijos Karalystė; tačiau reikia priminti, kad Sąjungoje vykdant teisminį bendradarbiavimą civilinių bylų srityje Danijos Karalystė turi ypatingą statusą ( 54 ). Kalbant apie kitas 24 valstybes nares pažymėtina, kad jos jau yra sudariusios bent vieną susitarimą su šiame prašyme pateikti nuomonę nurodytomis trečiosiomis valstybėmis, nes yra priėmusios šių trečiųjų valstybių prisijungimą prie minėtos konvencijos.

47.

Aptariant pareiškimus apie prisijungimo priėmimą, kuriuos pateikė šios 24 valstybės narės, reikia pripažinti, kad nė vienas iš šių pareiškimų negali būti laikomas tarptautiniu susitarimu, kuris kreipiantis į Teisingumo Teismą dar buvo „numatytas sudaryti“, o toks reikalavimas aiškiai nustatytas SESV 218 straipsnio 11 dalyje. Dėl šios išvados Teisingumo Teismas automatiškai negali pateikti nuomonės remdamasis šiuo pagrindu. Atsižvelgdamas į minėtą Teisingumo Teismo praktiką manau, kad ši nuomonės pateikimo procedūra neteko ir tikslo, ir veiksmingumo, nes ji susijusi su keliais pareiškimais apie prisijungimo priėmimą, kurie pagal tarptautinę teisę jau galioja, taigi jų atžvilgiu prašymas pateikti nuomonę nepriimtinas.

48.

Kita vertus, mano nuomone, šis prašymas priimtinas tiek, kiek jis susijęs su Sąjungos kompetencija priimti sprendimą dėl nagrinėjamų pareiškimų apie priėmimą, kurių prašymo pateikti nuomonę padavimo dieną valstybės narės, išskyrus Danijos Karalystę ( 55 ), dar nebuvo pateikusios, nes nagrinėjami dvišaliai susitarimai tuo metu vis dar buvo galimas projektas, taigi iš tikrųjų tik „numatyti sudaryti“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį.

49.

Kaip per teismo posėdį pripažino Komisijos atstovas, kad ir kokia būtų Teisingumo Teismo nuomonė dėl esmės, tarptautinė teisė dėl šios procedūros visiškai nepasikeis, nes priėmus prisijungimą atsiradę įsipareigojimai jokiu būdu nebus kvestionuojami dėl atsakymo į prašymą pateikti nuomonę, tačiau procedūra galėtų bent padėti nustatyti galimus minėtų 24 valstybių narių įsipareigojimų neįvykdymo pagal Sąjungos teisę atvejus.

50.

Taigi, kaip Čekijos, Graikijos, Prancūzijos, Lenkijos, Suomijos vyriausybės ir Taryba, manau, kad SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytas prašymas pateikti nuomonę nėra tinkama teisinė priemonė, jeigu kreipdamasi į Teisingumo Teismą Komisija iš tikrųjų siekė nutraukti kelių valstybių narių, atskirai priėmusių trečiųjų valstybių prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, praktiką; atrodo, kad Komisija to ir siekė ( 56 ). Šiuo tikslu Komisija, kaip Sutarčių sergėtoja, galėjo šią praktiką taikiusioms valstybėms narėms pareikšti ieškinius dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 57 ) pagal SESV 258 straipsnį, jeigu taikant tokią praktiką buvo pažeista Sąjungai priskirta kompetencija ( 58 ), kaip Komisija tai buvo padariusi bylose, kuriose priimti keli vadinamieji „atviro dangaus“ sprendimai ( 59 ); pažymėtina, kad ši kitos rūšies procedūra apima principų, kurie netaikomi nuomonės pateikimo procedūrai, laikymąsi ( 60 ).

51.

Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui šį prašymą pateikti nuomonę paskelbti priimtinu tik iš dalies, t. y. tik tiek, kiek jis susijęs su pareiškimais apie nurodytų trečiųjų valstybių prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos priėmimą, kurių šio prašymo padavimo dieną valstybės narės dar nebuvo pateikusios ( 61 ), išskyrus ypatingą Danijos Karalystės atvejį. Mano nuomone, likusi šio prašymo pateikti nuomonę dalis, t. y. pareiškimai apie priėmimą, kurie šią dieną jau buvo pateikti, turėtų būti paskelbta nepriimtina, nes šiuo atveju prašymas pateiktas ne dėl „numatyto sudaryti susitarimo“, kaip tai suprantama pagal SESV 218 straipsnio 11 dalį, bet dėl jau sudaryto susitarimo.

52.

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 218 straipsnio 11 dalyje numatytos nuomonės pateikimo procedūros tikslas yra ne tik išvengti teisės normų kolizijos ( 62 ), bet ir nustatyti, kokios yra Sąjungos ir valstybių narių atitinkamos kompetencijos srityje, dėl kurios sudaromas nagrinėjamas tarptautinis susitarimas, apimtis atsižvelgiant tik į Sąjungos teisės taisykles, o ne nustatyti, ar pagal SESV 216 ir 217 straipsnius ( 63 )Sąjunga gali įsipareigoti pagal šį susitarimą ( 64 ).

53.

Be to, akivaizdu, kad „[į]sigaliojus Amsterdamo sutarčiai [pagal EB sutarties IV antraštinę dalį] Bendrija [dabar Sąjunga] turi kompetenciją patvirtinti priemones teisminio bendradarbiavimo su užsieniu susijusiose civilinėse bylose srityje tokiu mastu, kokio reikia vidaus rinkai deramai veikti. Bendrija [vėliau Sąjunga] pasinaudojo šia kompetencija ir priėmė įvairius dokumentus, kurių daugelis iš dalies ar visiškai sutampa su HCCH veiklos sritimis.“ ( 65 )

54.

Visų pirma persipina 1980 m. Hagos konvencijos ir reglamento „Briuselis II a“ nuostatos, susijusios su opia tarptautinio vaikų grobimo sritimi. Taigi šiame prašyme pateikti nuomonę iškeltas klausimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar Sąjunga turi išimtinę kompetenciją priimti trečiosios valstybės prisijungimą prie minėtos konvencijos, yra labai svarbus.

55.

Visos institucijos ir dauguma pastabas pateikusių vyriausybių ( 66 ) sutaria, kad Sąjunga iš tikrųjų yra kompetentinga sudaryti tokį tarptautinį susitarimą. Aš taip pat manau, kad turi būti daroma prielaida, jog šioje byloje taikomas išorės kompetencijos principas; reikia priminti, kad tokia kompetencija gali būti arba aiškiai suteikta Sutartimis, arba netiesiogiai kilti iš kitų Sutarčių ar Sąjungos antrinės teisės aktų nuostatų, kai taikyti tokią kompetenciją būtina dėl anksčiau priimtų bendrų taisyklių ( 67 ), kaip yra šiuo atveju. Iš tikrųjų SESV 81 straipsnyje, būtent jo 3 dalyje, susijusioje su šeimos teisės klausimais, aiškiai nenumatyta, kad vykdant teisminį bendradarbiavimą civilinėse bylose Sąjunga yra kompetentinga sudaryti tarptautinius susitarimus šioje srityje, tačiau tokia kompetencija netiesiogiai kyla iš kitų Sąjungos teisės nuostatų ( 68 ).

56.

Šios institucijos ir vyriausybės daug labiau nesutaria dėl šios išorės kompetencijos pobūdžio, t. y. dėl to, ar Sąjunga kompetencija gali naudotis išimtinai, ar atvirkščiai – šioje srityje valstybės narės išlaiko dalį pasidalijamosios kompetencijos ( 69 ). Italijos vyriausybė, Komisija ir Europos Parlamentas mano, kad tokiomis aplinkybėmis sąlygos, kurių reikia siekiant nustatyti išimtinės Sąjungos kompetencijos buvimą, yra patenkintos, o Taryba ir kitos vyriausybės, kurios pateikė poziciją dėl esmės, atvirkščiai, reikalauja, kad būtų pripažinta pasidalijamoji kompetencija ( 70 ). Savo ruožtu dėl toliau nurodytų priežasčių pasirinksiu pirmąją iš šių pozicijų.

57.

Tačiau patikslinu, kad jeigu Teisingumo Teismas iš tikrųjų priimtų sprendimą, kuriuo pripažintų išimtinę Sąjungos išorės kompetenciją, tai vis dėlto nereikštų, kad kvestionuojama Tarybos diskrecija naudotis arba nesinaudoti šia kompetencija siekiant nagrinėjamus tarptautinius susitarimus sudaryti tarpininkaujant valstybėms narėms, kurios yra 1980 m. Hagos konvencijos šalys, nes nustatyta, kad Sąjunga tokių susitarimų pati sudaryti negali ( 71 ). Be to, būsimame sprendime nebus nagrinėjamas klausimas, ar valstybės narės, turinčios tokį Sąjungos suteiktą įgaliojimą priimti nagrinėjamą trečiųjų valstybių prisijungimą, galėtų būti įpareigotos tai padaryti, ar galbūt joms tai būtų draudžiama, jeigu Sąjunga nuspręstų prisijungimui nepritarti. Iš tiesų šie klausimai negali būti išspręsti vykdant nuomonės pateikimo procedūrą.

58.

Prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai principus, taikomus nustatant, ar Bendrija turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, ar jos neturi, buvo nustatęs Teisingumo Teismas, visų pirma Sprendime Komisija / Taryba, vadinamajame AETR ( 72 ), kaip aiškiai išdėstyta minėtame Sprendime 2006/719 ( 73 ), kuriame nurodyta: „net jei EB sutartyje nėra aiškios nuorodos į išorės kompetenciją, ji seka iš [Teisingumo Teismo] praktikos, pagal kurią pirmiau minėtos EB sutarties nuostatos suteikia teisinį pagrindą Bendrijai priimti ne tik vidaus teisės aktus, bet ir sudaryti tarptautinius susitarimus[ ( 74 )]. Bendrija gali sudaryti tarptautinius susitarimus tuomet, kai vidaus kompetencija jau buvo pasinaudota patvirtinant priemones, siekiant įgyvendinti bendros politikos kryptis, kaip nurodyta pirmiau, arba kai tarptautinio susitarimo reikia siekiant vieno iš Europos bendrijos tikslų[ ( 75 )]. Bendrija naudojasi išimtine išorės kompetencija tiek, kiek tarptautinis susitarimas daro poveikį Bendrijos vidaus taisyklėms ar keičia jų taikymo sritį[ ( 76 )]. Tokiais atvejais dėl išorės įsipareigojimų su trečiosiomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis susitaria ne valstybės narės, o Bendrija. Tarptautinis susitarimas gali priklausyti išimtinei Bendrijos kompetencijai visiškai arba tik iš dalies.“

59.

Kitaip tariant, pagal tokią primintą teismo praktiką išimtinę išorės kompetenciją Bendrijai buvo galima netiesiogiai suteikti tuo atveju, jeigu numatytas sudaryti tarptautinis susitarimas galėjo turėti neigiamą poveikį bendroms taisyklėms, nustatytoms anksčiau Bendrijai naudojantis savo vidaus kompetencija, – tai principas, dėl kurio atsiranda simetrija tarp šių dviejų rūšių kompetencijos ( 77 ).

60.

Su poveikiu bendroms taisyklėms susijęs kriterijus nustatytas vėlesnėje Teisingumo Teismo praktikoje. Šios praktikos raida vyko trimis pagrindiniais etapais ( 78 ); paskutiniu etapu priimta Nuomonė 1/03 ( 79 ). Teisingumo Teismas šioje nuomonėje pirmiausia nurodė, kad trys prielaidos ( 80 ), numatytos Nuomonėje 1/94 ir įtrauktos į minėtus vadinamuosius „atviro dangaus“ sprendimus, yra „tik pavyzdžiai, kurie pateikiami konkrečiais atvejais, į kuriuos atsižvelgia Teisingumo Teismas“ ( 81 ). Vėliau jis nurodė, kad „pasisakydamas bendromis frazėmis Teisingumo Teismas pripažino išimtinę Bendrijos kompetenciją, ypač kai valstybių narių vykdomas susitarimo sudarymas yra nesuderinamas su bendros rinkos vieningumu ir vienodu Bendrijos teisės taikymu[ ( 82 )] arba kai dėl egzistuojančių tokio paties pobūdžio Bendrijos normų <…> bet koks susitarimas toje srityje būtinai paveiktų Bendrijos taisykles minėto [S]prendimo AETR prasme“ ( 83 ). Teisingumo Teismas taip pat patikslino, jog tam, kad išimtinė kompetencija būtų įgyta remiantis pastaruoju pagrindu, „nebūtina, kad tarptautinio susitarimo ir Bendrijos teisės aktų reglamentuojamos sritys visiškai sutaptų“ ( 84 ) ar kad tokiame susitarime numatyti įsipareigojimai ir bendros taisyklės iš esmės prieštarautų vieni kitiems ( 85 ).

61.

Kaip Nuomonėje 1/03 pažymėjo generalinis advokatas Y. Bot ( 86 ), „atrodo, kad Teisingumo Teismas, apibendrinęs savo praktiką, grįžo prie platesnės poveikio bendroms taisyklėms sąvokos sampratos“; „be to, Teisingumo Teismas pateikė analizės metodą, leidžiantį nustatyti, ar formuluotėje „sritis, kurios didžiąją dalį jau reglamentuoja Bendrijos taisyklės“[ ( 87 )] nurodytas kriterijus yra patenkinamas“. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad, pirma, turi būti analizuojama „ne tik nagrinėjamų taisyklių apimtis, bet ir jų pobūdis bei turinys“ ir, antra, analizuojant reikia „atsižvelgti ne tik į dabartinę Bendrijos teisės padėtį atitinkamoje srityje, bet ir į jos vystymosi perspektyvas, kai jos yra numatomos atliekant šią analizę“ ( 88 ). Jis taip pat pabrėžė, kad „yra svarbu užtikrinti vienodą ir darnų Bendrijos taisyklių taikymą bei gerą jomis nustatytos sistemos veikimą, kad būtų išsaugotas visiškas Bendrijos teisės veiksmingumas“ ( 89 ).

62.

Norėčiau pridurti, kad Teisingumo Teismas toje pačioje nuomonėje priminė, jog „Bendrija turi tik suteiktą kompetenciją, todėl kompetencijos, kuri aiškiai Sutartimi nenumatyta ir yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas išvadomis, padarytomis konkrečiai išanalizavus santykį, egzistuojantį tarp numatyto sudaryti susitarimo ir galiojančios Bendrijos teisės, ir nustačius, kad tokio susitarimo sudarymas gali paveikti Bendrijos taisykles“ ( 90 ).

63.

Dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad ir išimtinės Sąjungos išorės kompetencijos ribų nustatymo kriterijai, ir metodai, kuriais remiantis šie kriterijai taikomi, – šiuos kriterijus ir metodus nustatė Teisingumo Teismas – yra svarbūs siekiant atsakyti į klausimą, pateiktą šiame prašyme pateikti nuomonę, nors prašymui ir taikomos nebe EB sutarties, o SESV nuostatos.

64.

Šiuo metu pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, be Sąjungai suteiktos išimtinės kompetencijos srityse, kurių baigtinis sąrašas pateiktas šio straipsnio 1 dalyje ( 91 ), „Sąjunga taip pat naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“ (išskirta mano).

65.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal bendrą šio teksto formuluotę tai, ar kompetencija išimtinė, priklauso tik nuo susitarimo esmės, ir nedaromas skirtumas atsižvelgiant į susitariančiąsias šalis ( 92 ), todėl susitarimas su trečiosiomis valstybėmis gali būti sudarytas ir pačios Sąjungos, ir tarpininkaujant jos valstybėms narėms, kaip numatyta šiuo atveju.

66.

Visos šioje byloje Teisingumo Teismui pastabas pateikusios šalys sutaria – mano nuomone, teisingai, – kad reikia priimti sprendimą dėl to, ar pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį Sąjungos kompetencija yra išimtinė, ar ne, ir kad šioje byloje svarbus yra tik paskutinis iš trijų šioje nuostatoje numatytų atvejų. Iš tiesų neginčijama, kad nagrinėjamas tarptautinių susitarimų sudarymas nepatenka į išimtinės kompetencijos, aiškiai numatytos Sąjungos teisės akto, sritį ir kad šis sudarymas nebūtinas tam, kad Sąjunga savo vidaus kompetencija galėtų naudotis šiais susitarimais reglamentuojamoje srityje. Todėl Sąjungos išorės kompetencijos pobūdis šiuo atveju priklauso tik nuo to, ar trečiosios valstybės prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos priėmimas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal minėtą 2 dalį.

67.

Šalių požiūris į tai, kaip reikia aiškinti į šią nuostatą įtrauktą paskutinį atvejį, – visų pirma kai numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo taikymo sritis bent iš dalies reglamentuojama atitinkamomis bendromis taisyklėmis, o atrodo, kad šiuo atveju taip ir yra, – skiriasi. Komisijos, Europos Parlamento ir Italijos vyriausybės nuomone, išimtinė išorės kompetencija gali kilti iš to, kad, pirma, 1980 m. Hagos konvencijos sritis iš esmės sutampa su Sąjungos taisyklėmis, nes šioje konvencijoje pateikiamos nuostatos yra lygiavertės reglamento „Briuselis II a“ nuostatoms ir glaudžiai su jomis susijusios, ir, antra, minėtu reglamentu nustatyta vienoda bendra sistema, pagrįsta šioje konvencijoje įtvirtintu mechanizmu. Tačiau Taryba ir visos kitos į šią bylą įstojusios vyriausybės ginčija šiuos argumentus ir siūlo taikyti griežtesnį požiūrį, pagal kurį, įsigaliojus SESV 3 straipsnio 2 daliai, tokiomis aplinkybėmis išimtinė kompetencija Sąjungai negali būti suteikta.

68.

Siekiant išspręsti šį nesutarimą, svarbiausia nustatyti, ar Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtinti senieji kriterijai, pagal kuriuos galima apibūdinti poveikį bendroms taisyklėms, vis dar svarbūs ir net lemiami, nors Lisabonos sutartimi ir padaryta pakeitimų. Šis klausimas, ar kriterijai gali būti svarbūs, kyla visų pirma atsižvelgiant į Nuomonėje 2/91 ( 93 ) nustatytą kriterijų, susijusį su tuo, kad atitinkamos srities „didžioji dalis jau reglamentuojama [Sąjungos teisės] taisyklių“, taip pat atsižvelgiant į Nuomonėje 1/03 ( 94 ) pateiktą papildomą kriterijų, susijusį su rizika, kad bus pakenkta „vienod[am] ir darn[iam] [Sąjungos teisės] taisyklių taikym[ui] bei [tinkamam] jomis nustatytos sistemos veikim[ui]“.

69.

Kaip ir generalinės advokatės J. Kokott ( 95 ) ir E. Sharpston ( 96 ), manau, kad teismo praktikoje įtvirtinti kriterijai, susiję su išimtine Sąjungos išorės kompetencija, turi būti toliau taikomi naujomis teisinėmis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis įsigaliojus SESV 3 straipsnio 2 daliai, nes akivaizdu, kad ši nuostata parengta kodifikavus minėtus kriterijus ( 97 ). Nors nurodytos formuluotės visiškai tiksliai į SESV 3 straipsnio 2 dalį ir nebuvo įtrauktos siekiant paaiškinti, ką apima sąvoka „poveikio darymas“, kaip ji suprantama pagal šią dalį ( 98 ), man atrodo akivaizdu, kad SESV rengėjai į šią teismo praktiką atsižvelgė ir kad Teisingumo Teismo nustatyti vertinimo kriterijai vis dar taikomi, atsižvelgiant ir į istorines, ir į teisines aplinkybes, su kuriomis susijusi ši nuostata.

70.

Iš tiesų iš SESV genezės analizės matyti, kad SESV rengėjai šioje srityje nustatytą teismo praktiką ketino įtvirtinti, o ne nuo jos nutolti, kaip tvirtina Taryba, kuri vis dėlto nepateikė įrodymų savo teiginiui pagrįsti ( 99 ). Kadangi SESV parengta daugiausia remiantis atmestu Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektu, įdomu pažymėti, kad Konvento dėl Europos ateities nariai buvo raginami būsimos sutarties nuostatas, susijusias su išimtine išorės kompetencija, parengti „vadovaudamiesi esama Teisingumo Teismo praktika“ ir „aiškiai išreikšdami Teisingumo Teismo praktiką“ ( 100 ).

71.

Be to, mano rekomenduojamo plataus požiūrio negalima atmesti remiantis sistemos, kuriai priklauso SESV 3 straipsnio 2 dalis, tyrimu. Norėdamos paprieštarauti tam, kad toliau būtų taikomas teismo praktikoje įtvirtintas kriterijus, pagal kurį, siekiant pagrįsti išimtinę Sąjungos kompetenciją, užtenka, kad srities „didžioji dalis jau būtų reglamentuojama [bendrų] taisyklių“, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Austrijos, Švedijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės remiasi prie ESS ir SESV pridėtu Protokolu (Nr. 25) dėl kompetencijos pasidalijimo ( 101 ), taip pat SESV 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pirmumo teisės taisykle, susijusia su pasidalijamąja kompetencija. Jos nesutinka, kad taikant šias nuostatas taisyklė, pagal kurią atsižvelgiama į tai, kad Sąjunga jau naudojosi savo vidaus kompetencija, gali būti taikoma tik tokiu priimtu aktu reglamentuojamiems aspektams, o ne visai atitinkamai sričiai. Tačiau, kaip ir Komisija, manau, kad nei Protokolas (Nr. 25), nei SESV 2 straipsnio 2 dalis, į kurią vienintelę daroma nuoroda šiame protokole ( 102 ), oficialiai netrukdo taikyti teismo praktikos, suformuotos iki SESV, nes šiose nuostatose tik aptariamos naudojimosi pasidalijamąja kompetencija sąlygos ir jokiu būdu jomis nesiekiama riboti SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytų išimtinės kompetencijos atvejų taikymo srities, kaip tai jau įrodė kiti generaliniai advokatai ( 103 ).

72.

Šiuo klausimu generalinė advokatė J. Kokott labai aiškiai pabrėžė, „kad išimtinė kompetencija pagal SESV 3 straipsnio 2 dalies trečią alternatyvą priklauso visų pirma ne tik nuo bendrų taisyklių konkrečioje srityje buvimo ar nebuvimo, bet ir nuo pavojaus pažeisti šias bendras taisykles arba pakeisti jų taikymo sritį. Toks pavojus gali atsirasti, kai tarptautinėje konvencijoje yra nuostatų, kurios glaudžiai susijusios su Bendrijos taisyklėmis konkrečioje srityje, kuri gana išsamiai yra sureguliuota Europos Sąjungos teisės aktais. Tarptautinė konvencija tokias Bendrijos nuostatas gali neigiamai paveikti netgi tada, kai Bendrijos nuostatos ir tarptautinė konvencija reglamentuoja ne visiškai vienodus„aspektus“ (kaip tai numatyta Protokole [Nr. 25]). Šiomis aplinkybėmis teismo praktikoje išplėtotas taikymo srities kriterijus, kuris gana išsamiai jau įtvirtintas Bendrijos nuostatose, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai neprarado savo reikšmės.“ ( 104 ) (išskirta mano)

73.

Todėl manau, kad dabartinės SESV 3 straipsnio 2 dalies nuostatos parengtos atsižvelgiant į analizės modelį, kurį Teisingumo Teismas parengė aiškindamas anksčiau taikytas EB sutarties nuostatas.

74.

Siekiant įvertinti, ar Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, dėl kurių pateiktas šis prašymas pateikti nuomonę, SESV 3 straipsnio 2 dalies nuostatas reikia aiškinti ir taikyti remiantis pirmiau primintais teismo praktikoje įtvirtintais principais ( 105 ). Tai reiškia, kad Teisingumo Teismas turi nagrinėti, pirma, ar srityje, kurią apima šie susitarimai, taikomos bendros taisyklės, antra, kiek šių susitarimų sudarymas gali daryti poveikį tokių taisyklių turiniui ir (arba) jų taikymo sričiai. Šiuo atveju pirmiausia reikia pateikti tam tikrų paaiškinimų šiuo klausimu, susijusių su numatytais sudaryti tarptautiniais susitarimais.

75.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktas pastabas kyla klausimas, ar riziką, kad nagrinėjami tarptautiniai susitarimai gali daryti poveikį Sąjungos teisės taisyklėms, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, reikia vertinti pagal 1980 m. Hagos konvenciją, ar pagal pareiškimus apie trečiosios valstybės prisijungimo prie šios konvencijos priėmimą, ar pagal konvenciją ir pareiškimus, nagrinėjamus kartu.

76.

Mano nuomone, klausimo negalima nagrinėti atsižvelgiant tik į 1980 m. Hagos konvenciją, nes atsakant į šiame prašyme pateikti nuomonę keliamą klausimą reikia priimti sprendimą dėl tarptautinių susitarimų, kuriais ne iš dalies keičiamas šio dokumento turinys, bet išplečiama jo taikymo sritis – jis taikomas Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams. Tačiau šioje byloje nagrinėjamų pareiškimų apie naujų prisijungiančiųjų valstybių priėmimą negalima laikyti savarankiškais, nes šių dokumentų paskirtis – būtent daryti poveikį vienai konvencijos nuostatai, t. y. jos 38 straipsniui ( 106 ). Akivaizdu, jog reikia atsižvelgti į tai, kad šiais dokumentais papildoma konvencija, ir į tai, kad būtų beprasmiška nagrinėti šių dokumentų poveikį, jeigu jie būtų atsieti nuo konvencijos, dėl kurios jie egzistuoja ir kurią taikant jie daro esminį poveikį.

77.

Tai, kad šių dviejų rūšių dokumentai glaudžiai tarpusavyje susiję, neišvengiamai daro poveikį Sąjungos išimtinės arba pasidalijamosios kompetencijos vertinimui, todėl vertinti šią kompetenciją galima tik bendrai, t. y. atsižvelgiant ir į 1980 m. Hagos konvencijos, ir į pareiškimų apie prisijungimo priėmimą nuostatų galimą neigiamą poveikį Sąjungos teisės taisyklėms – šiomis nuostatomis minėtos taisyklės gali būti pažeistos.

78.

Kita vertus, atliekant šį vertinimą nesvarbu tai, kad su Sąjungos teisėje nustatytomis taisyklėmis konkuruoja ar net joms prieštarauja tik tam tikros numatytų sudaryti tarptautinių susitarimų nuostatos. Iš tiesų, kaip pabrėžė generalinė advokatė E. Sharpston, „[SESV 3 straipsnio 2 dalyje] [v]ersijoje anglų kalba vartojami žodžiai „in so far as“ aiškiai rodo, kad pagal juos kai kurios tarptautinio susitarimo nuostatos gali priklausyti išimtinei Sąjungos kompetencijai, o kitos nuostatos gali būti priskirtos prie pasidalijamosios kompetencijos srities“ ( 107 ). Šis požiūris patvirtintas ir naujausiomis materialinės teisės normomis ( 108 ), ir Teisingumo Teismo praktika iki SESV, iš kurios matyti, kad Sąjunga išimtinę kompetenciją gali įgyti net tuomet, jeigu sritys, reglamentuojamos atitinkamai bendromis taisyklėmis ir tam tikru tarptautiniu susitarimu, sutampa nevisiškai ( 109 ), ir kad šias taisykles veikiau reikia lyginti su pagrindiniais tarptautinio susitarimo tikslais ( 110 ).

79.

Pagal minėtus teismo praktikoje ( 111 ) įtvirtintus kriterijus siekiant nustatyti, ar numatyti sudaryti tarptautiniai susitarimai patenka į „sritį, kurios didžioji dalis jau reglamentuojama [bendrų] taisyklių“, reikia remtis ir atitinkamų bendrų taisyklių apimtimi, ir jų pobūdžiu bei turiniu, atsižvelgiant ne tik į dabartinę jų padėtį, bet ir į jų vystymąsi, jeigu šį vystymąsi galima numatyti.

80.

Šioje byloje akivaizdu, kad įgyvendindama reglamentą „Briuselis II a“ Sąjunga jau naudojosi savo vidaus kompetencija su tarptautinio vaikų grobimo civiliniais aspektais susijusioje srityje, kuri yra tikslus 1980 m. Hagos konvencijos dalykas ir su ja susijusio prisijungimo priėmimo dalykas.

81.

Aptariant šių bendrų taisyklių apimtį akivaizdu, kad šio reglamento materialinė taikymo sritis yra platesnė negu 1980 m. Hagos konvencijos. Šios konvencijos tikslas – bendradarbiaujant jos susitariančiosioms valstybėms „tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti [veiksmingą] teisės matytis su vaiku [ir globos teisės] apsaugą“ ( 112 ). Kita vertus, reglamentu „Briuselis II a“ reglamentuojama Sąjungos valstybių narių„jurisdikcija ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinim[as] bei vykdym[as]“ ( 113 ). Tačiau tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų srityje šio reglamento tikslas yra toks pat kaip ir minėtos konvencijos; kadangi į reglamentą konvencija yra įtraukta, jame pateikiamos visos lygiavertės nuostatos, nors jos ir nevisiškai sutampa ( 114 ).

82.

Šiuo klausimu reikia priminti vienas pagrindinių 1980 m. Hagos konvencijos nuostatų: jos 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, kuriomis „[v]aiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu“; 6 ir 7 straipsniai susiję su „centrin[ėmis] įstaig[omis]“, kurias susitariančiosios valstybės turi paskirti visų pirma tam, kad būtų vykdomas bendradarbiavimas ( 115 ); 8–20 straipsniuose, susijusiuose su „vaikų grąžinim[u]“, numatyta tvarka, pagal kurią susitariančiųjų valstybių centrinės įstaigos, teisminės ar administracinės institucijos turi imtis veiksmų, kad būtų sudarytos palankios sąlygos vaiką grąžinti kuo greičiau, išskyrus išimtines aplinkybes; 16 straipsnyje visų pirma patikslinta, kad valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teisminės institucijos dėl vaiko globos teisių iš esmės gali spręsti tik tada, kai nustatoma, kad konvencijoje nustatytos vaiko grąžinimo sąlygos nepatenkintos; 21 straipsnyje numatyta, jog „[p]rašymas imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinta ar užtikrinta teisė matytis su vaiku, gali būti pateiktas Susitariančiųjų Valstybių centrinėms įstaigoms ta pačia tvarka, kaip ir prašymas grąžinti vaiką“.

83.

Reglamente „Briuselis II a“ pateikiama ne tik panaši sąvokos „neteisėtas vaiko išvežimas ar negrąžinimas“ apibrėžtis ( 116 ), bet ir tam tikros nuostatos, kuriomis siekiama tokių pat tikslų, taigi kurios apima tokias pat sritis kaip ir šios 1980 m. Hagos konvencijos nuostatos. Visų pirma reikia paminėti šio reglamento 10 straipsnį, kuriame nustatyta speciali valstybių narių teismų jurisdikcijos taisyklė, taikoma „vaikų grobimo atvejais“ ( 117 ), 11 straipsnį, kuriame išsamiai apibūdinta siekiant „grąžinti vaiką“ taikytina tvarka, 41 ir 42 straipsnius, susijusius su „[t]am tikrų teismo sprendimų dėl bendravimo teisių ir tam tikrų teismo sprendimų, reikalaujančių sugrąžinti vaiką, vykdytinum[u]“, pripažįstant ir vykdant valstybėje narėje priimtus sprendimus, taip pat 53 straipsnį, kuriuo reglamentuojamas „[c]entrinių institucijų bendradarbiavimas su tėvų pareigomis susijusiose bylose“.

84.

Nepaisant šių panašumų, iš reglamento „Briuselis II a“ preambulės matyti ( 118 ), kad šio reglamento tikslas – ne visiškai pakeisti 1980 m. Hagos konvenciją, bet ją papildyti. Šio reglamento V skyriuje ( 119 ) abu dokumentai susiejami taip, kad valstybių narių santykių srityje reglamentas yra viršesnis už Hagos konvenciją, išskyrus sritis, kurias apima ši konvencija ir kurios nereglamentuojamos minėtu reglamentu.

85.

Šie du dokumentai glaudžiai susiję tarpusavyje ir juos suderinti šiek tiek sunku, kaip tai matyti iš šio reglamento 11 straipsnio nuostatų, kuriomis siekiama apibendrinti du skirtingus tikslus – tęstinumą ir pakeitimą. Šiuo atveju buvo pasiektas politinis kompromisas tarp, pirma, tų valstybių narių, kurios manė, kad Sąjungos lygmeniu šią sritį nenaudinga reglamentuoti, ir, antra, valstybių narių, pasisakiusių už tai, kad 1980 m. Hagos konvencija nustatyta sistema turi būti stiprinama, visų pirma siekiant užtikrinti, kad nebebūtų piktnaudžiaujama naudojantis skubaus grąžinimo principo išimtimi, numatyta šios konvencijos 13 straipsnio b punkte ( 120 ).

86.

Iš tiesų reglamento „Briuselis II a“ ir 1980 m. Hagos konvencijos teritorinės taikymo sritys skiriasi, nes reglamentas taikomas tik Sąjungos valstybių narių institucijų santykiams. Taigi šiame reglamente įtvirtintos taisyklės, susijusios su „sprendim[ais] dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones“ ( 121 ), neskirtos taikyti tuo atveju, kai valstybė narė ir trečioji valstybė privalo bendradarbiauti tarpusavyje, kad būtų grąžintas pagrobtas vaikas. Tačiau šį reglamentą galima taikyti, jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje ( 122 ) ir jeigu trečiosios valstybės institucijos taip pat susijusios su šiuo klausimu. Be to, negalima atmesti galimybės, kad trečiosios valstybės prisijungimo prie minėtos konvencijos priėmimas arba nepriėmimas – tokia problema nagrinėjama šioje byloje – gali turėti įtakos ir valstybių narių santykiams. Prie šio klausimo dar grįšiu ( 123 ).

87.

Aptariant šiame reglamente nustatytų bendrų taisyklių, visų pirma susijusių su sritimi, kurioje reglamentas taikomas kartu su 1980 m. Hagos konvencija, t. y. tarptautinio vaikų grobimo sritimi, pobūdį reikia pažymėti, kad šios su valstybių narių teismų jurisdikcija ir šių teismų priimtų sprendimų abipusiu pripažinimu ir vykdymu susijusios taisyklės yra privalomos priemonės, dėl kurių būtinas visiškas, o ne minimalus derinimas. Visų pirma pagal reglamento „Briuselis II a“ 11 straipsnio 3 dalį ir 15 straipsnio 5 dalį kompetentingos institucijos privalo veikti skubiai – būtent privalo laikytis šešių savaičių termino, darniai ir pagal griežtesnes nuostatas negu pateiktosios minėtos konvencijos 11 straipsnyje, kurios yra grynai skatinamojo pobūdžio. Taigi šiuo metu valstybių narių teisėkūros teisė šiose srityse yra daugiau negu ribota.

88.

Galiausiai aptariant minėtų bendrų taisyklių turinį galima pažymėti, kad tam tikrose reglamento „Briuselis II a“ nuostatose aiškiai nurodyta 1980 m. Hagos konvencija ( 124 ). Be šio reglamento 17 ir 18 konstatuojamosiose dalyse pateiktų nuorodų, minėta konvencija, būtent jos 12 bei 13 straipsniai, nurodyti reglamento 11 straipsnio 1, 2, 4, 6 ( 125 ) ir 8 dalyse; primintina, kad šių dviejų konvencijos straipsnių ir pastarųjų reglamento nuostatų dalykas yra tas pats, t. y. „vaiko grąžinimo“ tvarka. Šio reglamento 42 straipsnio 2 dalyje, aptariant valstybės narės teismo sprendimo, kuriuo reikalaujama vaiką grąžinti, vykdymą, taip pat nurodyta, kad taikomas 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnis. Iš to matyti, kad šiose minėtos konvencijos nuostatose išdėstytų sąlygų turi būti laikomasi, visų pirma jų turi laikytis globos teisių turėtojas, kuris, remdamasis šių dviejų dokumentų bendru taikymu, valstybės narės teisme reikalauja grąžinti atitinkamą vaiką.

89.

Atsižvelgdamas į šiuos veiksnius manau, kad tarptautinio vaikų grobimo sritis – bent „didžioji jos dalis“ – jau yra reglamentuojama atitinkamomis Sąjungos teisės bendromis taisyklėmis. Iš tiesų, nors reglamento „Briuselis II a“ nuostatose, visų pirma jo 11 straipsnyje, 1980 m. Hagos konvenciją valstybių narių santykiams numatyta taikyti toliau, šiuo metu ji turi būti taikoma pagal Sąjungos teisėje nustatytą įpareigojimą, atsižvelgiant į šį reglamentą, t. y. kartu su jame numatytomis konkrečiomis taisyklėmis, kurios yra viršesnės už minėtos konvencijos nuostatas šioje srityje ( 126 ).

90.

Tačiau šių nuostatų turinys ir taikymo sritis skiriasi, nes reglamentu „Briuselis II a“ buvo nustatyta valstybių narių institucijų kompetencijos paskirstymo ir bendradarbiavimo sistema, kuri, palyginti su minėta konvencija nustatytomis sistemomis, buvo ir sustiprinta, ir patobulinta atsižvelgiant į nustatytus šių sistemų trūkumus, nors šių sistemų indėlis akivaizdus ( 127 ). Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo tikslu taikė keturias pagrindines priemones ( 128 ). Pirma, atvejai, kuriais gali būti atsisakyta vaiką grąžinti nedelsiant, buvo reglamentuoti, t. y. apriboti ( 129 ). Antra, net tuo atveju, kai vaiką atsisakoma grąžinti pagal minėtos konvencijos 13 straipsnį, valstybės narės, kuri yra vaiko kilmės šalis, teismai, išnagrinėję bylą iš esmės, priima galutinį sprendimą dėl globos teisių, kad, jeigu įmanoma, vykdytojas būtų atgrasytas nuo pagrobimo ir bet kokiu atveju jam nebūtų sudarytos palankios sąlygos teismuose ( 130 ). Trečia, numatyta sutrumpinti procedūrų trukmę. Ketvirta, panaikinta egzekvatūra, taikyta sprendimams dėl teisės bendrauti ir dėl pagrobto vaiko grąžinimo, kurie yra vykdytini ir tinkamai patvirtinti juos priėmusių valstybės narės teismų. Be to, vaiko išklausymas tapo svarbesnis negu pagal 1980 m. Hagos konvenciją ( 131 ).

91.

Taigi, mano nuomone, viena iš Teisingumo Teismo praktikoje nurodytų sąlygų, susijusių su trečiuoju SESV 3 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju, šiuo požiūriu yra patenkinta. Dar reikia išnagrinėti paskutinę iš šių sąlygų, susijusią su poveikiu, kurį srityje, reglamentuojamoje esamomis bendromis taisyklėmis, šioms taisyklėms gali turėti prašyme pateikti nuomonę nurodyti tarptautiniai susitarimai.

92.

Kaip jau pažymėta ( 132 ), siekiant pagrįsti išimtinę Sąjungos išorės kompetenciją savaime neužtenka vien to, kad egzistuoja bendros taisyklės, kuriomis jau reglamentuojama didžioji dalis srities, kurioje taikomi nagrinėjami tarptautiniai susitarimai. Taip pat būtina, kad šie susitarimai turėtų neigiamą poveikį, t. y. kiltų pavojus, kad jie darys poveikį minėtoms taisyklėms arba dėl jų pasikeis šių taisyklių taikymo sritis, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, net jeigu ir nebus teisės nuostatų priešpriešos. Tačiau toks pavojus gali kilti vien dėl to, kad šiuose tarptautiniuose susitarimuose yra su atitinkamomis bendromis taisyklėmis glaudžiai susijusių nuostatų. Iš tiesų dėl tokių sąsajų gali būti sunkiau užtikrinti Sąjungos teisės nuostatų teisingą taikymą ir veiksmingumą.

93.

Šiuo atveju tarp abiejų atitinkamų dokumentų yra daug sąsajų, dėl kurių gali kilti su poveikiu susijusi problema. Visų pirma tokia problema iš tikrųjų gali kilti dėl galimos reglamento „Briuselis II a“ 11 straipsnio ir 1980 m. Hagos konvencijos 12 bei 13 straipsnių sąveikos, nes minėto 11 straipsnio 2–8 dalyse numatytomis taisyklėmis arba pakeičiami atitinkami šios konvencijos straipsniai, arba griežtai reglamentuojamas šių straipsnių įgyvendinimas ( 133 ). Kaip pabrėžė Komisija, konkrečiai paaiškinusi savo išvadas ( 134 ), sunkumai nėra vien hipotetiniai, bet praktiškai galėtų kilti įvairiais aspektais.

94.

Mano nuomone, dėl to, kad valstybėms narėms atskirai priimant trečiosios valstybės prisijungimą gali būti skirtingai vertinamas tarptautinis vaikų grobimas, tiesioginių problemų nekyla. Iš tikrųjų 1980 m. Hagos konvencijos nustatytai sistemai šie skirtumai jau yra būdingi, nes šioje konvencijoje numatyta, kad naujos susitariančiosios valstybės prisijungimo poveikis valstybei, kuri jau yra konvencijos šalis, priklauso nuo to, ar valstybė konvencijos šalis priima tokį prisijungimą, taigi konvencijos nuostatos taikomos remiantis dvišaliais santykiais. Be to, pagal Sąjungos teisę sistemos skiriasi, nes Danijos Karalystė neprisiėmė įsipareigojimų dėl reglamente „Briuselis II a“ numatytos sistemos ( 135 ), o tai reiškia, kad tarptautinio grobimo atveju Danijos Karalystės ir kitų valstybių narių santykiams taikoma minėta konvencija, o ne šis reglamentas, lyg Danija būtų trečioji valstybė.

95.

Tačiau, mano nuomone, jeigu trečiosios valstybės prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos priimtų tik tam tikros valstybės narės, šių dviejų dokumentų sąveika palaikant valstybių narių santykius galėtų tapti sudėtingesnė.

96.

Visų pirma paprastesnė kitoje valstybėje priimtų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistema, numatyta reglamentu „Briuselis II a“, būtent egzekvatūros panaikinimas patvirtinus sprendimus dėl grąžinimo, yra pagrįsta „kertin[iu] akm[eniu] kuriant tikrą teisminę erdvę“, t. y. Sąjungai būdingu valstybių narių teisinių sistemų tarpusavio pasitikėjimo principu, būtent atsižvelgiant į pagal šias sistemas užtikrinamos teisminės apsaugos lygiavertiškumą ( 136 ). Kita vertus, susidarius situacijai, kai reikia užtikrinti sąveiką su trečiosiomis valstybėmis, visų pirma taikant 1980 m. Hagos konvencija nustatytą sistemą, pagal kurią siekiama įvertinti vaiko interesą grįžti į šalį, kurioje jis gyveno, arba negrįžti, valstybės, į kurią kreipiamasi, ir kilmės valstybės teismų santykiai dažnai pasikeičia vietomis ( 137 ).

97.

Visų pirma centrinių įstaigų vaidmuo pagal 1980 m. Hagos konvencijos 6 ir 7 straipsnius ( 138 ) yra vienas svarbiausių šia konvencija nustatytos bendradarbiavimo sistemos aspektų. Taigi, kaip teisingai pabrėžta nagrinėjamuose Komisijos siūlymuose dėl sprendimo ( 139 ), labai svarbu, kad valstybė narė trečiosios valstybės prisijungimą priimtų tik tuomet, jeigu ši būsima susitariančioji šalis iš anksto yra paskyrusi centrinę įstaigą, būtent įpareigotą padėti ES piliečiams tuo atveju, kai vaikai neteisėtai išvežami į šią trečiąją valstybę.

98.

Mano nuomone, vaikų grobimo vertinimo sistemos, nustatytos reglamentu „Briuselis II a“ ir kartu 1980 m. Hagos konvencija, būtų pažeistos, jeigu kiekviena valstybė narė galėtų laisvai nustatyti sąlygas, kuriomis ji priima trečiosios valstybės prisijungimą prie šios konvencijos. Man atrodo labai svarbu, kad atsižvelgiant į teisminį ir administracinį bendradarbiavimą prisijungiančiosios trečiosios šalies patikimumą būtų galima įvertinti bendrai, ir tokį vertinimą koordinuotų Taryba ( 140 ), Komisijai pateikus pasiūlymą. Jeigu nebūtų bandoma derinti veiksmų, kiltų rizika pakenkti vienodam ir darniam reglamento „Briuselis II a“ nuostatų taikymui ir tinkamam šiuo reglamentu nustatytos sistemos veikimui, o tai pagal Teisingumo Teismo nustatytus vertinimo kriterijus pakenktų visiškam Sąjungos teisės taisyklių veiksmingumui ( 141 ).

99.

Norėčiau pridurti, kad valstybės narės, kurios pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį privalo būti lojalios Sąjungai, su trečiosiomis valstybėmis turi nesudaryti susitarimo, kuris galėtų kenkti bendroms taisyklėms. Iš tiesų Sąjungai suteikus išimtinę išorės kompetenciją atitinkamai tose srityse, kuriose ji, naudodamasi savo vidaus kompetencija, yra priėmusi taisykles, visų pirma siekiama užtikrinti, kad valstybės narės išorės priemonėmis negalėtų silpninti Sąjungos veiksmų ar net jiems priešintis ( 142 ). Šis lojalumas juo labiau būtinas tuo atveju, kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, į minėtas sritis patenkantį tarptautinį susitarimą gali sudaryti tik valstybės narės ( 143 ).

100.

Aptariant numatomas Sąjungos teisės vystymosi perspektyvas, kaip tai suprantama pagal Nuomonę 1/03 ( 144 ), negalima atmesti galimybės, jog reglamentas „Briuselis II a“ bus iš dalies pakeistas taip, kad jo taikymo sritis būtų išplėsta – jis būtų taikomas už Sąjungos ribų susidariusioms situacijoms, kaip ir Reglamentas Nr. 44/2001, vadinamas reglamentu „Briuselis I“, kurio nuostatos buvo išdėstytos nauja redakcija ( 145 ) reglamentuojant šį klausimą ( 146 ). Iš tiesų galėtų atrodyti, kad Sąjungoje priimtomis sugriežtintomis priemonėmis, kurias taikant apsaugoma nuo tarptautinio grobimo, sudaromos galimybės nediskriminuoti vaikų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Sąjungos teritorijoje ( 147 ). Tačiau dar reikėtų, kad atitinkamų trečiųjų valstybių teisminė sistema būtų gana patikima ir kad dėl šio klausimo būtų priimtas susitarimas ( 148 ).

101.

Mano nuomone, 1980 m. Hagos konvencijoje numatyto bendradarbiavimo mechanizmo išplėtimas, įtraukiant naujas trečiąsias valstybes, reglamentu „Briuselis II a“ nustatytai tarptautinio vaikų grobimo vertinimo sistemai juo labiau galėtų daryti poveikį. Iš tiesų ši konvencija tam tikru būdu buvo įtraukta į minėtą reglamentą ( 149 ), todėl klausimas, kokių trečiųjų valstybių prisijungimas prie šios konvencijos priimamas, nėra neutralus atsižvelgiant į Sąjungos teisės vystymąsi ( 150 ).

102.

Galiausiai pažymėtina, kad nors 1980 m. Hagos konvencija gali būti suprantama kaip taikoma remiantis susitariančiųjų valstybių dvišalių santykių visuma, galimiems konvencijos formuluotės pakeitimams turėtų vieningai pritarti visos šios valstybės. Taigi prie šios konvencijos prisijungus bet kokiai naujai šaliai, šalių, su kuriomis Sąjungos valstybės narės turėtų derėtis ir susitarti, jeigu Sąjunga norėtų iš dalies keisti konvencijos turinį, gali padaugėti. Kadangi priėmus trečiosios valstybės prisijungimą susidaro nauja politinė situacija ir pakinta reglamento „Briuselis II a“ ir minėtos konvencijos sąveikos kriterijai, mano nuomone, labai svarbu užtikrinti, kad Sąjungoje būtų galima naudotis tam tikra bendra teise tikrinti prie šios konvencijos prisijungiančių trečiųjų valstybių priėmimą, visų pirma šių šalių gebėjimą vykdyti konvencijoje numatytus įpareigojimus ir politinę valią tinkamai bendradarbiauti su Sąjunga.

103.

Taigi, kadangi 1980 m. Hagos konvencijos dalykas patenka į sritį, kurios didžioji dalis jau reglamentuojama bendromis taisyklėmis, kurių veiksmingumui tarptautiniai susitarimai, kaip antai nagrinėjami šiuo atveju, gali pakenkti, išimtinės išorės kompetencijos suteikimas Sąjungai šioje srityje priklausė nuo to, kad Sąjunga naudojasi savo vidaus kompetencija. Todėl valstybės narės, priimdamos trečiosios valstybės prisijungimą prie minėtos konvencijos, turi veikti siekdamos Sąjungos interesų ir suderinusios veiksmus.

104.

Mano nuomone, ši išvada darytina nepaisant to, kad, atsižvelgiant į pagrobtų vaikų interesus, iš tiesų galėtų kilti problemų, jeigu dėl galimų sunkumų greitai ir suderinus veiksmus priimti tokį prisijungimą būtų vėluojama bendradarbiauti tarptautiniu mastu, nes išimtinės Sąjungos kompetencijos srities ribos gali būti nustatytos tik taikant objektyvius kriterijus ( 151 ).

105.

Todėl Teisingumo Teismui rekomenduoju į Komisijos pateiktą klausimą, kiek prašymas pateikti nuomonę yra priimtinas, atsakyti teigiamai, t. y. patvirtinti, kad Sąjunga turi išimtinę išorės kompetenciją.

106.

Remdamasis išdėstytais motyvais Teisingumo Teismui siūlau: