1. 

Šioje byloje Teisingumo Teismas visų pirma turi nuspręsti, ar nesamo atsakovo kuratoriaus, paskirto pagal nacionalinę teisę, atvykimas prilygsta atvykimui, kaip jis suprantamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 2 ) 24 straipsnyje.

2. 

Šis klausimas svarbus todėl, kad atvykimas pagal minėtą nuostatą savaime reiškia susitarimą dėl teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikcijos, nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 jis ir nebūtų kompetentingas.

3. 

Taigi Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) nori sužinoti, ar nacionaliniai teismai pagal lygiavertiškumo principą turi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nacionalinio įstatymo atitikties, jeigu mano, kad jis prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai (toliau – Chartija), kad šis įstatymas būtų bendrai panaikintas, užuot atsisakius taikyti jį nagrinėjamai bylai, remiantis Sąjungos teisės viršenybės principu.

4. 

Šioje išvadoje nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad nesamo atsakovo kuratoriaus, paskirto pagal nacionalinį įstatymą, atvykimas į nacionalinį teismą neprilygsta atsakovo atvykimui pagal šio reglamento 24 straipsnį.

5. 

Tuomet paaiškinsiu, kodėl manau, kad Sąjungos teisės taikymo srityje pagal lygiavertiškumo principą tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinės bylos aplinkybės, nacionaliniai teismai neprivalo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nacionalinio įstatymo atitikties manydami, kad jis neatitinka Chartijos, todėl būtų bendrai panaikintas. Vidaus teisės nuostata, kurioje nustatytas toks įpareigojimas, neprieštarauja Sąjungos teisei, jeigu tik nacionalinio teismo pareiga taikyti šios teisės nuostatas ir užtikrinti visišką jų veikimą, prireikus savo iniciatyva netaikant nė vienos prieštaraujančios nacionalinės teisės akto nuostatos, taip pat jo teisė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra panaikinta, laikinai netaikoma, susilpninta ar atidėta.

6.

Pagal Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 1 dalį jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį.

7.

Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pagal šio reglamento nuostatas valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose.

8.

To paties reglamento 7 skirsnio „Susitarimas dėl jurisdikcijos“ 24 straipsnyje numatyta:

„Be jurisdikcijos, kylančios iš kitų šio reglamento nuostatų, jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas. Ši taisyklė netaikoma, jeigu atsakovas atvyko į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo arba jeigu pagal 22 straipsnį kitas teismas turi išimtinę jurisdikciją.“

9.

Reglamento (EB) Nr. 44/2001 26 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, byla iškeliama kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta šio reglamento nuostatose.“

10.

To paties reglamento III skyriuje „Teismo sprendimų pripažinimas ir vykdymas“ yra 34 straipsnis, kurio 2 dalyje teigiama, jog sprendimas nepripažįstamas, jei atsakovui laiku ir tinkamu būdu neįteiktas bylos iškėlimo arba lygiavertis dokumentas, kad galėtų apsiginti, nebent atsakovas nepasinaudojo teise apskųsti tokį sprendimą, kai tai jam buvo įmanoma padaryti.

11.

Pagal Federalinio konstitucinio įstatymo (Bundes‑Verfassungsgesetz, toliau – B‑VG) 89 straipsnį nei bendrosios kompetencijos teismai, nei Oberster Gerichtshof, kuris pagal B‑VG 92 straipsnį yra aukščiausios instancijos civilinių ir baudžiamųjų bylų teismas, neturi teisės panaikinti bendrųjų įstatymų dėl jų nekonstitucingumo. Jeigu jie mano, kad bendrasis įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jie privalo kreiptis į Verfassungsgerichtshof (Konstitucinį Teismą).

12.

Pagal B‑VG 140 straipsnio 6 ir 7 dalis, jeigu Verfassungsgerichtshof panaikina įstatymą, tai turi visuotinį poveikį ir toks panaikinimas yra privalomas bendrosios kompetencijos teismams.

13.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką Oberster Gerichtshof, nesikreipęs į Verfassungsgerichtshof, atsižvelgęs į kiekvieną konkretų atvejį, ne kartą netaikė teisės aktų nuostatų, neatitinkančių tiesiogiai taikytinos Sąjungos teisės, taip įgyvendindamas šios teisės viršenybės principą. Be to, iki šiol Verfassungsgerichtshof taip pat yra nusprendęs, kad Austrijos įstatymo galimas prieštaravimas Sąjungos teisei turi būti išspręstas taikant minėtąjį principą. Taigi esant tokiam prieštaravimui įstatymas neturi būti panaikintas dėl jo nekonstitucingumo pagal B‑VG 140 straipsnį.

14.

Tačiau 2012 m. kovo 14 d. sprendimu Verfassungsgerichtshof nukrypo nuo šios teismų praktikos ir nutarė, kad 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK) yra tiesiogiai taikoma Austrijoje ir turi konstitucinį statusą. Ja užtikrinamos teisės yra tos pačios teisės, kurios užtikrinamos B‑VG. Todėl, Verfassungsgerichtshof teigimu, reikia išnagrinėti, kaip ir kokia tvarka, atsižvelgiant į lygiavertiškumo principą, Chartijoje numatytomis teisėmis galima remtis nacionalinės teisės pagrindu.

15.

Verfassungsgerichtshof priduria, kad B‑VG numatyta teisių gynimo būdų sistema grindžiama principu, pagal kurį Konstitucinis Teismas yra vienintelė instancija, turinti pareigą priimti sprendimą dėl bendrosiomis normomis, t. y. įstatymais ir kitais teisės aktais, padaryto pažeidimo ir tik jis vienas gali panaikinti šias normas.

16.

Taigi Verfassungsgerichtshof daro išvadą, kad dėl nacionalinės teisės pagal lygiavertiškumo principą Chartija užtikrinamos teisės jos taikymo srityje taip pat yra vertinimo kriterijus, kai yra taikomos bendros normų kontrolės procedūros, visų pirma pagal B‑VG 139 ir 140 straipsnius.

17.

Galiausiai Verfassungsgerichtshof pabrėžė, kad nėra jokios pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jeigu klausimas neturi reikšmės jo nagrinėjamos bylos sprendimui, t. y. jeigu atsakymas į šį klausimą, kad ir koks jis būtų, negali turėti jokios įtakos tos bylos baigčiai. Chartijos srityje taip yra tuo atveju, kai B‑VG užtikrinamos teisės, visų pirma EŽTK paremtos teisės taikymo sritis yra tokia pati kaip ir iš Chartijos kildinamos teisės. Tokiu atveju Konstitucinio Teismo sprendimas priimamas remiantis Austrijos konstitucine teise, nesant būtinybės priimti prejudicinio sprendimo pagal SESV 267 straipsnį.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog tai gali reikšti, kad jeigu Austrijos įstatymas prieštarauja Sąjungos teisei, visų pirma Chartijai, šios padėties neįmanoma tiesiogiai ištaisyti įprasta tvarka taikant viršenybės principą ir kad, neapribojant galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo, bendrosios kompetencijos teismai pagal lygiavertiškumo principą privalo kreiptis į Verfassungsgerichtshof.

19.

Pagal Civilinio proceso kodekso (Zivilprozessordnung, toliau – ZPO) 115 straipsnį (pagrindinei bylai taikytina redakcija), jeigu asmens adresas yra nežinomas, teismo pranešimai jam iš esmės įteikiami viešai paskelbiant. Jame taip pat patikslinta, kad apie tai turi būti pažymėta oficialių pranešimų duomenų bazėje.

20.

ZPO 116 straipsnyje numatyta, kad jeigu teismo pranešimai asmeniui gali būti įteikiami tik apie juos viešai paskelbus, nes asmens gyvenamoji vieta (buveinė) yra nežinoma, teismas, į kurį kreiptasi, turi paskirti nesamo atsakovo kuratorių, jeigu įteikus šiems asmenims pranešimą jie privalo atlikti procesinį veiksmą, kad išsaugotų savo teises, visų pirma jeigu įteikiamas šaukimas į teismą. Pagal ZPO 117 straipsnį apie kuratoriaus paskyrimą turi būti oficialiai paskelbiama oficialių pranešimų duomenų bazėje, kuri yra viešai prieinama, automatiškai perduodant duomenis.

21.

Galiausiai pagal ZPO 230 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi, pirmiausia turi patikrinti, ar jis turi tarptautinę jurisdikciją. Paaiškėjus, kad šios jurisdikcijos nėra, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turi atmesti ieškinį. Tačiau jeigu jo jurisdikcija turi pagrindą, jis privalo įteikti ieškinį atsakovui, kad šis galėtų pateikti pastabas.

22.

2009 m. spalio 19 d. B. ir kt. kreipėsi į Landesgericht Krems an der Donau (Kremso prie Dunojaus regioninis pirmosios instancijos teismas) su ieškiniu A. su reikalavimu atlyginti žalą. Jie teigia, kad atsakovas Kazachstane pagrobė jų sutuoktinius ar tėvus. Austrijos teismų jurisdikciją jie grindžia tuo, kad A. įprasta gyvenamoji vieta yra Austrijos teritorijoje.

23.

Kelis kartus nesėkmingai pamėginęs pranešti apie ieškinį, Landesgericht Krems an der Donau pripažino, kad A. nuolat nebegyvena pranešimo adresais, todėl, paprašius B ir kt., 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pagal ZPO 116 straipsnį paskyrė nesamo atsakovo kuratorių.

24.

Gavęs ieškinį, šis kuratorius pateikė atsiliepimą į jį; jame jis padarė išvadą, kad ieškinys atmestinas, ir pateikė daug prieštaravimų dėl esmės. Kuratorius atsiliepime į ieškinį neginčijo Austrijos teismų tarptautinės jurisdikcijos.

25.

Vėliau, sužinojęs apie jam iškeltą bylą, A. paskelbė, kad nuo šiol įgaliojo advokatų kontorą jam atstovauti, ir paprašė, kad ateityje visi teismo pranešimai būtų siunčiami šiai kontorai. Be to, A. taip pat nurodė, kad nesutinka su tarptautine Austrijos teismų jurisdikcija, patikslinęs, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės įvyko Kazachstane. Jo teigimu, šis jurisdikcijos nebuvimas neišnyksta dėl nesamo atsakovo kuratoriaus įstojimo į bylą, nes A. nepalaikė su kuratoriumi jokio ryšio ir šis nežinojo bylos aplinkybių. A. taip pat nurodė, kad jis neprivalėjo atskleisti savo adreso dėl jo gyvybei gresiančio pavojaus, patikslinęs, kad galutinai išvyko iš Austrijos dar gerokai prieš pareiškiant ieškinį.

26.

Taigi Landesgericht Krems an der Donau pripažino, kad neturi tarptautinės jurisdikcijos, ir atmetė ieškinį remdamasis tuo, kad A. nuolat gyvena Maltos teritorijoje ir kad kuratoriaus atvykimas nesant atsakovo neprilygsta atvykimui pagal Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį.

27.

B. ir kt. padavė apeliacinį skundą dėl tokio sprendimo. Apeliacinis teismas patenkino šį apeliacinį skundą ir atmetė prieštaravimą dėl tarptautinės jurisdikcijos neturėjimo. To teismo teigimu, Reglamente Nr. 44/2001 pareiga tikrinti savo tarptautinę jurisdikciją teismui nenustatyta tik neatvykimo atveju pagal šio reglamento 26 straipsnį, ir teismas turi tikrinti savo tarptautinę jurisdikciją tik esant atsakovo prieštaravimui. Apeliacinis teismas pridūrė, kad Austrijos teisėje nesamo atsakovo kuratoriaus procesinis veiksmas, skirtas apsaugoti šio atsakovo interesus, sukelia tokius pačius teisinius padarinius kaip ir įprasto įgaliotinio veiksmas.

28.

Todėl A. dėl tokio sprendimo pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. A. teigimu, tokiu sprendimu pažeidžiama EŽTK 6 straipsnyje ir Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į gynybą, nes atsakovas nežinojo, kad jam iškelta byla.

29.

B ir kt. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pateiktame atsiliepime į ieškinį tvirtina, kad nesamo atsakovo kuratoriaus paskyrimas – tai jų pagrindinės teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę, taip pat numatytos minėtose nuostatose, paisymo garantija.

30.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl to, kaip aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį, todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui keletą prejudicinių klausimų.

31.

Oberster Gerichtshof pateikia Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

32.

Kaip siūlė A., Austrijos ir Italijos vyriausybės bei Europos Komisija, manau, kad pirmiausia reikėtų atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, dėl kurių Teisingumo Teismui Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį reikės išaiškinti atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, o tuomet – pirmąjį prejudicinį klausimą, kuris turės reikšmės tik į antrąjį ir trečiąjį klausimus atsakius taip, kad Sąjungos teisė draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje.

33.

Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad kuratoriaus, paskirto pagal nacionalinį įstatymą nesant atsakovo, atvykimas į nacionalinį teismą prilyginamas atsakovo atvykimui pagal šio reglamento 24 straipsnį, taip tyliai pripažįstant šio teismo tarptautinę jurisdikciją.

34.

Iš esmės norėčiau priminti, kad pagrindinėje byloje nesamo atsakovo kuratorius buvo paskirtas pagal ZPO 116 straipsnį, nes žinomu adresu nebuvo įmanoma įteikti B. ir kt. pareikšto ieškinio.

35.

Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnyje esanti sąvoka „atvykimas“ jame neapibrėžta. Manau, kad Sąjungos teisėje ji turi būti apibrėžiama savarankiškai, nes minėtu reglamentu siekiama, kad vidaus rinka geriau veiktų, įtvirtinant nuostatas, kuriomis visų pirma būtų galima suvienodinti jurisdikcijos kolizines normas civilinėse ir komercinėse bylose ( 3 ). Tačiau skirtingai aiškinant šią sąvoką šio tikslo įgyvendinimui gali kilti pavojus. Taigi reglamento 24 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į šio reglamento sistemą ir tikslus.

36.

Minėta nuostata reiškia numanomą susitarimą dėl teismo, į kurį atvyksta atsakovas, jurisdikcijos, nors pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles šis teismas nebūtinai turi jurisdikciją. Šia išimtimi, kuri netaikoma šio reglamento 22 straipsnyje numatytoms išimtinės jurisdikcijos taisyklėms, nukrypstama nuo reglamentu nustatytos jurisdikcijos sistemos, todėl ją reikia aiškinti griežtai.

37.

Iš esmės Reglamento Nr. 44/2001 taisyklėmis asmenims siekiama užtikrinti didelį nuspėjamumo laipsnį ir jos yra grindžiamos atsakovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos principu ( 4 ), taip perimant civiliniame procese jau seniai nusistovėjusią taisyklę actor sequitur forum rei. Šiai principinei kompetencijai suteikta pirmenybė bet kurios kitos kompetencijos atžvilgiu, nes manoma, kad atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismas iš principo turi stipriausią sąsają su byla.

38.

Kadangi ši išvada ne visuomet yra tinkama, Reglamente Nr. 44/2001 numatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, taikomos tuo atveju, jeigu dėl bylinėjimosi objekto arba šalių autonomijos yra pateisinama taikyti kitokį sąsajos kriterijų ( 5 ). Visų pirma jurisdikcijos taisyklėmis draudimo, vartojimo sutarčių ar individualių darbo sutarčių srityje siekiama apsaugoti silpnesniąją šalį, nustatant šios šalies interesams palankesnes taisykles ( 6 ). Taigi būtinybė aiškinti Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį griežtai yra dar svarbesnė, jeigu tokiu aiškinimu gali būti nukrypstama nuo didesnę apsaugą suteikiančių jurisdikcijos taisyklių.

39.

Numanomu susitarimu dėl teismo, į kurį atvyksta atsakovas, jurisdikcijos siekiama padėti skubiai pripažinti ir vykdyti sprendimus, priimtus teismo, dėl kurio jurisdikcijos sutiko abi šalys, nors šis teismas iš tikrųjų ir nėra kompetentingas nagrinėti jų bylą. Taigi, jeigu teismas, į kurį kreiptasi dėl sprendimo vykdymo, turi patikrinti sprendimą priėmusio teismo jurisdikciją ( 7 ), taip siekiama išvengti atvejo, kai pirmasis teismas neginčija antrojo teismo jurisdikcijos pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nors bylos šalys ir sutiko su jo jurisdikcija, o atsakovas atvyko jos neginčydamas. Taigi, kaip pabrėžė Komisija, tokiu atveju teismo jurisdikciją lemia tik atsakovo elgesys.

40.

Šiuo atveju aišku, kad atvykusiam atsakovui svarbu sprendimą dėl numanomo susitarimo dėl teismo, kuris paprastai nėra kompetentingas, jurisdikcijos priimti žinant visas bylos aplinkybes. Pateiksiu ginčo, susijusio su vartotojo sudaryta sutartimi, pavyzdį. Galima įsivaizduoti, kad profesionalusis kontrahentas paduoda vartotoją į valstybės narės, kurioje yra šio profesionaliojo kontrahento buveinė, teismus. Įprastu atveju Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 2 dalyje šių teismų jurisdikcija neleidžiama, nes vartotojas yra silpnesnioji šalis, todėl kompetentingas yra tos valstybės narės, kurios teritorijoje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismas. Tačiau jeigu vartotojas sąmoningai atvyksta į pirmosios valstybės narės teismus ir neginčija jų kompetencijos, pagal minėto reglamento 24 straipsnį jie yra kompetentingi ( 8 ), todėl teismas, į kurį kreiptasi dėl vykdymo, turės pripažinti sprendimą.

41.

Ši būtinybė įsitikinti, kad atsakovas suvokia „atvykimo“, kaip jis suprantamas Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnyje, padarinius, dabar yra aiškiai įtvirtinta naujame dokumente, kuriuo minėtas reglamentas išdėstomas nauja redakcija, t. y. 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo ( 9 ). Iš esmės Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, o jo antroji dalis papildyta. Joje numatyta, kad „3, 4 arba 5 skirsniuose nurodytose bylose, kai atsakovas yra draudėjas, apdraustasis, draudimo sutarties naudos gavėjas, žalą patyrusi šalis, vartotojas arba darbuotojas, prieš prisiimdamas jurisdikciją pagal 1 dalį teismas užtikrina, kad atsakovas būtų informuotas apie savo teisę ginčyti teismo jurisdikciją ir apie atvykimo ar neatvykimo į teismą pasekmes“ ( 10 ).

42.

Taigi atrodo labai svarbu, kad numanomas susitarimas dėl valstybės narės teismo jurisdikcijos būtų pripažintas tik jeigu visos bylos šalys, ypač atsakovas, sąmoningai pasirinko šią jurisdikciją, o ne jurisdikciją teismo, kuris paprastai būtų kompetentingas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles.

43.

Todėl neįsivaizduoju, kaip galima būtų pripažinti, kad jeigu atsakovas ne tik neatvyksta asmeniškai, bet ir nežino apie jam iškeltą bylą, žinodamas visas bylos aplinkybes, „sąmoningai“, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime ČPP Vienna Insurance Group ( 11 ), sutinka su teismo, į kurį neatvyksta, jurisdikcija.

44.

Šio argumento niekaip nepakeičia kuratoriaus atvykimas nesant atsakovui, kad jam atstovautų.

45.

Iš esmės Sprendime Hendrikman ir Feyen ( 12 ) Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakovas, kuris ignoruoja jam iškeltą bylą ir jeigu vietoj jo teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, atvyksta jo neįgaliotas advokatas, netenka visų galimybių gintis. Todėl pagal 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo ( 13 ) 27 straipsnio 2 dalį jis turi būti laikomas neatvykusiu, nors procesas teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, vyko rungimosi principu ( 14 ). Byla, kurioje priimtas minėtas sprendimas, buvo susijusi su klausimu, ar valstybės narės teismas, kurio prašoma pripažinimo, gali atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtus sprendimus, jeigu šie sprendimai buvo nepalankūs atsakovui, kuriam nebuvo tinkamai ir laiku įteiktas bylos iškėlimo dokumentas ar jam prilygstantis dokumentas arba apie jį nebuvo tinkamai ir laiku pranešta ir kuriam nebuvo teisėtai atstovaujama byloje, nors atvykus į teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, tariamam atsakovo atstovui, sprendimai nebuvo priimti už akių.

46.

Teisingumo Teismo nuomone, nors sprendimas laikomas priimtu laikantis rungimosi principo, jis negali būti pripažintas, jeigu atsakovas pats neįgaliojo savo advokato ir jeigu byla buvo nagrinėjama jam nežinant. Aišku, jeigu šioje byloje nagrinėjamas atvejis skiriasi nuo atvejo, nagrinėto byloje, kurioje priimtas Sprendimas Hendrikman ir Feyen ( 15 ), dėl to, kad nagrinėjamoje byloje tai yra pradinė proceso stadija, o minėtoje byloje tai buvo vykdymo procesas, nepaneigiama, kad abiem atvejais gali būti pažeista Chartijos 47 straipsniu užtikrinama teisė į gynybą.

47.

Iš esmės nemanau, kad nesamo atsakovo kuratorius, paskirtas tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje, gali geriausiai apginti atsakovo interesus ir leisti užtikrinti minėtu 47 straipsniu suteikiamas teises. Šis kuratorius turi tik dalį su byla susijusios informacijos, t. y. tik tą informaciją, kurią pateikė ieškovas. Todėl jis negali deramai užtikrinti atsakovo gynybos. Be to, manau, kad jam trūksta būtinų elementų, kad prireikus galėtų ginčyti tarptautinę teismo, į kurį kreipėsi ieškovas, jurisdikciją, nes jurisdikcijos klausimas tarptautinėje teisėje niekada nebūna paprastas. Atsakovui, kuriam nebuvo pranešta apie bylą ir kuris a fortiori negalėjo pasirinkti sau advokato, negali būti teisėtai atstovaujama atitinkamame teisme.

48.

Atsakovas, kuris, kaip A. pagrindinėje byloje, apie jam iškeltą bylą sužino paskesnėje bylos stadijoje, ne tik neturėtų galimybės ginčyti bylą nagrinėjančių teismų jurisdikcijos, bet ir dėl jo būtų priimtas visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojantis sprendimas, grindžiamas Chartijos 47 straipsnio neatitinkančia procedūra, o tai nėra priimtina.

49.

Manau, Sprendimas Hypoteční banka ( 16 ) neleidžia abejoti minėtomis išvadomis. Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad galimybė atsakovui nežinant tęsti procesą, ieškinį įteikiant teismo, į kurį kreiptasi, kuratoriui, riboja atsakovo teisę į gynybą. Vis dėlto šis apribojimas pateisinamas atsižvelgiant į ieškovo teisę į veiksmingą apsaugą, nes jeigu toks procesas nevyktų, ši teisė liktų neveiksminga ( 17 ). Teisingumo Teismas dar nurodė, kad, kitaip nei atsakovas, kuris, netekęs galimybės veiksmingai apsiginti, turės galimybę reikalauti jo teisių į gynybą užtikrinimo užginčijęs pagal Reglamento Nr. 44/2001 34 straipsnio 2 punktą jo atžvilgiu priimto sprendimo pripažinimą, ieškovas gali netekti bet kokios galimybės kreiptis į teismą ( 18 ).

50.

Jeigu tame sprendime galima suprasti Teisingumo Teismo norą kartu išsaugoti ir teisę į gynybą, ir ieškovo teises, kad jam nebūtų atimta galimybė kreiptis į teismą, toji byla reikšmingai skiriasi nuo šios bylos tuo, kad atsakovas, t. y. A., nebegalėtų ginčyti Austrijos teismų jurisdikcijos, jeigu būtų manoma, kad nesamo atsakovo kuratorius atvyksta, kaip tai suprantama Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnyje. Be to, nereikia pamiršti, kad šioje byloje, skirtingai nuo bylos, kurioje priimtas Sprendimas Hypoteční banka ( 19 ), faktinių aplinkybių, A. nuolatinė gyvenamoji vieta žinoma ir ji yra kitos valstybės narės teritorijoje. Taigi B. ir kt. turi galimybę pareikšti ieškinį valstybės narės, kurios teritorijoje nuolat gyvena A., teismuose, t. y. Maltos teismuose.

51.

Taigi nemanau, kad šiai bylai galėtų būti taikomas toks pats motyvavimas, koks buvo pateiktas minėtame Sprendime Hypoteční banka.

52.

Be to, mano argumentą patvirtina dar viena aplinkybė. Tai yra Reglamento Nr. 44/2001 loginis pagrindas.

53.

Iš esmės į šio reglamento 8 skirsnį „Jurisdikcijos ir priimtinumo tikrinimas“ Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirūpino įtraukti straipsnį, kurio 1 dalyje numatyta, kad jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje valstybėje narėje, pareiškiamas ieškinys kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta pagal šio reglamento nuostatas.

54.

Pranešime dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, kurį parengė M. Jénard ( 20 ), priimtame prieš Reglamentą Nr. 44/2001, šio reglamento 26 straipsniui lygiavertis straipsnis buvo pavadintas „vienu iš svarbiausių“ ( 21 ). Be to, tame pranešime buvo nurodyta, kad atsakovo neatvykimas nereiškia numanomo susitarimo dėl jurisdikcijos, kad teismui nepakanka pripažinti ieškovo teiginių dėl jurisdikcijos teisingais ir kad jis privalo užtikrinti, kad ieškovas įrodytų tarptautinės jurisdikcijos pagrįstumą. Taip yra todėl, kad atsakovui neatvykus reikia užtikrinti, kad sprendimą priimtų kompetentingas teismas, kad šiam atsakovui per procedūrą teisme, į kurį kreiptasi pirmiausia, būtų suteiktos maksimalios garantijos ( 22 ).

55.

Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 26 straipsnio veiksmingumui ir kartu teisės į gynybą užtikrinimo garantijai būtų pakenkta manant, kad nesamo atsakovo kuratoriaus atvykimo į teismą, kaip nurodyta minėto reglamento 24 straipsnyje, pakanka šio teismo jurisdikcijai pagrįsti, nors nepaneigiama, kad šis teismas nėra kompetentingas nagrinėti bylą.

56.

Galiausiai manau, kad pati ši byla puikiai parodo tai, ko siekė išvengti Sąjungos teisės aktų leidėjas, nustatęs Reglamente Nr. 44/2001 numatytą jurisdikcijos taisyklių sistemą. Iš tiesų šioje byloje neginčijama, kad A. neturi nuolatinės gyvenamosios vietos Austrijoje. Pripažinus, kad nesamo atsakovo kuratoriaus atvykimas prilygsta atsakovo atvykimui pagal minėto reglamento 24 straipsnį, tai reikštų, kad patvirtinama valstybės narės teismo, kuris vis dėlto neturi jokios sąsajos su tikrosiomis bylos aplinkybėmis, jurisdikcija. Iš esmės norėčiau priminti, kad B. ir kt. yra Kazachstano piliečiai, gyvenantys Kazachstane, A. taip pat yra Kazachstano pilietis, gyvenantis Maltoje, ir galiausiai kad pagrindinės bylos aplinkybės susiklostė Kazachstano teritorijoje.

57.

Jeigu Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnis būtų aiškinamas taip, tai iš tikrųjų prilygtų pripažinimui, kad toks teismas kiekvienu atveju turi tarptautinę jurisdikciją, paneigiant minėto reglamento nuostatas, ir netgi kad užsienio šalies teismas yra tinkamesnis dėl galimų sąsajų su byla.

58.

Dėl visų nurodytų priežasčių manau, kad Reglamento Nr. 44/2001 24 straipsnį, siejamą su Chartijos 47 straipsniu, reikia aiškinti taip, kad nesamo atsakovo kuratoriaus, paskirto pagal nacionalinį įstatymą, atvykimas į nacionalinį teismą neprilygsta atsakovo atvykimui pagal minėto reglamento 24 straipsnį.

59.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar nacionaliniai teismai pagal lygiavertiškumo principą turi kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nacionalinio įstatymo atitikties, jeigu mano, kad jis prieštarauja Chartijai, kad šis įstatymas būtų bendrai panaikintas, užuot atsisakę taikyti jį nagrinėjamoje byloje pagal Sąjungos teisės viršenybės principą.

60.

Priežastis, dėl kurios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia Teisingumo Teismui šį klausimą, glūdi Verfassungsgerichtshof praktikoje, nes jis yra nusprendęs, kad jeigu jame galima remtis EŽTK užtikrinamomis teisėmis, kaip konstitucinio lygmens teisėmis, pagal lygiavertiškumo principą reikalaujama, kad ši konstitucinė teisių gynimo priemonė būtų prieinama ir Chartijoje užtikrinamų teisių atveju. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju nebeįmanoma atsisakyti taikyti Sąjungos teisei prieštaraujantį įstatymą remiantis šios teisės viršenybės principu ir kad dabar nacionaliniai teismai turi kreiptis į Verfassungsgerichtshof dėl šio įstatymo, kuris, jų nuomone, prieštarauja minėtai teisei, atitikties.

61.

Kalbant apie vidaus teisės nuostatų ir Chartija užtikrinamų teisių kolizijos padarinius, kuriuos turi nustatyti nacionalinis teismas, pažymėtina, kad jeigu Chartija yra taikoma, pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinis teismas, pagal savo kompetenciją įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių normų veikimą, prireikus savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ta nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis ( 23 ).

62.

Nacionalinėje teisėje nustatyta pareiga atitikti Chartijos nuostatas, jeigu ši teisė patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, grindžiama tik atitinkamos valstybės narės valia ir priklauso jos suvereniai diskrecijai.

63.

Šiuo atžvilgiu patiems šios vidinės konstitucinės prievolės įgyvendinimo ypatumams taikoma esminė išlyga, t. y. įgyvendinant šį pasirinkimą neturi būti pažeisti Sprendime Simmenthal ( 24 ) ir paskesnėje teismo praktikoje, visų pirma suformuluotoje Sprendimu Melki ir Abdeli ( 25 ), nustatyti principai.

64.

Iš tiesų pastarajame sprendime Teisingumo Teismas priminė savo nusistovėjusią praktiką, pagal kurią su patį Sąjungos teisės pagrindą sudarančiais reikalavimais nesuderinama bet kuri nacionalinės teisės nuostata arba teisėkūros, administracinė ar teismo praktika, dėl kurios sumažėtų Sąjungos teisės veiksmingumas, kompetentingam šią teisę taikyti teismui šio taikymo metu neleidžiant imtis visko, kas būtina, kad nebūtų taikomos nacionalinės teisės aktų nuostatos, galinčios, nors ir laikinai, kliudyti visapusiškam Sąjungos teisės normų veiksmingumui. Tokia padėtis susiklostytų, jei kilus Sąjungos teisės nuostatos ir nacionalinio įstatymo prieštaravimui spręsti šią koliziją būtų kompetentingas ne Sąjungos teisės taikymą turintis užtikrinti teismas, o kita įstaiga, turinti savo atskirą diskreciją, net jei iš to kilusi visiško šios teisės veiksmingumo kliūtis būtų tik laikina ( 26 ).

65.

Remiantis tuo darytina išvada, kad vidaus konstitucinėje teisėje numatyta procedūra jos principų įgyvendinimui užtikrinti neturi būti tokia, dėl kurios būtų panaikinti, laikinai sustabdyti, susiaurinti ar atidėti bylą nagrinėjančio nacionalinio teismo įgaliojimai vykdyti savo pareigą, kuri pagal minėtą teismo praktiką yra atmesti ir atsisakyti taikyti Sąjungos teisei prieštaraujantį nacionalinį įstatymą.

66.

Lygiavertiškumo principo taikymas niekaip neleidžia suabejoti šia teismo praktika.

67.

Pagal šį principą procedūrinės taisyklės, kurios turi apsaugoti Sąjungos teise pagrįstas individualias teises, negali būti mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus priemonėms ( 27 ).

68.

Tačiau šioje byloje nesuprantu, kodėl atsisakymas konkrečioje byloje taikyti Sąjungos teisei prieštaraujantį nacionalinį įstatymą būtų mažiau palankus asmeniui už šalutinės konstitucingumo kontrolės procedūros, pagal kurią toks įstatymas būtų bendrai panaikintas, pradėjimą. Kaip tik yra priešingai. Kaip nurodo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tokia procedūra būtų vykdoma palyginti ilgai, asmenys dėl jos patirtų papildomų išlaidų ir sugaištų papildomai laiko, o nacionalinis teismas gali nacionalinio įstatymo neatitiktį Sąjungos teisei pripažinti tiesiogiai, nagrinėdamas jame iškeltą bylą, ir atsisakyti taikyti šį įstatymą, taip užtikrindamas šiems asmenims nedelsiamą apsaugą.

69.

Taigi dėl to, kad lygiavertiškumo principas paradoksaliai susilpnintų Sąjungos teisės viršenybės principą, lygiavertiškumo principas, kaip jis yra suprantamas ir tokioje situacijoje, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, šiuo atveju negali būti taikomas.

70.

Todėl atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes manau, kad Sąjungos teisės taikymo srityje pagal lygiavertiškumo principą tokiomis aplinkybėmis, kurios susiklostė pagrindinėje byloje, nacionaliniai teismai neprivalo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl nacionalinio įstatymo, kurį jie laiko prieštaraujančiu Chartijai, atitikties, kad šis įstatymas būtų bendrai panaikintas. Vidaus teisės nuostata, kurioje nustatyta tokia pareiga, neprieštarauja Sąjungos teisei su sąlyga, kad nacionalinio teismo pareiga taikyti šios teisės nuostatas ir užtikrinti jų visišką veikimą, prireikus savo iniciatyva atsisakant taikyti bet kokią prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, taip pat nacionalinio teismo teisė kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo nėra panaikinta, laikinai sustabdyta, susiaurinta ar atidėta.

71.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui Oberster Gerichtshof atsakyti taip: