—

International Jet Management GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte J. Janezic ir P. Ehlers,

—

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos A. Wiedmann ir T. Henze,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Martínez‑Lage Sobredo,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir M. Perrot,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato W. Ferrante,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer ir G. Eberhard,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,

—

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Simonsson, F. Bulst ir T. van Rijn,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, registruotą buveinę Austrijoje turinčiai oro transporto bendrovei International Jet Management GmbH (toliau – International Jet Management) iškeltą dėl to, kad ši vykdė privačius skrydžius iš Maskvos (Rusija) ir Ankaros (Turkija) į Vokietiją neturėdama pagal šios valstybės narės teisės aktą reikalaujamo leidimo įskristi į Vokietijos oro erdvę.

3

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10), 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šis reglamentas taikomas:

4

Pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 785/2004 dėl draudimo reikalavimų oro vežėjams ir orlaivių naudotojams (OL L 138, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 160) 2 straipsnio 1 dalį šis reglamentas taikomas visiems oro vežėjams ir orlaivių naudotojams, skraidantiems valstybės narės, kuriai taikoma Sutartis, teritorijoje, į ją, iš jos ar per ją.

5

Šio reglamento 5 straipsnio 2 ir 4 dalys išdėstytos taip:

„2.   Šiame straipsnyje „atitinkama valstybė narė“ reiškia valstybę narę, išdavusią veiklos licenciją Bendrijos oro vežėjui ar valstybei narei, kurioje įregistruotas oro vežėjas ar orlaivio naudotojas. Ne Bendrijos oro vežėjams ir orlaivio naudotojams, kurie naudoja ne Bendrijoje registruotus orlaivius, „atitinkama valstybė narė“ reiškia valstybę narę, į kurią ar iš kurios vykdomi skrydžiai.

<...>

4.   Bendrijos oro vežėjų ir orlaivio naudotojų, naudojančių orlaivius, registruotus Bendrijoje, draudimo įrodymo turėjimo valstybėje narėje, nurodytoje 2 straipsnio dalyje, pakanka visoms valstybėms narėms, tuo neapribojant 8 straipsnio 6 dalies taikymo.“

6

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 847/2004 dėl derybų dėl valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimų dėl oro susisiekimo ir jų įgyvendinimo (OL L 157, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 193) 2 straipsnį:

„Jei 1 straipsnyje nurodytose derybose turi dalyvauti oro vežėjai ir kitos suinteresuotos šalys, valstybės narės visiems Bendrijos oro vežėjams, kurie yra įsisteigę atitinkamose jų teritorijose, kurioms taikoma Sutartis, taiko vienodas sąlygas.“

7

Šio reglamento 3 straipsnyje nurodyta:

„Valstybė narė su trečiąja šalimi nesudaro jokio naujo susitarimo, kuris sumažintų Bendrijos oro vežėjų, kurie, vadovaujantis galiojančiomis priemonėmis, gali būti paskirti teikti paslaugas tarp jos teritorijos ir tos šalies, skaičių, nei dėl visos oro transporto rinkos tarp dviejų šalių, nei dėl konkrečių miestų porų.“

8

Minėto reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„Jei valstybė narė sudaro susitarimą arba susitarimo ar jo priedų pakeitimus, kuriais numatomi naudojimosi skrydžių teisėmis arba Bendrijos oro vežėjų, kurie yra tinkami būti paskirtais pasinaudoti skrydžių teisėmis, skaičiaus apribojimai, toji valstybė narė užtikrina skrydžių teisių paskirstymą tarp tinkamų Bendrijos oro vežėjų nediskriminuojančia ir skaidria tvarka.“

9

2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių (OL L 293, p. 3) 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Siekiant užbaigti vidaus oro susisiekimo rinkos kūrimą, turėtų būti panaikinti vis dar galiojantys apribojimai tarp valstybių narių, pvz., draudimas maršrutuose į trečiąsias šalis naudoti bendrą kodą arba draudimas nustatyti maršrutų į trečiąsias šalis kainas, jei kitoje valstybėje narėje atliekamas tarpinis nutūpimas (šeštoji skrydžių laisvė).“

10

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiame reglamente nustatoma licencijų Bendrijos oro vežėjams išdavimo tvarka, Bendrijos oro vežėjų teisė teikti Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugas ir Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugų kainų nustatymo tvarka.“

11

Minėto reglamento 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente:

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

12

Reglamento Nr. 1008/2008 3 straipsnio 1 ir 2 dalys išdėstytos taip:

„1.   Bendrijoje įsisteigusiai įmonei neleidžiama oro transportu už atlygį ir (arba) samdos pagrindais vežti keleivių, pašto ir (arba) krovinių, jei ji neturi atitinkamos licencijos oro susisiekimui vykdyti.

Šio skyriaus reikalavimus atitinkanti įmonė turi teisę gauti licenciją oro susisiekimui vykdyti.

2.   Kompetentinga licencijas išduodanti institucija neišduoda licencijų oro susisiekimui vykdyti ir nepalieka jų galioti, jei nesilaikoma bet kurio šiame skyriuje nustatyto reikalavimo.“

13

Šio reglamento 4 straipsnyje nurodyta:

„Kompetentinga licencijas išduodanti valstybės narės institucija įmonei išduoda licenciją oro susisiekimui vykdyti, jei:

<...>

<...>

<...>“

14

Minėto reglamento 15 straipsnis „Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugų teikimas“ yra šio reglamento III skyriuje „Galimybė naudotis maršrutais“. Pagal šį straipsnį:

„1.   Bendrijos oro vežėjai turi teisę teikti Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugas.

2.   Valstybėms narėms draudžiama nustatyti, kad Bendrijos oro vežėjas Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugas gali teikti tik gavęs kokį nors leidimą. Valstybėms narėms iš Bendrijos oro vežėjų draudžiama reikalauti, kad jie pateiktų kokius nors dokumentus ar informaciją, kuriuos jie jau pateikė kompetentingai licencijas išduodančiai institucijai, jei iš kompetentingos licencijas išduodančios institucijos laiku galima gauti atitinkamą informaciją.

<...>

5.   Nepaisant valstybių narių dvišalių susitarimų nuostatų ir atsižvelgiant į įmonėms taikomas Bendrijos konkurencijos taisykles, atitinkama (‑os) valstybė narė (-ės) Bendrijos oro vežėjams leidžia sujungti oro susisiekimo paslaugas ir sudaryti bendro kodo naudojimo susitarimus su bet kuriuo oro vežėju, dėl oro susisiekimo paslaugų teikiamų į valstybių narių teritorijoje esantį bet kokį oro uostą, iš jo ar per jį, iš bet kurio (‑ių) taško (‑ų) trečiosiose valstybėse arba į jį (juos).

Pagal dvišalį susitarimą su atitinkama trečiąja šalimi dėl oro susisiekimo paslaugų valstybė narė gali apriboti Bendrijos oro vežėjų ir trečiosios šalies oro vežėjų susitarimus dėl bendro kodo naudojimo, visų pirma jei atitinkama trečioji šalis nesuteikia panašių komercinių galimybių Bendrijos oro vežėjams, vykdantiems veiklą iš atitinkamos valstybės narės. Tokiu būdu valstybės narės turi užtikrinti, kad pagal tokius susitarimus nustatomi apribojimai neribotų Bendrijos oro vežėjų konkurencijos ir jų tarpusavyje nediskriminuotų, ir kad tokie apribojimai nebūtų griežtesni nei būtina.“

15

To paties reglamento 22 straipsnis „Laisvė nustatyti kainas“, esantis šio reglamento IV skyriuje „Kainų nustatymo nuostatos“, išdėstytas taip:

„1.   Nedarant poveikio 16 straipsnio 1 dalies taikymui, Bendrijos oro vežėjai ir, abipusiškumo pagrindu, trečiųjų šalių oro vežėjai laisvai nustato Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugų kainas ir tarifus.

2.   Nepaisant dvišaliuose valstybių narių susitarimuose esančių nuostatų, valstybės narės negali dėl oro vežėjo nacionalinės priklausomybės arba tapatybės diskriminuoti, leisdamos Bendrijos oro vežėjams nustatyti oro susisiekimo kainas ir oro susisiekimo tarifus, taikomus oro susisiekimo iš Bendrijos teritorijos į trečiąją šalį paslaugoms. Šiuo reglamentu panaikinami visi likę kainų nustatymo apribojimai, įskaitant maršrutams į trečiąsias šalis, grindžiami dvišaliais valstybių narių susitarimais.“

16

2007 m. gegužės 10 d. paskelbtos redakcijos Aviacijos įstatymo (Luftverkehrsgesetz, BGB1. I, 2007, p. 698; toliau – LuftVG) 2 straipsnio 1, 7 ir 8 dalys suformuluotos taip:

„1.   Vokietijos orlaiviai gali skristi tik jeigu jiems išduotas atitinkamas leidimas (licencija oro susisiekimui vykdyti) ir, kai to reikalaujama pagal teisės aktus, jie įrašyti į Vokietijos orlaivių registrą (orlaivių registras). Orlaivis gali skristi tik jeigu:

<...>

7.   Orlaiviai, kurie nėra įregistruoti ir oficialiai patvirtinti šio įstatymo taikymo teritorijoje, į tos teritorijos oro erdvę gali įskristi arba būti kitaip atgabenti tik gavus leidimą. Leidimo nereikia, jeigu taip nustatyta kilmės valstybės ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartyje arba abi valstybes įpareigojančiame susitarime.

8.   Šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytas leidimas gali būti išduotas kaip bendrasis arba kaip skirtas konkrečiam atvejui, jis gali būti susietas su įpareigojimais ir išduotas tam tikram terminui. <...>“

17

LuftVG 58 straipsnyje nurodyta:

„1.   Asmuo pripažįstamas padaręs nusižengimą, jeigu tyčia ar dėl neatsargumo:

<...>

<...>

2.   Už šio straipsnio 1 dalies <...> 12a punkte nurodytą nusižengimą skiriama iki 10000 eurų bauda <...>“

18

2008 m. liepos 10 d. Licencijų vykdyti veiklą oro navigacijos srityje išdavimo tvarkos (Luftverkehrs‑Zulassungs‑Ordnung, BGB1. I, 2008, p. 1229; toliau – LuftVZO) 94 straipsnyje numatyta:

„[LuftVG] 2 straipsnio 7 dalyje nurodytą leidimą įskristi į Vokietijos Federacinės Respublikos oro erdvę <...> išduoda Bundesministerium für Verkehr, Bau und Stadtentwicklung (Federalinė transporto, statybų ir miesto plėtros ministerija) arba kita jos paskirta institucija.“

19

LuftVZO 95 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Prašyme išduoti leidimą turi būti nurodyta:

Leidimą išduodanti institucija gali reikalauti pateikti kitą informaciją. Bundesministerium für Verkehr, Bau und Stadtentwicklung arba kita jos paskirta institucija parengia bendras administracines nuostatas, kuriose nustato išsamią prašymo išduoti leidimą pateikimo ir nagrinėjimo tvarką.

2.   Išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį, prašymas išduoti leidimą nereguliariems komerciniams skrydžiams su nusileidimu (privatūs užsakomieji skrydžiai) turi būti pateiktas leidimus išduodančiai institucijai ne vėliau kaip prieš dvi ištisas darbo dienas iki numatyto skrydžio pradžios, o vykdant daugiau nei keturių skrydžių seriją – ne vėliau kaip prieš keturias savaites iki numatytų skrydžių pradžios. Apskaičiuojant terminą šeštadienis nelaikomas darbo diena.

<...>“

20

International Jet Management yra oro transporto bendrovė su registruota buveine Austrijoje. Ji vykdo nereguliarius privačius skrydžius, t. y. atsitiktinius komercinius (užsakomuosius) skrydžius. Ji siūlo ne tik oro susisiekimo paslaugas Europos Sąjungos viduje, bet taip pat savo lėktuvus naudoja, kaip pagrindinės bylos atveju, skrydžiams iš trečiųjų šalių į Sąjungą.

21

Tuo metu, kai klostėsi su pagrindine byla susijusios aplinkybės, International Jet Management turėjo Austrijos transporto ministerijos pagal Reglamentą Nr. 1008/2008 išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti. Be to, ji turėjo OVP, kurį jai išdavė Austro Control GmbH, viešąsias paslaugas teikianti bendrovė, kurios akcijos priklauso Austrijos Respublikai.

22

Nuo 2008 m. gruodžio 9 d. iki 2009 m. kovo 15 d.International Jet Management atliko šešis privačius skrydžius iš Maskvos ir vieną – iš Ankaros į Vokietiją.

23

International Jet Management dėl nė vieno iš minėtų skrydžio neturėjo leidimo įskristi į Vokietijos oro erdvę, numatyto LuftVG 2 straipsnio 7 dalyje, siejamoje su LuftVZO 94 ir paskesniais straipsniais. Trimis atvejais Luftfahrtbundesamt (Federalinė aviacijos tarnyba) atsisakė jai išduoti leidimą įskristi į Vokietijos oro erdvę dėl to, kad bendrovė nepateikė „negalėjimo vykdyti skrydžių deklaracijos“, t. y. deklaracijos, kad oro vežėjai, turintys Vokietijos institucijos išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, neketino vykdyti atitinkamo skrydžio arba negalėjo to padaryti. Kitais atvejais skrydžių įvykdymo momentu Luftfahrtbundesamt dar nebuvo priėmusi sprendimo dėl prašymo išduoti leidimą.

24

Atlikus šiuos skrydžius 2011 m. gegužės 24 d.Amtsgericht Braunschweig (Vokietija) nuosprendžiu International Jet Management skirtos įvairios baudos už galiojančių teisės aktų pažeidimą.

25

International Jet Management apskundė šį nuosprendį teismui, kuris vėliau pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Grįsdama skundą ji visų pirma tvirtina, kad Reglamentu Nr. 1008/2008 jai suteikta teisė laisvai skraidyti Europos oro erdvėje ir ji neprivalo iš anksto gauti tam reikalingo atitinkamų valstybių narių leidimo. Remiantis šio reglamento tikslu rinka yra laisva valstybėse narėse įsteigtoms oro transporto bendrovėms, norinčioms teikti oro susisiekimo paslaugas.

26

Be to, SESV 18 straipsnyje įtvirtintu bendru bet kokios diskriminacijos draudimu bet kuriuo atveju draudžiama skirti tokias baudas, kokios skirtos International Jet Management. Reikalavimas turėti leidimą įskristi į Vokietijos oro erdvę siekiant teikti oro susisiekimo paslaugas yra diskriminacinis, nes iš tikrųjų Luftfahrtbundesamt tikrina tik tuos duomenis, kuriuos jau yra patikrinusios Austrijos institucijos, o tai nesuderinama su šios ESV sutarties nuostatos aiškinimu, kurį Teisingumo Teismas pateikė 2011 m. sausio 25 d. Sprendime Neukirchinger (C-382/08, Rink. p. I-139).

27

Galiausiai International Jet Management papildomai nurodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas nacionalinės teisės aktas nesuderinamas su SESV 56 straipsniu užtikrinama laisve teikti paslaugas.

28

Tačiau prokuratūra prašo atmesti International Jet Management paduotą skundą. Ji teigia, kad LuftVG 7 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė, pagal kurią reikalaujama gauti leidimą, yra nacionalinės ekonomikos apsaugos priemonė, kurią Vokietijos Federacinė Respublika nustatė pagrįstai, nes, pirma, Reglamentas Nr. 1008/2008 taikomas tik Bendrijos vidaus skrydžiams, antra, SESV 56 straipsniu užtikrinama laisvė teikti paslaugas netaikoma oro susisiekimui ir, trečia, nagrinėjamas atvejis nepatenka ir į SESV 18 straipsnyje nustatyto diskriminacijos draudimo taikymo sritį.

29

Prokuratūros teigimu, vykdant reguliavimo kompetenciją valstybėms narėms leidžiama pirmenybę teikti nacionalinėms įmonėms. Todėl kitų valstybių narių oro transporto bendrovės turi iš anksto kreiptis į Vokietijos bendroves, kad įsitikintų, jog nė viena jų neketina vykdyti atitinkamo skrydžio panašiomis sąlygomis. Ši praktika pateisinama būtinybe išvengti konkurencijos iškraipymo, nes palaikydamos santykius su trečiosiomis šalimis kitos valstybės narės taip pat gina savo nacionalines bendroves.

30

Be to, reikalavimu turėti leidimą įskristi į Vokietijos oro erdvę ne tik apsaugoma nacionalinė ekonomika, bet ir užtikrinamas saugumo reikalavimų laikymasis. Leidimus išduodanti institucija iš kitų valstybių bendrovių reikalauja pateikti ne tik negalėjimo vykdyti skrydžių deklaraciją, bet ir draudimo liudijimą ir jų valstybės narės išduotą OVP. Nors prokuratūra pripažįsta, kad leidimus išduodanti institucija netikrina jokių duomenų, kurių neprivalo tikrinti oro transporto bendrovės buveinės valstybė narė, ji teigia, kad praktika vis dėlto rodo, kad valstybės narės savo priežiūros pareigas įvykdo ne visuomet. Todėl pateisinami papildomi patikrinimai, kuriuos gali atlikti Vokietijos Federacinė Respublika dėl oro transporto bendrovių, kurių registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje, kai tai susiję su skrydžiais iš trečiųjų šalių arba į jas.

31

Galiausiai prokuratūra tvirtina, kad minėtas Sprendimas Neukirchinger šiuo atveju nėra reikšmingas, nes jame nagrinėtas Bendrijos vidaus oro susisiekimas. Aplinkybės, kuriomis priimtas tas sprendimas, iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, nes dėl šioje byloje nagrinėjamų skrydžių lėktuvai pakilo iš trečiųjų šalių.

32

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl to, kaip aiškinti SESV 18 straipsnį, ir dėl jo taikymo nagrinėjamoje byloje.

33

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Braunschweig nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikomas situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kai pirmoji valstybė narė reikalauja, kad antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintis oro vežėjas, ketindamas vykdyti privačius nereguliarius skrydžius iš trečiosios šalies į pirmąją valstybę narę, gautų leidimą įskristi į pirmosios valstybės narės oro erdvę, nors tokio leidimo nereikalaujama iš oro vežėjų, turinčių pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti.

35

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 18 straipsnyje nurodyta, jog Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės.

36

Pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį laisvę teikti paslaugas transporto srityje reglamentuoja transportui skirtos antraštinės dalies nuostatos, t. y. ESV sutarties VI antraštinė dalis. Taigi pirminėje teisėje laisvei teikti paslaugas transporto srityje nustatyta speciali teisinė tvarka.

37

Reikia konstatuoti, kad šioje Sutartyje oro transportas, kaip ir jūrų transportas, atskirtas nuo kitų transporto rūšių.

38

Pagal SESV 100 straipsnio 1 ir 2 dalis minėtos Sutarties VI antraštinės dalies nuostatos netaikomos oro transportui, kol Sąjungos teisės aktų leidėjas nuspręs kitaip. Kaip savo išvados 30 punkte pažymėjo generalinis advokatas, dėl to oro susisiekimo paslaugų liberalizavimo priemonių galima imtis tik SESV 100 straipsnio 2 dalies pagrindu.

39

Nors šiuo atveju aišku, kad šiame etape Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies g punktą suteiktą pasidalijamąją kompetenciją transporto srityje ESV sutarties 100 straipsnio 1 dalies pagrindu nesiėmė priemonių dėl oro susisiekimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių paslaugų liberalizavimo, vis dėlto SESV 18 straipsnis gali būti taikomas tokioms paslaugoms, jeigu jos patenka į Sutarčių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal pastarąjį straipsnį (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Neukirchinger 21 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40

Todėl reikia nustatyti, ar situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, susijusiai su valstybėje narėje registruotą buveinę turinčiu oro vežėju, šios valstybės narės institucijų pagal Reglamentą Nr. 1008/2008 išduotos licencijos oro susisiekimui vykdyti turėtoju, kuriam, siekiant teikti oro susisiekimo į kitą valstybę narę paslaugas, pagal tos kitos valstybės narės teisės aktą taikomas reikalavimas gauti išankstinį leidimą, SESV 18 straipsnis gali būti netaikomas dėl aplinkybės, kad nagrinėjamos paslaugos teikiamos iš trečiosios šalies.

41

Šiuo atžvilgiu Reglamentu Nr. 1008/2008, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, nustatoma ne tik „Bendrijos oro vežėjų“ teisė teikti „Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugas“, bet ir minėtiems vežėjams išduodamos licencijos, kurioms skirtas šio reglamento II skyrius.

42

Iš minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos matyti, kad Sąjungoje įsisteigusiai įmonei neleidžiama oro transportu už atlygį ir (arba) samdos pagrindais vežti keleivių, pašto ir (arba) krovinių, jeigu ji neturi atitinkamos licencijos oro susisiekimui vykdyti. Reglamente Nr. 1008/2008 nenumatyta, kad ši taisyklė netaikoma Sąjungoje įsisteigusiems oro vežėjams, kurie oro transportu veža keleivius iš trečiųjų šalių į valstybes nares.

43

Remiantis šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, jo II skyriaus reikalavimus atitinkanti įmonė turi teisę gauti licenciją oro susisiekimui vykdyti.

44

Reikia pažymėti, kad minėto reglamento 4 straipsnyje kaip viena iš sąlygų siekiant, kad kompetentinga valstybės narės institucija įmonei išduotų licenciją oro susisiekimui vykdyti, nurodyta tai, kad šios įmonės „pagrindinė verslo vieta“ turi būti toje valstybėje narėje, ir tai, kad jos vykdoma pagrindinė veikla būtų tik teikti „oro susisiekimo paslaugas“ arba kartu vykdyti ir kitą komercinę veiklą orlaiviais arba orlaivių remontą ir priežiūrą.

45

Sąvokos „pagrindinė verslo vieta“ ir „oro susisiekimo paslauga“ apibrėžtos Reglamento Nr. 1008/2008 2 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 26 punktą pagrindinė verslo vieta yra „Bendrijos oro vežėjo pagrindinė buveinė arba registruota buveinė valstybėje narėje, kurioje vykdomos Bendrijos oro vežėjo pagrindinės finansinės funkcijos ir veiklos kontrolė, įskaitant tęstinį tinkamumo skraidyti valdymą“. Šio reglamento 2 straipsnio 4 dalyje „oro susisiekimo paslauga“ apibrėžta kaip „skrydis arba skrydžių serija, keleiviams, paštui ir (arba) kroviniams vežti už atlygį ir (arba) samdos pagrindais“.

46

Kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 47 punkte, pastaroji sąvoka apima ne tik Sąjungos viduje vykdomus skrydžius, bet ir skrydžius, kuriais užtikrinamas susisiekimas tarp trečiosios šalies ir valstybės narės. Šiuo klausimu reikia atkreipti dėmesį, kad Reglamente Nr. 1008/2008 „oro susisiekimo paslaugos“ atskirtos nuo „Bendrijos vidaus oro susisiekimo paslaugų“, o pastarosios paslaugos pagal šio reglamento 2 straipsnio 13 punktą apima oro susisiekimo paslaugas, teikiamas Sąjungos viduje.

47

Iš šių įvairių nuostatų matyti, kad siekdamas teikti oro susisiekimo paslaugas, įskaitant paslaugas, kuriomis užtikrinamas susisiekimas tarp valstybės narės ir trečiosios šalies, oro vežėjas, kaip antai International Jet Management, kurio pagrindinė verslo vieta yra valstybėje narėje, turi turėti šios valstybės narės kompetentingos institucijos pagal Reglamento Nr. 1008/2008 II skyriaus nuostatas išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti.

48

Tokia licencija oro susisiekimui vykdyti, kurios išdavimo sąlygos buvo suderintos Reglamentu Nr. 1008/2008, užtikrinama, kad oro vežėjas ją gavo pagal bendrąsias taisykles, ypač susijusias su saugumu, todėl ją turi pripažinti kitų valstybių narių institucijos.

49

Šiomis aplinkybėmis iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal LuftVZO 95 straipsnio 1 dalyje nurodytas bendrąsias administracines taisykles leidimą įskristi į Vokietijos oro erdvę išduodanti institucija, prieš suteikdama tokį leidimą oro vežėjui, turinčiam kitos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, tikrina įvairius duomenis, kuriuos, vadovaujantis Reglamento Nr. 1008/2008 II skyriaus nuostatomis, jau turėjo būti patikrinusi šios kitos valstybės narės institucija.

50

Be to, Reglamento Nr. 1008/2008 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad, siekiant užbaigti vidaus oro susisiekimo rinkos kūrimą, turėtų būti panaikinti vis dar galiojantys apribojimai tarp valstybių narių, pvz., draudimas maršrutams į trečiąsias šalis naudoti bendrą kodą arba draudimas nustatyti maršrutų į trečiąsias šalis kainas, jei kitoje valstybėje narėje numatytas tarpinis nutūpimas. Kaip Europos Komisija pažymėjo per posėdį, darytina išvada, kad nors šiuo reglamentu siekiama užbaigti vidaus oro susisiekimo rinkos kūrimą, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad pasiekti šį tikslą taip pat galėjo būti trukdoma apribojimais, taikomais maršrutams į trečiąsias šalis. Be to, nurodęs tokius apribojimus Reglamento Nr. 1008/2008 15 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje ir 22 straipsnio 2 dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas susiejo šią nuorodą su tose pačiose nuostatose pateikta aiškia nuoroda į valstybių narių pareigą laikytis nediskriminavimo dėl pilietybės principo atsižvelgiant į Bendrijos oro vežėjus.

51

Be to, kaip Teisingumo Teismui pateiktose pastabose teigia Suomijos vyriausybė, kiti Sąjungos antrinės teisės aktai, susiję su oro navigacijos sektoriumi, taip pat gali būti taikomi oro susisiekimo paslaugoms, kurias tarp trečiosios šalies ir valstybės narės teikia oro vežėjas, turintis kitos valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti.

52

Taip yra, be kita ko, dėl Reglamento Nr. 261/2004, kaip matyti iš jo 3 straipsnio 1 dalies b punkto, ir Reglamento Nr. 785/2004, kaip matyti iš jo 2 straipsnio 1 dalies. Taip yra ir dėl Reglamento Nr. 847/2004, kuriuo nustatomas valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimas vykstant deryboms ir sudarant valstybių narių ir trečiųjų šalių susitarimus, susijusius su oro susisiekimo paslaugomis, kai šių susitarimų dalykas iš dalies priklauso Sąjungos kompetencijai. Be to, Sąjunga ir jos valstybės narės su trečiosiomis šalimis susitarė dėl įvairių su oro susisiekimo paslaugomis susijusių susitarimų, įskaitant vadinamuosius vertikaliuosius susitarimus, pagal kuriuos leidžiama bet kuriam Sąjungos oro vežėjui teikti oro susisiekimo paslaugas tarp visų valstybių narių ir atitinkamos trečiosios šalies (žr., be kita ko, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Kanada sudarytus susitarimus, kurių pasirašymas ir laikinas taikymas atitinkamai patvirtinti 2007 m balandžio 25 d. Sprendimu 2007/339/EB (OL L 134, p. 1) ir 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimu 2010/417/EB (OL L 207, 2010, p. 30)).

53

Iš visų šio sprendimo 41–52 punktuose pateiktų svarstymų matyti, kad oro susisiekimo paslaugos, kurias tarp trečiosios šalies ir valstybės narės teikia oro vežėjas, turintis kitos valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, reglamentuojamos antrinės teisės aktais ir susidarius situacijai, kaip antai aprašyta šio sprendimo 40 punkte, aplinkybė, kad atitinkamos oro susisiekimo paslaugos teikiamos iš trečiosios šalies, negali pašalinti šios situacijos iš Sutarčių taikymo srities, kaip ji suprantama pagal SESV 18 straipsnį.

54

Darytina išvada, kad ši nuostata taikoma situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje.

55

Tačiau Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės iš esmės tvirtina, kad tokios bylos, kaip pagrindinės, aplinkybėmis taikant SESV 18 straipsnį, SESV 58 straipsnio 1 dalis taptų neveiksminga. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad jei valstybė narė dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo tarp jos teritorijos ir trečiosios šalies privalėtų vienodai vertinti, pirma, jos teritorijoje įsisteigusius oro vežėjus ir, antra, vienos ar kelių kitų valstybių narių teritorijoje įsisteigusius oro vežėjus, neturinčius verslo vietos jos teritorijoje, SESV 56 straipsnyje numatyta laisvė teikti paslaugas būtų išplėsta įtraukiant į jos taikymo sritį šias oro susisiekimo paslaugas.

56

Šiam argumentui negalima pritarti.

57

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl jo pilietybės ar dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei teikiama paslauga, bet ir visus apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jais gali būti draudžiama, trukdoma ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kur jis teisėtai teikia tokias pačias paslaugas, veikla (2013 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Konstantinides, C‑475/11, 44 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

58

Taigi šios ESV sutarties nuostatos apimtis viršija SESV 18 straipsnyje numatytą diskriminacijos draudimą.

59

Todėl nors pagal SESV 58 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi teisę nustatyti tam tikrus oro susisiekimo tarp trečiųjų šalių ir Sąjungos paslaugų teikimo apribojimus, jeigu, kaip pažymėta šio sprendimo 39 punkte, Sąjungos teisės aktų leidėjas nepasinaudojo jam SESV 100 straipsnio 2 dalimi suteikta kompetencija liberalizuoti šios rūšies paslaugas, minėtoms valstybėms narėms vis dėlto lieka taikomas SESV 18 straipsnyje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas.

60

Be to, neatrodo, kad 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimu Corsica Ferries (France) (C-49/89, Rink. p. 4441) ar 1991 m. lapkričio 7 d. Sprendimu Pinaud Wieger (C-17/90, Rink. p. I-5253), kuriuos nurodė Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės ir kurie susiję su situacijomis, kai Europos Sąjungos Taryba dar nebuvo priėmusi teisės aktų, įgyvendinančių laisvę teikti paslaugas srityse, kurias apima jūrų ir kelių transportas, gali būti paneigtas SESV 18 straipsnio taikymas situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje.

61

Teisingumo Teismas nagrinėjo šiuose sprendimuose svarstytus teisės aktus atsižvelgdamas ne į EEB sutarties 7 straipsnį, tapusį SESV 18 straipsniu, bet į EBB sutarties nuostatas, susijusias su laisve teikti paslaugas, teisės aktų kontekste, kuris skiriasi nuo šio sprendimo 41–52 punktuose išdėstyto konteksto.

62

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikomas situacijai, kaip antai nagrinėjamai pagrindinėje byloje, kai pirmoji valstybė narė reikalauja, kad antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintis oro vežėjas, siekdamas vykdyti privačius nereguliarius skrydžius iš trečiosios šalies į pirmąją valstybę narę, gautų leidimą įskristi į pirmosios valstybės narės oro erdvę, nors tokio leidimo nereikalaujama iš oro vežėjų, turinčių minėtos pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti.

63

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar SESV 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas pirmosios valstybės narės teisės aktas, kuriame įtvirtintas reikalavimas, už kurio nesilaikymą numatyta bauda, kad antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintis oro vežėjas, siekdamas vykdyti privačius nereguliarius skrydžius iš trečiosios šalies į pirmąją valstybę narę, gautų leidimą įskristi į pirmosios valstybės narės oro erdvę, nors tokio leidimo nereikalaujama iš minėtos pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turinčių oro vežėjų, ir pagal kuriuos šio leidimo išdavimas siejamas su deklaracijos, kad tos pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintys oro vežėjai neketina vykdyti tų skrydžių arba negali jų vykdyti, pateikimu.

64

Šiuo klausimu pagal nusistovėjusią teismo praktiką nuostatomis dėl vienodo požiūrio į nacionalinius ir užsienio subjektus draudžiama ne tik atvira diskriminacija dėl pilietybės arba buveinės vietos, kiek tai susiję su bendrovėmis, bet ir visos paslėptos diskriminacijos formos, kuriomis, pritaikius kitus atskyrimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pats rezultatas (2009 m. spalio 27 d. Sprendimo ČEZ, C-115/08, Rink. p. I-10265, 92 punktas ir minėto Sprendimo Neukirchinger 32 punktas).

65

Pirmosios valstybės teisės aktu, kaip antai nagrinėjamu pagrindinėje byloje, kuriuo reikalaujama, kad oro vežėjas, turintis antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, gautų leidimą įskristi į jos oro erdvę dėl skrydžių iš trečiosios šalies į pirmąją valstybę narę, nors tokio leidimo nereikalaujama iš oro vežėjų, turinčių pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, nustatomas atskyrimo kriterijus, kuris iš tikrųjų lemia tokį patį rezultatą kaip ir pilietybe pagrįstas kriterijus.

66

Kadangi pagal Reglamento Nr. 1008/2008 4 straipsnio a punktą licenciją oro susisiekimui vykdyti išduoda valstybės narės, kurioje yra pagrindinė oro vežėjo verslo vieta, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 2 straipsnio 26 punktą, kompetentinga institucija, dėl tokio teisės akto mažiau palankioje padėtyje praktiškai atsiduria tik oro vežėjai, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje.

67

Tas pats juo labiau pasakytina apie pirmosios valstybės narės teisės aktą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuriuo tik antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintiems oro vežėjams nustatytas leidimo įskristi į jos oro erdvę dėl skrydžių iš trečiųjų šalių išdavimo reikalavimas pateikti negalėjimo vykdyti skrydžių deklaraciją, kad pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintys oro vežėjai neketina vykdyti tų skrydžių arba negali jų vykdyti.

68

Toks skirtingas požiūris galėtų būti pateisinamas tik jeigu būtų pagrįstas objektyviais veiksniais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės ir proporcingais nacionalinės teisės siekiamam teisėtam tikslui (2005 m. kovo 15 d. Sprendimo Bidar, C-209/03, Rink. p. I-2119, 54 punktas ir minėto Sprendimo Neukirchinger 35 punktas).

69

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, prokuratūros nuomone, pagrindinėje byloje nagrinėjamu reikalavimu turėti leidimą įskristi į Vokietijos oro erdvę užtikrinami nacionalinės ekonomikos apsaugos ir saugumo reikalavimai.

70

Dėl nacionalinės ekonomikos apsaugos reikia konstatuoti, kad tai yra vien ekonominio pobūdžio tikslas, kuriuo negalima pateisinti skirtingo požiūrio, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje (dėl pagrindinių laisvių apribojimų pateisinimo pagal analogiją žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo SETTG, C-398/95, Rink. p. I-3091, 23 punktą ir 2011 m. balandžio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-20/09, Rink. p. I-2637, 65 punktą).

71

Kalbant apie saugumo tikslą, nors jis neabejotinai yra teisėtas, vis dėlto negalima juo pagrįstai remtis pagrindinėje byloje.

72

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad leidimo įskristi į Vokietijos oro erdvę leidimo išdavimas, be kita ko, susietas ne tik su negalėjimo vykdyti skrydžių deklaracijos, bet ir su civilinės atsakomybės draudimo liudijimo ir OVP pateikimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šiuose dokumentuose nurodyti duomenys yra informacija, kurią Austrijos Respublika, išdavusi International Jet Management licenciją oro susisiekimui vykdyti, jau turėjo patikrinti.

73

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad viena iš sąlygų tam, kad kompetentinga valstybės narės institucija įmonei išduotų licenciją oro susisiekimui vykdyti, yra Reglamento Nr. 1008/2008 4 straipsnio h punkte nurodyta sąlyga, kad ši įmonė atitiktų šio reglamento 11 straipsnyje ir Reglamente Nr. 785/2004 nustatytus draudimo reikalavimus. Be to, pagal Reglamento Nr. 1008/2008 4 straipsnio b punktą ir 6 straipsnio 1 dalį tokia institucija gali išduoti licenciją oro susisiekimui vykdyti, tik jeigu jos prašanti įmonė turi galiojantį OVP. Remiantis šio reglamento 2 straipsnio 8 punkte pateikta OVP apibrėžtimi, šiuo pažymėjimu patvirtinama, kad operatorius turi profesinių gebėjimų ir struktūrą, užtikrinančią saugų OVP nurodytos veiklos vykdymą, kaip nustatyta atitinkamose Sąjungos arba nacionalinės teisės aktų nuostatose, kurios taikomos.

74

Taigi Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimas, kad oro vežėjas, kaip antai International Jet Management, turintis kitos valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti, turi gauti leidimą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, įskristi į jos oro erdvę, nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Į interesų, kuriais remiasi prokuratūra, apsaugą jau buvo atsižvelgta Austrijos kompetentingai institucijai išduodant leidimą International Jet Management (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Neukirchinger 42 punktą).

75

Be to, reikia pažymėti, jog per posėdį Vokietijos vyriausybė nurodė, kad jeigu kitos valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintys oro vežėjai, kurie vykdo skrydžius iš trečiosios šalies į Vokietijos teritoriją, atlieka tarpinį nutūpimą toje kitoje valstybėje narėje, iš jų nėra reikalaujama turėti leidimo įskristi į Vokietijos oro erdvę. Kadangi Vokietijos vyriausybė nepateikė priežasčių, dėl kurių tokiu atveju gali būti nepaisoma nurodytų saugumo interesų, bet kuriuo atveju neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės aktas gali būti pateisinamas tokiais interesais.

76

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teisės aktas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra diskriminacija dėl pilietybės, kurią sustiprina piniginė bauda, skiriama už šio teisės akto nesilaikymą (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Neukirchinger 43 punktą).

77

Todėl į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti: SESV 18 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo draudžiamas pirmosios valstybės narės teisės aktas, kuriame įtvirtintas reikalavimas, už kurio nesilaikymą numatyta bauda, kad antrosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintis oro vežėjas, siekdamas vykdyti privačius nereguliarius skrydžius iš trečiosios šalies į pirmąją valstybę narę, gautų leidimą įskristi į pirmosios valstybės narės oro erdvę, nors tokio leidimo nereikalaujama iš minėtos pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turinčių oro vežėjų, ir pagal kuriuos šio leidimo išdavimas siejamas su deklaracijos, kad tos pirmosios valstybės narės išduotą licenciją oro susisiekimui vykdyti turintys oro vežėjai neketina vykdyti tų skrydžių arba negali jų vykdyti, pateikimu.

78

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: