Opinion of the Advocate-General

Opinion of the Advocate-General

I – Įžanga

1. Cour administrative d’appel de Lyon (Liono administracinis apeliacinis teismas, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principu. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybių datą, prašomą išaiškinimą reikia laikyti susijusiu su EB 141 straipsniu, o ne su SESV 157 straipsniu, nurodytu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, bet taikomu tik nuo 2009 m. gruodžio 1 d., nors šių nuostatų turinys beveik sutampa.

2. Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl atsakomybės, pareikštą sutuoktinių Leone prieš Prancūzijos valstybę dėl tariamo Sąjungos teisės pažeidimo. Ieškinį jie pareiškė, kai Caisse nationales de retraites des agents des collectivités locales (toliau – CNRACL) atsisakė M. Leone taikyti Prancūzijos teisės nuostatas, pagal kurias suteikiamos lengvatos senatvės pensijų srityje, nes jis realiai nepertraukė karjeros, kad auklėtų savo vaikus. Be kita ko, jie teigia, kad M. Leone nukentėjo nuo netiesioginės diskriminacijos, nes, jų manymu, galimybės pasinaudoti minėtomis lengvatomis sąlygos, nors ir atrodė neutralios, buvo palankesnės moterims tarnautojoms.

3. Dviem lengvatų rūšims, su kuriomis susijęs prašymas priimti prejudicinį sprendimą, t. y. pirmajame klausime nurodytai galimybei anksčiau išeiti į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką, ir antrajame klausime nurodytam pensijai gauti užskaitomo stažo prailginimui, taikomos panašios sąlygos. Abiem atvejais reikalaujama, kad teisę į pensiją turintis asmuo būtų pertraukęs savo profesinę veiklą mažiausiai du mėnesius be pertraukos dėl vienos iš nagrinėjamose nacionalinėse teisės nuostatose išvardytų atostogų rūšių, susijusių su vaikų auginimu. Svarbiausia atsakyti į klausimą, ar tokios nediskriminuojant dėl lyties taikomos nuostatos vis tiek yra netiesiogiai diskriminuojančios vyrus darbuotojus, nes jose numatyta sąlyga, pagal kurią darbas prailginamas laikotarpiu, sutampančiu su privalomomis motinystės atostogomis.

4. Panašus klausimas neseniai jau buvo pateiktas nagrinėti Teisingumo Teismui. Iš tiesų dėl į dabar nagrinėjamą antrajame klausime panašios prailginimo taisyklės buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Amédée , kurioje pateikiau išvadą(2) dar prieš tai, kai ji buvo išbraukta iš registro(3) . Manau, kad toje byloje mano išdėstytos nuomonės ir argumentai yra reikšmingi mutatis mutandis nagrinėjant šią bylą. Todėl būtų naudinga visų pirma išnagrinėti minėtą klausimą ir paskatinti skaitytoją iš anksto susipažinti su kitos minėtos išvados turiniu.

5. Trečiasis klausimas pateikiamas tik papildomai, jei būtų pripažinta viename iš dviejų ankstesnių klausimų nurodyta diskriminacija. Iš esmės Teisingumo Teismo klausiama, ar tokius diskriminacijos pagrindus galima pateisinti pagal EB 141 straipsnio 4 dalį(4) kaip priemones, padedančias kompensuoti moterų patiriamas nepalankias profesinės veiklos sąlygas.

II – Prancūzijos teisės nuostatos

A – Taikytinos nuostatos dėl ankstesnio išėjimo į pensiją

6. Iš Civilių ir karių senatvės pensijų kodekso ( Code des pensions civiles et militaires de retraite ) (toliau – Pensijų kodeksas) matyti, kad civiliai tarnautojai gali anksčiau išeiti į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką nesulaukę teisės aktuose įtvirtinto išėjimo į pensiją amžiaus, jei atitinka tam tikras sąlygas.

7. Šio kodekso L. 24 straipsnio redakcijoje po 2004 m. gruodžio 30 d. Įstatymo Nr. 2004‑1485(5) (toliau – Įstatymas Nr. 2004‑1485) 136 straipsniu padarytų pakeitimų nurodyta:

„I. Pensija išmokama: < ... >

3) kai tarnautojas yra trijų gyvenančių ar kare žuvusių vaikų tėvas arba vieno vyresnio nei vieni metai gyvenančio vaiko, kurio invalidumas yra 80 % ar didesnis, tėvas, ir jeigu jis dėl kiekvieno vaiko pertraukė savo veiklą laikydamasis, Conseil d'Etat (Valstybės Tarybos) dekrete įtvirtintų sąlygų.

Ankstesnėje pastraipoje minėtam veiklos pertraukimui prilyginami laikotarpiai, kai nebuvo mokamos bazinės senatvės pensijos sistemos privalomosios įmokos, laikantis Conseil d'Etat dekrete įtvirtintų sąlygų.

Pirmoje pastraipoje minimiems vaikams prilyginami L. 18 straipsnio II dalyje nurodyti vaikai, kuriuos užauginęs suinteresuotasis asmuo atitinka minėto straipsnio III dalyje įtvirtintas sąlygas; < ... > “

8. Minėto kodekso, iš dalies pakeisto 1991 m. liepos 26 d. Įstatymu Nr. 91‑715(6), L. 18 straipsnio II dalyje apibrėžtos vaikų, dėl kurių atsiranda teisė į tokią lengvatą, kategorijos, tarp kurių, be kita ko, nurodyti „pensijos gavėjo santuokiniai vaikai, nesantuokiniai vaikai, kurių tėvystė yra pripažinta, ir įvaikiai“. To paties straipsnio III dalyje, be kita ko, nurodyta, kad, „išskyrus kare žuvusius vaikus, vaikai turi būti auginami bent devynerius metus arba iki jų šešioliktojo gimtadienio, arba iki amžiaus, kai jie nustojo būti išlaikomi, kaip tai suprantama pagal Socialinės apsaugos kodekso ( Code de la sécurité sociale ) L. 512‑3 ir R. 512‑2–R. 512‑3 straipsnius“.

9. Pensijų kodekso R. 37 straipsnio redakcijoje po 2005 m. gegužės 10 d. Dekretu Nr. 2005‑449(7) (toliau – Dekretas Nr. 2005‑449) padarytų pakeitimų numatyta:

„I. Veiklą pertraukti pagal L. 24 straipsnio I dalies 3 punkto pirmą pastraipą galima mažiausiai dviejų mėnesių trukmės nepertraukiamam laikotarpiui, o tai darantis tarnautojas turi dalyvauti privalomojoje senatvės pensijų sistemoje. < ... >

Veiklą galima pertraukti laikotarpiu nuo ketvirtos savaitės iki gimimo ar pirmosios įvaikinimo dienos iki šešioliktos savaitės po gimimo arba paskutinės įvaikinimo dienos.

< ... >(8)

II. Apskaičiuojant veiklos pertraukimo trukmę turi būti atsižvelgta į laikotarpius, atitinkančius darbo sutarties vykdymo sustabdymą, arba į faktinę tarnybos pertrauką, padarytą dėl:

a) motinystės atostogų < ... > ;

b) tėvystės atostogų < ... > ;

c) įvaikinimo atostogų < ... > ;

d) vaiko priežiūros atostogų < ... > ;

e) rūpinimosi vaiku atostogų < ... > ;

f) galimybės auginti jaunesnį nei aštuonerių metų vaiką < ... > .

III. L. 24 straipsnio I dalies 3 punkto antroje pastraipoje nurodyti laikotarpiai yra laikotarpiai, per kuriuos suinteresuotasis asmuo nemokėjo pensijos įmokų ir nevykdė jokios profesinės veiklos.“

B – Taikytinos nuostatos dėl stažo prailginimo

10. 2003 m. gruodžio 26 d. Dekreto Nr. 2003–1306 dėl tarnautojų Caisse nationales de retraites des agents des collectivités locales narių senatvės pensijų sistemos(9) ( Décret relatif au régime de retraite des fonctionnaires affiliés à la Caisse nationale de retraites des agents des collectivités locales) (toliau – Dekretas dėl vietos valdžios tarnautojų) 15 straipsnyje nurodyta:

„I. Valstybės civiliniams tarnautojams numatytomis sąlygomis realus tarnybos laikas prailginamas taip: < ... >

2. Tarnybos laikas prailginamas keturiais ketvirčiais su sąlyga, kad tarnautojai pertraukė veiklą dėl visų savo santuokinių ir nesantuokinių vaikų, gimusių iki 2004 m. sausio 1 d., visų savo vaikų, kurie buvo įvaikinti iki 2004 m. sausio 1 d., ir, jeigu jie buvo auginti mažiausiai devynerius metus iki dvidešimt pirmojo gimtadienio, visų kitų savo vaikų, nurodytų 24 straipsnio II dalyje, kurių išlaikymo pradžia – iki 2004 m. sausio 1 d.

Ši veiklos pertrauka turi trukti ne mažiau kaip du nepertraukiamus mėnesius ir turi būti padaryta dėl motinystės, įvaikinimo, vaiko priežiūros arba rūpinimosi vaiku atostogų, < ... > arba dėl galimybės auginti jaunesnį nei aštuonerių metų vaiką < ... > ;

2 punktas taikomas pensijoms, išmokamoms nuo 2003 m. gegužės 28 d.;

3. 2 punkte numatytas prailginimas taikomas moterims tarnautojoms, kurios tapo nėščios besimokydamos iki 2004 m. sausio 1 d. ir prieš įsidarbindamos valstybės tarnyboje, jei įsidarbinta buvo per dvejus metus, kai buvo gautas dalyvauti konkurse reikalingas diplomas, ir joms negali būti taikoma veiklos pertraukimo sąlyga; < ... > “

III – Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

11. M. Leone nuo 1984 m. dirbo sanitaru Hospices civils de Lyon (Liono ligoninių kompleksas); jis buvo valstybės tarnautojas sveikatos sektoriuje.

12. 2005 m. balandžio 4 d. vadovaudamasis Pensijų kodekso L. 24 straipsniu jis paprašė leisti anksčiau išeiti į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką dėl to, kad jis yra trijų vaikų, gimusių atitinkamai 1990 m. spalio 8 d., 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir 1996 m. lapkričio 27 d., tėvas.

13. 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu CNRACL atmetė M. Leone prašymą, motyvuodama tuo, kad jis nepertraukė profesinės veiklos dėl nė vieno iš savo vaikų, kaip to reikalaujama pagal minėto straipsnio I dalies 3 punktą. 2006 m. gegužės 18 d. Tribunal administratif de Lyon (Liono administracinis teismas) nutartimi kaip nepriimtiną atmetė M. Leone dėl šio sprendimo pareikštą ieškinį.

14. 2008 m. gruodžio 31 d. užregistruotu ieškiniu M. Leone ir jo sutuoktinė(10) pradėjo teismo procesą, siekdami visų pirma žalos atlyginimo(11) dėl M. Leone netiesioginės diskriminacijos, atsiradusios jam kartu pritaikius naujos redakcijos Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas ankstesnis išėjimas į pensiją, ir to paties kodekso L. 12 ir R. 13 straipsnius, kuriuose reglamentuojamas stažo prailginimas(12) .

15. Sutuoktiniai Leone nurodo, kad šiose nuostatose įtvirtintos jose numatytų lengvatų, susijusių su vaikų auginimu, taikymo sąlygos prieštarauja EB 141 straipsnyje įtvirtinam vienodo darbo užmokesčio principui. Be kita ko, jie iš esmės pažymėjo, kad moterys tarnautojos visuomet atitinka minėtose nuostatose įtvirtintą su veiklos pertraukimu susijusią sąlygą dėl automatinio ir privalomo motinystės atostogų pobūdžio, o vyrai darbuotojai praktiškai dažniausiai negali pasinaudoti šiose nuostatose numatytomis lengvatomis, nes nėra teisės nuostatų, kurios suteiktų galimybę jiems išeiti motinystės atostogoms prilygstančių apmokamų atostogų.

16. Kai 2012 m. liepos 17 d. sutuoktinių Leone ieškinį atmetė Tribunal administratif de Lyon , ji e pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Cour administrative d’appel de Lyon .

17. 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu Cour administrative d’appel de Lyon nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1. Ar [Pensijų kodekso], iš dalies pakeisto < ... > Įstatymu Nr. 2004‑1485 ir < ... > Dekretu Nr. 2005‑449, L. 24 ir R. 37 straipsnių nuostatos gali būti traktuojamos kaip įtvirtinančios netiesioginę vyrų ir moterų diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal [SESV] 157 straipsnį?

2. Ar [Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų] 15 straipsnio nuostatos gali būti traktuojamos kaip įtvirtinančios netiesioginę vyrų ir moterų diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal [SESV] 157 straipsnį?

3. Jei būtų teigiamai atsakyta į vieną iš dviejų pirmųjų klausimų, ar tokia netiesioginė diskriminacija pateisinama [SESV] 157 straipsnio 4 dalies nuostatomis?“

18. Sutuoktiniai Leone, CNRACL(13), Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui pastabas raštu. Posėdis nebuvo surengtas.

IV – Vertinimas

A – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

19. Prancūzijos vyriausybė pateikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą ir pirmiausia reikalavo dėl šios priežasties jį atmesti. Ji nurodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių būtų galima suabejoti ginčijamų nacionalinių nuostatų suderinamumu su Sąjungos teise, ir nenurodė ryšio, kurį jis nustatė tarp minėtų nuostatų ir prašomo išaiškinti SESV 157 straipsnio(14) . Be to, jis pažymi, kad Cour administrative d’appel de Lyon turėjo nurodyti, kodėl nusprendė, kad būtina kreiptis į Teisingumo Teismą, nors Prancūzijos aukščiausiasis administracinis teismas Conseil d’État yra daug kartų nusprendęs, kad tokios diskriminacijos nėra, ir dėl to neteikė prašymo priimti prejudicinį sprendimą(15) . Be šių paaiškinimų suinteresuotieji asmenys negalėjo žinoti visų bylos aplinkybių(16) ir pateikti pastabų, o Teisingumo Teismas – priimti pagrindinei bylai naudingo sprendimo.

20. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvus iš dalies tikrai sunku suprasti. Visų pirma Cour administrative d’appel de Lyon nenurodė, ar, jo manymu, vyrams tarnautojams objektyviai būtų sunkiau nei moterims tarnautojoms įvykdyti dviejose ginčijamų nuostatų grupėse nustatytas sąlygas, pavyzdžiui, atsižvelgiant į statistikos duomenis, ir, jei taip, tai kiek.

21. Vis dėlto manau, kad šiame sprendime yra pakankamai faktinių ir teisinių aplinkybių, kad būtų aiškios svarbiausios bylos problemos ir Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą dėl pateiktų klausimų, kaip to reikalaujama jo Procedūros reglamento 94 straipsnyje ir teismo praktikoje(17) .

22. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė ginčo objektą, pateikė reikšmingų faktinių aplinkybių, apibrėžė nacionalinės teisės nuostatų, kurios gali būti taikomos šioje byloje, apimtį, išvardijo pagrindines bylos šalių pagrinduose, kurie yra pridedami, atsispindinčias priežastis, dėl kurių jam kilo su minėtų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimu susijusių klausimų, ir, nors ir neišsamiai, nustatė minėtų Sąjungos ir nacionalinės teisės nuostatų ryšį. Galiausiai manau, kad negalima paneigti, jog atsakymas į pateiktus klausimus padės išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą bylą. Todėl manau, kad šis prašymas pateikti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

B – Įžanginės pastabos

23. Visų pirma reikia pažymėti, kad nagrinėjamos nacionalinės priemonės iš tiesų patenka į EB 141 straipsnio taikymo sritį ratione materiae . Iš tiesų jis apima pagal tokią sistemą, kokia yra Prancūzijos tarnautojų senatvės pensijų sistema, mokamas pensijas, kurios, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, yra susijusios su atlyginimu už darbą(18), ir tai yra vienintelis lemiamas kriterijus(19) .

24. Galiausiai reikia priminti, kad Sąjungos teisei prieštarauja(20) netiesioginė diskriminacija dėl lyties, atsirandanti dėl nacionalinės nuostatos, kriterijaus ar praktikos, kuri iš pirmo žvilgsnio yra neutrali, nes, kitaip nei tiesioginė diskriminacija, vienodai taikoma moterims ir vyrams, bet iš tikrųjų sukuria konkrečią prastesnę padėtį vienai asmenų kategorijai, palyginti su kita. Dėl tokio skirtingo vyrų ir moterų darbuotojų vertinimo pažeidžiamas EB 141 straipsnis, išskyrus atvejus, kai vienų iš jų padėtis nėra panaši į kitų arba kai minėtą skirtumą pateisina teisėtas tikslas ir šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis(21) .

25. Manau, kad minėtas pateisinimas, taikytinas netiesioginės diskriminacijos, galinčios kilti, be kita ko, dėl darbdavio veiksmų, atveju, ir pozityvios priemonės, kurių toliau laikytis arba imtis valstybėms narėms tiesiogiai leidžia Sąjungos teisė visų pirma EB 141 straipsnio 4 dalyje(22), konceptualiai skiriasi.

C – Dėl nuostatos, pagal kurią už vaikų auginimą suteikiamas stažo prailginimas

26. Antruoju klausimu iš esmės siekiama sužinoti, ar EB 141 straipsnyje įtvirtintą vienodo vyrų ir moterų darbuotojų darbo užmokesčio principą reikia aiškinti taip, kad nuostatoje, kaip antai Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnyje, įtvirtinta minėtam principui prieštaraujanti netiesioginė diskriminacija dėl šioje nuostatoje numatytų teisės į stažo prailginimą keturiais ketvirčiais už vieno ar kelių vaikų auginimą sąlygų, visų pirma susijusių su nenutrūkstama ne mažiau kaip dviejų mėnesių veiklos pertrauka, padaryta dėl vieno iš penkių nurodytų atostogų atvejų.

27. Sutuoktinių Leone ir Komisijos teigimu, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Siekdamos patvirtinti, jog šioje byloje nagrinėjama nuostata turi būti pripažinta netaikytina pagal Sąjungos teisę, jos nurodo, kad kyla netiesioginė diskriminacija, nes nėra teisinio pagrindo, pagal kurį vyrai darbuotojai gimus vaikui galėtų išeiti dviejų mėnesių mokamų atostogų, prilygstančių moterims tarnautojoms suteikiamoms motinystės atostogoms. Prancūzijos vyriausybė laikosi priešingos nuomonės.

28. Norėčiau pažymėti, kad jei Teisingumo Teismas pritartų sutuoktinių Leone ginamam ir Komisijos palaikomam teiginiui, praktiškai tai reikštų, jog tarnautojui užtektų pasiremti tėvo statusu, kad galėtų pasinaudoti ginčijamoje nuostatoje numatytu prailginimu, kaip teigia galintis padaryti M. Leone.

29. Tačiau toks požiūris man atrodo nesuderinamas su Teisingumo Teismo pozicija minėtame Sprendime Griesmar . Vadovaujantis Teisingumo Teismo argumentais, vienodo darbo užmokesčio principui neprieštarauja tai, kad tokiam stažo prailginimui dėl vaikų auginimo, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, būtų taikoma atitinkamo tarnautojo konkretaus prisidėjimo prie savo vaikų auginimo sąlyga, nesuteikiant tokio prailginimo vien dėl tarnautojo dalyvavimo jų susilaukiant. Iš tiesų Teisingumo Teismas pripažino tiesioginę diskriminaciją tik tiek, kiek nagrinėtoje teisės nuostatoje prailginimo lengvata suteikiama vien moterims tarnautojoms motinoms, tačiau netaikoma visiems vyrams tarnautojams, įskaitant galinčius įrodyti, jog iš tiesų pertraukė savo profesinę veiklą, kad prisidėtų prie savo vaikų auginimo, todėl atsidūrė jų karjerai nepalankioje padėtyje (23) .

30. Po šio sprendimo Prancūzijos įstatymų leidėjas pakeitė ginčijamas nuostatas, t. y. Pensijų kodekso L. 12 straipsnį(24) ir kitas nuostatas, kuriomis taip pat ribota teisė į stažo prailginimą. Dėl šios priežasties šioje byloje nagrinėjamas Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnis buvo priimtas tuo pačiu laiku(25) ir jame įtvirtinta iš esmės tokia pati nuostata. Akivaizdu, kad tarp taip pakeistų Pensijų kodekse įtvirtintų prailginimo nuostatų ir antrajame prejudiciniame klausime nurodytų nuostatų(26) yra norminiai ryšiai, kuriuos sustiprino po pagrindinės bylos įvykusi reforma(27) .

31. Be šių ryšių, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Pensijų kodekso L. 12 ir R. 13 straipsnių redakcija, galiojusi, kai buvo nagrinėjama minėta byla Amédée , ir šioje byloje nagrinėjama minėto dekreto 15 straipsnyje numatyta redakcija yra labai panašios. Iš tiesų, nors minėtose dviejose nuostatų grupėse atitinkamai numatytų lengvatų poveikis skiriasi, pasinaudojimo jomis sąlygos sutampa, ypač kalbant apie būtiną veiklos pertraukimo laikotarpį ir atostogų, suteikiančių teisę į atitinkamą prailginimą, rūšių sąrašą.

32. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje ginčijamos tik minėtos sąlygos, ir į Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnio bei minėtoje byloje Amédée nurodytų nuostatų panašumą šiuo klausimu, mutatis mutandis atnaujinu savo nuomonę, atsispindinčią toje iš sąrašo išbrauktoje byloje pateiktoje išvadoje.

33. Šiuo klausimu reikia priminti, jog, vadovaujantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika(28), norint pripažinti netiesioginę diskriminaciją pagal Sąjungos teisę, būtina, kad nagrinėjamų grupių atitinkamos situacijos būtų panašios. Tik jei moterų darbuotojų ir vyrų darbuotojų situacijos panašios, EB 141 straipsnis, Teisingumo Teismo teigimu, prieštarautų nacionalinei priemonei, kuri, nors ir suformuluota neutraliai, kaip nagrinėjamu atveju, realiai turi neigiamą poveikį daug didesniam vienos lyties atstovų procentui nei kitos, jei tokio iš jos kylančio skirtingo vertinimo negalima paaiškinti objektyviai pateisinamomis priežastimis(29) .

34. Tačiau vis tiek manau, kad dėl argumentų, kuriuos išdėsčiau byloje Amédée (30), moterų tarnautojų, kurios per privalomąsias motinystės atostogas užsiėmė vaikų auginimu, ir vyrų tarnautojų, kurie, kaip antai M. Leone, negali įrodyti, kad užsiėmė tokiu auginimu, situacijos negali būti panašios, vertinant nagrinėjamoje nuostatoje numatytas galimybės pasinaudoti stažo prailginimu sąlygas. Situacijos nepanašios, kai tėvas arba motina pertraukia savo veiklą ir kai jos nepertraukia. Žinoma, negalima neigti, kad tėvas, kaip ir motina, gali prisidėti prie savo vaikų auginimo ekonominiu ir emociniu požiūriu. Tačiau šiuo atveju klausiama ne to, nes pagrindinis kriterijus, kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, yra sprendimas paaukoti karjerą tam, kad būtų galima užsiimti vaikų auginimu, dėl kurio tampa teisėta su išėjimu į pensiją susijusi kompensacija(31) . Kadangi situacijos nėra panašios, Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnis negali lemti vyrams tarnautojams nenaudingo skirtingo vertinimo, dėl kurio kiltų EB 141 straipsniui prieštaraujanti netiesioginė diskriminacija.

35. Taip pat reikia pažymėti, kad iš sutuoktinių Leone pastabose(32) ir kitame nesename šaltinyje(33) pateiktų įvairių statistikos duomenų matyti, jog Prancūzijoje moterys darbuotojos daug dažniau pertraukia savo profesinę veiklą arba sutrumpina savo darbo laiką, kad galėtų užsiimti vaikų auginimu, neatsižvelgdamos į tai, ar joms tai būtų žalinga ir ar jos už tai gauna finansinių lengvatų. Tokiomis aplinkybėmis neišvengiama, kad bet kuri nacionalinė priemonė, kurios taikymo sąlyga, kaip nagrinėjamu atveju, yra reikalavimas pasinaudoti tokiomis atostogomis dėl šei minių priežasčių, dažniau bus naudinga moterims nei vyrams(34) . Todėl net jei motinystės atostogos nebūtų įtrauktos į atostogų, kurių pagrindu atsiranda teisė į ginčijamą prailginimą, sąrašą, o kitos sąlygos liktų nepakitusios, šia priemone galėtų pasinaudoti beveik vien moterys tarnautojos, nes praktiškai vis dar reti atvejai, kad vyrai tarnautojai pasirinktų prisidėti prie savo vaikų auginimo taip, kaip to reikalaujama.

36. Kitaip tariant, norint pripažinti, kad šiuo atveju nebuvo netiesioginės diskriminacijos, reikėtų atsisakyti iš minėto Sprendimo Griesmar kylančio reikalavimo įrodyti, jog pensijos gavėjas ypač prisidėjo prie savo vaikų auginimo, nors Teisingumo Teismas nenusprendė, kad tokia lengvata, kaip nagrinėjama šioje byloje, turėtų galėti pasinaudoti kiekvienas tėvas. Kai susiduriama su realybe, patvirtinančia, kad Prancūzijoje ir kitose valstybėse narėse de facto išlieka moterų ir vyrų dalyvavimo skirtumai(35), mano manymu, negalima nuspręsti, jog įstatymų leidėjo nustatytos sąlygos pasinaudoti ginčijamu prailginimu yra diskriminuojančios, kartu nepripažįstant, kad pats minėtame sprendime įtvirtintas reikalavimas netiesiogiai nediskriminavo vyrų tarnautojų.

37. Todėl į antrąjį klausimą siūlau atsakyti, kad EB 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas nebuvo pažeistas nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis buvo suteikiamas stažo prailginimas už vaikų auginimą Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnyje numatytomis sąlygomis.

D – Dėl nuostatos, pagal kurią už vaikų auginimą suteikiama galimybė anksčiau išeiti į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką

38. Pirmasis klausimas iš esmės susijęs su tuo, ar EB 141 straipsnį reikia aiškinti taip, kad tokios nuostatos, kokios yra Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniai, įtvirtina šiame straipsnyje numatytą vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principą pažeidžiančią netiesioginę diskriminaciją, kylančią dėl minėtuose straipsniuose taikomų sąlygų, kurias reikia įvykdyti, kad bent tris vaikus užauginęs pensijos gavėjas įgytų teisę anksčiau išeiti į pensiją ir gauti pensijos išmoką netaikant amžiaus reikalavimo.

39. Sutuoktiniai Leone ir Komisija teigia, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai, o Prancūzijos vyriausybė, siūlanti kartu nagrinėti pirmuosius du klausimus, mano, jog minėti Pensijų kodekso straipsniai netiesioginės diskriminacijos neįtvirtina.

40. Pritariu antrajai nuomonei dėl analogiškų priežasčių, kokias išdėsčiau atsakydamas į antrąjį klausimą, nors ir yra tam tikrų šio atsakymo ir Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniuose įtvirtintų nuostatų skirtumų(36) . Iš tiesų manau, kad šie skirtumai nėra esminiai, nes jie vienodai susiję ir su moterimis darbuotojomis, ir su vyrais darbuotojais.

41. Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Mouflin iš tiesų jau yra išsakęs nuomonę dėl klausimo, ar EB 119 straipsnyje (dabar – EB 141 straipsnis be reikšmingų pakeitimų) įtvirtintas vienodo darbo užmokesčio principas prieštarauja Pensijų kodekso L. 24 straipsnio I dalies 3 punkte numatytoms galimybės anksčiau išeiti į pensiją sąlygoms. Vis dėlto tame sprendime pateikiama nedaug šiai bylai naudingos informacijos, nes, pirma, jame vertinta tos bylos aplinkybių laikotarpiu, t. y. dar iki minėto sprendimo paskatintos reformos, būtent per kurią buvo įtvirtintos šioje byloje taikomos nuostatos, galiojusi kodekso redakcija ir, antra, jis susijęs su kriterijumi, kuris aiškiai skiriasi nuo šiuo atveju nagrinėjamų su vaikų auginimu susijusių sąlygų(37) .

42. Sutuoktiniai Leone ir Komisija teigia, kad šioje byloje reikia pripažinti buvus netiesioginę diskriminaciją dėl kiekvienam suinteresuotajam asmeniui nustatytos pareigos pertraukti savo veiklą mažiausiai du mėnesius be pertraukos abiejų atitinkamų vaikų gimimui artimu laikotarpiu(38) ir pasinaudojant viena iš šešių leidžiamų atostogų rūšių(39) . Jie nurodo, kad šias sąlygas nuolat įvykdo moterys darbuotojos, pagal teisės aktus privalančios išeiti mokamų motinystės atostogų, tačiau jas daug sunkiau įvykdyti vyrams darbuotojams, galintiems pasirinkti nesinaudoti tokiu pertraukimu ir bet kuriuo atveju negaunantiems darbo užmokesčio, jei nusprendžia juo pasinaudoti.

43. Manau, kad EB 141 straipsnyje draudžiama diskriminacija Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniuose neįtvirtinta dėl dviejų pagrindinių priežasčių, papildančių mano išvadoje minėtoje byloje Amédée išdėstytus motyvus.

44. Pirma, kalbant apie pensijos gavėjus, kurie yra biologiniai vaikų tėvai, reikia pripažinti, kad moterys potencialiai dažniau nei vyrai gali įvykdyti šiose nuostatose įtvirtintas sąlygas ir tam tikra prasme gali pasinaudoti jų veiklos pertraukimo per motinystės atostogas prezumpcija(40) . Vis dėlto toks skirtingas vertinimas nėra netiesioginė diskriminacija, nes jis tik būtina pasekmė to, kad, be kita ko, atsižvelgiant į motinystės atostogas(41), moterų ir vyrų darbuotojų padėtys skiriasi ir negali būti panašios.

45. Iš tiesų tokio skirtumo šaltinis ir pateisinimas yra teisėtas ir tarptautinėse teisės normose įtvirtintas(42) tikslas atlyginti už nepalankias profesinės veiklos sąlygas, su kuriomis nuolat susiduria moterys darbuotojos, kurios, kaip biologinės motinos, yra įstatymo įpareigotos bent tris kartus, jei atsižvelgtume į šios bylos situaciją(43), nedirbti aštuonias savaites iš eilės. Vyras darbuotojas gali laisvai pasirinkti, ar išeiti atostogų dėl šeiminių priežasčių, ir, jei nusprendžia išeiti, gali pasirinkti trumpesnę nei motinystės atostogos jų trukmę. Todėl norint patvirtinti buvus tokio paties pobūdžio nepalankias profesinės veiklos sąlygas ir galimą poreikį atlyginti biologiniam tėvui taip pat, kaip ir moterims darbuotojoms, teisėta reikalauti, kad biologinis tėvas įrodytų, jog tikrai nusprendė pertraukti savo veiklą, kad rūpintųsi vaikais tokį patį laikotarpį kaip biologinė motina.

46. Antra, kalbant apie pensijų gavėjus, kurie nėra biologiniai vaikų tėvai, pažymėtina, kad Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniuose šiuo klausimu įtvirtintų sąlygų moterys darbuotojos negali įvykdyti lengviau nei vyrai darbuotojai. Iš tiesų tokiu atveju taikytinas keturias atostogų dėl šeimos rūšis(44) gali laisvai ir vienodai pasirinkti abiejų lyčių darbuotojai, nors šia galimybe vis dar daug dažniau naudojasi moterys. Be to, kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė, bet kuri iš minėtų atostogų rūšių bet kam, kas naudojasi šia galimybe, vienodai leidžia automatiškai įvykdyti sąlygą dėl šiose nuostatose reikalaujamo minimalaus veiklos pertraukimo laikotarpio.

47. Todėl manau, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog EB 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas nebuvo pažeistas nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis suteikta galimybė anksčiau išeiti į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką kartu taikomuose Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniuose numatytomis sąlygomis.

E – Dėl nagrinėjamose nuostatose galimai įtvirtintos netiesioginės diskriminacijos pateisinimo

48. Atsižvelgdamas į tai, kad į abu pirmuosius klausimus pasiūliau atsakyti neigiamai, manau, kad nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai suformulavo kaip subsidiarų.

49. Šiame klausime Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, ar jei nagrinėjant pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų nustatytas vienas ar keli netiesioginės diskriminacijos atvejai, tai būtų galima pateisinti EB 141 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Sutuoktiniai Leone ir Komisija mano, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

50. Minėtoje 4 dalyje valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo vienodo vyrų ir moterų darbuotojų darbo užmokesčio principo, toliau laikantis arba imantis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, kompensuojančias tam tikrų darbuotojų patiriamas nepalankias profesinės veiklos sąlygas(45) .

51. Be to, Teisingumo Teismas savo praktikoje(46) pažymėjo, kad nukrypimą nuo šio principo galinčiomis pateisinti priemonėmis turi būti ne tik siekiama neutralaus ir teisėto tikslo, bet jos turi būti įgyvendinamos proporcingomis, t. y. tinkamomis ir būtinomis šiam tikslui pasiekti, priemonėmis.

52. Šiuo atveju reikia atsakyti į klausimą, ar bent viena iš dviejų ginčijamų priemonių grupių galėtų būti laikoma pozityviais veiksmais vieną ar daugiau vaikų turinčių moterų tarnautojų naudai, kuriais būtų galima kompensuoti nepalankias sąlygas, su kuriomis suinteresuotieji asmenys buvo susidūrę savo profesiniame gyvenime dėl su nėštumu arba vaikų auginimu susijusio pasitraukimo iš darbo.

53. Reikia pažymėti, kad EB 141 straipsnio 4 dalyje nurodytos „[priemonės, numatančios] konkrečias lengvatas, padedančias < ... > [šalinti ar kompensuoti] nepalankias < ... > sąlygas“ (išskirta mano). Tai galėtų atrodyti sunkiai suderinama su galimybe, kad priemonės, kaip įtariama, būtų netiesiogiai diskriminuojančios, kaip šioje byloje. Tokiu atveju nereikia bandyti nustatyti įstatymų leidėjo valios toliau laikytis arba imtis pozityvių priemonių padėti nepalankias profesinės veiklos sąlygas patiriančiai lyčiai, nes ketinimo elementas yra nebūtinas. Todėl užtenka nustatyti, kad yra konkretus vienodam darbo užmokesčiui prieštaraujantis poveikis. Iš šios nuostatos teksto ir kilmės galima manyti, kad ji greičiau skirta taikyti tiesioginės diskriminacijos atvejais. Vis dėlto, mano žiniomis, Teisingumo Teismas niekada tiesiogiai nenusprendė, kad ši nuostata negalėtų būti taikoma netiesioginės diskriminacijos atveju.

54. Jei Teisingumo Teismas nuspręstų nesilaikyti mano siūlomų atsakymų į pirmuosius du klausimus, norėčiau priminti, kad išvadoje minėtoje byloje Amédée jau pateikiau savo nuomonę dėl su vaiko auginimu susijusio stažo prailginimo, grindžiamo toje byloje nagrinėtu Pensijų kodekso L. 12 ir R. 13 straipsnių bendru taikymu(47) .

55. Šiuo klausimu nurodžiau, kad jei Teisingumo Teismas būtų nusprendęs, kad reikia atsakyti į toje byloje pateiktą antrąjį klausimą, kuris iš esmės sutapo su šioje byloje nagrinėjamu trečiuoju klausimu, jis turėjo laikytis minėtame Sprendime Griesmar (48) įtvirtinto pasirinkimo atsakyti neigiamai. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtos Pensijų kodekso nuostatos ir šioje byloje nagrinėjamos Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnyje įtvirtintos nuostatos yra pakankamai panašios(49), dėl antrųjų nuostatų pakartoju tą pačią nuomonę.

56. Manau, kad tokį patį sprendimą mutatis mutandis reikėtų priimti ir dėl kitų šioje byloje nagrinėjamų priemonių, t. y. susijusių su Pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsniuose numatytu ankstesniu išėjimu į pensiją su teise nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką. Iš tiesų šiomis priemonėmis taip pat nesiekiama spręsti(50) problemų, su kuriomis dėl su šeiminėmis priežastimis susijusių atostogų gali susidurti moterys tarnautojos per savo profesinę karjerą, kaip tai numatyta EB 141 straipsnio 4 dalyje, išaiškintoje minėtame Sprendime Griesmar (51) .

57. Vis dėlto vadovaudamasis minėtoje byloje Amédée atliktu vertinimu(52) primenu, kad minėtame Sprendime Griesmar Teisingumo Teismas, mano manymu, be reikalo apibendrino, jog lengvatų skyrimas išeinant į pensiją suteikiant papildomas teises leidžia išvengti darbo užmokesčio skirtumų įšaldymo, nors gerai žinoma, kad tokie skirtumai dažniausiai būna nenaudingi moterims darbuotojoms, ypač kai jos pertraukia karjerą, kad užsiimtų vaikų auginimu. Norėčiau papildyti, kad, atsižvelgiant į šį sprendimą priėmusios kolegijos sudėtį, jame įtvirtintą teismo praktiką, mano manymu, galėtų pakeisti tik Teisingumo Teismo didžioji kolegija(53) .

58. Galiausiai reikia pažymėti, kad jei būtų pripažinta, jog dvi nagrinėjamos priemonių grupės atitinka teisėtą tikslą kompensuoti už dėl lyties patiriamas nepalankias sąlygas, kaip tai suprantama pagal su netiesiogine diskriminacija susijusią teismo praktiką, man šios priemonės atrodo tinkamos ir proporcingos. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad dėl vaikų auginimo atsirandančias nepalankias profesinės veiklos sąlygas in concreto vis dar patiria didžioji dauguma moterų(54) ir kad tokia situacija tęsis, kol pasikeis požiūris į asimetrišką vyrų ir moterų užduočių pasidalijimą arba kol atsiras naujų rūšių priemonės, pavyzdžiui, privalomos tėvystės atostogos, tik tėvui skiriamos atostogos, kurios skatintų poras pasirinkti, kad nedirbs tėvas, arba mechanizmai, skirti subalansuoti su šeimos atostogomis susijusias išlaidas tarp darbdavių, kurių daugiausia darbuotojų yra moterys ir kurių daugiausia darbuotojų yra vyrai.

V – Išvada

59. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour administrative d’appel de Lyon pateiktus prejudicinius klausimus:

1. EB 141 straipsnį reikia aiškinti taip, kad vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas neprieštarauja tokioms nacionalinėms priemonėms, kokios įgyvendinamos pagal kartu taikomas Civilių ir kari ų senatvės pensijų kodekso L. 24 ir R. 37 straipsnių nuostatas.

2. EB 141 straipsnį reikia aiškinti taip, kad vienodo vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas neprieštarauja tokioms nacionalinėms priemonėms, kaip įgyvendinamosios pagal 2003 m. gruodžio 26 d. Dekreto Nr. 2003–1306 dėl pareigūnų Caisse nationale de retraites des agents des collectivités locales narių senatvės pensijų sistemos 15 straipsnio nuostatas.

3. Atsižvelgiant į tai, kad atsakymas į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus yra neigiamas, nereikia atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą.

(1) .

(2)  – 2011 m. gruodžio 15 d. išvada byloje Amédée (C‑572/10).

(3)  – 2012 m. kovo 28 d. nutartimi ši byla buvo išbraukta iš registro, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atsiėmė prašymą, kai jo sprendimas, dėl kurio tas prašymas pateiktas, buvo panaikintas apeliacinėje instancijoje.

(4)  – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo SESV 157 straipsnio 4 dalį, bet primenu, kad ratione temporis taikoma ne ši nuostata (žr. šios išvados 1 punktą).

(5)  – 2004 m. Taisomasis finansų įstatymas ( Loi de finances rectificative pour 2004 ; JORF, 2004 m. gruodžio 31 d., p. 22522).

(6)  – Įstatymas dėl įvairių su valstybės tarnyba susijusių nuostatų ( Loi portant diverses dispositions relatives à la fonction publique ; JORF, 1991 m. liepos 27 d., p. 9952).

(7)  – Dekretas dėl Įstatymo Nr. 2004‑1485 taikymo ir Civilių ir karių senatvės pensijų kodekso pakeitimo ( Décret pris pour l’application de l’article 136 de la loi n° 2004‑1485 et modifiant le Code des pensions civiles et militaires de retraite ; JORF, 2005 m. gegužės 11 d., p. 8174).

(8)  – Nukrypstant nuo ankstesnės pastraipos nuostatų, kai kalbama apie vaikus, nurodytus Pensijų kodekso L. 18 straipsnio II dalyje, kuriuos užauginęs suinteresuotasis asmuo atitinka minėto straipsnio III dalyje nurodytas sąlygas, tarp kurių nėra biologinių vaikų, su kuriais susijusi ši byla, veiklą galima pertraukti arba iki jų šešioliktojo gimtadienio, arba iki amžiaus, kai jie nustojo būti išlaikomi.

(9)  – JORF, 2003 m. gruodžio 30 d., p. 22477.

(10)  – M. ir B. Leone savo pastabose nurodo, kad B. Leone ieškinį dėl žalos, susijusios su ginčijamu atsisakymu pripažinti, pareiškia kartu su vyru, nes M. Leone mirties atveju šis atsisakymas turėtų įtakos kompensacinės pensijos, kurią ji galėtų gauti, dydžiui, proporcingai prailginimams dėl vaikų auginimo.

(11)  – Tiksliau sakant, sutuoktiniai Leone pareikalavo, kad Prancūzijos valstybė būtų pripažinta atsakinga ir iš jos būtų priteista jiems sumokėti preliminarią 86 595 eurų dydžio sumą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

(12)  – Minėtų L. 12 ir R. 13 straipsnių, kurie patys nėra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas, turinys nurodytas mano išvados minėtoje byloje Amédée 7 ir paskesniuose punktuose.

(13)  – Vis dėlto CNRACL nepareiškė nuomonės dėl atsakymų, kuriuos reikėtų pateikti į prejudicinius klausimus.

(14)  – Prancūzijos vyriausybė pažymi, kad šis teismas tik cituoja pagrindinės bylos šalių argumentus ir nurodytas nacionalinės teisės nuostatas, nors turėtų nors trumpai apibrėžti jų poveikį, dėl kurio, jo manymu, gali atsirasti netiesioginė diskriminacija, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintus kriterijus.

(15)  – Ši vyriausybė nurodo Conseil d’État 2004 m. gruodžio 29 d. Sprendimą D’Amato (ieškinys Nr. 265097); 2006 m. gruodžio 6 d. Sprendimą Delin (ieškinys Nr. 280681) ir 2007 m. liepos 6 d. Sprendimą Fédération générale des fonctionnaires Force Ouvrière ir kt. (sujungti ieškiniai Nr. 281147 ir 282169).

(16)  – Turint omenyje, kad pagrindinės bylos šalims ir kitiems Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodytiems suinteresuotiems subjektams, įskaitant valstybes nares, pranešama tik apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad jie galėtų pateikti pastabas raštu.

(17)  – Be kita ko, žr. 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Enirisorse (C‑237/04, Rink. p. I‑2843) 17–19 punktus; 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Liga Portuguesa de Futebol Profissional ir Bwin International (C‑42/07, Rink. p. I‑7633) 41 punktą ir 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer (C‑145/10, Rink. p. I‑12533) 46 ir paskesnius punktus bei nurodytą teismo praktiką). Šie sprendimai susiję su ankstesne minėto reglamento redakcija, nei taikytina šioje byloje (OL L 265, 2012, p. 24), bet vis tiek yra reikšmingi.

(18)  – Dėl stažo prailginimo, tada numatyto Pensijų kodekso L. 12 straipsnio b punkte, žr. 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Griesmar (C‑366/99, Rink. p. I‑9383) 25 ir paskesnius punktus, o dėl teisės nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką, tada numatytos minėto kodekso L. 24 straipsnio I dalies 3 punkto b papunktyje, žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Mouflin (C‑206/00, Rink. p. I‑10201) 20 ir paskesnius punktus.

(19)  – Be kita ko, žr. 2009 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją (C‑559/07) 42, 47 ir paskesnius punktus bei nurodytą teismo praktiką ir 2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Elbal Moreno (C‑385/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 19–26 punktus.

(20)  – Pagal apibrėžimą, be kita ko, pateiktą 2006 m. liepos 5 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/54/EB dėl moterų ir vyrų lygių galimybių ir vienodo požiūrio į moteris ir vyrus užimtumo bei profesinės veiklos srityje principo įgyvendinimo (OL L 204 p. 23) 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose.

(21)  – Be kita ko, žr. 2004 m. gegužės 27 d. Sprendimo Elsner‑Lakeberg (C‑285/02, Rink. p. I‑5861) 12 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi (C‑196/02, Rink. p. I‑1789) 44 ir 57 punktus ir 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Brachner (C‑123/10, Rink. p. I‑10003) 55 ir 56 punktus.

(22)  – Ši galimybė taikyti išlygą dėl „pozityvių priemonių“ yra perkelta į antrinę teisę (be kita ko, žr. Direktyvos 2006/54 22 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnį).

(23)  – Žr. šio sprendimo 52 bei paskesnius punktus ir ypač 57 punktą, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad tada galiojusi Pensijų kodekso L. 12 straipsnio b punkto redakcija nesuteikė teisės vyrui tarnautojui, esančiam nepalankioje profesinėje padėtyje dėl savo vaikų auginimo, pasinaudoti pagrindinėje byloje nagrinėjamu prailginimu, net jeigu jis galėjo įrodyti, kad iš tiesų užsiėmė tokiu auginimu.

(24)  – Pakeitimas, padarytas 2003 m. rugpjūčio 21 d. Įstatymu Nr. 2003‑775 dėl senatvės pensijų reformos ( Loi portant réforme des retraites ; JORF, 2003 m. rugpjūčio 22 d., p. 14310) ir 2003 m. gruodžio 26 d. Dekretu Nr. 2003‑1305 dėl Įstatymo Nr. 2003‑775 taikymo ir keičiančiu Civilių ir karių senatvės pensijų kodeksą ( Décret pris pour l‘application de la loi n°2003‑775 et modifiant le code des pensions civiles et militaires de retraite ; JORF, 2003 m. gruodžio 30 d., p. 22473), kuriuo Pensijų kodeksas buvo papildytas nauju R. 13 straipsniu, kuriame apibrėžiamos pasinaudojimo minėtame L. 12 straipsnyje numatytu prailginimu sąlygos.

(25)  – Primenu, kad šis Dekretas Nr. 2003‑1306 taip pat buvo priimtas 2003 m. gruodžio 26 d.

(26)  – Todėl minėto dekreto 15 straipsnio pradžioje nurodoma, kad jame išvardyti prailginimai „gali būti pridedami civiliams valstybės tarnautojams nustatytomis sąlygomis“. Be to, jo 25 straipsnio I dalyje nurodyta, kad „[Pensijų kodekso] L. 24 straipsnio I dalis taikoma šio dekreto 1 straipsnyje nurodytiems tarnautojams“.

(27)  – Iš tiesų Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnis tiesiogine nuoroda į „Pensijų kodekso R. 13 straipsnyje įtvirtintas sąlygas“ buvo papildytas 2010 m. gruodžio 30 d. Dekretu Nr. 2010‑1740 dėl įvairių 2010 m. lapkričio 9 d. Įstatymo Nr. 2010‑1330 dėl tarnautojų, karių ir valstybės pramonės įmonių darbuotojų senatvės pensijų reformos nuostatų taikymo ( Décret portant application de diverses dispositions de la loi n° 2010‑1330 du 9 novembre 2010 portant réforme des retraites aux fonctionnaires, aux militaires et aux ouvriers des établissements industriels de l’État ; JORF, 2010 m. gruodžio 31 d., dokumento Nr. 93), įsigaliojusiu nuo 2011 m. liepos 1 d., kartu su minėto kodekso pakeitimais (žr. mano išvados minėtoje byloje Amédée 41 išnašą).

(28)  – Žr., be kita ko, 1999 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Abdoulaye ir kt. (C‑218/98, Rink. p. I‑5723) 16 punktą ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Kenny ir kt. (C‑427/11, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 19 ir paskesnius punktus.

(29)  – Žr., be kita ko, minėto Sprendimo Nikoloudi 44 ir 47 punktus.

(30)  – Žr. mano išvados minėtoje byloje Amédée 31 ir paskesnius punktus.

(31)  – Dėl motinystės sukeltų su moterų profesiniu gyvenimu susijusių nepalankių sąlygų ir jas patvirtinančių dokumentų, be kita ko, žr. 1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hofmann (184/83, Rink. p. 3047) 27 punktą; 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Kalanke (C‑450/93, Rink. p. I 3051) 18 ir paskesnius punktus ir minėto Sprendimo Abdoulaye ir kt. 19 punktą.

(32)  – Sutuoktiniai Leone nurodo, kad pagal atitinkamus 2007 m. duomenis tėvystės (motinystės) atostogomis naudojosi atitinkamai 94 % moterų ir tik 6 % vyrų ir kad apskritai 2007–2011 m. nebuvimas darbe dėl šeiminių priežasčių 0–2 % atvejų buvo susiję su vyrais ir 98–100 % atvejų su moterimis.

(33)  – Institut national de la statistique et des études économiques (Nacionalinis statistikos ir ekonomikos mokslų institutas) ( Insee ) ataskaitoje pabrėžiama, kad, „nepaisant < ... > su vaikais susijusių šeimos teisių, [kurios sumažina įskaičiuojamo stažo skirtumus], moterų asmeninių pensijų, [t. y. neskaičiuojant kompensacinių pensijų,] lygis yra daug mažesnis nei vyrų. Nors skirtumas nuolat mažėja, jis išliks ne vienai dabar darbingų moterų kartai“. Jame nurodyta, kad „vis dar dažnos situacijos, kai moteris laikinai pertraukia darbą po vaiko gimimo“ ir kad 2010 m. 31 % moterų, bet tik 7 % vyrų pasinaudojo galimybe dirbti ne visą darbo dieną, o tarp tris ar daugiau vaikų turinčių moterų šis skaičius išauga net iki 47 %“ (žr. „Femmes et hommes – Regards sur la parité – Edition 2012“, Insee Références , Paryžius, 2012, ypač p. 39 ir paskesni bei p. 112).

(34)  – Tik šiomis aplinkybėmis galima paaiškinti tai, kad pagal sutuoktinių Leone nurodytą statistiką nuo minėto dekreto 15 straipsnio įsigaliojimo valstybiniame sveikatos apsaugos sektoriuje moterys vidutiniškai gavo 6,9 ketvirčius prailginimų už vaikų auginimą, o vyrai negavo nė vieno.

(35)  – Insee studijoje nurodyta, kad Prancūzijoje „gimus vaikui savo veiklą sumažina arba laikinai pertraukia vienas iš devynių vyrų ir viena iš dviejų moterų“ ir šis santykis yra dar didesnis Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje (žr. Insee Première , Nr. 1454, 2013 m. birželis, http://www.insee.fr/fr/ffc/ipweb/ip1454/ip1454.pdf). Be to, Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir Socialinių Reikalų Komitetui ir Regionų Komitetui „2010–2015 m. moterų ir vyrų lygybės strategija“ (KOM [2010] 491 galutinis, p. 7) pažymėta, kad „daug moterų dirba ne visą darbo dieną pagal netipines darbo sutartis, tačiau, nors jos turi galimybę likti darbo rinkoje ir tuo pačiu metu atlikti šeimines pareigas, tai gali turėti neigiamą poveikį jų darbo užmokesčiui, karjerai, paaukštinimo darbe perspektyvai ir pensijai“.

(36)  – Dekreto dėl vietos valdžios tarnautojų 15 straipsnyje įtvirtintos galimybės pasinaudoti prailginimu sąlygos iš esmės sutampa su minėtuose L. 24 ir R. 37 straipsniuose įtvirtintomis ankstesnio išėjimo į pensiją sąlygomis, išskyrus tris pagrindinius skirtumus. Pirma, prailginimas suteikiamas, jei suinteresuotasis asmuo augina bent vietą vaiką, o ankstesnio išėjimo į pensiją atveju būtini trys vaikai. Antra, ankstesniam išėjimui į pensiją būtinas veiklos pertraukimas turi įvykti per nustatytą laikotarpį ir turi būti tiesiogiai susijęs su vaiko gimimu arba priėmimu gyventi įvaikinimo atveju, o tai netaikoma prailginimo atveju. Trečia, laikotarpiai, kai nebuvo mokamos privalomos įmokos, prilyginami reikalingam veiklos pertraukimui ir suteikia teisę anksčiau išeiti į pensiją, bet tokia tvarka netaikoma prailginimui.

(37)  – Iš tiesų tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad tada galiojusio Pensijų kodekso L. 24 straipsniu buvo pažeistas minėtas lygybės principas, nes jame teisė nedelsiant pasinaudoti galimybe į pensijos išmoką buvo suteikiama tik tarnautojoms moterims, kurių sutuoktinis buvo neįgalus arba sirgo nepagydoma liga, todėl jos negalėjo vykdyti tam tikros profesinės veiklos, taip užkertant kelią šia teise pasinaudoti tokioje pačioje padėtyje buvusiems vyrams tarnautojams.

(38)  – T. y. laikotarpiui nuo keturių savaičių iki gimimo (arba įvaikinimo) ir šešiolikos savaičių po jo.

(39)  – T. y. motinystės atostogų, tėvystės atostogų, įvaikinimo atostogų, vaiko priežiūros atostogų, rūpinimosi vaiku atostogų arba galimybės auginti jaunesnį nei aštuonerių metų vaiką.

(40)  – Šiuo klausimu žr. mano išvados minėtoje byloje Amédée 44 punktą.

(41)  – Dėl Teisingumo Teismo pripažintų šių atostogų ypatumų ir tikslų, be kita ko, žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Betriu Montull (C‑5/12, dar nepaskelbtas Rinkinyje) 49 ir paskesnius punktus bei nurodytą teismo praktiką.

(42)  – Reikia priminti, kad teisė į privalomas ir apmokamas motinystės atostogas yra numatyta ir Sąjungos teisėje ir Tarptautinės darbo organizacijos konvencijose (žr. mano išvados minėtoje byloje Amédée 33 ir paskesnius punktus).

(43)  – Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama teisė anksčiau išeiti į pensiją suteikiama tik kai suinteresuotasis asmuo prižiūrėjo bent tris vaikus.

(44)  – Šiai tėvų grupei motinystės atostogos ir tėvystės atostogos netaikomos.

(45)  – EB 141 straipsnio 4 dalyje, nors ir bendriau, numatyta išlygos galimybė, kuri iki Amsterdamo sutarties įsigaliojimo 1999 m. gegužės 1 d. Susitarimo dėl socialinės politikos, sudaryto tarp Europos bendrijos valstybių narių, išskyrus Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę (OL C 191, p. 91, toliau – Susitarimas dėl socialinės politikos) 6 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta tik moterims. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 23 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad „[moterų ir vyrų] lygybės principas nekliudo laikytis ar imtis priemonių, numatančių konkrečias lengvatas, padedančias nepakankamai atstovaujamai lyčiai“.

(46)  – Be kita ko, žr. minėto Sprendimo Kenny ir kt. 36 ir 37 punktus bei nurodytą teismo praktiką.

(47)  – Žr. minėtos išvados 52 ir paskesnius punktus.

(48)  – Šio sprendimo 52 ir 60–67 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia priemonė, kaip numatytoji pagrindinėje byloje taikytinoje minėto L. 12 straipsnio redakcijoje, negalėjo būti laikoma galinčia atlyginti nepalankias sąlygas, su kuriomis per savo karjerą susiduria moterys tarnautojos, kaip tai suprantama pagal Susitarimo dėl socialinės politikos 6 straipsnio 3 dalį (atitinkančioje EB 141 straipsnio 4 dalį), nes ja stažo prailginimas motinoms buvo suteikiamas joms išeinant į pensiją, tačiau nebuvo palengvinama spręsti sunkumus, su kuriais jos galėjo susidurti profesiniame gyvenime.

(49)  – Šiuo klausimu žr. šios išvados 40 punktą.

(50)  – Komisijos manymu, dėl šios išankstinio išėjimo į pensiją priemonės moterys tarnautojos, atvirkščiai, gali būti pašalintos iš profesinio gyvenimo ir netekti galimybės siekti tikros karjeros.

(51)  – Dėl skirtingo pagal lytis taikomo teisės aktuose įtvirtinto išėjimo į senatvės pensiją amžiaus pagal analogiją žr. 2008 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją (C‑46/07) 57 ir 58 punktus.

(52)  – Žr. mano išvados minėtoje byloje 58 ir 59 punktus.

(53)  – Ten pat, 57 punktas.

(54)  – Todėl Direktyvos 2006/54 22 konstatuojamojoje dalyje dėl pozityvių priemonių nurodyta, kad „atsižvelgiant į dabartinę situaciją < ... > valstybės narės pirmiausia turėtų siekti pagerinti moterų situaciją per visą darbingą jų amžių“.