—

Ragn-Sells AS, atstovaujamos vandeadvokaat E. Tamm,

—

Estijos vyriausybės, atstovaujamos M. Linntam,

—

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos F. Dedousi,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir M. Szpunar,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Antoniadis, A. Alcover San Pedro ir D. Düsterhaus, padedamų vandeadvokaat C. Ginter,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 35, 49 ir 56 straipsnių, ESV sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, p. 3) 16 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Ragn‑Sells AS (toliau – Ragn-Sells) ir Sillamäe Linnavalitsus (Silamejės savivaldybė) dėl kai kurių pastarosios nustatytų specifikacijų sąlygų vykdant paslaugų koncesijos, susijusios su jos teritorijoje susidariusių atliekų surinkimu ir išvežimu, suteikimo procedūrą.

3

Remiantis Direktyvos 2008/98 41 straipsniu, šia direktyva nuo 2010 m. gruodžio 12 d. buvo panaikinta ir pakeista 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/12/EB dėl atliekų (OL L 114, p. 9), o nuorodos į antrąją direktyvą turi būti suprantamos kaip nuorodos į pirmąją direktyvą.

4

Direktyvos 2008/98 6, 8, 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

<...>

5

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį ja „nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą užkertant kelią atliekų susidarymo ir tvarkymo žalingam poveikiui ar sumažinant jį ir sumažinant išteklių naudojimo bendrą poveikį bei padidinant tokio naudojimo veiksmingumą“.

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnyje pateikiamos tokios šioje direktyvoje vartojamų sąvokų apibrėžtys:

<...>

<...>

<...>

7

Siekiant apibrėžti pastarąją sąvoką, nuo šiol reikia, remiantis 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 24, p. 8) 22 straipsnio antra pastraipa, vadovautis pastarąja direktyva, kuri panaikino ir pakeitė Direktyvą 96/61. Ši sąvoka Direktyvos 2008/1 2 straipsnio 12 punkte apibrėžiama taip:

„geriausias prieinamas gamybos būdas“ yra veiksmingiausia ir pažangiausia veiklos ir jos vykdymo metodų plėtojimo pakopa, kuri rodo, ar tam tikras gamybos būdas praktiškai iš esmės gali būti pagrindu nustatant išmetamų teršalų ribines vertes, skirtas teršalų išmetimo prevencijai, o jei tai neįmanoma, – bendrai mažinti teršalų išmetimą ir jų poveikį visai aplinkai <...>“

8

Direktyvos 2008/98 4 straipsnio „Atliekų hierarchija“ 1 dalyje nustatyta:

„Atliekų prevencijos ir tvarkymo srities teisės aktuose kaip prioritetų eiliškumas nustatoma tokia atliekų hierarchija:

9

Šios direktyvos II skyrius, kuriame yra 8–14 straipsniai, pavadintas „Bendrieji reikalavimai“. Su naudojimu susijęs 10 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad su atliekomis būtų atliekamos naudojimo operacijos pagal 4 ir 13 straipsnius.

2.   Prireikus tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, ir siekiant palengvinti ar pagerinti naudojimą, atliekos surenkamos atskirai, jei tai įmanoma techniniu, aplinkos apsaugos ir ekonominiu aspektais, ir nemaišomos su kitomis atliekomis ar medžiagomis, turinčiomis kitokias savybes.“

10

Minėtos direktyvos 13 straipsnyje „Žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga“ numatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekos būtų šalinamos nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai, visų pirma:

11

Direktyvos 2008/98 15–22 straipsniai sudaro III skyrių, skirtą atliekų tvarkymui. 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad jų teritorijoje įstaigos ar įmonės, kurių profesinė veikla yra atliekų surinkimas ar vežimas, pristato [pristatytų] surinktas ir vežamas atliekas į atitinkamus apdorojimo įrenginius laikydamosi 13 straipsnio nuostatų.“

12

Remiantis šios direktyvos 16 straipsniu „Savarankiškumo ir artumo principai“:

„1.   Valstybės narės, bendradarbiaudamos su kitomis valstybėmis narėmis, imasi atitinkamų priemonių, kai tai yra būtina arba rekomenduotina, skirtų įkurti integruotą ir tinkamą atliekų šalinimo įrenginių ir mišrių komunalinių atliekų, surinktų iš privačių namų ūkių, įskaitant atvejus, kai surenkamos ir kitų gamintojų atliekos, naudojimo įrenginių tinklą, atsižvelgiant į geriausią turimą technologiją.

<...> Valstybės narės taip pat gali apriboti išvežamų atliekų kiekį aplinkosaugos sumetimais, kaip nurodyta [2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos] Reglamente (EB) Nr. 1013/2006 [dėl atliekų vežimo (OL L 190, p. 1)].

2.   Tinklas kuriamas taip, kad visai Bendrijai suteiktų galimybę savarankiškai tvarkyti atliekų šalinimą, taip pat 1 dalyje nurodytų atliekų naudojimą, o valstybėms narėms – siekti to tikslo individualiai, atsižvelgiant į geografines sąlygas ar tam tikrų rūšių atliekoms reikalingų specialių įrenginių poreikį.

3.   Tinklas sudaro galimybę šalinti atliekas arba naudoti 1 dalyje nurodytas atliekas viename iš artimiausių įrenginių tinkamiausiais būdais ir technologijomis, kad būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir visuomenės sveikatos apsauga.

4.   Artumo ir savarankiškumo principai nereiškia, kad kiekviena valstybė narė savo teritorijoje turi turėti visą spektrą galutinio naudojimo įrenginių.“

13

Direktyvos 2008/98 23 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybės narės reikalauja, kad bet kuri įstaiga ar įmonė, ketinanti atlikti atliekų apdorojimą, gautų leidimą iš kompetentingos institucijos.“

14

Šios direktyvos 26 straipsnis suformuluotas taip:

„Jeigu toliau nurodytiems subjektams netaikomi reikalavimai turėti leidimą, valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos turėtų registrą, kuriame registruotų:

<...>“

15

Remiantis Reglamento Nr. 1013/2006 61 straipsniu, šis reglamentas panaikino ir pakeitė 1993 m. vasario 1 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 259/93 dėl atliekų vežimo Europos bendrijos viduje, į Bendriją ir iš jos priežiūros ir kontrolės (OL L 30, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 176), o nuorodos į pastarąjį reglamentą turi būti suprantamos kaip nuorodos į Reglamentą Nr. 1013/2006. Šis reglamentas priimtas remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi, kurią šiuo metu atitinka SESV 192 straipsnis. Pats Reglamentas Nr. 259/93 buvo priimtas remiantis EB sutarties 130S straipsniu (po pakeitimo – EB 175 straipsnis).

16

Reglamente yra tokios konstatuojamosios dalys:

<...>

<...>

<...>“

17

Pagal Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnį:

„1.   Šis reglamentas nustato atliekų vežimo procedūrų ir kontrolės režimą, priklausantį nuo atliekų kilmės, paskirties vietos ir vežimo maršruto, vežamų atliekų tipo ir jų tvarkymo būdo paskirties vietoje.

2.   Šis reglamentas taikomas atliekoms vežti:

<...>“

18

Šio reglamento 2 straipsnio 4 ir 6 punktuose atitinkamai „šalinimo“ ir „naudojimo“ sąvokų klausimu daromos nuorodos į apibrėžtis, pateiktas Direktyvoje 2006/12, kurią šiuo metu atitinka Direktyva 2008/98. To paties straipsnio 34 punkte „vežimo“ sąvoka apibrėžiama kaip šalinti ar naudoti skirtų atliekų transportavimas, kuris planuojamas ar vykdomas, be kita ko, tarp dviejų šalių.

19

Šio reglamento II skyrius, susijęs su vežimu Europos Sąjungos viduje, apima 3–32 straipsnius. 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vežant toliau nurodytas atliekas taikoma išankstinio rašytinio pranešimo ir leidimo procedūra pagal šio skyriaus nuostatas:

2.   Jei vežama daugiau kaip 20 kg atliekų, toliau nurodytam naudojimui skirtų atliekų vežimui taikomi bendri 18 straipsnyje nustatyti informacijos reikalavimai:

<...>

5.   Iš privačių namų ūkių, įskaitant kitus tokių atliekų gamintojus, surinktoms mišrioms komunalinėms atliekoms <...>, vežamoms į naudojimo ar šalinimo įrenginius, pagal šį reglamentą taikomos tos pačios nuostatos, kaip ir šalinimui skirtų atliekų vežimui.“

20

Reglamento Nr. 1013/2006 3 straipsnyje nurodytuose prieduose iš esmės kalbama apie tokias atliekas:

21

To paties reglamento 11, 12 ir 18 straipsniai suformuluoti taip:

„11 straipsnis

Prieštaravimas dėl šalinimui skirtų atliekų vežimo

1.   Kai dėl planuojamo atliekų skirtų šalinimui vežimo pateikiamas pranešimas, paskirties ir išsiuntimo kompetentingos institucijos <...> gali pareikšti pagrįstą prieštaravimą, remdamosi viena ar daugiau iš toliau nurodytų priežasčių ir pagal Sutartį, jei:

<...>

12 straipsnis

Prieštaravimas dėl naudojimui skirtų atliekų vežimo

1.   Kai dėl planuojamo naudojimui skirtų atliekų vežimo pateikiamas pranešimas, paskirties ir išsiuntimo kompetentingos institucijos <...> gali pareikšti pagrįstą prieštaravimą, remdamosi viena ar daugiau iš toliau nurodytų priežasčių ir pagal Sutartį, jei:

<...>

18 straipsnis

Tam tikra informacija, lydinti vežamas atliekas

1.   3 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytoms atliekoms, kurias numatyta vežti, taikomi šie procedūriniai reikalavimai:

2.   VII priede nurodyta vežimą organizuojančio asmens ir naudojimui skirtų atliekų gavėjo sutartis turi galioti nuo vežimo pradžios ir joje turi būti vežimą organizuojančio asmens įsipareigojimas, kai atliekų vežimo ar naudojimo negalima užbaigti, kaip buvo numatyta, arba šis vežimas buvo neteisėtas, arba gavėjo įsipareigojimas, kai vežimą organizuojantis asmuo neturi galimybių užbaigti atliekų vežimo ar jų naudojimo (pavyzdžiui, yra nemokus):

Atitinkamai institucijai paprašius, vežimą organizuojantis asmuo arba gavėjas pateikia sutarties kopiją.

3.   Tikrinimo, vykdymo, planavimo ir statistiniams tikslams valstybės narės pagal šalies įstatymus gali paprašyti 1 dalyje nurodytos informacijos apie atliekų vežimą, kuriam taikomas šis straipsnis.

<...>“

22

Atliekų įstatymo (Jäätmeseadus, toliau – JäätS) 221 straipsnyje nurodyta remtis atliekų hierarchija, nustatyta vartojant terminus, identiškus vartojamiems Direktyvos 2008/98 4 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, rengiant ir taikant atliekų tvarkymo priemones, tačiau leidžiama nuo jos nukrypti, jeigu dėl to, atsižvelgiant į visą daikto gyvavimo ciklą, ekologiniu aspektu užtikrinamas geresnis bendras rezultatas.

23

Šio įstatymo 32 straipsnis „Artumo principas tvarkant atliekas“ suformuluotas taip:

„Atliekos šalinamos ir mišrios komunalinės atliekos naudojamos kuo arčiau atliekų susidarymo vietos esančiame ir technologiškai pritaikytame atliekų tvarkymo centre, kuriame užtikrinama, kad nekils jokio pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai.“

24

Pagal minėto įstatymo 66 straipsnį:

„1.   Organizuotas atliekų išvežimas yra atitinkamos vietos savivaldybės pasirinktos įmonės vykdomas komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas iš tam tikros teritorijos į tam tikrą (-us) atliekų tvarkymo centrą (-us).

<...>

2.   Vietos savivaldybė savo administruojamoje teritorijoje organizuoja komunalinių atliekų, visų pirma šiukšlių ir mišrių komunalinių atliekų, o kai jos išrūšiuojamos, likusių atliekų ir tų atliekų, kurių būna komunalinių atliekų susidarymo vietoje surinkus pagal atitinkamas klases, rūšių surinkimą ir vežimą. Organizuotas atliekų išvežimas gali apimti ir kitas komunalinių atliekų rūšis arba kitas atliekas, jeigu to reikia siekiant įvykdyti šio įstatymo reikalavimus arba to reikalauja esminis viešasis interesas.“

25

JäätS 67 straipsnyje numatyta:

„1.   Siekdama rasti ūkio subjektą, siūlantį organizuoto atliekų išvežimo paslaugą, vietos savivaldybė savarankiškai arba bendradarbiaudama su kitomis vietos savivaldybėmis suteikia paslaugų koncesiją pagal Viešųjų pirkimų įstatymo [riigihangete seadus] nuostatas.

<...>

3.   <...> Organizuoto atliekų išvežimo specifikacijose apibrėžiamos, be kita ko, šios sąlygos:

<...>

<...>

26

Silamejė yra apie 15000 gyventojų turintis pakrantės miestas, esantis pačiuose Estijos šiaurės rytuose.

27

2007 m. Sillamäe Linnavalitsus organizavo konkursą, kad sudarytų „administracinę sutartį dėl įsipareigojimo vykdyti komunalinių atliekų pakartotinį naudojimą ir apdorojimą Silamejės sąvartyne perleidimo privatinės teisės reglamentuojamam juridiniam asmeniui“. Ši paslaugų koncesija dešimties metų laikotarpiui buvo suteikta Ecocleaner Sillamäe OÜ.

28

2011 m. ta pati vietos savivaldybė paskelbė kitą konkursą dėl jos teritorijoje susidariusių atliekų surinkimo ir išvežimo paslaugų koncesijos suteikimo. Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su antrojo konkurso specifikacijų (toliau – specifikacijos) 3.5 punkto sąlygos teisėtumu. Remiantis šia sąlyga, mišrios komunalinės atliekos turės būti vežamos į Silamejės atliekų tvarkymo centrą (toliau – Silamejės įrenginys) – įrenginį, kuris buvo pirmojo konkurso dalykas, esantį 5 km atstumu nuo minėtos savivaldybės, o pramoninės ir statybinės atliekos – į Uikalos (Uikala) atliekų tvarkymo centrą (toliau – Uikalos įrenginys), kuris yra už 25 km. Sillamäe Linnavalitsus nesudarė atliekų tvarkymo sutarties su šio antrojo įrenginio valdytoju.

29

Ragn-Sells yra įmonė, veikianti ir mišrių komunalinių atliekų tvarkymo, ir atliekų vežimo srityse. Ji, be kita ko, tvirtina, kad nustatant, jog tam tikrų rūšių atliekos, surenkamos Sillamäe Linnavalitsus teritorijoje, būtų vežamos į du ginčijamoje specifikacijų sąlygoje nurodytus įrenginius, atmetant galimybę vežti į visus kitus įrenginius, kuriuose minėtos atliekos taip pat gali būti lygiavertiškai tvarkomos, pagal minėtą sąlygą tų dviejų įrenginių valdytojams suteikiama išimtinė teisė, kuri prieštarauja laisvos konkurencijos principui, laisvam prekių judėjimui, įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas. Tai yra įprasta, ginčytinu JäätS 67 straipsnio 3 dalies 4 punkto aiškinimu grindžiama Estijos vietos savivaldybių praktika, pagal kurią šios savivaldybės, suteikdamos atliekų vežimo koncesijas, turi nurodyti įrenginį, į kurį bus vežamos surinktos atliekos.

30

Ragn-Sells teigia, kad Estijoje 260 km spinduliu veikia vienuolika konkuruojančių mišrių komunalinių atliekų tvarkymo įrenginių, iš kurių dauguma, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, naudoja lygiavertes technologijas.

31

Be to, ji nurodo, kad pagrindinėje byloje kyla principinis klausimas, su kuriuo susijęs interesas neapsiriboja Estijos teritorija, nes, atsižvelgiant į konkrečios vietos savivaldybės padėtį, atitinkamų paslaugų teikimu galėtų būti suinteresuotos Latvijos įmonės.

32

Sillamäe Linnavalitsus manymu, perkančioji organizacija turi nustatyti konkrečias jos ketinamo organizuoti viešojo pirkimo sąlygas, atsižvelgdama į tenkintinus poreikius, be kita ko, kiek tai susiję su apdorojimo įrenginiu, į kurį turi būti vežamos surinktos atliekos, ir ūkio subjektas, kuriam pavesta teikti atliekų surinkimo ir vežimo paslaugas, neturi subjektinės reikalavimo teisės, kiek tai susiję su vežamų atliekų tvarkymu.

33

Atrodo, kad Tartu ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas) mano, jog Sillamäe Linnavalitsus 2007 m. sudaryta koncesijos sutartis dėl Silamejės įrenginio valdymo apima išimtinės teisės, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnį, apdoroti šios savivaldybės teritorijoje surinktas mišrias komunalines atliekas suteikimą koncesininkui. Jis taip pat mano, kad specifikacijų 3.5 punkto poveikis yra toks, kad Uikalos įrenginio valdytojui suteikiama tokia išimtinė teisė apdoroti pramonines ir statybines atliekas.

34

Tas teismas pažymi, kad organizuojant viešuosius pirkimus privalu laikytis Sąjungos konkurencijos teisės ir kad specialios arba išimtinės teisės, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 1 dalį, suteikimas vienai įmonei gali reikšti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kuris draudžiamas pagal SESV 102 straipsnio pirmą pastraipą. Reikšmingos rinkos apibrėžimo klausimu jis mano, kad Estijoje yra mišrių komunalinių atliekų apdorojimo rinka, kurioje veikia įvairios įmonės, perdirbančios šias atliekas į kurą arba jas naudojančios kaip kurą ir taikančios tas pačias technologijas kaip Silamejės įrenginys. Minėto teismo nuomone, atsižvelgiant į nedidelį Estijos teritorijos dydį, visos šios įmonės konkuruoja dėl Sillamäe Linnavalitsus teritorijoje surinktų mišrių komunalinių atliekų tvarkymo. Jis pažymi tai, kad konkurenciją tarp šių įmonių paaštrina šios rūšies atliekų trūkumas. Atsižvelgiant į tai, kad egzistuoja ši rinka, visų kitų apdorojimo įrenginių nei tie, kuriuos nurodė perkančioji organizacija, neįtraukimas gali reikšti SESV 102 straipsnio antroje pastraipoje nurodytą piktnaudžiavimą, visų pirma jeigu dėl to apribojama rinka ir dėl šios priežasties gali pradėti didėti kainos atliekų gamintojams ir elektros vartotojams.

35

Taigi Tartu ringkonnakohus kyla klausimas dėl su konkurencija susijusių ESV sutarties nuostatų, taip pat SESV 35, 49 ir 56 straipsnių nuostatų poveikio, kiek tai susiję su išimtinių teisių, kaip antai tų, kurių egzistavimą jis pripažino pagrindinėje byloje, suteikimu, jeigu tokia praktika galėtų reikšti laisvo atliekų judėjimo apribojimą, galintį atgrasyti įmones iš kitų valstybių narių įsisteigti Estijoje ar teikti joje paslaugas.

36

Galiausiai minėtam teismui kyla klausimas, ar Direktyvos 2008/98 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu artumo principu nagrinėjamu atveju galima pateisinti išimtinės teisės suteikimą artimiausiems apdorojimo įrenginiams. Iš tiesų, kiek tai susiję su valstybėmis narėmis, kurių teritorija yra santykinai nedidelė, kaip antai Estijos Respublikos, šis principas galėtų reikšti, kad atliekos turi būti apdorojamos atitinkamoje valstybėje narėje, o atliekų apdorojimo rinkos egzistavimas šioje valstybėje narėje galėtų reikšti tai, kad nereikia nurodyti atitinkamo įrenginio.

37

Šiomis aplinkybėmis Tartu ringkonnakohus nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Kalbant apie pirmuose trijuose klausimuose nurodytą galimą Sutartyje įtvirtintų konkurencijos taisyklių poveikį tokioje situacijoje, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pažymėtina, kad SESV 106 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kiek tai susiję su situacijomis, kurioms skirtas šis straipsnis, daroma nuoroda į visas šios Sutarties taisykles, visų pirma į konkurencijos taisykles.

39

Primintina, jog tam, kad Teisingumo Teismas pateiktų naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, būtina, kad nacionalinis teismas apibrėžtų su prejudiciniais klausimais susijusią faktinę ir teisinę situaciją arba bent jau išdėstytų faktines aplinkybes, dėl kurių šie klausimai kilo. Šie reikalavimai ypač taikytini konkurencijos srityje, kuriai būdingos sudėtingos teisinės ir faktinės situacijos (žr., be kita ko, 2010 m. kovo 11 d. Sprendimo Attanasio Group, C-384/08, Rink. p. I-2055, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

40

Nagrinėjamu atveju SESV 106 straipsnio nuostatomis, siejamomis su SESV 102 straipsnio nuostatomis, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, preziumuojamas dominuojančios padėties buvimas didelėje vidaus rinkos dalyje ir piktnaudžiavimas tokia padėtimi, galintis paveikti prekybą tarp valstybių narių.

41

Tačiau prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta informacijos, leidžiančios identifikuoti požymius, iš kurių galima spręsti apie dominuojančią padėtį, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, pagrindinės bylos aplinkybėmis.

42

Iš tiesų tame prašyme šiuo klausimu nėra jokios nuorodos apie įmonę, eksploatuojančią Uikalos įrenginį. Kiek tai susiję su Silamejės įrenginiu, iš minėto prašymo matyti, kad reikšminga rinka yra Estijos mišrių komunalinių atliekų naudojimo rinka, kurioje veikia vienuolika įmonių, tarp kurių yra įmonė, eksploatuojanti pastarąjį įrenginį; iš šios informacijos negalima spręsti, kad ši įmonė užima ypatingą padėtį šioje rinkoje. Be to, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios nuorodos, iš kurios būtų galima spręsti, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų įpareigojimų, susijusių su tam tikromis atliekų, surinktų atitinkamos valstybės narės mastu nedidelėje savivaldybėje, rūšimis, minėtus įrenginius valdančioms įmonėms galėtų būti suteikiama dominuojanti padėtis didelėje vidaus rinkos dalyje, nei nuorodos apie tai, kad naudojimasis tomis teisėmis būtinai reikštų naudojimąsi galima dominuojančia padėtimi piktnaudžiaujant, nei nuorodos apie tai, kad dėl tų teisių gali susidaryti situacija, kai tas teises turinčios įmonės bus paskatintos taip piktnaudžiauti.

43

Todėl reikia konstatuoti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra aiškios nuorodos dėl galimybės pagrindinėje byloje taikyti ESV sutartyje įtvirtintas konkurencijos taisykles. Taigi pateikti klausimai yra nepriimtini tiek, kiek juose nurodytos šios taisyklės, nes Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, būtinos tam, kad į juos būtų galima naudingai atsakyti (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Asemfo, C-295/05, Rink. p. I-2999, 42, 43 ir 45 punktus).

44

Pirmiausia manytina, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl subjektui, kuris gaus atliekų surinkimo ir vežimo koncesiją, valstybės narės vietos savivaldybės nustatyto įpareigojimo tos savivaldybės teritorijoje surinktas tam tikrų rūšių atliekas, būtent arba mišrias komunalines atliekas, arba pramonines ir statybines atliekas, vežti toje pačioje valstybėje narėje įsteigtai įmonei apdoroti tokiomis sąlygomis, kaip pagrindinėje byloje, atitikties atitinkamoms ESV sutarties nuostatoms, užtikrinančioms laisvą prekių judėjimą, įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, būtent, pirma, SESV 35 ir 36 straipsniams ir, antra, SESV 49 ir 56 straipsniams.

45

Ketvirtuoju klausimu minėtas teismas teiraujasi dėl Direktyvos 2008/98 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto artumo principo, taikomo tam tikrų rūšių atliekų apdorojimui, galimo poveikio, susijusio su tokio įpareigojimo nustatymu.

46

Tiek, kiek pirmajame klausime kalbama apie SESV 35 ir 36 straipsnius, jis gali būti susijęs ir su specialiaisiais Sąjungos teisės aktais atliekų srityje, visų pirma su Reglamente Nr. 1013/2006 nustatytu atliekų vežimo reglamentavimu ir Direktyva 2008/98.

47

Pirmiausia primintina, kad Teisingumo Teismas, siekdamas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą išaiškinimą, gali būti priverstas atsižvelgti į Sąjungos teisės sistemos normas, kurių pastarasis teismas savo prejudiciniuose klausimuose nenurodė (šiuo klausimu žr. 2008 m. vasario 26 d. Sprendimo Mayr, C-506/06, Rink. p. I-1017, 43 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Konstatuotina, kad atsakant į pirmąjį klausimą, kiek jis susijęs su SESV 35 ir 36 straipsniais, reikia išnagrinėti galimą Reglamento Nr. 1013/2006 poveikį tokioje situacijoje kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

49

Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamentu Nr. 1013/2006, kaip ir ankstesniu Reglamentu Nr. 259/93, siekiama nustatyti suderintą procedūrų, kuriomis, siekiant užtikrinti aplinkos apsaugą, gali būti apribojamas atliekų judėjimas, sistemą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-411/06, Rink. p. I-7585, 72 punktą). Tai reiškia, kad taip pat nereikia tikrinti, ar su atliekų vežimu susijusi nacionalinė priemonė atitinka SESV 34–36 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimo DaimlerChrysler, C-324/99, Rink. p. I-9897, 46 punktą).

50

Todėl, siekiant pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingą atsakymą, manytina, kad pirmuoju klausimu, kiek jis susijęs su SESV 35 ir 36 straipsniais, ir ketvirtuoju klausimu šis teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatos, siejamos su Direktyvos 2008/98 16 straipsnio nuostatomis, aiškintinos taip, kad jomis vietos savivaldybei leidžiama įpareigoti įmonę, gavusią tos savivaldybės teritorijoje susidariusių atliekų surinkimo ir vežimo koncesiją, surinktas tam tikrų rūšių atliekas vežti artimiausio tinkamo apdorojimo įrenginio, esančio toje pačioje valstybėje narėje kaip ir ši savivaldybė, valdytojui, taip išvengiant situacijos, kad atitinkamos atliekos būtų vežamos apdoroti į kitą valstybę narę.

51

Remiantis Reglamento Nr. 1013/2006 1 straipsnio 2 dalimi, šis reglamentas taikomas atliekų vežimui, be kita ko, tarp valstybių narių, išskyrus atliekų vežimą šio straipsnio 3 dalyje nurodytais konkrečiais atvejais arba taikant specialiuosius teisės aktus, su kuriais pagrindinė byla nesusijusi.

52

Remiantis šio reglamento 3 straipsniu, vežant atliekas tarp valstybių narių taikoma arba išankstinio rašytinio pranešimo ir leidimo procedūra, reglamentuota minėto reglamento 4–17 straipsniuose, taikomuose atliekoms, skirtoms šalinimo operacijoms, ir pavojingoms atliekoms, skirtoms naudojimo operacijoms, arba bendri informacijos reikalavimai, nustatyti šio reglamento 18 straipsnyje, kuris iš esmės susijęs tik su nepavojingomis atliekomis, skirtomis naudojimo operacijoms.

53

Iš Reglamento Nr. 1013/2006 11, 12 ir 18 straipsnių matyti, kad valstybės narės turi įvairių prerogatyvų ar pareigų, kiek tai susiję su, viena vertus, šalinimo operacijoms skirtų atliekų ir, kita vertus, naudojimo operacijoms skirtų atliekų vežimu tarp valstybių narių. Be to, remiantis šio reglamento 3 straipsnio 5 dalimi, iš privačių namų ūkių ir kitų atliekų gamintojų surinktoms mišrioms komunalinėms atliekoms, vežamoms į naudojimo ar šalinimo įrenginius, taikomos tos pačios nuostatos, kaip ir šalinti skirtų atliekų vežimui.

54

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal specifikacijų 3.5 punktą Sillamäe Linnavalitsus teritorijoje surinktos mišrios komunalinės atliekos turi būti vežamos į Silamejės įrenginį. Kaip ką tik paminėta šio sprendimo ankstesniame punkte, pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 šios atliekos bet kuriuo atveju priskiriamos prie šalinti skirtų atliekų.

55

Kalbant apie pramonines ir statybines atliekas, kurios turi būti vežamos į Uikalos įrenginį, konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2008/98 4 straipsnyje numatytą atliekų hierarchiją, tokios atliekos potencialiai skirtos arba naudoti, arba šalinti. Todėl reikia išnagrinėti, ar Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatomis, taikomomis šalinimo operacijoms skirtų atliekų ir naudojimo operacijoms skirtų atliekų vežimui tarp valstybių narių, leidžiama numatyti tokią pareigą, kaip numatytoji specifikacijų 3.5 punkte.

56

Kalbant pirmiausia apie šalinimo operacijoms skirtas atliekas ir mišrias komunalines atliekas, pažymėtina, kad iš Reglamento Nr. 1013/2006 11 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su šio reglamento 20 konstatuojamąja dalimi, ir Direktyvos 2008/98 16 straipsnio matyti, kad valstybės narės, siekdamos pagal Direktyvą 2006/12 įgyvendinti artumo, naudojimo prioriteto ir savarankiškumo principus, gali imtis šių atliekų vežimą tarp valstybių narių apribojančių visuotinai taikomų priemonių ir nustatyti bendrus ar dalinius vežimo draudimus.

57

Pagal analogiją iš 2000 m. gegužės 23 d. Sprendimo Sydhavnens Sten & Grus (C-209/98, Rink. p. I-3743) 37–42 punktų matyti, kad vietos savivaldybės įmonei, kuriai pavesta surinkti atliekas tos savivaldybės teritorijoje, nustatytas įpareigojimas vežti tam tikrų rūšių atliekas į toje pačioje valstybėje narėje esantį apdorojimo įrenginį prilygtų Reglamento Nr. 1013/2006 11 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai visuotinai taikomai priemonei, kuria nustatomas draudimas vežti atitinkamas atliekas į kitus įrenginius, jeigu šių atliekų gamintojai būtų priversti patys vežti jas arba į minėtą įmonę, arba į minėtą įrenginį.

58

Todėl ši priemonė tiek, kiek ja siekiama įgyvendinti, be kita ko, Direktyvos 2008/98 16 straipsnyje numatytus savarankiškumo ir artumo principus, atitinka šį reglamentą.

59

Remiantis Direktyvos 2008/98 16 straipsniu, valstybės narės turi įkurti integruotą ir tinkamą šalinti skirtų atliekų ir surinktų mišrių komunalinių atliekų apdorojimo įrenginių tinklą, atsižvelgdamos į geriausią turimą technologiją, ir kurti šį tinklą taip, kad jos, be kita ko, individualiai siektų šias atliekas apdoroti savarankiškai ir toks apdorojimas galėtų vykti viename iš tinkamų įrenginių, kurie yra arčiausiai atliekų susidarymo vietos.

60

Kad sukurtų tokį integruotą tinklą, valstybės narės turi diskreciją pasirinkti teritorinį pagrindą, kuris, kaip jos mano, tinkamas nacionaliniam savarankiškumui pasiekti, kiek tai susiję su aptariamų atliekų apdorojimu (dėl Direktyvos 2006/12 5 straipsnio pagal analogiją žr. 2010 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-297/08, Rink. p. I-1749, 62 punktą).

61

Tačiau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šioje srityje, kalbant visų pirma apie tinkamas priemones, skirtas atliekų surinkimo, rūšiavimo ir apdorojimo racionalizavimui skatinti, viena iš svarbiausių priemonių, kurias turi priimti valstybės narės, visų pirma per kompetenciją šiuo atžvilgiu turinčias vietos savivaldybes, yra stengtis šias atliekas apdoroti įrenginyje, kuris yra kuo arčiau atliekų susidarymo vietos, ypač kiek tai susiję su mišriomis komunalinėmis atliekomis, siekiant kuo labiau apriboti jų vežimą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 64, 66 ir 67 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

62

Taigi valstybių narių valdžios institucijos turi teisę reglamentuoti arba organizuoti Direktyvos 2008/98 16 straipsnyje nurodytų atliekų tvarkymą taip, kad tos atliekos būtų apdorojamos artimiausiame tinkamame įrenginyje.

63

Todėl dėl šalinimo operacijoms skirtų atliekų ir iš privačių namų ūkių ir tam tikrais atvejais iš kitų atliekų gamintojų surinktų mišrių komunalinių atliekų manytina, kad valstybė narė geografiniu lygmeniu, kuris, kaip ji mano, yra tinkamiausias, turi teisę suteikti teritoriniams-administraciniams vienetams kompetenciją jų teritorijoje susidariusių atliekų tvarkymo srityje, kad užtikrintų įsipareigojimų pagal Direktyvos 2008/98 16 straipsnį laikymąsi, o šios savivaldybės, kiek leidžia jų kompetencija, gali numatyti, jog šių rūšių atliekos bus tvarkomos artimiausiame tinkamame įrenginyje.

64

Antra, kalbant apie naudojimo operacijoms skirtas atliekas, kitas nei mišrios komunalinės atliekos, pažymėtina, kad gali būti taikomos dvi skirtingos jų vežimo tvarkos. Pirma, remiantis Reglamento Nr. 1013/2006 12 straipsnio 1 dalimi, dėl šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų atliekų vežimo tarp valstybių narių, kuriam taikoma išankstinio pranešimo ir leidimo procedūra, kompetentingos nacionalinės institucijos vis dėlto gali reikšti prieštaravimus tik konkrečiu atveju, remdamosi konkrečiais motyvais, kurie turi būti susiję su konkrečiu vežimu; jie gali būti susiję, pavyzdžiui, su paties vežimo trūkumais arba keliamomis grėsmėmis, numatomu naudojimu, paskirties įrenginiu arba asmenimis, kurie turi dalyvauti įvairiose operacijose.

65

Antra, Reglamento Nr. 1013/2006 18 straipsnyje, kuris taikomas šio reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų atliekų vežimui, tik nustatyta, kad vežant atliekas reikia turėti standartizuotą informacinį dokumentą, išduotą remiantis sutartimi, kuri turi atitikti tam tikrus reikalavimus, nes šio dokumento valstybės narės gali reikalauti dėl tikrinimo, šio reglamento taikymo kontrolės, planavimo ar statistinių tikslų.

66

Todėl iš Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatų, taikomų naudojimo operacijoms skirtų atliekų, kitų nei mišrios komunalinės atliekos, vežimui tarp valstybių narių, nagrinėjimo matyti, kad šiame reglamente nenumatyta nacionalinės valdžios institucijos galimybė priimti visuotinai taikomą priemonę, kuria visiškai ar iš dalies būtų uždraustas tokių atliekų vežimas apdoroti į kitas valstybes nares.

67

Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 57 punkto, teritorinio-administracinio vieneto įmonei, kuriai pavesta surinkti pramonines ir statybines atliekas tos savivaldybės teritorijoje, nustatytas įpareigojimas vežti jas į toje pačioje valstybėje narėje esantį apdorojimo įrenginį prilygtų tokiai visuotinai taikomai priemonei, kuri negali būti laikoma leidžiama pagal Reglamentą Nr. 1013/2006 tiek, kiek ji susijusi su panaudojamomis atliekomis, jeigu atitinkami šių atliekų gamintojai būtų priversti patys vežti jas arba į minėtą įmonę, arba į minėtą įrenginį.

68

Atsižvelgiant į visus pateiktus svarstymus, į pirmąjį klausimą, kiek jis susijęs su SESV 35 ir 36 straipsniais, ir į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, jog Reglamento Nr. 1013/2006 nuostatos, siejamos su Direktyvos 2008/98 16 straipsniu, aiškintinos taip, kad:

69

Pirmuoju klausimu, kiek jis susijęs su SESV 49 ir 56 straipsniais, taigi neatsižvelgiant į Sąjungos teisės poveikį atliekų tvarkymo srityje, kuris ką tik buvo nustatytas ankstesniuose šio sprendimo punktuose, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar šie straipsniai aiškintini taip, kad jais vietos savivaldybei draudžiama suteikti išimtinę teisę apdoroti jos teritorijoje surinktas tam tikrų rūšių atliekas, nes tokia teisė suteikiama arba tiesiogiai, suteikiant paslaugų koncesiją, konkrečiai susijusią su šioms atliekoms apdoroti skirto įrenginio valdymu, arba netiesiogiai, įpareigojant atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų koncesininką vežti šias atliekas šios savivaldybės nurodytam ūkio subjektui.

70

Šiuo atžvilgiu primintina, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve susijusios ESV sutarties nuostatos netaikomos veiklai, kurios visi svarbūs elementai susiję tik su viena valstybe nare (šiuo klausimu žr. 1997 m. sausio 16 d. sprendimo USSL Nr. 47 di Biella, C-134/95, Rink. p. I-195, 19 punktą; 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Omalet, C-245/09, Rink. p. I-13771, 12 punktą ir 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Impacto Azul, C‑186/12, 19 punktą).

71

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ginčas pagrindinėje byloje tarp Ragn-Sells, Estijoje įsteigtos bendrovės, ir Sillamäe Linnavalitsus, vienos iš Estijos vietos savivaldybių, susijęs su specifikacijų sąlyga dėl „organizuoto atliekų išvežimo Silamejės mieste koncesijos suteikimo“. Remiantis šia sąlyga, šios savivaldybės teritorijoje susidariusios atliekos turi būti vežamos į du centrus, esančius toje pačioje valstybėje narėje.

72

Be to, nė vienas Teisingumo Teismui pateiktos bylos dokumentas nerodo, kad Sillamäe Linnavalitsus teritorijoje susidariusių atliekų apdorojimu būtų buvusios suinteresuotos kitose valstybės narėse įsteigtos įmonės.

73

Todėl konstatuotina, kad tokia situacija niekaip nesusijusi su kuria nors iš Sąjungos teisėje, būtent laisvės teikti paslaugas ir įsisteigimo laisvės srityse, numatytų situacijų.

74

Esant tokioms aplinkybėms į pirmąjį klausimą, kiek jis susijęs su SESV 49 ir 56 straipsniais, reikia atsakyti taip, kad šie straipsniai netaikomi tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurios visi elementai susiję tik su viena valstybe nare.

75

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų Teisingumo Teismui pateikimu, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: