1

Savo apeliaciniu skundu Groupe Gascogne SA (toliau – apeliantė) prašo panaikinti 2011 m. lapkričio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Groupe Gascogne prieš Komisiją (T‑72/06, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš dalies panaikinti ir pakeisti 2005 m. lapkričio 30 d. Komisijos sprendimą C(2005) 4634 galutinis, susijusį su [EB 81] straipsnio taikymo procedūra (byla COMP/F/38.354 – Pramoniniai maišai) (toliau – ginčijamas sprendimas), arba, nepatenkinus pagrindinio prašymo, sumažinti tuo sprendimu jai skirtą baudą.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB 81] ir [EB 82] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205), kuris pakeitė 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17, Pirmąjį reglamentą, įgyvendinantį [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204), 23 straipsnio 2 ir 3 dalyse, pakeitusiose Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį, numatyta:

„Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<...>

Vienai įmonei ar įmonių asociacijai – pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

<...>“

3

Iš 1983 m. birželio 13 d. Septintosios Tarybos direktyvos 83/349/EEB, pagrįstos [EB 44 straipsnio 2 dalies g punktu], dėl konsoliduotos atskaitomybės (OL L 193, p. 1), iš dalies pakeistos 2003 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/51/EB (OL L 178, p. 16, toliau – Direktyva 83/349), 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad jos tikslas yra suderinti nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius tam tikrų bendrovių, ypač priklausančių įmonių grupei, metinę atskaitomybę.

4

Bendrovės, kurios privalo parengti konsoliduotas ataskaitas, apibrėžtos Direktyvos 83/349 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pagal šią 1 dalį tai yra visos patronuojančiosios įmonės, kurios:

5

Pagal šios direktyvos 16 straipsnio 3 dalį „konsoliduota atskaitomybė pateikia tikrą ir teisingą konsoliduotų bendrovių turto, įsipareigojimų, finansinės būklės ir pelno arba nuostolių vaizdą“.

6

Apeliantė yra pagal Prancūzijos teisę įkurta société anonyme (akcinė bendrovė); ji nuo 1994 m. kontroliuoja Gascogne Sack Deutschland GmbH, kurios ankstesnis pavadinimas Sachsa Verpackung GmbH (toliau – Sachsa).

7

Apeliantė tiesiogiai valdo 10 % Sachsa kapitalo. Jai visiškai priklausanti dukterinė bendrovė Gascogne Deutschland GmbH valdo likusius 90 % Sachsa kapitalo.

8

2001 m. lapkričio mėn. bendrovė British Polythene Industries pranešė Komisijai apie kartelį pramoninių maišų sektoriuje.

9

2002 m. birželio mėn. atlikusi patikrinimus Komisija 2004 m. balandžio 29 d. pradėjo administracinę procedūrą ir kelių bendrovių, tarp kurių buvo ir apeliantė, atžvilgiu priėmė pranešimą apie kaltinimus.

10

2005 m. lapkričio 30 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą; jo 1 straipsnio 1 dalies k punkte nurodyta, kad Sachsa ir apeliantė pažeidė EB 81 straipsnį nuo 1988 m. vasario 9 d. iki 2002 m. birželio 26 d. (Sachsa atveju) ir nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 26 d. (apeliantės atveju), nes nurodytais laikotarpiais plastikinių pramoninių maišų sektoriuje Belgijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge ir Nyderlanduose dalyvavo visuose susitarimuose ir derino veiksmus dėl kainų ir bendrų kainos apskaičiavimo būdų nustatymo, rinkų pasidalijimo ir pardavimo kvotų paskirstymo, klientų, sandėrių ir užsakymų paskyrimo, suderintų pasiūlymų teikimo tam tikruose konkursuose ir keitimosi nustatyta informacija.

11

Todėl Komisija ginčijamo sprendimo 2 straipsnio pirmosios pastraipos i punktu Sachsa skyrė 13,20 mln. eurų baudą, patikslinusi, kad iš šios sumos apeliantė yra bendrai ir solidariai atsakinga už 9,90 mln. eurų sumokėjimą.

12

2006 m. vasario 23 d. apeliantė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijoje pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo. Ji iš esmės prašė, kad Teismas panaikintų minėtą sprendimą, kiek jis su ja susijęs, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad juo Sachsa skirta bauda viršija 10 % jos apyvartos, pakeistų arba sumažintų šiuo sprendimu jai ir Sachsa bendrai ir solidariai skirtą baudą.

13

Grįsdama ieškinį apeliantė nurodė tris pagrindus. Pirmasis pagrindinis ieškinio pagrindas buvo susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu, nes Komisija jai nepagrįstai inkriminavo Sachsa elgesį nuo 1994 m. sausio 1 d., todėl nepagrįstai pripažino jos bendrą ir solidarią atsakomybę už minėtai bendrovei skirtos baudos dalies sumokėjimą. Nurodydama antrą papildomą pagrindą apeliantė tvirtino, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes klaidingai aiškino įmonės sąvoką, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, taip pat Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį, kai nustatydama baudos ribą neteisingai rėmėsi grupės, kuriai vadovavo apeliantė, konsoliduota apyvarta. Trečiasis pagrindas, pateiktas tam atvejui, jei du pirmieji būtų atmesti, buvo susijęs su proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija apeliantei skyrė pernelyg didelę baudą.

14

2010 m. spalio 19 d. laišku apeliantė paprašė atnaujinti rašytinę proceso dalį dėl vykstant procesui paaiškėjusių naujų aplinkybių, t. y. dėl Lisabonos sutarties įsigaliojimo, konkrečiai kalbant, dėl ESS 6 straipsnio, kuriuo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) buvo priskirta prie pirminės teisės.

15

Per 2011 m. vasario 2 d. posėdį apeliantė, be ieškinyje pateiktų pagrindų, nurodė kelis kitus kaltinimus, pagrįstus Chartija, ir pažymėjo, kad buvo pažeista jos 48 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 27, 28 ir 30 punktuose nusprendė:

<...>

16

Tris apeliantės nurodytus ieškinio pagrindus dėl panaikinimo Bendrasis Teismas atmetė kaip nepagrįstus.

17

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su nepagrįstu Sachsa elgesio inkriminavimu apeliantei, Bendrasis Teismas visų pirma skundžiamo sprendimo 69 ir 70 punktuose priminė nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, iš kurios matyti, kad kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % kapitalo dukterinės bendrovės, kuri pažeidė konkurencijos taisykles, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui. Skundžiamo sprendimo 72 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, jog niekas neginčija, kad „[apeliantei] tiesiogiai ir netiesiogiai priklausė 100 % Sachsa kapitalo ir kad ji todėl galėjo kontroliuoti Sachsa elgesį rinkoje“. Galiausiai Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 73–93 punktuose išnagrinėjo apeliantės argumentus, pateiktus siekiant įrodyti, kad Sachsa pati nuspręsdavo dėl savo elgesio, todėl ji buvo savarankiška. Minėto sprendimo 74 punkte pažymėjęs, jog „nors tam tikri [apeliantės] nurodyti elementai rodo, kad Sachsa turėjo didelę autonomiją, vis dėlto akivaizdu, kad [apeliantė] kišosi į savo dukterinės bendrovės veikimą, nustatydavo griežtas jos veiklos rinkoje gaires, ir todėl realiai kontroliavo savo dukterinę bendrovę“.

18

Skundžiamo sprendimo 93 punkte Bendrasis Teismas nusprendė:

„Išnagrinėjus visus [apeliantės] ir Komisijos pateiktus įrodymus ir argumentus, paaiškėja, kad Komisija nepadarė jokios vertinimo klaidos, laikydamasi požiūrio, kad [apeliantė] reguliariai kontroliavo dukterinės bendrovės valdymą, ir priskirdama ieškovei atsakomybę už jos dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą. Išties Komisijai net nereikėjo remtis faktinės kontrolės prezumpcija, pagrįsta tuo, kad [apeliantė] valdo 100 proc. akcijų, nes visi Komisijos turimi įrodymai leido jai padaryti išvadą, kad patronuojanti bendrovė šiuo atveju faktiškai kontroliavo savo dukterinę bendrovę.“

19

Dėl antrojo apeliantės nurodyto ieškinio pagrindo, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 110–113 punktuose nusprendė:

20

Išnagrinėjęs visus apeliantės pateiktus ieškinio pagrindus Bendrasis Teismas atmetė visą ieškinį.

21

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

22

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

23

2012 m. rugsėjo 11 d. laišku apeliantė, remdamasi tuo metu galiojusia Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos redakcija, paprašė atnaujinti rašytinę proceso dalį dėl naujos aplinkybės, t. y. dėl jos labai sunkios finansinės padėties.

24

Taikydamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnį ir Procedūros reglamento 61 straipsnį Teisingumo Teismas paprašė šalis, Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą bei valstybes nares atsakyti į klausimus, susijusius su kriterijais, leidžiančiais įvertinti protingą proceso trukmę Bendrajame Teisme, ir su priemonėmis, galinčiomis ištaisyti pernelyg ilgo proceso neigiamas pasekmes.

25

Nurodydama savo pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, kad pripažino kaltinimus, susijusius su nekaltumo prezumpcijos ir teisių į gynybą pažeidimu ir pagrįstus Chartija, nepriimtinais dėl pavėluoto jų pateikimo per posėdį. Ji priekaištauja Bendrajam Teismui nusprendus, pirma, kad šie kaltinimai neturi pakankamai artimo ryšio su ieškinyje iš pradžių pateiktais argumentais, ir, antra, kad ES sutarties įsigaliojimas nėra nauja faktinė aplinkybė, leidžianti pateikti tokius kaltinimus jau įteikus ieškinį.

26

Nurodydama antrąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui nusprendus, jog vien aplinkybės, kad jai priklausė visas jos dukterinės bendrovės Sachsa kapitalas, pakanka nustatyti jos atsakomybę už minėtos dukterinės bendrovės antikonkurencinį elgesį. Taip Bendrasis Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją, kurią užtikrina Chartijos 48 straipsnis, ir nesilaikė pareigos motyvuoti savo sprendimų.

27

Komisija tvirtina, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

28

Ji mano, kad antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes nebuvo nurodytas pirmojoje instancijoje. Komisijos nuomone, šis pagrindas taip pat yra nereikšmingas, nes pripažinusi apeliantę bendrai ir solidariai atsakinga už Sachsa padarytą pažeidimą ji rėmėsi ne tik lemiamos įtakos prezumpcija, susijusia su tuo, kad apeliantė valdė 100 % Sachsa kapitalo. Bet kuriuo atveju šis apeliacinio skundo pagrindas nepagrįstas.

29

Pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus, kuriuose keliami klausimai dėl nekaltumo prezumpcijos ir teisės į gynybą užtikrinimo, reikia nagrinėti kartu.

30

Dėl pirmojo apeliantės nurodyto pagrindo, kiek juo Bendrajam Teismui priekaištaujama, kad nusprendė, jog per posėdį pateikti argumentai, pagrįsti Chartija, nėra ieškinyje išdėstytų pagrindų papildymas, pakanka pažymėti, kad ji savo apeliaciniame skunde aiškiai pripažįsta, jog ieškinyje nebuvo jokios aiškios nuorodos į Chartiją, ir šiame žodinės proceso dalies etape tik nurodė praktiškai negalinti pateikti neegzistuojančių faktų, kaip antai patronuojančiosios bendrovės nurodymų dukterinei bendrovei nebuvimo įrodymų. Apeliantė taip pat pripažįsta, kad tik vėlesniame proceso etape, t. y. dublike, ji nurodė Chartiją, norėdama paminėti jos 49 straipsnyje numatytą nullum crimen, nulla poena sine lege principą.

31

Tokiomis aplinkybėmis apeliantė negali pagrįstai ginčyti Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 27 punkte pateikto vertinimo, kad jos per posėdį pateikti kaltinimai dėl Chartijos 48 straipsnyje įtvirtintų nekaltumo prezumpcijos principo ir teisės į gynybą pažeidimo neturėjo pakankamai artimo ryšio su ieškinyje iš pradžių pateiktais argumentais, kad juos būtų galima laikyti įprastos per Teismo procesą išsiplėtojusios diskusijos dalimi. Todėl Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad tokie argumentai yra nauji.

32

Dėl to, ar Lisabonos sutarties įsigaliojimas turėjo būti laikomas proceso Bendrajame teisme metu paaiškėjusia aplinkybe, kaip tvirtina apeliantė, leidžiančia remiantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa pateikti naujus pagrindus, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis įsigaliojimas, suteikiantis Chartijai Sąjungos pirminės teisės statusą, negali būti laikomas nauja teisine aplinkybe, kaip ši suprantama pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą. Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas pabrėžė, kad net prieš šios Sutarties įsigaliojimą daug kartų buvo nuspręsta, jog teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, kylanti iš EŽTK 6 straipsnio, yra viena iš pagrindinių teisių, kurią Europos Sąjunga užtikrina kaip bendrąjį principą pagal ES 6 straipsnio 2 dalį (žr., be kita ko, 2012 m. gegužės 3 d. Sprendimo Legris Industries prieš Komisiją, C‑289/11 P, 36 punktą).

33

Šis Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimas, kalbant apie jo Procedūros reglamentą, mutatis mutandis galioja taikant atitinkamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento nuostatas.

34

Tokiomis aplinkybėmis apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantės nurodytą pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

35

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, kiek juo priekaištaujama Bendrajam Teismui, kad nesilaikė Chartijos 48 straipsniu užtikrinamos nekaltumo prezumpcijos, kai nusprendė, kad apeliantei gali būti inkriminuojamas dukterinės bendrovės, t. y. Sascha, padarytas pažeidimas, nes jai priklausė visas šios bendrovės kapitalas, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog leidimas šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti pagrindą, kurį buvo galima nurodyti Bendrajame Teisme, tačiau tai nebuvo padaryta, reikštų leidimą pateikti Teisingumo Teismui nagrinėti platesnės apimties ginčą nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas. Tačiau apeliaciniame procese Teisingumo Teismas paprastai įgaliotas tik įvertinti, kaip Bendrasis Teismas išnagrinėjo jam pateiktus pagrindus.

36

Taigi antrasis apeliantės nurodytas pagrindas, kiek jis grindžiamas Chartijos 48 straipsnio pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

37

Kiek nurodydama šį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas nevykdė savo pareigos motyvuoti, nes neatsakė į jos argumentus, nurodytus siekiant įrodyti, kad lemiamos įtakos prezumpcija iš esmės yra nepaneigiama, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką pagal Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį ir 53 straipsnio pirmą pastraipą Bendrajam Teismui tenkanti motyvavimo pareiga neįpareigoja šio teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti, dėl ko buvo imtasi tam tikrų priemonių, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti nagrinėjant apeliacinį skundą jam priklausančią kontrolę.

38

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas teisingai skundžiamo sprendimo 69 ir 70 punktuose priminė nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, kurią šis teismas patvirtino po Lisabonos sutarties įsigaliojimo (žr., be kita ko, 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. prieš Komisiją, C‑501/11 P, 107–111 punktus) ir iš kuriuos matyti, kad kai patronuojančioji bendrovė valdo 100 % savo dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja paneigiama prezumpcija, kad minėta patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui. Pagal šią teismo praktiką Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei įmonei skirtos baudos sumokėjimą, nebent patronuojančioji bendrovė, kuri turi paneigti šią prezumpciją, pateiktų pakankamų įrodymų, kuriais remdamasi galėtų įrodyti, kad jos dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Alliance One International ir Standard Commercial Tobacco prieš Komisiją ir Komisija prieš Alliance One International ir kt., C‑628/10 P ir C‑14/11 P, 47 punktą).

39

Paskui skundžiamo sprendimo 73–93 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliantės argumentus, kad ji nesikišo į Sachsa veiklą. 74 punkte pripažinęs, jog tam tikri argumentai rodė, kad Sachsa buvo labai savarankiška, Bendrasis Teismas, atlikęs išsamų šalių pateiktų įrodymų tyrimą, 93 punkte konstatavo, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, jog apeliantė nuolat prižiūrėjo savo dukterinės bendrovės valdymą, ir pripažino ją atsakinga už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą.

40

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime pateiktas vertinimas neįrodo, kad patronuojančiosios įmonės faktinio lemiamos įtakos jai visiškai ar beveik visiškai priklausančiai dukterinei bendrovei darymo prezumpcija iš esmės gali būti paneigta.

41

Iš tikrųjų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, paprasta aplinkybė, kad konkrečiu atveju tam tikras subjektas nepateikia įrodymų, galinčių nuginčyti faktinio lemiamos įtakos darymo prezumpciją, nereiškia, kad šios prezumpcijos apskritai neįmanoma nuginčyti (2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C-521/09 P, Rink. p. I-8947, 66 punktas).

42

Tokiomis aplinkybėmis tiek, kiek apeliantė tvirtina, kad Bendrojo Teismo atliktas jos pateiktų argumentų įvertinimas vien dėl jame padarytos apeliantės atžvilgiu neigiamos išvados parodo nepaneigiamos prezumpcijos egzistavimą, šie argumentai turi būti atmesti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 67 punktą).

43

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą.

44

Nurodydama savo trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad klaidingai aiškino įmonės sąvoką, nes nusprendė, kad apskaičiuodama Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą baudos viršutinę ribą Komisija pagrįstai atsižvelgė į visų grupei, kuriai ji vadovavo, priklausančių bendrovių apyvartą. Apeliantė mano, kad į bendrą apyvartą apskaičiuojant baudos, skirtinos už vienos iš dukterinių bendrovių antikonkurencinį elgesį ribą, būtų galima atsižvelgti tik jei ši grupė sudarytų vieną įmonę. Tačiau nei ginčijamame, nei skundžiamame sprendimuose nebuvo jokio mėginimo įrodyti tokio vieno ūkinio vieneto egzistavimo.

45

Be šio motyvavimo pareigos nesilaikymo, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 108 punkte nusprendė, kad ūkinio vieneto bendras dydis turi būti vertinamas „remiantis bendra visų grupę, valdomą holdingo bendrovės, sudarančių bendrovių apyvarta, nes tik bendra minėtą grupę sudarančių bendrovių apyvarta parodo atitinkamos įmonės dydį ir ekonominę galią“. Taip Bendrasis Teismas supainiojo grupės ir įmonės sąvokas.

46

Komisija tvirtina, kad šis pagrindas nepagrįstas. Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad bendra įmonės apyvarta suteikia informaciją apie jos ekonominę galią ir daromą įtaką rinkoje. Todėl Komisija mano, kad nustatydama baudos ribą ji galėjo remtis bendra grupės, kuriai vadovavo apeliantė, apyvarta, kaip tai matyti iš Sąjungos teisėje galiojančių konsoliduotą atskaitomybę reglamentuojančių nuostatų.

47

Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija gali skirti baudas įmonėms, jeigu jos pažeidžia EB 81 straipsnį, tačiau vienai įmonei pažeidimo dalyvei skiriama bauda negali viršyti 10 % jos bendrosios apyvartos praėjusiais ūkiniais metais.

48

Šia maksimalia riba siekiama užkirsti kelią baudoms, kurių, kaip manoma, įmonės, atsižvelgiant į jų dydį, kad ir apytikriai bei negalutinai nustatytą pagal jų bendrą apyvartą, greičiausiai negalės sumokėti. Taigi tai yra vienodai visoms įmonėms taikoma riba, priklausanti nuo konkrečios įmonės dydžio, turinti užkirsti kelią pernelyg didelėms ir neproporcingoms baudoms (žr., be kita ko, 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-189/02 P, C-202/02 P, C-205/02 P-C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 280 ir 281 punktus).

49

Vis dėlto tikslas turi būti derinamas su siekiu užtikrinti pakankamai atgrasančią baudą, kuri leistų atsižvelgti į atitinkamos įmonės dydį ir ekonominę galią, t. y. bendrus pažeidimą padariusio asmens išteklius (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 17 d. Sprendimo Lafarge prieš Komisiją, C-413/08 P, Rink. p. I-5361, 102 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50

Iš tikrųjų atsižvelgimas į atitinkamos įmonės dydį ir bendrus išteklius, siekiant užtikrinti pakankamai atgrasančią baudą, grindžiamas noru padaryti poveikį minėtai įmonei, nes sankcija neturi būti pernelyg menka, atsižvelgiant, be kita ko, į šios įmonės finansinę galią (minėto Sprendimo Lafarge prieš Komisiją 104 punktas).

51

Tokiomis aplinkybėmis, kai reikia įvertinti įmonės, kuriai inkriminuojamas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas, finansinius išteklius, galima atsižvelgti į visų bendrovių, kurioms atitinkama įmonė gali daryti lemiamą įtaką, apyvartą.

52

Konkrečiai kalbant, kai įmonė, kuriai inkriminuojamas pažeidimas, vadovauja bendrovių grupei, sudarančiai vieną ekonominį vienetą, apskaičiuojant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nurodytą viršutinę ribą, reikia atsižvelgti į visos šios grupės apyvartą.

53

Ši apyvarta geriausiai parodo atitinkamos įmonės galimybes surinkti reikiamą sumą baudai sumokėti.

54

Šiuo klausimu, kaip nurodė Komisija, Sąjungos teisėje galiojančių apskaitos konsolidavimo taisyklių tikslas – suteikti patikimą turto, finansinės situacijos ir visų grupę sudarančių bendrovių rezultatų vaizdą. Direktyvos 83/349 1 straipsnio 1 dalies a–c punktuose įtvirtinta pareiga rengti konsoliduotą atskaitomybę visoms patronuojančiosioms bendrovėms, kurios turi daugumą dukterinės bendrovės akcininkų ar narių balsavimo teisių arba turi teisę rinkti ar atšaukti daugumą tokios bendrovės administracijos narių, valdybos ar stebėtojų tarybos narių, arba gali tokiai bendrovei daryti „lemiamą įtaką“.

55

Iš to matyti, kad kai Komisija pakankamai įrodo galimybę inkriminuoti pažeidimą grupei vadovaujančiai bendrovei, ji, vertindama šios bendrovės finansinius pajėgumus, gali atsižvelgti į jos konsoliduotą atskaitomybę, nes ši informacija gali būti laikoma reikšmingu vertinimo kriterijumi.

56

Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 108 ir 110 punktuose nusprendė, kad apeliantei skirtinos baudos viršutinė riba pagrįstai buvo apskaičiuota remiantis bendra visų grupei, kuriai vadovavo apeliantė, priklausančių bendrovių apyvarta.

57

Priešingai, nei tvirtina apeliantė, negalima reikalauti iš Komisijos, kad nustačiusi, jog patronuojančioji bendrovė turi būti pripažinta atsakinga už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą, ji įrodytų, kad visos grupę sudarančios dukterinės bendrovės savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje. Kaip skundžiamo sprendimo 112 punkte nusprendė Bendrasis Teismas, dukterinės bendrovės padaryto pažeidimo inkriminavimas patronuojančiajai bendrovei ir draudimas skirti 10 % atitinkamos įmonės apyvartos viršijančią baudą yra du atskiri klausimai, turintys skirtingus tikslus. Prireikus būtent bendrovė, kuri mano, kad konsoliduota apyvarta neatspindi ekonominės realybės, turi pateikti įrodymų, paneigiančių aplinkybę dėl patronuojančiosios bendrovės vykdomos kontrolės.

58

Todėl trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą, kiek jis susijęs su Bendrojo Teismo padaryta teisės klaida ir su aplinkybe, kad šis teismas nesilaikė pareigos motyvuoti, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

59

Pateikdama šį pagrindą apeliantė tvirtina, kad buvo pažeista Chartijos 74 straipsniu garantuojama jos pagrindinė teisė į bylos nagrinėjimą per protingą terminą.

60

Apeliantė primena, kad procesas Bendrajame Teisme prasidėjo 2006 m. vasario 23 d., o baigėsi 2011 m. lapkričio 16 dieną. Ji pažymi, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki pirmosios informacijos, kurią ji gavo apie bylos eigą, praėjo ilgas Bendrojo Teismo neveikimo laikotarpis.

61

Ji mano, kad nei bylos sudėtingumas, nei apimtis, nei įmonių ar šio proceso kalbų skaičius negali pateisinti visiško procesinių veiksmų byloje nebuvimo.

62

Apeliantė tvirtina, kad kai pateikė savo ieškinį Bendrajam Teismui dėl ginčijamo sprendimo, ji nusprendė nemokėti iš karto skirtos baudos, ir už tai turėjo sutikti mokėti palūkanas bei pateikti banko garantiją. Nepagrįstai ilga proceso trukmė padidino su tuo susijusias išlaidas.

63

Todėl apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti jai skirtą baudą atsižvelgiant į minėtas išlaidas, kurių patyrė dėl jos teisės į bylos išnagrinėjimą per protingą terminą pažeidimo.

64

Pirmiausia Komisija tvirtina, kad šis pagrindas yra nepriimtinas, nes nebuvo nurodytas per posėdį Bendrajame Teisme.

65

Dėl esmės Komisija mano, kad net jei procesas Bendrajame Teisme būtų vykęs per ilgai, byloje dėl sprendimo, kuriuo skiriama bauda už konkurencijos taisyklių pažeidimą, panaikinimo tinkama teisių gynimo priemonė būtų ne skirtos baudos sumažinimas, o atskiras ieškinys dėl žalos atlyginimo. Papildomai Komisija nurodo, kad jei Teisingumo Teismas turėtų nuspręsti, jog buvo pažeistas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principas ir kad todėl turėtų būti sumažinta bauda, šis sumažinimas turėtų būti tik simbolinis.

66

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmosios pastraipos ir jo praktikos, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas gali aiškintis, ar Bendrasis Teismas padarė apeliantės interesus pažeidžiančių proceso pažeidimų (žr., be kita ko, 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją, C-385/07 P, Rink. p. I-6155, 176 ).

67

Dėl šiame pagrinde nurodyto pažeidimo reikia priminti, kad Chartijos 47 straipsnyje numatyta, jog „kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas“. Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas, šis straipsnis yra susijęs su veiksminga teismine gynyba (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 179 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

68

Šiuo atžvilgiu tokia teisė, kurios, kaip vieno iš pagrindinių Sąjungos principų egzistavimas buvo patvirtintas dar prieš įsigaliojant Chartijai, taikoma teisme nagrinėjant ieškinį dėl Komisijos sprendimo (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 178 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

69

Nors savo kritiką apeliantė iš esmės grindžia Bendrojo Teismo neveikimo laikotarpiu nuo rašytinės proceso dalies pabaigos iki žodinės proceso dalies pradžios, ji šios savo teisės pažeidimo nenurodė per posėdį Bendrajame Teisme.

70

Priešingai, nei tvirtina Komisija, toks nenurodymas negali lemti ketvirtojo pagrindo, pirmą kartą nurodyto apeliaciniame procese, nepriimtinumo. Nors šalis turi turėti teisę procesinius pažeidimus nurodyti tada, kai mano, kad yra įrodytas taikomų taisyklių pažeidimas, ji neprivalo to daryti etape, kai dar nėra žinomas visas pažeidimo poveikis. Konkrečiai dėl to, kad Bendrasis Teismas per ilgai nagrinėjo bylą, ieškovas, manantis, kad toks per ilgas bylos nagrinėjimas Bendrajame Teisme pažeidžia jo interesus, neprivalo iš karto nurodyti šio pažeidimo. Tam tikrais atvejais jis gali palaukti proceso pabaigos, kad žinotų visą jo trukmę ir turėtų visą reikalingą informaciją, rodančią jo atžvilgiu padarytą pažeidimą.

71

Taigi, ketvirtasis apeliantės apeliacinio skundo pagrindas yra priimtinas.

72

Pirmiausia reikia priminti, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, protingo termino, per kurį turi būti išnagrinėta byla, nesilaikymas, kaip procesinis pažeidimas, esantis vienos iš pagrindinių teisių pažeidimas, turi leisti atitinkamai šaliai pasinaudoti veiksminga teisminės gynybos priemone, sudarančia sąlygas tinkamai ištaisyti situaciją (žr. 2000 m. spalio 26 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Kudla prieš Lenkiją, Recueil des arrêts et décisions 2000 XI, 156 ir 157 punktus).

73

Nors apeliantė prašo panaikinti skundžiamą sprendimą arba sumažinti jai skirtą baudą, reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad, nesant įrodymų, jog pernelyg ilga proceso Bendrajame Teisme trukmė turėjo poveikį bylos baigčiai, bylos nagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimas negali lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 190 ir 196 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).

74

Ši teismo praktika yra pagrįsta vertinimu, jog, nesant įrodymų, kad sprendimo priėmimo protingo termino nesilaikymas galėjo turėti poveikį bylos baigčiai, skundžiamo sprendimo panaikinimas neatitaisys Bendrojo Teismo padaryto veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimo (minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 193 punktas).

75

Šioje byloje apeliantė Teisingumo Teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tai, kad Bendrasis Teismas pernelyg ilgai nagrinėjo bylą, galėjo turėti įtakos jos baigčiai.

76

Iš to matyti, kad, priešingai, nei prašo apeliantė, tik ketvirtojo pagrindo pripažinimas negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

77

Apeliantė vis dėlto tvirtina, kad pernelyg ilgas procesas Bendrajame Teisme turėjo jai neigiamų didelių finansinių pasekmių, todėl prašo panaikinti baudą, už kurios sumokėjimą ji pripažinta bendrai ir solidariai atsakinga.

78

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti Sąjungos konkurencijos teisės laikymąsi, Teisingumo Teismas, remdamasis tik tuo, kad byla neišnagrinėta per protingą terminą, negali leisti apeliantui ginčyti baudos pagrįstumo ar jos dydžio, kai visi jo pagrindai, kuriais prieštaraujama Bendrojo Teismo išvadoms, susijusioms su baudos dydžiu ir jo neteisėtu elgesiu, buvo atmesti (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 194 punktą).

79

Iš to matyti, kad bylos dėl Komisijos sprendimo, kuriuo įmonei skiriama bauda už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą, neišnagrinėjimas teisme per protingą terminą negali lemti visiško ar dalinio šiuo sprendimu skirtos baudos panaikinimo.

80

Dėl apeliantės papildomo prašymo sumažinti jai bendrai ir solidariai skirtą baudą tiek, kad būtų atsižvelgta į jos išlaidas, susijusias su pernelyg ilgu procesu Bendrajame Teisme, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, anksčiau susidūręs su panašia situacija, patenkindavo tokius prašymus dėl proceso ekonomijos priežasčių ir, siekdamas nedelsiant realiai ištaisyti tokio procesinio pažeidimo pasekmes, sumažindavo baudą (1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 48 punktas).

81

Vėliau Teisingumo Teismas byloje, susijusioje su Komisijos sprendimu, kuriuo konstatuotas piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi, tačiau neskiriama jokia bauda, nusprendė, kad tai, jog Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos išnagrinėti bylą per protingą terminą, suteikia teisę pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo (minėto Sprendimo Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 195 punktas).

82

Iš tikrųjų nagrinėjama byla analogiška bylai, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Baustahlgewebe prieš Komisiją. Vis dėlto, kadangi reikalavimas atlyginti Sąjungos padarytą žalą, pateiktas pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą, gali apimti visas bylos išnagrinėjimo per protingą terminą nesilaikymo situacijas, jis yra veiksminga ir bendrai taikoma teisių gynimo priemonė, siekiant įrodyti ir nubausti už tokio pažeidimo padarymą.

83

Taigi, Teisingumo Teismas turi pagrindą nuspręsti, kad Sąjungos teismo padarytas pažeidimas, susijęs su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, reikalaujančia teismui pateiktas bylas išnagrinėti per kuo trumpesnį laiką, turi būti vertinamas pateikus Bendrajam Teismui ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes tai yra veiksminga teisių gynimo priemonė.

84

Iš to matyti, kad reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Bendrojo Teismo pareigos išnagrinėti bylą per kuo trumpesnį laiką nesilaikymo, negali būti tiesiogiai su apeliaciniu skundu pateiktas Teisingumo Teismui; jis turi būti pateiktas pačiam Bendrajam Teismui.

85

Dėl kriterijų, leidžiančių įvertinti, ar Bendrasis Teismas laikėsi bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo, reikia priminti, kad nagrinėjimo termino protingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, kaip antai bylos sudėtingumą ir šalių elgesį (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 181 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

86

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad reikšmingų kriterijų sąrašas nėra baigtinis ir kad minėto termino protingumo vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vienos jų atžvilgiu. Taigi bylos sudėtingumas arba vilkinimu pasižymintis ieškovo elgesys gali būti laikomas pateisinančiu bylos nagrinėjimo laiką, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 182 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

87

Nagrinėjant šiuos kriterijus reikia atsižvelgti į tai, kad byloje dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo pagrindinis teisinio saugumo, kuris turi būti užtikrintas ūkio subjektams, reikalavimas ir tikslas užtikrinti, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipta, yra labai svarbūs ne tik pačiam ieškovui ir jo konkurentams, bet ir trečiosioms šalims, atsižvelgiant į didelį suinteresuotųjų šalių skaičių ir finansinius interesus (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Der Grüne punkt – Duales System Deutschland prieš Komisiją 186 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

88

Taip pat Bendrasis Teismas turi nustatyti nurodomos žalos realumą ir, nagrinėdamas jam šiuo klausimu pateiktus įrodymus, įvertinti priežastinį šios žalos ir ginčijamos pernelyg ilgos proceso trukmės ryšį.

89

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, pagrįstą Bendrojo Teismo padarytu Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos pažeidimu dėl to, kad šis teismas nesilaikė reikalavimų, susijusių su bylos išnagrinėjimu per protingą terminą, Bendrasis Teismas pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą turi atsižvelgti į bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus, taikomus nagrinėjat panašiais pažeidimais grindžiamus ieškinius. Esant tokiai situacijai Bendrasis Teismas turi, be kita ko, išsiaiškinti, ar galima nustatyti ne tik materialinę, bet ir moralinę atitinkamos šalies patirtą žalą dėl pernelyg ilgo bylos nagrinėjimo, ir prireikus nurodyti tinkamą jos atlyginimą.

90

Todėl tokius reikalavimus dėl žalos atlyginimo, taikydama šio sprendimo 85–89 punktuose nurodytus kriterijus, turi nagrinėti kita kompetentingo pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį Bendrojo Teismo kolegija nei nagrinėjusi bylą, kurios nagrinėjimo trukmė yra ginčijama.

91

Taigi, reikia konstatuoti, kad proceso Bendrajame Teisme trukmė, t. y. maždaug 5 metai ir 9 mėnesiai, negali būti pateisinama jokiomis šios bylos aplinkybėmis, dėl kurių kilo šis ginčas.

92

Matyti, kad nuo rašytinės proceso dalies pabaigos, kai 2007 m. vasario mėn. buvo pateiktas Komisijos triplikas, iki žodinės proceso dalies pradžios 2010 m. gruodžio mėn. praėjo 3 metai ir 10 mėnesių. Šio laikotarpio trukmė negali būti pateisinama bylos aplinkybėmis, kaip antai bylos sudėtingumu, šalių elgesiu ar procesiniais nesklandumais.

93

Kiek tai susiję su bylos sudėtingumu, konstatuotina, kad apeliantės ieškinio pagrindai, glaustai aprašyti šio sprendimo 13 punkte, nors ir reikalavo išsamaus tyrimo, nebuvo ypač sudėtingi. Nors iš tikrųjų penkiolika ginčijamo sprendimo adresatų pateikė Bendrajam Teismui ieškinius dėl sprendimo panaikinimo, ši aplinkybė negalėjo sukliudyti teismui susisteminti bylos medžiagos ir pasirengti žodinei proceso daliai per trumpesnį nei 3 metų ir 10 mėnesių laikotarpį.

94

Reikia pažymėti, kad minėtas laikotarpis nebuvo nei pertrauktas, nei užsitęsęs dėl Bendrojo Teismo priimtų kokių nors proceso organizavimo priemonių.

95

Kalbant apie šalių elgesį ir procesinius nesklandumus, tai, kad apeliantė 2010 m. spalio mėn. paprašė Bendrojo Teismo atnaujinti rašytinę proceso dalį, negali pateisinti iki tol nuo šios proceso dalies užbaigimo praėjusį 3 metų ir 8 mėnesių laikotarpį. Be to, kaip savo išvados 105 punkte nurodė generalinė advokatė, iš to, kad apeliantė 2010 m. gruodžio mėn. buvo informuota, jog teismo posėdis vyks 2011 m. vasario mėn., galima spręsti, kad minėta aplinkybė neturėjo jokio arba turėjo nedidelį poveikį bendrai proceso trukmei.

96

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad buvo pažeista Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, nes procesas Bendrajame Teisme neatitiko bylos išnagrinėjimo per protingą terminą reikalavimų, todėl tai yra pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 42 punktas).

97

Vis dėlto iš šio sprendimo 73–84 punktuose pateiktų vertinimų matyti, kad ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas.

98

Per posėdį apeliantė pateikė Teisingumo Teismui informacijos apie savo esamą finansinę situaciją, rodančios, jog negali sumokėti ginčijamu sprendimu paskirtos baudos. Jos nuomone, šie argumentai yra priimtini, nes susiję su nauja aplinkybe, kaip ji suprantama pagal Procedūros reglamento 127 straipsnį, taip pat papildo ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo pažeidimu.

99

Komisija tvirtina: kadangi tai nauji argumentai, jie yra nepriimtini ir bet kuriuo atveju nepagrįsti, nes nepateikti juos grindžiantys įrodymai.

100

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismui pateiktame apeliaciniame skunde galima kelti tik teisės klausimus. Tačiau norėdamas įvertinti apeliantės galimybes sumokėti jai Komisijos paskirtą baudą Teisingumo Teismas turėtų nagrinėti faktines aplinkybes, o tai nepriklauso jo kompetencijai nagrinėjant apeliacinį skundą.

101

Be to, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas taip pat negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo, turinčio neribotą jurisdikciją priimti sprendimus dėl baudų, skiriamų įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimus, vertinimo (žr., be kita ko, 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 98 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taip pat iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad nustatydama baudos dydį Komisija neprivalo atsižvelgti į įmonės finansinę padėtį, nes toks įpareigojimas suteiktų nepagrįstą pranašumą įmonėms, prasčiausiai prisitaikiusiomis prie rinkos sąlygų (žr., be kita ko, minėto Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją 100 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

102

Taigi apeliantės argumentai dėl jos finansinės padėties turi būti atmesti kaip nepriimtini ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįsti.

103

Tačiau reikia pridurti, kad jeigu apeliantė mano, jog šie finansiniais sunkumai priežastiniu ryšiu susiję su tuo, kad Bendrasis Teismas nesilaikė bylos išnagrinėjimo per protingą terminą principo, ji gali tai nurodyti pateikdama Bendrajam Teismui ieškinį pagal SESV 268 straipsnį ir 340 straipsnio antrą pastraipą (žr. šio sprendimo 88–90 punktus).

104

Iš visų išdėstytų argumentų darytina išvada, kad negalima pripažinti pagrįstu nė vieno apeliantės pagrindo, nurodyto grindžiant savo apeliacinį skundą, todėl turi būti atmestas visas apeliacinis skundas.

105

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

106

Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniam procesui pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės ir ši pralaimėjo bylą, ji turi padengti ne tik savo, bet ir Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: