1.

Jungtinės Karalystės Europos Parlamentui ir Tarybai pareikštame ieškinyje reikalaujama panaikinti 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 236/2012 dėl skolintų vertybinių popierių pardavimo ir tam tikrų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių aspektų ( 2 ) 28 straipsnį. Pagal šį straipsnį Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijai (toliau – EVPRI) suteikti tam tikri įgaliojimai priimti teisiškai privalomus aktus ir taip įsikišti į valstybių narių finansų rinkas, jeigu kyla „grėsmė metodiškam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui“. O šios aplinkybės smulkiau apibrėžtos Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 918/2012 ( 3 ) 24 straipsnio 3 dalyje. Priemonės, kurių pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 1 dalį turi teisę imtis EVPRI, apima reikalavimų pranešti arba atskleisti nustatymą fiziniams ir juridiniams asmenims, taip pat draudimą sudaryti tam tikrus sandorius arba sąlygų nustatymą tokiems sandoriams.

2.

EVPRI įsteigta 2011 m. sausio 1 d. ( 4 ), kaip ir Europos bankininkystės institucija ( 5 ) bei Europos draudimo ir profesinių pensijų institucija ( 6 ). Šios trys institucijos kartu vadinamos Europos priežiūros institucijomis arba, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1095/2010 10 konstatuojamojoje dalyje, EPI. EVPRI taip pat yra iš anksto neplanuotas reformų programos, kurią, atsižvelgdama į 2008 m. finansų krizę, pradėjo vykdyti Komisija, ir Jacques de Larosière pirmininkaujamos aukšto lygio grupės ataskaitos, kurioje pateiktos rekomendacijos, kaip sustiprinti finansų rinkų priežiūrą ES lygmeniu ( 7 ) ir kuria remiantis sukurta plataus masto įgyvendinimo programa ( 8 ), rezultatas. Reglamento Nr. 1095/2010 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad EVPRI yra juridinio asmens statusą turinti Sąjungos „įstaiga“.

3.

Atsižvelgiant į poreikį suderinti ES taikomą požiūrį į skolintų vertybinių popierių pardavimą ( 9 ), 2012 m. kovo 25 d. įsigaliojo Reglamentas Nr. 236/2012. Skolintų vertybinių popierių pardavimas yra veikla, susijusi su turto, paprastai – vertybinių popierių, pardavimu, kai pardavimo metu jie nepriklauso pardavėjui, siekiant gauti pelno dėl tokio turto kainos sumažėjimo prieš atsiskaitant pagal sandorį. Kaip nurodyta Parlamento rašytinėse pastabose, EVPRI buvo sukurta todėl, kad Europos Sąjunga norėjo šalia nacionalinių priežiūros institucijų įsteigti įstaigą, turinčią kompetenciją, reikalingą norint prižiūrėti Europos vertybinius popierius ir rinkas ( 10 ). Todėl pagal Reglamentą Nr. 236/2012 EVPRI buvo suteikti platūs konsultavimo, pranešimų teikimo ir reguliavimo įgaliojimai, susiję su skolintų vertybinių popierių pardavimu.

4.

Jungtinė Karalystė savo poziciją grindžia keturiais panaikinimo pagrindais. Visų pirma ši valstybė narė teigia, kad kai EVPRI buvo suteikti įgaliojimai pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį, buvo pažeistos Teisingumo Teismo sprendime Meroni nustatytos institucijų įgaliojimų perdavimo ribos ( 11 ). Antra, nurodoma, kad pagal 28 straipsnį siekiama suteikti įgaliojimus EVPRI nustatyti įstatymo galią turinčias visuotinai taikomas priemones, o tai prieštarauja Teisingumo Teismo Sprendimui Romano ( 12 ) . Trečia, ji teigia, kad pagal 28 straipsnį siekiama EVPRI suteikti įgaliojimus priimti visuotinai taikomus ne pagal teisėkūros procedūrą priimamus aktus ir taip pažeidžiami SESV 290 bei 291 straipsniai. Ketvirta, Jungtinė Karalystė teigia: kadangi pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI suteikiami įgaliojimai priimti atskirus sprendimus, kurie privalomi trečiosioms šalims tais atvejais, kai veiksmai, kurių imasi atitinkamos valstybių narių kompetentingos institucijos, yra nepakankami arba netinkami, SESV 114 straipsnis nėra tinkamas teisinis pagrindas tokioms priemonėms nustatyti.

5.

Jungtinės Karalystės prašymui panaikinti atkakliai priešinasi Parlamentas ir Taryba, kuriuos remia Komisija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Italijos Respublika. Parlamento ir Tarybos rašytinės pastabos suformuluotos taip, kad jose paneigiami pagrindai, kuriais remiasi Jungtinė Karalystė, ir prašoma Teisingumo Teismo išnagrinėti teismo praktiką, kuria remiasi Jungtinė Karalystė, ne izoliuotai, o atsižvelgiant į ES agentūrų teisės modernizavimą pagal Lisabonos sutartį, ypač kalbant apie agentūrų priimtų teisinę galią turinčių aktų teisminę kontrolę. Parlamentas ir Taryba taip pat teigia (ir jiems pritaria Komisija), kad SESV 114 straipsnis yra pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI suteiktų įgaliojimų tinkamas teisinis pagrindas, nes jis yra suderinimo priemonė pagal ES vidaus rinkos teisę.

6.

Mano manymu, šios bylos esmė yra faktinė aplinkybė, kad pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį agentūrai įgaliojimus perduoda ne kuri nors iš ES vykdomųjų institucijų, t. y. Komisija arba išimtiniais atvejais – Taryba; jai įgaliojimus tiesiogiai suteikia teisės aktų leidėjas, remdamasis SESV 289 straipsnio 3 dalimi. Manau, kad atsižvelgiant į pagal Lisabonos sutartį padarytus pakeitimus ( 13 ), ypač į aplinkybę, kad pirminės teisės aktuose buvo patvirtinta, jog pagal ES teisę vykdoma agentūrų priimtų aktų teisminė kontrolė ( 14 ), sprendimuose Romano ir Meroni nustatyti principai nepatvirtina išvadų, kurias remdamasi šiais sprendimais daro Jungtinė Karalystė ( 15 ). Tačiau, mano manymu, Jungtinės Karalystės ieškinys vis dėlto turėtų būti patenkintas, tik remiantis ketvirtuoju pagrindu. Taip yra todėl, kad SESV 114 straipsnis nėra Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio tinkamas teisinis pagrindas.

7.

Pagal SESV 15, 16 ir 228 straipsnius visos Europos Sąjungos „institucijos, įstaigos ir organai“ privalo laikytis gero administravimo principo ( 16 ), o pagal SESV 287 ir 325 straipsnius agentūroms taikoma ES finansų kontrolės ir audito sistema.

8.

Pagal SESV 263 straipsnį tarp ES organų, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas gali vykdyti teisminę kontrolę, yra Sąjungos institucijos, įstaigos bei organai, ir „neveikimo“ taisyklė jiems taikoma pagal SESV 265 straipsnio nuostatas. Pagal 267 straipsnį klausimus dėl Sąjungos institucijų, įstaigų arba organų aktų galiojimo ir išaiškinimo Teisingumo Teismui gali pateikti valstybių narių teismai, taip pat jie gali būti ginčijami remiantis jų neteisėtumu, kaip numatyta SESV 277 straipsnyje ( 17 ).

9.

Pagal Reglamento Nr. 1095/2010 9 straipsnio 5 dalį EVPRI suteikti įgaliojimai dviem būdais laikinai uždrausti arba apriboti tam tikrą finansinę veiklą, kuri kelia grėsmę sklandžiam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui. EVPRI tai gali padaryti Reglamento Nr. 1095/2010 1 straipsnio 2 dalyje nurodytuose taikant teisėkūros procedūrą priimtuose aktuose nustatytais atvejais ir sąlygomis ( 18 ) arba, jeigu būtina, susidarius kritinei padėčiai, kaip numatyta Reglamento Nr. 1095/2010 18 straipsnyje ir jame numatytomis sąlygomis.

10.

Reglamento Nr. 236/2012 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta:

„<...>

<...>“

11.

Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje „Intervenciniai EVPRI įgaliojimai išskirtinėmis aplinkybėmis“ numatyta, kad:

„1.   Remdamasi Reglamento (ES) Nr. 1095/2010 9 straipsnio 5 dalimi ir laikydamasi šio straipsnio 2 dalies sąlygų EVPRI:

Priemonė gali būti taikoma konkrečiomis EVPRI nustatytomis aplinkybėmis arba taikant jos nustatytas išimtis. Pirmiausia išimtys gali būti nustatytos rinkos formavimo ir pirminės rinkos veiklai.

2.   EVPRI priima sprendimą pagal 1 dalį tik tuo atveju, jei:

3.   Imdamasi 1 dalyje nurodytų priemonių, EVPRI atsižvelgia į tai, kiek priemone:

Jei viena ar daugiau kompetentingų valdžios institucijų ėmėsi priemonės pagal 18, 19, 20 arba 21 straipsnius, EVPRI gali imtis bet kurios šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, nepateikdama 27 straipsnyje numatytos nuomonės.

4.   Prieš nuspręsdama nustatyti arba atnaujinti 1 dalyje nurodytą priemonę, EVPRI konsultuojasi su ESRV, o prireikus su kitomis atitinkamomis valdžios institucijomis.

5.   Prieš nuspręsdama nustatyti arba atnaujinti 1 dalyje nurodytą priemonę, EVPRI praneša susijusioms kompetentingoms valdžios institucijoms apie priemonę, kurią siūlo taikyti. Pranešime pateikiama informacija apie siūlomas priemones, finansinių priemonių ir sandorių, kuriems jos bus taikomos, klasę, tas priemones pagrindžiančias priežastis ir numatomą priemonių taikymo pradžios datą.

6.   Pranešama ne vėliau nei likus 24 valandoms iki priemonės taikymo arba atnaujinimo pradžios. Išskirtinėmis aplinkybėmis, kai neįmanoma pranešti prieš 24 valandas, EVPRI gali pranešti vėliau, nei likus 24 valandoms iki numatytos priemonės taikymo pradžios.

7.   EVPRI savo interneto svetainėje skelbia pranešimą apie bet kokį sprendimą nustatyti arba atnaujinti bet kurią 1 dalyje nurodytą priemonę. Pranešime nurodoma bent:

8.   Nusprendusi taikyti arba atnaujinti bet kurią 1 dalyje nurodytą priemonę, EVPRI nedelsdama praneša kompetentingoms valdžios institucijoms apie priemones, kurių ėmėsi.

9.   Priemonė įsigalioja, kai pranešimas paskelbiamas EVPRI interneto svetainėje arba vėliau, pranešime nurodytu laiku, ir taikoma tik tiems sandoriams, kurie sudaryti po priemonės įsigaliojimo.

10.   EVPRI 1 dalyje nurodytas priemones persvarsto periodiškai ir bent kas tris mėnesius. Jei priemonė iki tokio trijų mėnesių laikotarpio pabaigos neatnaujinama, jos galiojimas automatiškai baigiasi. Priemonių atnaujinimui taikomos 2–9 dalys.

11.   EVPRI pagal šį straipsnį patvirtinta priemonė yra viršesnė už bet kurias ankstesnes priemones, kurių kompetentinga valdžios institucija ėmėsi pagal 1 skirsnį.“

12.

Pagal Reglamento Nr. 236/2012 30 straipsnį kartu su 42 straipsniu Komisijai, be kita ko, suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus; juose nustatomi kriterijai ir veiksniai, į kuriuos EVPRI privalo atsižvelgti nustatydama, kokiais atvejais kyla 28 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta grėsmė.

13.

Reglamento Nr. 236/2012 44 straipsnyje, kuris yra VIII skyriuje „Įgyvendinimo aktai“, nustatytos taisyklės, susijusios su taikytina komiteto procedūra, kai Komisija priima įgyvendinimo aktus ( 19 ).

14.

Komisijos deleguotojo reglamento Nr. 918/2012 24 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Taikant 28 straipsnio 2 dalies a punktą, grėsmė metodiškam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui yra:

15.

2012 m. gegužės 31 d. Jungtinė Karalystė pagal SESV 263 straipsnį pareiškė ieškinį Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. birželio 4 d., ir paprašė Teisingumo Teismo panaikinti Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

16.

Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba nurodo, kad Teisingumo Teismas turėtų atmesti visą ieškinį iš esmės ir priteisti iš Jungtinės Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

17.

Europos Komisija, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Italijos Respublika įstojo į bylą Parlamento ir Tarybos pusėje.

18.

Jungtinė Karalystė, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija kartu su Ispanija, Prancūzija bei Italija dalyvavo teismo posėdyje, kuris įvyko 2013 m. birželio 11 d.

19.

Komisija „Europos reguliavimo agentūrą“ yra apibūdinusi kaip „teisės aktų leidėjo įsteigtą autonominį juridinį subjektą, skirtą prisidėti prie kokio nors sektoriaus reguliavimo Europos mastu ir prie konkrečios Bendrijos politikos įgyvendinimo“ ( 20 ). Šiuo metu Europos Sąjungoje veikia virš 30 decentralizuotų agentūrų ( 21 ), iš jų kelios turi įgaliojimus priimti privalomus sprendimus. Kaip žinoma, „agentūrinimo“ procesas Europos Sąjungoje labai suintensyvėjo prasidėjus naujam tūkstantmečiui. Kaip pastebima teisės doktrinoje, dabar, kaip ir visada, susiduriame su sunkia užduotimi išlaikyti pusiausvyrą tarp agentūrų funkcinės naudos ir savarankiškumo, atsižvelgiant į galimybę joms tapti „nekontroliuojamais savivalės centrais“ ( 22 ).

20.

Tačiau Europos Sąjungoje agentūros skiriasi teisiniais pagrindais, organizacija ir suteiktais įgaliojimais. EVPRI nėra viena iš nedaugelio agentūrų, įsteigtų tiesiogiai remiantis Sutarties nuostatomis ( 23 ). Kita vertus, EVPRI nepriskiriama ir prie tų agentūrų, kurių funkcijos tik patariamosios, nors patariamieji įgaliojimai sudaro svarbią EVPRI veiklos dalį ( 24 ).

21.

EVPRI gali būti priskirta prie reguliavimo agentūrų, kurios padeda vykdyti reguliavimo ES lygmeniu užduotį, susijusią su vidaus rinkos plėtra. Pagrindinis skirtumas tarp vykdomųjų ir reguliavimo agentūrų yra tas, kad vykdomosios agentūros įgyvendina išlaidų programas ir tiesiogiai priklauso nuo Komisijos bei atskaitingos tik jai, o reguliavimo agentūros daugiausia priima bendrąsias taisykles ir teikia bendrąsias paslaugas bei yra pavaldžios valdybai arba stebėtojų tarybai, kurią sudaro valstybių narių atstovai ir keli Komisijos atstovai ( 25 ).

22.

EVPRI nėra vykdomoji agentūra, Komisijos įsteigta pagal 2002 m. gruodžio 19 d. Reglamento Nr. 58/2003, nustatančio vykdomųjų įstaigų, kurioms pavedamos tam tikros Bendrijos programų valdymo užduotys, įstatus ( 26 ), 6 straipsnį. Tokios įstaigos veikia remdamosi Komisijos perduotais įgaliojimais ( 27 ).

23.

Tačiau EVPRI yra tokio paties pobūdžio sprendimus priimanti agentūra kaip ir Vidaus rinkos derinimo tarnyba (VRDT) ( 28 ), Bendrijos augalų veislių tarnyba (BAVT) ( 29 ), Europos aviacijos saugos agentūra (EASA) ( 30 ), Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) ( 31 ), Europos vaistų agentūra (EVA) ( 32 ) ir Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra ( 33 ), nes pati EVPRI priima kai kuriuos sprendimus, įskaitant sprendimus pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį, Komisijai nesikišant ( 34 ).

24.

Tačiau tarp EVPRI ir reguliavimo agentūrų, kurios veikia ne finansų rinkų srityje, yra svarbus skirtumas, jis esminis norint išspręsti šią bylą. Nors kai kurioms neseniai įsteigtoms įstaigoms, kaip antai EASA arba ECHA, suteikti didesni reguliavimo įgaliojimai nei toms, kurios įsteigtos anksčiau, atsižvelgiant į tai, kaip įmantriai tie įgaliojimai suteikti, ir į tai, kad šiems įgaliojimams taikoma daugybė kontrolės procedūrų, matyti, kad nebuvo siekiama akivaizdžiai nustatyti, kad atitinkamos nacionalinės įstaigos yra joms pavaldžios ( 35 ). Kaip per teismo posėdį pripažino Komisija, kitos reguliavimo agentūros negali priimti teisiškai privalomų sprendimų, skirtų atskiriems juridiniams asmenims, vietoj kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kuri gali visiškai nepritarti EVPRI sprendimui, priimtų arba nepriimtų sprendimų. Vis dėlto būtent tokie įgaliojimai EVPRI suteikti pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį ( 36 ). Pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 11 dalį EVPRI patvirtinta priemonė yra viršesnė už bet kurias ankstesnes priemones, kurių ėmėsi kompetentinga nacionalinės valdžios institucija.

25.

Parlamento rašytinėse pastabose pažymima, kad, be trijų EPI, tik Europos cheminių medžiagų agentūra įsteigta vien remiantis SESV 114 straipsniu. Tačiau ji neturi intervencinių įgaliojimų, panašių į nurodytus Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje ( 37 ). Pažymėtina, kad Europos vaistų agentūra įsteigta remiantis SESV 114 ir 168 straipsniais ( 38 ), taikomais kartu, VRDT bei BAVT įsteigtos remiantis SESV 352 straipsniu, o EASA įsteigimo pagrindas – SESV 100 straipsnis ( 39 ).

26.

Manau, kad logiškai mąstant Jungtinės Karalystės ieškinyje nurodytas ketvirtasis panaikinimo pagrindas, susijęs su tuo, ar SESV 114 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsniui priimti, turi būti nagrinėjamas prieš klausimą dėl EVPRI įgaliojimų pagal šią nuostatą atitikties ES konstitucinei teisei, o konkrečiau kalbant – sprendimuose Romano ir Meroni nurodytiems principams. Konstitucinės teisės požiūriu Reglamento Nr. 236/2012 (taikant SESV 289 straipsnio 3 dalį pagal teisėkūros procedūrą priimto teisės akto) 28 straipsnio teisinio pagrindo vertinimas turi būti atliekamas prieš sprendžiant antraeilius su jo turiniu susijusius klausimus. Todėl pradėsiu nuo Jungtinės Karalystės nurodyto ketvirtojo panaikinimo pagrindo analizės, o vėliau kartu išnagrinėsiu likusius tris klausimus.

27.

Remiantis vienu neseniai pateiktu komentaru, prieš dešimtmetį ir anksčiau agentūros būdavo steigiamos remiantis SESV 352 straipsniu ( 40 ). Atsižvelgiant į tai ir į EVPRI įgaliojimus „priimti sprendimus, privalomus vietos priežiūros institucijoms ir rinkos dalyviams“, nenuostabu, kad kilo abejonių dėl SESV 114 straipsnio tinkamumo būti tokių įgaliojimų suteikimo teisiniu pagrindu ( 41 ). Manau, jog ypač svarbu, kad būtų vykdoma griežta rėmimosi SESV 114 straipsniu teisminė kontrolė, atsižvelgiant į pastaruosius maždaug aštuonerius metus ES teisės aktų leidyboje vyraujančią tendenciją agentūrų steigimą grįsti „atitinkamoms sritims būdinga specialiąja kompetencija“, o ne SESV 352 straipsniu ( 42 ). Tačiau šiuo požiūriu reikia skirti agentūros įsteigimo ir konkrečių įgaliojimų suteikimo tokiai agentūrai teisinį pagrindą.

28.

Maždaug per pastarąjį dešimtmetį Teisingumo Teismo praktika, susijusi su rėmimusi SESV 114 straipsniu, kaip agentūrų steigimo ir jų dalyvavimo priimant ES priemones pagrindu, buvo labai išplėtota. Joje įtvirtintos toliau nurodytos nuostatos.

29.

Sprendime Jungtinė Karalystė prieš Europos Parlamentą (kvapiosios rūkymo medžiagos) ( 43 ), Teisingumo Teismas konstatavo, kad SESV 114 straipsnis yra tinkamas teisinis pagrindas Komisijos, artimai bendradarbiaujančios su Maisto saugos tarnyba, priemonėms priimti, nes jis yra „tinkama priemonė norimam [valstybių narių teisės aktų] suderinimui“ pasiekti ( 44 ). Toje byloje Teisingumo Teismas pritarė kelių stadijų reglamentavimo modeliui kaip derinimo priemonei, kaip ji suprantama pagal SESV 114 straipsnį, kuriame nagrinėjamas reglamentas yra „tarpinis etapas derinant valstybių narių teisės nuostatas“ ( 45 ) ir pagal kurį Komisija dirba kartu su Maisto saugos tarnyba.

30.

SESV 114 straipsnio, kaip agentūrų steigimo teisinio pagrindo, taikymo sritis toliau plėtojama Sprendime ENISA ( 46 ). Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisijai techninio pobūdžio patarimus teikiančios agentūros sukūrimas galėtų būti laikomas pagal 114 straipsnį priimta derinimo priemone dėl poreikio gauti techninio pobūdžio patarimus ( 47 ) ir dėl to, kad „Bendrijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad tokio Bendrijos organo, kaip antai Agentūros, įsteigimas buvo tinkama priemonė užkirsti kelią skirtumams, kurie galėtų sudaryti kliūtis sklandžiam vidaus rinkos nagrinėjamoje srityje veikimui, atsirasti“ ( 48 ).

31.

Toliau Sprendime ENISA Teisingumo Teismas pažymėjo, kad SESV 114 straipsnis gali būti naudojamas kaip teisinis pagrindas tik tuo atveju, kai iš teisės akto iš tikrųjų ir objektyviai išplaukia, kad jis skirtas vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygoms pagerinti ( 49 ). Sutarties autoriai tame straipsnyje vartoja sąvoką „priemonės <...> suderinti“, siekdami teisės aktų leidėjui suteikti diskreciją, atsižvelgiant į suderintinos srities bendrą kontekstą bei ypatingas aplinkybes, parinkti taikytiną suderinimo techniką, kuri būtų tinkamiausia norimam rezultatui pasiekti, ypač srityse, kurioms būdingos kompleksinės techninės savybės ( 50 ).

32.

Remdamasis tuo Teisingumo Teismas padarė svarbią išvadą dėl agentūrų bendrųjų įgaliojimų priimti priemones, kurios yra teisiškai privalomos trečiosioms šalims. Kadangi iš SESV 114 straipsnio formuluotės negalima daryti išvados, kad remiantis SESV 114 straipsniu priimtos priemonės turi būti skirtos vien atskiroms valstybėms narėms, teisės aktų leidėjui leidžiama manyti esant būtina įsteigti ES agentūrą, pradedančią įgyvendinti suderinimą ( 51 ). Todėl SESV 114 straipsnis buvo tinkamas teisinis pagrindas Reglamentui Nr. 460/2004, pagal kurį įsteigta ENISA, priimti.

33.

Atrodytų, kad klausimai, panašūs į tuos, kuriuos Teisingumo Teismas nagrinėjo Sprendime ENISA, kėlė ES teisės aktų leidėjo susirūpinimą, kai jis nusprendė nustatyti specialias priemones, susijusias su skolintų vertybinių popierių pardavimu ir, konkrečiau kalbant, paskirti EVPRI kelias užduotis ir pareigas šioje srityje. Tai iliustruoja Reglamento Nr. 236/2012 1 konstatuojamoji dalis, kurioje pažymėta, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į 2008 m. rugsėjo mėnesio finansų krizę, patvirtino „skirtingas priemones, nes Sąjunga neturi konkrečios bendros reguliavimo sistemos, taikytinos sprendžiant skolintų vertybinių popierių pardavimo problemas“. Panašus požiūris išdėstytas Reglamento Nr. 236/2012 2 konstatuojamojoje dalyje ( 52 ), pagal kurią būtina derinti skolintų vertybinių popierių pardavimo taisykles ir kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių tam tikrus aspektus, siekiant išvengti tinkamo vidaus rinkos veikimo kliūčių, nes priešingu atveju tikėtina, kad valstybės narės ir toliau imsis skirtingų priemonių.

34.

Todėl manau, kad iš esmės negalima prieštarauti EVPRI įsteigimui ir jos užduočių bei įgaliojimų reglamentavimui kaip teisiniu pagrindu remiantis SESV 114 straipsniu. Kalbant apskritai ir atsižvelgiant į EVPRI platesnes funkcijas ( 53 ), EVPRI vaidmuo, susijęs su valstybių narių skolintų vertybinių popierių pardavimo taisyklių derinimu, atitinka sąlygas, kurias Teisingumo Teismas nustatė Sprendime ENISA. Tačiau Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatyti EVPRI specialūs įgaliojimai turi būti įvertinti atidžiau.

35.

Prieštaravimai, kuriuos Jungtinė Karalystė išdėstė prie ketvirtojo panaikinimo pagrindo, mažiau pretenzingi nei beatodairiškas puolimas dėl EVPRI įsteigimo teisinio pagrindo. Jis susijęs su įgaliojimais, kurie EVPRI suteikti pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį ( 54 ). Jungtinė Karalystė prieštaravimą pagal SESV 114 straipsnį suformulavo taip, kad pagal šią Sutarties nuostatą negalima leisti nustatyti individualių priemonių, skirtų konkretiems fiziniams arba juridiniams asmenims, todėl tiek, kiek pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį siekiama leisti nustatyti tokias priemones, juo viršijami įgaliojimai, suteikti pagal SESV 114 straipsnį ( 55 ).

36.

Kaip minėjau, negalima iš esmės prieštarauti tam, kad būtų remiamasi SESV 114 straipsniu kaip teisių agentūroms suteikimo priimti teisiškai privalomus sprendimus trečiųjų šalių atžvilgiu teisiniu pagrindu. Tačiau kriterijus, pagal kurį turėtų būti vertinama, ar tokių įgaliojimų suteikimas agentūrai patenka į SESV 114 straipsnio taikymo sritį, yra susijęs su tuo, ar tam tikra agentūra, priimdama sprendimus, padeda derinti vidaus rinką arba ją derina, kaip tai suprantama pagal ES teisę.

37.

Tačiau Teisingumo Teismo praktikoje nėra patvirtinta, kad SESV 114 straipsniu galima remtis kaip Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio vieninteliu teisiniu pagrindu, nes įgaliojimų priimti sprendimus, kuriais keičiami kompetentingų nacionalinių institucijų vertinimai, suteikimas pagal tą straipsnį EVPRI negali būti laikomas priemone „valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkai sukurti ir veikti, suderinti“, kaip ji suprantama pagal SESV 114 straipsnį ( 56 ).

38.

Pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI suteikti įgaliojimai susiję su platesne sritimi nei vidaus rinkos derinimas dėl toliau nurodytų priežasčių.

39.

Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio tikslas – pakelti iki ES lygmens, o konkrečiau kalbant – suteikti EVPRI su intervencija susijusią kompetenciją, kuria galima naudotis aplinkybėmis, atitinkančiomis aplinkybes, kuriomis valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos gali naudotis intervenciniais įgaliojimais pagal Reglamento Nr. 236/2012 18, 20 ir 22 straipsnius. Be to, pagal 28 straipsnį įgaliojimai suteikiami tik jeigu minėtos nacionalinės valdžios institucijos nesiima tinkamų priemonių „grėsmei metodiškam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui“ mažinti (žr. Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 2 dalies a ir b punktus).

40.

Kaip vykstant teismo posėdžiui nurodė Jungtinė Karalystė, iš esmės EVPRI formuluoja sprendimus dėl klausimų, dėl kurių atitinkamos kompetentingos valdžios institucijos yra suformulavusios kitokį sprendimą. Be to, pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 4 dalį ir 33 konstatuojamąją dalį vienintelis subjektas, su kuriuo privalo pasikonsultuoti EVPRI prieš nustatydama tokias priemones, yra Europos sisteminės rizikos valdyba (ESRV) ( 57 ), ir nei Taryba, nei Komisija, kaip institucijos, nėra susijusios su sprendimų priėmimo procedūra. Kaip minėjau, pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 11 dalį EVPRI patvirtinta priemonė yra viršesnė už bet kurias ankstesnes priemones, kurių ėmėsi kompetentinga nacionalinės valdžios institucija.

41.

Atsižvelgiant į tai negalima teigti, kad pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI suteikti įgaliojimai yra visiškai neapibrėžti. Kaip minėjau, Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 2 dalies a punkte pateikta sąvoka tiksliau apibūdinta Komisijos deleguotojo reglamento Nr. 918/2012 24 straipsnio 3 dalyje ( 58 ).

42.

Naudotis pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį suteiktais įgaliojimais galima laikantis toliau nurodytų sąlygų ir apribojimų. EVPRI privalo atsižvelgti į tai, kiek priemone: „reikšmingai mažinama grėsmė metodiškam finansų rinkų veikimui ir vientisumui arba visos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui arba reikšmingai didinamas kompetentingų valdžios institucijų gebėjimas stebėti grėsmę“ (žr. 28 straipsnio 3 dalies a punktą); „nesudaroma reguliacinio arbitražo rizika“ (28 straipsnio 3 dalies b punktas); „nedaromas žalingas poveikis finansų rinkų efektyvumui, įskaitant poveikį, padarytą mažinant tų rinkų likvidumą arba sukeliant neaiškumą rinkos dalyviams, kuris būtų neproporcingas priemonės naudai“ (28 straipsnio 3 dalies c punktas).

43.

Be to, Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatytos toliau nurodytos procesinės garantijos. Kaip minėjau, EVPRI privalo konsultuotis su ESRV. Prireikus turi būti konsultuojamasi ir su kitomis atitinkamomis valdžios institucijomis, tačiau tai neprivaloma (28 straipsnio 4 dalis). EVPRI privalo pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms apie siūlomas nustatyti arba atnaujinti priemones ne vėliau nei likus 24 valandoms iki priemonės taikymo arba atnaujinimo pradžios, išskyrus atvejus, kai yra susiklosčiusios „išskirtinės aplinkybės“ (28 straipsnio 5 ir 6 dalys), ir ji turi pranešti kompetentingoms valdžios institucijoms apie priemones, kurių ėmėsi (28 straipsnio 8 dalis). Galiausiai EVPRI privalo savo interneto svetainėje skelbti pranešimą apie bet kokį sprendimą nustatyti arba atnaujinti priemones ir, be kita ko, nurodyti jų nustatymo priežastis (28 straipsnio 7 dalis); ji taip pat privalo persvarstyti nustatytas priemones kas tris mėnesius. To nepadarius, priemonės galiojimas baigiasi (28 straipsnio 10 dalis). Prie naudojimosi Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatytais EVPRI įgaliojimais sąlygų grįšiu, kai nagrinėsiu, ar sprendžiant šį ginčą galima remtis Sprendime Meroni suformuota teismo praktika.

44.

Tačiau svarbu nepamiršti EVPRI suteiktų įgaliojimų trečiųjų šalių atžvilgiu apimties. Kaip minėjau, įsikišus EVPRI pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 1 dalies a punktą, fiziniams arba juridiniams asmenims gali atsirasti pareiga atskleisti informaciją apie savo grynąsias trumpąsias pozicijas, susijusias su konkrečia finansine priemone arba finansinių priemonių klase. Be to, EVPRI gali nustatyti draudimą arba sąlygas, susijusias su skolintų vertybinių popierių pardavimo arba panašiais sandoriais, kaip numatyta Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 1 dalies b punkte.

45.

Manau (priešingai, nei rašytinėse pastabose nurodo Komisija), kad šie įgaliojimai yra daug platesni už įgaliojimus „nustatyti priemones, susijusias su tam tikru produktu arba tam tikra produktų rūšimi ir prireikus individualias su tokiais produktais susijusias priemones“ ( 59 ). Iš esmės tokiomis aplinkybėmis EVPRI nekuria specialių ir detalesnių taisyklių, taikytinų tam tikrai finansinei priemonei arba paslaugai, kaip tai yra, pavyzdžiui, tuo atveju, kai Komisija naudojasi įgaliojimais suvienodinti valstybių narių požiūrį į pavojingą gaminį pagal 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos, priimtos pagal SESV 114 straipsnį, 13 straipsnį ( 60 ). EVPRI įsikiša dėl kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos kompetencijai priskirtų konkurencijos sąlygų tam tikroje finansų rinkoje, kai susiklosto tam tikros išskirtinės aplinkybės. Manau, kad ES teisėje į pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI suteiktus įgaliojimus labiausiai panašūs Komisijos intervenciniai įgaliojimai žemės ūkio ir antidempingo srityse, tai yra tose srityse, kuriose Komisija įgyvendina bendrąją ES politiką.

46.

Taigi, SESV 114 straipsnio pagrindu priimtos priemonės tikslas turi iš tiesų būti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygų gerinimas. Jeigu tam, kad kaip teisinis pagrindas būtų pasirinktas SESV 114 straipsnis, pakaktų konstatuoti vien nacionalinių taisyklių skirtumus ir abstraktų pavojų, jog gali atsirasti kliūčių naudotis pagrindinėmis laisvėmis arba jog dėl to bus iškraipoma konkurencija, tinkamo teisinio pagrindo peržiūra teismine tvarka taptų neefektyvi. Tokiu atveju Teisingumo Teismas negalėtų vykdyti užduoties, kuri jam patikėta pagal ESS 19 straipsnį, tai yra užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartį būtų laikomasi teisės ( 61 ). Todėl nagrinėdamas, ar teisingai kaip teisinis pagrindas buvo pasirinktas SESV 114 straipsnis, Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar priemone, kurios teisėtumas yra ginčijamas, iš tiesų siekiama pagerinti vidaus rinkos sukūrimo ir veikimo sąlygas, kaip nurodo ES teisės aktų leidėjas ( 62 ).

47.

Be to, prekybos kliūčių atsiradimo ateityje dėl valstybių narių teisės skirtumų galimybės nepakanka. Tokių kliūčių atsiradimas turi būti tikėtinas, o atitinkama priemonė – tokia, kad užkirstų joms kelią ( 63 ).

48.

Sprendime ENISA Teisingumo Teismas konstatavo, kad, ES teisės aktų leidėjo manymu, gali pasirodyti esant būtina įsteigti Bendrijos agentūrą, padedančią įgyvendinti suderinimą „tada, kai neprivalomų papildomų priemonių ir gairių priėmimas atrodo esąs tinkamas siekiant palengvinti šia nuostata paremtų aktų vienodą įgyvendinimą ir taikymą“ ( 64 ).

49.

Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad tokiai agentūrai patikėtos užduotys turi būti glaudžiai susijusios su valstybių narių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatų suderinimo sritimi ir kad taip yra ypač tada, kai tokia agentūra teikia paslaugas nacionalinėms valdžios institucijoms arba ūkio subjektams, kurie daro poveikį vienodam suderinimo priemonių įgyvendinimui ir kurie gali palengvinti jų taikymą ( 65 ).

50.

Tačiau Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatyti EVPRI įgaliojimai priimti sprendimus nelabai panašūs į priemones, Teisingumo Teismo apibūdintas šiose svarbiose Sprendimo ENISA ištraukose. Pirmiausia pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį priimti sprendimai yra teisiškai privalomi, o Sprendime ENISA Teisingumo Teismas nagrinėjo teisiškai neprivalomas priemones. Nors savaime tai nekelia prieštaravimų, sunku įsivaizduoti, kaip naudojantis įgaliojimais pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį būtų galima prisidėti prie suderinimo, Teisingumo Teismo apibūdinto Sprendime ENISA. Pagal šį straipsnį įgyvendinimo įgaliojimai, numatyti Reglamento Nr. 236/2012 18, 20 ir 22 straipsniuose, iš nacionalinio lygmens pakeliami į ES lygmenį tais atvejais, kai kyla nesutarimų tarp EVPRI ir kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba tarp nacionalinės valdžios institucijų.

51.

Iš tiesų pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį sukurtas ES lygmens sprendimų priėmimo ypatingais atvejais mechanizmas; jis pradeda veikti, kai atitinkamos kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nesusitaria dėl veiksmų, kurių reikia imtis. Remiantis EVPRI balsavimo taisyklėmis, tokių veiksmų galima imtis pritarus jos Priežiūros tarybos nariams kvalifikuotąja balsų dauguma ( 66 ).

52.

Taigi, pasinaudojimo Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatytais EVPRI įgaliojimais rezultatas yra ne suderinimas arba vienodos praktikos nustatymas valstybių narių lygmeniu, bet nacionalinių sprendimų pagal Reglamento Nr. 236/2012 18, 20 ir 22 straipsnius pakeitimas ES lygmeniu priimtais sprendimais.

53.

Todėl nors Parlamentas rašytinėse pastabose teisingai nurodoma, kiek tai susiję su teiginiu, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką agentūros gali būti steigiamos ir įgaliojimai joms gali būti suteikti pagal SESV 114 straipsnį, jeigu jos sukuria dalį norminio konteksto, pagal kurį derinamos su vidaus rinka susijusios nuostatos ( 67 ), Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje šios ribos peržengiamos.

54.

Siekdamas išsamumo pridurčiau, kad, mano nuomone, SESV 352 straipsnis būtų buvęs tinkamas Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio teisinis pagrindas. Taip yra todėl, kad akivaizdžiai reikia imtis veiksmų ES lygmeniu, nes finansinių priemonių integruotoje rinkoje kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų neveikimas arba netinkami veiksmai, susiję su skolintų vertybinių popierių pardavimu, gali turėti reikšmingą tarpvalstybinį poveikį. Pavyzdžiui, gali atsirasti valstybių narių, išskyrus valstybę narę, kurios rinkoje parduodami tokie skolinti vertybiniai popieriai, bankų sistemos iškraipymų. Todėl atrodytų, kad tais atvejais, kai kyla grėsmė finansų rinkų metodiškam veikimui ir vientisumui arba visos Europos Sąjungos finansų sistemos arba jos dalies stabilumui, centralizuota spendimų priėmimo procedūra, kurią taikant būtų sudaryta galimybė vienodai taikyti ES taisykles dėl skolintų vertybinių popierių pardavimo, būtų ir būtina, ir proporcinga. Tačiau dėl priežasčių, kurias paaiškinau, negali būti laikoma, kad centralizuota sprendimų priėmimo ypatingais atvejais procedūra, kurią taikant be valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos sutikimo pakeičiamas jos sprendimas arba priimamas sprendimas tais atvejais, kai tokia kompetentinga valdžios institucija nepriima jokio sprendimo, patenka į sąvokos „valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms <...> suderinti“ taikymo sritį pagal SESV 114 straipsnį.

55.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio „reikia“, kaip tai suprantama pagal 352 straipsnį, „vienam iš Sutartyse nurodytų tikslų pasiekti“. Turiu galvoje Sprendimą Massey Ferguson ( 68 ), kuriame Teisingumo Teismas konstatavo: kadangi veikia muitų sąjunga, „būtinai“ reikia vienodai atlikti iš trečiųjų šalių importuojamų prekių muitinės vertinimą, kad dėl Bendrojo muitų tarifo užtikrinamas apsaugos lygis visoje Bendrijoje būtų vienodas ( 69 ). Dėl pirma paaiškintų priežasčių pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio 1 dalį EVPRI suteikti įgaliojimai yra panašiai „būtini“ norint pasiekti vidaus rinkos tikslus, nes netinkamų valstybių narių veiksmų, susijusių su skolintų vertybinių popierių pardavimu, poveikis gali būti tarpvalstybinis.

56.

Taip pat pažymėtina, kad aplinkybės, jog skolintų vertybinių popierių pardavimas „daro poveikį“ bendrosios rinkos veikimui, nepakanka norint pagrįsti, kodėl SESV 114 straipsnis buvo pasirinktas kaip Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio pagrindas ( 70 ). Kitaip tariant, SESV 114 straipsnis nėra alternatyvus teisinis pagrindas, kurį galima taikyti ir dėl kurio nebūtų galima remtis SESV 352 straipsniu ( 71 ). Kišimasis, kurį pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį įgaliota vykdyti EVPRI, peržengia SESV 114 straipsnyje numatyto derinimo ribas. Tačiau jis būtinas ES vidaus rinkai veikti, nes jeigu kuri nors atskira valstybė narė susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms neužkirstų kelio skolintų vertybinių popierių pardavimo pasekmėms, dėl to galėtų atsirasti sutrikimų ( 72 ). Be to, SESV 352 straipsnis negalėtų būti „pagrindas išplėsti [Sąjungos] įgaliojimų sritį už bendrų [ES sutarties] nuostatų ribų, ypač nuostatų, kurios apibrėžia [Sąjungos] užduotis ir tikslus“ ( 73 ).

57.

Be to, Teisingumo Teismas yra aiškiai pritaręs rėmimuisi SESV 352 straipsniu, kalbant apie priemones, „taikomas būtent privatiems asmenims“ ( 74 ), jeigu tokios priemonės yra susijusios su Sąjungos tikslais, numatytais SESV 352 straipsnyje ( 75 ). Manau, kad dėl poveikio vidaus rinkos veikimui, kuris galėtų atsirasti valstybių narių kompetentingoms valdžios institucijoms nesiėmus tinkamų veiksmų, susijusių su skolintų vertybinių popierių pardavimu, Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio tikslus galima laikyti Europos Sąjungos tikslais, kaip numatyta SESV 352 straipsnyje ( 76 ).

58.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal SESV 352 straipsnį reikalaujama valstybių narių vieningumo, yra svarbus susitarimo, kuriuo remiantis priimtas Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnis, dėl Reglamento Nr. 236/2012 teisinio pagrindo tinkamumo tvirtumo klausimas. Per teisėkūros procedūrą, vykusią pagal SESV 114 straipsnį, per kurią reikalaujama tik Tarybos narių kvalifikuotosios balsų daugumos, Jungtinė Karalystė nepritarė Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsniui ( 77 ). Kaip minėjau, kai EVPRI Priežiūros taryba įgyvendina pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį suteiktus įgaliojimus, nėra galimybės pasinaudoti veto teise. Nuo tada, kai buvo priimta Lisabonos sutartis, SESV 352 straipsnio 2 dalyje numatytas reikalavimas Komisijai atkreipti nacionalinių parlamentų dėmesį į pasiūlymus, grindžiamus šiuo straipsniu ( 78 ). Todėl, jeigu būtų buvę remtasi SESV 352 straipsniu kaip Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio teisiniu pagrindu, būtų buvusios sudarytos reikšmingos galimybės aktyviau dalyvauti demokratijos procese ( 79 ).

59.

Dėl minėtų priežasčių darau išvadą, kad Teisingumo Teismas turėtų panaikinti Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį dėl kompetencijos trūkumo, nes SESV 114 straipsnis nebuvo tinkamas teisinis pagrindas jam priimti ( 80 ).

60.

Atsižvelgdamas į savo išvadą dėl ketvirtojo panaikinimo pagrindo, kurį Teisingumo Teismui nurodė Jungtinė Karalystė, argumentus dėl trijų pirmųjų panaikinimo pagrindų pateikiu tik jeigu Teisingumo Teismas konstatuotų, kad SESV 114 straipsnis yra Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio tinkamas teisinis pagrindas. Manau, kad priėmus Lisabonos sutartį padaryti pakeitimai, susiję tiek su aiškesniu (norminių) deleguotųjų priemonių ir įgyvendinimo (vykdomųjų) įgaliojimų atskyrimu ( 81 ), tiek su pataisymais, kuriais ES agentūrų priimtų aktų teisminė kontrolė įtvirtinta ES teisminėje struktūroje, reiškia, kad turi būti iš naujo nustatyta sprendimų Romano ir Meroni svarba atsižvelgiant į Europos Sąjungos konstitucinės teisės šiuolaikinę sistemą.

61.

1958 m. Sprendimas Meroni susijęs su prieštaravimais dėl iš trečiųjų šalių importuoto juodųjų metalų laužo išlyginimo sistemos, nustatytos pagal EAPB sutartį, konkrečiau kalbant, dėl Vyriausiosios valdybos pagal du Jungtinio juodųjų metalų laužo vartotojų biuro ir Importuoto juodųjų metalų laužo išlyginimo fondo (toliau – Briuselio agentūros), kuriems abiem EAPB Vyriausioji valdyba buvo pavedusi įgyvendinti šią sistemą, sprendimus nustatytos sumos. Abi Briuselio agentūros buvo privatinės teisės subjektai, įsteigti pagal Belgijos teisę.

62.

Sprendime Meroni Teisingumo Teismas nurodė, kad Vyriausioji valdyba turėjo teisę perduoti savo įgaliojimus išorės subjektui arba subjektams. Tačiau buvo taikomi pagal EAPB sutartį nustatyti tokio perdavimo apribojimai. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Vyriausioji valdyba negali įgaliojimus gaunančiai institucijai suteikti įgaliojimų, kurie skiriasi nuo jos pačios pagal EAPB sutartį turimų įgaliojimų ( 82 ). Pavyzdžiui, Briuselio agentūrų sprendimams nebuvo taikoma Teisingumo Teismo kontrolė remiantis EAPB sutarties 33 straipsnyje numatytomis sąlygomis, o Vyriausiosios valdybos priimtiems teisės aktams šis apribojimas buvo taikomas ( 83 ). Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įgaliojimus galima teisėtai perduoti tik jeigu jie būtini norint įvykdyti Vyriausiosios valdybos užduotis. Bet koks įgaliojimų perdavimas galėtų būti susijęs tik su aiškiai apibrėžtais vykdomaisiais įgaliojimais, kurių visą įgyvendinimą turėtų prižiūrėti Vyriausioji valdyba ( 84 ).

63.

Išnagrinėjęs būtent tokias faktines aplinkybes Teisingumo Teismas padarė gerai žinomą išvadą, kad „pagal Sprendimą Nr. 14/55 Briuselio agentūroms perduoti įgaliojimai susiję su tokia veiksmų laisve, kuri reiškia didelę diskreciją ir negali būti laikoma suderinama su Sutarties reikalavimais“ ( 85 ).

64.

Todėl atsižvelgiant į faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis Teisingumo Teismas priėmė Sprendimą Meroni, man atrodo akivaizdu, kad jam susirūpinimą kėlė du klausimai: pirma, Teisingumo Teismas nerimavo dėl to, kad nebuvo numatyta jokia Briuselio agentūrų priimtų aktų teisminė kontrolė; antra, Teisingumo Teismas siekė neleisti Vyriausiajai valdybai perduoti įgaliojimų, kurie būtų didesni už jos pačios turimus įgaliojimus ir kurie taip plačiai apibrėžti, kad buvo sudarytos sąlygos savivalei. Manau, kad todėl Teisingumo Teismas siekė užtikrinti konstitucinius imperatyvus, susijusius su veiksminga teismine kontrole ir institucine pusiausvyra.

65.

Panašūs susirūpinimą keliantys klausimai nurodyti Teisingumo Teismo išvadose Sprendime Romano. Šiame sprendime Teisingumo Teismas nagrinėjo Belgijos darbo ginčų teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Bendrijų darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos (toliau – Administracinė komisija) sprendimo Nr. 101 ( 86 ) aiškinimo ir galiojimo, taip pat dėl 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 574/72, nustatančio Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje ( 87 ), įgyvendinimo tvarką, aiškinimo. Administracinė komisija buvo įsteigta remiantis pastaruoju reglamentu ir ji priėmė sprendimą, dėl kurio sumažėjo G. Romano mokėtinos pensijos suma.

66.

Kalbėdamas apie Administracinės komisijos įgaliojimus Teisingumo Teismas padarė gerai žinomą išvadą:

„<...> tiek iš Sutarties 155 straipsnio, tiek iš pagal Sutartį, visų pirma – pagal jos 173 ir 177 straipsnius, sukurtos teismų sistemos, galima padaryti išvadą, kad Taryba negali suteikti teisių tokiam subjektui, kaip antai Administracinei komisijai, priimti aktus, turinčius įstatymo galią“ ( 88 ).

67.

Kaip nurodyta per teismo posėdį, iš Sprendimo Romano versijų prancūzų, olandų, vokiečių ir ispanų kalbomis matyti, kad jo taikymo sritis ribojama draudimu agentūroms priimti normines priemones. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismo sprendimo Romano 20 punkte vartojami žodžiai „įstatymo galią turintys aktai“ šio sprendimo tekste prancūzų kalba išdėstyti taip: „acts revêtant un caractère normatif“. Todėl žodžių „įstatymo galią turintys aktai“ vertimas į anglų kalbą („acts having the force of law“) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į versijas kitomis kalbomis.

68.

Nurodoma, kad Teisingumo Teismas vis dar netaiko Sprendime Meroni suformuluotų principų dabartinėmis ES agentūroms ( 89 ). Trumpai tariant, problema susijusi su agentūrų skaičiaus didėjimo suderinimu su draudimu perduoti agentūroms ir kitoms įstaigoms pernelyg didelius ir (arba) nepakankamai apibrėžtus įgaliojimus, kuris buvo numatytas Sprendime Meroni ( 90 ), taip pat su draudimu agentūroms priimti priemones, turinčias „įstatymo galią“, kuris buvo įtvirtintas Sprendime Romano.

69.

Verta pabrėžti pagrindinius faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su agentūromis, apie kurias Teisingumo Teismas kalbėjo 1958 m. Sprendime Meroni, ir to, kaip agentūros veikia šiandien, skirtumus. Doktrinoje šie skirtumai apibūdinti taip:

„Briuselio agentūros [apie kurias kalbama Sprendime Meroni] buvo pagal privatinę teisę įsteigti subjektai, o ES agentūros yra viešieji subjektai pagal ES teisę. Nors visiškai logiška pirmąsias priskirti prie „išorės subjektų“, to negalima pasakyti apie pastarąsias. Briuselio agentūroms įgaliojimus suteikė Vyriausioji valdyba, o ES agentūras steigia ir joms įgaliojimus suteikia Sąjungos teisės aktų leidėjas. Be to, Sprendimas Meroni priimtas pagal EAPB sutartį, o šiuolaikinės ES agentūros veikia pagal ES sutartis“ ( 91 ).

70.

Sprendimo Romano ryšio su šiuolaikine agentūrų teise ribos matyti iš paties sprendimo. Manau, akivaizdu, kad kai Teisingumo Teismas neleido suteikti agentūrai teisėkūros įgaliojimų, jis žinojo, kad pagal tuo metu galiojusią EEB sutartį nebuvo numatyta tokių priemonių teisminė kontrolė. Tačiau pagal Lisabonos sutartį ši spraga panaikinta, pertvarkytas teisėkūros įgaliojimų perdavimas pagal SESV 290 straipsnį ir aiškiau reglamentuota įgyvendinimo įgaliojimų taikymo sritis bei naudojimasis jais pagal SESV 291 straipsnį.

71.

Kalbant apie Sprendimą Meroni, Teisingumo Teismo iškelti klausimai, susiję su institucine pusiausvyra ir būtinybe uždrausti perduoti pernelyg didelius įgaliojimus ir (arba) perduoti taip, kad atsirastų galimybė jais naudotis savavališkai, šiandien tokie pat svarbūs kaip ir 1958 m. Tačiau jie taip pat turi būti nagrinėjami tinkamai atsižvelgiant į Europos Sąjungos pirminės teisės pokyčius, kurie atsispindi SESV 290 ir 291 straipsniuose.

72.

Kaip bus paaiškinta kitame skirsnyje, ES konstitucinės teisės raida priėmus Lisabonos sutartį iš tiesų leido išspręsti pagrindinius klausimus, kuriuos Teisingumo Teismas turėjo nagrinėti sprendimuose Meroni ir Romano, t. y. klausimus, susijusius su įgaliojimų suteikimo ir perdavimo kriterijų, grindžiamų sutartimi, pagal kuriuos būtų užtikrinama institucinė pusiausvyra, nebuvimu ir su agentūrų teisiškai privalomų aktų teisminės kontrolės spraga.

73.

Kaip pažymėjau, Teisingumo Teismo įgaliojimai prižiūrėti „Sąjungos įstaigų ar organų aktų, galinčių turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims“ teisėtumą dabar patvirtinti SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje, o SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad Teisingumo Teismui priskirta nagrinėti agentūrų aktus remiantis pagrindais, tradiciškai numatytais pagal ES teisę ( 92 ). Pagal SESV 265 straipsnio pirmą pastraipą ieškinį dėl atitinkamų veiksmų nesiėmimo galima pareikšti ir dėl agentūrų veiklos, o pagal SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punktą užtikrinama, kad galiojimo kontrolė, kurią inicijuoja nacionaliniai teismai, gali būti atliekama ir agentūrų atžvilgiu. Paskutinis agentūrų įtraukimo į ES teisminę struktūrą etapas yra jų paminėjimas 277 straipsnyje, kalbant apie pareiškimą dėl neteisėtumo, kurį galima padaryti dėl visuotinai taikomų aktų. Tačiau nuostatose dėl ES institucijų deliktinės atsakomybės ir žalos atlyginimo, t. y. SESV 268 ir 340 straipsniuose, apie agentūras neužsimenama, tačiau pagal teismų praktiką galima išieškoti žalą, atsiradusią dėl agentūrų nustatytų priemonių ( 93 ).

74.

Atsižvelgiant į minėtas Sutarties nuostatas akivaizdu, kad agentūroms gali būti suteikti įgaliojimai priimti teisiškai privalomus sprendimus, galinčius turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims. Priešingu atveju šie Sutarties pakeitimai neturėtų prasmės. Todėl manau, kad taip, kaip negalima reikšti per se prieštaravimų dėl to, kad agentūros, kaip antai EVPRI, priimtų priemones, galinčias turėti teisinių padarinių trečiosioms šalims, kaip antai investuotojams ir makleriams, negalima reikšti per se prieštaravimų dėl tokių priemonių remiantis sprendimais Meroni arba Romano.

75.

Atsižvelgdamas į tai pripažinčiau, kad nors pagal Lisabonos sutartį aiškiai išdėstyta agentūrų priimtų įstatymų ir sprendimų teisminės kontrolės sistema, Sutartyje ne taip aiškiai reglamentuojamas agentūrų įgaliojimų ribojimas ( 94 ). Taip yra todėl, kad nei SESV 290 straipsnyje, kuriame kalbama apie įgaliojimų priimti aktus pagal teisėkūros procedūrą perdavimą Komisijai, nei SESV 291 straipsnyje, pagal kurį valstybėms narėms, Komisijai ir tam tikrais ribotais atvejais – Tarybai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai, agentūros neminimos. Prieš Lisabonos sutartį sąvoka „įgyvendinimo įgaliojimai“ apėmė dviejų rūšių įgaliojimus, nepaisant jų skirtingo pobūdžio. Tai – įgaliojimai priimti norminius aktus, kuriais keičiami arba pildomi pagrindiniai pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai, ir įgaliojimai ES lygmeniu įgyvendinti arba vykdyti pagal ES teisėkūros procedūrą priimtus aktus arba kai kurias jų nuostatas ( 95 ). Aiškų šių dviejų reiškinių atskyrimą pasiūlė Europos Konventas ( 96 ) ir jis buvo įtrauktas į Sutartį dėl Konstitucijos Europai ( 97 ). Galiausiai šis pakeitimas perkeltas į Lisabonos sutartį – į SESV 290 ir 291 straipsnius ( 98 ).

76.

Iš esmės pagal SESV 290 straipsnį leidžiama perduoti įgaliojimus priimti nuostatas, pagal kurias papildomos arba keičiamos tam tikros neesminės pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų nuostatos ( 99 ). Šiuos įgaliojimus galima perduoti tik Komisijai. Kitaip tariant, pagal 290 straipsnyje numatytą deleguotąjį aktą Komisijai perduodami įgaliojimai daryti nurodytų pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų neesminius pakeitimus ir (arba) teisė juos papildyti. Tačiau 290 straipsnyje taip pat numatytos griežtos įgaliojimų perdavimo sąlygos, kad kuriant ES teisę būtų išsaugota demokratinė atskaitomybė. Pagal 290 straipsnio 1 dalį „įgaliojimų delegavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė“ turi būti „aiškiai apibrėžiami“ atitinkamuose pagal teisėkūros procedūrą priimtuose aktuose ( 100 ).

77.

SESV 291 straipsnio, kuriame reglamentuojami įgyvendinimo įgaliojimai, tikslas kitas. Pirma, jame nustatyta pagrindinė taisyklė, pagal kurią ES teisės įgyvendinimas priskirtas valstybių narių kompetencijai. Antra, siekiant užtikrinti vienodesnį teisiškai privalomų ES priemonių įgyvendinimą, nei būtų įmanoma kitomis aplinkybėmis, įgyvendinimo įgaliojimai gali būti suteikti Komisijai arba – tam tikromis griežtomis sąlygomis – Tarybai. Taip įgyvendinimo įgaliojimais galima naudotis ne nacionaliniu, o ES lygmeniu. Todėl sutinku su autoriais, kurie mano, kad įgyvendinimo įgaliojimų suteikimo pagal SESV 291 straipsnį tikslas yra sudaryti galimybę atskleisti įgyvendinamo akto norminį turinį, siekiant palengvinti jo taikymą. Šis tikslas visiškai skiriasi nuo priemonių, priimtų remiantis pagal SESV 290 straipsnį suteiktais įgaliojimais, tikslo, kuris yra atleisti ES teisės aktų leidėją nuo pareigos keisti arba pildyti teisės aktų neesmines nuostatas ir kartu palikti teisės aktų leidėjui teisę priimti sprendimus dėl esminių tam tikros srities nuostatų ( 101 ).

78.

Žinoma, ne visada lengva nubrėžti ribą tarp pagal teisėkūros procedūrą priimto akto papildymo neesminėmis nuostatomis ir detalesnių įgyvendinimo taisyklių nustatymo ( 102 ). Tačiau, kaip yra pastebėjęs vienas filosofas, „ribiniai atvejai nereiškia, kad nėra akivaizdžiai teigiamų arba neigiamų atvejų“ ( 103 ).

79.

Tačiau, priešingai, nei teigiama Jungtinės Karalystės prašyme dėl panaikinimo, tai nereiškia, kad pagal SESV 291 straipsnį nustatytos įgyvendinimo priemonės negali būti visuotinai taikomos. Jeigu jos tokios yra, jos prilygsta reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktui, kaip jis suprantamas pagal 263 straipsnio ketvirtą pastraipą ( 104 ). Ši išvada neišvengiamai išplaukia iš faktinės aplinkybės, kad pagal Lisabonos Sutartį į 277 straipsnį, kuriame, kaip nurodyta Parlamento rašytinėse pastabose, numatytas pareiškimas dėl „visuotinai taikomų“ aktų negaliojimo, įtraukta nuoroda į agentūras. Dar paminėčiau nuorodą į agentūras 267 straipsnyje, kur kalbama apie galiojimo kontrolę, paprastai susijusią su norminiais aktais.

80.

Be to, SESV 291 straipsnyje numatytos įgyvendinimo priemonės gali būti priimamos kaip administraciniai sprendimai ( 105 ). Tačiau akivaizdu, kad individualūs administraciniai sprendimai visiškai draudžiami pagal SESV 290 straipsnį. Todėl SESV 290 ir 291 straipsnių taikymo sritys iš dalies sutampa tik todėl, kad aktai, kurie iš esmės yra reglamentuojamojo pobūdžio pagal SESV 263 ketvirtą pastraipą ir kurių teisinė forma yra visuotinai taikomas reglamentas arba sprendimas, gali būti priimami pagal abi šias nuostatas.

81.

Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad SESV, priešingai nei ankstesnėse sutartyse, aiškiai konceptualiai skiriami deleguotieji ir įgyvendinimo aktai. SESV 290 straipsnyje numatyti deleguotieji aktai yra visuotinai taikomi ne pagal teisėkūros procedūrą priimami (reglamentuojamojo pobūdžio) teisės aktai, kuriuos priima Komisija, siekdama pakeisti arba papildyti neesmines pagal teisėkūros procedūrą priimto akto nuostatas. SESV 291 straipsnyje numatyti įgyvendinimo aktai gali būti arba reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai, arba individualūs administraciniai sprendimai. Juos gali priimti Komisija arba Taryba, siekdamos užtikrinti teisiškai privalomų ES priemonių vienodą įgyvendinimą. Be to, kadangi į jų pavadinimus privalo būti įrašyti žodžiai „deleguotasis“ arba „įgyvendinimo“, abi vykdomųjų aktų rūšis dabar galima formaliai atskirti nuo teisės aktų, naudojamų pagal teisėkūros procedūrą priimamiems teisės aktams priimti ( 106 ).

82.

Iš tiesų šis skirtumas įtvirtintas pačiame Reglamente Nr. 236/2012, kuriame deleguotieji įgaliojimai ir įgyvendinimo įgaliojimai numatyti skirtinguose skyriuose. Įgyvendinimo įgaliojimai Komisijai suteikti pagal Reglamento Nr. 236/2012 44 straipsnį (VIII skyrius), o įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus Komisijai suteikti pagal Reglamento Nr. 236/2012 42 straipsnį (VII skyrius) ( 107 ).

83.

Pagrindinis susirūpinimą keliantis konstitucinis klausimas, kylantis kalbant apie SESV 290 straipsnyje nurodytus deleguotuosius aktus, susijęs su demokratine atskaitomybe ( 108 ). Kitaip tariant, kiek teisėkūros įgaliojimų galima perduoti ir kaip teisės aktų leidėjas gali kontroliuoti, kaip įgyvendinami tokie deleguotieji įgaliojimai? Pagrindinis konstitucinis klausimas, kylantis kalbant apie SESV 291 straipsnyje nurodytus įgyvendinimo aktus, susijęs su pagarba valstybių narių pagrindinei kompetencijai įgyvendinti ES teisę ir su institucine pusiausvyra tarp Tarybos bei Komisijos, kai jos įgyja įgyvendinimo įgaliojimus.

84.

Manau, kaip nurodyta Komisijos rašytinėse pastabose, tik Komisija gali gauti deleguotuosius įgaliojimus pagal SESV 290 straipsnį. Tai reiškia, kad šiomis aplinkybėmis Sprendime Romano numatytas draudimas suteikti agentūroms teisėkūros arba norminamojo pobūdžio įgaliojimus tebėra taikytinas tiek ta prasme, kad ES teisės aktų leidėjas negali perduoti teisėkūros įgaliojimų agentūrai, tiek atsižvelgiant į tai, kad jeigu Komisija perduotų jai pagal SESV 290 straipsnį perduotus įgaliojimus agentūrai, tai būtų neteisėta ( 109 ).

85.

Būtina neleisti perduoti agentūroms įgaliojimų pagal 290 straipsnį, nes įgyvendinant tokius įgaliojimus keičiamas pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų norminis turinys, nors toks keitimas susijęs su jų neesminėmis nuostatomis. Tai, kad tokie įgaliojimai negali būti perduoti agentūroms ir visoms kitoms Komisijai nepriklausančioms žinyboms, matyti ir iš SESV 290 straipsnio teksto. Be to, atsižvelgiant į mechanizmą, susijusį su sąlygomis, kurias teisės aktų leidėjas gali nustatyti siekiant perduoti įgaliojimus pagal SESV 290 straipsnio 2 dalį, akivaizdu, kad agentūroms tokie įgaliojimai negali būti perduoti, nes jos negali dalyvauti tarpinstitucinėje galių pusiausvyros užtikrinimo sistemoje. Pagal ESS 2 ir 10 straipsniuose įtvirtintą demokratijos principą neišvengiamai reikalaujama, kad įgaliojimus priimti ES priemones, pagal kurias galima keisti pagal ES teisėkūros procedūrą priimtų aktų neesmines nuostatas, įgyvendintų ES institucija, kuri yra demokratiškai atskaitinga, kitaip tariant – Komisija, kuri atskaitinga Europos Parlamentui ( 110 ).

86.

SESV 291 straipsnyje numatytiems įgyvendinimo įgaliojimams panašus apribojimas netaikomas. Žinoma, tiesa, kad SESV 291 straipsnyje, kaip ir SESV 290 straipsnyje, nedaroma nuoroda į agentūras kaip į subjektus, kuriems gali būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ES lygmeniu. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad įgyvendinimo įgaliojimai neapima pagal teisėkūros procedūrą priimtų aktų keitimo ir pildymo naujomis nuostatomis, manau, kad pagrindiniai konstituciniai principai neužkerta kelio teisės aktų leidėjui suteikti tokius įgaliojimus agentūroms ir taip pasirinkti tarpinį variantą tarp įgyvendinimo įgaliojimų suteikimo Komisijai arba Tarybai ir šių įgaliojimų palikimo valstybėms narėms.

87.

Toks sprendimas gali būti ypač tinkamas tais atvejais, kai norint įgyvendinti ES priemonę reikia atlikti sudėtingus techninius vertinimus. Kaip pažymima Parlamento rašytinėse pastabose, suteikiant tokius įgaliojimus agentūroms visada nukrypstama nuo bendrųjų įgyvendinimo principų. Šioje srityje agentūros jau seniai atlieka svarbią funkciją ir norint tai pakeisti būtų reikėję Lisabonos sutartyje aiškiai nurodyti, kad ji panaikinama. Be to, kaip paaiškinau, dabar keliose Sutarties nuostatose netiesiogiai pripažįstama galimybė agentūroms priimti teisiškai privalomus sprendimus, turinčius poveikį trečiosioms šalims. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kokie galėtų būti institucijų, įstaigų arba organų sprendimai, numatyti SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punkte, jeigu teisės aktų leidėjas negalėtų šiems subjektams suteikti įgyvendinimo įgaliojimų.

88.

Taigi, kaip nurodyta Komisijos rašytinėse pastabose, Sprendimas Meroni ir toliau gali būti taikomas, kalbant apie įgyvendinimo įgaliojimų perdavimą agentūrai. Šis sprendimas išlieka svarbus todėl, kad: i) agentūrai negalima perduoti įgaliojimų, kurie skirtųsi nuo įgyvendinimo įgaliojimų, ES teisės aktų leidėjo suteiktų įgaliojimus perduodančiajai institucijai, nepaisant to, ar ji yra Komisija, ar Taryba: ir ii) perduoti įgaliojimai turi būti pakankamai aiškiai apibrėžti, kad nebūtų galimybės jais naudotis savavališkai. Kitaip tariant, akte, pagal kurį perduodami įgaliojimai, turi būti nurodyti pakankamai aiškūs kriterijai, kad būtų galima vykdyti įgyvendinimo įgaliojimų teisminę kontrolę. Įgaliojimus perduodančioji institucija „juos turi perduoti priimdama aiškų sprendimą; be to, galima perduoti tik aiškiai apibrėžtus vykdomuosius įgaliojimus“ ( 111 ).

89.

Žinoma, pagal pagrindinį konstitucinį principą, kuris dabar įtvirtintas SESV 290 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, pagal kurį esminės atitinkamos srities nuostatos nustatomos tik pagal teisėkūros procedūrą priimtais aktais, ribojama ne tik deleguotųjų teisės aktų, bet ir įgyvendinimo aktų taikymo sritis. Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje šio principo aiškiai laikomasi. Kitais požiūriais vertinant, ar EVPRI įgaliojimai pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį atitinka ES konstitucinę teisę, SESV 290 straipsnis nesvarbus. Kaip nurodyta Komisijos rašytinėse pastabose, pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI nesuteikti įgaliojimai pildyti arba keisti jo nuostatas. Tačiau jeigu tokie įgaliojimai būtų suteikti EVPRI kaip agentūrai, dėl mano nurodytų priežasčių tai neišvengiamai būtų neteisėta.

90.

Tačiau Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnis nereiškia ir SESV 291 straipsnyje numatytų įgyvendinimo įgaliojimų, anksčiau suteiktų Komisijai arba Tarybai, suteikimo agentūrai. Kitaip tariant, EVPRI įgaliojimai pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį jai suteikti ne pagal 291 straipsnio 4 dalyje numatytą Komisijos arba Tarybos priimtą „įgyvendinimo“ aktą; tokius įgaliojimus jai tiesiogiai suteikė ES teisės aktų leidėjas pagal SESV 289 straipsnio 3 dalyje numatytą taikant teisėkūros procedūrą priimtą aktą.

91.

Šis skirtumas svarbus, nes kai teisės aktų leidėjas suteikia įgaliojimus, savaime negali būti taikomi Sprendime Meroni numatyti apribojimai. Iš tiesų, kai ES teisės aktų leidėjas suteikia įgyvendinimo įgaliojimus institucijoms, agentūroms arba kitiems Sąjungos organams, jis veikia ne kaip „įgaliojimus suteikianti institucija“, kaip ji suprantama pagal Sprendimą Meroni, o kaip konstitucinis subjektas, įgyvendinantis savo teisėkūros kompetenciją, kuri jam suteikta pagal aukštesniąją konstitucinę chartiją, t. y. pagal Lisabonos sutartį. Vykdomieji ir teisminiai įgaliojimai, kuriuos ES teisės aktų leidėjas gali suteikti institucijoms arba įstaigoms, kokybiniu požiūriu skiriasi nuo jo paties įgaliojimų. Pavyzdžiui, Europos Parlamentas ir Taryba gali pagal SESV 257 straipsnio pirmą pastraipą steigti specializuotus teismus. Tačiau savaime aišku, kad jokiu būdu negali būti laikoma, kad jie patys turi teisminius įgaliojimus, kuriuos gali perduoti kitiems subjektams. Šios nuostatos reikia tik tam, kad specializuoti teismai būtų steigiami remiantis tinkamu teisiniu pagrindu, numatytu Lisabonos sutartyje.

92.

Tačiau manau, kad pirmą kartą Sprendime Meroni išdėstytas principas, susijęs su pernelyg didelių ir (arba) atveriančių kelią savivalei įgyvendinimo įgaliojimų draudimu, ir toliau gali būti taikomas vertinant Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnio teisėtumą pagal ES konstitucinę teisę. Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas negali suteikti EVPRI įgaliojimų priimti įgyvendinimo priemones, kuriomis būtų pažeistas šis principas, nes įgyvendinimo įgaliojimus galima teisėtai suteikti tik jeigu jie pakankamai konkretūs, kitaip tariant, turi būti aiškiai nurodytos suteiktų įgaliojimų ribos. Kitu atveju nebūtų apsaugota institucinė pusiausvyra ir galimybė atlikti veiksmingą teisminę naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolę ( 112 ).

93.

Be to, negalima įgalioti EVPRI priimti politinių sprendimų ( 113 ). Pavyzdžiui, teisės nuostata, pagal kurią ES lygmens įgyvendinimo institucijai suteikiami įgaliojimai „prireikus“ uždrausti skolintų vertybinių popierių pardavimą, reikštų konstitucinėms nuostatoms prieštaraujantį pernelyg didelių įgyvendinimo įgaliojimų suteikimą, nepaisant to, ar tokie įgaliojimai būtų suteikti Komisijai, ar agentūrai ( 114 ). Tai atspindi bendrąjį principą, susijusį su demokratiško teisės aktų leidėjo pagrindiniu vaidmeniu, pripažįstamu kelių valstybių narių konstitucijose ir SESV 290 straipsnyje, kuris reiškia, kad teisės aktai negali būti tokie neaiškūs arba neapibrėžti, kad pagrindiniai politiniai pasirinkimai turėtų būti daromi arba vertinamieji sprendimai priimami įgyvendinimo etape.

94.

Sutinku su argumentais, kuriuos per teismo posėdį išdėstė Prancūzijos vyriausybė, kad veiksmai, kuriuos EVPRI yra įgaliota ir privalo atlikti pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį, susiję su įgyvendinimu (vykdymu). Šiai išvadai neturi įtakos faktinė aplinkybė, kad taikydama Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI gali privalėti atlikti sudėtingą faktinių aplinkybių įvertinimą arba taikyti semantiniu požiūriu neaiškius žodžius kaip antai „didelis“, „metodiškas“ ir „finansų rinkų <...> vientisumas“ (Komisijos deleguotojo reglamento Nr. 918/2012 24 straipsnio 3 dalis). Kyla klausimas, ar pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį suteikiami pakankamai aiškiai apibrėžti vykdomieji įgaliojimai. Kaip nurodžiau šios išvados 41–43 punktuose, šių įgaliojimų įgyvendinimo tikslumas ir apibrėžtumas užtikrinami keliais skirtingais būdais.

95.

Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatyta EVPRI pareiga imtis tam tikrų priemonių tam tikromis šiame straipsnyje išvardytomis sąlygomis, kurių reikšmė smulkiau išaiškinta Komisijos deleguotojo reglamento Nr. 918/2012 24 straipsnio 3 dalies a punkte. Be to, Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje aiškiai apibrėžtas tokių priemonių turinys, jų priėmimo tvarka ir galiojimas laiko atžvilgiu. Tokios priemonės skirtos fiziniams arba juridiniams asmenims, turintiems tam tikras grynąsias trumpąsias pozicijas, susijusias su konkrečia finansine priemone ar konkrečiomis finansinėmis priemonėmis, arba ketinantiems sudaryti skolintų finansinių priemonių pardavimo susitarimus.

96.

Taigi, pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį EVPRI privalo ribotomis aplinkybėmis imtis veiksmų, susijusių su tam tikromis finansinėmis priemonėmis arba finansinių priemonių klase (atsižvelgiant į aplinkybes). Pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį priimtos priemonės paprastai susijusios su neapibrėžta asmenų kategorija, todėl jų įgyvendinimas prilygsta visuotinai taikomam administraciniam sprendimui.

97.

Reglamentas Nr. 236/2012, konkrečiau kalbant, jo 28 straipsnis, priimti remiantis teisės aktų leidėjo pagrindiniu politiniu pasirinkimu laikytis pozicijos, kad įprastomis sąlygomis skolintų vertybinių popierių pardavimas yra naudingas, tačiau apibrėžtomis išskirtinėmis aplinkybėmis jis gali kelti grėsmę tinkamam vidaus rinkos veikimui. Dar buvo padarytas politinis pasirinkimas mažinti šią grėsmę, prireikus imantis veiksmų ES lygmeniu. Taigi, esminius vertinamuosius sprendimus, susijusius su Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsniu, priėmė ES teisės aktų leidėjas ir jie nebuvo palikti priimti EVPRI.

98.

Vėliau, kai susiklosto išskirtinės aplinkybės, pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį ir Komisijos deleguotojo reglamento Nr. 918/2012 24 straipsnio 3 dalį, EVPRI neturi teisės pasirinkti, ar imtis atitinkamų priemonių. Ji privalo jų imtis.

99.

Galiausiai, nors taikant Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje numatytus kriterijus ir sąlygas reikia atlikti sudėtingą faktinių aplinkybių įvertinimą, EVPRI būtent tam ir įsteigta. Tai sudėtinga struktūra, vienijanti nacionalines ekspertų institucijas, kurios privalo konsultuoti ESRV. Manau, kad poreikis atlikti tokius techniniu požiūriu sudėtingus objektyvius ir nepolitinius vertinimus yra argumentas už atitinkamų įgaliojimų suteikimą ekspertų agentūrai, o ne Komisijai.

100.

Priešingai, nei per teismo posėdį nurodė Jungtinė Karalystė, galimybė, kad ekspertai nesusitars dėl tam tikro klausimo, nebūtinai reiškia, jog priimami subjektyvūs sprendimai arba suteikta neribota diskrecija bet kuria teisiniu požiūriu svarbia prasme. Ekspertai ir, žinoma, teisėjai dažnai nesutaria. Objektyvumas iš esmės priklauso nuo procedūrinių garantijų, kuriomis užtikrinama, kad sprendimus priimantys asmenys savo vertinimus grįstų gausiomis faktinėmis aplinkybėmis ir patikima metodika, prieš tai pasikonsultavę su atitinkamais subjektais. Šie reikalavimai išdėstyti Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnyje.

101.

Manau, kad jeigu Teisingumo Teismas manytų, jog būtina priimti sprendimą dėl to, ar Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnis atitinka konstitucinės teisės nuostatas, kuriomis reglamentuojama, kaip ES teisės aktų leidėjas tiesiogiai suteikia įgaliojimus agentūrai (šioje byloje – EVPRI), jis turėtų padaryti išvadą, kad SESV 291 straipsnyje nustatyti reikalavimai ir bendrieji konstituciniai principai, pagal kuriuos reglamentuojamas įgyvendinimo įgaliojimų suteikimas, visiškai nebuvo pažeisti.

102.

Todėl, nors darau išvadą, kad pirmasis Jungtinės Karalystės reikalavimas turėtų būti patenkintas ir Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnis panaikintas, nes SESV 114 straipsnis nebuvo tinkamas teisinis pagrindas, antrasis Jungtinės Karalystės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti atmestas. Pirmieji trys Jungtinės Karalystės nurodyti pagrindai, pagal kuriuos, kai EVPRI buvo suteikti įgaliojimai pagal Reglamento Nr. 236/2012 28 straipsnį, buvo pažeista teismo praktika, suformuota sprendimuose Romano ir Meroni, buvo atmesti. Todėl, remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

103.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui panaikinti 2012 m. kovo 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 236/2012 dėl skolintų vertybinių popierių pardavimo ir tam tikrų kredito įsipareigojimų neįvykdymo apsikeitimo sandorių aspektų 28 straipsnį ir nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.