—

M. J. Boedeker, atstovaujamos advokato R. de Lange,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos C. Wissels,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin ir R. Troosters,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL C 169, 2005 7 8, p. 10; toliau – Romos konvencija), 6 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp A. Schlecker, veikiančio komerciniu pavadinimu „Firma Anton Schlecker“ (toliau ‑ Schlecker), kurio bendrovė įsteigta Ėhingene (Vokietija), ir M. J. Boedecker, gyvenančios Miulheime prie Rūro (Vokietija) ir dirbančios Nyderlanduose, dėl darbdavio vienašališkai pakeistos darbo vietos ir šiomis aplinkybėmis darbo sutarčiai taikytinos teisės.

3

Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai.“

4

Šios konvencijos 6 straipsnyje „Individualios darbo sutartys“ numatyta:

„1.   Nepaisant 3 straipsnio nuostatų, šalių teisė pasirinkti taikytiną teisę darbo sutartyje neatima ir neriboja darbuotojo teisės į apsaugą, kurią jam suteikia privalomos teisės normos, jeigu, nesant pasirinkimo, būtų taikytina teisė pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Nepaisant 4 straipsnio nuostatų, nesant pasirinkimo pagal 3 straipsnį, darbo sutarčiai taikoma:

išskyrus atvejus, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė.“

5

2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, p. 6; toliau – reglamentas „Roma I“) buvo pakeista Romos konvencija. Šis reglamentas taikomas sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 dienos.

6

Reglamento „Roma I“ 8 straipsnio „Individualios darbo sutartys“ 4 dalyje nustatyta:

„Jei iš aplinkybių visumos paaiškėja, kad sutartis glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 2 ar 3 dalyse, taikoma tos kitos valstybės teisė.“

7

M. J. Boedeker dirbo Schlecker, daug filialų įvairiose valstybėse narėse turinčioje Vokietijos įmonėje, kuri veikia chemijos prekių srityje. M. J. Boedeker dirbo Vokietijoje nuo 1979 m. gruodžio 1 d. iki 1994 m. sausio 1 d., tada su ja buvo sudaryta nauja darbo sutartis, pagal kurią ji įdarbinta Schlecker vadove Nyderlanduose. Eidama šias pareigas ji vadovavo šioje valstybėje narėje esantiems maždaug Schlecker 300 filialų ir apie 1250 darbuotojų.

8

2006 m. birželio 19 d. laiške Schlecker, be kita ko, pranešė M. J. Boedeker, kad jos, kaip vadovės, darbo vieta Nyderlanduose panaikinama nuo 2006 m. birželio 30 d., ir jai pasiūlė tokiomis pačiomis sutarties sąlygomis nuo 2006 m. liepos 1 d. eiti Audito skyriaus vadovės pareigas („Bereichsleiterin Revision“) Dortmunde (Vokietija).

9

M. J. Boedeker pareiškė skundą dėl vienašališko darbdavio sprendimo pakeisti jos darbo vietą, bet 2006 m. liepos 3 d. atvyko į Dortmundą, kad pradėtų eiti naujas pareigas. 2006 m. liepos 5 d. ji pranešė, kad neatvyks į darbą dėl ligos. Nuo 2006 m. rugpjūčio 16 d. ji gavo išmokas iš Vokietijos ligos draudimo kasos.

10

Šiomis aplinkybėmis M. J. Boedeker inicijavo daug teisinių procesų Nyderlanduose. Viename iš jų ji, be kita ko, prašė Kantonrechter te Tiel (Tilio apylinkės teismo teisėjas), pirma, pripažinti, kad jos darbo santykiams taikytina Nyderlandų teisė, ir, antra, panaikinti antrąją darbo sutartį ir skirti kompensaciją. Kantonrechter te Tiel laikinu sprendimu dėl esmės (vėliau apeliacinėje instancijoje šis sprendimas paliktas galioti) panaikino darbo sutartį nuo 2007 m. gruodžio 15 d. ir pripažino M. J. Boedeker teisę į 557651,52 euro bruto kompensaciją. Tačiau šis sprendimas galėjo būti galutinis tik su sąlyga, kad Nyderlandų teisė bus pripažinta taikytina darbo sutarčiai. Todėl Kantonrechter te Tiel kitu sprendimu pripažino taikytina Nyderlandų teisę.

11

Išnagrinėjęs Schlecker apeliacinį skundą, Gerechtshof te Arnhem (Arnhemo apygardos teismas) paliko galioti šį sprendimą ir nurodė, kad automatiškai nebuvo galima rinktis Vokietijos teisės. Be kita ko, jis manė, kad pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą darbo sutartis reglamentuojama pagal Nyderlandų teisę, t. y. šalies, kurioje darbuotojas paprastai dirba, teisę. Šis teismas manė, kad įvairios Schlecker nurodytos aplinkybės, susijusios, pavyzdžiui, su priklausymu skirtingoms senatvės pensijų, ligos draudimo ir invalidumo sistemoms, neleidžia daryti išvados, kad darbo sutartis labiau susijusi su Vokietija, todėl negali būti daroma Vokietijos teisės taikymo prielaida.

12

Dėl šio Gerechtshof te Arnhem sprendimo, kuriame nustatyta taikytina teisė, Schlecker pareiškė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas).

13

Atsižvelgdama į tai, M. J. Boedeker reikalauja taikyti Nyderlandų teisę pagal šalių sudarytą sutartį ir nurodyti Schlecker grąžinti ją darbą kaip „už Nyderlandus atsakingą darbuotoją“. Schlecker tvirtina, kad taikytina Vokietijos teisė, nes visos aplinkybės rodo glaudesnį ryšį su Vokietija.

14

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Hoge Raad der Nederlanden pažymi, kad pagal Nyderlandų teisę darbuotojai šiuo atveju suteikiama didesnė apsauga nuo darbdavio atlikto darbo vietos pakeitimo. Šis teismas turi abejonių dėl Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pabaigos, pagal kurią leidžiama netaikyti teisės, kitaip taikytinos remiantis šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose aiškiai numatytais ryšio kriterijais, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo sutartis labiau susijusi su kita valstybe, aiškinimo.

15

Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

16

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad pagal 1998 m. gruodžio 19 d. Pirmojo protokolo dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos aiškinti 1980 m. konvenciją (OL C 27, 1998, p. 47), įsigaliojusio 2004 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnį Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Be to, pagal šio protokolo 2 straipsnio a punktą Hoge Raad der Nederlanden gali prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą jo nagrinėjamoje byloje iškilusiu klausimu, susijusiu su Romos konvencijos nuostatų aiškinimu.

17

Pateikdamas pirmąjį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad net jei darbuotojas darbo sutartyje nurodytą darbą dirba ne tik paprastai, bet ir ilgą laiką bei nepertraukiamai vienoje valstybėje, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos pabaiga, gali netaikyti valstybės, kurioje paprastai dirbama, teisės, kai iš visų aplinkybių matyti, kad minėta sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

18

Teisingumo Teismas siūlo aiškinti ryšio su valstybe, kurioje paprastai dirbama, kriterijų, kaip jis suprantamas pagal Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą, atsižvelgiant į 2 dalies pabaigoje siūlomą galimybę darbo sutarčiai taikytina nustatyti valstybės, su kuria ši sutartis labiau susijusi, teisę.

19

Atsižvelgdamos į tai M. J. Boedeker, Austrijos vyriausybė ir Europos Komisija teigia, kad teismas, į kurį kreiptasi dėl konkrečios bylos, siekdamas nustatyti taikytiną teisę, turi įvertinti visas įvairias bylos faktines aplinkybes ir duomenis ir kad atliekant šį vertinimą laikotarpis, per kurį darbuotojas paprastai veiksmingai dirbo, gali būti lemiamas. Taigi, kai nustatoma, kad iš esmės ilgą laiką dirbta vienoje vietoje, šis faktas yra lemiamas kriterijus nustatant taikytiną teisę.

20

Konkrečiau kalbant, M. J. Boedeker, remdamasi Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktu, padarė išvadą, kad turi būti taikoma Nyderlandų teisė, kuri pagrindinėje byloje suteikia didesnę apsaugą nuo vienašališkai darbdavio atlikto darbo vietos pakeitimo. Šiuo aspektu ji, be kita ko, tvirtina, kad 2 dalies pabaigoje numatytą išimtį reikia aiškinti siaurai ir taikyti atsižvelgiant į šią nuostatą pagrindžiantį darbuotojo apsaugos principą, kad būtų užtikrintas palankiausios materialinės teisės taikymas.

21

Priešingai, Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad jeigu sutartis labiau susijusi su kita nei darbo valstybe, reikia taikyti valstybės, kuri labiau susijusi, teisę, šioje byloje – Vokietijos teisę. Nustatant, kad tokiai sutarčiai taikoma Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta ryšio taisyklė, net jeigu visos aplinkybės liudija kitą teisės sistemą, 6 straipsnio 2 dalies pabaigoje numatyta išimtis netektų prasmės. Taigi ši vyriausybė teigia, kad, taikant išlygą, reikia atsižvelgti į visas bylos teisines ir faktines aplinkybes, ypatingą dėmesį teikiant taikytinai socialinės apsaugos teisei.

22

Pirmiausia reikia priminti, kad Romos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos specialios kolizinės normos, susijusios su individualiomis darbo sutartimis, kurios nukrypsta nuo bendrųjų normų, įtvirtintų šios konvencijos 3 ir 4 straipsniuose, susijusiuose atitinkamai su laisve pasirinkti taikytiną teisę ir su taikytinos teisės nustatymo kriterijais, nesant tokio pasirinkimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 15 d. Sprendimo Koelzsch, C-29/10, Rink. p. I-1595, 34 punktą ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Voogsgeerd, C-384/10, Rink. p. I-13275, 24 punktą).

23

Žinoma, šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutarties šalių teisė pasirinkti darbo sutarčiai taikytiną teisę negali atimti darbuotojo garantijų, kurias jam suteikia teisės, kuri būtų taikytina sutarčiai, nesant tokio pasirinkimo, privalomos normos.

24

Tačiau Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje savo ruožtu nustatyti specialūs ryšio kriterijai, kuriais remiantis turi būti nustatoma lex contractus nesant šalių pasirinkimo (minėto Sprendimo Voogsgeerd 25 punktas).

25

Šie kriterijai yra, pirma, valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijus, įtvirtintas Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte, ir – papildomai – jei tokios vietos nėra, vietos, „kurioje yra darbdavio verslo vieta“, kriterijus, įtvirtintas šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies b punkte (minėto Sprendimo Voogsgeerd 26 punktas).

26

Be to, pagal minėtos 2 dalies pabaigą šie du ryšio kriterijai netaikomi, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad darbo sutartis yra labiau susijusi su kita valstybe, ir šiuo atveju sutarčiai taikoma tos valstybės teisė (minėto Sprendimo Voogsgeerd 27 punktas).

27

Pagrindinėje byloje, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, sutarties šalys aiškiai nenurodė pasirinkimo taikyti apibrėžtos teisės. Be to, pagrindinės bylos šalys neginčija, kad M. J. Boedeker, vykdydama 1994 m. lapkričio 30 d. su Schlecker sudarytą savo antrąją darbo sutartį, paprastai ir nepertraukiamai dirbo Nyderlanduose daugiau kaip vienuolika metų.

28

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad visi kiti sutarties ryšio kriterijai rodo glaudesnį ryšį su Vokietija. Todėl jis nori sužinoti, ar Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti plačiau nei 6 straipsnio 2 dalies pabaigą.

29

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad būtų galima taikyti Vokietijos teisę, nes visos aplinkybės rodo glaudesnį ryšį su Vokietija, t. y. tai, kad darbdavys yra Vokietijos juridinis asmuo, darbo užmokestis mokėtas Vokietijos markėmis (iki euro įvedimo), senatvės pensijų draudimu apdrausta Vokietijos draudiko, M. J. Boedeker toliau gyvena Vokietijoje, kur moka socialinio draudimo įmokas, darbo sutartyje pateikiamos nuorodos į imperatyvias Vokietijos teisės nuostatas ir darbdavys kompensavo M. J. Boedeker kelionės į Nyderlandus išlaidas.

30

Taigi šiuo atveju reikia nustatyti, ar konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas kriterijus gali būti netaikomas tik tuomet, kai nėra tikro ryšio arba tai pat kai teismas konstatuoja, kad darbo sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

31

Šiuo aspektu reikia priminti, kad išanalizavęs Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų taisyklių santykį Teisingumo Teismas nusprendė, kad šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte įtvirtintą valstybės, kurioje darbuotojas „paprastai dirba“, kriterijų reikia aiškinti plačiai, o to paties straipsnio 2 dalies b punkte numatytą „darbdavio verslo vietos“ kriterijų reikėtų taikyti tada, kai bylą nagrinėjantis teismas negali nustatyti valstybės, kurioje paprastai dirbama (žr. minėto Sprendimo Koelzsch, 43 punktą ir minėto Sprendimo Voogsgeerd 35 punktą).

32

Siekiant nustatyti taikytiną teisę pirmiausia reikia atsižvelgti į nagrinėjamos darbo sutarties ryšio su vieta, kur darbuotojas paprastai dirba, kriterijų, o šio kriterijaus taikymas pašalina galimybę taikyti papildomą vietos, kur yra darbdavio verslo vieta, kriterijų (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Koelzsch 43 punktą bei minėto Sprendimo Voogsgeerd 32, 35 ir 39 punktus).

33

Kitoks aiškinimas prieštarautų Romos konvencijos 6 straipsniu siekiamam tikslui užtikrinti tinkamą darbuotojo apsaugą. Šiuo klausimu iš M. Giuliano ir P. Lagarde pranešimo apie Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL C 282, 1980, p. 1) matyti, kad šis straipsnis skirtas tinkamiau reglamentuoti sritims, kuriose vienos sutarties šalies interesai skiriasi nuo kitos šalies interesų, ir [taip pat] užtikrinti tos sutarties šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu sutartinių santykių atveju laikytina silpnesne, adekvačiai apsaugai (žr. minėto Sprendimo Koelzsch 40 ir 42 punktus ir minėto Sprendimo Voogsgeerd 35 punktą).

34

Kadangi Romos konvencijos 6 straipsnio tikslas yra užtikrinti adekvačią darbuotojo apsaugą, šia nuostata turi būti užtikrinama, kad darbo sutarčiai būtų taikoma valstybės, su kuria ši sutartis labiau susijusi, teisė. Generalinis advokatas savo išvados 36 straipsnyje pažymėjo, kad dėl tokio aiškinimo nebūtinai visais susidariusiais atvejais turi būti taikoma darbuotojui palankiausia teisė.

35

Iš Romos konvencijos 6 straipsnio turinio ir tikslo matyti, kad teismas pirmiausia turi nustatyti taikytiną teisę remdamasis šio straipsnio 2 dalies a punkte ir b punkte nustatytais specialiais ryšio kriterijais, atitinkančiais bendrą teisės numatymo ir teisinio saugumo sutartinių santykių atveju reikalavimą (pagal analogiją žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo ICF, C-133/08, Rink. p. I-9687, 62 punktą).

36

Tačiau, kaip generalinis advokatas pabrėžė savo išvados 51 punkte, kai visos aplinkybės rodo, kad darbo sutartis labiau susijusi su kita valstybe, nacionalinis teismas privalo netaikyti Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nustatytų ryšio kriterijų ir taikyti šios kitos valstybės teisę.

37

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į kitas darbo santykių aplinkybes, jei paaiškėja, kad aplinkybės, susijusios su vienu ar kitu Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje minimu ryšio kriterijumi, leidžia manyti, kad sutartis labiau susijusi su kita valstybe nei ta, kuri nustatyta taikant šios konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte ir b punkte nurodytus kriterijus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Voogsgeerd 51 punktą).

38

Šis aiškinimas atitinka ir naujos nuostatos dėl kolizinių normų, susijusių su individualiomis darbo sutartimis, įtvirtintos reglamentu „Roma I“, kuris pagrindinėje byloje vis dėlto netaikomas ratione temporis, formuluotę. Pagal šio reglamento 8 straipsnio 4 dalį, jeigu iš visų aplinkybių matyti, kad sutartis labiau susijusi su kita nei šio straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodyta valstybe, taikoma kitos valstybės teisė (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Koelzsch 46 punktą).

39

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sutarčiai taikytiną teisę turi nustatyti remdamasis Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies pradžioje apibrėžtais kriterijais, ypač vietos, kurioje paprastai dirbama, kriterijumi, nustatytu 2 dalies a punkte. Tačiau remiantis 2 dalies pabaiga, kai sutartis yra glaudžiau susijusi su kita valstybe nei ta, kurioje paprastai dirbama, reikia netaikyti darbo valstybės teisės ir taikyti kitos valstybės teisę.

40

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios apibūdina darbo santykius, ir įvertinti tą ar tas, kurios, jo nuomone, yra reikšmingiausios. Komisija tvirtino ir generalinis advokatas savo išvados 66 punkte nurodė, kad teismas, į kurį kreiptasi dėl konkrečios bylos, neturi automatiškai daryti išvados, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta taisyklė neturi būti taikoma vien dėl to, kad daug kitų svarbių aplinkybių, nesusijusių su esama darbo vieta, rodo sąsają su kita šalimi.

41

Kita vertus, kaip į reikšmingas su ryšiu susijusias aplinkybes reikia, be kita ko, atsižvelgti į valstybę, kurioje darbuotojas moka iš savo veiklos gaunamų pajamų mokesčius, kurioje jis draudžiamas socialiniu draudimu ir kur taikomos atitinkamos pensijų, ligos ir invalidumo draudimo sistemos. Be to, nacionalinis teismas taip pat turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, pavyzdžiui, darbo užmokesčio arba kitų darbo sąlygų nustatymo kriterijus.

42

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad net jeigu darbuotojas darbo sutartyje nurodytą darbą paprastai, ilgą laiką ir nepertraukiamai dirba vienoje valstybėje, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos paskutine dalimi, gali netaikyti šioje valstybėje taikomos teisės, kai iš visų aplinkybių matyti, kad minėta sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

43

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.

44

Atsižvelgiant į visus šiuos argumentus į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Romos konvencijos 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad net jei darbuotojas darbo sutartyje nurodytą darbą paprastai, ilgą laiką ir nepertraukiamai dirba vienoje valstybėje, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos pabaiga, gali netaikyti valstybės, kurioje paprastai dirbama, teisės, kai iš visų aplinkybių matyti, kad minėta sutartis labiau susijusi su kita valstybe.

45

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje, 6 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad net jei darbuotojas darbo sutartyje nurodytą darbą paprastai, ilgą laiką ir nepertraukiamai dirba vienoje valstybėje, nacionalinis teismas, remdamasis šios nuostatos pabaiga, gali netaikyti valstybės, kurioje paprastai dirbama, teisės, kai iš visų aplinkybių matyti, kad minėta sutartis labiau susijusi su kita valstybe.