—

K. Konstantinides, atstovaujamo Rechtsanwalt G. Fiedler,

—

Landesärztekammer Hessen, atstovaujamo R. Raasch,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir D. Hadroušek,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Martínez-Lage Sobredo,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues ir N. Rouam,

—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos B. Koopman ir C. Wissels,

—

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, padedamo advogado N. Sancho Lampreia,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos H. Støvlbæk ir K.‑P. Wojcik,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, p. 22) 5 straipsnio 3 dalies ir 6 straipsnio a punkto išaiškinimu.

2

Šis prašymas buvo pateiktas vykstant teismo procesui, kuris Landesärtzekammer Hessen (Heseno žemės gydytojų sąjunga) prašymu pradėtas prieš K. Konstantinides dėl profesinio pažeidimo.

3

Direktyvos 2005/36 3, 8 ir 11 konstatuojamosios dalys išdėstytos taip:

<...>

<...>

4

Direktyvos 2005/36 1 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:

„Ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą (toliau – priimančioji valstybė narė), pripažįsta vienoje ar keliose kitose valstybėse narėse (toliau – kilmės valstybė narė) įgytą profesinę kvalifikaciją, ir kurios leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.“

5

Šios direktyvos 3 straipsnio „Apibrėžimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje taikomi šie sąvokų apibrėžimai:

<...>

<...>“

6

Šios direktyvos 4 straipsnio „Pripažinimo rezultatai“ 1 dalyje numatyta:

„Priimančiajai valstybei narei pripažinus profesinę kvalifikaciją asmuo gali užsiimti toje valstybėje narėje ta pačia profesija, kuriai jis laikomas turinčiu kvalifikaciją kilmės valstybėje narėje, ir verstis ja priimančioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.

<...>“

7

Pagal tos pačios direktyvos II antraštinėje dalyje „Laisvas paslaugų teikimas“ esantį 5 straipsnį „Laisvo paslaugų teikimo principas“:

„1.   Nepažeidžiant specialių Bendrijos teisės nuostatų ir šios direktyvos 6 bei 7 straipsnių, valstybės narės dėl jokių su profesine kvalifikacija susijusių priežasčių neriboja paslaugų teikimo laisvės kitoje valstybėje narėje:

<...>

2.   Šios antraštinės dalies nuostatos taikomos tik tuomet, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba vienkartinai užsiimti 1 dalyje nurodyta profesija.

Paslaugų teikimo laikinumas ir vienkartinumas įvertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, visų pirma pagal jo trukmę, dažnumą, reguliarumą ir tęstinumą.

3.   Jei paslaugos teikėjas keičia buvimo vietą, jam taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios yra tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, pvz., profesijos apibrėžimas, naudojimasis profesiniais vardais ir rimtas profesinis aplaidumas, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su vartotojų apsauga ir sauga, taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija.“

8

Direktyvos 2005/36 6 straipsnyje „Išimtys“ nustatyta:

„Pagal 5 straipsnio 1 dalį priimančioji valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsisteigusius paslaugų teikėjus atleidžia nuo reikalavimų, kuriuos ji taiko savo teritorijoje įsisteigusiems specialistams, susijusių su:

<...>“

9

Remiantis tos pačios direktyvos III antraštinėje dalyje „Įsisteigimo laisvė“ esančio 13 straipsnio „Pripažinimo reikalavimai“ 1 dalimi:

„Jei užsiimti reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje leidžiama tik turint tam tikrą profesinę kvalifikaciją, tos valstybės narės kompetentinga institucija leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint užsiimti ta profesija jos teritorijoje.

<...>“

10

Sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatorius (Gebührenordnung für Ärzte) yra Federalinės sveikatos ministerijos priimta tvarka. Jos 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ numatyta:

„1.   Apmokėjimas už gydytojų teikiamas paslaugas yra nustatytas pagal šią tvarką, nebent federaliniame įstatyme nustatyta kitaip.

2.   Gydytojas gali imti mokestį tik už paslaugas, kurios reikalingos medicininiu atžvilgiu būtinam gydymui pagal gydymo meno taisykles. Jis gali išrašyti sąskaitas už paslaugas, kurių neapima medicininiu atžvilgiu būtinos gydymo paslaugos, tik jeigu jos buvo suteiktos paciento prašymu.“

11

Šios tvarkos 2 straipsnyje „Išimtis numatantis susitarimas“ įtvirtinta:

„1.   Galima susitarti dėl tarifų, kurie nukryptų nuo šios tvarkos nuostatų. <...>

2.   Dėl pirmos dalies pirmame sakinyje nurodyto susitarimo gydytojas ir pacientas turi susitarti ir tai patvirtinti raštu prieš teikiant gydymo paslaugas. <...>

<...>“

12

Pagal minėtos tvarkos 6 straipsnio „Kitų paslaugų apmokėjimas“ 2 dalį:

„Mokestis už savarankiškas gydymo paslaugas, kurios neįrašytos į įkainių sąrašą, gali būti nustatytas pagal sąraše esančią joms ekvivalentišką paslaugą; norint nustatyti, ar paslauga ekvivalentiška, reikia įvertinti paslaugos pobūdį, jos sąnaudas ir laiką, reikalingą jai suteikti.“

13

Heseno žemės įstatymo dėl gydytojų, gydytojų odontologų, veterinarų, farmacininkų, psichologų psichoterapeutų ir vaikų bei jaunimo psichoterapeutų profesinių sąjungų, profesinės praktikos, mokymų ir profesinių bylų jurisdikcijos (Hessisches Gesetz über die Berufsvertretungen, die Berufsausübung, die Weiterbildung und die Berufsgerichtsbarkeit der Ärzte, Zahnärzte, Tierärzte, Apotheker, psychologischen Psychotherapeuten und Kinder- und Jugendlichenpsychotherapeuten) su pakeitimais, padarytais 2011 m. rugsėjo 15 d. įstatymu (toliau – Heseno žemės įstatymas dėl profesijų, susijusių su sveikatos priežiūra), 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nurodytas sąjungas sudaro:

<...>

kurie savo profesija verčiasi Heseno žemėje.

<...>.“

14

Pagal šio įstatymo 3 straipsnį:

„1.   Specialistai, Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra [1992 m. gegužės 2 d.] Europos ekonominės erdvės susitarimo [OL 1994, L 1, p. 30] šalis, piliečiai, kurie į šio įstatymo taikymo sritį patenkančia veikla užsiima laikinai ir retkarčiais remdamiesi Bendrijos teisėje numatyta paslaugų teikimo laisve, ir kurie nėra įsisteigę Vokietijoje, nukrypstant nuo šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio, nėra kompetentingos profesinės sąjungos nariai su sąlyga, kad jie įsisteigę kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje valstybėje, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis. Paslauga turi būti teikiama verčiantis profesija, nurodyta šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje.

<...>

3.   Teisės užsiimti profesine veikla atžvilgiu 1 dalyje nurodyti specialistai turi tas pačias teises ir pareigas kaip ir šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nurodyti specialistai. Be kita ko, jiems taikomos 22 ir 23 straipsniuose nustatytos teisės ir pareigos (sąžiningas vertimasis profesine veikla, profesinės kvalifikacijos kėlimas, dalyvavimas teikiant greitosios medicinos pagalbos paslaugas ir rengiant dokumentus), taip pat pareiga laikytis profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinių taisyklių, kaip tai numatyta Direktyvos 2005/36/EB 5 straipsnio 3 dalyje. Etikos kodeksai, priimti pagal 24 ir 25 straipsnius bei šio įstatymo šeštąjį skirsnį, taikomi mutatis mutandis.“

15

Heseno žemės įstatymo dėl profesijų, susijusių su sveikatos priežiūra, 49 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad dėl bet kokio atitinkamai profesinei sąjungai priklausančių narių padaryto profesinių pareigų vykdymo pažeidimo bus traukiama atsakomybėn. Šiuo klausimu šio įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinta, kad priemonės, kurių gali būti imtasi vykstant tokiai procedūrai yra: įspėjimas, papeikimas, laikinas balsavimo teisės atėmimas, iki 50000 eurų dydžio bauda ir atitinkamai sąjungai priklausančio nario pripažinimas nevertu verstis savo profesija.

16

Heseno žemės gydytojų etikos kodeksą priėmė šios žemės gydytojų sąjunga pagal Heseno žemės įstatymo dėl profesijų, susijusių su sveikatos priežiūra, 24 ir 25 straipsnius. Šiame kodekse nustatytos gydytojų profesinės pareigos, o jo tikslas, remiantis preambule, yra išsaugoti ir skatinti gydytojo ir paciento pasitikėjimą, užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę siekiant visuomenės sveikatos intereso, garantuoti gydytojo profesijos laisvę ir gerą vardą bei skatinti elgesį, kuris būtų vertas šia profesija besiverčiančių asmenų vardo ir užkirsti kelią netinkamiems veiksmams.

17

Remiantis šio kodekso 12 straipsniu „Honorarai ir susitarimai dėl atlygio“:

„1.   Honorarai privalo būti proporcingi. Jeigu netaikomos kitos teisės nuostatos šioje srityje, honorarai turi būti apskaičiuojami remiantis patvirtintu sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriumi. Gydytojas negali nepagrįstai taikyti mažesnių, nei sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriuje numatytosios, kainų. Tuo atveju, kai dėl honoraro susitariama, gydytojas atsižvelgia į mokėtojo finansinę padėtį.“

<...>

3.   Suinteresuotojo asmens prašymu žemės gydytojų sąjunga pateikia savo nuomonę dėl honorarų atitikties.“

18

To paties kodekso 27 straipsnyje „Leidžiama informacija ir profesinei etikai prieštaraujanti reklama“ nustatyta:

„1.   Šių nuostatų tikslas – užtikrinti pacientų apsaugą pateikiant adekvačią bei tinkamą informaciją ir išvengti bet kokios gydytojo įvaizdžiui prieštaraujančios gydytojo profesinės veiklos sukomercinimo.

2.   Remdamasis šiuo principu gydytojas gali teikti objektyvią profesinio pobūdžio informaciją.

3.   Gydytojams draudžiama bet kokia reklama, prieštaraujanti profesinei etikai. Bet kuriuo atveju reklama laikoma prieštaraujančia profesinei etikai, kai jos turinys ar forma yra giriamojo, klaidinamojo ar lyginamojo pobūdžio. Gydytojas neturi kitų asmenų nei skatinti skleisti tokio pobūdžio reklamos, nei toleruoti tokio kitų asmenų elgesio. Šios nuostatos neturi įtakos kituose teisės aktuose numatytam reklamos draudimui.

<...>“

19

Heseno žemės gydytojų etikos kodekso D skirsnio 13 punkte „Kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse įsisteigusių gydytojų vertimasis sveikatos priežiūros veikla kitoje šalyje“ numatyta:

„Jeigu gydytojas, kuris yra įsisteigęs ar verčiasi profesine veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, laikinai vykdo sveikatos priežiūros veiklą, kuri reglamentuojama šiame kodekse, tačiau nėra įsisteigęs Vokietijoje, jis turi laikytis šio kodekso nuostatų. Taip pat yra ir tuo atveju, kai gydytojas tik reklamuoja savo veiklą, kiek tai susiję su šio kodekso taikymo sritimi. Jis gali skleisti informaciją apie savo veiklą tik tiek, kiek tai daryti leidžiama pagal šį kodeksą.“

20

K. Konstantinides yra gydytojas graikas, kuris 1981 m. Atėnuose (Graikija) įgijo medicinos mokslų daktaro laipsnį. Konkrečiai kalbant, 1986–1990 m. jis ėjo Atėnų universitetinės ligoninės andrologijos skyriaus vadovo pareigas, o nuo 1990 m. užsiima privačia praktika „Andrology Institute Athens“ (Atėnų andrologijos institutas). K. Konstantinides yra Atėnų gydytojų sąjungos narys ir Graikijos gydytojų sąjungos narys, jis įsikūręs šiame mieste.

21

Per visą 2006–2010 m. laikotarpį vidutiniškai vieną ar dvi dienas per mėnesį K. Konstantinides vykdavo į Vokietiją, kur Heseno žemės gydytojų sąjungos kompetencijai priklausančioje teritorijoje, Elizabethenstift medicinos centro ambulatoriniame chirurgijos skyriuje Darmštate (Vokietija), atlikdavo andrologines operacijas. K. Konstantinides atlikdavo tik ypač specializuotas chirurgines operacijas, o visas kitas su jomis susijusias paslaugas, kaip antai konsultacijų organizavimą ar pooperacinę priežiūrą, teikdavo šio medicinos centro personalas.

22

2007 m. rugpjūčio mėn. K. Konstantinides minėtame medicinos centre sėkmingai atliko ambulatorinę operaciją. Pacientas apskundė K. Konstantinides jam išrašytą sąskaitą Heseno žemės gydytojų sąjungai; ši atliko tyrimą, o vėliau prieš šį gydytoją pradėjo drausminę procedūrą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl Sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriaus pažeidimo ir dėl pažeisto bet kokios reklamos, kuri prieštarauja profesinei etikai, draudimo.

23

Drausminė procedūra pradėta remiantis tuo, kad K. Konstantinides „išrašė sąskaitą už paslaugą pagal sudarytą honoraro sutartį ir pritaikė atsiskaitymo kodą, dėl kurio šalys nebuvo susitarusios“; taip jis padarė profesinę klaidą, kaip tai suprantama pagal kartu taikomas Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 straipsnio ir Sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriaus 2 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatas. Heseno žemės gydytojų sąjunga nusprendė, kad reikalaujamas honoraras buvo per didelis ir tai buvo pagrindas taikyti drausminę sankciją.

24

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą padavusio teismo pateikta informacija, kadangi nebuvo reikiamo įkainių kodo, kuris atitiktų atliktą operaciją, K. Konstantinides už ją išrašė 6395,96 euro sąskaitą ir kaip bazinį įkainį pagal analogiją pritaikė kitą kodą, padidintą koeficientu 16,2, ir kitus įkainių kodus, kai kuriuos iš jų taip pat taikytus pagal analogiją ir padidintus remiantis įvairiais koeficientais. K. Konstantinides tvirtina, kad šie koeficientai buvo taikyti pagal su pacientu sudarytą išimtį numatančią sutartį.

25

Kalbant apie bet kokios profesinei etikai prieštaraujančios reklamos draudimo pažeidimą, pažymėtina, kad Heseno žemės gydytojų sąjunga K. Konstantinides kaltina pažeidus Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 27 straipsnį, nes jis skleidė profesinei etikai prieštaraujančią reklamą. Šis gydytojas būtent kaltinamas tuo, kad savo internetinėje svetainėje reklamuodamas Elisabethenstift medicinos centre Darmštate vykdomą savo veiklą, vartojo terminus „Vokietijos institutas“ ir „Europos institutas“, nors šiame medicinos centre jis operuoja tik „laikinai“ ir „retkarčiais“, ir neturi tikros ligoninei būdingos infrastruktūros, o šios operacijos atliekamos ne viešojoje įstaigoje ar mokslo tyrimų veikla užsiimančioje įstaigoje, kuriai taikoma viešoji kontrolė.

26

Heseno žemės gydytojų sąjunga mano, kad Heseno žemės įstatymo dėl profesijų, susijusių su sveikatos priežiūra, 3 straipsnio 1 ir 3 dalimis, pagal kurias K. Konstantinides įpareigojamas laikytis Heseno žemės gydytojų kodekso etikos kodekso, priimto pagal šio įstatymo 24 ir 25 straipsnius, Direktyva 2005/36, būtent jos 5 ir 6 straipsniai, yra perkelti tinkamai, todėl jos atitinka Sąjungos teisę.

27

K. Konstantinides iš esmės tvirtina, kad, remiantis paslaugų teikimo laisvės principu, savo veiklą Vokietijoje jis vykdo laikinai ir retkarčiais, dėl to jam netaikytinos Vokietijos etikos normos. Jo teigimu, Vokietijos profesinių sąjungų jam pateikti kaltinimai, kai antai suformuluoti pagrindinėje byloje, turi būti adresuojami „kilmės valstybės kompetentingai institucijai“, t. y. šiuo atveju – Atėnų gydytojų sąjungai. Subsidiariai K. Konstantinides ginčija jam pateiktus kaltinimus.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad reikia nustatyti, ar Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 ir 27 straipsnių materialinis turinys, kaip jis aiškintinas atsižvelgiant į Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalį, atitinka minėtu 5 straipsniu siekiamą tikslą. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla rimtų abejonių dėl to, ar šio kodekso 12 straipsnyje numatytos honorarų apskaičiavimo taisyklės ir 27 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintos normos, draudžiančios bet kokią profesinei etikai prieštaraujančią reklamą, patenka į šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.

29

Be to, minėtas teismas mano, kad pagal Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalį priimančioji valstybė narė turi daryti skirtumą tarp paslaugų teikėjų, kurie jos teritorijoje savo profesija verčiasi laikinai ir retkarčiais, ir specialistų, kurie čia verčiasi ta pačia profesija, ir šis skirtumas nebūtų užtikrintas, jei šios valstybės narės drausminės taisyklės būtų bendrai taikomos šiems paslaugų teikėjams. Todėl jam kyla abejonių dėl Heseno žemės įstatymo dėl profesijų, susijusių su sveikatos priežiūra, 3 straipsnio 1 ir 3 dalių atitikties Sąjungos teisei.

30

Šiomis aplinkybėmis Berufsgericht für Heilberufe bei dem Verwaltungsgericht Gießen nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„[Klausimai dėl Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalies]:

[Klausimas dėl Direktyvos 2005/36 6 straipsnio pirmojo sakinio a punkto]:

31

Pirmuoju, antruoju ir trečiuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad nacionalinės taisyklės, kaip antai, pirma, Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 straipsnio 1 dalis, pagal kurią honorarai turi būti proporcingi, ir, jei netaikomos kitos teisės nuostatos šioje srityje, apskaičiuojami remiantis patvirtintu sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriumi, ir, antra, šio kodekso 27 straipsnio 3 dalis, pagal kurią gydytojams draudžiama bet kokia profesinei etikai prieštaraujanti reklama, patenka į jos taikymo sritį.

32

Dėl pagrindinėje byloje taikytų honorarų nustatymo taisyklių reikia nurodyti, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 straipsnį reikia nagrinėti visų pirma kartu su Sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriaus 6 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, kad mokestis už savarankiškas gydymo paslaugas, kurios neįrašytos į įkainių sąrašą, gali būti nustatytas pagal sąraše esančią jas atitinkančią paslaugą; o norint nustatyti, ar paslauga ekvivalentiška, reikia įvertinti paslaugos pobūdį, jos sąnaudas ir laiką, reikalingą jai suteikti.

33

Iš Direktyvos 2005/36 1 straipsnio matyti, kad ši direktyva nustato taisykles, pagal kurias valstybė narė, suteikianti galimybę savo teritorijoje užsiimti reglamentuojama profesija atsižvelgiant į specifinės profesinės kvalifikacijos turėjimą, pripažįsta kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją ir leidžia turinčiajam minėtą kvalifikaciją užsiimti ta profesija.

34

Dėl įsisteigimo priimančiojoje valstybėje narėje, kaip antai reglamentuojamo minėtose direktyvos III antraštinės dalies nuostatose, jos 13 straipsnyje numatyta, kad priimančioji valstybė narė leidžia dirbti pagal tą profesiją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos jos piliečiams, tiems pareiškėjams, kurie turi kompetenciją patvirtinantį dokumentą ar formalios kvalifikacijos įrodymą, kurio kita valstybė narė reikalauja norint užsiimti ta profesija jos teritorijoje. Toks profesinės kvalifikacijos pripažinimas leidžia atitinkamam asmeniui laisvai verstis reglamentuojama profesija priimančiojoje valstybėje narėje ir čia dirbti tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos šalies piliečiams, ir ši teisė verstis profesija apima teisę naudotis šioje valstybėje narėje numatytu profesiniu vardu.

35

Kalbant apie paslaugų teikimo laisvę, reglamentuojamą Direktyvos 2005/36 II antraštinės dalies nuostatomis, kai paslaugos teikėjas nuvyksta į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba vieną kartą užsiimti profesija naudodamasis savo kilmės valstybės profesiniu vardu, pažymėtina, kad 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinamas principas, pagal kurį valstybės narės dėl jokių su profesine kvalifikacija susijusių priežasčių neriboja paslaugų teikimo laisvės, jei paslaugos teikėjas yra teisėtai įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, kad užsiimtų ten ta pačia profesija.

36

Būtent tokiomis konkrečiomis aplinkybėmis Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad paslaugos teikėjui, kai jis vykdo savo profesinę veiklą laikinai ir retkarčiais, būtų taikomos profesinio, įstatyminio ar administracinio pobūdžio profesinės taisyklės, kurios tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, taip pat drausminės nuostatos, taikytinos priimančiojoje valstybėje narėje specialistams, užsiimantiems toje valstybėje narėje ta pačia profesija.

37

Reikia pažymėti, kad kalbama apie drausmines nuostatas, remiantis kuriomis baudžiama už Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalyje numatytų elgesio taisyklių nesilaikymą, kaip tai nurodyta ir minėtos direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje.

38

Dėl šių taisyklių, kurios turi būti tiesiogiai susijusios su profesine kvalifikacija, turinio pažymėtina, kad Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalyje nurodytos taisyklės dėl profesijos apibrėžimo, naudojimosi profesiniais vardais ir rimto profesinio aplaidumo, tiesiogiai ir konkrečiai susijusio su vartotojų apsauga ir sauga. Šios direktyvos 8 konstatuojamojoje dalyje taip pat minimos taisyklės, susijusios su profesiją apimančios ar jai skirtos veiklos sritimi.

39

Iš Direktyvos 2005/36 dalyko ir tikslo, taip pat jos bendros struktūros matyti, kad į jos 5 straipsnio 3 dalies taikymo sritį patenka tik tos profesinio elgesio taisyklės, kurios tiesiogiai susijusios su pačia gydymo meno veikla ir kurių nesilaikius būtų pažeista paciento apsauga.

40

Tai reiškia, kad nei honorarų apskaičiavimo taisyklės, nei taisyklė, pagal kurią gydytojams draudžiama reklamuotis bet kokiu profesinei etikai prieštaraujančiu būdu, kaip antai taikytos pagrindinėje byloje, nėra su profesine kvalifikacija, kuri suteikia teisę verstis atitinkama reglamentuojama profesija, tiesiogiai ir konkrečiai susijusios elgesio taisyklės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalį.

41

Todėl reikia daryti išvadą, kad nacionalinės taisyklės, kaip numatytosios Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 straipsnio 1 dalyje ir 27 straipsnio 3 dalyje, nepatenka į Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalies materialinę taikymo sritį.

42

Vykstant SESV 267 straipsnyje įtvirtintai nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti nagrinėjamą bylą. Tokiu atveju prireikus Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Krüger, C-334/95, Rink. p. I-4517, 22 ir 23 punktus ir 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C-243/09, Rink. p. I-9849, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Todėl Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinas Sąjungos teisės normas ir principus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1978 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Redmond, 83/78, Rink. p. 2347, 26 punktą; 2003 m. spalio 23 d. Sprendimo Inizan, C-56/01, Rink. p. I-12403, 34 punktą ir minėto Sprendimo Fuß 40 punktą).

43

Šiuo klausimu pažymėtina, kad aplinkybėmis, kaip antai susiklosčiusiomis pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, kas buvo konstatuota šio sprendimo 40 ir 41 punktuose, pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės normų atitiktis Sąjungos teisei turi būti vertinama atsižvelgiant ne į Direktyvą 2005/36, bet į SESV 56 straipsnyje nurodytą paslaugų teikimo laisvės principą.

44

Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl jo pilietybės ar dėl to, kad jis įsisteigęs kitoje valstybėje narėje nei teikiama paslauga, bet ir visus apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jais gali būti draudžiama, trukdoma ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kur jis teisėtai teikia tokias pačias paslaugas, veikla (2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C‑577/10, 38 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

45

Taip pat reikia pažymėti, kad apribojimo sąvoka apima priemones, kurių imasi valstybė narė ir kurios, nors taikomos nedarant skirtumo, daro poveikį paslaugų teikimo laisvei kitose valstybėse narėse (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-565/08, Rink. p. I-2101, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

46

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos taikomos nedarant skirtumo visiems gydytojams, teikiantiems paslaugas Heseno žemės teritorijoje.

47

Be to, šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog valstybės narės teisės aktais nėra nustatytas apribojimas, kaip tai suprantama pagal ESV sutartį, vien todėl, kad kitos valstybės narės taiko mažiau griežtas ar ekonominiu požiūriu naudingesnes normas jų teritorijoje įsisteigusiems panašių paslaugų teikėjams (žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Italiją 49 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

48

Taigi, negalima pripažinti, kad yra nustatytas apribojimas, kaip tai suprantama pagal Sutartį, vien dėl aplinkybės, kad kitose nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybėse narėse įsisteigę gydytojai, norėdami apskaičiuoti savo honorarus už Heseno žemės teritorijoje suteiktas paslaugas, turi laikytis šioje teritorijoje taikomų taisyklių.

49

Vis dėlto, jei tokios teisės normos taikomos visiškai nelanksčiai, o tai turi įvertinti nacionalinis teismas, jos gali turėti atgrasomąjį poveikį kitų valstybių narių gydytojams ir reikštų apribojimą, kaip tai suprantama pagal Sutartį.

50

Kalbant apie tokio apribojimo pateisinimą, reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nacionalinės priemonės, galinčios apriboti galimybę naudotis Sutarties garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų, gali būti leistinos, tik jeigu jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos jam įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga nustatytam tikslui pasiekti (žr., be kita ko, 2013 m. balandžio 16 d. Sprendimo Las, C‑202/11, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51

Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos, darant prielaidą, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip aprašytosios sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, sudarančios paslaugų teikimo laisvės apribojimą, yra pagrįstos bendrojo intereso tikslu. Apskritai reikia pažymėti, kad žmonių sveikatos ir gyvybės apsauga, kaip tai numatyta SESV 36 straipsnyje, taip pat vartotojų apsauga yra tikslai, kurie gali būti pripažinti paslaugų teikimo laisvės apribojimą galinčiais pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2007 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Ludwigs-Apotheke, C-143/06, Rink. p. I-9623, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

52

Dėl to, ar tokios bendrojo intereso pagrindu pagrįstos teisės normos yra tinkamos nustatytam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas reikalinga jam pasiekti, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nustatytą tikslą šiomis teisės normomis tikrai siekiama įgyvendinti nuosekliai ir sistemiškai. Atliekant proporcingumo analizę visų pirma reikia atsižvelgti į numatytos sankcijos griežtumą.

53

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos sudaro apribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, ir, jeigu taip, ar jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, jos yra tinkamos užtikrinti jo įgyvendinimą ir neviršija to, kas reikalinga nustatytam tikslui pasiekti.

54

Dėl profesinei etikai prieštaraujančios reklamos Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 27 straipsnio 3 dalyje bendrai numatyta, kad gydytojams draudžiama bet kokia reklama, prieštaraujanti profesinei etikai.

55

Šiuo atveju nekalbama apie visišką reklamos ar konkrečios jos formos draudimą. Minėto 27 straipsnio 3 dalimi nedraudžiama su pačiomis sveikatos priežiūros paslaugomis susijusi reklama, tik reikalaujama, kad tokios reklamos turinys neprieštarautų profesinei etikai.

56

Net jeigu teisės normomis nėra numatytas visiškas reklamos ar konkrečios jos formos draudimas, kuris pats, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, galėtų būti laikomas paslaugų teikimo laisvės apribojimu (žr., be kita ko, 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética, C-500/06, Rink. p. I-5785, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), teisės normos, kuriomis draudžiama profesinei etikai prieštaraujančio turinio reklama, kaip antai Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 27straipsnio 3 dalis, kurią galima suprasti dviprasmiškai, gali sudaryti atitinkamo gydymo paslaugų teikimo apribojimą.

57

Tokiu atveju, kaip generalinis advokatas nurodė savo išvados 68 punkte, kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam medicinos specialistui nediskriminuojančiu būdu taikomos nacionalinės ar vietos taisyklės, kuriose, kiek tai susijęs su profesinės etikos kriterijumi, nustatomos sąlygos, kuriomis toks specialistas gali reklamuoti savo atitinkamos srities veiklą, gali būti pateisinamos su visuomenės sveikata ir vartotojų apsauga susijusiais privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, su sąlyga, kad tokiam specialistui, kuris pasinaudoja paslaugų teikimo laisve, prireikus taikomos sankcijos yra proporcingos elgesiui, dėl kurio kaltinamas suinteresuotasis asmuo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

58

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/36 5 straipsnio 3 dalis aiškintina taip: nacionalinės taisyklės, kaip antai, pirma, Heseno žemės gydytojų etikos kodekso 12 straipsnio 1 dalis, pagal kurią honorarai turi būti proporcingi, ir, jei netaikomos kitos teisės nuostatos šioje srityje, apskaičiuojami remiantis patvirtintu sveikatos priežiūros paslaugų tarifų klasifikatoriumi, ir, antra, šio kodekso 27 straipsnio 3 dalis, pagal kurią gydytojams draudžiama bet kokia profesinei etikai prieštaraujanti reklama, nepatenka į materialinę jos taikymo sritį. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo paaiškinimus, turi patikrinti, ar minėtos taisyklės sudaro apribojimą, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, ir, jeigu taip, ar jomis siekiama bendrojo intereso tikslo, ar jos yra tinkamos užtikrinti jo įgyvendinimą ir neviršija to, kas reikalinga nustatytam tikslui pasiekti.

59

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2005/36 6 straipsnio a punktu draudžiamos tokios nacionalinės teisės normos, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, pagal kurias Heseno žemės gydytojų etikos kodeksas ir su tuo susijusios profesinių ginčų sprendimo taisyklės taikomos paslaugų teikėjams, vykstantiems į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba retkarčiais verstis savo profesija.

60

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, dėl kurios Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams pateikia Sąjungos teisės aiškinimą, kuris būtinas, kad pastarieji galėtų priimti sprendimą jų nagrinėjamose bylose (žr., be kita ko, 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C‑370/12, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

61

Šiuo atveju sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nieko, kas leistų sužinoti, ar ginčui pagrindinėje byloje išspręsti svarbu gauti atsakymą į klausimą, ar pagal Sąjungos teisę, būtent Direktyvą 2005/36, draudžiama taikyti visas šio etikos kodekso nuostatas ir su tuo susijusias profesinių ginčų sprendimo taisykles.

62

Todėl ketvirtasis klausimas yra nepriimtinas tiek, kiek jis susiję su minėto etikos kodekso nuostatomis ir su tuo susijusiomis profesinių ginčų sprendimo taisyklėmis.

63

Kadangi atsakant į šį klausimą reikia apsiriboti tik pagrindinėje dalyje nagrinėjamomis taisyklėmis, reikia patikslinti, kad Direktyvos 2005/36 6 straipsnio a punkte nenustatomos nei elgesio taisyklės, nei drausminės procedūros, kurios gali būti taikomos paslaugų teikėjui; jame tik nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti automatinę laikinąją registraciją arba pro forma narystę profesinėje organizacijoje ar institucijoje, siekdamos palengvinti drausminių nuostatų taikymą pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 3 dalį.

64

Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2005/36 6 straipsnio a punktas turi būti aiškinamas taip: juo nenustatomos nei elgesio taisyklės, nei drausminės procedūros, kurios gali būti taikomos paslaugų teikėjui, vykstančiam į priimančiosios valstybės narės teritoriją laikinai arba retkarčiais verstis savo profesija; jame tik nurodyta, kad valstybės narės gali numatyti automatinę laikinąją registraciją arba pro forma narystę profesinėje organizacijoje ar institucijoje, siekdamos palengvinti drausminių nuostatų taikymą pagal šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalį.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: