1

Apeliaciniu skundu A. Abdulrahim prašo panaikinti 2012 m. vasario 28 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį Abdulrahim prieš Tarybą ir Komisiją (T-127/09, toliau – skundžiama nutartis), kuria, konkrečiai kalbant, nutarta, kad nebuvo reikalinga priimti sprendimo dėl ieškinio, kuriuo A. Abdulrahim prašė panaikinti 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, kuriuo nustatomos tam tikros ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems su Osama bin Ladenu, „Al Kaida“ tinklu ir Talibanu susijusiems asmenims ir subjektams, ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 467/2001, kuriuo uždraudžiamas tam tikrų prekių ir tam tikrų paslaugų eksportas į Afganistaną, sustiprinamas skrydžių draudimas ir išplečiamas lėšų ir ekonominių išteklių, skirtų Talibanui Afganistane, įšaldymas (OLL 139, p. 9; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 294), iš dalies pakeistą 2008 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1330/2008 (OL L 345, p. 60), arba Reglamentą Nr. 1330/2008.

2

2008 m. spalio 21 d. A. Abdulrahim buvo įtrauktas į sąrašą, kurį sudarė Sankcijų komitetas, įsteigtas 1999 m. spalio 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 1267 (1999) dėl padėties Afganistane (toliau – Sankcijų komiteto sąrašas).

3

Reglamentu Nr. 1330/2008 A. Abdulrahim atitinkamai buvo įtrauktas į asmenų ir subjektų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai privalo būti įšaldyti pagal Reglamentą Nr. 881/2002, sąrašą (toliau – ginčijamas sąrašas).

4

Reglamento Nr. 1330/2008 priedo 1 punkte šis įtraukimas motyvuotas taip:

„<...> Kita informacija: a) <...> b) dalyvauja renkant lėšas Libijos islamistų kovotojų grupuotės (Libyan Islamic Fighting Group, [toliau – LIFG]) vardu; c) užėmė aukštas pareigas LIFG Jungtinėje Karalystėje; d) susijęs su pagalbos agentūros „SANABEL Relief Agency“ direktoriais Ghuma Abd’rabbah, Taher Nasuf bei Abdulbaqi Mohammed Khaled ir LIFG Jungtinėje Karalystėje nariais, tarp jų aukšto rango LIFG Jungtinėje Karalystėje nariu Ismail Kamoka, kuris 2007 m. birželio mėn. Jungtinėje Karalystėje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, remiantis kaltinimais, susijusiais su terorizmo finansavimu.“

5

A. Abdulrahim pareiškė ieškinį Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Komisijai, kurio pasirašytas originalas Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas 2009 m. balandžio 15 d. ir kuriuo jis iš esmės prašė, pirma, panaikinti Reglamentą Nr. 881/2002, iš dalies pakeistą Reglamentu Nr. 1330/2008, arba Reglamentą Nr. 1330/2008, kiek šie aktai su juo susiję, ir, antra, atlyginti šiais aktais tariamai padarytą žalą. Šis ieškinys įregistruotas numeriu T-127/09.

6

Ieškinyje A. Abdulrahim teigė, kad nei Taryba, nei Komisija nepaaiškino, dėl kokių priežasčių jis buvo įtrauktas į ginčijamą sąrašą. Jam nebuvo pranešta, kuo jis kaltinamas, ir jis nebuvo išklausytas šiuo klausimu. Jis teigė, kad jam priklausančių lėšų įšaldymo priemone pažeista jo nuosavybės teisė ir teisė į privatų gyvenimą, be to, ši priemonė yra neproporcinga. Galiausiai A. Abdulrahim nurodė, kad niekada nebuvo susijęs su Osama bin Ladenu, „Al Kaida“ tinklu ar Talibanu. Remdamasis 2008 m. lapkričio 5 d.Foreign and Commonwealth Office laišku, kuriame minimas ryšys su „Al Kaida“ per LIFG, jis tvirtino, kad nors dalis LIFG Afganistano grupuotės prisijungė prie Al Kaida 2007 m., taip pasielgė ne visi grupuotės nariai. Bet kuriuo atveju A. Abdulrahim nurodo nustojęs dalyvauti LIFG nuo 2001 m.

7

2010 m. gruodžio 22 d. A. Abdulrahim pavardė buvo išbraukta iš Sankcijų komiteto sąrašo.

8

2011 m. sausio 6 d. A. Abdulrahim advokatai raštu kreipėsi į Komisiją ir prašė išbraukti jo pavardę iš ginčijamo sąrašo.

9

2011 m. sausio 18 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 36/2011, kuriuo šimtas keturiasdešimt trečiąjį kartą iš dalies pakeistas Reglamentas Nr. 881/2002 (OL L 14, p. 11), iš ginčijamo sąrašo pašalinta A. Abdulrahim pavardė.

10

Komisija laišku, kuris Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas 2011 m. liepos 27 d., perdavė šiam teismui Reglamento Nr. 36/2011 kopiją.

11

2011 m. lapkričio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarijos laišku šalys paragintos raštu pareikšti nuomonę, kokį poveikį turi Reglamento Nr. 36/2011 priėmimas, visų pirma A. Abdulrahim ieškinio dalykui.

12

Taryba ir Komisija rašytinėse pastabose, pateiktose Bendrojo Teismo kanceliarijai 2011 m. gruodžio 6 d., prašė Bendrojo Teismo pripažinti, kad prašymas dėl panaikinimo nebeturi dalyko ir kad nebereikia šiuo klausimu priimti sprendimo. Dėl prašymo atlyginti žalą ir bylinėjimosi išlaidų šios šalys pakartojo savo ankstesnius reikalavimus.

13

2011 m. gruodžio 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktose rašytinėse pastabose A. Abdulrahim nesutiko, kad būtų pripažinta, jog nebereikia priimti sprendimo dėl pašymo panaikinti Reglamentą Nr. 1330/2008. Remdamasis, be kita ko, 2008 m. balandžio 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo PKK prieš Tarybą (T-229/02) 46–51 punktais, jis nurodė argumentus, kurie apibendrinti skundžiamos nutarties 19 punkte ir į kuriuos Bendrasis Teismas atsakė toje pačioje nutartyje.

14

Skundžiama nutartis priimta pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnį, pagal kurį šis teismas savo iniciatyva bet kuriuo metu gali išklausęs šalis nuspręsti, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimo, arba paskelbti, kad nėra ieškinio dalyko ir kad nereikia priimti sprendimo.

15

Skundžiamos nutarties 22 punkte Bendrasis Teismas priminė teismų praktiką, pagal kurią ieškinio dalykas, kaip ir ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, kad dėl savo rezultato ieškinys turi galėti suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimą (žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, C-362/05 P, Rink. p. I-4333, 42 punktą ir nurodytą teismo praktiką; taip pat žr. 2010 m. gruodžio 10 d. Bendrojo Teismo sprendimo Ryanair prieš Komisiją, T-494/08-T-500/08 ir T-509/08, Rink. p. II-5723, 42 ir 43 punktus).

16

Skundžiamos nutarties 24 punkte Bendrasis Teismas taip pat priminė teismo praktiką, pagal kurią institucijai atsakovei atšaukus arba tam tikromis aplinkybėmis paskelbus skundžiamą netekusiu galios aktą nebelieka ieškinio dėl panaikinimo dalyko, nes ieškovas pasiekia norimą rezultatą ir tai visiškai jį tenkina (žr. 2006 m. kovo 28 d. Nutarties Mediocurso prieš Komisiją, T-451/04, 26 punktą ir nurodytą teismų praktiką; 2011 m. liepos 6 d. nutarčių SIR prieš Tarybą, T-142/11, 18 punktą ir Petroci prieš Tarybą, T-160/11, 15 punktą).

17

Skundžiamos nutarties 27 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija Reglamentu Nr. 36/2011 iš ginčijamo sąrašo išbraukė A. Abdulrahim pavardę, įtrauktą Reglamentu Nr. 1330/2008. Anot šio teismo, šis išbraukimas reiškia šio reglamento pripažinimą netekusiu galios, kiek šis aktas buvo susijęs su ieškovu.

18

Skundžiamos nutarties 29 ir 30 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad pareiškęs ieškinį dėl panaikinimo ieškovas, žinoma, gali išlaikyti suinteresuotumą vykstant procesui netekusiu galios paskelbto akto panaikinimu, jei šio akto panaikinimas savaime gali turėti teisinių pasekmių (1997 m. kovo 14 d. Bendrojo Teismo nutarties Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloyd prieš Komisiją, T-25/96, Rink. p. II-363, 16 punktas ir 2005 m. kovo 10 d. Nutarties IMS Health prieš Komisiją, T-184/01, Rink. p. II-817, 38 punktas). Faktiškai panaikinus aktą jį priėmusi institucija pagal SESV 266 straipsnį turi imtis priemonių teismo sprendimui įvykdyti. Šios priemonės nėra susijusios su akto išnykimu iš Sąjungos teisės sistemos, nes išnykimas kyla iš paties panaikinimo teisme. Jos veikiau susijusios su teismo sprendime dėl akto panaikinimo nustatyto neteisėtumo pašalinimu. Todėl atitinkama institucija gali būti priversta tinkamai atkurti ieškovo padėtį arba užkirsti priimti tapatų aktą (žr. minėtos Nutarties Arbeitsgemeinschaft Deutscher Luftfahrt-Unternehmen ir Hapag-Lloyd prieš Komisiją 17 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

19

Vis dėlto skundžiamos nutarties 31 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nei iš bylos medžiagos, nei iš ieškovo argumentų nematyti, kad priėmus Reglamentą Nr. 36/2011 ieškinys dėl panaikinimo galėtų suteikti jam naudos, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką, nurodytą tos pačios nutarties 22 punkte, todėl jis išlaikytų suinteresuotumą pareikšti ieškinį.

20

Pirmiausia, konkrečiai kalbėdamas apie tai, kad Sąjungos institucijos akto paskelbimas netekusiu galios nereiškia jo neteisėtumo pripažinimo ir sukelia poveikį ex nunc, skirtingai nuo teismo sprendimo dėl panaikinimo, pagal kurį panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisės sistemos ir laikomas niekada nepriimtu (šiuo klausimu žr. 1995 m. gruodžio 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Exporteurs in Levende Varkens ir kt. prieš Komisiją, T-481/93 ir T-484/93, Rink. p.-II 2941, 46 punktą), Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 32 punkte nurodė, kad ši aplinkybė negali pagrįsti ieškovo suinteresuotumo siekti Reglamento Nr. 1330/2008 panaikinimo.

21

Skundžiamos nutarties 33 punkte Bendrasis Teismas paaiškino, kad, viena vertus, iš tiesų nėra jokio pagrindo teigti, kad Reglamento Nr. 1330/2008 pašalinimas ex tunc suteiktų ieškovui kokios nors naudos. Kalbant konkrečiai, nėra pagrindo tvirtinti, kad teismui priėmus sprendimą panaikinti šį reglamentą Komisija pagal SESV 266 straipsnį privalėtų imtis priemonių panaikinti nustatytą neteisėtumą.

22

Skundžiamos nutarties 34 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, kita vertus, pats nurodyto neteisėtumo pripažinimas tikrai gali būti viena iš žalos atlyginimo, kurio siekiama pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 ir 340 straipsnius, formų. Tačiau, anot šio teismo, tokio pripažinimo nepakanka, norint pagrįsti, kad išliko suinteresuotumas pareikšti ieškinį pagal SESV 263 ir 264 straipsnius dėl institucijų aktų panaikinimo. Priešingu atveju ieškovas išlaikytų nuolatinį suinteresuotumą prašyti panaikinti aktą, nepaisant jo atšaukimo ar paskelbimo netekusiu galios, o tai būtų nesuderinama su skundžiamos nutarties 24 ir 29 punktuose nurodyta ir atitinkamai šio sprendimo 16 ir 18 punktuose priminta teismo praktika.

23

Dėl savo praktikos, pagal kurią ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą paskelbto netekusiu galios ir pakeisto kitu sprendimo, kuriuo nustatomos ribojamosios priemonės, panaikinimu (šiuo klausimu be minėto Sprendimo PKK prieš Tarybą 46–51 punktų taip pat žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą, T-228/02, Rink. p. II-4665, 35 punktą, 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Al-Aqsa prieš Tarybą, T-327/03, 39 punktą ir 2008 m. spalio 23 d. Sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T-256/07, Rink. p. II-3019, 48 punktą), Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 35 punkte konstatavo, kad ji susiklostė ypatingomis aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Skirtingai nuo Reglamento Nr. 1330/2008, šiose bylose aptariami aktai buvo ne tik paskelbti netekusiais galios, bet ir pakeisti naujais, o ribojamosios priemonės, susijusios su atitinkamais subjektais, paliktos galioti. Taigi pradinės paskelbtų netekusiais galios aktų pasekmės atitinkamiems subjektams išliko juos pakeitusių aktų pagrindu. Tačiau šioje byloje Reglamentu Nr. 36/2011 ieškovo pavardė tiesiog išbraukta iš ginčijamo sąrašo, taip implicitiškai pripažįstant Reglamentą Nr. 1330/2008 netekusiu galios, kiek jis susijęs su ieškovu, ir nepakeičiant šiuo reglamentu nustatytų priemonių. Taigi šio reglamento sukeltų pasekmių nelieka. Be to, ši teismo praktika pagrįsta akto paskelbimo netekusiu galios ir panaikinimo pasekmių skirtumu, o ši aplinkybė nėra reikšminga nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamos nutarties 32 punkto.

24

Nurodytos nutarties 36 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad šis skirtumas patvirtintas 2009 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimu Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją (C-399/06 P ir C-403/06 P, Rink. p. I-11393). Viena vertus, Teisingumo Teismas, užuot savaime padaręs išvadą, kad atitinkami ieškovai išlaikė suinteresuotumą pareikšti ieškinį nagrinėjamose bylose, savo iniciatyva šio sprendimo 57 punkte iškėlė klausimą, ar, atšaukus ginčijamą reglamentą ir jį atgaline data pakeitus kitu aktu, dar buvo reikalinga priimti sprendimą šios bylose. Kita vertus, Teisingumo Teismas šio sprendimo 59–63 punktuose nurodė tam tikrus nagrinėjamo atvejo ypatumus, kurių pagrindu jis to paties sprendimo 64 ir 65 punkte padarė išvadą, kad „esant ypatingoms aplinkybėms“ ir, kitaip, nei nuspręsta 1993 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo nutartyje Lezzi Pietro prieš Komisiją (C-123/92, Rink. p. I-809), naujo akto priėmimas ir kartu ginčijamo reglamento paskelbimas netekusiu galios negali būti laikomas tiesiog paprastu ginčijamo reglamento panaikinimu. Tačiau šių ypatingų aplinkybių nėra šioje byloje. Konkrečiau kalbant, nagrinėjamu atveju Reglamentas Nr. 36/2011 yra galutinis, nes negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas. Todėl neįmanoma, kad Reglamentas Nr. 1330/2008 pakartotinai įsigaliotų ieškovo atžvilgiu, priešingai, nei Teisingumo Teismas konstatavo minėto Sprendimo Hassan ir Ayadi prieš Tarybą ir Komisiją 63 punkte.

25

Antra, dėl to, kad ieškovas gali išlaikyti suinteresuotumą prašyti panaikinti Sąjungos institucijos aktą, kad išvengtų šio akto tariamo neteisėtumo pasikartojimo ateityje, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 37 punkte priminė, kad toks suinteresuotumas pareikšti ieškinį, pagrįstas SESV 266 straipsnio pirma pastraipa, gali egzistuoti tik tada, jei nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į bylos aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys (minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 51 ir 52 punktai). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad taip gali atsitikti. Priešingai, kadangi Reglamentas Nr. 36/2011 buvo priimtas atsižvelgiant į ypatingą ieškovo padėtį ir, matyt, į padėties Libijoje pokyčius, Bendrojo Teismo nuomone, neatrodo tikėtina, kad nurodytas neteisėtumas gali pasikartoti ateityje, neatsižvelgiant į aplinkybes, kurių pagrindu pareikštas šis ieškinys.

26

Trečia, dėl argumento, kad esama viršesnio viešojo intereso bausti už nurodytą privalomos tarptautinės teisės normos pažeidimą, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 38 punkte nurodė, kad, nepripažįstant šiuo klausimu jokio Komisijos nebaudžiamumo, šio argumento nepakanka pagrįsti asmeninį ieškovo suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Net jei, kaip pastebi ieškovas, Komisija privalo laikytis privalomų tarptautinės teisės normų ir neturi teisės priimti sprendimo remdamasi kankinimais gauta informacija, ieškovas neturi teisės pareikšti ieškinio įstatymų ar institucijų interesais; jis teisę remtis tik asmeniniu suinteresuotumu ir paties patirta žala (šiuo klausimu žr. 1983 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Schloh prieš Tarybą, 85/82, Rink. p. 2105, 14 punktą).

27

Ketvirta, kalbėdamas apie galimas neigiamas pasekmes, atitinkamais atvejais galinčias kilti dėl tariamo Reglamento Nr. 1330/2008 neteisėtumo, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 39 punkte nurodė, kad institucijų atsakovių prašymas pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, buvo susijęs tik su prašymu panaikinti šį reglamentą. Todėl, pasak Bendrojo Teismo, A. Abdulrahim ir toliau gali reikalauti atlyginti žalą, kuri, jo teigimu, jam padaryta, ir pateikti prašymą dėl žalos atlyginimo pagal SESV 268 straipsnį ir SESV 340 straipsnio antrą ir trečią pastraipas.

28

Galiausiai, penkta, kalbėdamas apie argumentą, kad, norint susigrąžinti ieškovo patirtas išlaidas, tariamai būtina, jog būtų priimtas sprendimas dėl šio ieškinio pagrįstumo, Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 40 punkte nurodė savo sprendimą dėl išlaidų.

29

Skundžiamos nutarties 41 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad nebebuvo reikalinga priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti Reglamentą Nr. 1330/2008.

30

Dėl prašymo atlyginti žalą Bendrasis Teismas nusprendė, kad jis buvo visiškai teisiškai nepagrįstas, netgi akivaizdžiai nepriimtinas, atsižvelgiant į procesinius dokumentus, bylos medžiagoje esančią informaciją ir šalių rašytiniuose pareiškimuose pateiktus paaiškinimus.

31

Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 45 punkte priminė sąlygas, kurioms esant kyla Europos Sąjungos deliktinė atsakomybė už neteisėtus jos institucijų veiksmus, ir šios nutarties 48 punkte nusprendė, kad žala nebuvo nei įvertinta, nei įrodyta.

32

Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 52 punkte taip pat nusprendė, kad priežastinis ryšis tarp ginčijamų aktų ir tariamos žalos nenustatytas, nes turtinė žala, kurią tariamai patyrė A. Abdulrahim dėl negalėjimo naudotis savo lėšomis, finansiniu turtu ir kitais ekonominiais ištekliais ir kurią sudaro teisės disponuoti jais praradimas, tiesiogiai ir nedelsiant kilo ne dėl šių aktų priėmimo, bet dėl ankstesnių sprendimų, t. y. 2008 m. spalio 21 d. Sankcijų komiteto sprendimo įtraukti jo pavardę į šio komiteto sąrašą ir Jungtinės Karalystės institucijų sprendimo dėl ribojamųjų priemonių jam taikymo, priėmimo.

33

A. Abdulrahim Teisingumo Teismo prašo:

34

Taryba ir Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš A. Abdulrahim bylinėjimosi išlaidas.

35

Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantas remiasi savo teise į veiksmingą teisinę gynybą ir į veiksmingą teisminę apsaugą. Be Teisingumo Teismo praktikos (2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 38 ir 39 punktai ir 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C-229/05 P, Rink. p. I-439, 76 ir 77 punktai), jis remiasi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsniu ir 52 straipsnio 3 dalimi, taip pat šios Chartijos 7 straipsniu, atitinkančiu 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnį, kuriame numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

36

Kalbant konkrečiai, savo argumentus apeliantas remia dviem pagrindais, kurių pirmasis apima tris dalis.

37

Apeliantas teigia, kad dėl to, jog prieš priimdamas sprendimą Bendrasis Teismas neišklausė generalinio advokato, jis pažeidė savo Procedūros reglamento 114 straipsnio 4 dalį, į kurią nukreipia šio reglamento 113 straipsnis, kurio pagrindu priimta skundžiama nutartis.

38

Tačiau, kaip teisingai priminė Taryba ir Komisija, Bendrojo Teismo pareiga išklausyti generalinį advokatą prieš priimant sprendimą turi būti aiškinama atsižvelgiant į Bendrojo Teismo procedūros reglamento 2 straipsnio 2 dalį, 18 ir 19 straipsnius, iš kurių matyti, viena vertus, kad kai posėdžiauja Bendrojo Teismo kolegija, Bendrojo Teismo teisėją skirti generaliniu advokatu nėra privaloma, ir, kita vertus, kad šio reglamento nuorodos į generalinį advokatą taikomos tik tais atvejais, kai teisėjas faktiškai paskiriamas generaliniu advokatu (2009 m. birželio 25 d. Teisingumo Teismo nutarties Srinivasan prieš Ombudsmeną, C-580/08 P, 35 punktas; 2010 m. spalio 22 d. Nutarties Seacid prieš Parlamentą ir Tarybą, C-266/10 P, 11 punktas ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Bell & Ross prieš VRDT, C-426/10 P, Rink. p. I-8849, 28 punktas).

39

Kadangi nagrinėjant A. Abdulrahim Bendrajame Teisme pareikštą ieškinį, priskirtą antrajai kolegijai, generalinis advokatas nebuvo paskirtas, nekilo pareiga išklausyti generalinį advokatą prieš pripažįstant, kad nereikia priimti sprendimo byloje.

40

Darytina išvada, kad pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis nepagrįsta.

41

Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, nes nepasiūlė jam pateikti pastabų dėl būtinumo pradėti žodinę proceso dalį. Jis teigia, kad apeliacinio skundo pateikimo dieną taikytinos Teisingumo Teismo procedūros reglamento redakcijos 120 straipsnyje buvo numatyta, kad šalis gali pateikti pastabas prieš priimant bet kokį sprendimą dėl galimybės pradėti žodinę proceso dalį. Niekas nepateisintų, kad Bendrojo Teismo atveju būtų elgiamasi kitaip. Anot apelianto, Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnis, kaip jį aiškina pats Bendrasis Teismas, nesuderinamas su Chartijos 47 straipsniu.

42

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnio taikymas negarantuoja, jog vyks žodinė proceso dalis, nes Bendrasis Teismas gali, taikydamas savo Procedūros reglamento 114 straipsnio 3 dalį, kuri nustatyta to paties reglamento 113 straipsnyje, priimti sprendimą ir įvykus tik rašytinei proceso daliai (2006 m. sausio 19 d. Sprendimo AIT prieš Komisiją, C-547/03 P, Rink. p. I-845, 35 punktas ir 2006 m. gegužės 2 d. Sprendimo Regione Siciliana, C-417/04 P, Rink. p. I-3881, 37 punktas).

43

Vis dėlto pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 113 straipsnį reikalaujama, kad šis teismas išklausytų šalis prieš nuspręsdamas, ar viešosios tvarkos požiūriu nėra draudimo tęsti bylos nagrinėjimą, arba paskelbdamas, kad nėra ieškinio dalyko ir nereikia priimti sprendimo. Laikantis šios nuostatos ieškovui buvo pasiūlyta raštu pareikšti nuomonę dėl priimto Reglamento Nr. 36/2011 poveikio, visų pirma jo ieškinio dalykui. Taigi jis galėjo numatyti, kad Bendrajam Teismui nusprendus, jog nebėra ieškinio dalyko, šis teismas priims nutartį, nes tai yra vienas iš minėtame 113 straipsnyje numatytų atvejų, dėl kurių Bendrasis Teismas gali spręsti bet kada.

44

Vadinasi, priešingai, nei teigia apeliantas, Bendrasis Teismas nepažeidė Chartijos 47 straipsniu garantuojamos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kai paprašė jo pareikšti nuomonę, ar išliko ieškinio dalykas, ir neklausė apie galimybę pradėti žodinę proceso dalį.

45

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis nepagrįsta.

46

Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečioje dalyje apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nepradėjo žodinės proceso dalies. Jis mano, kad Bendrasis Teismas tik išimtiniais atvejais turi teisę praleisti šią dalį, nes ji yra svarbi ieškovui suteiktų priemonių, leidžiančių veiksmingai išdėstyti savo argumentus, dalis. Anot apelianto, žodinę proceso dalį galima praleisti tik tais atvejais, kai nekyla jokių lemiamų teisės ir (arba) fakto klausimų. Jis pastebi, kad, Bendrasis Teismas, gavęs jam skirtą ieškovo atsakymą dėl išlikusio suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir glaustas Komisijos ir Tarybos pastabas, iškart priėmė sprendimą.

47

Apeliantas tvirtina, kad beveik visi Bendrojo Teismo argumentai susiję su klausimais ir teismo praktika, kurie nebuvo aptarti ir dėl kurių jam nebuvo suteikta galimybė pareikšti nuomonę nei raštu, nei žodžiu. Nekalbant apie Bendrojo Teismo nurodytą teismo praktiką, Bendrasis Teismas pirmiausia nurodė faktines padėties Libijoje aplinkybes ir tai, kad nėra tikėtina, jog nurodytas pažeidimas pasikartos ateityje.

48

Kaip primena Komisija, vadovaudamasis Procedūros reglamento 113 straipsniu ir 114 straipsnio 3 dalimi, Bendrasis Teismas galėjo priimti skundžiamą nutartį nepradėjęs žodinės proceso dalies, nes manė esąs pakankamai informuotas, o ieškovui buvo suteikta galimybė, kuria, beje, jis pasinaudojo, Bendrojo Teismo siūlymu pateikti rašytines pastabas dėl institucijų atsakovių reikalavimų pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, taigi jis galėjo pateikti argumentus, kodėl nepritarė šiems reikalavimams.

49

Kalbant apie skundžiamos nutarties motyvus ir apie joje nurodytą teismo praktiką, reikia pabrėžti, kad nors Bendrasis Teismas privalo užtikrinti šalių teisę į gynybą, jis vis dėlto nėra įpareigotas jų prašyti pareikšti nuomonę dėl motyvų, kuriais ketina vadovautis nagrinėdamas jam perduotą bylą.

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pirmojo apeliacinio skundo pagrindo trečia dalis taip pat nepagrįsta, todėl visas pagrindas atmestinas.

51

A. Abdulrahim teigia, kad Bendrasis Teismas pernelyg siaurai vertino suinteresuotumo pareikšti ieškinį sąvoką. Anot jo, ieškinio negalima pripažinti netekusiu dalyko, jei tęsiant bylos nagrinėjimą galima bent minimaliai atlyginti patirtą žalą, nes tai suteiktų ieškovui naudos. Nagrinėjamu atveju jis mano, kad jo ieškiniu dėl panaikinimo gali būti nutrauktas besitęsiantis EŽTK 8 straipsnyje numatytos jo teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimas, atkurta reputacija, pašalintos kliūtys įsidarbinti ir judėti bei dėl jo įrašymo į ginčijamą sąrašą kilę neigiami asmeniniai padariniai, nes tai paveikė šeimą, kuriai taip pat taikomos ribojamosios priemonės.

52

Jis mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir skundžiamos nutarties 33 punkte netinkamai taikė naudos iš akto panaikinimo kriterijų, nes susiejo jos buvimą su priemonėmis, kurių Komisija ir (arba) Taryba privalo imtis pagal SESV 266 straipsnį, kad panaikintų nustatytą neteisėtumą. Tam tikrais atvejais panaikinus aktą nereikia imtis jokių vėlesnių priemonių. Be to, panaikinimas negali priklausyti nuo tam tikrų paskesnių veiksmų, kurių privalėtų imtis aktą priėmęs subjektas.

53

Anot apelianto, Bendrojo Teismo sprendimu pažeista iš EŽTK 8 straipsnio kylanti procesinė garantija, jog turi būti galima ginčyti jam pareikštus kaltinimus, kad būtų atlyginta institucijos sukelta žala. Pripažinus suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimą Komisija, pasinaudodama tuo, kad ginčijama priemone paskelbta netekusia galios, galėtų išvengti Sąjungos teismo kontrolės, o tai būtų nesuderinama su teisės viršenybės principu ir leistų šiai institucijai išvengti bet kokios atsakomybės.

54

Apeliantas pažymi, jog Bendrasis Teismas pripažino, kad net nesant žalos, tikimybės, kad neteisėtumas pasikartos ateityje, pakanka pripažinti, kad išliko suinteresuotumas pareikšti ieškinį (minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 58 ir 59 punktai). Jis teigia, kad nagrinėjamu atveju EŽTK 8 straipsnis pažeistas todėl, kad remtasi kankinimais gauta informacija. Tačiau Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jo ieškiniui pagrįsti nurodytų pažeidimų, kurie gali pasikartoti, sistemiškumą. Taigi apeliantas teigia esąs akivaizdžiai suinteresuotas, kad Teismas išnagrinėtų šį klausimą, nes būtent šiuo pagrindu jis buvo priskirtas prie su teroristine organizacija susijusių asmenų.

55

Bet kuriuo atveju apeliantas mano, kad Bendrojo Teismo požiūris kelia ypatingą susirūpinimą atsižvelgiant į spartų politinės situacijos, lėmusios ribojamųjų priemonių, kaip antai įtvirtintų Reglamente Nr. 1330/2008, taikymą, pasikeitimą. Jo išbraukimas iš ginčijamo sąrašo nebuvo motyvuotas, todėl Bendrasis Teismas negalėjo daryti išvados, kad apeliantas vėl nebus įtrauktas į šį sąrašą. Jo įrašymu į šį sąrašą galima būtų remtis ateityje grindžiant ar palaikant bet kokį valstybės narės prašymą vėl įtraukti jį į minėtą sąrašą. Galiausiai negalima atmesti spartaus politinės situacijos pasikeitimo poveikio, kaip pripažino pats Bendrasis Teismas, nurodydamas padėtį Libijoje.

56

Taryba ir Komisija pabrėžia, kad apeliantas prašė panaikinti jam taikytas ribojamąsias priemones ir kad tai buvo padaryta priėmus Reglamentą Nr. 36/2011. Šiuo klausimu jos primena teismo praktiką, pagal kurią suinteresuotumui, kad paskelbta netekusiu galios aktas būtų panaikintas, būtina, kad pats tokio akto panaikinimas galėtų sukelti teisinių pasekmių.

57

Šiuo klausimu Taryba ir Komisija ginčija apelianto argumentus dėl išlikusio suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kiek jie susiję su jo reputacijos atkūrimu ir kelio naujam įtraukimui į ginčijamą sąrašą užkirtimu. Komisija primena, kad teismo sprendime nebuvo galima remtis laikotarpiu iki 2008 m. gruodžio 22 d., kai apeliantas buvo įrašytas į ginčijamą sąrašą. Be to, ieškinyje apeliantas rėmėsi pagrindais, susijusiais su teisės į gynybą, teisminės apsaugos ir nuosavybės teisės pažeidimu, tačiau neteigė, kad buvo padaryta klaida nustatant, ar jis buvo susijęs su „Al Kaida“. Šiomis aplinkybėmis teismo sprendimas panaikinti Reglamentą Nr. 1330/2008 procesiniais pagrindais negalėtų lemti jo reabilitacijos.

58

Taryba ir Komisija taip pat mano, kad Bendrajam Teismui nepriėmus sprendimo dėl bylos esmės nekyla pavojus, kad apeliantas vėl bus įrašytas į sąrašą. Iš tikrųjų 2009 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1286/2009, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 881/2002 (OL L 346, p. 42), pastarasis reglamentas buvo papildytas 7a straipsniu, pagal kurį Komisija gali priimti sprendimą dėl naujo įrašymo tik gavusi Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos motyvų pareiškimą, kurį ji, priėmusi sprendimą dėl įrašymo, turi nedelsdama perduoti suinteresuotajam asmeniui, kad šis galėtų pateikti pastabas dėl galimos Komisijos sprendimo peržiūros. Nagrinėjamu atveju, kadangi Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė sprendimą išbraukti apeliantą iš Sankcijų komiteto sąrašo, nekyla abejonių, kad į šį sąrašą jis gali būti vėl įtrauktas tik pasikeitus faktinėms aplinkybėms. Be to, Bendrojo Teismo sprendimas neturėtų įtakos Saugumo Tarybos sprendimui išbraukti suinteresuotąjį asmenį iš minėto sąrašo 2010 m. gruodžio mėn.

59

Kalbėdamos apie nurodytų pažeidimų sistemiškumą, Taryba ir Komisija pakartoja, kad ieškinys dėl panaikinimo buvo susijęs tik su apelianto įrašymu į ginčijamą sąrašą, todėl panaikinimas taip pat būtų susijęs tik su juo. Taigi nekyla sistemiškumo klausimas.

60

Galiausiai Taryba ir Komisija primygtinai reikalauja atskirti šią bylą nuo bylų, kuriose priimtas minėtas Sprendimas PKK prieš Tarybą, ir nuo kitų apeliaciniame skunde minėtų bylų. Jos pabrėžia, kad pastarosiose bylose ieškovai vis dar buvo įrašyti į sąrašus tuo metu, kai teismas priėmė sprendimą dėl jų prašymo panaikinti, o nagrinėjamu atveju apelianto pavardė buvo išbraukta iš sąrašo. Komisija taip pat lygina šią bylą su byla, kurioje priimtas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran (C-27/09 P, Rink. p. I-13427, 43–50 punktai) ir kurioje Prancūzijos Respublika manė, kad apeliacinis skundas tebeturi dalyką, nes ši valstybė narė reikalavo palikti Sąjungos teisės sistemoje sprendimą įtraukti People’s Mojahedin Organization of Iran į 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217) priede esantį sąrašą. Nagrinėjamu atveju tarp apelianto ir Komisijos nėra ginčo dėl apelianto išbraukimo iš ginčijamo sąrašo.

61

Skundžiamos nutarties 22 punkte Bendrasis Teismas priminė nusistovėjusią teismo praktiką, pagal kurią ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su ieškinio dalyku, privalo egzistuoti ieškinio pareiškimo metu, nes priešingu atveju ieškinys būtų nepriimtinas. Ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju nebereikės priimti sprendimo, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimas turi suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (žr. minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 42 punktą ir nurodytą teismo praktiką, taip pat 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Flaherty ir kt. prieš Komisiją, C-373/06 P, C-379/06 P ir C-382/06 P, Rink. p. I-2649, 25 punktą).

62

Įvairiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį nebūtinai išnyksta dėl to, kad vykstant procesui skundžiamas aktas neteko galios.

63

Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškovas gali išsaugoti suinteresuotumą reikalauti panaikinti sprendimą, kad būtų atkurta jo padėtis (1979 m. kovo 6 d. Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją, 92/78, Rink. p. 777, 32 punktas) arba kad skundžiamo akto rengėjas būtų priverstas padaryti atitinkamus pakeitimus ateityje ir taip būtų išvengta skundžiamam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Simmenthal prieš Komisiją 32 punktą; 1986 m. birželio 24 d. Sprendimo AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją, 53/85, Rink. p. 1965, 21 punktą ir minėto Sprendimo Wunenburger prieš Komisiją 50 punktą).

64

Byloje tarp iš konkurso neteisėtai pašalintos įmonės ir Komisijos Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jei dėl tam tikrų aplinkybių panaikintą aktą priėmusi institucija negali įvykdyti pareigos imtis priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, gali išlikti suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl panaikinimo – kaip pagrindas galimam ieškiniui dėl atsakomybės (1980 m. kovo 5 d. Sprendimo Könecke Fleischwarenfabrik prieš Komisiją, 76/79, Rink. p. 665, 9 punktas).

65

Iš šios teismo praktikos matyti, kad ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir tariamai patirtos žalos pobūdį.

66

Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme apeliantas rėmėsi įvairiais motyvais, kurie, jo teigimu, pateisina išlikusį jo suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nepaisant to, kad Reglamentu Nr. 36/2011 jo pavardė buvo išbraukta iš Reglamento Nr. 881/2002, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1330/2008, I priedo antraštinės dalies „Fiziniai asmenys“. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nėra būtina nagrinėti visų apelianto nurodytų motyvų, jei bent vieno jų pakanka įrodyti, kad išlikęs suinteresuotumas pareikšti ieškinį.

67

Skundžiamos nutarties 28 ir 31 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 36/2011, kiek juo A. Abdulrahim pavardė išbraukta iš ginčijamo sąrašo, priėmimas visiškai tenkina ieškovą, todėl ieškinys dėl panaikinimo nebegali jam suteikti naudos ir jo suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyko.

68

Šiuo klausimu pažymėtina, kad skundžiamos nutarties 32 punkte Bendrasis Teismas iš tikrųjų pagrįstai priminė skirtumą tarp Sąjungos institucijos akto paskelbimo netekusiu galios, kuris nereiškia jo pripažinimo neteisėtu ir turi ex nunc galią, ir teismo sprendimo dėl panaikinimo, pagal kurį panaikintas aktas atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos ir laikomas niekada neegzistavusiu.

69

Tačiau to paties 32 punkto paskutiniame sakinyje Bendrasis Teismas remdamasis tuo padarė klaidingą išvadą, kad šiuo skirtumu negalima pagrįsti A. Abdulrahim suinteresuotumo siekti Reglamento Nr. 1330/2008 panaikinimo.

70

Reikia priminti, kad taikant Reglamentą Nr. 881/2002 priimtos ribojamosios priemonės sukelia reikšmingų neigiamų padarinių ir daro didelį poveikį atitinkamų asmenų teisėms ir laisvėms (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/02 p ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 361 ir 375 punktus). Be paties lėšų įšaldymo, dėl kurio plačios apimties ypač paveikiamas atitinkamų asmenų profesinis ir šeiminis gyvenimas (žr., be kita ko, 2010 m. balandžio 29 d. Sprendimą M ir kt., C-340/08, Rink. p. I-3913), kliudoma atlikti daugybę teisinių veiksmų (žr., be kita ko, 2007 m. spalio 11 d. Sprendimą Möllendorf ir Möllendorf-Niehuus, C-117/06, Rink. p. I-8361), reikia atsižvelgti į tai, kokią negarbę ir nepasitikėjimą užtraukia viešas paskelbimas, kad atitinkami asmenys susiję su teroristine organizacija.

71

Kaip generalinis advokatas nurodė išvados 61–67 punktuose, apeliantas, kaip antai A. Abdulrahim, tebeturi suinteresuotumą pareikšti ieškinį, nepaisant jo pavardės išbraukimo iš ginčijamo sąrašo, kad Sąjungos teismas pripažintų, jog jis niekada neturėjo būti įrašytas į šį sąrašą arba niekada neturėjo būti į jį įrašytas laikantis Sąjungos institucijų taikytos procedūros.

72

Iš tiesų, nors pačiu skundžiamo akto pripažinimu neteisėtu neįmanoma atlyginti turtinės žalos ar žalos privačiam gyvenimui, vis dėlto, kaip nurodė A. Abdulrahim, tai galėtų jį reabilituoti ar tam tikra prasme atlyginti dėl šio neteisėtumo patirtą neturtinę žalą, todėl pateisina jo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išsaugojimą (šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 10 d. Sprendimo M prieš Komisiją, 155/78, Rink. p. 1797, 6 punktą ir 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C-343/87, Rink. p. I-225, 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

73

Taigi skundžiamos nutarties 28 ir 31 punktuose Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Reglamentu Nr. 36/2011 ieškovo pavardė buvo išbraukta iš ginčijamo sąrašo, padarė klaidingą išvadą, kad tai turi visiškai tenkinti ieškovą ir kad ieškinys dėl panaikinimo nebegali jam suteikti naudos.

74

Priešingai, nei teigia Taryba ir Komisija, nesvarbu, ar teismui pateikti panaikinimo pagrindai susiję su ginčijamo akto motyvais, ar su ieškovo procesinių teisių užtikrinimu. Sprendimo įšaldyti lėšas panaikinimas šiais motyvais galėtų tenkinti ieškovą, nes sukeltų rimtų abejonių dėl to, kaip atitinkama institucija naudojosi savo kompetencija jo atžvilgiu.

75

Bet kuriuo atveju Bendrajame Teisme apeliantas nesirėmė vien pagrindais, susijusiais su teisės į gynybą pažeidimu, tačiau taip pat ginčijo pripažinimą, kad jis susijęs su „Al Kaida“. Kaip matyti iš Bendrajam Teismui pateikto ieškinio pareiškimo 142–150 punktų, A. Abdulrahim neigė savo dalyvavimą teroristinėje veikloje ar ryšį su Al Kaida ir teigė buvęs įrašytas į ginčijamą sąrašą vien dėl to, kad priklausė Libijos pabėgėliams, kurių kai kurie, kaip teigė Jungtinės Karalystės institucijos, dalyvavo teroristinėje veikloje.

76

Taip pat nesvarbu, kad sprendimas panaikinti negali būti susijęs su laikotarpiu iki Reglamento Nr. 1330/2008 priėmimo. Iš tikrųjų, nors, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamos nutarties 52 punkte, iki šio reglamento priėmimo A. Abdulrahim jau buvo įrašytas į Sankcijų komiteto sąrašą ir jam jau buvo taikomos Jungtinės Karalystės institucijų nustatytos ribojamosios priemonės, vis dėlto dėl jo įrašymo į ginčijamą sąrašą galėjo padidėti negarbė ir nepasitikėjimas jo atžvilgiu, taigi ir neturtinė žala, kurią jis teigia patyręs.

77

Reikėtų pridurti, kad tiesiogiai taikomais Sąjungos reglamentais patvirtinami sąrašai Sąjungos teritorijoje turi kitokį pobūdį ir teisinę galią nei Sankcijų komiteto sąrašas.

78

Skundžiamos nutarties 34 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad nurodyto neteisėtumo pripažinimo nepakanka norint pagrįsti išliekantį suinteresuotumą pareikšti ieškinį pagal SESV 263 ir 264 straipsnius dėl institucijų aktų panaikinimo, nes priešingu atveju ieškovas išlaikytų nuolatinį suinteresuotumą prašyti panaikinti aktą, nepaisant jo atšaukimo ar paskelbimo netekusiu galios, o tai būtų nesuderinama su skundžiamos nutarties 24 ir 29 punktuose nurodyta ir atitinkamai šio sprendimo 16 ir 18 punktuose priminta teismo praktika.

79

Tačiau ši išvada neatitinka Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, pripažinus nurodytą neteisėtumą ieškovas gautų naudos, tai pateisintų jo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimą, net jei po ieškinio pareiškimo ginčijamas aktas neteko galios (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų M prieš Komisiją 5 ir 6 punktus; Culin prieš Komisiją 27–29 punktus ir Sprendimą AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją).

80

Galiausiai minėtos išvados taip pat negalima daryti remiantis skundžiamos nutarties 29 punkte nurodyta ir šio sprendimo 18 punkte priminta Bendrojo Teismo praktika, nes ji pagrįsta tos pačios nutarties 30 punkte išdėstyta prielaida, kad suinteresuotumas pareikšti ieškinį egzistuotų tik jei panaikinus aktą jį priėmusi institucija pagal SESV 266 straipsnį turėtų imtis priemonių. Tačiau suinteresuotumas siekti ginčijamo akto panaikinimo išlieka, jei, kaip nagrinėjamu atveju, šis pripažinimas gali suteikti naudos ieškovui, neatsižvelgiant į tai, kad institucija atsakovė neprivalo arba praktiškai negali imtis priemonių pagal SESV 266 straipsnį teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Könecke Fleischwarenfabrik prieš Komisiją 9 punktą; M prieš Komisiją 6 punktą; AKZO Chemie ir AKZO Chemie UK prieš Komisiją 21 punktą; Culin prieš Komisiją 26 punktą).

81

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamos nutarties 34 punkte Bendrojo Teismo padaryta išvada yra teisiškai klaidinga.

82

Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 35 ir 36 punktuose nusprendė, kad A. Abdulrahim neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, be kita ko, dėl to, kad Reglamentu Nr. 1330/2008 jam nustatytos ribojamosios priemonės nebuvo paliktos galioti ir galutinai panaikintos Reglamentu Nr. 36/2011, skirtingai, nei įvyko byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas PKK prieš Tarybą, apelianto nurodytas savo argumentams pagrįsti. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1330/2008 paskelbimas galutinai netekusiu galios išbraukus apelianto pavardę iš ginčijamo sąrašo nekliudo išsaugoti suinteresuotumą pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su šio reglamento padariniais laikotarpiu nuo jo įsigaliojimo iki paskelbimo netekusiu galios.

83

Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir, kalbant konkrečiai, į įrašius į ginčijamą sąrašą A. Abdulrahim reputacijai padarytos žalos dydį, jis išsaugo suinteresuotumą prašyti panaikinti Reglamentą Nr. 1330/2008, kiek jis su juo susijęs, ir ieškinio patenkinimo atveju reabilituoti save ir taip gauti tam tikros formos neturtinės žalos atlyginimą.

84

Iš viso, kas išdėstyta, matyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad apeliantas nebeturi suinteresuotumo pareikšti ieškinio, ir todėl nereikia priimti sprendimo dėl jo ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti Reglamentą Nr. 1330/2008, kiek jis su juo susijęs.

85

Taigi skundžiamą nutartį reikia panaikinti, kiek joje nuspręsta, kad nereikia priimti sprendimo dėl A. Abdulrahim Bendrajame Teisme pareikšto ieškinio dėl panaikinimo.

86

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

87

Kadangi Bendrasis Teismas nusprendė, kad nėra reikalo priimti sprendimo dėl ieškinio dėl panaikinimo ir nenagrinėjo ieškinio priimtinumo ir bylos esmės, Teisingumo Teismas mano, kad dabartinėje bylos stadijoje jis negali pats priimti galutinio sprendimo ir kad bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, taip pat atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: