1.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Direktyvos 1999/44/EB ( 2 ) išaiškinimu. Iš esmės klausiama, ar teismas privalo ex officio sumažinti prekės su trūkumais (nagrinėjamu atveju kabrioleto su nesandariu stogu) kainą, kai nutraukti sutarties dėl nedidelių trūkumų negalima, o vartotojas teismo prašo tik ją nutraukti.

2.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Ispanijos civilinio proceso teise, pagal kurią, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamu atveju negalima nuspręsti sumažinti kainą. Taigi, Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar pagal Direktyvą 1999/44 tokiais atvejais, kaip nagrinėjamasis, teismas privalo veikti ex officio.

3.

Tai jau trečias kartas, kai Direktyva 1999/44 yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas ( 3 ). Tačiau, priešingai nei kitose dviejose bylose, nagrinėjamu atveju kalbama ne apie vartotojo teisių galiojimo apimtį, bet pirmą kartą nagrinėjamas šių teisių gynimas teisme.

4.

Direktyvos 1999/44 1 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad jos tikslas yra aukšto lygio vartotojų apsauga. Atitinkamai 5 konstatuojamoje dalyje numatytas minimalių vartotojų teisių taisyklių sukūrimas. 24 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad, siekiant užtikrinti dar didesnį vartotojų apsaugos lygį, valstybės narės gali priimti arba palikti galioti griežtesnes nuostatas.

5.

Direktyvos 3 straipsnyje, reglamentuojančiame vartotojų teises, nustatyta:

„1.   Pardavėjas yra atsakingas vartotojui už bet kokį neatitikimą, esantį prekių pateikimo metu.

2.   Esant neatitikimui, vartotojas turi teisę į nemokamą prekių atitikimo sutarčiai užtikrinimą jas pataisant ar pakeičiant pagal šio straipsnio 3 dalį, arba teisę į atitinkamą kainos sumažinimą arba su tomis prekėmis susijusios sutarties nutraukimą pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis.

<…>

5.   Vartotojas gali reikalauti atitinkamai sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu:

6.   Vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu neatitikimas yra nedidelis.“

6.

Direktyvos 8 straipsnio „Nacionalinė teisė ir minimali apsauga“ 2 dalyje nustatyta:

„Kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės šios direktyvos taikymo srityje gali priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai.“

7.

2003 m. liepos 10 d. Įstatymu Nr. 23/2003 dėl su vartojimo prekių pardavimu susijusių garantijų (Garantías en la Venta de Bienes de Consumo ( 4 ), toliau – Įstatymas 23/2003) Ispanija perkėlė ( 5 ) Direktyvą 1999/44 į nacionalinę teisę.

8.

Įstatymo 23/2003 4–8 straipsnių nuostatos atitinka Direktyvos 1999/44 3 straipsnį. Direktyvos 3 straipsnio 5 ir 6 dalių nuostatos dėl kainos sumažinimo ir sutarties nutraukimo perkeltos į Įstatymo 23/2003 7 straipsnį.

9.

Ispanijos civilinio proceso įstatyme (Ley de Enjuiciamiento Civil, toliau – LEC) ( 6 ), be kita ko, yra nustatytas dispozityvumo principas (LEC 216 straipsnis), pagal kurį teismai priima sprendimus remdamiesi šalių nurodytais faktais, pateiktais įrodymais ir reikalavimais. LEC 218 straipsnyje nustatytas nuoseklumo principas, pagal kurį teismų sprendimai negali peržengti ieškinio ir kitų ginčo metu šalių pateiktų reikalavimų ribų.

10.

LEC 400 straipsnyje nustatyta, kad kai ieškinio reikalavimai gali būti grindžiami įvairiomis faktinėmis aplinkybėmis arba įvairiais teisiniais pagrindais, ieškinyje privaloma nurodyti tuos, kurie yra žinomi arba kuriais galima remtis pareiškus ieškinį. Jų negalima atidėti vėlesnei bylai. Be to, šioje normoje nustatytos su galutinio sprendimo galia susijusios taisyklės, pagal kurias vėlesnėje byloje nurodytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai turi tą pačią galią kaip nurodytieji ankstesnėje byloje, jeigu jais būtų buvę galima remtis ankstesnėje byloje.

11.

2004 m. liepos mėn. Soledad Duarte Hueros (toliau – S. Duarte) nusipirko iš įmonės Autociba S.A. (toliau – Autociba) automobilį Citroen už 14320 EUR. Šio automobilio modelis yra „C3 Pluriel 1,4l“. Jis turi nuleidžiamą stogą, todėl gali būti naudojamas kaip kabrioletas. 2004 m. rugpjūčio mėn. automobilis buvo perduotas S. Duarte ir įregistruotas.

12.

Paskui automobilį reikėjo daug kartų pristatyti į remonto dirbtuves, nes lyjant stogas praleisdavo vandenį. Nepaisant daugkartinių bandymų ( 7 ) jį sutaisyti, trūkumo pašalinti nepavyko. Todėl iš pradžių S. Duarte pareikalavo pristatyti naują automobilį. Autociba atsisakė tai padaryti. Galiausiai 2011 m. kovo mėn. S. Duarte padavė ieškinį prieš Autociba ir automobilio gamintoją Automóviles Citroen España (toliau – Citroën España), kuriame prašė nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti sumokėtą kainą.

13.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Įstatymą 23/2003 negalima reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį dėl nedidelio trūkumo. Todėl S. Duarte gali reikalauti tik pirkimo kainos sumažinimo. Tačiau pagal Ispanijos proceso teisę negalima jai priteisti kainos sumažinimo, nes S. Duarte prašo tik nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti visą sumokėtą pirkimo kainą, o sumažinti kainos neprašo (net alternatyviai). S. Duarte neturėjo galimybės reikalauti sumažinti kainą vėlesnėje byloje. Tai prieštarautų LEC nustatytai galutinio sprendimo galios taisyklei, taikytinai visiems reikalavimams, kurie galėjo būti, tačiau nebuvo, pateikti ankstesnėje byloje.

14.

Todėl 2012 m. sausio 13 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. sausio 24 d., Juzgado de Primera Instancia no 2 de Badajoz (Ispanija) sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Jei vartotojas, kurio reikalavimas užtikrinti prekės atitiktį neįvykdytas, nes daiktas nesutaisytas, nepaisant kartotinių prašymų, teisme reikalauja tik nutraukti sutartį, o to padaryti negalima, nes prekės neatitiktis reikalavimams nedidelė, ar teismas gali jam ex officio priteisti atitinkamą kainos sumažinimą?“

15.

Per procesą Teisingumo Teisme rašytines ir žodines pastabas pateikė Autociba, Komisija ir Ispanijos vyriausybė. Be to, rašytines pastabas pateikė S. Duarte bei Prancūzijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės. Vokietijos vyriausybė pateikė tik žodines pastabas.

16.

Kalbant apie prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą, reikia pažymėti, kad pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso tik Sąjungos teisės išaiškinimas. Prejudicinio klausimo formuluotė nėra susijusi su Sąjungos teisės išaiškinimu; veikiau abstrakčiai ji susijusi su tuo, ar nacionalinis teismas gali ex officio sumažinti kainą.

17.

Remdamasi kitais prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytais argumentais manau, kaip ir Ispanijos bei Lenkijos vyriausybės, kad prejudicinį prašymą padavęs teismas nori sužinoti, ar Direktyvą 1999/44 reikia aiškinti taip, kad teismas turi turėti teisę ex officio sumažinti kainą, kai vartotojas vykstant procesui to neprašo, nors pagal direktyvą turi tokią teisę. Todėl deramai performulavus prejudicinį klausimą jis yra priimtinas.

18.

Be to, manau, kad performuluoti prejudicinį klausimą reikia dar ir dėl kitos priežasties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal direktyvą leidžiama ex officio sumažinti kainą, t. y. ar teismas gali ex officio sumažinti kainą. Norint pateikti naudingą atsakymą, reikia išnagrinėti, ar pagal direktyvą reikalaujama ex officio sumažinti kainą, t. y. ar nacionalinis teismas privalo ex officio ją sumažinti.

19.

Autociba, Citroën España ir Ministerio Fiscal ( 8 ) abejoja dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo, nes, anot jų, Ispanijos įstatymų leidėjas direktyvą yra perkėlęs į nacionalinę teisę, todėl nagrinėjamas atvejis susijęs tik su nacionalinės teisės klausimais. Todėl toks aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai.

20.

Tačiau tai neteisinga, nes tokie argumentai prieštarauja vienodo Sąjungos teisės taikymo principui. Tai, kad direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę, absoliučiai neturi poveikio tam, jog teisės normos kyla iš Sąjungos teisės. Siekiant laikytis vienodo Sąjungos teisės taikymo principo, aiškinant teisės normas itin svarbu išaiškinti direktyvą, kuria jos grindžiamos. Ją išaiškinti yra kompetentingas tik Teisingumo Teismas. Todėl ir šiuo klausimu prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

21.

Galiausiai Autociba nurodo, kad reikalavimui sumažinti kainą ir nutraukti sutartį yra suėjęs senaties terminas, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą turėtų būti nepriimtas. Reikalavimams, kylantiems iš direktyvos, taikytini ieškinio senaties terminai nustatomi nacionalinėje teisėje, tačiau būtina atsižvelgti į direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą minimalų dvejų metų ieškinio senaties terminą. Ar senaties terminas yra pasibaigęs, turi nustatyti nacionalinis teismas. Kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, kad pats nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas. Teisingumo Teismas iš esmės turi priimti sprendimą tik tuo atveju, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teise ( 9 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo Teisingumo Teismo išaiškinti direktyvos 5 straipsnio 1 dalies, todėl senaties S. Duarte reikalavimams taikymas nenagrinėtinas ir tai nedaro jokios įtakos prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumui.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar pagal Direktyvą 1999/44 reikalaujama, kad teismas ex officio sumažintų prekės su trūkumais kainą, kai vartotojas nepagrįstai prašo teismo tik nutraukti sutartį.

23.

Prejudicinis klausimas yra susijęs su Ispanijos civilinio proceso teise. S. Duarte ieškinyje prašo tik nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti visą sumokėtą pirkimo kainą, nors dėl nedidelių trūkumų to reikalauti ji neturi teisės (žr. Įstatymo 23/2003 7 straipsnio antrą sakinį ir atitinkamai direktyvos 3 straipsnio 6 dalį). Nors pagal Įstatymo 23/2003 7 straipsnio pirmą sakinį (kuris atitinka direktyvos 3 straipsnio 5 dalį) yra akivaizdu, kad ji turi teisę į kainos sumažinimą, to ieškinyje ji neprašo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Ispanijos teisėje galiojantį nuoseklumo principą ( 10 ) jam draudžiama vietoje sutarties nutraukimo priteisti tik kainos sumažinimą. Dar daugiau, vartotojo prašymas saisto teismą ( 11 ). Pagal Ispanijos proceso teisę taip pat negalima pakeisti ieškinio reikalavimo. O paduoti naują ieškinį dėl kompensacijos, susijusios su kainos sumažinimu, nėra galimybės dėl pirmojo proceso galutinio sprendimo galios pagal LEC 400 straipsnį. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tokia susidariusi situacija neprieštarauja Direktyvai 1999/44.

24.

Kaip teisingai nurodo Ispanijos vyriausybė, reikėtų išskirti du klausimus. Pirma, kokias teises pagal direktyvą turi S. Duarte, ir, antra, kaip šias teises galima apginti proceso metu. Kadangi, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, S. Duarte turi teisę į kainos sumažinimą, ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat yra nustatęs, kad reikalavimas nutraukti sutartį netenkintinas, nagrinėjamas atvejis susijęs tik su antruoju klausimu, t. y. kaip S. Duarte gali apginti savo teises teisme.

25.

Direktyvos 1999/44 1 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad direktyvos tikslas – aukšto lygio vartotojų apsaugos sukūrimas ( 12 ). Direktyvos 3 straipsnyje nurodytos vartotojo teisės tuo atveju, kai prekė pateikiama su trūkumais pažeidžiant sutartį ( 13 ).

26.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, nesant Sąjungos taisyklių, teismingumas ir išsamios proceso taisyklės, taikomos ieškiniams dėl iš Direktyvos 1999/44 kylančių asmenų teisių apsaugos, turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje ( 14 ). Tačiau valstybės narės neturi pažeisti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų ( 15 ).

27.

Kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, pareiga ex officio sumažinti kainą nagrinėjamu atveju kyla tik tada, kai tokia galimybė numatyta nacionalinėje teisėje arba kai tai yra būtina Sąjungos teisės veiksmingumui užtikrinti. Kadangi Ispanijos proceso teisėje, kaip nurodyta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, nenumatytas ex officio kainos sumažinimas, kyla klausimas, ar tai neprieštarauja lygiavertiškumo ir veiksmingumo principams.

28.

Lygiavertiškumo principas reiškia, kad su Sąjungos teise susijusiems ieškiniams taikoma procesinė nagrinėjimo tvarka negali būti mažiau palanki, nei atitinkamiems nacionaliniams ieškiniams nustatyta tvarka ( 16 ). Nagrinėjamoje byloje lygiavertiškumo principas nebuvo pažeistas. Atitinkamų Ispanijos proceso taisyklių taikymas nepriklauso nuo to, ar ieškinio reikalavimas yra susijęs su Sąjungos teise, ar su nacionaline teise.

29.

Pagal veiksmingumo principą negalima nacionalinėmis proceso taisyklėmis naudojimosi Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis padaryti iš esmės neįmanomo ar pernelyg sudėtingo ( 17 ). Todėl reikia atsižvelgti į teisės normos svarbą visam procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose ( 18 ), be to, prireikus būtina atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės teismų sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą ( 19 ).

30.

Atsižvelgiant į tai visų pirma reikia pažymėti, kad S. Duarte galėjo ieškinyje prašyti sumažinti kainą ( 20 ). Reikalavimą sumažinti kainą buvo galima pateikti kaip alternatyvų reikalavimą kartu su reikalavimu nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Pakartotinai paklausus, Ispanijos vyriausybė patvirtino, kad toks alternatyvus reikalavimas nebūtų sukėlęs ieškovei jokių neigiamų pasekmių, kaip antai bylinėjimosi išlaidų padidėjimo. Taigi, Ispanijos proceso teisė iš esmės nedraudžia prašyti teismo apginti pagal direktyvą suteiktų teisių. Be to, kiekvienas vartotojas turi teisę pareikšti ieškinį dėl iš direktyvos kylančių savo reikalavimų tam, kad galėtų pasinaudoti iš direktyvos kylančiomis teisėmis.

31.

Vis dėlto manau, kad Ispanijos proceso teisė pernelyg varžo naudojimąsi šiomis teisėmis.

32.

Nors iš esmės negalima teigti, kad teismas saistomas ieškovo konkretaus prašymo, vis dėlto ieškovas turi paduoti teisingai suformuluotą prašymą, jei nori, kad jis būtų patenkintas. Ši taisyklė įgyvendina tiek Ispanijos proceso teisėje, tiek daugelio kitų valstybių narių proceso normose galiojantį dispozityvumo principą, pagal kurį ginčo šalys yra ginčo šeimininkės ir iniciatyva procese priklauso joms. Šis principas saugo teisę į gynybą ir užtikrina tinkamą proceso eigą, ypač apsaugant ją nuo vilkinimo dėl naujų reikalavimų nagrinėjimo ( 21 ). Teisingumo Teismas daug kartų yra patvirtinęs, kad dispozityvumo principas neprieštarauja veiksmingumo principui ( 22 ). Todėl iš principo galima tikėtis, kad vartotojas, pareikšdamas teisme reikalavimus dėl savo teisių, ieškinyje nurodys juos teisingai, o prireikus – alternatyviai. Juo labiau tai taikoma, kai šalims byloje atstovauja advokatai, kaip yra nagrinėjamu atveju.

33.

Tačiau pagal Ispanijos proceso teisę kartą padarius procesinę klaidą, t. y. pareiškus neteisingą reikalavimą ir nepareiškus alternatyvaus reikalavimo, vėliau nebegalima reikšti iš direktyvos kylančių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad direktyva siekiama aukšto lygio vartotojų apsaugos, manau, kad tokia taisyklė yra per griežta ir neproporcinga siekiamam tikslui.

34.

Viena vertus, Ispanijos teisėje, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teismo susaistymas ieškinio reikalavimu, kai nagrinėjami tik ieškinyje nurodyti reikalavimai, suprantamas labai siaurai. Tačiau galutinio sprendimo galia suprantama labai plačiai, kaip apimanti visus reikalavimus, kuriuos vartotojas galėjo pareikšti, todėl jų nebeleidžiama pareikšti naujame ieškinyje. Tai yra per didelė našta vartotojui.

35.

Kita vertus, minėtomis taisyklėmis viršijama tai, kas būtina, siekiant jų tikslų. Susaistymo ieškinio reikalavimu tikslas yra apsaugoti atsakovo teises ir skatinti išspręsti teisinį ginčą. Atsakovo teisių apsauga galima ir vėlesnėje proceso stadijoje, suteikiant jam progą išsakyti nuomonę dėl ieškinio pakeitimo, o ieškovo teisių apsauga dėl galutinio sprendimo galios vėliau tampa nebeįmanoma. Nors nekyla abejonių dėl to, kad LEC taisyklės skatina išspręsti ginčą, neatrodo, kad nagrinėjamu atveju procesas bus vilkinamas. Priešingai, kainos sumažinimas, kaip ir sutarties nutraukimas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir ginčo šalimis, todėl galima būtų remtis tuo, kas buvo nustatyta anksčiau proceso metu. Todėl su proceso vilkinimu susijusi nedidelė grėsmė yra neproporcinga drastiškoms priemonėms, visiškai užkertančioms vartotojui kelią ginti savo teises.

36.

Be to, vertinant fakto klausimus, kaip antai, ar trūkumas yra didelis, ar ne, neįmanoma numatyti ieškinio sėkmės pareiškiant jį teismui, nes dažnai tai priklauso nuo vykstant procesui surinktų įrodymų. Tai matyti nagrinėjamu atveju. S. Duarte reikalavo nutraukti sutartį, nes pagal ekspertizės išvadą trūkumas nebuvo pripažintas kaip nedidelis. Tačiau teismas tirdamas įrodymus nusprendė kitaip. Todėl siekiant nepažeisti prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų Ispanijos proceso teisės reikalavimų, vartotojas visada turi bent jau alternatyviai pateikti visus galimus reikalavimus. Tik tada, atsižvelgiant į pokyčius proceso metu, būtų užtikrintos direktyvoje nustatytos vartotojo teisės konkrečiu atveju. Alternatyvaus reikalavimo nepateikimas keltų grėsmę, kad praktiškai nebūtų įmanoma įgyvendinti turimų teisių, o tai pažeistų veiksmingumo principą.

37.

Todėl kyla klausimas, kaip nagrinėjamu atveju reikėtų taikyti veiksmingumo principą. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad veiksmingumo principo pažeidimo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nacionalines normas privalo aiškinti taip, kad šių normų taikymas padėtų įgyvendinti tikslą – užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingą teisminę gynybą ( 23 ). Jei tai būtų neįmanoma, tada jis prieštaraujančias nacionalines normas, t. y. šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas proceso nuostatas, nustatančias griežtą susaistymą ieškinio reikalavimu, savo iniciatyva turėtų atsisakyti taikyti ( 24 ).

38.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar aiškinant nacionalinę proceso teisę būtų galima ją išaiškinti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga vartotojo teisių apsauga ir apgintos jo iš direktyvos kylančios teisės, nepaisant to, kad jis kartą neteisingai suformulavo ieškinio reikalavimą.

39.

Tačiau tuo negalima pažeisti valstybių narių nacionalinės proceso teisės autonomijos. Aiškinant nacionalinę teisę, reikia atsižvelgti į vertybinius sprendimus, lėmusius atitinkamos valstybės narės normos atsiradimą. Ispanijos proceso teisės tikslas, be kita ko, yra užtikrinti kitos proceso šalies teisės į gynybą apsaugą ir skatinti galutinai išspręsti teisinį ginčą. Tam nebūtina suteikti vartotojui neribotas galimybes savavališkai keisti ieškinio reikalavimą ir iš naujo reikšti ieškinį. Tai prieštarautų kitos ginčo šalies teisei į gynybą. Pakaktų, jei būtų suteikta galimybė proceso metu įvykus pokyčiams, kaip antai paaiškėjus surinktų įrodymų rezultatams, nors kartą į tai sureaguoti. Tai nesutrukdytų galutinai išspręsti teisinį ginčą.

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siūlo sumažinti kainą ex officio. Neabejotina, kad tai galėtų užtikrinti vartotojo teisių apsaugą. Tačiau tai irgi labai apribotų dispozityvumo principą ir taip darytų poveikį vienam iš svarbiausių valstybių narių proceso teisės principų. Jeigu nebūtų paisoma reikalavimo išdėstyti konkrečius reikalavimus, vartotojas proceso metu galėtų elgtis pasyviai ir laukti, kol teismas jam priteistų tai, į ką jis materialinės teisės požiūriu turi reikalavimo teisę. Tai viršytų tai, kas būtina vartotojo apsaugai užtikrinti.

41.

Pagal direktyvą nereikalaujama, kad reikalavimai, kuriuos vartotojas turi teisę reikšti pagal direktyvos 3 straipsnį, būtų tenkinami, kai jis dėl to nesiima jokių veiksmų. Jei būtų priešingai, direktyvoje būtų nustatytos atitinkamos taisyklės. Viena vertus, kaip teisingai pastebi Lenkijos vyriausybė, direktyva suteikia vartotojui teisę pačiam nuspręsti, kokiomis joje nustatytomis teisėmis jis norėtų pasinaudoti (žr. direktyvos 3 straipsnio 2 ir 5 dalis). Antra vertus, vartotojas, siekdamas pasinaudoti savo teisėmis, turi turėti galimybę naudotis įprastomis teisinėmis priemonėmis (ir privalo taip elgtis, jei nori apginti savo teises), laikydamasis nustatytų informavimo terminų ( 25 ). Veiksmingos teisių apsaugos principas daugiau nieko nereikalauja ( 26 ). Reikalaujama tik užtikrinti, kad vartotojas galėtų pasinaudoti teisėmis. Tai reiškia, kad jis turi tai daryti. Taigi, direktyvoje nenustatyta bendra pareiga ex officio sumažinti kainą.

42.

Pareiga sumažinti kainą taip pat nėra numatyta Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Direktyva 1993/13 ( 27 ), kaip teigia Komisija. Priešingai nei Komisija, manau, kad minėta teismo praktika netaikytina.

43.

Abi šios direktyvos yra panašios, nes susijusios su vartotojų apsauga esant teisiniams santykiams ir jomis siekiama sukurti aukšto lygio vartotojų apsaugą. Tačiau dėl skirtingų jų reglamentavimo tikslų jos nėra tokios panašios, kad būtų galima taikyti Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su Direktyva 1993/13.

44.

Direktyva 1993/13 siekiama pusiausvyros sudarant sutartį tarp blogesnėje padėtyje esančio vartotojo ir verslininko, o Direktyva 1999/44 susijusi su sudarytos sutarties vykdymu. Tai labai skirtingos situacijos.

45.

Pusiausvyrą sutarties sudarymo momentu įmanoma užtikrinti tik įsikišus trečiajai šaliai ( 28 ). Paprastai vartotojas negali pats nustatyti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga. Jei iš jo būtų to tikimasi ar jam būtų nustatyta pareiga prašyti pripažinti sutartinę sąlygą niekine, tai keltų pavojų direktyvos įgyvendinimui ( 29 ).

46.

Be to, įmonėms turėtų būti neleidžiama naudoti nesąžiningas sutarčių sąlygas. Tokią atgrasymo funkciją gali atlikti tik Direktyva 1993/13, pagal kurią įmonei bandyti naudoti nesąžiningas sutarčių sąlygas „neapsimokėtų“. Tačiau tai užtikrinti galima tik įsikišus trečiajai šaliai. Priešingai, verslininkui būtų naudingiau naudoti nesąžiningas sutarčių sąlygas, tikintis, kad vartotojas nežino savo teisių pagal Direktyvą 1993/13, todėl nesirems jomis proceso metu, o tai galiausiai reikštų, kad nesąžiningos sutarčių sąlygos galiotų. Todėl be trečiosios šalies įsikišimo nebūtų pasiektas Direktyvos 1993/13 effet utile.

47.

Kitokia situacija yra Direktyvos 1999/44 atveju. Viena vertus, veikimas ex officio neatlieka atgrasymo funkcijos sutarties vykdymo metu. Daugeliu atveju netinkamas sutartinių prievolių vykdymas nepriklauso nuo šalių valios, ypač kai prekės gamintojas nėra sutarties šalis, kai sutarties šalis neturi įtakos prekės kokybei ir esant neakivaizdiems trūkumams ji apie juos nieko nežino.

48.

Taigi, sutarties vykdymo metu vartotojas nėra blogesnėje padėtyje. Priešingai nei nesąžiningos sutarties sąlygos atveju, vartotojas gali lengvai pastebėti, ar prekė yra sutartos kokybės. Taip ir yra nagrinėjamu atveju, kai pats vartotojas pateikia savo prašymus teismui. Sprendimuose, susijusiuose su Direktyva 1993/13, buvo priešingai – prašymus dėl nesąžiningų sutarties sąlygų paprastai pateikdavo įmonės. Todėl veikimas ex officio nepadidintų vartotojo apsaugos, bet veikiau suteiktų papildomą teisių gynimo priemonę. Taip pat ir su Direktyva 1993/13 susijusioje teismo praktikoje nenustatoma pareiga sumažinti kainą ex officio pagal Direktyvą 1999/44.

49.

Todėl manau, jog siekiant užtikrinti veiksmingumo principą užtenka, kad nacionalinę proceso teisę būtų galima aiškinti ir taikyti taip, kad vartotojas galėtų naudoti priemones, leidžiančias pačiam ginti savo teises. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti teisė keisti ieškinį, prireikus kompetentingam teismui apie tai atitinkamai informavus ieškovą, kai nacionalinėje teisėje tai numatyta.

50.

Be to, ieškinio reikalavimą galima aiškinti ir taip, kad procesinis reikalavimas nutraukti sutartį apima reikalavimą sumažinti kainą. Tačiau klausimas nėra, ar materialinė teisė nutraukti sutartį pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalies antrą įtrauką apima teisę reikalauti sumažinti kainą pagal direktyvos 3 straipsnio 5 dalies pirmą įtrauką. Tai būtų Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodė. Veikiau klausimas yra toks, ar procesinis reikalavimas nutraukti sutartį apima reikalavimą sumažinti kainą kaip „mažesnį“ reikalavimą. Ar galima remiantis direktyva taip aiškinti procesinį reikalavimą, turi įvertinti nacionalinis teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas aiškinti nacionalinę proceso teisę. Sprendžiant iš Ispanijos vyriausybės išdėstytų argumentų neatrodo, kad toks aiškinimas prieštarautų Ispanijos proceso teisei ( 30 ). Priešingai, Ispanijos vyriausybė tvirtino, kad minėtas LEC nuostatas reikėtų aiškinti taip, jog reikalavimas nutraukti sutartį apima reikalavimą sumažinti kainą.

51.

Kita galimybė būtų aiškinti nacionalinės teisės nuostatą dėl galutinio sprendimo galios taisyklės atitinkamai siaurai arba plačiai, atsižvelgiant į konkretaus reikalavimo privalomumo ir nuoseklumo principo santykį.

52.

Jeigu visos šios priemonės nebūtų galimos, tuomet kaip kraštutinė priemonė svarstytinas kainos mažinimas ex officio. Bet kuriuo atveju pagal direktyvą tai nedraudžiama. Remiantis jos 1 ir 5 konstatuojamosiomis dalimis, siekiant aukšto lygio vartotojų apsaugos, kuri yra direktyvos tikslas, turi būti sukurtos tik minimalios vartotojų teisės taisyklės. Pagal direktyvos 8 straipsnio 2 dalį siekiant užtikrinti aukštesnio lygio vartotojų apsaugą valstybėms narėms leidžiama priimti ar palikti galioti griežtesnes nuostatas ( 31 ). Taigi, jei pagal valstybės narės civilinio proceso kodekso nuostatą būtų leidžiamas kainos mažinimas ex officio arba jei nacionalinis teismas taip taikytų nacionalinę teisę, tai neprieštarautų direktyvai.

53.

Neatsižvelgiant į tai, kurią priemonę renkasi nacionalinio teismo teisėjas, reikia atsižvelgti į du dalykus: pirma, tokia priemonė negali būti taikoma prieš ieškovo valią. Teisė į veiksmingą teisių gynimą apima teisę neginti savo teisių. Todėl reikia aiškiai nustatyti vartotojo valią. Šiuo atveju tai nekelia problemų, nes S. Duarte dabar norėtų, kad kaina būtų sumažinta. Antra, negalima neatsižvelgti į priešingos šalies teises į gynybą. Bet kuriuo atveju jai bent jau turėtų būti suteikta teisė kiekvienu klausimu pateikti pastabas ar prireikus leista pateikti papildomą reikalavimą.

54.

Apibendrinant galima teigti, kad direktyvoje nenumatyta pareiga mažinti kainą ex officio. Tačiau nacionalinis teismas turi imtis reikiamų priemonių suteikti vartotojui galimybę ištaisyti netinkamus ieškinio reikalavimus, jeigu priešingu atveju jis nebegalėtų pasinaudoti teise pagal direktyvą. Imantis bet kokių tokių priemonių turi būti paisoma kitos šalies teisių į gynybą.

55.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad negalima nutraukti sutarties, nes transporto priemonės trūkumai yra nedideli. Kai kurios šalys abejojo šia išvada.

56.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo paaiškinti direktyvos 3 straipsnio 6 dalies, kurioje vartojama „nedidelio neatitikimo“ sąvoka. Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas nustato faktines aplinkybes ir sprendžia, kokius klausimus pateikti Teisingumo Teismui.

57.

Tačiau kadangi klausimas dėl nedidelio trūkumų masto yra Sąjungos teisės aiškinimo klausimas, pažymėčiau, kad Teisingumo Teismas dar nėra aiškinęs direktyvos 3 straipsnio 6 dalies sąvokos „nedidelis“. Kiti Europos teismai, visų pirma aukščiausieji teismai ( 32 ), panašiomis į šios bylos aplinkybėmis yra nusprendę, kad nesandaraus naujos transporto priemonės ‐ kabrioleto stogo negalima laikyti nedideliu trūkumu ( 33 ). Tai, kad, nepaisant pralaidumo vandeniui, transporto priemonę galima toliau naudoti (tuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas grindžia savo išvadą), minėtuose teismų sprendimuose neturėjo jokios reikšmės. Todėl nuoseklaus Sąjungos teisės taikymo tikslais ir siekiant išspręsti nagrinėjamą ginčą Juzgado de Primera Instancia no 2 de Badajoz būtų buvę naudinga pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl nedidelio trūkumų masto ir 3 straipsnio 6 dalies aiškinimo.

58.

Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti taip:

Direktyvą 1999/44 reikia aiškinti taip, kad jeigu teisme vartotojas reikalauja tik nutraukti sutartį, tačiau to padaryti negalima, nes neatitiktis reikalavimams nedidelė, nacionalinis teismas turi imtis tinkamų priemonių suteikti vartotojui galimybę pasinaudoti teisėmis pagal direktyvą. Kokių procesinių priemonių galima imtis, kad tai būtų pasiekta, yra nacionalinės teisės dalykas. Tačiau šiuo atžvilgiu būtina atsižvelgti į priešingos šalies teises į gynybą.