1. 

Šiame ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų, pirma, pagal Direktyvos 92/12/EEB ( 2 ) dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, 8 ir 9 straipsnius, ir, antra, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 34 straipsnį. Prancūzijos Respublika prašo atmesti Komisijos ieškinį.

2. 

Šioje byloje keliamas įdomus klausimas, kuris apskritai susijęs su ieškiniais dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kai nuosekliai remiamasi antrinės teisės nuostatomis ir pagrindinėmis laisvėmis. Savo ieškinyje Komisija tvirtina, kad Prancūzijos Respublika pažeidė Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius, taip pat prekių judėjimo laisvę, numatytą SESV 34 straipsnyje. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką antrinė teisė, priimta įgyvendinant judėjimo laisves, šias procesiškai pakeičia ir iš esmės tampa vienintelis vertinimo kriterijus. Tai, kad Komisijos kaltinimas buvo pateiktas ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kelia gana sunkią procesinę problemą, kurią aptarsiu šioje išvadoje.

3.

SESV 34 ir SESV 36 straipsniai suformuluoti taip:

„34 straipsnis

Tarp valstybių narių uždraudžiami kiekybiniai importo apribojimai ir visos lygiaverčio poveikio priemonės.

<…>

36 straipsnis

34 ir 35 straipsnių nuostatos nekliudo taikyti prekių importo, eksporto ar tranzito draudimų arba apribojimų, jei jie yra pateisinami visuomenės dorovės, viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo, žmonių, gyvūnų ar augalų sveikatos bei gyvybės apsaugos, nacionalinių meno, istorijos ar archeologijos vertybių apsaugos bei pramoninės ir komercinės nuosavybės apsaugos sumetimais. Tačiau tokie draudimai arba apribojimai neturi tapti savavališka diskriminacijos priemone ar užslėptu valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimu.“

4.

Direktyva 92/12/EEB suderinama akcizais apmokestinamų produktų, įskaitant tabako ir alkoholinių gėrimų, laikymo, judėjimo ir kontrolės tvarka.

5.

Direktyvos preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „norėdamos nustatyti, ar akcizais apmokestinti produktai laikomi ne asmeniniais, bet komerciniais tikslais, valstybės narės privalo atsižvelgti į keletą kriterijų“.

6.

Šioje konstatuojamojoje dalyje minimi kriterijai išvardinti direktyvos 8 ir 9 straipsniuose, kurie suformuluoti taip:

„8 straipsnis

„Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualiam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.

9 straipsnis

1.   Nepažeidžiant 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinas, kai vartojimui vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje.

Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo.

2.   Norėdamos nustatyti, ar 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į:

Vykdydamos pirmosios pastraipos penktosios įtraukos reikalavimus, valstybės narės aiškumo sumetimais gali nustatyti orientacines ribas. Šios orientacinės ribos negali būti žemesnės nei:

7.

Direktyva 92/12 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2008/118/EB nuo 2010 m. balandžio 1 d. Komisijos pagrįstoje nuomonėje numatytas terminas baigėsi 2010 m. sausio 23 d. Todėl šios procedūros atveju teisės norma, kurią reikia aiškinti, yra Direktyva 92/12, kuri turinio prasme iš esmės nesiskiria, kiek tai susiję su asmeninio vartojimo apibrėžimo kriterijais.

8.

Kalbant apie šią bylą, reikia pažymėti, kad Bendrajame mokesčių kodekse (toliau – BMK) įtvirtintos įvairios nuostatos, susijusios su akcizų taikymu tam tikriems produktams, įskaitant tabaką, iš kurių būtų galima paminėti šias:

„302 D I straipsnis

„Akcizas tampa mokėtinas: <…>

Siekdama nustatyti, ar šie produktai Prancūzijoje laikomi komerciniais tikslais, administracija atsižvelgia į šiuos veiksnius:

<…>“.

575 G straipsnis

„Mažmeninės prekybos vietose parduotas apdorotas tabakas, kai jo kiekis viršija 1 kilogramą, negali būti gabenamas be dokumento, numatyto 302 M straipsnio II dalyje“.

575 H straipsnis

„Išskyrus tiekėjus sandėliuose, mažmeninius prekybininkus prekybos vietose, asmenis, išvardytus 565 straipsnio 3 dalyje, perpardavėjus, minimus 568 straipsnio ketvirtoje pastraipoje, arba, atsižvelgiant į už biudžetą atsakingo ministro įsakymu nustatytus kiekius, perpardavėjus, išvardytus pastarojo straipsnio pirmoje pastraipoje, joks kitas asmuo negali laikyti daugiau negu 2 kilogramus apdoroto tabako sandėliuose, komercinėse patalpose, ar transporto priemonėse“.

9.

Pagrįstoje nuomonėje numatyto termino pabaigoje Prancūzijos Finansų ministerijos interneto svetainėje buvo galima rasti įvairios praktinės informacijos, skirtos akcizais apmokestinamų produktų pirkėjams, įgyvendinantiems laisvo judėjimo teisę tarp Prancūzijos ir kitų valstybių narių. Kaip nurodyta Komisijos ieškinyje, Biudžeto ministerija pateikė šią informaciją:

„Bendrieji klausimai

Jei keliaudami po Europos Sąjungos valstybes nares įsigijote asmeniniam naudojimui skirtų prekių, neprivalote pildyti deklaracijos ar mokėti muitų ar mokesčių išvykdami ar atvykdami į Prancūziją.

Pridėtinės vertės mokestį (BVP) tiesiogiai mokate toje šalyje, kur įsigyjate prekių, pagal toje šalyje galiojantį mokesčio tarifą. Jei įsigyjate gėrimų ar tabako, taikomos Bendrijos teisėje privačių asmenų pirkiniams numatytos orientacinės ribos.

Jeigu viršijamos toliau nurodytos tabakui ir alkoholiui taikomos ribos ir, atsižvelgiant į kitus kriterijus, Jūsų įsigytas prekes Prancūzijos muitinės tarnybos gali pripažinti kaip įsigytas komerciniais tikslais. Tokiu atveju turite sumokėti atitinkamus muitus ir mokesčius, taikomus Prancūzijoje kiekvienam iš šių produktų. Šios ribos taikomos ir kai išvykstate iš Prancūzijos į bet kurią kitą Europos Sąjungos valstybę.

Tabakas

Remiantis Bendrojo mokesčių kodekso 575 G ir 575 H straipsniais, iš dalies pakeistais Įstatymu dėl socialinio draudimo finansavimo 2006 m., privatiems asmenims įsigyjant tabako kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, išskyrus dešimt naujų valstybių narių, nuo 2006 m. sausio 1 d. taikomos šios nuostatos:

Kolektyvinio transporto priemonių (lėktuvas, laivas, autobusas, traukinys) atveju šios nuostatos taikomos kiekvienam keleiviui atskirai.“

10.

2006 m. lapkričio 20 d. Komisija Prancūzijos Respublikai išsiuntė prašymą pateikti informacijos apie teisės nuostatas ir administracinę praktiką, susijusią su tabako importu iš kitų valstybių narių. Atsižvelgusi į Prancūzijos valdžios institucijų pateiktą informaciją, Komisija joms išsiuntė 2007m. spalio 23 d. oficialių pranešimą, kuriame teigė, kad valstybė narė pažeidė Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius bei EB 28 straipsnį (dabar – SESV 34 straipsnį).

11.

2008 m. birželio 4 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms išsiuntė prašymą pateikti papildomos informacijos, o 2009 m. lapkričio 23 d. pateikė pagrįstą nuomonę, kurioje kvietė Prancūzijos Respubliką imtis visų reikalingų priemonių tam, kad pakeistų savo teisės aktus ir nacionalinę praktiką per du mėnesius nuo nuomonės gavimo dienos. Vėliau Komisija ir Prancūzijos valdžios institucijos surengė du susitikimus tam, kad nustatytų Prancūzijos teisės aktų ir praktikos suderinimo su Europos Sąjungos teise grafiką. 2010 m. liepos 15 d. laišku Prancūzijos valdžios institucijos pateikė Komisijai nuostatų, kuriomis pakeičiamos nacionalinės teisės normos ir kurios skirtos nacionalinę sistemą visiškai suderinti su Sąjungos teise, projektą.

12.

2010 m. lapkritį Nacionalinėje Asamblėjoje buvo pateiktas Komisijos ginčijamų nuostatų keitimo finansavimo įstatymo projektas. Tačiau tų pačių metų gruodžio 21 d. Nacionalinė Asamblėja atmetė įstatymo projektą ir paliko galioti nuostatas, kurių teisėtumą Komisija ginčija.

13.

Atsižvelgusi į tai, kad įstatymo projektas Nacionalinėje Asamblėjoje buvo atmestas, Komisija pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

14.

Komisija visų pirma tvirtina, kad Prancūzijos Respublika pažeidė Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius. Grįsdama savo ieškinį Komisija teigia:

15.

Antra, Komisija teigia, kad Prancūzijos Respublika pažeidė SESV 34 straipsnį, kai nustatė, kad kiekiai, viršijantys 2 kilogramus tabako arba 10 blokų cigarečių, automatiškai apmokestinami akcizu, nepaisant to, ar buvo įrodyta, kad jie skirti asmeniniam naudojimui. Grįsdama šį kaltinimą Komisija visų pirma pabrėžia, kad BMK 575 H straipsniu, kuriame numatytas tabako laikymas, nesvarbu, kur jis buvo nupirktas, tabako įsigijimas padaromas sunkesnis kitose valstybėse narėse ir taip varžomas laisvas prekių judėjimas. Kad tai įrodytų Komisija pabrėžia, kad patikrinimai, skirti užtikrinti šios nuostatos taikymą, vykdomi tik kai kertama siena. Be to, anot Komisijos, Prancūzijos valdžios institucijos niekada neslėpė, kad šios nuostatos buvo taikomos, kai tabako produktai įsigyjami ne Prancūzijos teritorijoje, bet kitose valstybėse narėse, siekiant nutraukti, kaip jos pačios nurodė, „mokesčių turizmą“.

16.

Kartu atsakydama į pirmąjį Komisijos ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pateiktą pagrindą Prancūzijos vyriausybė teigia, kad nacionaline teise ir administracine praktika nepažeidžiama Direktyva 92/12, nes:

17.

Prancūzijos vyriausybė nesutinka ir su antruoju ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pateiktu kaltinimu, susijusiu su įsipareigojimų neįvykdymu pagal SESV 34 straipsnį, ir šiuo atžvilgiu pateikia tokius argumentus:

18.

Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsniuose numatyta išimtis, pagal kurią nuo akcizo mokėjimo atleidžiami asmenys, įsigyjantys akcizais apmokestinamų produktų „individualiam naudojimui“. 9 straipsnyje numatyti kriterijai, į kuriuos valstybė „privalo, inter alia, atsižvelgti“, t. y. komercinį statusą, produkto laikymo vietą, gabenimo būdą, produktų pobūdį ar kiekį.

19.

Kalbant apie paskutinį kriterijų, susijusį su kiekiu, reikia pažymėti, kad tame straipsnyje numatyta, jog valstybės narės „aiškumo sumetimais gali nustatyti orientacines ribas“. Toliau nurodomi kiekvieno tabako produkto minimalūs kiekiai, kurių valstybės narės privalo paisyti, jei remiasi kiekybiniu kriterijumi kaip įrodymu.

20.

Galiausiai Direktyva 92/12 suderinami vertinimo kriterijai, kuriuos valstybė narė privalo naudoti, kai siekia nustatyti, ar akcizais apmokestinamos prekės įsigyjamos asmeniniam naudojimui, ar komerciniais tikslais. Taigi, nors direktyva yra suderinimo priemonė, kuri valstybėms narės palieka didelę diskreciją, kaip ne kartą tai pabrėžė Teisingumo Teismas ( 3 ), tiesa ir tai, kad tokie apribojimai tam tikrais atvejais gali tapti privalomais reikalavimais ( 4 ). Todėl valstybės narės turi veiksmų laisvę, kai vertina, ar produktas yra skirtas vienam arba kitam tikslui, tačiau toks vertinimas neturėtų viršyti Direktyvos 92/12 9 straipsniu numatytų ribų. Šios ribos apriboja valstybės diskreciją, nes jomis kategoriškai ir aiškiai nustatoma tai, ko negalima viršyti.

21.

Pirmasis kategoriškas ir aiškus apribojimas yra pareiga atsižvelgti į daugiau nei vieną kriterijų, siekiant nustatyti produkto naudojimą. Direktyvos 92/12 9 straipsnio 2 dalis šiuo klausimu labai aiški, nes joje numatyta, kad valstybės narės „privalo, inter alia, atsižvelgti“ į toliau išvardytus požymius ( 5 ). Bet kokia nacionalinė nuostata ar praktika, kurioje bus atsižvelgiama, pavyzdžiui, tik į kiekybinį kriterijų, viršys ribas, apibrėžtas 9 straipsnio 2 dalyje.

22.

Antrasis kategoriškas ir aiškus apribojimas tampa akivaizdus, kai nurodomos orientacinės ribos, taikomos kiekybiniam kriterijui. Šiuo aspektu Direktyvos 92/12 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad valstybės narės gali nustatyti orientacines kiekio ribas, tačiau tik „aiškumo sumetimais“. Todėl jeigu valstybė narė kliudo atitinkamam asmeniui pateikti įrodymus savo versijai pagrįsti, priešingai negu gali nurodyti teisėtai taikomas kriterijus, ji viršija tai, kas nurodyta 9 straipsnio 2 dalyje.

23.

Trečiasis kategoriškas ir aiškus apribojimas išplaukia sistemiškai ir teleologiškai aiškinant Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius, pagal kuriuos valstybėms narėms privalomos, jei naudoja kiekybinį kriterijų, minimalios ribos, skirtos nustatyti, ar naudojimas yra komercinis. Šios minimalios ribos išvardytos 9 straipsnio 2 dalyje ir suskirstytos pagal produktus (tabako produktai, alkoholiniai gėrimai ir jų atitinkamos subkategorijos). Direktyvoje nurodant kiekybines ribas aiškiai neįvardijamas prekių laikytojas, tačiau akivaizdu, kad nurodant, pavyzdžiui, 800 vienetų cigarečių minimalią ribą, turimas minty cigarečių kiekis asmeniui. Šio aiškinimo patvirtinimą galima rasti 8 straipsnio tekste, kur kalbama apie „privačių asmenų“ įsigyjamus produktus. Be to, direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kas turi sumokėti mokestį tuo atveju, kai produktai skirti naudoti komerciniams tikslams, t. y. „juos laikantis asmuo“. Todėl šiame straipsnyje išvardytos minimalios ribos taikomos kiekvienam produktus laikančiam asmeniui, kitaip tariant, minimalūs kriterijai taikomi kiekvienam asmeniui atskirai.

24.

Galiausiai ketvirtasis kategoriškas ir aiškus apribojimas tampa akivaizdus, kai išvardijamos produktų kategorijos ir nustatomos minimalios kiekio ribos. Direktyvos 92/12 9 straipsnio 2 dalyje numatytos kiekvienos produktų kategorijos ribos, o tabako produktų atveju šios ribos taikomos cigaretėms, cigarilėms, cigarams ir rūkomajam tabakui. Kiekvienai kategorijai nustatytos minimalios kiekio ribos. Nors Direktyvoje 92/12 aiškiai nenumatyta, toks pats sisteminis aiškinimas kaip ir ankstesniame šios išvados punkte leidžia teigti, kad šios ribos turi būti taikomos kiekvienai produktų kategorijai. Taigi asmuo gali turėti 799 vienetus cigarečių ir 399 vienetus cigarilių ir bendras jų skaičius neleis padaryti išvados, kad jos skirtos naudoti komerciniais tikslais. Todėl apibendrinus galima sakyti, kad minimalios kiekio ribos taikomos asmeniui ir produkto kategorijai.

25.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Prancūzijos Respublikos teisės normomis ir praktika nepaisoma Direktyvoje 92/12 apibrėžtų kriterijų.

26.

Pirmiausia Prancūzijos Respublikos pateiktas argumentas, kad BMK 575 G ir 575 H straipsniai yra ne nuostatos, kuriomis reglamentuojamas tabako akcizas, bet normos, kuriomis reguliuojamas tabako laikymas, neatitinka Direktyvos 92/12. Nesvarbu, koks yra ginčijamos nuostatos oficialiai nurodytas tikslas, Teisingumo Teismas privalo atsižvelgti į jos turinį ir poveikį, nes jos, kaip buvo nurodyta anksčiau, yra Prancūzijos vykdomosios valdžios administracinės veiklos teisinis pagrindas. Be to, BMK 575 H straipsnyje nenumatytas joks kriterijus, tik minimali 2 kilogramų tabako gaminių kiekio riba transporto priemonei, kurią viršijus mokėtinas akcizo mokestis. Todėl akivaizdu, kad abiejose BMK nuostatose numatytos esminės taisyklės, kuriomis reglamentuojamas tabako akcizas, t. y. mokestis, kurį siekiama suderinti Direktyva 92/12.

27.

Antra, Prancūzijos Respublika tvirtina, kad teisėta remiantis tik vienu kriterijumi nustatyti, kokiais tikslais įsigyjamas produktas. Tačiau, kaip nurodžiau šios išvados 21 punkte, 9 straipsnio 2 dalyje aiškiai pabrėžiama, jog valstybės narės „privalo, inter alia, atsižvelgti“ į įvairius elementus, tarp jų – į produktą turinčio asmens komercinį statusą, produkto pobūdį ar kiekį ( 6 ). Tokia nacionalinė tvarka, kaip antai Prancūzijos, pagal kurią įsigijimo tikslas nustatomas taikant tik kiekybinį kriterijų, aiškiai neatitinka minėto Direktyvos 92/12 9 straipsnio 2 dalies. Prancūzijos Respublika kelis kartus pripažino, kad administracinėje praktikoje Prancūzijos valdžios institucijos taiko tik vieną, būtent kiekybinį, kriterijų. Kaip Teisingumo Teismas yra pripažinęs nusistovėjusioje praktikoje, Sąjungos teisei priešingos administracinės praktikos, nors ir įgyvendinamos remiantis formaliai Sąjungos teisę atitinkančia nacionaline teise, pakanka, kad būtų galima konstatuoti įsipareigojimų neįvykdymą ( 7 ). Kadangi Prancūzijos Respublika pripažino, jog egzistuoja Direktyvos 92/12 9 straipsnio 2 daliai prieštaraujanti administracinė praktika, antrasis jos argumentas taip pat turi būti atmestas.

28.

Trečia, Prancūzijos Respublika gina skaičiavimo metodą, pagal kurį atsižvelgiama į naudojamą transporto priemonę (o ne į produktą vežantį asmenį) ir į bendrą produkto svorį (o ne į atskirų produktų vienetų skaičių). Šios išvados 23 ir 24 punktuose pabrėžiama, kad, remiantis pažodiniu ir sisteminiu Direktyvos 92/12 aiškinimu, direktyvoje nustatytos minimalios kiekio ribos asmeniui ir produkto kategorijai, specialiai tam, kad būtų sutrukdyta taikyti nacionalinius kriterijus, dėl kurių būtų pernelyg apribotas laisvas prekių, šiuo atveju – tabako ir alkoholinių gėrimų, judėjimas. Vieno kriterijaus naudojimas, pripažįstamas teisės aktuose ir administracinėje praktikoje, kai atsižvelgiama į transporto priemonę, o ne į asmenų skaičių, taip pat į visą produkto svorį, o ne kiekvienos atskiros kategorijos vienetų skaičių, neatitinka Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnių.

29.

Dėl sankcijas nustatančios tvarkos reikia pažymėti, kad užtenka, jog normos, kuriomis užtikrinamos sankcijos, yra neteisėtos, kad būtų galima daryti išvadą, jog priėmusi prieš tai aprašytą sankcijų tvarką Prancūzijos Respublika pažeidė Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius.

30.

Atsižvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau pirmąjį Komisijos ieškinyje dėl įsipareigojimų neįvykdymo nurodytą pagrindą pripažinti pagrįstu.

31.

Komisija taip pat teigia, kad Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 34 straipsnį, kai priėmė tokią nuostatą – BMK 575 H straipsnį ir taikė ją taip, kad buvo apribotas laisvas prekių judėjimas. Nors minėta Prancūzijos teisės nuostata reglamentuojamas tabako laikymas, nepaisant jo įsigijimo vietos, Komisija mano, kad iš tikrųjų ja siekiama padaryti tabako įsigijimą sunkesnį kitose valstybėse narėse ir taip riboti laisvą prekių judėjimą. Kad tai įrodytų, Komisija pabrėžia, kad Prancūzijos valdžios institucijų patikrinimai, siekiant užtikrinti šios nuostatos įgyvendinimą, vykdomi tik kai kertama siena tarp Prancūzijos ir kitų kaimyninių valstybių.

32.

Prancūzijos Respublika, nors ir neneigia ginčijamų normų ribojamojo pobūdžio, mano, kad turi būti taikomas SESV 36 straipsnis, t. y. su visuomenės sveikatos apsauga susijęs pateisinimas. Valstybės atsakovės nuomone, tokios priemonės atitinka visuomenės sveikatos apsaugos tikslą, nesukuria savavališkos diskriminacijos ir nėra neproporcingos, palyginti su siekiamu tikslu.

33.

Kaip jau buvo nurodyta, visų pirma Komisija kaltino Prancūzijos Respubliką, kad ši neįvykdė įsipareigojimą pagal direktyvą, o nurodydama šį antrąjį ieškinio pagrindą Komisija teigia, kad Prancūzijos Respublika pažeidė SESV 34 straipsnį. Pirmasis ieškinio pagrindas apima didesnį skaičių nacionalinės teisės nuostatų ir administracinės praktikos atvejų, o antrasis susijęs tik su viena iš šių nuostatų, t. y. BMK 575 H straipsniu, ir kai kuria pirma nurodyta administracine praktika.

34.

Bet kuriuo atveju Komisija daro prielaidą, kad galima nuosekliai remtis Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsniais bei SESV 34 straipsniu, ypač kiek tai susiję su tais ieškinio dalyko elementais, dėl kurių sutampa abu ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindai. Tačiau, kaip bus aptarta toliau, toks požiūris susiduria su daugeliu kliūčių.

35.

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką „Bendrijos lygmeniu galutinai suderintoje srityje visos su ja susijusios nacionalinės priemonės turi būti vertinamos atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės nuostatas, o ne į pirminę teisę“ ( 8 ). Kitaip tariant, Sąjungos teisės akto priėmimo pasekmė yra tam tikras procesinis pakeitimas ar „pritraukimas“, pasireiškiantis tuo, kad siekiant išspręsti ginčą antrinė Sąjungos teisė pakeičia Sutartį dėl būtinybės priimti sprendimą. Šis poveikis logiškai atsiranda tik tada, kai Sąjungos teisės aktu kokią nors sritis reglamentuojama išsamiai, nesvarbu, ar bendrai visas sektorius, ar specialiai ir tik kai kurie aspektai.

36.

Todėl dėl priežasčių, kurias nurodysiu vėliau, reikia pažymėti, kad „pakeitimo“ poveikis yra visiškai procesinis, nes, kalbant apie nuostatų koegzistavimą, reikia nurodyti, kad sutartis ir direktyva visiškai išsaugo savo bendrą galiojimą ir taikymą.

37.

Tačiau, kalbant apie pagrindinių teisių ir antrinės teisės aktų santykį, reikia pažymėti, kad teismo praktika ne visada buvo tokia aiški, kaip norėtųsi. Atlikus pirminę tokios teismo praktikos analizę peršasi išvada, kad šis santykis pagrįstas taikymu, t. y. kad jeigu egzistuoja antrinės teisės aktas, Sutartyje numatyta pagrindinė laisvė neturėtų būti taikoma. Tai, atrodo, patvirtina ir Teisingumo Teismo vartojamos formuluotės, iš kurių susidaro įspūdis, jog egzistuoja esminis kriterijus, lemiantis, ar taikomos Sąjungos teisės nuostatos, šiuo atveju laisvių įgyvendinimo teisės aktai, ir su jomis susijusios Sutarties nuostatos ( 9 ).

38.

Tačiau šis atvejis nėra toks ir bet kuriuo atveju negalėtų toks būti.

39.

Manau, kad procesinė situacija, kaip šiuo atveju, negali būti suprantama „taikymo“ prasme, antraip atsirastų atvirkščia Sąjungos teisės šaltinių hierarchija. Antrinė Sąjungos teisė negali pašalinti Sutarties garantuojamų pagrindinių laisvių „taikymo“.

40.

Be to, pirminės teisės taikymo pašalinimas, kuris, atrodo, išplaukia iš tam tikrų formuluočių, kaip antai pirma nurodytų, visiškai prieštarautų antrinės teisės galiojimo kontrolei, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Pagrindinių laisvių įgyvendinimo aktai, įskaitant išsamaus suderinimo aktus, visada esant atitinkamam kontekstui gali būti patikrinami, ar formaliai ir iš esmės atitinka Sutartis, įskaitant pagrindines laisves. Kaip ne kartą pabrėžė Teisingumo Teismas, „kiekybinių apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimas, numatytas [SESV 34] straipsnyje, taikomas ne tik nacionalinėms priemonėms, bet ir priemonėms, kurias priėmė [Sąjungos] institucijos“ ( 10 ), įskaitant, aišku, ir suderinimo direktyvas.

41.

Panašiai šis tariamas taikymo pašalinimo poveikis taip pat prieštarautų reikalavimui antrinę teisę aiškinti atsižvelgiant į pirminę. Šis reikalavimas, kuris yra ne tik įpareigojantis ir kuriuo pagrįstos Sutarties ir kitos pirminės teisės, būtent Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, nuostatos, užkerta kelią bet kokiam mėginimui netaikyti judėjimo laisvių.

42.

Trumpai tariant, nors teismo praktikoje galima rasti tam tikrų požymių, leidžiančių daryti prielaidą, kad egzistuoja tam tikras pirminės teisės taikymo pašalinimas ar sustabdymas, vis dėlto mano nagrinėjamu atveju Sutarties nuostatų, susijusių su judėjimo laisvėmis, pakeitimo antrine teise fenomenas šioje byloje yra griežtai procesinis.

43.

Iš tikrųjų, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas antrine teise įgyvendina judėjimo laisvę, jis įvertina valstybių narių, atitinkamų asmenų interesus ir integracijos tikslus. Taigi antrinės teisės norma teisiškai apibrėžiama konkrečios Europos rinkos teisinė sistema. Tai reiškia ne tai, kad antrinės teisės nuostata pakeičiama laisvė, o paprasčiausiai tai, kad į kokiai nors konkrečiai rinkai skirtą teisinę sistemą perkeliami reikalavimai, kylantys iš Sutartimi garantuojamos laisvės. Todėl preziumuojama, kad antrinės teisės nuostata atitinka ne tik Sutartį, bet konkrečiai rinkai taikomus integracijos tikslus. Taikymas niekada nepašalinamas, nes antrinės teisės norma, kaip jau buvo išaiškinta, turi griežtai atitikti Sutarčių, įskaitant pagrindines laisves, turinį.

44.

Todėl antrinės teisės nuostata laisvės atžvilgiu turi procesinio pakeitimo poveikį, nes laisvė tampa nereikšminga tik dėl to, kad būtų galima „įvertinti“, ar tam tikra nacionalinė priemonė atitinka Sąjungos teisę. Taigi, veiksmažodis „įvertinti“ yra dažnas Teisingumo Teismo praktikoje, kalbant apie šį poveikį ( 11 ), ir aiškiai atspindi laisvės pakeitimo antrinės teisės norma procesinį pobūdį. Teisingumo Teismas neteigia, kad pagrindinė laisvė netaikoma konkrečiu atveju, bet, atvirkščiai, tik konstatuoja, kad nebūtina jos vertinti norint išspręsti ginčą, kaip įrodysiu toliau, vykstant procesui dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ar nagrinėjant ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

45.

Byloje Parfumerie fabrik ( 12 ) nacionalinė teisminė institucija klausė Teisingumo Teismo dėl nacionalinės teisės nuostatos atitikties išsamaus suderinimo direktyvai ir SESV 34 straipsniui. Konstatavęs, kad ta direktyva buvo taikytina, Teisingumo Teismas pridūrė, kad „[nebuvo] būtinybės priimti sprendimą dėl SESV 34 straipsnio aiškinimo, kurio prašo nacionalinė teisminė institucija“ ( 13 ). Teisingumo Teismas tokią pačią išvadą padarė byloje Daimler Chrysle ( 14 ), kuri taip pat buvo procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir kurioje priimtame sprendime teigė, prieš tai patvirtinęs reglamento taikymą, kad „[nebuvo] būtinybės atskirai nagrinėti, ar [ši] nacionalinė priemonė [atitiko] [SESV] 34 ir 36 straipsnius“ ( 15 ).

46.

Kitaip tariant, jeigu nagrinėjant prejudicinį klausimą nustatoma, kad ginčijama nacionalinės priemonė pažeidžia antrinę Sąjungos teisę, toliau gilintis nebūtina. Įgyvendindamas savo kompetenciją nagrinėti ginčą Teisingumo Teismas gali ir net „privalo apsiriboti“ norminio įgyvendinimo akto aiškinimu ( 16 ). Tai yra procesinė riba, kurios tikslas – apriboti Teisingumo Teismo vertinimo galias, kadangi, kaip jau nurodžiau, taip visais atžvilgiais išlaikomas pagrindinių laisvių ir įgyvendinimo norminio akto koegzistavimas, net jų hierarchiniai ryšiai, esant tokiems atvejams kaip šis. Teisingumo Teismas įvykdo aiškinimo užduotį, kai priima sprendimą dėl tariamo įgyvendinimo teisės aktų pažeidimo.

47.

Kalbant apie ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pritaikė formuluotę taip, kad dar labiau pabrėžtų pakeitimo procesinį pobūdį. Byloje Komisija prieš Vokietiją ( 17 ) Teisingumo Teismas teigė, kad jeigu egzistuoja norminio įgyvendinimo akto pažeidimas, „nenagrinėjama nacionalinės teisės akto atitiktis [SESV 34] straipsniui ( 18 ). Todėl ši nuoroda į ieškinio pagrindo „nagrinėjimą“ patvirtina, kad yra riba, kuri turi įtakos tik bylos teisminei dimensijai, bet ne esmei.

48.

Galiausiai tas, kas tvirtina, jog buvo pažeistas antrinės teisės aktas ir pagrindinė laisvė, turi įrodyti, kad ginčijama nacionalinė priemonė patenka ne tik į to akto taikymo sritį, bet ji priskirtina ir kitai sričiai, kurią saugo pagrindinė laisvė. Antraip teisminė institucija „privalo apsiriboti“ nacionalinės priemonės vertinimu taip, kaip reikalauja Teisingumo Teismas, „atsižvelgiant į šios suderinimo priemonės, o ne į pirminės teisės nuostatas“.

49.

Grįžtant prie konkrečių šios bylos aplinkybių reikėtų pabrėžti, kad Direktyva 92/12 minimaliai suderinta mokesčių sritis, tačiau valstybėms narėms nustatytos tam tikros neperžengtinos ribos. Kadangi šios ribos žymi sritį, kurioje nacionaliniai veiksmai draudžiami, jos gali būti apibūdintos kaip išsamaus suderinimo specifiniai aspektai. Taip yra kalbant apie Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsnius ir būtent šios išvados 20 ir 23 punktuose aprašytus elementus, kuriais išsamiai detalizuojama, kaip įvertinti, ar tabakas skirtas komerciniams, ar asmeniniams tikslams. Šiuo klausimu iš minėtų nuostatų matyti, kad valstybės narės negali nustatyti objektyvių kriterijų, kurie neleistų asmeniui įrodyti priešingai. Be to, šie kriterijai turi būti taikomi asmeniui ir – kiekybinių kriterijų atveju – atsižvelgiant į 9 straipsnio antros dalies antroje pastraipoje numatytas ribas.

50.

Todėl, kadangi Prancūzijos Respublika pažeidė, kaip nurodžiau šios išvados 25–28 punktuose, Direktyvoje 92/12 įtvirtintas išsamaus suderinimo nuostatas, nebūtina nagrinėti, ar buvo pažeistas ir SESV 34 straipsnis, nes, atsižvelgiant į konkrečiai šioje byloje analizuotas aplinkybes ir priemones, tai yra nuostata, kuri buvo pakeista Direktyvos 92/12 8 ir 9 straipsniais.

51.

Rašytiniuose šioje byloje pateiktuose pareiškimuose Komisija tik teigė, kad 575 H straipsnis ir nacionalinė administracinė praktika neatitinka SESV 34 straipsnio. Šio antrojo ieškinio pagrindo dalykas sutampa su pirmuoju ieškinio pagrindu, tačiau ieškovė nė karto nepaaiškino, kiek veiksmai, kuriais kaltinama, viršija Direktyvos 92/12 taikymo ribas. Kadangi 8 ir 9 straipsniais išsamiai suderinama atitinkama sritis, Teisingumo Teismas antrąjį ieškinio pagrindą galėtų nagrinėti tik tada, jei Prancūzijos valdžios institucijos pažeistų šios direktyvos materialinę taikymo sritį. Tačiau Komisija nepateikė jokių įrodymų, kad Prancūzijos Respublikos veiksmai nepateko į Direktyvos 92/12 taikymo sritį, todėl jiems taikomas SESV 34 straipsnis.

52.

Todėl rėmimasis Sutartimi tokiomis aplinkybėmis, kai egzistuoja tai, ką vadinu procesiniu jos pakeitimu, gali lemti tik šio ieškinio antrojo pagrindo atmetimą. Kitaip tariant, tai, kad remiamasi Sutartimi kaip atskiru, bet nuosekliu ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindu, gali būti tik atmetimo priežastis. Galiausiai pateikdama antrąjį ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagrindą Komisija šioje byloje nurodė tariamą pažeidimą, kuris yra perteklinis ir negali būti atskiras nacionalinių priemonių, sudarančių šios bylos dalyką, vertinimo kriterijus.

53.

Todėl remdamasis Procedūros reglamento 120 straipsnio c punktu siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.

54.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalį, kai ieškinys yra patenkinamas iš dalies, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

55.

Todėl Teisingumo Teismui siūlau: