1

Savo ieškiniu Europos Komisija prašo Teisingumo Teismo konstatuoti, kad priėmusi 2006 m. gruodžio 27 d. įstatymo-programos (I) (2006 m. gruodžio 28 d.Moniteur belge, p. 75178) redakcijos, galiojančios nuo 2007 m. balandžio 1 d., 137 straipsnio 8 punktą, 138 straipsnio trečią įtrauką, 153 straipsnį ir 157 straipsnio 3 punktą (toliau atitinkamai ‐ įstatymas-programa ir nagrinėjamos nuostatos), t. y. įpareigojusi valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, įsisteigusius savarankiškai paslaugas teikiančius asmenis pateikti deklaraciją prieš pradedant vykdyti savo veiklą Belgijoje (toliau – Limosa deklaracija), Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį.

2

2011 m. balandžio 11 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Danijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimus.

3

Įstatymo-programos, reglamentuojančio socialinius klausimus, IV antraštinės dalies VIII skyrius susijęs su „komandiruotų pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbančių asmenų išankstiniu deklaracijos pateikimu“. Jis buvo papildytas 2007 m. kovo 20 d. Karaliaus nutarimu, priimtu įgyvendinant šį skyrių (2007 m. kovo 28 d.Moniteur belge, p. 16975) ir iš dalies pakeistu 2007 m. rugpjūčio 31 d. Karaliaus nutarimu (2007 m. rugsėjo 13 d.Moniteur belge, p. 48537; toliau ‐ Karaliaus nutarimas).

4

Nagrinėjama deklaravimo pareiga buvo įtvirtinta įgyvendinant didesnį projektą, vadinamą „Limosa“ („Landenoverschrijdend Informatiesysteem ten behoeve van Migratieonderzoek bij de Sociale Administratie“ (tarpvalstybinė informacinė sistema, skirta socialinėms administracinėms institucijoms atlikti tyrimus migracijos srityje) santrumpa; toliau ‐ Limosa sistema). Šiuo projektu siekiama sukurti vieną elektroninį langelį visiems su darbu Belgijoje susijusiems formalumams. Taip pateikiant Limosa deklaraciją surinkta informacija skirta pildyti centrinį kadastrą ir statistikos rinkimo bei kontrolės tikslais, be kita ko, bus prieinama Belgijos federalinėms ir regioninėms tyrimų tarnyboms naudojant bendrą informacinę platformą.

5

Pagal įstatymo-programos 137 straipsnį:

„Šiame skyriuje ir nutarimuose dėl jo įgyvendinimo:

<...>

<...>“

6

Įstatymo-programos 138 straipsnyje nustatyta:

„Šis skyrius taikomas:

<...>

<...>

Karalius, prireikus ir esant jo nustatytoms sąlygoms, atsižvelgdamas į komandiruotų savarankiškai dirbančių asmenų teikiamų paslaugų Belgijoje trukmę arba į jų veiklos pobūdį, gali <...> nuspręsti, kad šis skyrius netaikomas komandiruotų savarankiškai dirbančių asmenų kategorijoms <...>.“

7

Šio skyriaus 3 skirsnis pavadintas „Išankstinė deklaracija, kurią privalo pateikti komandiruoti savarankiškai dirbantys asmenys“. Įstatymo-programos 153 straipsnyje, reglamentuojančiame išankstinę deklaraciją, numatyta:

„Prieš pradėdamas komandiruoto savarankiškai dirbančio asmens profesinę veiklą Belgijos teritorijoje toks asmuo arba jo atstovas privalo Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants (Nacionalinis savarankiškai dirbančių asmenų socialinio draudimo institutas) elektroniniu būdu pateikti pagal 154 straipsnį užpildytą deklaraciją laikantis Karaliaus nustatytos tvarkos.

<...>

Kai komandiruotas savarankiškai dirbantis asmuo ar jo atstovas <...> negali pateikti tokios deklaracijos elektroniniu būdu, jie gali ją atsiųsti Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants faksu arba paštu laikydamiesi šios institucijos nustatytos tvarkos.

Kai tik pateikiama pirmesnėse pastraipose nurodyta deklaracija, deklarantas gauna gavimo patvirtinimą <...>. Jei deklaracija pateikiama faksu ar paštu, Institut national d’assurances sociales pour travailleurs indépendants, laikydamasis savo parengto pavyzdžio, išduoda gavimo patvirtinimą faksu arba paštu.

Karalius nustato terminą, per kurį išankstinė deklaracija gali būti pripažinta negaliojančia.

Jei komandiruotė užsitęsia ilgiau, nei numatyta iš pradžių, deklarantas turi pateikti naują deklaraciją dar nepasibaigus iš pradžių numatytam komandiruotės terminui.“

8

Įstatymo-programos 154 straipsnyje numatyta, kad „Karalius nustato duomenų grupes, kurios turi būti 153 straipsnyje numatytoje išankstinėje deklaracijoje“.

9

Įstatymo-programos 157 straipsnyje „Priežiūra ir sankcijos“, esančiame jo VIII skyriaus 4 skirsnyje, numatyta:

„Nepažeidžiant Baudžiamojo kodekso 269–274 straipsnių, laisvės atėmimu nuo aštuonių dienų iki vienų metų ir bauda nuo 500 iki 2500 eurų arba tik viena iš šių bausmių baudžiami:

<...>

<...>“

10

Įstatymo-programos 167 straipsnyje numatyta, kad jo VIII skyrius įsigalioja 2007 m. balandžio 1 dieną.

11

Karaliaus nutarimo 2 straipsnyje skelbiama:

„[Įstatymo-programos] IV antraštinės dalies 8 skyriaus taikymo sričiai nepriskirtinos šios komandiruotų savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos:

12

Karaliaus nutarimo 4 straipsnio 2 dalyje detaliai nurodoma informacija, kuri turi būti pateikta „paprastoje“ deklaracijoje. Šioje nuostatoje skelbiama:

„Komandiruoti savarankiškai dirbantys asmenys [įstatymo-programos] 154 straipsnyje nurodytoje deklaracijoje pateikia tokias duomenų kategorijas:

13

Karaliaus nutarimo 5 straipsnyje detaliai nurodoma informacija, kuri turi būti pateikta „supaprastintoje“ deklaracijoje. Jame numatyta:

„Komandiruotiems pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims, kurie reguliariai vykdo veiklą Belgijos teritorijoje ir vienoje ar keliose kitose šalyse, [įstatymo-programos] 140 ir 154 straipsniuose numatytoje deklaracijoje turi būti pateikti tokie duomenys:

Ši deklaracija galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių ir kiekvieną kartą, pasibaigus šiam laikotarpiui, gali būti pratęsta ne ilgiau kaip dar 12 kitų mėnesių.

Tačiau šio straipsnio nuostatos netaikomos veiklai statybų sektoriuje arba laikinojo darbo sektoriuje.

Pagal šį nutarimą reguliarus veiklos vykdymas Belgijos teritorijoje ir vienoje ar keliose kitose šalyse reiškia: struktūriškai skirtingose šalyse vykdomą veiklą, kurios pagrindinė dalis vykdoma Belgijoje ir dėl kurios atitinkamas asmuo atvyksta į Belgiją trumpoms profesinio pobūdžio viešnagėms.“

14

2009 m. vasario 2 d. Belgijos Karalystei išsiųstu oficialiu pranešimu Komisija nurodė šiai valstybei narei, kad, jos nuomone, savarankiškai paslaugas teikiantiems asmenims taikoma išankstinio deklaravimo pareiga, kuri yra tokios bendros apimties, kaip įstatymo-programos 137‐167 straipsniuose numatytoji Limosa deklaracija, nesuderinama su laisve teikti paslaugas, garantuojama EB 49 straipsniu.

15

2009 m. kovo 26 d. laišku Belgijos Karalystė nesutiko su Komisijos analize. Ji, be kita ko, tvirtino, kad ši sistema būtent leidžia kovoti su piktnaudžiavimu naudojantis savarankiškai dirbančio asmens statusu, kiek tai susiję su darbuotojais, kurie iš tikrųjų turi pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų statusą (toliau ‐ fiktyvūs savarankiškai dirbantys asmenys), turint tikslą apeiti darbuotojų socialinės apsaugos srityje taikytinus minimalius standartus.

16

2009 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė Belgijos Karalystei pagrįstą nuomonę, kurioje patikslino, kad ginčija įstatymo-programos 137 straipsnio 8 punkto, 138 straipsnio trečiosios įtraukos, 153 straipsnio ir 157 straipsnio 3 punkto, kurie susiję su savarankiškai dirbančiais paslaugų teikėjais, įsisteigusiais ar gyvenančiais kitoje valstybėje narėje nei Belgijos Karalystėje, suderinamumą su EB 49 straipsniu.

17

Kadangi Belgijos Karalystės 2009 m. gruodžio 11 d. laiške pateiktame atsakyme į minėtą pagrįstą nuomonę išdėstyti argumentai neįtikino Komisijos, ši nusprendė pareikšti šį ieškinį.

18

Komisija visų pirma tvirtina, kad nagrinėjamos nuostatos yra diskriminuojantis laisvės teikti paslaugas apribojimas, nes nagrinėjama deklaravimo pareiga tenka tik kitoje valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, įsisteigusiems savarankiškai dirbantiems paslaugų teikėjams.

19

Todėl Belgijos Karalystė galėtų remtis tik SESV 52 straipsnyje išvardytais pateisinimo motyvais, tačiau to ji nepadarė. Todėl įrodyta, kad įsipareigojimai neįvykdyti.

20

Komisija toliau tvirtina, kad bet kuriuo atveju nagrinėjamos nuostatos nėra nei pateisinamos, nei proporcingos atsižvelgiant į Belgijos Karalystės nurodytus bendrojo intereso tikslus.

21

Pirma, net jei nesąžiningos konkurencijos prevencijos tikslas tiek, kiek jis yra socialinio pobūdžio, galėtų būti bendrojo intereso tikslas, Belgijos Karalystė nepateikia konkretaus argumento, pagrindžiančio jos teiginį, kad nagrinėjama deklaravimo pareiga padeda kovoti su socialiniu dempingu.

22

Antra, ši valstybė narė nenurodo jokios aplinkybės, galinčios įrodyti, kad iš tikrųjų egzistuoja rimto pavojaus socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai grėsmė, o šiuo aspektu paprasto tvirtinimo, kad yra sukčiavimų socialinės apsaugos srityje, nepakanka. Todėl šiuo tikslu negalima remtis.

23

Trečia, Komisija tvirtina, kad nors šioje byloje galima veiksmingai remtis kovos su sukčiavimu ir darbuotojų apsaugos tikslais, dėl priemonių, kuriomis siekiama kontroliuoti reikalavimų, pateisinamų bendrojo intereso pagrindais, laikymąsi, laisvė teikti paslaugas neturėtų tapti neįgyvendinama. Vis dėlto taip yra šiuo atveju.

24

Šiuo aspektu Komisija, be kita ko, ginčija bendrą ir tarpsektorinę Limosa deklaravimo apimtį. Ši deklaravimo pareiga grindžiama bendrąja sukčiavimo prezumpcija, kuri neturi būti naudojama siekiant pateisinti priemonę, kaip antai nagrinėjamą deklaravimo pareigą.

25

Komisija taip pat pastebi, kad Europos Sąjungos lygiu egzistuoja keli mechanizmai, skirti pagerinti administracinį bendradarbiavimą tarp valstybių narių, siekiant kovoti su neoficialiu darbu ir piktnaudžiavimu naudojantis laisve teikti paslaugas.

26

Belgijos Karalystė visų pirma tvirtina, kad šį ieškinį reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą. Jis grindžiamas daugybe prezumpcijų, prielaidų ar hipotezių ir jame nesiremiama objektyviais duomenimis, susijusiais su konkrečia situacija, su kuria susiduria Belgijos valdžios institucijos įgyvendindamos savo kompetenciją socialinės teisės aktų laikymosi kontrolės srityje. Komisija vis dėlto negali įrodyti, kad neįvykdyti įsipareigojimai, remdamasi prezumpcijomis arba prielaidomis. Dėl šios aplinkybės Komisija taip pat nesilaikė Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies e punkto, pagal kurį ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, jeigu jie pateikiami.

27

Papildomai Belgijos Karalystė tvirtina, kad Komisija neįrodė nagrinėjamos pareigos deklaruoti nebūtinumo arba bet kuriuo atveju neproporcingumo atsižvelgiant į nurodytus tikslus.

28

Kalbant visų pirma apie tariamą diskriminacinį paslaugų teikimo laisvės apribojimą, pažymėtina, kad Komisija neįrodė atgrasomojo Limosa sistemos pobūdžio, nes savarankiškai dirbantis paslaugų teikėjas, Belgijos Karalystės teigimu, skiria vidutiniškai tik 20‐30 minučių per metus formalumams, susijusiems su šia sistema. Be to, ši sistema nemokama ir leidžia nedelsiant gauti oficialų dokumentą be jokių suvaržymų, prilyginamų išankstiniam leidimui. Taip pat išimtys tam tikriems sektoriams parodo Belgijos valdžios institucijų lankstumą.

29

Be to, net darant prielaidą, kad Limosa deklaracija yra laisvės teikti paslaugas kliūtis, ji nėra diskriminuojanti. Savarankiškai dirbantiems paslaugų teikėjams, kurie nėra įsisteigę Belgijoje, taikoma kontrolė negali būti prilyginta kontrolei, taikomai tiems, kurie yra įsisteigę šioje valstybėje narėje, dėl egzistuojančių objektyvių šių dviejų savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų kategorijų skirtumų.

30

Antra, dėl nagrinėjamos pareigos deklaruoti pateisinimo ir jos proporcingumo Belgijos Karalystė tvirtina, pirma, kad Limosa sistema iš dalies pateisinama nesąžiningos konkurencijos prevencijos tikslu, kuris apima socialinį aspektą, susijusį su darbuotojų ir vartotojų apsauga ir socialinio dempingo prevencija. Ja siekiama apsaugoti paslaugų teikėjus, kurie laikosi teisės aktų, nuo tų, kurie jų nesilaiko ir dėl to įgyja nepateisinamą konkurencinį pranašumą.

31

Antra, iš teismo praktikos matyti, kad iš principo išankstinio deklaravimo sistema, kuria siekiama surinkti duomenis, būtinus kontroliuoti ir nustatyti sukčiavimo atvejus, šiuo atveju ‐ sukčiavimą socialinės teisės srityje, ir, be kita ko, neoficialų darbą bei fiktyvius savarankiškai dirbančius asmenis, neviršijama tai, kas būtina siekiant išvengti piktnaudžiavimo atvejų, dėl kurių gali nukentėti laisvės teikti paslaugas įgyvendinimas. Atsakydama į teiginį dėl bendros sukčiavimo prezumpcijos Belgijos Karalystė pabrėžia, kad, siekiant nustatyti sukčiavimus socialinės teisės srityje ir prireikus skirti už juos bausmes, svarbu, kad minėta sistema a priori būtų taikoma visiems paslaugų teikėjams.

32

Trečia, darbuotojų apsaugos tikslas, įskaitant kovą su prekyba žmonėmis ir ypač piktnaudžiaujamojo pobūdžio darbo sąlygomis, taip pat būtinybę užtikrinti savarankiškai dirbančių asmenų gerovę turi būti atskirtas nuo kovos su sukčiavimu tikslo. Šiuo aspektu Belgijos Karalystė konkrečiai pažymi, kad reikia atsižvelgti į naują Lisabonos sutarties kontekstą, kuris turi būti suvokiamas kaip sustiprinantis šio tikslo teisėtumą.

33

Danijos Karalystė patikslina, kad palaiko Belgijos Karalystės nurodytus reikalavimus, nes Danijos teisės aktuose taip pat yra nuostatų, užsienio paslaugų teikėjams numatančių išankstinio deklaravimo pareigą, taikytiną savarankiškai dirbantiems asmenims. Ši valstybė narė iš esmės nurodo argumentus, panašius į Belgijos Karalystės nurodytuosius. Ji, be kita ko, priduria, kad darbo sąlygų ir socialinių normų laikymosi kontrole siekiama išvengti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų rizikos, kad išvada dėl to, ar išankstinio deklaravimo pareiga yra diskriminuojanti, negali skirtis atsižvelgiant į tai, ar paslaugas teikianti įmonė turi darbuotojų, ar ne, ir kad jokia galiojančia tvarka informacijos pasikeitimo tarp valstybių narių srityje nesuteikiamos tos pačios siekiamų tikslų realizavimo galimybės, ir šiuo aspektu ji pabrėžia vietos, kur paslaugos turi būti teikiamos, žinojimo svarbą siekiant atlikti kontrolę.

34

Visų pirma reikia priminti, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, vykstant procedūrai dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį Komisija privalo įrodyti įsipareigojimų neįvykdymą ir pateikti Teisingumo Teismui reikiamų duomenų šiam įsipareigojimų neįvykdymui patikrinti, ir šiuo tikslu ji negali remtis kokiomis nors prezumpcijomis (1982 m. gegužės 25 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, 96/81, Rink. p. 1791, 6 punktas ir 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-458/08, Rink. p. I-11599, 54 punktas).

35

Nors Teisingumo Teismas iš tiesų jau yra nusprendęs, kad šie įrodymo reikalavimai yra griežtesni, kai Komisijos kaltinimai susiję su nacionalinės nuostatos įgyvendinimu (žr. 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-287/03, Rink. p. I-3761, 28 punktą ir 2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-150/07, 66 punktą), vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo ieškiniu dėl įsipareigojimo neįvykdymo Komisija ginčija ne administracinės praktikos, bet teisės aktų nuostatų, kurių buvimo ir veiksmingo taikymo niekaip neginčija Belgijos Karalystė, suderinamumą su SESV 56 straipsniu. Todėl neatrodo, kad šis ieškinys grindžiamas paprastomis prezumpcijomis.

36

Todėl pagrindinis Belgijos Karalystės teiginys, kad šį ieškinį reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstą, nes Komisija nesilaikė jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, arba kaip nepriimtiną tiek, kiek jame nesilaikoma Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies e punkto nuostatų, susijusių su įrodymų pateikimu, turi būti atmestas.

37

Siekiant nuspręsti dėl Komisijos ieškinio pagrįstumo, visų pirma reikia patikrinti, ar nagrinėjamomis nuostatomis sukeliama laisvės teikti paslaugas kliūtis, patikslinus, kad minėtas ieškinys susijęs tik su išankstine deklaracija, kurios reikalaujama iš savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų, teisėtai įsisteigusių kitoje valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, kurie nori laikinai teikti paslaugas Belgijoje, išskyrus pagal darbo sutartį dirbančių asmenų komandiravimo atvejus remiantis 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (OL L 18, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 431).

38

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad SESV 56 straipsniu reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsteigto paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokius apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jais gali būti draudžiama, trukdoma ar daroma mažiau patraukli paslaugų teikėjo, įsteigto kitoje valstybėje narėje, kur jis teisėtai teikia panašias paslaugas, veikla (1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Arblade ir kt., C-369/96 ir C-376/96, Rink. p. I-8453, 33 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-518/09, 63 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

39

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad nagrinėjama deklaravimo pareiga įpareigoja įstatymo-programos 137 straipsnio 8 punkte ir 138 straipsnio trečioje įtraukoje nurodytus asmenis, kurie nuolat gyvena arba yra įsisteigę valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, prisiregistruoti sukuriant prieigą, paskui, paprastai iki pradedant teikti Belgijos teritorijoje kiekvieną paslaugą, remiantis įstatymo-programos 153 straipsniu pateikti Belgijos valdžios institucijoms tam tikrą informaciją, kaip antai paslaugos, kuri bus teikiama, datą, trukmę, vietą, jos pobūdį ir juridinio ar fizinio asmens, kuriam skirtos šios paslaugos, pobūdį ir tapatybę. Ši informacija pateikiama anketoje, kuri, pageidautina, turi būti, užpildyta internetu arba, jei tai padaryti nėra galimybių, turi būti išsiųsta kompetentingai tarnybai paštu ar faksu. Už šių formalumų nesilaikymą gali būti skiriamos baudžiamosios sankcijos, numatytos įstatymo-programos 157 straipsnio 3 punkte.

40

Todėl formalumai, kuriuos atlikti reikalaujama pagal nagrinėjamą deklaravimo pareigą, gali varžyti kitoje valstybėje narėje įsisteigusių savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų paslaugų teikimą Belgijos Karalystės teritorijoje. Tad minėta pareiga sukelia laisvės teikti paslaugas kliūtį.

41

Tas pats pasakytina ir esant aplinkybėms, kai reikalaujama pateikti tik „supaprastintą“ deklaraciją. Iš tiesų atitinkamas savarankiškai dirbantis paslaugų teikėjas, prisiregistravęs sukuriant prieigą, taip pat privalo informuoti Belgijos valdžios institucijas, be kita ko, apie komandiruotės Belgijoje datą bei trukmę ir paslaugų, kurias ten teiks, rūšį. Be to, už šių pareigų nesilaikymą taip pat gali būti skiriamos baudžiamosios sankcijos, numatytos įstatymo-programos 157 straipsnio 3 punkte.

42

Esant šioms sąlygoms, priešingai, nei tvirtina Belgijos Karalystė, negalima pripažinti, kad poveikis, kurį sukelia nagrinėjama deklaravimo pareiga laisvei teikti paslaugas, yra pernelyg atsitiktinis arba netiesioginis, todėl ši pareiga neturi būti kvalifikuojama kaip kliūtis.

43

Todėl, antra, reikia patikrinti, ar nagrinėjama deklaravimo pareiga gali būti pateisinama, atsižvelgiant į tai, kad šiame ieškinyje nurodytų tarptautinių paslaugų, kurias teikia savarankiškai dirbantys asmenys, teikimo sritis šiuo metu nėra suderinta Sąjungos lygiu.

44

Nacionalinės teisės aktai, kuriais reglamentuojama Sąjungos lygiu nesuderinta sritis ir kurie vienodai taikomi bet kuriam asmeniui ar įmonei, vykdančiai veiklą atitinkamos valstybės narės teritorijoje, nepaisant jų ribojamojo poveikio laisvei teikti paslaugas, gali būti pateisinami, jei atitinka privalomąjį bendrojo intereso, kuris vis dar neginamas pagal paslaugų teikėjui jo įsisteigimo valstybėje narėje taikomas taisykles, reikalavimą, yra tinkami užtikrinti, kad bus įgyvendintas jais siekiamas tikslas, ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (minėto Sprendimo Arblade ir kt. 34 ir 35 punktai; 2006 m. sausio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-244/04, Rink. p. I-885, 31 punktas ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-219/08, Rink. p. I-9213, 14 punktas).

45

Šiuo aspektu dėl tikslų, kuriais remiasi Belgijos Karalystė, reikia konstatuoti, kad į juos galima atsižvelgti kaip į privalomuosius bendrojo intereso reikalavimus, galinčius pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimą. Šiuo klausimu pakanka nurodyti, kad tikslas kovoti su sukčiavimu (be kita ko, socialinėje srityje) ir piktnaudžiavimo prevencijos tikslas, konkrečiai kalbant, fiktyvių savarankiškai dirbančių asmenų atvejų nustatymas ir kova su neoficialiu darbu, gali būti siejamas ne tik su tikslu apsaugoti socialinės apsaugos sistemos finansinę pusiausvyrą, bet ir nesąžiningos konkurencijos ir socialinio dempingo prevencijos tikslais, taip pat su darbuotojų, įskaitant ir savarankiškai dirbančius paslaugų teikėjus, apsauga.

46

Tačiau Komisija tvirtina, kad Belgijos Karalystė šiuo atveju negali remtis šiais pateisinimais, nes nagrinėjama deklaravimo pareiga yra diskriminacinė.

47

Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad, kaip tvirtina Belgijos Karalystė ir Danijos Karalystė dėl būtinos kontrolės, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad nacionalinės teisės aktai įdarbinimo ir darbo srityje nesuderinti, siekiant užtikrinti privalomųjų bendrojo intereso reikalavimų, kuriais remiasi Belgijos Karalystė, laikymąsi, valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, įsisteigusių savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų, kurie laikinai atvyksta į pastarosios valstybės narės teritoriją tam, kad joje teiktų paslaugas, padėtis objektyviai yra kitokia nei Belgijos teritorijoje įsisteigusių savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų, nuolat teikiančių joje paslaugas.

48

Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad, kalbant apie valstybės narės, kurios teritorijoje teikiamos paslaugos, valdžios institucijų galimybę kontroliuoti, ar laikomasi normų, kuriomis siekiama užtikrinti, kad laikomasi teisių, kurios minėtos valstybės narės nacionalinės teisės aktais suteikiamos jos teritorijoje esantiems darbuotojams, pažymėtina, kad yra objektyvių skirtumų tarp valstybėje narėje, kurios teritorijoje paslaugos teikiamos, įsteigtų įmonių ir įmonių, įsteigtų kitoje valstybėje narėje ir siunčiančių darbuotojus į šios pirmosios valstybės narės teritoriją tam, kad ten būtų teikiamos paslaugos (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Finalarte ir kt., C-49/98, C-50/98, C-52/98-C-54/98 ir C-68/98-C-71/98, Rink. p. I-7831, 63, 64 ir 73 punktus). Tai, kad Belgijoje įsisteigusiems savarankiškai dirbantiems paslaugų teikėjams netaikomos tokios pačios pareigos, be kita ko, pateiktinos informacijos srityje, kaip ir tos, kurias lemia nagrinėjama kitoje valstybėje narėje įsisteigusių savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų deklaravimo pareiga, gali būti siejama su objektyviais skirtumais, egzistuojančiais tarp šių dviejų savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų kategorijų.

49

Todėl reikia išnagrinėti, ar nagrinėjamos nuostatos yra proporcingos, turint omenyje tai, kad laisvę teikti paslaugas ribojanti priemonė yra proporcinga tik tuomet, kai tinkama užtikrinti ja siekiamų tikslų įgyvendinimą ir ja neviršijama tai, kas būtina jiems pasiekti (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-255/04, Rink. p. I-5251, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

50

Šiuo aspektu visų pirma svarbu konstatuoti, kad Komisijos nurodyti administracinio bendradarbiavimo mechanizmai negali būti lemiantys atliekant šį nagrinėjimą. Iš tiesų, pirma, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, p. 36) taikymo sritis yra ribota.

51

Antra, nors 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu 2004/387/EB dėl suderinto paneuropinių e. valdžios paslaugų teikimo valstybės valdymo institucijoms, verslo subjektams ir piliečiams (IDABC) (OL L 144, p. 65 ir klaidų ištaisymas OL L 181, p. 25) įtvirtinta vidaus rinkos informavimo sistema, be kita ko, suteikiama galimybė nuo 2009 m. gruodžio 28 d. įgyvendinti 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (OL L 255, p. 22) numatytas administracinio bendradarbiavimo pareigas ir nors Direktyvos 96/71 4 straipsniu numatytas minėtų valdymo institucijų administracinio bendradarbiavimo principas, neįrodyta, kad šie mechanizmai leistų Belgijos Karalystei disponuoti ta pačia informacija kaip ir ta, kurią ji laiko būtina bendrojo intereso tikslams, kuriais remiamasi, pasiekti.

52

Trečia, reikia konstatuoti, kad pasikeitimo socialinės apsaugos informacija elektroniniu būdu (EESSI) projektas, numatytas 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, p. 1 ir klaidų ištaisymas OL L 200, p. 1 ir OL L 204, 2007, p. 30; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72), dar nebuvo įgyvendintas pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje.

53

Tai nurodžius reikia priminti, kad bendrosios sukčiavimo prezumpcijos nepakanka pateisinti priemonę, kuri kelia grėsmę SESV tikslams (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 52 punktą ir 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-433/04, Rink. p. I-10653, 35 punktą).

54

Šiuo atveju, net pripažįstant, kad valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, įsisteigusiems savarankiškai dirbantiems paslaugų teikėjams šioje valstybėje gali būti taikomos mokestinės ir socialinės pareigos, neginčijama, kad nagrinėjamos deklaravimo pareigos taikymas neribojamas atvejais, kuriais reikia patikrinti, ar šių mokestinių ir socialinių pareigų laikomasi.

55

Be to, nagrinėjama deklaravimo pareiga apima reikalavimą pateikti Belgijos valdžios institucijoms labai išsamią informaciją, ypač pateikiant „paprastą“ deklaraciją. Tačiau nors įmanoma, kad valstybė narė gali prašyti kitoje valstybėje narėje įsisteigusių savarankiškai dirbančių paslaugų teikėjų, atvykstančių į jos teritoriją tam, kad galėtų ten teikti paslaugas, pateikti jai tam tikrą konkrečią informaciją, tai gali būti daroma tik su sąlyga, kad toks jos pateikimas pateisinamas atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Tačiau Belgijos Karalystė pakankamai įtikinamai nepagrindė, kodėl šios labai išsamios informacijos pateikimas reikalingas norint pasiekti bendrojo intereso tikslus, kuriais ji remiasi, ir kodėl pareiga iš anksto pateikti tokią informaciją neviršija to, kas yra būtina siekiant šių tikslų, nors vis dėlto tai padaryti ji privalėjo (šiuo klausimu žr. 2008 m. birželio 19 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-319/06, Rink. p. I-4323, 51 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

56

Šiomis aplinkybėmis nagrinėjamos nuostatos turi būti laikomos neproporcingomis, nes jomis viršijama tai, kas būtina norint pasiekti bendrojo intereso tikslus, kuriais remiasi Belgijos Karalystė. Todėl nagrinėjama pareiga deklaruoti negali būti laikoma suderinama su SESV 56 straipsniu.

57

Iš to išplaukia, kad reikia patenkinti Komisijos ieškinį ir konstatuoti, kad, priėmusi nagrinėjamas nuostatas, t. y. įpareigojusi kitoje valstybėje narėje, ne Belgijos Karalystėje, įsisteigusius savarankiškai dirbančius paslaugų teikėjus pateikti deklaraciją prieš pradedant vykdyti savo veiklą Belgijoje, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį.

58

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas, ir ši pralaimėjo bylą, tai pastaroji turi jas padengti. Pagal to paties reglamento 140 straipsnio 1 dalį Danijos Karalystė, įstojusi į bylą palaikyti Belgijos Karalystės reikalavimus, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: