1

Apeliaciniu skundu Brosmann Footwear (HK) Ltd (toliau – Brosmann), Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd, Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd (toliau – Lung Pao) ir Risen Footwear (HK) Co. Ltd prašo Teisingumo Teismo panaikinti 2010 m. kovo 4 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą (T-401/06, Rink. p. II-671, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo atmesti jų ieškiniai dėl 2006 m. spalio 5 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1472/2006, nustatančio galutinį antidempingo muitą ir laikinojo muito, nustatyto Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės tam tikros avalynės su batviršiais iš odos importui, galutinį surinkimą (OL L 275, p. 1, toliau – ginčijamas reglamentas), dalies panaikinimo.

2

Nuostatos, pagal kurias Europos Sąjunga taiko antidempingo priemones, įtvirtintos 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 56, 1996, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 45), iš dalies pakeistame 2004 m. kovo 8 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 461/2004 (OL L 77, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 10 t., p. 150; toliau – pagrindinis reglamentas).

3

Dėl rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios įmonės statuso (toliau – RESVĮS) suteikimo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktuose numatyta:

4

Pagrindinio reglamento 3 straipsnio „Žalos nustatymas“ 1, 2 ir 7 dalyse nurodyta:

„1.   Pagal šį reglamentą sąvoka „žala“, jei nenurodyta kitaip, suprantama kaip materialinė žala Bendrijos pramonei, materialinės žalos grėsmė Bendrijos pramonei arba materialinės kliūtys tai pramonei kurtis ir yra aiškinama pagal šio straipsnio nuostatas.

2.   Žala nustatoma, remiantis ją patvirtinančiais įrodymais ir objektyviai ištyrus: a) importo dempingo kaina kiekius ir poveikį panašių produktų kainoms Bendrijos rinkoje; ir b) tokio importo sąlygotą poveikį Bendrijos pramonei.

<...>

7.   Taip pat turi būti nagrinėjami ir kiti, be importo dempingo kaina, žinomi veiksniai, kurie tuo pat metu daro neigiamą poveikį Bendrijos pramonei, siekiant, kad šių veiksnių padaryta žala nebūtų priskiriama importui dempingo kaina pagal šio straipsnio 6 dalį. Tokio pobūdžio veiksniai gali būti: ne dempingo kainomis parduodamo importo kiekiai ir kainos, paklausos sumažėjimas ar vartojimo tendencijų pokyčiai, prekybos apribojimai ir konkurencija tarp trečiosios valstybės ir Bendrijos gamintojų, technologijos pažanga, Bendrijos pramonės eksporto plėtra ir gamybos našumo augimas.“

5

Dėl antidempingo tyrimo inicijavimo sąlygų pagrindinio reglamento 5 straipsnio 2–4 dalyse numatyta:

„2.   Pateikiant šio straipsnio 1 dalyje nurodytą skundą, būtina pateikti dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp įtariamo importo dempingo kaina ir įtariamos žalos įrodymus. <...>

<...>

3.   Komisija, norėdama nustatyti, ar pakanka įrodymų pradėti tyrimą, kruopščiai ištiria skunde pateiktų įrodymų teisingumą ir jų atitikimą reikalavimams.

4.   Tyrimas pagal šio straipsnio 1 dalį pradedamas tik tuo atveju, jeigu išnagrinėjus, kokiu mastu panašaus produkto gamintojai Bendrijoje pritaria ar nepritaria pateiktam skundui, nustatoma, kad skundas yra paduotas Bendrijos pramonės vardu. Skundas laikomas paduotas Bendrijos pramonės vardu, jeigu jam pritaria tie Bendrijos gamintojai, kurių bendra gamybos apimtis sudaro daugiau nei 50 % visų skundui pritariančių ar nepritariančių Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties. Tačiau tyrimas nepradedamas, jei skundui aiškiai pritariančių Bendrijos gamintojų gamybos apimtis sudaro mažiau nei 25 % visų Bendrijos gamintojų, gaminančių panašų produktą, gamybos apimties.“

6

Pagal pagrindinio reglamento 9 straipsnio 5 ir 6 dalis:

„5.   Kiekvienu atveju atitinkamo dydžio antidempingo muitas turi būti įvedamas, nediskriminaciniu pagrindu produktui, importuojamam dempingo kaina iš visų šaltinių ir darančiam žalos, išskyrus jo importą iš tų šaltinių, kurių įsipareigojimai buvo priimti pagal šio Reglamento nuostatas. Reglamente įvedančiame muitą turi būti tiksliai apibrėžtas muitas kiekvienam tiekėjui arba, jeigu tai nepraktiška, ir paprastai, kai taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, – suinteresuotai tiekiančiajai šaliai.

Tačiau tais atvejais, kai yra taikytinas 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas gali būti nustatytas eksportuotojams, kurie, remdamiesi tinkamai pagrįstais reikalavimais, gali įrodyti, kad:

6.   Jeigu pagal 17 straipsnį Komisija apribojo savo tyrimą, bet kuris antidempingo muitas importui, taikomas eksportuotojų ir gamintojų, pranešusių apie save pagal 17 straipsnį, bet netirtų, turi neviršyti dempingo skirtumų, nustatytų pagal tyrimui atrinktas valstybes [įmones], svertinio vidurkio <...> Individualaus dydžio muitai taikomi importui iš bet kurio eksportuotojo ar gamintojo, kuriam pagal 17 straipsnio nuostatas suteiktas individualus režimas.“

7

Dėl įmonių atrankos technikos pagrindinio reglamento 17 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

„1.   Tais atvejais, kai skundo pateikėjų, eksportuotojų, importuotojų, produkto tipų ar sandorių yra labai daug, tyrimo mastas gali būti apribotas: arba tyrimui atrenkant tiktai pagrįstai nustatytą šalių, produktų ar sandorių pavyzdžių skaičių, kurie pagal atrankos metu turimą informaciją yra statistiškai tinkami, arba tiriant didžiausią tipišką produkcijos, pardavimo ar eksporto kiekį, kurį galima pagrįstai ištirti per turimą laiką.

<...>

3.   Tais atvejais, kai tyrimo mastas yra ribojamas pagal šį straipsnį, individualus dempingo skirtumas vis dėlto nustatomas kiekvienam iš pradžių neatrinktam eksportuotojui ar importuotojui, kuris pateikia reikalingą informaciją per šiame reglamente nurodytą laiką, išskyrus atvejį, kai eksportuotojų ar importuotojų yra tiek daug, kad individualūs nagrinėjimai pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų užbaigti jį laiku.“

8

Pagal pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 ir 4 dalis:

„3.   Jeigu suinteresuotos šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama.

4.   Jeigu įrodymai ar informacija nepriimami, juos pateikusiai šaliai nedelsiant pranešamos priežastys ir sudaromos sąlygos per nurodytą laiką pateikti tolesnius paaiškinimus. Jei šie paaiškinimai laikomi nepakankamais, tokių įrodymų ar informacijos atmetimo priežastys turi būti nurodomos spausdinant išvadas.“

9

Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė ginčijamo sprendimo 10–42 punktuose, kur nurodė:

10

2006 m. gruodžio 28 d. apeliantės pateikė ieškinį dėl ginčijamo reglamento panaikinimo Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai. 2007 m. kovo 26 d. kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus. 2007 m. balandžio 5 d. kanceliarijai pateiktu dokumentu CEC taip pat paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus. 2007 m. rugpjūčio 2 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininkas patenkino Komisijos ir CEC prašymus leisti įstoti į bylą.

11

Grįsdamos savo ieškinį apeliantės nurodė aštuonis pagrindus, susijusius atitinkamai su:

12

Atmetęs du pirmuosius ieškinio pagrindus Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 77 ir 78 punktuose nurodė, kad taikant pavyzdžių atrankos metodiką pagrindinis reglamentas nesuteikia neatrinktiems ūkio subjektams besąlyginės teisės į individualaus dempingo skirtumo apskaičiavimą. Jo nuomone, tokio prašymo priėmimas iš esmės priklauso nuo Komisijos sprendimo, susijusio su pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalies taikymu. Teismas manė: kadangi pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą RESVĮS suteikimas ar IR taikymas svarbus tik nustatant normaliosios vertės apskaičiavimo metodą, taikytiną skaičiuojant individualų dempingo skirtumą, Komisija neprivalo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS/IR, jei taikydama pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį nusprendė, kad tokių skirtumų apskaičiavimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku. Skundžiamo sprendimo 92 punkte teismas remdamasis tuo padarė išvadą, kad Komisija nepadarė teisės klaidos, kai nenagrinėjo apeliančių prašymų suteikti RESVĮS/IR, todėl pastarosios nepagrįstai remiasi pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatyto trijų mėnesių termino praleidimu, nes šis terminas skirtas tiems atvejams, kai Komisija privalo nagrinėti minėtus prašymus.

13

Trečiąjį ieškinio pagrindą teismas nusprendė atmesti ir skundžiamo sprendimo 112 punkte nurodė, jog Bendrijos gamintojų pareiškimo, kad jie remia skundą, pakako nustatyti pritarimą skundui pagal pagrindinio reglamento 5 straipsnio 4 dalį. Be to, skundžiamo sprendimo 114 ir 118 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad niekas netrukdo Komisijai atliekant tyrimą atsižvelgti į įrodymus, surinktus iki šio tyrimo pradžios, ir kad ginčijamas reglamentas priimtas nepasibaigus pagrindiniame reglamente numatytam penkiolikos mėnesių terminui.

14

Ketvirtąjį pagrindą, susijusį su akivaizdžia vertinimo klaida ir pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalies bei 2 ir 3 straipsnių pažeidimu, Bendrasis Teismas atmetė, nes institucijos tiek laikinajame, tiek ginčijamame reglamentuose tinkamai apibrėžė nagrinėjamą produktą. Skundžiamo sprendimo 156 punkte Bendrasis Teismas taip pat atmetė penktąjį apeliančių ieškinio pagrindą, kuriuo jos iš esmės ginčijo pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį atrinktų Kinijos eksportuojančių gamintojų reprezentatyvumą ir ginčijamo reglamento motyvavimą šiuo klausimu.

15

Dėl šeštojo ieškinio pagrindo Bendrasis Teismas, be kita ko, skundžiamo sprendimo 164 punkte nusprendė, kad Komisija turėjo informacijos, būtinos Bendrijos gamintojų atrankai pagal, jos nuomone, tinkamiausius kriterijus. Kadangi apeliantės neginčijo šių kriterijų tinkamumo, teismas nusprendė, kad jų argumentai dėl atrankos šiuo atveju turi būti atmesti. Jis skundžiamo sprendimo 173 punkte taip pat nusprendė, kad apeliančių tvirtinimai dėl dviejų Italijos bendrovių pateiktų tariamai klaidingų duomenų gali būti pripažinti reikšmingais, tik jei šie duomenys gali paneigti veiksnius, į kuriuos Taryba atsižvelgė nustatydama žalą.

16

Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia blogų Bendrijos pramonės eksporto rezultatų vertinimo klaida, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 192 punkte nusprendė, kad ginčijamo reglamento 224 konstatuojamojoje dalyje Taryba teisingai konstatavo, jog didžioji dalis Bendrijos produkcijos buvo skirta Bendrijos rinkai, todėl eksporto rezultatai negalėjo padaryti didelės žalos Bendrijos pramonei. Skundžiamo sprendimo 196 punkte Bendrasis Teismas taip pat konstatavo, kad importo iš kitų trečiųjų šalių poveikis negali paneigti priežastinio ryšio tarp importo dempingo kaina ir žalos Bendrijos pramonei. Be to, kaip skundžiamo sprendimo 199 punkte nurodė Bendrasis Teismas, kai institucijos konstatuoja, jog produkto, kuriam iki tam tikro momento taikomi kiekybiniai apribojimai, importas, nelikus šių apribojimų, padidėja, jos gali atsižvelgti į šį padidėjimą, kai vertina Bendrijos pramonės patirtą žalą. Skundžiamo sprendimo 200 punkte remiantis tuo daroma išvada, kad institucijos atsižvelgė į įvairius veiksnius, susijusius su žala ir priežastiniu ryšiu, apimančius ne tik paskutinį tiriamojo laikotarpio trimestrą, bet ir visą svarstomąjį laikotarpį.

17

Galiausiai Bendrasis Teismas atmetė apeliančių nurodytą aštuntąjį ieškinio pagrindą, pagal kurį ginčijamame reglamente pateiktas Tarybos atliktas galutinių antidempingo priemonių lygio, leidžiančio panaikinti žalą, vertinimas yra akivaizdžiai klaidingas, ir skundžiamo sprendimo 208 punkte nusprendė, kad Taryba, remdamasi Bendrijos pramonės pelno marža, gauta už per tyrimą netirtą avalynę, nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, nes minėta avalynė yra pakankamai artima nagrinėjamam produktui.

18

Apeliaciniame skunde apeliantės Teisingumo Teismo prašo:

19

Taryba Teisingumo Teismo prašo:

20

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21

Grįsdamos savo apeliacinį skundą apeliantės nurodo devynis pagrindus, susijusius su, pirma, teisės klaida taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį ir 9 straipsnio 5 dalį, antra, teisės klaida taikant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą ir nepakankamu trijų mėnesių termino, pritaikytu atrinktų Kinijos gamintojų prašymams suteikti RESVĮS/IR, motyvavimu, trečia, teisės klaida taikant šį 2 straipsnio 7 dalies c punktą to paties trijų mėnesių termino apeliančių prašymams suteikti RESVĮS/IR, ketvirta, įrodymų iškraipymu, nemotyvavimo ir teisės klaida taikant to paties reglamento 3 straipsnio 2, 5 ir 6 dalis, 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 4 dalį ir, penkta, teisės klaida taikant minėto reglamento 6 straipsnio 1 dalį. Keturi likę apeliacinio skundo pagrindai susiję su Bendrojo Teismo išvadomis dėl žalos Bendrijos gamintojams, kuriais nurodoma, pirma, teisės klaida taikant pagrindinio reglamento 3 straipsnį ir įrodymų iškraipymas, antra, teisės klaida, susijusi su tyrimą atliekančios valdžios institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visus reikšmingus įrodymus, trečia, EB 253 straipsnio pažeidimas ir, ketvirta, teisės klaida taikant pagrindinio reglamento 3 straipsnio 7 dalį.

22

Reikia kartu nagrinėti tris pirmus apeliacinio skundo pagrindus, nes jie visi susiję su ginčijamame reglamente tariamai padarytomis teisės klaidomis vertinant apeliančių prašymus suteikti RESVĮS/IR.

23

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantės tvirtina, kad nusprendęs, jog institucijos neprivalėjo nagrinėti apeliančių prašymų suteikti RESVĮS/IR ir į juos kaip nors atsižvelgti, teismas padarė su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto ir 9 straipsnio 5 dalies taikymu susijusią teisės klaidą. Apeliantės mano, kad jei eksportuojantys Kinijos gamintojai galėjo įrodyti atitinkantys minėtose nuostatose nustatytas sąlygas, jie turėjo būti vertinami kaip įsteigti kitoje valstybėje nei ta, kurioje įsteigti šių sąlygų neatitinkantys gamintojai ir kurioje neveikia rinkos ekonomika. Minėtas nuostatas buvo galima taikyti tik individualiai, nes jomis reikalaujama individuliai apibūdinti kiekvienos bendrovės veiklos ekonomines sąlygas. Apeliantės konstatuoja, kad teismas padarė teisės klaidą, kai jų prašymą suteikti RESVĮS/IR pripažino prašymu apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnį. Bet kuriuo atveju jos prašė pripažinti, kad veikia „Kinijoje, pripažįstančioje rinkos ekonomiką“, todėl joms turi būti taikomas atitinkamomis sąlygomis veikiančių gamintojų svertinis vidurkis. Be to, apeliantės mano, kad teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad institucijoms leidžiama nenagrinėti RESVĮS ar IR prašymų remiantis motyvu, jog šių prašymų yra tiek daug, kad ėmusis juos nagrinėti būtų neįmanoma laiku užbaigti tyrimo.

24

Dėl antrojo pagrindo apeliantės tvirtina, kad teismas padarė teisės klaidą, nes nenagrinėjo jų tvirtinimo, jog institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktą, nes per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nepriėmė jokio sprendimo dėl atrinktų Kinijos gamintojų prašymų suteikti RESVĮS/IR. Šiuo klausimu nepateikęs jokių motyvų teismas pažeidė pareigą motyvuoti.

25

Nurodydamos trečiąjį pagrindą apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog savo prašymuose suteikti RESVĮS apeliantės negalėjo remtis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, nes trijų mėnesių terminas „yra susijęs su atvejais, kada Komisija privalo nagrinėti“ prašymus suteikti RESVĮS/IR.

26

Taryba mano, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra ieškinio pagrindo, kurį pirmojoje instancijoje atmetė Bendrasis Teismas, pakartojimas. Ji tvirtina, kad akivaizdu, jog neatrinktiems gamintojams, kurių prašymai suteikti RESVĮS nebuvo patenkinti pagal pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį, negali būti taikomas individualus dempingo skirtumas, net neatsižvelgiant į tai, ar jie įsteigti valstybėje, kurioje veikia rinkos ekonomika, ar ne. Todėl valstybių, kuriose nėra rinkos ekonomikos, atveju RESVĮS/IR tikslas yra suteikti galimybę atrinktoms įmonėms ar toms įmonėms, kurių prašymai buvo patenkinti pagal minėtą 17 straipsnio 3 dalį, gauti individualų dempingo skirtumą. Bet kuriuo atveju apeliantės pirmojoje instancijoje nesirėmė teise į individualų dempingo skirtumą ar individualų muito tarifą, todėl šie jų argumentai yra nereikšmingi.

27

Komisija primena, jog pagrindinis apeliančių argumentas yra tvirtinimas, kad neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS/IR tyrimas gali būti naudingas net ir tada, kai šiems ūkio subjektams nesuteikiamas individualus dempingo skirtumas. Jos tvirtina, kad šis tyrimas gali būti naudingas, jei po jo atitinkamiems ūkio subjektams gali būti taikomas atrinktų ūkio subjektų, turinčių RESVĮS arba besinaudojančių IR, muitas (svertinis vidurkis). Vis dėlto Bendrasis Teismas nusprendė, ir to apeliantės neginčija, kad šioje byloje tai neįmanoma. Komisija nurodo, kad apeliantės nepateikia jokių argumentų, galinčių patvirtinti institucijų pareigą išnagrinėti visus prašymus dėl RESVĮS/IR, net jei šios institucijos nusprendžia taikyti atrankos metodą, t. y. pareigą, kurią teismas tariamai netinkamai taikė.

28

Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo Taryba ir Komisija iš esmės tvirtina, kad jis nepriimtinas, nes yra naujas pagrindas, pirmą kartą pateiktas apeliacinėje instancijoje.

29

Dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo Taryba mano, kad aptariamas trijų mėnesių terminas aiškiai taikomas „klausimams, susijusiems su gamintojo atitikimu RESVĮ kriterijams“. Jei šis klausimas nenagrinėjamas, trijų mėnesių terminas netaikomas. Komisija nurodo, kad institucijos neprivalėjo nagrinėti apeliančių prašymų suteikti RESVĮS/IR dėl priežasčių, nurodytų atsakyme į pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą. Taigi šis pagrindas neturi pagrindo.

30

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalį iš ne rinkos ekonomikos valstybių importuojamų prekių normalioji vertė apskaičiuojama nesilaikant tos pačios nuostatos 1–6 dalyse nustatytų taisyklių, iš esmės pagal trečiosios rinkos ekonomikos valstybės kainą arba apskaičiuotą vertę.

31

Vis dėlto pagal šio straipsnio 7 dalies b punktą, atliekant su importu iš, be kita ko, Kinijos susijusius antidempingo tyrimus, normalioji vertė apskaičiuojama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1–6 dalis, jei remiantis vieno ar kelių gamintojų, kurių veikla tiriama, paduotais tinkamai pagrįstais skundais ir vadovaujantis tos pačios 7 dalies c punkte išdėstytais kriterijais ir tvarka įrodoma, kad minėtas gamintojas ar gamintojai, gamindami ir parduodami į atitinkamą produktą panašų gaminį, veikia rinkos ekonomikos sąlygomis.

32

Reikia pabrėžti, kad įrodinėjimo pareiga tenka gamintojui, kuris nori įgyti RESVĮS pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Tam pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte numatyta, jog tokio gamintojo pateiktame skunde turi būti pateikta pakankamai šioje nuostatoje paminėtų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neturi pareigos įrodyti, kad eksportuojantis gamintojas neatitinka šiam statusui įgyti keliamų reikalavimų. Tačiau šios institucijos turi įvertinti, ar atitinkamo gamintojo pateiktos informacijos, patvirtinančios pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte įtvirtintų reikalavimų įvykdymą, pakanka norint jam suteikti RESVĮS, o Sąjungos teismas turi patikrinti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida.

33

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 14 punkto, ieškovės pateikė Komisijai informacijos, pagal pranešimo apie procedūros inicijavimą 5.1 punkto a papunkčio i dalį ir e papunktį reikalingos norint, kad būtų suteiktas RESVĮS arba taikomas IR. Sąjungos institucijos neatliko individualaus minėtų prašymų tyrimo.

34

Iš ginčijamo reglamento 61 konstatuojamosios dalies matyti, kad atitinkamos institucijos, remdamosi pagrindinio reglamento 17 straipsniu, nusprendė, jog dėl bendrovių atrankos metodo ypatybių eksportuotojai negali būti vertinami individualiai. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad prašymų suteikti RESVĮS ar taikyti IR skaičius buvo toks didelis, kad administraciniu požiūriu buvo neįmanoma prašymus nagrinėti individualiai, kaip kartais daroma kitais atvejais. Sąjungos institucijos nusprendė, kad tokiomis aplinkybėmis tikslinga visoms neatrinktoms bendrovėms taikyti vienodą svertinio vidurkio skirtumą, apskaičiuotą pagal visas atrinktas bendroves.

35

Skundžiamo sprendimo 72–80 punktuose teismas atmetė apeliančių argumentus, kad pagrindinis reglamentas įpareigoja Komisiją išnagrinėti visus ne rinkos ekonomikos šalių ūkio subjektų individualius prašymus suteikti RESVĮS ar taikyti IR. Skundžiamo sprendimo 78 punkte jis nusprendė, kad siekdama nustatyti individualaus dempingo skirtumą Komisija neprivalo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS/IR, jei taikydama pagrindinio reglamento 17 straipsnio 3 dalį nusprendžia, kad tokių skirtumų apskaičiavimas pernelyg apsunkintų tyrimą ir trukdytų jį baigti laiku.

36

Vis dėlto teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija neprivalėjo nagrinėti neatrinktų ūkio subjektų prašymų suteikti RESVĮS, pagrįstų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktais.

37

Šiuo klausimu visų pirma reikia pažymėti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalis priskirtina prie reglamento nuostatų, skirtų tik normaliajai vertei nustatyti, o to paties reglamento 17 straipsnis, susijęs su atranka, priskirtinas prie nuostatų, reglamentuojančių galimus dempingo skirtumo apskaičiavimo metodus. Taigi tai yra skirtingo turinio ir tikslo nuostatos.

38

Antra, Komisijos pareiga priimti sprendimą dėl ūkio subjekto prašymo suteikti RESVĮS aiškiai išplaukia iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punkto. Ši nuostata nustato pareigą apskaičiuoti normaliąją vertę pagal to paties straipsnio 1–6 dalis, jei iš vieno ar kelių gamintojų paduotų tinkamai pagrįstų skundų paaiškėja, kad minėtas gamintojas ar gamintojai veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Dempingo skirtumo apskaičiavimo būdas neturi reikšmės tokiai pareigai, susijusiai su kiekvieno gamintojo veiklos gaminant ir parduodant panašų produktą ekonominių sąlygų pripažinimu.

39

Trečia, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto antrą pastraipą per tris mėnesius nuo tyrimo pradžios nustatoma, ar gamintojas atitinka tos pačios 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatytus kriterijus, kurie leistų suteikti RESVĮS.

40

Todėl apeliančių nurodyti trys pirmieji apeliacinio skundo pagrindai, susiję su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies pažeidimu, pripažintini pagrįstais. Taigi reikia panaikinti skundžiamą sprendimą net neišnagrinėjus kitų apeliacinio skundo pagrindų.

41

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, jei apeliacinis skundas pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą. Šis teismas gali pats priimti galutinį sprendimą, jeigu toje bylos stadijoje tai galima daryti. Taip yra šiuo atveju.

42

Iš šio sprendimo 36–40 punktų matyti, kad Komisija privalėjo išnagrinėti tinkamai pagrįstus apeliančių prašymus, pateiktus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus, suteikti RESVĮS per ginčijamame reglamente išdėstytą antidempingo procedūrą. Taip pat reikia konstatuoti, kad negali būti atmesta galimybė, jog toks tyrimas būtų leidęs nustatyti kitokio nei 16,5 % dydžio galutinį antidempingo muitą, koks joms yra taikomas pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 3 dalį. Iš tos pačios nuostatos matyti, kad 9,7 % galutinis antidempingo muitas nustatytas tik vienam Kinijos ūkio subjektui, kuris buvo atrinktas ir kuriam pripažintas RESVĮS. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, jei Komisija būtų konstatavusi, kad apeliantės taip pat veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tuomet, nesant galimybės apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, joms taip pat turėjo būti taikomas minėto dydžio muito tarifas.

43

Tokiomis aplinkybėmis reikia panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su apeliantėmis.

44

Vadovaujantis Procedūros reglamento 122 straipsnio pirma pastraipa, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio, taikomo apeliaciniame procese pagal jo 118 straipsnio 2 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Šio 69 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas, o trečioje pastraipoje – kad Teisingumo Teismas gali nuspręsti, jog kita nei pirmesnėse pastraipose minėta į bylą įstojusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

45

Kadangi apeliantės laimėjo bylą, o ginčijamas reglamentas buvo panaikintas tiek, kiek jis su jomis susijęs, Taryba padengia apeliančių bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmojoje instancijoje, tiek apeliaciniame procese, pagal jų pateiktus reikalavimus. Be to, nuspręstina, kad Komisija ir CEC padengia savo bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: