1.

Šios bylos dalyką, priimant prejudicinį sprendimą skubos tvarka, sudaro 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 2 ), išaiškinimas.

2.

Šio reglamento 56 straipsnyje reglamentuojamas vaikų įkurdinimas globos institucijose ir šeimose. Airijos High Court nurodė, kad septyniolikos metų vaikas ( 3 ) (S. C.) būtų įkurdintas uždaroje globos institucijoje Anglijoje. Tinkamos institucijos Airijoje nebuvo. Dėl vaiko gerovės nebuvo galima delsti, ir todėl S. C. buvo nedelsiant įkurdintas globos institucijoje.

3.

Tokiomis sąlygomis High Court pirmiausia nori sužinoti, ar įkurdinimas atimant laisvę, siekiant apsaugoti vaiką, apskritai patenka į dalykinę reglamento taikymo sritį. Jo kiti klausimai, atsižvelgiant į įkurdinimo skubą, iš esmės susiję su tuo, ar sprendimas, kuriuo nurodoma taip įkurdinti vaiką, turi būti paskelbtas vykdytinu pagal reglamento 28 straipsnį ir kokią teisinę galią jis turi kitoje valstybėje narėje, kol buvo paskelbtas vykdytinu. Be to, jis klausia apie sutikimo procedūrai pagal reglamento 56 straipsnio 2 dalį keliamus reikalavimus.

4.

Nagrinėjamai bylai ypač svarbios tokios Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos:

„1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

<…>

„28 straipsnis

Vykdytini teismo sprendimai

1.   Valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu.

2.   Vis dėlto, Jungtinėje Karalystėje, toks sprendimas vykdomas Anglijoje ir Velse, Škotijoje ar Šiaurės Airijoje, kai bet kurios suinteresuotos šalies prašymu jis buvo užregistruotas vykdyti toje Jungtinės Karalystės dalyje.“

„56 straipsnis

Vaiko įkurdinimas kitoje valstybėje narėje

1.   Tais atvejais, kai jurisdikciją turintis teismas pagal 8–15 straipsnius svarsto vaiko įkurdinimą į globos instituciją ar šeimą ir tas įkurdinimas turi vykti kitoje valstybėje narėje, pirmiausia jis turi konsultuotis su pastarosios valstybės narės, kurioje valdžios institucijos įsikišimas toje valstybėje narėje yra reikalingas savose bylose dėl vaiko įkurdinimo, centrine institucija ar kita jurisdikciją turinčia institucija.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas dėl vaiko įkurdinimo gali būti daromas prašančioje valstybėje, jei prašomosios valstybės kompetentinga institucija sutinka dėl to skyrimo [įkurdinimo].

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyto konsultavimosi ar sutikimo davimo tvarką reglamentuoja prašomosios valstybės nacionalinė teisė.“

5.

S. C. yra Airijos pilietė ir gyveno Airijoje. High Court įgyvendina rūpybos teisę. 2000 m. S. C. buvo patikėta rūpintis Health Service Executive (Airijos kompetentinga institucija, atsakinga už vaikus, kuriais rūpinasi valstybė, toliau – HSE). Nuo to laiko S. C. gyveno ir globos šeimose, ir globos namuose Airijoje. Dabar pateikusi atskirąjį pareiškimą ( 4 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui HSE paprašė įkurdinti vaiką atimant laisvę uždaroje terapijos ir ugdymo institucijoje ( 5 ) Anglijoje. Prieš tai S. C. buvo įkurdinta uždaroje institucijoje Airijoje. Pastaruoju metu S. C. kelis kartus bandė nusižudyti. Vaiko nebuvo galima įkurdinti tinkamoje Airijos institucijoje. Prašymui priešinasi S. C. ir vaiko motina A. C.

6.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2011 m. gruodžio 2 d. patenkino HSE prašymą ir nurodė jos apsaugai įkurdinti S. C. privačioje uždaroje institucijoje Anglijoje. Išskyrus S. C., visi proceso dalyviai pritaria dėl įkurdinimo Anglijoje, nes tai geriausiai atitinka vaiko gerovę. Įkurdinimas iš pradžių buvo numatytas vienam mėnesiui ir turėjo būti peržiūrimas bei prireikus atnaujinamas kas mėnesį.

7.

Kadangi vaiko gerovė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, reikalavo neatidėliotinų veiksmų, priėmus teismo nurodymą S. C. buvo nedelsiant perkelta į Angliją. Pagrindinėje byloje dabar nagrinėjamas įkurdinimo ir jo palikimo galioti teisėtumas. 2012 m. vasario 16 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2012 m. vasario 22 d., High Court pateikė Teisingumo Teismui tokius klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:

8.

Kita tos pačios dienos nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė priimti sprendimą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą remiantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 104b straipsniu. 2012 m. vasario 29 d. antroji Teisingumo Teismo kolegija nutarė nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.

9.

Per rašytinę procedūrą Teisingumo Teisme savo pastabas pateikė HSE, S. C., atstovaujama globėjo ad litem, A. C., Airijos vyriausybė ir Komisija. 2012 m. kovo 26 d. teismo posėdyje dalyvavo šie proceso dalyviai ir Vokietijos bei Jungtinės Karalystės vyriausybės.

10.

Pirmiausia High Court of Ireland nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritis apima ir teismo sprendimą, kuriuo siekiant apsaugoti vaiką nuo jo paties sau keliamo pavojaus nurodoma įkurdinti jį institucijoje, kurioje užtikrinama terapinė bei auklėjimo globa ir atimama laisvė.

11.

Dalykinė reglamento taikymo sritis reglamentuojama jo 1 straipsnyje. Pagal šio sprendimo 1 dalies b punktą jis taikomas ir tokio pobūdžio civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu.

12.

Pagal 2 straipsnio 7 punktą „tėvų pareigos“ visų pirma apima globos teisę (reglamento teksto redakcijoje lietuvių kalba šios nuostatos nėra, vert. pastaba), prie kurios pagal 2 straipsnio 9 punktą priskiriama teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Pagal 2 straipsnio 8 punktą tėvų pareigų turėtojas yra „kiekvienas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui“. Todėl nėra reikšminga tai, kad – kaip nagrinėjamu atveju – globos teisę turi ne tėvai.

13.

Pagal 1 straipsnio 2 dalies d punktą civilinės bylos dėl tėvų pareigų konkrečiai apima vaiko paskyrimą į šeimą (šeimyną) ar globos instituciją.

14.

Teisingumo Teismas jau yra, viena vertus, nusprendęs, kad civilinių bylų sąvoka aiškintina taip, kad ji gali apimti ir tas vaiko apsaugos priemones, kurios valstybės narės teisėje priskiriamos viešosios teisės sričiai ( 6 ). Kita vertus jis konstatavo, kad – nors apie tai nėra tiesiogiai kalbama reglamente – vaiko paėmimas, kaip vaiko apsaugos priemonė, patenka į reglamento taikymo sritį ( 7 ). Šiuo klausimu jis tiesiogiai paminėjo valstybės narės nuomonę, kad sprendimu paimti vaiką tam tikromis sąlygomis net atimama jo laisvė ( 8 ). Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs klausimo, ar įkurdinimas atimant laisvę patenka į reglamento taikymo sritį.

15.

Reglamento 1 straipsnio 2 dalies d punkte vartojamą sąvoką „globos instituciją“ reikia suprasti kaip instituciją, kurioje vaikai ir jaunuoliai gyvena ir yra pedagogiškai globojami. Remiantis normalia šių žodžių prasme, ši sąvoka gali apimti ir institucijas, kuriose vaikai įkurdinti dėl jų pačių apsaugos atimant jų laisvę.

16.

Reglamento taikymo srities išimtys reglamentuotos 1 straipsnio 3 dalyje. Pagal šios normos g punktą jis netaikomas priemonėms, kurių imamasi dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų. Darant atvirkštinę išvadą, ši išimtis liudija apie tai, kad reglamento leidėjas laikėsi nuomonės, jog reglamentas iš principo taikomas ir uždarai įkurdinant. Tik taip galima paaiškinti aplinkybę, kad jis nusprendė esant reikalinga nustatyti, jog sankcijos pagal nepilnamečių baudžiamąją teisę, tarp kurių gali būti ir laisvės atėmimas, nepatenka į reglamento taikymo sritį.

17.

Panašią išvadą būtų galima daryti ir iš Paul Lagarde aiškinamosios ataskaitos ( 9 ) dėl 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (toliau – Vaiko apsaugos konvencija) ( 10 ). Istoriškai ir sistemiškai aiškinant Reglamentą Nr. 2201/2003, šia ataskaita galima naudotis kaip nuoroda atitinkamoms reglamento nuostatoms aiškinti. Taip yra todėl, kad reglamento nuostatos dėl globos teisės yra grindžiamos Vaiko apsaugos konvencijos parengiamaisiais darbais ir didele dalimi juos atitinka ( 11 ), pavyzdžiui, taip pat, kiek tai susiję čia aiškintinomis nuostatomis dėl taikymo srities ( 12 ). Be to, atitinkamos reglamento ir konvencijos nuostatos turėtų būti aiškinamos kuo panašiau, kad būtų išvengta skirtingų išvadų atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamoje byloje dalyvauja kita valstybė narė, ar trečioji šalis ( 13 ).

18.

Lagarde ataskaitoje vaiko įkurdinimo globėjo šeimoje ar globos institucijoje priemonės apibūdinamos kaip klasikinės apsaugos priemonės. Jos neabejotinai patenka į konvencijos taikymo sritį, jeigu jų atveju tiesiogiai nėra numatyta išimtis, kaip antai įkurdinimo vaikui padarius baudžiamąjį pažeidimą ( 14 ). Pagal šią ataskaitą konvencijos dalyką sudaro vaiko apsauga, o dėl to išimtis turėtų būti taikoma tik priemonėms pagal nepilnamečių baudžiamąją teisę ( 15 ).

19.

Pagal reglamentą visi sprendimai, susiję su tėvų pareigomis, turėtų patekti į reglamento taikymo sritį, jeigu jiems netaikomos 1 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys ( 16 ). Taigi, remiantis reglamento tekstu, priėmimo istorija ir kontekstu, uždaras įkurdinimas, siekiant apsaugoti vaiką nuo jo paties sau keliamo pavojaus arba savižudybės ir skirtas pedagogų bei terapeutų priežiūrai užtikrinti, patenka į reglamento taikymo sritį.

20.

Ši aiškinimo išvada taip pat atitinka reglamento tikslus, kurie atspindėti jo penktoje konstatuojamojoje dalyje ( 17 ). Pagal ją, siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams, reglamentas turėtų būti taikomas visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones.

21.

Jeigu vaiko apsauga gali reikalauti uždaro įkurdinimo ir reglamentu siekiama užtikrinti visų vaikų lygybę, priimant sprendimus dėl tėvų pareigų būtų nepaaiškinama, kodėl kaip tik sprendimai dėl uždaro įkurdinimo neturėtų patekti į reglamento taikymo sritį. Juk šis įkurdinimo būdas turi didžiausią poveikį suinteresuotojo asmens pagrindinėms teisėms. Būtent šioje jautrioje srityje svarbiausia, kad reglamentu būtų vienodai sureguliuota teismų jurisdikcija, kuri reglamente suformuluota kuo labiau atsižvelgiant į vaiko interesus ( 18 ), ir tokių sprendimų pripažinimas bei vykdymas.

22.

Galiausiai šių klausimų įtraukimas į reglamento taikymo sritį leidžia išvengti atribojimo problemų konkrečiu atveju. Įvairios įkurdinimo formos sklandžiai derės tarpusavyje. Uždaras įkurdinimas visuomet liks ultima ratio ir bus organizuojamas tik būtinam laikotarpiui. Tačiau po uždaro įkurdinimo vaikas gali likti toje pačioje globos institucijoje be laisvės atėmimo. Taip yra ir pagrindinėje byloje: S. C. turi būti įkurdinta atimant jos laisvę tik tol, kol tai būtina, tačiau po netrukus numatyto šio laisvės atėmimo panaikinimo ji turi likti toje pačioje institucijoje. Šiuo atveju vaiko gerovę gali atitikti tik tokia norma, pagal kurią vienodos jurisdikcijos ir pripažinimo taisyklės galioja sprendimams dėl visų įkurdinimo rūšių. Jeigu su laisvės atėmimu susijęs įkurdinimas globos institucijoje nepatektų į reglamento taikymo sritį, tai galėtų lemti skirtingą teismų jurisdikciją, nelygu įkurdinimo tipas. Tai neatitiktų objektyvių reikalavimų.

23.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad į Reglamento Nr. 2201/2003 dalykinę taikymo sritį patenka ir toks sprendimas, kuriuo nurodomas tam tikrą laiką trunkantis vaiko įkurdinimas kitos valstybės narės institucijoje, kuris susijęs su laisvės atėmimu ir organizuojamas vaikui apsaugoti.

24.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, kokios pareigos, susijusios su konsultavimosi ir sutikimo davimo mechanizmo pobūdžiu, atsiranda pagal Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnį.

25.

Iš duomenų nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti aplinkybės, kuriomis šis klausimas pateiktas.

26.

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo duomenimis, jis negalėjo be jokių abejonių nustatyti, kokia institucija Jungtinėje Karalystėje yra kompetentinga duoti sutikimą pagal reglamento 56 straipsnis dalį. Official Solicitor arba Central Authority for England and Wales ( 19 ) iš pradžių perdavė „privačios įstaigos“ informaciją, kurioje ši pranešė galinti priimti S. C. Vėliau High Court pateiktame pareiškime, atitinkančiame su priesaika padarytą pareiškimą, Anglijos ir Velso centrinės institucijos tarnautojas pranešė, kad ji nėra kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal 56 straipsnį, ir kad vienos kompetentingos institucijos, kaip ji suprantama pagal reglamentą, nėra. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui susidarė įspūdis, kad buvo gautas tik „privačios įstaigos“, kurioje turėjo būti įkurdinta S. C., sutikimas ir ši įstaiga laikoma kompetentinga institucija.

27.

Savo ruožtu, atsakydama į klausimą per teismo posėdį, Jungtinės Karalystės vyriausybė paaiškino, kad įstaiga, kurioje buvo įkurdintas vaikas, nėra privati. Globos institucija priklauso Piterboro miestui, yra jo administruojama, todėl ji yra valstybinė įstaiga. Iš principo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą turi būti atsakyta remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis vadovaujasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje. Tačiau turint omenyje Jungtinės Karalystės suteiktą informaciją, norint naudingai atsakyti į antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, reikės išaiškinti ir klausimą, ar valstybinės globos įstaigos sutikimas atitinka reglamento 56 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

28.

Pagal 56 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl vaiko įkurdinimo kitoje valstybėje narėje gali būti priimtas tik jei prašomosios valstybės kompetentinga institucija sutinka dėl tokio įkurdinimo. Reglamento 56 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama išankstinio konsultavimosi procedūra: kai teismas svarsto vaiką įkurdinti užsienyje, jis pirmiausia turi konsultuotis su priimančios valstybės centrine institucija ar kita jurisdikciją turinčia institucija.

29.

56 straipsnio 2 dalyje vartojama „kompetentingos institucijos“ sąvoka turi būti suprantama kaip bendras 1 dalyje vartojamų sąvokų „centrinė institucija“ arba „kita jurisdikciją turinti institucija“ apibūdinimas. Iš pastarosios nuostatos formuluotės „ar kita jurisdikciją turinti“ institucija išplaukia, kad centrinė institucija taip pat laikoma kompetentinga institucija.

30.

Šį supratimą patvirtina ir normos priėmimo istorija. Ankstesnių reglamento projektų 2 dalyje, laikantis 1 dalyje vartojamų sąvokų, taip pat buvo kalbama apie centrinę instituciją ir kitą jurisdikciją turinčią instituciją ( 20 ). Tik labai vėlyvoje teisės akto priėmimo procedūros stadijoje 2 dalyje centrinė institucija nebebuvo minima ( 21 ). Iš Tarybos derybų dokumentų nematyti, kad išbraukus centrinę instituciją iš 2 dalies buvo siekiama pakeisti turinį.

31.

Taigi pagal 56 straipsnį sutikimą turi duoti arba centrinė institucija, arba kita dalykiškai kompetentinga institucija. Kadangi pagal 53 straipsnį kiekviena valstybė narė turi paskirti vieną ar daugiau centrinių institucijų, remiantis reglamento sistema neįmanoma situacija, kai nėra kompetentingos institucijos, kaip ji suprantama pagal 56 straipsnio 2 dalį ( 22 ). 53 straipsniu jurisdikcijos neturinti centrinė institucija įpareigota persiųsti pranešimą jurisdikciją turinčiai (centrinei) institucijai.

32.

Lieka patikrinti, ar kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal 56 straipsnį 2 dalį, gali reikšti ir privačią, ir valstybinę įstaigą, kurioje turi būti įkurdintas vaikas.

33.

Nors 56 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad 1 ir 2 dalyse nurodyto konsultavimosi ar sutikimo davimo tvarka reglamentuojama prašomosios valstybės nacionalinėje teisėje, klausimas, ar kompetentinga institucija, kaip ji suprantama pagal 56 straipsnį, gali būti ir vaiką priimti turinti privati įstaiga, yra ne su sutikimo tvarka susijęs klausimas, o principinis sprendimas, susijęs su pačiu sutikimu. Šio sprendimo negalima palikti priimti pagal nacionalinę teisę ir dėl vienodo Sąjungos teisės taikymo jis turi būti nustatytas autonomiškai pagal Sąjungos teisę ( 23 ).

34.

Versijoje vokiečių kalba jau iš sąvokos „Behörde“ (institucija) pavartojimo aiškiai išplaukia, kad reikalingas valstybinės įstaigos sprendimas. Kitose reglamento kalbinėse versijose taip pat vartojamos sąvokos, kurios reiškia valstybinį sutikimą duodančios įstaigos pobūdį. Pavyzdžiui, versijoje prancūzų kalba vartojama sąvoka „autorité compétente“, o versijoje anglų kalba – „competent authority“. Versijose šiomis kalbomis valstybinės įstaigos dalyvavimo būtinybė kaip tik matyti iš santykio su 56 straipsnio 1 dalies viduriu, kur kalbama apie valdžios institucijos („autorité publique“, „public authority“) dalyvavimą panašiais atvejais.

35.

Taigi jau iš 56 straipsnio teksto išplaukia, kad privačios įstaigos, kurioje turi būti įkurdintas vaikas, sutikimo nepakanka. Ne toks aiškus yra normos tekstas dėl klausimo, ar valstybinės globos institucijos sutikimas atitinka 56 straipsnio 2 dalį. Plačiai suprantant institucijos sąvoką, ji galėtų apimti ir valstybinę globos instituciją.

36.

Tačiau tai, kad globos institucijos, kurioje turi būti įkurdintas vaikas, neatsižvelgiant į tai, ar ji būtų privati, ar valstybinė, sutikimas negali būti galiojantis 56 straipsnio 2 dalyje numatytas sutikimas, patvirtina sutikimo reikalavimo prasmė ir tikslas. Šis reikalavimas paaiškėja pažvelgus į Lagarde ataskaitą dėl Vaiko apsaugos konvencijos, kurios 33 straipsnio 2 dalyje numatyta Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnį atitinkanti nuostata dėl vaikų įkurdinimo. Šioje konvencijos nuostatoje taip pat nustatytas išankstinis priimančiosios valstybės sutikimo reikalavimas ( 24 ). Lagarde ataskaitoje šiuo klausimu sakoma, kad išankstinis sutikimas turi sudaryti galimybę iš anksto sureguliuoti vaiko buvimo priimančiojoje valstybėje sąlygas, visų pirma atsižvelgiant į joje galiojančius imigracijos įstatymus ( 25 ) arba į įgyvendinant įkurdinimo priemonę atsiradusių išlaidų paskirstymą ( 26 ).

37.

Taigi sutikimo reikalavimas turi užtikrinti, kad kiek įmanoma jau iš anksto būtų išspręsti visi klausimai, kurie gali kilti dėl įkurdinimo priimančiojoje valstybėje narėje, dar iki paties įkurdinimo. Taip kaip tik siekiant vaiko gerovės turi būti užtikrinta, kad administraciniai ir kitokie sunkumai paaiškės tik vėliau, kai vaikas jau bus įkurdintas, ir blogiausiu atveju dėl jų jis turės būti sugrąžintas.

38.

Naujas klausimo, ar įkurdinimas atitinka vaiko gerovę, nagrinėjimas priimančiojoje valstybėje narėje veikiausiai neatitiktų reglamento sistemos. Juk tokį vertinimą jau atliko įkurdinantis teismas, reglamente pripažįstamas kaip jurisdikciją turintis teismas. Tačiau priimančiosios valstybės narės institucijos galėtų atkreipti dėmesį, jeigu, jų nuomone, kiltų sunkumų dėl šios valstybės narės ordre public, kuria pagal 23 straipsnį galima remtis atsisakant pripažinti ar paskelbti vykdytinu sprendimą dėl įkurdinimo. Galiausiai konsultavimosi ir sutikimo procedūros turi suteikti įkurdinančios valstybės narės institucijai galimybę atkreipti dėmesį į tai, kad kilo problemų dėl konkrečiai pasirinktos institucijos. Juk priimančiosios valstybės narės institucija paprastai geriau žinos vietos globos institucijas nei kilmės valstybės narės teismas. Svarbu ir tai, kad sutikimo reikalavimu siekiama užtikrinti, kad kompetentingos institucijos pakankamai anksti sužinotų, jog tam tikras vaikas pateks į jų kompetenciją, kad tai neatsitiktų apeinant valstybinę instituciją, nesant kontrolės galimybių.

39.

Sutikimo reikalavimo tikslų neatitinka situacija, kai sutikimą duoda pati privati įstaiga, kurioje turi būti įkurdintas vaikas. Privati įstaiga negali priimti privalomų sprendimų dėl administracinių įkurdinimo aspektų, kurių vėliau privalės laikytis priimančioji valstybė narė. Tiesa, šį sutikimo reikalavimo aspektą galėtų atitikti valstybinė globos institucija. Vis dėlto galimų problemų dėl konkrečiai įkurdinti pasirinktos įstaigos įvertinimo aspektas ir valstybinės globos įstaigos atveju liudija prieš tai, kad pačios įstaigos sutikimas būtų pripažintas pakankamu. Todėl sutikimo reikalavimo tikslas ir paskirtis reikalauja, kad sutikimą duotų valstybinė institucija, kuri negali pati būti globos institucija. Tai, kad globos institucija administruojama ar vadovaujama kompetentingos institucijos, nėra blogai. Tačiau turi būti užtikrinta, kad sprendimas dėl sutikimo būtų savarankiškas kompetentingos institucijos sprendimas. Priimdama sprendimą ši valstybės institucija gali ir turi atsižvelgti į globos institucijos, kurioje turi būti įkurdintas vaikas, požiūrį. Vis dėlto jos požiūris negali atstoti institucijos sutikimo.

40.

Per procesą Teisingumo Teisme Jungtinė Karalystė pareiškė, kad Anglijoje kompetentinga institucija pagal 56 straipsnio 2 dalį yra vietinė institucija, kurios kompetencijos srityje yra globos institucija, kur turi būti įkurdintas vaikas ( 27 ). Nagrinėjamu atveju tai yra Peterborough City Council (Piterboro miesto taryba).

41.

Iš Teisingumo Teismo turimo bylos išplaukia, kad gavusi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą dėl sutikimo pagal 56 straipsnio 2 dalį centrinė įstaiga iš pradžių persiuntė globos institucijos, kurioje turėjo būti įkurdintas vaikas, grupės vadovo raštą. Šio rašto antraštėje buvo nurodytas ir City Council, ir globos institucijos pavadinimas ( 28 ). Dvigubą rašto antraštę Jungtinė Karalystė paaiškino tuo, kad globos institucija administruojama Peterborough City Council. Tačiau iš bylos taip pat matyti, kad vėliau centrinė institucija atsiuntė kompetentingai Airijos institucijai kitą, patikslinantį, globos institucijos raštą, kurio antraštėje buvo nurodytas tik globos institucijos pavadinimas ( 29 ).

42.

Galutinai išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju buvo priimtas Peterborough City Council sprendimas, ar vien globos institucijos, kurioje turėjo būti įkurdintas vaikas, sprendimas, turės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

43.

Todėl toliau reikia ištirti, kokios pasekmės atsirastų, jeigu pagrindinėje byloje paaiškėtų, kad sutikimą buvo suteikusi ne kompetentinga institucija.

44.

Pagal 56 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl įkurdinimo gali būti priimtas tik tuomet, kai priimančiosios valstybės narės kompetentinga institucija davė sutikimą. Taigi sutikimas turi būti duotas iki teismas kilmės valstybėje narėje priims sprendimą dėl įkurdinimo. Privalomąjį sutikimo pobūdį pabrėžia aplinkybė, kad 23 straipsnio g punkte nustatyta, jog teismo sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, negali būti pripažintas arba paskelbtas vykdytinu, jei nebuvo laikomasi 56 straipsnyje nustatytos procedūros.

45.

Todėl iš principo pritariu Komisijai, kad sutikimas yra teismo sprendimo dėl įkurdinimo sąlyga. Tai irgi privalomai išplaukia iš jau aprašytų sutikimo reikalavimo tikslo ir paskirties. Išankstinis įkurdinimui trukdančių priežasčių išsiaiškinimas taip tik turi užkirsti kelią tam, kad kitaip vėliau gali pasirodyti būtina grąžinti vaiką.

46.

Kartu tokiu išimtiniu atveju, kaip nagrinėjamasis, kuriame buvo prieštaringų centrinės institucijos pareiškimų, reikėtų apsvarstyti galimybę išimties tvarka gauti sutikimą vėliau. Juk prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas įdėjo dideles pastangas sutikimui gauti. Kita vertus, šiuo atveju taip pat nėra taip, kad nebuvo duotas joks sutikimas, o Jungtinės Karalystės centrinė institucija iš pradžių persiuntė sutikimą ir vėliau patikslino nesanti kompetentinga institucija. Tačiau tokiais veiksmais centrinė institucija kaip tik neprieštaravo dėl vaiko įkurdinimo. Tokiomis sąlygomis pakartotinis visos sprendimo dėl įkurdinimo procedūros organizavimas, siekiant gavus galiojantį sutikimą ir praradus daug laiko priimti dar vieną sprendimą dėl įkurdinimo, neatitiktų vaiko interesų.

47.

Taigi atrodytų pateisinama tokiu išimtiniu atveju, kai sprendimą dėl įkurdinimo priimantis teismas, nepaisant įdėtų pastangų, gavo tik tokį sutikimą, kuris vėliau pasirodė nepakankamas, kaip to reikalaujama pagal reglamento 56 straipsnio 2 dalį, leisti gauti sutikimą vėliau ( 30 ). Su tokio griežtai aiškinamu leidimo gauti sutikimą vėliau pripažinimu nėra susijęs joks pavojus, kad bus apeitas sutikimo reikalavimas.

48.

Jungtinės Karalystės kompetentinga institucija, tikrindama vėlesnį sutikimą, savo ruožtu turės atsižvelgti į tai, kad dėl dviprasmių Jungtinės Karalystės centrinės institucijos, kuri faktiškai pagal 53 straipsnį yra įpareigota persiusti prašymą kompetentingai institucijai, pareiškimų įkurdinimas Jungtinėje Karalystėje buvo organizuotas be tinkamo sutikimo. Atsižvelgimas į vaiko interesus šiuo atveju turėtų lemti, kad sutikimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnį galima būtų atsisakyti išduoti tik esant labai svarbioms priešingoms priežastims.

49.

Vienoje nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vietoje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, kokią informaciją prašantysis teismas privalo pateikti kompetentingai priimančios valstybės narės institucijai, kad būtų nagrinėjama, ar duodamas sutikimas. Keli proceso dalyviai savo pastabose taip pat išsakė nuomonę dėl to, kokius kitus reikalavimus reikia kelti dėl sutikimo davimo procedūros.

50.

Šiuo klausimu reikia pasakyti, kad pagal reglamento 56 straipsnio 3 dalį sutikimo davimo tvarka reglamentuojama pagal atitinkamą nacionalinę teisę. Vis dėlto iš veiksmingumo principo išplaukia, kad valstybės narės privalo numatyti aiškias sutikimo pagal 56 straipsnį davimo taisykles ir procedūras, kad būtų užtikrintas teisinis saugumas ir greitumas. Remiantis 53 straipsniu, nekompetentinga centrinė institucija turi persiųsti pranešimą kompetentingai institucijai. Todėl įsipareigojimai pagal reglamentą pažeidžiami, jeigu centrinė institucija sutikimo prašančiam kitos valstybės narės teismui paprasčiausia praneša nesanti kompetentinga ir neįvardija faktiškai kompetentingos institucijos, nes dėl prarasto laiko ir neaiškumų ieškant kompetentingos institucijos nereikalingai delsiama priimti nurodymą dėl įkurdinimo, todėl prieštaraujama vaiko interesams, kuriuos siekiama užtikrinti reglamentu.

51.

Mano nuomone, šioje byloje nėra reikalo toliau svarstyti klausimo, ar iš Sąjungos teisės kyla kitokių sutikimo davimo procedūros reikalavimų, kaip antai dėl pateiktinų dokumentų. Nėra jokio pagrindo manyti, kad tokie reikalavimai buvo iš tiesų iškilę pagrindinėje byloje. Remiantis kitais nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą duomenimis, buvo iškilęs vien klausimas, ar kompetentinga institucija, kaip tai suprantama pagal 56 straipsnio 2 dalį, gali būti ir privati įstaiga. Kaip tik prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo skubos tvarka atveju, kai valstybės narės gali dalyvauti tik žodinėje proceso dalyje ( 31 ), Teisingumo Teismas turėtų būti atsargus, kai vertina prejudicinių klausimų reikšmingumą sprendimui.

52.

Šioje byloje taip nereikia atsakyti į klausimą, kada, remiantis 56 straipsnio 1 dalies viduryje įtvirtinta išlyga, gali būti atsisakyta sutikimo pagal 56 straipsnio 2 dalį. Remiantis 56 straipsnio 1 dalimi, konsultavimosi pareiga neatsiranda, kai įkurdinimo valstybėje narėje panašiais nacionaliniais įkurdinimo atvejais nėra numatytas kreipimasis į instituciją. Reglamento 56 straipsnio 2 dalyje panaši sutikimo reikalavimo išimtis nėra numatyta. Iš reglamento teksto nėra aišku, ar – visų pirma įkurdinimo globos institucijose atveju – sutikimo reikalavimas, kaip ir konsultavimosi reikalavimas, pagal 1 dalį taip pat nekeliamas tuomet, kai nacionaliniais vaikų įkurdinimo atvejais kreipimasis į valstybės instituciją nėra numatytas. Bet kuriuo atveju, kiek tai susiję su įkurdinimu globos institucijoje, jei apskritai įmanoma įsivaizduoti, kad toks įkurdinimas pagal kurios nors valstybės narės teisę įmanomas nesikreipiant į valstybės instituciją, sutikimo reikalingumo atsisakymas, mano nuomone, būtų nepriimtinas. To veikiausiai ir nebuvo siekiama reglamentu, antraip jame bent jau kaip ir įkurdinimo globos šeimose pagal 4 dalį atveju būtų numatyta pareiga informuoti kompetentingą instituciją.

53.

Tačiau nagrinėjamoje byloje, kaip parodė atitinkamas klausimas Jungtinei Karalystei ir kaip reikėjo tikėtis uždaro įkurdinimo atveju, pagal Jungtinės Karalystės teisę nacionaliniu į ginčijamą įkurdinimą panašiu atveju numatytas valstybės institucijos arba teismo dalyvavimas.

54.

Taigi į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad sutikimą pagal Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnio 2 dalį turi duoti valstybės institucija iki sprendimo dėl įkurdinimo. Paprasčiausio įstaigos, kurioje turi būti įkurdintas vaikas, sutikimo nepakanka. Jeigu vėliau paaiškėja, kad sprendimą dėl įkurdinimo priimantis teismas, nepaisant įdėtų pastangų, negavo kompetentingos institucijos sutikimo ir ši klaida pagrįsta neaiškiais arba nepakankamais centrinės institucijos pareiškimais, reikėtų leisti gauti sutikimą vėliau, nekeliant reikalavimo priimti pakartotinį sprendimą dėl įkurdinimo.

55.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar sprendimas, kuriuo nurodoma prieš vaiko valią įkurdinti jį uždaroje kitos valstybės narės globos institucijoje, turi būti paskelbtas vykdytinu priimančiojoje valstybėje narėje, kol vaikas faktiškai įkurdinamas. Ketvirtasis klausimas skirtas tam, kokią teisinę galią toks sprendimas dėl įkurdinimo turi priimančiojoje valstybėje iki jo paskelbimo vykdytinu.

56.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad S. C. jau buvo įkurdinta uždaroje įstaigoje Anglijoje, nors sprendimas dėl įkurdinimo šioje valstybėje nebuvo paskelbtas vykdytinu. Kadangi vaikas jau įkurdintas, iš esmės nebegali būti svarbu, kaip teigiama trečiajame prejudiciniame klausime, ar iki faktinio įkurdinimo sprendimas turi būti paskelbtas vykdytinu. Be to, Jungtinės Karalystės per procesą Teisingumo Teisme pateikta informacija parodė, kad per tą laiką 2012 m. kovo 8 d. HSE prašymu Airijos sprendimas dėl įkurdinimo buvo įregistruotas Anglijoje ir taip paskelbtas vykdytinu. Dėl to būtų galima abejoti abiejų klausimu reikšmingumu sprendimui priimti ir kartu jų priimtinumu.

57.

Tačiau vis dar nėra pasibaigęs teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu apskundimo terminas. Iki tol ketvirtasis prejudicinis klausimas bet kuriuo atveju vis dar yra reikšmingas sprendimui priimti. Kadangi, be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino skiriantis įkurdinimą laikinai ir kiekvieną kartą keturioms savaitėms, klausimas dėl tokio sprendimo teisinės galios turi reikšmės kitiems sprendimams per visą S. C. įkurdinimo laiką, kol bus užbaigta egzekvatūros procedūra. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui šiuo požiūriu visų pirma svarbu, ar, tuo atveju, jei S. C. pabėgtų iš globos institucijos, jo sprendimas galėtų būti teisinis viešosios valdžios priemonių pagrindas, kurių imantis vaikas būtų grąžintas į globos instituciją. Todėl klausimas, ar sprendimą dėl įkurdinimo, kaip priimtasis pagrindinėje byloje, reikia paskelbti vykdytinu, lieka reikšmingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, todėl yra priimtinas. Tai nagrinėsiu toliau.

58.

Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnyje įtvirtintas principas, pagal kurį vienoje valstybėje narėje priimti sprendimai automatiškai pripažįstami kitose valstybėse narėse.

59.

Teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu sureguliuotas reglamento 28 straipsnyje. Pagal jį vienoje valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu. Jungtinės Karalystės atveju, remiantis reglamento 28 straipsnio 2 dalimi, paskelbimas vykdytinu pakeistas registracija Anglijoje ir Velse, Škotijoje arba Šiaurės Airijoje, nelygu tai, kur sprendimas turi būti vykdomas. Turinio požiūriu tai niekaip nesiskiria nuo paskelbimo vykdytinu.

60.

Sprendimas, kuriuo nurodoma įkurdinti vaiką uždaroje globos institucijoje, kaip nurodyta pirmiau, yra sprendimas dėl tėvų pareigų. Šio kvalifikavimo niekaip nekeičia ir laikinasis ginčijamo sprendimo dėl įkurdinimo pobūdis ( 32 ). Jis taip pat yra vykdytinas, nes jo turinys gali būti įvykdytas ( 33 ). Juk savo sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad S. C. turi būti įkurdinta uždaroje įstaigoje ( 34 ).

61.

Paskelbimo vykdytinu procedūra (egzekvatūros procedūra) – tai procedūra dėl leidimo imtis priverstinio vykdymo pagal vykdytinus užsienio dokumentus ( 35 ). Todėl paskelbimas vykdytinu arba registracija, palyginti su paprasčiausiu automatiniu pripažinimu pagal reglamento 21 straipsnį, reikalingi tuomet, kai sprendimas turi būti įvykdytas. Vykdymas reiškia, kad tam tikro sprendimo turinio priverčiama laikytis valstybės prievartos priemonėmis.

62.

Pagrindinėje byloje vaikas priešinasi teismo sprendimui, kuriuo buvo nurodyta jį uždarai įkurdinti. Todėl siekiant įgyvendinti įkurdinimo veiksmus reikėjo imtis vykdymo veiksmų. Tai patvirtina faktinės S. C. perkėlimo iš Airijos į Anglijos globos instituciją aplinkybės: institucijų tarnautojai ir Airijos policijos pareigūnai skrido su S. C. į Londoną, ten ją perėmė Didžiosios Britanijos policijos pareigūnai ir užtikrino pervežimą į įstaigą, kurį įvykdė privati įmonė. Nuo to laiko globos institucijoje ji prieš jos valią laikoma atimant laisvę.

63.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jeigu S. C. pabėgtų iš uždaros įstaigos, reikėtų Jungtinės Karalystės institucijų pagalbos, siekiant dėl jos pačios apsaugos prieš jos valią taikant prievartos priemones grąžinti ją į įstaigą. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kai tik leis pedagogai, S. C. turėtų dalyvauti įstaigos išvykose. Anot jo, dalyvavimas jose turi lemiamos reikšmės programos sėkmei, nors jos susijusios su padidinta pabėgimo rizika.

64.

Visos šios laisvės atėmimo ir jos apribojimo priemonės yra tiesioginės prievartos panaudojimas, kad būtų įgyvendintas sprendimas dėl įkurdinimo.

65.

Tokiu atveju ne visose nacionalinės teisės sistemose bus kalbama apie klasikines civilines procesines vykdymo priemones. Bet lygiai taip pat, kaip Teisingumo Teismas, aiškindamas reglamento taikymo sritį, vadovaujasi plačiu požiūriu ir įtraukia į ją ir priemones pagal viešąją teisę ( 36 ), laikantis lygiagretaus metodo, apibrėžiant vykdymo veiksmus kaip teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu reikalingumo sąlygą, taip pat reikia vadovautis plačiu požiūriu. Autonominiam Sąjungos teisės vykdymo sąvokos apibrėžimui neprieštarauja ir reglamento 47 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad vykdymo tvarka reglamentuojama pagal vykdymo valstybės narės teisę. Šiuo atveju kalbama ne apie vykdymo procedūros klausimus, o apie nustatymą, dėl kokių aplinkybių būtina taikyti procedūrą dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu. Ir tai turi vienodai galioti visoje Sąjungos teritorijoje.

66.

Šiuo požiūriu vykdymas – tai bet koks viešosios valdžios ar viešosios valdžiuos sankcionuotas sprendimo dėl tėvų pareigų įgyvendinimas.

67.

Vadovaujantis šiais argumentais, siekiant priverstinai įgyvendinti sprendimą vaiko atžvilgiu, kuriuo nurodytas jo uždaras įkurdinimas, iš principo reikalingas teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu.

68.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir visi pagrindinės bylos dalyviai išreiškia susirūpinimą dėl laiko praradimo, neišvengiamai susijusio su egzekvatūros procedūra. Jie pabrėžia ypatingus pagrindinėje byloje kylančius skubos reikalavimus. Nesant alternatyvių įkurdinimo galimybių Airijoje, buvo galima svarstyti tik apie įkurdinimą Anglijoje ir esant ūmiam savęs žalojimo pavojui nebuvo galima dar labiau delsti. Todėl argumentai yra tokie, kad dėl skubos reikalavimų ir dėl vaiko interesų teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu negali būti įkurdinimo užsienyje įgyvendinimo sąlyga. Pagal šiuos argumentus teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu reikalavimas kelia pavojų tarptautinio įkurdinimo veiksmingumui.

69.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytos praktinės problemos įgyvendinant tokį skubos reikalingą tarptautinį vaiko įkurdinimą iš tiesų iškyla. Todėl galiu suprasti proceso dalyvių susirūpinimą. Taip pat logiška, kad vaikų tarptautinio įkurdinimo atvejai dažnai pasižymės ypatinga skuba.

70.

Reglamento Nr. 2201/2003 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimas dėl paskelbimo vykdytinu turi būti priimtas nedelsiant. Atsakydama į atitinkamą klausimą, Jungtinės Karalystės vyriausybė pareiškė, kad šis sprendimas gali būti priimtas net greičiau nei per vieną savaitę. Tačiau, kita vertus, 33 straipsnio 5 dalyje numatytas vieno arba dviejų mėnesių sprendimo paskelbimo vykdytinu apskundimo terminas.

71.

Vis dėlto ypatingos skubos priežastys savaime negali lemti, kad kitoje valstybėje narėje bus pritarta nurodymams dėl uždaro įkurdinimo, nepaskelbus jų vykdytinais.

72.

Būtent dėl skubos reikalavimų Reglamente Nr. 2201/2003 teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu pripažintas nereikalingu dviejų sprendimų rūšių, t. y. sprendimų dėl bendravimo teisių ( 37 ) ir sprendimų dėl pagrobto vaiko sugrąžinimo ( 38 ), atveju. Tam tikrą teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pakaitalą sudaro pažymėjimas, kuris šiais atvejais turi būti pridėtas prie teismo sprendimo, kad būtų galima nesiimti egzekvatūros procedūros. Šiuo pažymėjimu sprendimą priėmęs teismas patvirtina, kad buvo paisyta reglamente numatytų reikalavimų, tarp kurių visų pirma yra vaiko išklausymas.

73.

Tačiau darant atvirkštinę išvadą iš egzekvatūros procedūros panaikinimo pastarųjų sprendimų tipų atveju, įvedant pažymėjimą, reikia manyti, kad, kiek tai susiję su kitais sprendimais dėl tėvų pareigų, be jokios išimties – taip pat skubiais atvejais – turi būti imtasi egzekvatūros procedūros. Jeigu sprendimų dėl įkurdinimo atveju dėl skubos būtų taip pat norima jos atsisakyti, kaip substituto nebūtų galima panaudoti net ir pažymėjimo instituto.

74.

Tuomet vykdymas už sprendimo priėmimo valstybės ribų be išankstinio jo paskelbimo vykdytinu taip pat pradėtų kelti labai didelių praktinių problemų. Nacionalinės vykdymo institucijos vargu ar galėtų apskritai įvertinti joms pateiktą užsienio sprendimą ir pirmiausia patikrinti galimybės jį vykdyti sąlygas ir suprasti iš jo taikytinų vykdymo priemonių rūšį bei apimtį. Be kita ko, siekiant pašalinti tokį netikrumą, reglamente kaip tik numatyta paskelbimo vykdytinu procedūra. Šie praktiniai vykdymo sunkumai be teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu pagrindinėje byloje gal ir nėra tokie akivaizdūs dėl atitinkamų teisės sistemų panašumo ir tos pačios kalbos vartojimo. Tačiau toks pats klausimas dėl paskelbimo vykdytinu reikalingumo, savaime suprantama, gali kilti ir situacijomis, kai vykdymo institucijos susidurtų su joms visiškai svetimų dokumentų įgyvendinimu.

75.

Taigi skubos priežastys negali pagrįsti reikalavimo dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu išimties.

76.

S. C. globėjas ad litem pateikė dar vieną argumentą prieš reikalavimą dėl nagrinėjamo sprendimo paskelbimo vykdytinu. Jo nuomone, reglamente apskritai nėra numatyta, kad priverstinė priemonė vaiko atžvilgiu reikalauja jos paskelbimo vykdytina; jis teigia, kad toks paskelbimas reikalingas priverstinio sprendimo vykdymo prieš suaugusiuosius atveju. Tačiau jis pabrėžia, kad pagrindinėje byloje ir HSE, ir procese dalyvaujanti S. C. motina sutinka su vaiko įkurdinimu. Panašius argumentus per teismo posėdį pateikė ir Vokietijos vyriausybė, kurios nuomone, priemonės siekiant įgyvendinti sprendimą prieš vaiko valią nėra sprendimo vykdymas siaurąja šios sąvokos prasme.

77.

Neabejotinai klasikinis atvejis, apie kurį galvojama, kalbant apie sprendimų dėl tėvų pareigų vykdymą, yra situacija, kai vienas iš tėvų siekia įvykdyti sprendimą kito iš tėvų atžvilgiu. Tačiau pagal reglamentą į jo taikymo sritį patenka ir vaikų įkurdinimas. Nė vienoje reglamento vietoje negalima rasti nuorodų į tai, kad šiems sprendimams, jeigu jie turi būti įgyvendinti, nepaisant paties vaiko pasipriešinimo, turi būti taikoma reikalavimo dėl jų paskelbimo vykdytinais išimtis.

78.

Teisinga, kad pagal reglamento 39 straipsnį išduotame pažymėjime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip vykdymo adresatus nurodė centrinę instituciją ir Peterborough City Council. Atitinkamai S. C. globėjas ad litem laikosi nuomonės, kad teismo sprendime nėra reikalavimo imtis veiksmų ar susilaikyti nuo jų vaiko atžvilgiu, ir, anot jo, šis sprendimas nukreiptas tik prieš globos instituciją, kuri turi įkurdinti. Vis dėlto sprendime dėl įkurdinimo yra nurodymas S. C. susitaikyti su pervedimu į globos instituciją ir apgyvendinimu joje.

79.

Be to, priverstinis sprendimo dėl įkurdinimo įgyvendinimas kaip pagrindinė teisė susijusi su saugoma įkurdinamo asmens teise į laisvę, kurią, remiantis Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsniu, turi „kiekvienas asmuo“, taigi ir nepilnametis ( 39 ). Nuomonė, kad priverstinis sprendimo dėl įkurdinimo įvykdymas vaiko atžvilgiu nereikalauja jo paskelbimo vykdytinu, galiausiai reikštų, kad vykdymo veiksmams vaiko atžvilgiu nereikėtų vykdymo atvejais iš principo numatyto teisinio, laisvės atėmimą pateisinančio pagrindo, išreikšto kaip sprendimo paskelbimas vykdytinu, kuriuo užsienio sprendimas inkorporuojamas į vykdymo valstybės teisės sistemą. Dėl to vaikas taptų paprasčiausiu valstybės prievartos objektu.

80.

Toks požiūris būtų nesuderinamas su vaiko pagrindinėmis teisėmis. Tačiau iš reglamento 33 konstatuojamosios dalies išplaukia, kad reglamentas atitinka pagrindines teises ir principus, kurie pripažinti Chartijoje, ir kad juo visų pirma siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Chartijos 24 straipsnyje ( 40 ).

81.

Su laisvės atėmimu susijęs įkurdinimas, kuris yra nagrinėjamo sprendimo dėl tėvų pareigų dalykas, ir jo priverstinis įgyvendinimas sudaro ypač sunkų kišimąsi į vaiko teises. Jeigu būtų daroma prielaida, kad nagrinėjamu atveju sprendimo paskelbimas vykdytinu nereikalingas, priverstinės priemonės įgyvendinant sprendimą dėl įkurdinimo būtų pagrįstos vien teismo sprendimo pripažinimo pagal reglamento 21 straipsnį poveikiu. Kaip teisingai pareiškė Komisija, dėl to vaikui arba jo globėjui ad litem dar atsirastų pareiga prašyti nepripažinti sprendimą dėl įkurdinimo pagal 21 straipsnio 3 dalį, siekiant panaikinti vykdymo priemonių teisinį pagrindą. Tokioje situacijoje tai nepakankamai atitiktų vaiko interesus.

82.

Galiausiai Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 20 straipsnyje pabrėžiama, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.

83.

Per teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą, nagrinėjant egzekvatūros išdavimo klausimą, teismas ex officio vertina atsisakymo pagrindų pagal reglamento 23 straipsnį buvimą. Tarp jų, be 56 straipsnyje įtvirtintos procedūros laikymosi, visų pirma yra reglamento 23 straipsnio a punkte numatyta ordre public išlyga su tiesiogine nuoroda į naudingumą vaikui. Taip pat atsižvelgiant į tai atskirai reikėtų pabrėžti su vaiko neišklausymu susijusį atsisakymo pagrindą pagal 23 straipsnio b punktą.

84.

Priėmus Reglamentą Nr. 2201/2003, buvo susitarta dėl tam tikrų vienodų standartų, kaip antai dėl principinio teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu reikalavimo išlaikymo. Tai atsitiko ir dėl proceso dalyvių apsaugos. Šių proceso standartų nepripažinimas nepilnamečių, dėl kurių priimamas uždaro įkurdinimo nurodymas, atveju dėl jų nepilnametystės neatitiktų reglamento.

85.

Sutikimo davimo procedūra pagal reglamento 56 straipsnio 2 dalį negali atstoti teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu. Tai pirmiausia išplaukia iš sisteminės reglamento 56 straipsnio vietos, kuri yra skyriuje dėl centrinių institucijų bendradarbiavimo, o ne skyriuje dėl pripažinimo ir vykdymo. Be to, abi šios procedūros turi skirtingus tikslus. Kaip jau nurodyta, sutikimas skirtas išspręsti administracinius sunkumus, kurie galėtų trukdyti tarptautiniam įkurdinimui, prieš priimant sprendimą dėl įkurdinimo. Teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu savo ruožtu skirtas sudaryti priverstinio vykdymo galimybę pagal sprendimą dėl įkurdinimo. Reglamente nėra jokių duomenų apie konkretų sutikimo davimo procedūros organizavimą, šis klausimas 56 straipsnio 3 dalimi paliekamas spręsti pagal nacionalinę teisę. Dar ir dėl šios priežasties sutikimas negali būti pakankamas tiksliai reglamente apibrėžtos egzekvatūros procedūros pakaitalas.

86.

Todėl sprendimas dėl uždaro vaiko įkurdinimo turi būti paskelbtas vykdytinu ir tuomet, kai jis turi būti vykdomas vaiko atžvilgiu.

87.

Į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad sprendimas dėl uždaro vaiko įkurdinimo turi būti paskelbtas vykdytinu pagal Reglamento Nr. 2201/2003 28 straipsnį, kai kitoje valstybėje narėje sprendimo turiniui įgyvendinti skirtos viešosios valdžios priemonės turi būti pagrįstos šiuo sprendimu.

88.

Nagrinėjamu atveju situacija reikalavo ypatingos skubos dėl gręsiančio vaiko paties sau keliamo pavojaus ir tinkamų įkurdinimo alternatyvų Airijoje stokos. Todėl toliau norėčiau pateikti kelias trumpas pastabas dėl per teismo posėdį aptarto klausimo, kokios būtų galimybės, ypač skubaus tarptautinio įkurdinimo atveju pasiekti pragmatinį rezultatą.

89.

Viena iš galimybių būtų, kad nagrinėjamu atveju iki egzekvatūros procedūros pabaigos Anglijos teismai, remdamiesi reglamento 20 straipsnio 1 dalimi, imtųsi laikinųjų priemonių įkurdinimui įgyvendinti. Tokį metodą pasirinko ir Anglijos High Court.

90.

Kad būtų galima taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 20 straipsnį, turi būti įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos: pirma, pagal 1 dalį atitinkamos priemonės turi būti neatidėliotinos, antra, jos turi būti priimtos dėl asmenų, esančių toje valstybėje narėje, kurioje yra teismai, norintys remtis 20 straipsniu, ir, trečia, jos turi būti laikinojo pobūdžio, kaip tai suprantama pagal 2 dalį, t. y. jos nustoja galioti, kai jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas „yra ėmęsis priemonių“ ( 41 ).

91.

Neatidėliotino pobūdžio sąlyga šiuo atveju būtų neabejotinai įvykdyta. Nagrinėjamu atveju būtų įvykdyta ir antroji sąlyga, pagal kurią asmuo turi būti teismo valstybėje. Mano nuomone, ypatingos skubos atveju vaiką iš pradžių taikant nacionalines sprendimo dėl įkurdinimo įgyvendinimo priemones būtų galima pervežti į kitą valstybę narę, siekiant joje iki egzekvatūros procedūros pabaigos sukurti laikinojo įkurdinimo sąlygas pagal 20 straipsnį. Sklandžiam vaiko apsaugos priemonių tarpusavio veikimui užtikrinti teismai tokiu atveju galėtų ir privalėtų iš anksto susitarti pagal 55 straipsnio c punktą.

92.

Daugelis proceso dalyvių prieš procedūros pagal 20 straipsnį taikymą nurodė, kad tokiu atveju sprendimą priima ne faktiškai jurisdikciją pagal reglamentą turintis teismas. Pačioje 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios priemonės netaikomos, kai tik jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės turintis teismas imasi kokios nors priemonės. Tačiau šiuo nagrinėjamu atveju bylą iš esmės nagrinėjantis teismas jau buvo priėmęs sprendimą ir kalbama tik apie tai, ar jis jau pradėjo veikti.

93.

Todėl kaip alternatyva veiksmams pagal reglamento 20 straipsnį per teismo posėdį buvo iškeltas klausimas, ar vykdymas galėtų būti grindžiamas teismo sprendimo paskelbimu vykdytinu, kol sueis egzekvatūros apskundimo terminas arba kol bus užbaigta tokio skundo nagrinėjimo procedūra. Tai reikštų, kad kai tik jurisdikciją turintis teismas pagal 31 straipsnio 1 dalį išduoda egzekvatūrą, ja galima grįsti vykdymo veiksmus. Tuomet skundo pateikimas neturėtų atidedamojo poveikio. Remiantis reglamento 31 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu nedelsiant; Anglijoje tai tariamai galėtų įvykti per kelias dienas.

94.

Vis dėlto iš Jungtinės Karalystės pateiktų teisės aktų ir iš atsakymo į rašytinį Teisingumo Teismo klausimą išplaukia, kad pagal Anglijos teisę iki reglamente numatytų teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu apskundimo terminų pabaigos užsienio teismo sprendimu negalima grįsti jokių vykdymo veiksmų ( 42 ).

95.

Todėl kyla klausimas, ar tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, pagal reglamentą reikalaujama, kad vykdymo veiksmai tam tikromis sąlygomis turi būti leistini, net jeigu pagal nacionalinę teisę teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu dar nėra įsiteisėjęs.

96.

Teisinga, kad Reglamente Nr. 2201/2003 nėra į Reglamento Nr. 44/2001 (Briuselio I reglamentas) ( 43 ) 47 straipsnį panašios nuostatos. Pagal šį straipsnį tiesiogiai leidžiama taikyti apsaugos vykdymo priemones iki egzekvatūros procedūros pabaigos.

97.

Vis dėlto reglamento tekstas neprieštarauja tokiam supratimui, kad išdavus egzekvatūrą iš karto leidžiami vykdymo veiksmai. Reglamento 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vykdomas tada, kai paskelbtas vykdytinu. Teismui priėmus sprendimą pagal 31 straipsnį konstatuotinas sprendimo paskelbimo vykdytinu buvimas. Remiantis reglamento tekstu, ši situacija niekaip nepasikeičia ir tuomet, kai pagal 33 straipsnį sprendimas dėl paskelbimo vykdytinu apskundžiamas.

98.

Aiškinant ir taikant reglamentą, atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnį, pirmiausia reikėtų orientuotis į vaiko interesus. Vaiko interesai gali reikalauti, kad ypač skubiais tarptautiniais įkurdinimo atvejais reikia leisti taikyti lanksčius sprendimus, kol vyksta egzekvatūros procedūra, jeigu kitaip dėl reikiamo laiko negalima pasiekti sprendimo dėl tarptautinio įkurdinimo tikslo.

99.

Kuo geresnis vaiko interesų paisymas ir jų įgyvendinimas esant egzekvatūrai liudytų tai, kad taip būtų padedama priimti sprendimą remiantis reglamento sistema jurisdikciją turinčiam teismui, užuot pereinamuoju laikotarpiu pasitelkus tik antraeilę jurisdikciją turinčio teismo priimamas skubias priemones. Pagal reglamentą pirminę jurisdikciją turi nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos teismas, nes daroma prielaida, kad dėl artumo vaikui jis priims geriau aplinkybes atitinkančius sprendimus ( 44 ). Paskelbus teismo sprendimą vykdytinu, jau yra teismo sprendimas, kad priimančiojoje valstybėje narėje turi būti leidžiama vykdyti pagal vykdytiną dokumentą.

100.

Teisinga, kad nedelsiant įgyvendinus sprendimą skundo pagal reglamento 33 straipsnį nagrinėjimo laikotarpiui būtų susidurta su įvykusiais faktais, nes jurisdikciją turinčio teismo nurodymo bent jau tuo laikotarpiu būtų neatšaukiamai laikomasi. Vis dėlto šiuo atveju didesnę reikšmę turi vaiko interesų apsauga. Neįkurdinus vaiko skundo nagrinėjimo laikotarpiu taip pat kyla pavojus dėl įvykusių faktų su daug sunkesnėmis pasekmėmis, t. y. neigiamu poveikiu vaiko sveikatai ar net gyvybei. Atsižvelgiant į tai, nurodymą dėl vaiko įkurdinimo, įvertinęs visas reikiamas aplinkybes, kaip reikiamą priemonę jau identifikavo jurisdikciją turintis teismas. Jeigu priimančiosios valstybės narės teismas dar kartą netiesiogiai tikrintų šį vertinimą, priimdamas skubos priemones skundo nagrinėjimo laikotarpiu, tai prieštarautų reglamento jurisdikcijos paskirstymo sistemai ir abipusio pasitikėjimo principui.

101.

Todėl teikčiau pirmenybę tokiam sprendimui, kai ypač skubiais tarptautinio įkurdinimo atvejais, kai skuba išplaukia iš paties sprendimo, jurisdikciją turinčio teismo sprendimas būtų vykdomas dar prieš egzekvatūros įsigaliojimą.

102.

Tačiau jeigu būtų leidžiama imtis veiksmų vien pagal reglamento 20 straipsnį, mano nuomone, išdėstyti argumentai turėtų lemti, kad apsaugos priemonėmis iki egzekvatūros procedūros pabaigos pagal jų turinį privaloma kuo geriau įgyvendinti jurisdikciją turinčio teismo sprendimą.

103.

Teisinga, kad šios laikinosios ir apsaugos priemonės yra šios valstybės narės teisėje numatytos priemonės. Todėl iš principo tik nacionalinis įstatymų leidėjas turi apibrėžti priemones, kurias, siekdamos užtikrinti vaiko interesus, turi taikyti nacionalinės institucijos, ir nustatyti administracines jų įgyvendinimo sąlygas ( 45 ).

104.

Vis dėlto tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, kai kalbama tik apie laikotarpio iki įsiteisėjusio egzekvatūros procedūros užbaigimo padengimą, priimančiosios valstybės narės teismai turėtų kuo labiau naudoti pagal jų nacionalinę teisę suteikiamas galimybes tam, kad savo skubiomis priemonėmis turinio požiūriu įgyvendintų jurisdikciją turinčio teismo sprendimą. Tai išplaukia iš sprendimo dėl įkurdinimo pripažinimo poveikio pagal reglamento 21 straipsnį.

105.

Penktasis ir šeštasis prejudiciniai klausimai skirti tam, ar dėl naujų teismo nurodymų, kuriais pratęsiamas įkurdinimas, kiekvieną kartą reikalingas naujas sutikimas pagal 56 straipsnio 2 dalį ir teismo sprendimo paskelbimas vykdytinu pagal 28 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas to klausia dėl aplinkybės, kad įkurdinimą jis ketina skirti laikinosiomis priemonėmis kuo trumpesniam laikotarpiui, kuris sudaro keturias savaites, kad vėliau prireikus galėtų vėl atnaujinti sprendimus dėl įkurdinimo trumpiems laikotarpiams. Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atrodo, kad praktika nepateisintų pakartotinių sutikimų gavimo ir pakartotinių egzekvatūros procedūrų.

106.

Kad atitiktų aprašytą tikslą, dėl planuojamo įkurdinimo laiko turi būti suteiktas sutikimas pagal 56 straipsnio 2 dalį. Todėl vienam mėnesiui suteiktas sutikimas negali galioti neribotą laiką, nebent jis buvo aiškiai suteiktas ir galimiems sprendimo dėl įkurdinimo pratęsimams arba yra neterminuotas.

107.

Vykdymo veiksmai gali būti grindžiami vykdytinu paskelbtu sprendimu tik tiek, kiek tai išplaukia iš paties sprendimo. Jeigu jame įkurdinimas nurodytas tik tam tikram laikui, net ir vykdytinu paskelbtas sprendimas negali būti teisinis pagrindas, siekiant priverstinai įgyvendinti įkurdinimą ilgesniu nei sprendime nurodytas laikotarpiui. Ilgesnį laiką sprendimas negali būti vykdomas. Viršijant laikotarpį, per kurį sprendime nurodyta įkurdinti, organizuojant egzekvatūros procedūrą nebūtų galima vykdyti sprendimą jo priėmimo valstybėje ( 46 ). Todėl kiti sprendimai dėl įkurdinimo turėtų būti iš naujo paskelbti vykdytinais. Turint omenyje, kad uždaras įkurdinimas visuomet bus ultima ratio, logiška numatyti jį tik būtinai reikalingam laikui. Vis dėlto prireikus įkurdinimą nustatantis teismas galėtų pasvarstyti galimybę iš pradžių numatyti įkurdinimą ilgesniam laikui (ir toks sprendimas būtų paskelbtas vykdytinu) ir vėliau trumpais laikotarpiais tikrinti, ar tokio nurodymo nereikia panaikinti.

108.

Taigi atsakant į penktąjį ir šeštąjį prejudicinius klausimus reikia konstatuoti, kad sutikimas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 56 straipsnio 2 dalį, kuris buvo suteiktas konkrečiam laikotarpiui, negalioja ir sprendimams, kuriais pratęsiamas įkurdinimas, tad būtina gauti naują sutikimą. Vykdymo veiksmai gali būti grindžiami vykdytinu paskelbtu sprendimu tik tuo laikotarpiu, kuriam sprendime nurodytas įkurdinimas.

109.

Dėl išdėstytų argumentu siūlau Teisingumo Teismas pateikti tokius atsakymus į High Court of Ireland prejudicinius klausimus: