Byla C‑454/10

Oliver Jestel

prieš

Hauptzollamt Aachen

(Bundesfinanzhof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Bendrijos muitinės kodeksas – 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka – Skolos muitinei atsiradimas dėl neteisėto prekių įvežimo – „Skolininko“ sąvoka – Dalyvavimas neteisėtai įvežant – Asmuo, kuris sudarant neteisėtai įvežtų prekių pirkimo ir pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas“

Sprendimo santrauka

Muitų sąjunga – Skolos muitinei atsiradimas dėl neteisėto prekių įvežimo – Skolininko sąvoka

(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 202 straipsnio 3 dalis)

Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka turi būti aiškinama taip, jog skolininku, atsakingu už skolą muitinei, atsiradusią dėl neteisėto prekių įvežimo į Europos Sąjungos muitų teritoriją, laikytinas asmuo, kuris, nors tiesiogiai ir neprisidėjo prie šio įvežimo, dalyvavo kaip šių prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių sudarymo tarpininkas, jei šis asmuo žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, jog šis įvežimas bus neteisėtas, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta frazė „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“, nurodo į rūpestingą ir apdairų ūkio subjektą. Be to, svarbu išsiaiškinti, ar tarpininkas ėmėsi visų veiksmų, kurių buvo galima pagrįstai iš jo tikėtis, kad aptariamos prekės nebūtų įvežtos neteisėtai, visų pirma, ar jis informavo tiekėją apie jo pareigą deklaruoti šias prekes muitinei. Taip pat reikia atsižvelgti į tarpininko turėtą informaciją arba kurią jis, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, pirmiausia atsižvelgiant į jo sutartinius įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu išsiaiškinti, ar ant prekių pirkimo ir pardavimo sutarčių arba kitų tarpininko turėtų dokumentų buvo nurodyti mokėtini importo mokesčiai, o tai yra vienas iš teisėto prekių įvežimo į Sąjungos teritoriją kriterijų. Pagaliau galima atsižvelgti į laikotarpio, kuriuo tarpininkas atitinkamų prekių pardavėjui teikė savo paslaugas, trukmę.

(žr. 22, 24–27 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. lapkričio 17 d.(*)

„Bendrijos muitinės kodeksas – 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka – Skolos muitinei atsiradimas dėl neteisėto prekių įvežimo – „Skolininko“ sąvoka – Dalyvavimas neteisėtai įvežant – Asmuo, kuris sudarant neteisėtai įvežtų prekių pirkimo-pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas“

Byloje C‑454/10

dėl Bundesfinanzhof (Vokietija) 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2010 m. rugsėjo 17 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Oliver Jestel

prieš

Hauptzollamt Aachen

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas J. N. Cunha Rodrigues, teisėjai U. Lõhmus (pranešėjas), A. Rosas, A. Ó Caoimh ir A. Arabadjiev,

generalinis advokatas P. Cruz Villalón,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir K. Havlíčková,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos B.‑R. Killmann ir L. Bouyon,

susipažinęs su 2011 m. liepos 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – Muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos išaiškinimu.

2        Šis klausimas kilo nagrinėjant O. Jestel ir Hauptzollamt Aachen (Acheno centrinė mokesčių inspekcija, toliau – Hauptzollamt) ginčą dėl skolos muitinei, kuri atsirado neteisėtai įvežus prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją, sumokėjimo.

 Teisinis pagrindas

3        Muitinės kodekso 202 straipsnyje nustatyta:

„1.      Importo skola muitinei atsiranda:

a)      neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes

<…>

Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnių ir 177 straipsnio antrosios įtraukos nuostatas.

2.      Skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu.

3.      Skolininkais laikomi:

–        asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes,

–        bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir

–        bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

4        Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimo ir Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio mėn. iki 2006 m. gegužės mėn. O. Jestel prekiavo Kinijos kilmės prekėmis per interneto platformą ebay, kurioje savo vardu turėjo dvi parduotuves. Jis veikė kaip tarpininkas sudarant šių prekių pirkimo-pardavimo sutartis ir gaudavo atlyginimą už sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius. Minėtų prekių kainas nustatė ir jų pristatymą užtikrino šių prekių tiekėjas iš Kinijos. Būtent šis tiekėjas prekes paštu tiesiogiai siųsdavo pirkėjams į Vokietiją.

5        Pagrindinėje byloje aptariamos prekės pirkėjams buvo tiekiamos nepateikiant jų muitinei ir nesumokant importo mokesčių, o taip atsitiko tikriausiai dėl to, kad tiekėjas pateikdavo klaidingą informaciją dėl šių prekių turinio ir siuntinio vertės.

6        Hauptzollamt priėmė sprendimą pareikalauti iš O. Jestel sumokėti apie 10 000 EUR muitų ir apie 21 000 EUR importo PVM. Ji, be kita ko, teigia, kad O. Jestel dalyvavo iš Kinijos neteisėtai įvežant didelį kiekį prekių į Sąjungos muitų teritoriją, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką. Dėl šio sprendimo pateiktas administracinis skundas nebuvo patenkintas.

7        Finanzgericht Düsseldorf atmetė O. Jestel pateiktą ieškinį dėl Hauptzollamt sprendimo. Iš bylos medžiagos matyti, jog šis teismas visų pirma nusprendė, kad aptariamos prekės buvo įvežtos neteisėtai, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 202 straipsnį, nes įvežtos pažeidžiant atitinkamas šio kodekso 38–41 straipsnių nuostatas, ir šioms prekėms netaikomas atleidimas nuo pareigos pateikti pašto siuntas su jomis muitinei, nes šių prekių vertė viršijo 22 eurų sumą. Antra, atsižvelgiant į to paties kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką, O. Jestel laikytinas muitinės skolininku.

8        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjantis dėl šio teismo sprendimo pateiktą kasacinį skundą, pažymi, kad, O. Jestel manymu, tai, jog pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos per ebay, o pirkėjų asmenvardžiai ir adresai perduoti Kinijoje įsisteigusiam tiekėjui, t. y. tik priežastį siųsti prekes sudarantys ir daug anksčiau nei pats siuntimas įvykę veiksmai, nėra dalyvavimas neteisėtai įvežant prekes, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką.

9        Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad klausimas, ar O. Jestel žinojo, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos prekės įvežtos neteisėtai, ar, kaip jis teigia, manė, nepaisant tam tikrų šiuo klausimu kilusių abejonių, kad jos įvežtos teisėtai, dar neišnagrinėtas. Tačiau šis teismas abejoja, ar tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje, asmuo pagal minėtą nuostatą tampa muitinės skolininkas net tuomet, kai spėja arba tikisi, kad pardavėjas atitinkamas prekes įveš į Sąjungos muitų teritoriją neteisėtai.

10      Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus:

„1.      Ar muitinės skola dėl „dalyvavimo“ neteisėtai įvežant prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką, atsiranda asmeniui, kuris tiesiogiai nedalyvauja įvežant prekes, tačiau tarpininkauja sudarant šių prekių pirkimo-pardavimo sutartis ir numato, jog pardavėjas pristatys prekes arba jų dalį nesumokėdamas importo muitų?

2.      Ar pakanka vien to, kad šis asmuo mano, jog tai įmanoma, ar jis tampa muitinės skolininku tik tuomet, jei yra visiškai įsitikinęs, jog taip ir bus?“

 Dėl prejudicinių klausimų

11      Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka turi būti aiškinama taip, kad asmuo laikytinas dalyvavusiu neteisėtai įvežant prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją, jei tiesiogiai neprisidėjęs prie šio įvežimo tarpininkavo sudarant šių prekių pirkimo-pardavimo sutartis. Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas, minėtas teismas norėtų žinoti, ar toks asmuo muitinės skolininku pagal šią nuostatą tampa tik tuomet, jei tikisi, kad atitinkamos prekės bus įvežtos neteisėtai, ar jį pripažinti tokiu skolininku pakanka, kad jis mano, jog toks įvežimas yra įmanomas.

12      Iš pradžių reikia priminti, kad nuo Muitinės kodekso įsigaliojimo momento Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė nustatyti išsamias sąlygas, kurioms esant asmuo yra laikomas muitinės skolininku (žr. 2004 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Spedition Ulustrans, C‑414/02, Rink. p. I‑8633, 39 punktą; 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Papismedov ir kt., C‑195/03, Rink. p. I‑1667, 38 punktą ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo United Antwerp Maritime Agencies ir Seaport Terminals, C‑140/04, Rink. p. I‑8245, 30 punktą). Asmenys, galintys būti pripažinti skolininkais tais atvejais, kai tokia muitinės skola atsirado neteisėtai įvežant prekes į Sąjungos teritoriją, kaip nustatyta Muitinės kodekso 202 straipsnyje, išvardyti šio straipsnio 3 dalyje.

13      Pagal Teisingumo Teismo praktiką iš šios nuostatos matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė plačiai apibrėžti asmenis, kurie gali būti pripažinti skolininkais, atsakingais už skolą muitinei, atsiradusią neteisėtai įvežus importo muitais apmokestinamas prekes (žr. minėto Sprendimo Spedition Ulustrans 25 punktą ir minėto Sprendimo Papismedov ir kt. 38 punktą).

14      Be to, konstatuotina, kad toks asmuo, kaip antai O. Jestel, kurio veikla tebuvo susijusi su prekių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymu, pardavimo kainos paėmimu ir pirkėjo asmenvardžio ir adreso pranešimu tiekėjui, negali būti laikomas muitinės skolininku, kaip tai suprantama pagal 3 dalies pirmą ir trečią įtraukas. Iš tiesų abi šios įtraukos yra atitinkamai susijusios su asmenimis, kurie fiziškai įveža prekes ir jų nedeklaruoja (žr. 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Viluckas ir Jonušas, C‑238/02 ir C‑246/02, Rink. p. I‑2141, 29 punktą ir minėto Sprendimo Papismedov ir kt. 39 punktą), ir su asmenimis, kurie jas įsigijo arba saugojo po įvežimo.

15      Pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką muitinės skolininkai yra bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas. Iš šios nuostatos matyti, kad, siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal šią nuostatą, reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Papismedov ir kt. 40 punktą).

16      Pirma, dėl minėtoje nuostatoje nustatytos objektyvios sąlygos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo (minėto Sprendimo Spedition Ulustrans 27 punktas).

17      Šiuo klausimu, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 39 punkte, teisės aktų leidėjas nenurodė, kad ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai prisidėjo prie neteisėto įvežimo. Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir asmenims, kurie dalyvavo atliekant su šiuo įvežimu susijusius veiksmus.

18      Kiek tai susiję su pagrindinės bylos aplinkybėmis, pažymėtina, kad tiek atitinkamų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, tiek šiose sutartyse nurodytų prekių tiekimas, sudaro vieno sandorio elementus, būtent šių prekių pirkimą ir pardavimą. Todėl toks asmuo, kaip antai pagrindinėje byloje O. Jestel, kuris nors tiesiogiai neprisidėjo neteisėtai įvežant prekes į Sąjungos muitų teritoriją, tačiau sudarant atitinkamų prekių pirkimo-pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas, turi būti laikomas kaip dalyvavęs įvežant šias prekes, kaip tai suprantama pagal Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrą įtrauką.

19      Antra, kiek tai susiję su šioje nuostatoje nustatyta subjektyvia sąlyga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar kad ši sąlyga būtų įvykdyta, būtina, jog šioje nuostatoje įvardyti asmenys tikėtųsi, jog prekės bus įvežtos neteisėtai, ar pakanka manyti, kad toks įvežimas yra įmanomas. Šis klausimas svarbus ir specifinėmis pagrindinės bylos aplinkybėmis, kai neteisėtas įvežimas įvykdytas vėliau nei atlikti dalyvavimo veiksmai.

20      Tačiau Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje nustatyta subjektyvi sąlyga grindžiama tuo, kad asmenys, kurie dalyvavo įvežant atitinkamas prekes, žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, kad jas įvežant padaryta pažeidimų, o tai reiškia, kad jie turėjo žinių arba, yra pagrindo manyti, privalėjo turėti žinių apie vieno arba kelių pažeidimų egzistavimą.

21      Kadangi ši sąlyga susijusi su faktų vertinimu, nustatyti, ar ji įvykdyta pagrindinėje byloje, atsižvelgus į Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimą, iš principo turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Papismedov ir kt. 41 punktą). Vis dėlto priimdamas prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas prireikus gali pateikti paaiškinimus, kurie nacionaliniam teismui padėtų atlikti savo vertinimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Severi, C‑446/07, Rink. p. I‑8041, 60 punktą ir 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Danosa, C‑232/09, Rink. p. I‑0000, 34 punktą).

22      Šiuo klausimu, viena vertus, pažymėtina, kad Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta frazė „yra pagrindo manyti, turėję žinoti“, nurodo į rūpestingą ir apdairų ūkio subjektą.

23      Antra vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti visas pagrindinės bylos aplinkybes.

24      Taigi pirmiausia konstatuotina, kad asmuo, kuris sudarant prekių pirkimo-pardavimo sutartis veikė kaip tarpininkas, turėjo žinoti, jog tiekiant trečiųjų šalių kilmės prekes į Sąjungą reikia sumokėti importo mokesčius. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar tarpininkas ėmėsi visų veiksmų, kurių buvo galima pagrįstai iš jo tikėtis, kad aptariamos prekės nebūtų įvežtos neteisėtai, ir visų pirma, ar jis informavo tiekėją apie jo pareigą deklaruoti šias prekes muitinei.

25      Taip pat reikia atsižvelgti į tarpininko turėtą informaciją arba kurią jis, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, pirmiausia atsižvelgiant į jo sutartinius įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis taip pat svarbu išsiaiškinti, ar ant prekių pirkimo-pardavimo sutarčių arba kitų tarpininko turėtų dokumentų buvo nurodyti mokėtini importo mokesčiai, o tai yra vienas iš teisėto prekių įvežimo į Sąjungos teritoriją kriterijų.

26      Be to, galima atsižvelgti į laikotarpio, kuriuo tarpininkas atitinkamų prekių pardavėjui teikė savo paslaugas, trukmę. Jei tarpininkas savo paslaugas teikė ilgą laiką, gali pasirodyti mažai tikėtina, kad jis negalėjo žinoti apie šio pardavėjo taikomą minėtų prekių tiekimo praktiką.

27      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka turi būti aiškinama taip, jog skolininku, atsakingu už skolą muitinei, atsiradusią dėl neteisėto prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją, laikytinas asmuo, kuris, nors tiesiogiai ir neprisidėjo prie šio įvežimo, dalyvavo kaip šių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarpininkas, jei šis asmuo žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, jog šis įvežimas bus neteisėtas, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

28      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 202 straipsnio 3 dalies antra įtrauka turi būti aiškinama taip, jog skolininku, atsakingu už skolą muitinei, atsiradusią dėl neteisėto prekių įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją, laikytinas asmuo, kuris, nors tiesiogiai ir neprisidėjo prie šio įvežimo, dalyvavo kaip šių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo tarpininkas, jei šis asmuo žinojo arba, yra pagrindo manyti, turėjo žinoti, jog šis įvežimas bus neteisėtas, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Parašai.

---

* Proceso kalba: vokiečių.